Tūkstančiai žmonių Sakartvele reiškė paramą M. Saakašviliui. EPA-ELTA nuotr.
Tbilisis, lapkričio 18 d. (TASS-ELTA). Kalėjimo ligoninės, kurioje yra buvęs Sakartvelo prezidentas Michailas Saakašvilis, gydytojai jam nualpus perkėlė jį į reanimacijos skyrių. Tai ketvirtadienį žurnalistams sakė buvusio Sakartvelo lyderio advokatas Nika Gvaramija.
„Šiuo metu jis (Saakašvilis) yra reanimacijoje. Visi gydytojai vietoje ir daro, ką gali. Be padėkos žodžių, nieko negaliu jiems pasakyti. Jie išvežė žmogų, kuris buvo tokioje (blogoje) būsenoje“, – sakė N. Gvaramija, kalėjimo ligoninėje aplankęs M. Saakašvilį.
Ketvirtadienio vakarą per susitikimą su advokatais M. Saakašvilis pargriuvo ir prarado sąmonę. Vėliau kalėjimo ligoninės gydytojas žurnalistams pranešė, kad buvusio prezidento būklė stabilizavosi, visi gyvybiniai požymiai dabar normos ribose.
Pastaruoju metu Ukrainoje gyvenęs ir šios šalies pilietybę turintis M. Saakašvilis spalio 1-ąją buvo sulaikytas Sakartvele, kai grįžo prieš pat pirmąjį savivaldos rinkimų ratą. Buvęs prezidentas iš pradžių buvo kalėjime Rustavio mieste, ten paskelbė bado streiką, nes laiko save politiniu kaliniu. Politikas, baiminantis dėl jo sveikatos, lapkričio 8 dieną buvo perkeltas į kalėjimo ligoninę. Pats M. Saakašvilis ir jo advokatai buvo kategoriškai prieš tai. Lapkričio 11 dieną M. Saakašvilis paskelbė, kad baigs bado akciją, jei bus perkeltas į privačią kliniką reabilitacijai.
M. Saakašvilis išvyko iš Sakartvelo 2013 metais, po to šalyje jam buvo iškeltos keturios baudžiamosios bylos, pagal dvi iš jų politikui už akių skirta trejų ir šešerių metų laisvės atėmimo bausmė. Spalio 20 dieną jam buvo pareikšti kaltinimai dėl neteisėto Sakartvelo sienos kirtimo. Už tai eksprezidentui gresia laisvės atėmimas iki penkerių metų.
Rusijos policija siautėja. EPA – ELTA nuotr.
Prisimenant iškilų mąstytoją, filosofą, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) bendruomenės narį, profesorių Leonidą Donskį, penktadienį Kaune bus surengta konferencija, kurios tema šiemet – „Building Bridges: Thoughts about the Other Russia“ („Tiesiant tiltus: mintys apie kitokią Rusiją“).
Filosofo atminimas bus pagerbtas filmo peržiūroje, tarptautinėje konferencijoje ir po jos vyksiančiame koncerte.
Pasak VDU atstovės Inos Žurkuvienės, pranešimus konferencijoje skaitys buvęs Helsinkio grupės narys ir buvęs politinis kalinys bei kadenciją baigęs ministras Viačeslavas Bachminas, kino prodiuseris Jevgenijus Gindilis, rašytojas ir „The Economist“ biuro Maskvoje vadovas Arkadijus Ostrovskis, kurio knyga „Rusijos išradimas“ („The Invention of Russia“) laimėjo prestižinę George‘o Orwello premiją, fizikė, Andrejaus Sacharovo anūkė Marina Sacharov-Liberman, rašytojas Michailas Šiškinas ir buvęs Jungtinės Karalystės ambasadorius Rusijoje Andrew Woodas.
Tai – jau antroji konferencija, kurią VDU A. Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras organizuoja, pagerbdamas prof. L. Donskio (1962–2016) atminimą. Minimo centro vadovo, profesoriaus Roberto Van Voreno teigimu, renginyje bus siekiama atkreipti dėmesį į tai, kad kalbant apie Rusiją, reikėtų atskirti jos valdžią nuo tautos – tai yra Vladimiro Putino vykdomą politiką nuo pačių Rusijos gyventojų.
Rusijos policija areštuoja protestuotoją. EPA – ELTA nuotr.
„Rusija yra mūsų kaimynė, tad ir rusai – mūsų kaimynai. Anksčiau ar vėliau V. Putino režimas išnyks ir, tikiuosi, horizonte pasirodys šviesesnė ateitis. Tiltus tiesti būtina, nes be pamatų bus tik dar sunkiau atkurti gerus kaimyninius santykius ir sugrąžinti padėtį, kurioje vienas kito vientisumas yra gerbiamas. Be to, pasmerkti tautą už jos vadovų skriaudas yra ne tik trumparegiška, bet ir nesąžininga. Net jei V. Putiną išties palaiko dauguma gyventojų, tai yra sovietinio, postsovietinio arba resovietizuoto mąstymo, propagandos krušos pasekmė. Tai – baimė, kuri yra įdiegta kone genetiškai per stalinistinį terorą ir žmonijos polinkį išlikti, ištverti audrą“, – paaiškina profesorius.
