Popiežius Jonas Paulius II Vilniaus oro uoste bučiuoja Lietuvos žemę. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.
Varšuva, balandžio 2 d. (AFP-ELTA). Lenkijoje sekmadienį surengta demonstracija, kuria siekiama apginti lygiai prieš 18 metų mirusio popiežiaus Jono Pauliaus II reputaciją.
Jonas Paulius II kaltinamas tuo, kad būdamas Krokuvos arkivyskupu slėpė dvasininkų vykdytus pedofilijos nusikaltimus.
Pasak AFP korespondentų, „Nacionalinėje eisenoje už popiežių“ Varšuvoje dalyvavo tūkstančiai žmonių – jodami ant žirgų, pasipuošę istoriniais kostiumais ir nešini Vatikano bei Lenkijos vėliavomis.
2005 m. balandžio 2 d. mirusiam Jonui Pauliui II pagerbti skirtus renginius suorganizavo katalikiškos organizacijos, kurias rėmė vyriausybė ir valdančioji nacionalinė partija PiS.
„Kaip kiekvienas doras vyras gina savo vaikus, tėvą ir motiną, taip visa Lenkija gina Joną Paulių II“, – rašoma viename demonstrantų nešamame plakate.
Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis socialiniame tinkle „Twitter“ pareiškė, kad „laikome išbandymą nešdami tiesą, kuri privalo pasipriešinti melui, šmeižtui ir įžeidimams“. Lenkijoje minint Jono Pauliaus II mirties metines surengta popiežių palaikanti demonstracija. EPA-ELTA nuotr.
PiS lyderis Jaroslawas Kaczynskis laiške valdančiajai partijai sakė: „Dėkojame Dievui už šią neišmatuojamą dovaną, kuria Lenkijos popiežius buvo ir yra Bažnyčiai, Lenkijai ir pasauliui“.
„Esame pasiryžę ginti jo garbę ir gerą vardą“, – sakė J. Kaczynskis, likus keliems mėnesiams iki parlamento rinkimų Lenkijoje.
Lenkijoje minint Jono Pauliaus II mirties metines surengta popiežių palaikanti demonstracija. EPA-ELTA nuotrauka
Tą pačią dieną vidurio Lenkijos mieste Lodzėje buvo išniekintas Jono Pauliaus II paminklas: statulos rankos buvo išteptos raudonais dažais, o ant paminklo užrašyta „Maxima culpa“ – lotyniška frazė, reiškianti „didžiausia kaltė“.
Panašu, kad šis užrašas yra nuoroda į neseniai Lenkijoje išleistą olandų žurnalistės Ekės Overbeek knygą „Maxima Culpa“.
Knygoje ir tyrime, kurį paviešino privatus transliuotojas TVN, teigiama, kad būsimasis popiežius nuslėpė pedofilijos atvejus.
Iki šiol su Benediktu XVI atsisveikino 159 000 žmonių. EPA-ELTA nuotr.
Vatikanas, sausio 4 d. (ELTA). Per tris pirmąsias dienas popiežiui emeritui Benediktui XVI paskutinę pagarbą atidavė 159 000 žmonių.
Vatikano policijos duomenimis, pirmąją viešo pašarvojimo šv. Petro bazilikoje dieną suskaičiuota 65 000 gedinčiųjų, antradienį – dar 70 000. Trečiadienį iki 12 val. nusilenkti buvusiam pontifikui atėjo 24 000 maldininkų.
Atsisveikinti su popiežiumi emeritu dar galima iki trečiadienio vakaro. Ketvirtadienį Benediktas XVI bus laidojamas. Laidotuvėse laukiama per 70 000 žmonių.
Trečiadienio vakarą bus užvožtas iš kipariso medienos pagamintas karstas. Į jį įdėta monetų, nukaldintų Benedikto XVI pontifikato metu.
Mirė popiežius emeritas Benediktas XVI. EPA-ELTA nuotr.
Karstas tada bus įdėtas į cinkuotą karstą ir užantspauduotas. Šis vėlgi bus perkeltas į dar vieną medinį karstą ir tada palaidotas, pranešė Vatikanas.
Į Benedikto XVI laidotuves laukiama atvykstant užsienio šalių lyderių, taip pat karalių, kilmingųjų ir dvasininkų iš viso pasaulio. Romoje imtasi griežtų saugumo priemonių.
Benediktas XVI mirė paskutinę praėjusių metų dieną. Jam buvo 95 metai.
Popiežius Pranciškus. EPA – ELTA nuotr.
Roma, liepos 22 d. (AFP-ELTA). Sekmadienį popiežius Pranciškus išvyksta istorinio šešių dienų vizito į Kanadą ir tikimasi, kad prašys smurtą Katalikų bažnyčios valdomose mokyklose išgyvenusių čiabuvių atleidimo.
„Atgailos piligriminė kelionė“, kaip ją apibūdino pontifikas, vertinama kaip svarbus žingsnis sprendžiant dešimtmečius slėptą pasaulinę dvasininkų seksualinės prievartos prieš vaikus problemą. Kanados čiabuvių bendruomenės to ilgai laukė.
Popiežius Pranciškus, kaip pontifikas, savo 37-ąją tarptautinę kelionę pradės Edmontone, vakarinėje Albertos provincijoje, po to keliaus į Kvebeko miestą ir į Ikaluitą, šiauriausią Kanados miestą. Jis planuoja pakartoti atsiprašymą, jau perduotą Kanados delegacijoms, kurios balandį lankėsi Vatikane. Tuomet jis vylėsi, kad tai „prisidės prie jau pradėtos išgyjimo ir susitaikymo kelionės“.
Nuo praėjusių metų Katalikų bažnyčios administruotų valstybinių mokyklų teritorijose nepažymėtuose kapuose atrasti šimtai čiabuvių vaikų palaikų privertė Kanadą pripažinti nesėkmingą jos priverstinio asimiliavimo politiką. Tai taip pat atskleidė Bažnyčios vaidmenį, nacionalinė tiesos ir susitaikymo komisija jį pavadino „kultūriniu genocidu“.
Maždaug 150 tūkst. vadinamųjų Pirmųjų tautų, metisų ir inuitų vaikų nuo XIX a. pabaigos iki praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio buvo mokomi 139 pensionatuose, kur jie ištisus mėnesius ir metus buvo izoliuoti nuo savo šeimų, kalbos ir kultūros. Daugelis buvo fiziškai ir seksualiai išnaudojami direktorių ir mokytojų. Manoma, kad tūkstančiai jų mirė nuo ligų, netinkamos mitybos ar nepriežiūros. Nuo 2021 m. gegužės mėnesio buvusių mokyklų vietose aptikta daugiau nei 1300 nepažymėtų kapų.
Antradienį 1,3 milijardo pasaulio katalikų dvasinis lyderis aukos šv. mišias 60 tūkst. vietų Edmontono stadione, po to keliaus į Kvebeko miestą, ten susitiks su ministru pirmininku Justinu Trudeau. Penktadienį pontifikas vyks į Ikaluitą, kuriame gyvena daugiausia inuitų šalyje, ten prieš grįždamas į Romą jis susitiks su buvusiais pensionatų mokiniais.
Telieka sužinoti, ar popiežius, parodydamas geros valios gestą, grąžins vietos artefaktus, saugomus Vatikano muziejuose. Vietos grupės teigia, kad šie kultūriškai vertingi objektai turėtų būti grąžinti bendruomenėms, nepaisant Vatikano teiginių, kad jie per daugelį metų buvo padovanoti popiežiams.
Per šią kelionę Pranciškus nuvažiuos 20 tūkst. kilometrų, nepaisydamas dešiniojo kelio skausmo, dėl kurio pastaraisiais mėnesiais buvo priverstas kliautis lazda arba invalido vežimėliu. Birželį Vatikanas neribotam laikui atidėjo liepos mėnesį suplanuotą jo vizitą Afrikoje.
Pranciškus yra antrasis į Kanadą vykstantis popiežius, joje tris kartus (1984 m., 1987m. ir 2002 m.) lankėsi Jonas Paulius II.
Popiežius Pranciškus. EPA – ELTA nuotr.
Vatikanas, liepos 17 d. (AFP-ELTA). Popiežius Pranciškus sekmadienį sakė, kad jo vizitas į Kanadą, kur jis susitiks su čiabuviais, išgyvenusiais Katalikų Bažnyčios valdomose internatinėse mokyklose vykdytą prievartą, yra „atgailos piligrimystė“.
„Kitą sekmadienį, jei Dievas duos, išvyksiu į Kanadą“, – sakė jis „Viešpaties angelo“ maldos pabaigoje, netiesiogiai užsimindamas apie kelio problemą, dėl kurios praėjusį mėnesį jam teko atidėti kelionę į Afriką.
Tikimasi, kad liepos 24-30 dienomis rengiamą vizitą į Edmontoną, Kvebeką ir Ikalujitą pontifikas išnaudos tam, kad pakartotų atsiprašymą, kurį balandžio mėnesį įteikė Vatikane apsilankiusioms Kanados delegacijoms.
Ši kelionė į Kanadą yra svarbus 85-erių metų popiežiaus žingsnis siekiant išspręsti pasaulinį skandalą dėl dvasininkų seksualinio vaikų išnaudojimo ir dešimtmečius trukusio tokio elgesio slėpimo.
Apie 150 tūkst. pirmųjų tautų, metisų ir inuitų vaikų nuo 19 amžiaus pabaigos iki 20 amžiaus 10-ojo dešimtmečio buvo prievarta apgyvendinami 139 internatinėse mokyklose visoje Kanadoje; tai buvo vyriausybės vykdomos priverstinės asimiliacijos politikos dalis.
Mėnesius ar metus jie praleisdavo atskirti nuo savo šeimų, kalbos ir kultūros, daugelį iš jų fiziškai ir seksualiai išnaudojo mokyklų direktoriai ir mokytojai.
Manoma, kad tūkstančiai vaikų mirė nuo ligų, prastos mitybos ar nepriežiūros. Nuo 2021 metų gegužės mėnesio šalių tų mokyklų aptikta daugiau kaip 1 300 nepažymėtų kapų.
Popiežius pasmerkė karą Ukrainoje, tačiau konkrečiai V. Putino neminėjo. EPA-ELTA nuotr.
Valeta, balandžio 2 d. (dpa-ELTA). Popiežius Pranciškus pasmerkė karą Ukrainoje, tačiau vengė tiesiogiai kritikuoti Rusiją. Pradėdamas savo viešnagę Maltoje, Katalikų bažnyčios vadovas šeštadienį sostinėje Valetoje sakė, kad iš Europos Rytų atslinko „karo tamsa“. „Keli galingieji“ vėl kursto konfliktus.
Tačiau 85-erių pontifikas, kaip jau ir anksčiau, konkrečiai neįvardijo nei Rusijos, nei jos prezidento Vladimiro Putino. Vladimiro Putino fizionomija
„Manėme, kad invazijos iš kitų šalių, brutalūs gatvių mūšiai ir branduolinė grėsmė yra tamsūs tolimos praeities prisiminimai“, – sakė popiežius savo kalboje diplomatams. „Tačiau šaltas karo vėjas, nešantis tik mirtį, sugriovimus ir neapykantą, įžūliai užgriuvo daugelio gyvenimus ir dienas“, – teigė jis. Pasak popiežiaus, liūdna matyti, kaip keli galingieji ieško erdvės ir įtakos zonų.
Pranciškus šeštadienį atvyko į Maltą, kur viešės dvi dienas. Skrydžio metu jis, atsakydamas į atitinkamą žurnalisto klausimą, patvirtino svarstąs vykti į Kyjivą.