Organizatoriai taip pat pabrėžia, jog remtis juodai baltomis kategorijomis ar supaprastintais įvaizdžiais yra pavojinga ne tik dėl to, kad gali kilti rimtų nesusipratimų, bet ir todėl, kad taip pamirštami rusų disidentai – tie, kurie išdrįsta pasipriešinti Kremliaus vykdomai politikai.
Rusijos opozicijos mitingas. EPA – ELTA nuotr.
Konferencijos programą pradės filmo „Rusijos opozicija“ peržiūra ir diskusija VDU mažojoje salėje. Filmą prodiusavo Rusijos filmų kūrėjas Jevgenijus Gindilis ir politologas Kirilas Rogovas.
Konferencija vyks VDU mažojoje salėje. Po konferencijos, penktadienio vakarą bendrą pasirodymą Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje surengs pianistas Aleksejus Botvinovas ir rašytojas Michailas Šiškinas – čia pianino muzika bus suderinta su Sergejaus Prokofjevo ir Dmitrijaus Šostakovičiaus laiškų skaitymu.
Rugsėjo 28 dieną, eidamas 92-uosius metus, mirė politinis kalinys, tremtinys, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, visuomenės veikėjas Balys Gajauskas.
B. Gajauskas gimė 1926 m. vasario 24 d. Vygrelių kaime (Vilkaviškio apskritis).
Kokie svarbiausi jo nuveikti darbai?
Vokietijos okupacijos metais platino lapelius su patriotinais atsišaukimais, kritikuojančiais nacistinius okupantus. Sovietų okupacijos metais nedvejodamas tapo antisovietiniu pogrindininku. Pavyzdžiui, užmezgė ryšius su Tauro partizanų apygardos kovotojais, platino partizanų laikraščius.
1948-aisiais dėl priklausymo pogrindinei antisovietinei organizacijai buvo suimtas. Suimant priešinosi ir nušovė jį bandžiusį sulaikyti sovietų KGB darbuotoją. Už šį drąsų pasipriešinimą 1948 m. gegužės 3 d. Karo tribunolas nuteisė kalėti 25 metus (mirties bausmės išvengė).
1949–1956 m. kalintas Balchašo ir Džeskazgano lageriuose, 1956–1973 m. – Mordovijos lageryje. Kalint šiuose lageriuose teko sunkiai dirbo molibdeno, vario kasykloje.
Atlikęs visą skirtą bausmę nuo skambučio iki skambučio, 1973-aisiais paleistas į laisvę, bet be teisės gyventi Lietuvoje. Tačiau draudimų jokių nepaisė – grįžo į Kauną. Sugrįžti Kaunan padėjo įsigytas suklastotas pasas. Žinoma, sugrįžęs į Lietuvą tęsė pogrindinę veiklą. Sakykim, į lietuvių kalbą išvertė Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagą“, sudarinėjo lietuvių politinių kalinių sąrašus…
1977-ųjų balandžio 20 dieną sovietų čekistai ir vėl areštavo B.Gajauską. Išvengti bausmės nepavyko. Mat kratos metu aptikti konkretūs antitarybinės veiklos įrodymai – A. Solženicyno „Gulago archipelagas“ vertimo į lietuvių kalbą rankraščiai, užrašai apie sunkią lietuvių, ypač nepritariančių sovietinei okupacijai, padėtį. Už šią veiklą tuometinis teismas skyrė 10 metų lagerio. Ir dar pridėjo 5-erius metus tremties.
1978–1980 metais Lietuvos patriotas Balys Gajauskas išvežtas į Mordovijos lagerį, 1980–1987 metais buvo kankinamas Kučino (Permės sr.) ypatingojo režimo lageryje. Tačiau nesėdėjo sudėjęs rankų kalėdamas ir Permės srityje. B.Gajauskas rašė publicistinius straipsnius, pasirašydamas savo pavarde su nuoroda, kur parašyta ir kada, kuriuos žmona po retų ir trumpų pasimatymų išnešdavo ir perduodavo ryšininkams, kad šie per Ukrainos disidentus įteiktų užsienio spaudai. Sovietų saugumas sugebėjo išsiaiškinti šią B.Gajausko veiklą. Taigi B.Gajauskas neteko teisės daugiau susitikti su žmona. O atlikus visą numtytą bausmę jam dar pridėjo dvejis metus tremties Chabarovsko krašte.
Tik 1989-aisiais, kai kilo Sąjūdžio judėjimas, reikalavęs paleisti visus politinius kalinius, B.Gajauskas gavo teisę grįžti Lietuvon.
Dar būtina priminti, kad 1978-aisiais simboliškai įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę.
Svarbi detalė – 1979-aisiais Europos saugumo ir bendradarbiavimo JAV kongreso komisija drauge su kitais disidentais pasiūlė B. Gajauską kandidatu Nobelio taikos premijai gauti.