Popiežius Pranciškus. EPA – ELTA nuotr.
Roma, kovo 6 d. (AFP-ELTA). Popiežius Pranciškus sekmadienį pasmerkė tai, ką jis pavadino „kraujo ir ašarų upėmis“, plūstančiomis Ukrainoje po Rusijos invazijos, ir reikalavo sukurti humanitarinius koridorius pabėgėliams.
„Ukrainoje liejasi kraujo ir ašarų upės. Tai ne tik karinė operacija, bet ir karas, sėjantis mirtį, sunaikinimą ir kančias“, – sakė pontifikas.
Angela Merkel. EPA-ELTA nuotr.
Roma, spalio 7 d. (dpa-ELTA). Ketvirtadienį popiežius Pranciškus Vatikane priėmė kadenciją baigiančią Vokietijos kanclerę Angelą Merkel. Ji su atsisveikinimo vizitu atvyko į Romą ir taip pat susitiko su Italijos ministru pirmininku Mario Draghi.
A. Merkel ir jos vyras Joachimas Saueris ketvirtadienio rytą atvyko į Apaštališkuosius rūmus, kur dalyvavo privačioje audiencijoje pas popiežių.
Šis vizitas buvo penktasis privatus A. Merkel, protestantų pastoriaus ir teologo dukters, susitikimas Pranciškumi, kuris, kaip teigiama, yra geros nuomonės apie Vokietijos vadovę.
Prieš įeinant į rūmus, juos atvykstančius pasitiko popiežiaus namų prefektas monsinjoras Leonardo Sapienza.
Vėliau tą pačią dieną A. Merkel ketina susitikti su M. Draghi. Paskui kadenciją baigianti kanclerė turi pasakyti kalbą taikos renginyje, rengiamame šalia Koliziejaus.
Kaip jau ne kartą turėjau progą pastebėti, vadinamieji pažangiečiai arba progresyvistai šiandien paprastai nurodo dvi svarbiausiai visuomenės pažangos kryptis, t. y. visuomenės pažangą jie, iš vienos pusės, supranta, kaip pasistūmėjimą į priekį kovoje už homoseksualių žmonių teises, o, iš kitos, kaip kovos laimėjimus, siekiant išnaikinti antisemitizmo apraiškas visuomenėje.
Įdomu yra jau tai, kad, skirtingai nei ankstesniais laikais, kai visuomenės pažanga buvo siejama su visos visuomenės laimėjimais (net komunistai naujo tipo visuomenės sukūrimą laikė universaliu gėriu, aukštesne civilizacijos pakopa), dabar visuomenės progreso užduotis yra suvedama į atskirų žmonių grupių, pasakykime taip, padėties pagerinimą. Su visos visuomenės idėja tokia progreso samprata siejasi nebent negatyviu pavidalu, daugiau ar mažiau tiesmukiškai tvirtinant, kad pažangioje visuomenėje joks žmogus negali būti laikomas pažangiu ir respektabiliu visuomenės nariu, jeigu neišpažįsta nurodytų pažangos orientyrų. Čia su didesniu ar mažesniu įsisąmoninimo laipsniu yra numatoma ir tokių žmonių nušalinimo taktika, sakoma, kad nepripažįstantis naujųjų pažangos orientyrų žmogus nepadarys karjeros arba bent nebus puoselėjamas toks žmogaus vietos visuomenėje įsivaizdavimas.
Žinia, visais laikais pažangos ideologijos labai aiškiai apibrėždavo žygiams įkvepiantį idealą, kuris drauge būdavo suprantamas kaip atskaitos taškas, siekiant išmatuoti pasiektos pažangos laipsnį, žengiant į priekį to idealo nušviestu keliu. Tačiau aptariamu atveju kyla dar ir papildomas klausimas – ar mūsų dienų progresyvistų numatomi du pažangos orientyrai gali būti subendravardiklinti kokiu nors aspektu? Kalbėti apie mažumų teises kaip bendrą pagrindą būtų nepateisinama, nes jokia tauta pasaulyje nėra mažuma, – tauta niekados nėra mažesnioji dalis, o visados yra pakankama sau.
Galiausiai progreso samprata neatskiriamai yra susijusi su vienokia ar kitokia laiko samprata. Visuomenės pokyčių sekos supratimas didžiąja dalimi priklauso nuo išpažįstamos laiko sampratos konceptualizacijos. Taigi, kyla klausimas – kokios laiko sampratos vėjus į savo bures yra linkę pasikinkyti mūsų dienų progresyvistai arba, tiksliau tariant, taip besivadinantys propagandistai, naujosios konjunktūros kulto išpažintojai? Kaip atrodo, siekiant atsakyti į šiuos klausimus pravartu būtų bent prabėgomis apžvelgti laikinės idealo struktūros principinius momentus istorijos bėgyje.
Kas čia visų pirma krenta į akis?
1909-aisiais tapyto Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo „Karalių pasaka” fragmentas
Platono dialoge „Valstybė“ idealios valstybės samprata yra išauginama aplink Sokratą susibūrusių žmonių diskusijose, siekiant atsakyti į klausimą – kokia turėtų būti atitinkanti žmogaus prigimtį ir bendruosius pasaulio sąrangos principus valstybė? Platono čia pateiktas ir Sokrato kaip pagrindinio tokios filosofinės dramos personažo lūpomis išsakytas idealios valstybės projektas neturi nieko bendro su antikai žinomais politinio gyvenimo pavyzdžiais, paties Platono žodžiais tariant, yra galbūt tik danguje randamas pavyzdys. Tačiau niekas neįlipo į dangų, ar ne, kol vyko diskusija? Kaip jau buvo užsiminta kiek anksčiau, toks pavyzdys išauga iš žmonių pokalbio, išmintingai vairuojamo Sokrato, siekiant atsakyti į svarbiausius žmogaus būties dramos klausimus, o savo galima vizualizacija, – pabandykime įsižiūrėti, – Platono ideali valstybė primena M.K. Čiurlionio „Karalių pasakos“ karalių rūpestinguose delnuose apglėbtą brangenybę, nežiūrint to, kad pirmuoju atveju kalbama apie miestą-valstybę, o antruoju vaizduojamas lietuviškas kaimas, iškeltas į mito lygį.