Nobelio taikos premijos negavo. Tačiau 1981 m. Hjustone (JAV) B. Gajauskui paskirta tarptautinė Taikos ir laisvės premija. O 1989 metais Baltų laisvės lyga B.Gajauską apdovanojo Laisvės medaliu už kovą vaduojant Lietuvą, Estiją ir Latviją. 1989 m. gyveno Los Andžele (JAV).
Grįžęs įsijungė į Atgimimo veiklą, dalyvavo politiniame gyvenime. Įsikūrus Politinių kalinių ir tremtinių sąjungai, išrinktas valdybos ir tarybos nariu, 1989-aisiais – sąjungos prezidentu.
1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į LTSR Aukščiausiąją Tarybą (nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 val. – Aukščiausioji Taryba) išrinktas deputatu Plungės rinkimų apygardoje. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą.
„Lietuva, praradusi Nepriklausomybę 1940 metais, tuoj pradėjo kovą dėl laisvės. Prasidėjo ilgas ir skausmingas tautos kelias, kuriuo ėjome 50 metų. Tiek bolševikinės, tiek hitlerinės okupacijos metai buvo kruvini. Tačiau laisvės troškimas negeso, o silpnėjant bolševikinei imperijai jis didėjo. Daliai tautos į laisvę teko eiti per trėmimus, kalėjimus, konclagerius. Tuo keliu aš ėjau 37 metus. Ėjau, kol 1990 metais kovo 11-ąją buvo perskaityti Vilniuje, Aukščiausiojoje Taryboje Lietuvos valstybės atstatymo akto žodžiai: „ … nuo šiol Lietuva yra nepriklausoma valstybė“ ir iškilo mūsų Seime Lietuvos valstybės herbas, mano gyvenimo ir kovos tikslas buvo pasiektas“, – rašė spaudoje B. Gajauskas.
Nuo 1990 m. kovo 20 d. iki 1992 m. lapkričio 22 d. – Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos narys.
Nuo 1992 m. lapkričio 25 d. iki 1996 m. lapkričio 25 d. – VI Seimo narys, Nacionalinio saugumo komiteto narys, Seimo komisijos KGB veiklai tirti pirmininkas, politinių kalinių ir tremtinių „Laisvės“ frakcijos pirmininkas.
1992 m. gegužės–rugpjūčio mėn. – Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo tarnybos – Lietuvos Respublikos saugumo tarnybos generalinis direktorius.
1996 m. ir 2004 m. dalyvavo Seimo rinkimuose.
1989–1997 m. – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos prezidentas. 1999–2000 m. – Tarptautinės buvusių politinių kalinių ir represuotųjų asociacijos prezidiumo narys. Lietuvos politinių kalinių valdybos ir tarybos narys.
Nuo 1996 m. priklausė Permės gubernijos politinių represijų ir totalitarizmo istorijos memorialinio muziejaus tarybai.
2008 m. išleido knygą „Pro spygliuotas vielas matau dangų“, 2012 m. – „Gulago saulėlydis“. Yra paskelbęs straipsnių politikos klausimais Lietuvos ir užsienio spaudoje.
B. Gajauskas buvo apdovanotas valstybiniais apdovanojimais: Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000), Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (2005).
Tik dabar perskaičiau Liudo Dambrausko (1921-2003) – Lietuvos rezistento, politinio kalinio, rašytojo ir publicisto, technikos mokslų daktaro – knygą “Gyvenimo akimirkos” (676 p.), išleistą 1990 metais.
Tai dukart politinio kalinio atsiminimai. Jie apima jo gyvenimą iki 1955-ųjų. Visas jo gyvenimas daug sudėtingesnis.
Kaip rašoma knygos anotacijoje, saugumo rūsiai Lietuvoje, stalininiai lageriai, laisvės gurkšnis ir vėl lageriai – tokia šio žmogaus, “šėtono malūne” malto, bet nesumalto, žudyto, bet visas pragaro kančias atlaikiusio, istorija. Istorija, kuri simbolizuoja mūsų tautos kryžiaus kelius, gyvą, nepalaužtą jos dvasią.
Bijau, kad jaunoji karta mažai pažįsta šį ypatingo likimo žmogų, labai drąsų, labai stiprų dvasia, labai išmintingą. O gaila, jeigu taip.
Kaunas. Rotušės aikštė. Jėzuitų namai. Ilgas kelių aukštų pastatas, išorėje gerokai aptriušęs. Kažkada čia buvo būsimųjų pedagogų bendrabutis.
Beveik prieš penkiasdešimt metų čia esu sutikęs Naujuosius metus. Su grupele vilniečių liftu kylame į paskutinį aukštą, ne tuščiomis rankomis einame pas čia gyvenantį kunigą Joną Kastytį Matulionį, švenčiantį 80-metį. Pas vilnietį, gyvenantį Kaune. Prieš kelerius metus J.K.Matulionis Šv.Kaziniero bažnyčioje, jėzuitų skirtame kambarėlyje, pro langą matydavo Didįjį altorių. Dabar pro langą mato Vytauto bažnyčią, Nemuną, o pro koplyčios langą, kurioje kasdien meldžiasi, – Kauno rotušę.