Platonas savo idealios valstybės projekte pabandė susieti žmogaus idėją su viso kosmoso idėja, pateikdamas kažką panašaus į visuminės kosmologinės konstrukcijos žmogus – valstybė – kosmosas projektą. Tačiau tas pats Platonas pastebi, kad čia randamas idealios valstybės aprašas yra realiai neįgyvendinamas pageidavimas. Iš tiesų, Platonas, ne kartą kėlęs teisingumo lūkesčius išpildantį visuomenės pertvarkymo užduotį, tuo pačiu papuola į neišsprendžiamo paradokso spąstus dėl tos paprasčiausios aplinkybės, jog antikos kultūra neturi istorinės perspektyvos vizijų, taigi ir galimybės įsivaizduoti visuomenės pertvarkos idealo įgyvendinimo galimybės istorinės realybės skalėje, numatančioje visų pirma ateities atvirumą kaip pažadėtąją žemę tokio idealo gyvendinimui. Kaip pastebi garsusis antikos mąstytojas, ideali valstybė gyvuoja vien tik mūsų kalbose, nes niekur pasaulyje jos nėra, pridurdamas, kad tokia valstybė galėjo egzistuoti nebent tais mitologiniais laikais, kai dar nebuvo Heraklio stulpų. Savo ruožtu vienas iš viduramžių filosofijos pradininkų, krikščionių mąstytojas Šv. Augustinas, daug kur sekęs Platono pavyzdžiu, vis tik skirtingai nei pastarasis įkvėptai prabyla apie istorinį progresą, leidžiantį gyvendinti (tuo Augustinas šventai tiki) jo puoselėjamą idealą jau šio gyvenimo pervartose, nežiūrint kasdienybės inertiškumo.
Visuomenės kitimo istorinis apmąstymas yra visiškai nežinoma antikai visuomenė apmąstymo perspektyva. Ogi visuomenės kitimą antika įsivaizdavo remdamasi cikline laiko samprata, susiformavusia stebint dangaus kūnų judėjimą, todėl visuomenės kitimas čia buvo suprantamas kaip toks vyksmas ratu, kuris pastoviai kartoja savo jau buvusias būsenas ir kurio ritmikoje neįmanomas joks naujumas.
Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Kaip jau buvo užsiminta, istorijos idėja Vakarų mąstysenoje pirmą kartą, drauge užbrėžiant lemtingą pavyzdį, iškyla istorijos teologijos pavidalu krikščionių mąstysenoje dar viduramžių istorinės epochos priešaušryje, o tiksliau tariant, iškilaus krikščionių mąstytojo Šv. Augustino darbuose. Krinta į akis, jog šios idėjos kristalizaciją didžiausia dalimi apsprendė tai, jog krikščionių religija ypač radikaliai atskyrė anapusinės amžinosios būties, suprantamos kaip transcendentinis (lot. transcendens – peržengiantis, išeinantis už ribų) Dievas ir laike išsibarsčiusio pasaulio sferas. Vardan palyginimo prisiminkime, kad laikas antikoje dažniausiai buvo aiškinamas per panašumą su amžinybe, antikoje dominavo Platono apibrėžtis, jog laikas yra kintantis amžinybės pavidalas. Tuo metu Šv. Augustinas amžinybei ir laikui suteikia diametraliai priešingas reikšmes, pažymėdamas, jog laikas, priešingai nei amžinybė, yra sukurtas kartu su laikinu pasauliu, t. y. turi pradžią ir pabaigą, yra ribotas. Taip formuojasi linijinė laiko samprata, įgalinanti visuomenės kitimo istorinį, pagrįstą progreso lūkesčiais, supratimą, leidžianti, be visa ko kito, unikalizuoti įvykius praeities, dabarties, ateities vaizdinių kontekste.
Taigi tiktai išmontuojant antikinį laiko ratą yra atrandama istorijos problema. Tokio išmontavimo pagrindu tapo transcendencijos idėja, įgalinusi atplėšti vieną nuo kitos „įsimagnetinusias“ amžinybės ir laiko „puses“.
Jeigu taupant laiką būtų leista neaprėpiamą minties įvairovę įsprausti į patogiai užrašomą formulę, būtų galima pasakyti, kad andai teologinio išmontavimo priemonėmis apčiuopta istorinio progreso samprata amžių eigoje įgijo istorijos teleologijos pavidalą (švietėjai, Hegelis, Marxas). Nežiūrint visų sąlygiškumų, tokia formulė, be visa ko kito, leidžia pastebėti, kad mūsų laikų progresyvistų išsakomi pažangos orientyrai iš esmės prasilenkia su Vakarų kultūroje puoselėtomis progreso sampratomis jau vien dėl to, kad mūsų dienomis forsuojamas homoseksualizmo ideologijos atgaivinimas įpareigoja grįžti į praeitį, būtent į tolimus ikisokratinės antikos laikus, apeinat aukštąją antikos filosofiją ir krikščionybės laikus, užstrigus selektyvaus pakartojimo ciklinėje, jeigu norite, mažojo rato laiko sampratoje.
Toks pakartojimas ypač akivaizdus, kai homoseksualizmo propagandai atveriamos bendrojo lavinimo mokyklos durys, šitaip tarsi bandant pakartoti tą precedentą, jog senovės Graikijoje mokyklinio amžiau berniukų seksualinis išnaudojimas buvo pačiu tampriausiu pavidalu siejamas su jų būsimos politinės karjeros perspektyvomis to meto visuomenėje su išplitusia homoseksualizmo praktika. Taigi galima pasakyti ir taip, kad mūsų dienų progresyvistai yra neopagonybės skelbėjai, savo ruožtu neopagonybės iškilimą, sugrįžimą prie taip suprantamos pagonybės idealų vis dėlto suprantant kaip truputėlį kitokios prigimties darinį nei ateizmo išplitimas, sekuliarizacija ar pasaulietinės kultūros įsivyravimas.
Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia”. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas
Kitas dalykas, kad kalbėjimas apie žydus apskritai ir konkrečiau apie antisemitizmo problemą taip pat gesina istorinio laiko pagavą tikriausiai jau dėl to, kad žydai, kad ir kaip žiūrėtume, yra eschatologinė tauta, nepripažįstanti jokio istorijos neinvariantiškumo. Postkatastrofistais besivadinantys žmonės sako net taip, kad po Holokausto katastrofos istorijos kaip tokios nebelieka. Savo ruožtu, kaip atrodo bent man, vadinamojo antisemitizmo įveikimo problema savo ruožtu yra uždaro rato problema, kai kovos prieš antisemitizmą užsivedimas neretai tik paskatina antisemitizmo paūmėjimus. Taip atsitinka tikriausiai dėl to, kad šventą kovą prieš pasitaikančias antisemitizmo apraiškas dažniausiai siekiama laimėti iš jėgos pozicijų, nevengiant net tokių nešvarių priemonių kaip nedoras gudravimas, moralinis papirkinėjimas, konjunktūros užkrato padauginimas, kitų tautų niekinimas.
XXX
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
O ar mūsų popiežius Pranciškus nėra toks mūsų dienų progresyvistas, išsiskiriantis savo modernumu iš buvusių Bažnyčios monarchų būtent kaip popiežius pankas? Štai Šventasis Tėvas retoriškai klausia: kas aš toks esu, kad galėčiau pasmerkti homoseksualus? Čia popiežius tarsi kvestionuoja Popiežiaus neklaidingumo dogmą, ar ne? O kas gali būti dar aukščiau už popiežiaus neklaidingumo dogmą, jeigu ne dieviškasis humoras? Todėl tokį popiežiaus klausimą būtų galima savaip peradresuoti ir homoseksualizmo dogmą išpažįstančiam žmogui: kas jis toks yra, kad dėl savo homoseksualinio užsiangažavimo reikalautų papildomų garantijų ir teisių?
Įsidėmėtina, kad pastarosiomis dienomis popiežius dar kartą pasmerkė antisemitizmo blogį, kviesdamas pabandyti tokią piktžaizdę įveikti puoselėjant dialogą kultūrą ir bendrai plušant visos žmonijos labui
X X X
Ta pati Dievo kaip anapusybės, t. y. transcendencijos krikščioniškoji idėja pasitarnavo asmens sampratos atsiradimui, šitaip perdengiant ir iš esmės pakeičiant antikoje vyravusią žmogaus kaip mikrokosmo aiškinimo perspektyvą pagal viso kosmoso ar gamtinės būtinybės pavyzdį.
Moterų figūros. Slaptai.lt nuotr.
Biblijinis postulatas, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą taip pat ir kultūrologiniu požiūriu turi išskirtinę reikšmę, jeigu drauge yra išsaugojama Dievo kaip transcendencijos idėja, įpareigojanti Kūrėją traktuoti kaip anapusinę užkosminę būtį. Tokiu būdu yra atrandama nauja žmogaus teritorija, t. y. vidujiškumas visiškai unikalia, anksčiau nekultivuota prasme, dabar orientuojantis ne tiek į vidaus organų dislokacijos nustatymą kaip antikoje, kiek į psichologinį bedugniškumą. Tačiau dar svarbiau pastebėti, kad tokiu būdu yra apčiuopiama žmogaus laisvės idėja, kurios neįmanoma suvesti tik į psichologijos aprašo ar sociologinio tyrimo faktus, taigi kuri visados išlieka dar ir kaip galimybės pradėti pasaulį iš naujo realizavimo užduotis. Tačiau ta proga būtina pastebėti ir tai, kad Vakarų kultūros savitumą žyminti demokratinių laisvių ir asmens teisių apsaugos užduotis galėjo atsirasti tik krikščionybės išpurentoje dirvoje, nekreipiant dabar dėmesio į tokius empirinius faktorius – kada tai įvyko ir kaip.
Vis dėlto dar svarbiau pastebėti, jog remiantis tokiu pagrindu, yra apčiuopiama žmogaus laisvės idėja. Taigi tiems, kurie jaučią alergiją laisvės lozungų įgyvendinimui neoliberalizmo apipavidalintu pavidalu, verta priminti neabejotiną tiesą, jog europinė žmogaus laisvių ir teisių programa turi krikščionišką pamušalą. Neoliberalizmo nesėkmės neteikia pagrindo neigti laisvės idėją ir žmogaus orumo puoselėjimo užduotį apskritai.
Popiežius Pranciškus juokavo, kad „kai kurie žmonės norėjo, jog mirčiau“, o kardinolai jau rengėsi jį pakeisti po šią vasarą jam atliktos storosios žarnos operacijos, antradienį rašoma žiniasklaidoje.
84 metų pontifikas tai pasakė per susitikimą su kolegomis jėzuitais Bratislavoje rugsėjo 12 d., rašo jėzuitų žurnalas „La Civilta Cattolica“.
Paklaustas vieno iš susirinkusiųjų, kaip jam sekasi, Pranciškus atsakė: „dar gyvas, nors kai kurie norėjo, kad būčiau miręs. Žinau, jog net buvo susitikę prelatai, manę, kad popiežiaus būklė rimtesnė, nei buvo pasakyta. Jie rengėsi konklavai. Tai štai!“
Kai popiežius miršta ar išeina į pensiją, kardinolai susirenka slaptoje konklavoje, kad iš savo būrio išrinktų kitą popiežių.
„Ačiū Dievui, man viskas gerai. Sprendimo operuotis nenorėjau priimti, – tęsė Pranciškus. – Mane įkalbėjo slaugytoja. Jos kartais supranta situaciją geriau nei gydytojai, nes tiesiogiai bendrauja su pacientais.“
Liepos 4 d. Pranciškui buvo atlikta operacija po uždegimo, kuris išsivystė žarnyno gleivinėje. Po 10 dienų jis buvo išleistas iš ligoninės.
Tai ne pirmas kartas, kai popiežius komentuoja gandus, susijusius su jo sveikata. Praėjusį mėnesį žiniasklaidoje pasirodžius pranešimams, kad gali atsistatydinti, Ispanijos radijui „Cope“ jis sakė, kad jam „tai net nešovė į galvą“.
Argentinietis popiežiumi buvo išrinktas 2013 m. po šoką sukėlusio jo pirmtako Benedikto XVI atsistatydinimo.
Popiežius Pranciškus aukojo Šv. Mišias Budapešte. EPA-ELTA nuotr.
Sekmadienį, lankydamasis Budapešte, popiežius Pranciškus vengrus paragino būti pagarbesnius ir atviresnius.
„Norėčiau, kad būtumėte tvirti ir atviri, suleidę šaknis bei pagarbūs“, – pontifikas kalbėjo dešimtims tūkstančių žmonių, dalyvavusių Vengrijos sostinėje aukotose šv. Mišiose.
Vengrija yra ištikima savo šaknims, tačiau, anot Romos katalikų Bažnyčios vadovo, „Nukryžiuotasis taip pat kviečia mus išskleisti rankas glėbiui ir neišsikasti apkasų aplinkui“, sakė popiežius.
Prieš šv. Mišias popiežius Pranciškus susitiko su Vengrijos ministru pirmininku Viktoru Orbanu. Jų pokalbis už uždarų durų truko 40 minučių.
Šv. Mišias Budapešte. EPA-ELTA nuotr.Budapešte – Šv. Mišios, kurias aukojo Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
V. Orbanas dažnai save Vengrijoje pristato kaip krikščionybės gynėją, tačiau jo požiūris į įvairias politikos sritis, įskaitant ir jo raginimą į šalį neįleisti migrantų, dažnai prasilenkia su popiežiaus vertybėmis.
Iš pradžių vienintelė spaudai paviešinta detalė po premjero ir pontifiko susitikimo buvo V. Orbano feisbuke pasidalinta nuotrauka. Vėliau Vatikanas paskelbė oficialų pareiškimą, kuriame teigiama, kad abu lyderiai „širdingai“ aptarė Bažnyčios vaidmenį Vengrijoje ir aplinkosaugą.
Po susitikimo su V. Orbanu popiežius Pranciškus važiavo Budapešto gatvėmis, į kurias sekmadienį suplūdo tikintieji.
Dar šį sekmadienį Romos katalikų Bažnyčios vadovas ketina vykti vizito į kaimynę Slovakiją.
Premjerė I. Šimonytė susitiko su popiežiumi Pranciškumi. Vatican Media nuotr.
Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė Vatikane susitiko su Šventuoju Tėvu. Tai pirmasis ministrės pirmininkės ir popiežiaus Pranciškaus susitikimas. Premjerė padėkojo Bažnyčios vadovui už nuolatinį dėmesį Lietuvai ir jos žmonėms.
„Džiaugiamės puikiais santykiais su Šventuoju Sostu. Esu labai dėkinga, kad niekada nepripažinote sovietinės okupacijos, Lietuvos diplomatinė atstovybė prie Šventojo Sosto veikė be pertraukų, o Vatikano radijuje skambėjęs lietuviškas žodis buvo mūsų balsas pasauliui“, – pabrėžė premjerė.
I. Šimonytė išreiškė palaikymą Šventojo Sosto ir popiežiaus veiklai, kuria siekiama taikos pasaulyje, pasisakoma už pagarbos moterims stiprinimą, aplinkos tausojimą, žmogiškojo orumo principų išsaugojimą.
„Lietuva pagal savo išgales stengiasi padėti tiems, kurie bėga nuo politinio persekiojimo ir karo pavojų. Prieglobstį Lietuvoje rado tūkstančiai Baltarusijos žmonių bei Rusijos pilietinės visuomenės atstovai, bėgantys nuo režimo persekiojimo, prieš savaitę iš Kabulo evakuoti afganistaniečiai ir jų artimieji“, – sakė premjerė.
Anot premjerės, Lietuvą ir Vatikaną sieja bendras siekis – palaikyti nuo agresijos kenčiančias šalis. Lietuva yra viena didžiausių Ukrainos rėmėjų kelyje į laisvę.
Lietuva palaiko Šventojo Sosto veiksmus Ukrainoje, todėl Lietuvos vardu premjerė perdavė paramą (10 000 eurų) fondui „Popiežius Ukrainai“. Popiežiaus fondas įkurtas 2016 metais. Jo tikslas – parodyti atjautą ir solidarumą su visais Ukrainos žmonėmis, nesvarbu kokio tikėjimo jie būtų, ir ypač su tais, kurių likimus palietė karas.
Premjerė padovanojo popiežiui grafikės Eglės Kuckaitės piešinį, kuriame pavaizduota ypač šventa vieta laikoma Vilniaus Aušros vartų koplyčia bei koplyčios dekoro (rožių ir balandžių) fragmentas, simbolizuojantis pagrindines krikščionybės vertybes – sielos tyrumą, viltį ir taiką. Pasak premjerės, popiežius šiltai prisiminė vizitą Lietuvoje prieš trejus metus ir apsilankymą Aušros vartų koplyčioje.
Po pokalbio su Šventuoju Tėvu premjerė susitiko su Vatikano valstybės sekretoriumi kardinolu Pietru Paroliniu ir sekretoriumi ryšiams su valstybėmis arkivyskupu Paulu Richardu Gallagheriu. Buvo aptarti dvišaliai santykiai ir tarptautinės politikos klausimai.
Popiežius Pranciškus. EPA – ELTA nuotr.
Popiežius Pranciškus atmetė italų žiniasklaidos spėliones dėl galimo jo atsistatydinimo. „Apie tai net nepagalvojau“, – sakė pontifikas interviu Ispanijos radijui „Cope“. Jis negalįs paaiškinti, kaip žiniasklaidai kilo tokia mintis, sakė Pranciškus, kuriam prieš maždaug du mėnesius buvo atlikta žarnyno operacija.
„Kai popiežius guli ligoninėje, vis kyla lengvas vėjelis ar audra konklavoje“, – pokštavo 84-erių Katalikų bažnyčios vadovas, turėdamas omenyje susirinkimą Vatikane už uždarų durų, kuriame renkamas naujas popiežius. Pasak popiežiaus, vengdamas gandų, jis skaito tik vieną itališką laikraštį ir niekada nežiūri televizoriaus.
Į klausimą apie sveikatos būklę pontifikas taip pat atsakė juokdamasis: „Dar esu gyvas“. Jis teigė ypač esąs dėkingas vienam „labai patyrusiam“ italų slaugytojui Vatikano ligoninėje.
Jis „išgelbėjo jam gyvybę“, privesdamas operuotis. „Dabar galiu viską valgyti, kas anksčiau dėl divertikulų nebuvo įmanoma“, – sakė Pranciškus. Divertikulai yra mažos storosios žarnos gleivinės išvaržos per visus sienelės sluoksnius.
Anot popiežiaus, jis ir toliau vartoja medikamentus, tačiau šiaip jaučiasi gerai. Interviu jis paskelbė ir apie savo kelionių planus. Pradžioje rugsėjį Katalikų bažnyčios vadovas lankysis Vengrijoje ir Slovakijoje. Vėliau suplanuotos kelionės į Graikiją, Kiprą ir Maltą. Lapkritį Pranciškus ketina dalyvauti Pasaulio klimato konferencijoje Glazge – apie tai Vatikanas paskelbė jau metų pradžioje.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Popiežius pasveikino grupę lietuvių, Romoje dalyvaujančių lituanistinių mokyklų ir šeimų sąskrydyje „Draugystės tiltas“.
Kaip praneša Vatikano radijas, kreipdamasis sekmadienį, rugpjūčio 29-ąją, į maldininkus, dalyvavusius vidudienio maldos susitikime Šv. Petro aikštėje, popiežius Pranciškus paminėjo įvairių grupių ir organizacijų atstovus, be kita ko, pasidžiaugė maldoje dalyvavusiais lietuviais: „Sveikinu Lietuvos mokinių, jų tėvų ir mokytojų grupę!“ – pasakė popiežius.
Kelios dešimtys lietuvių iš Italijos ir kitų Europos šalių, taip pat iš Lietuvos, nuo rugpjūčio 27-osios Romoje dalyvavo ugdomuosiuose lituanistikos ir tautodailės užsiėmimuose, skirtuose visų amžiaus grupių žmonėms, tema „Gintaro keliu į Amžinąjį miestą“. Į „Draugystės tilto“ sąskrydžius, rengiamus jau daugiau kaip dvidešimt metų, ypač kviečiami lituanistinių mokyklų mokiniai ir jų tėvai, mokytojai, vietinių lietuvių bendruomenių nariai, taip pat Lietuvos ambasadų tarnautojai su šeimomis.
Sąskrydžiai ligi šiol surengti devyniuose Europos kraštuose, „Draugystės tiltas“ Italijoje surengtas antrąjį kartą, praneša Vatikano radijas.
Popiežius Pranciškus: šiuo metu svarbiausia brolybė. EPA-ELTA nuotr.
Italijos pašto darbuotojai perėmė popiežiui adresuotą laišką, kuriame buvo trys kulkos. Tai pirmadienį pranešė naujienų agentūra „The Associated Press“.
Įtartinas vokas buvo aptiktas naktį į pirmadienį pašto siuntų rūšiavimo skyriuje Milano priemiestyje. Jis buvo išsiųstas Prancūzijoje. Italijos teisėsaugos institucijos pradėjo tyrimą.
Ant voko ranka buvo užrašyta: „Popiežiui, Vatikanas, Šv. Petro aikštė, Roma“. Jame buvo trys kulkos, kaip manoma, pistoleto, ir raštelis apie finansines operacijas Vatikane.
Vatikano atstovai kol kas niekaip nekomentuoja šio incidento.
Popiežius Pranciškus sveikinosi su tikinčiaisiais iš ligoninės balkono. EPA-ELTA nuotr.
Popiežius Pranciškus sekmadienį sveikinosi su tikinčiaisiais iš 10-ojo ligoninės, kurioje jis šiuo metu gydomas po žarnyno operacijos, aukšto.
„Džiaugiuosi galėdamas net iš čia toliau sakyti „Viešpaties Angelo“ maldą, – teigė jis. – Aš stipriai jutau jūsų artumą ir maldomis pareikštą palaikymą. Iš visos širdies ačiū.“
„Šiomis dienomis, kai buvau hospitalizuotas, supratau, kokia svarbi yra gera ir visiems prieinama, kaip tai yra Italijoje ir kitose šalyse, sveikatos priežiūra“, – kalbėjo pontifikas.
„Sveikatos priežiūros sistema, užtikrinanti geras ir visiems prieinamas paslaugas. Negalime prarasti šio brangaus dalyko. Jis privalo išlikti“, – teigė popiežius Pranciškus.
84-erių pontifikas nuo praėjusio sekmadienio guli Romos Gemelli universitetinėje ligoninėje, kur jam atlikta gaubtinės žarnos operacija.
Po operacijos jam trumpam buvo pasireiškęs karščiavimas, tačiau atlikti testai neparodė jokių anomalijų.
„Norėčiau pareikšti savo dėkingumą gydytojams ir visiems sveikatos priežiūros darbuotojams bei ligoninės personalui“, – teigė popiežius.
Katalikų bažnyčios lyderis, be kita ko, paprašė žmonių „melstis už sergančiuosius, ypač už tuos, kuriems yra sunkiausia: lai niekas nelieka vienumoje, lai visi gauna klausymo, artumo ir rūpesčio patepimą“.
Popiežiui atlikta operacija buvo sudėtingesnė nei tikėtasi. EPA-ELTA nuor.
Popiežiui Pranciškui atlikta žarnyno operacija, anot pranešimų, buvo sudėtingesnė nei tikėtasi. Pradžioje buvo planuota pontifikui taikyti laparoskopiją, antradienį skelbia italų žiniasklaida.
Atliekant šią minimalią invazinę procedūrą, per nedidelius pjūvius pilvo sienoje į operuojamą vietą įkišama kamera ir reikalingi instrumentai.
Tačiau dėl ankstesnės operacijos rando pilve gydytojams galiausiai teko griebtis laparotomijos – chirurginės operacijos atveriant pilvo ertmę. Pasak sveikatos ekspertų, nėra neįprasta operacijos metu keisti operavimo metodą.
Per tris valandas trukusią operaciją Gemelli universitetinėje ligoninėje Romoje Pranciškui sekmadienį buvo pašalinta dalis storosios žarnos. Tai buvo reikalinga, nes jį dėl divertikulito kamavo stenozė.
Vatikano duomenimis, operacija praėjo sėkmingai. Popiežius jaučiasi „gerai“ ir gali pats kvėpuoti, pranešta pirmadienį. Pontifikas greičiausiai savaitę praleis klinikoje. Jis čia guli toje pat palatoje, kaip kadais popiežius Jonas Paulius II, kuris šioje universitetinėje ligoninėje buvo kelis kartus operuotas.
Popiežius Pranciškus susitiko su A. Blinkenu. EPA-ELTA nuotr.
Popiežius ir JAV valstybės sekretorius pirmadienį apsikeitė dovanomis ir išmintimi, tačiau ar jie aptarė politiką, skaldančią Romos katalikų bažnyčią JAV, liko tik spėlioti.
Anot Vatikano, Antony Blinkenas ir popiežius Pranciškus kalbėjosi apie 40 minučių, o nuotraukos, kurias jie paskelbė socialiniame tinkle „Twitter“, pademonstravo draugišką ir artimą ryšį. Jiedu aptarė klimato pokyčius, migraciją, prekybos žmonėmis problemą ir panašius klausimus, pranešė Valstybės departamentas.
Pastarąjį kartą, kai čia beveik prieš metus lankėsi JAV valstybės sekretorius Michaelas R. Pompeo, popiežius jam nesuteikė auditorijos.
A. Blinkenas pridūrė, kad yra „labai patenkintas“ popiežiaus lyderyste pandemijos ir pabėgėlių klausimais, ir sakė esąs dėkingas, kad jam nereikėjo gilintis į JAV vidaus politiką. Taip jis galėjo išvengti reikalo atsakinėti į klausimus apie kai kurių JAV katalikų vyskupų kampaniją, kuria siekiama atimti iš prezidento Joe Bideno – pamaldaus kataliko – galimybę priimti šv. Komuniją dėl jo paramos reprodukcinėms teisėms.
A. Blinkenas šiuo metu jau savaitę lankosi Europoje – Berlyne, Paryžiuje, Romoje ir Baryje, Italijoje. Pirmadienį jis dalyvavo Pasaulinės koalicijos islamo ekstremistams ISIS nugalėti užsienio reikalų ministrų susitikime.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Popiežius Pranciškus sekmadienį paragino nutraukti smurtą aneksuotoje Rytų Jeruzalėje, kur per palestiniečių ir Izraelio policijos susirėmimus buvo sužeista daug palestiniečių.
Popiežius po „Regina Caeli“ maldos pro savo langą, atsiveriantį į Šv. Petro aikštę, pareiškė, kad su „ypatingu susirūpinimu seka įvykius Jeruzalėje“.
„Meldžiuosi, kad tai galėtų būti susitikimo, o ne smurtinių susirėmimų vieta, maldos ir taikos vieta“, – teigė popiežius ir paragino visus ieškoti bendrų sprendimų.
„Smurtas tik skatina smurtą. Sustabdykime šiuos susirėmimus“, – sakė popiežius Pranciškus.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Popiežius Pranciškus pareiškė susirūpinimą dėl suintensyvėjusios karinės veiklos Rytų Ukrainoje ir Rusijos kariuomenės telkimo prie sienos su Ukraina bei paragino stengtis sumažinti įtampą tarp abiejų šalių, praneša „Euronews“.
Ukraina ir Vakarų valstybės kaltina Rusiją provokuojančiu kariuomenės telkimu šalia Ukrainos sienų ir okupuotame Kryme. Rusija pastarosiomis savaitėmis prie sienos su Rytų Ukraina dislokavo 41 tūkst. karių, o dar 42 tūkst. Kryme. Rytų Ukrainoje taip pat suintensyvėjo kovos tarp vyriausybės pajėgų ir Maskvos remiamų separatistų, kurie kovoja nuo 2014 metų. Vien nuo šių metų pradžios žuvo mažiausiai 30 Ukrainos karių.
„Su dideliu susirūpinimu seku įvykius keliose Rytų Ukrainos srityse, kur pastaraisiais mėnesiais padaugėjo paliaubų pažeidimų, ir su didele baime stebiu karinių veiksmų suintensyvėjimą“, – sakė popiežius.
„Tvirtai tikiu, kad galima išvengti įtampos didėjimo, ir priešingai, galima parodyti gestus, galinčius paskatinti abipusį pasitikėjimą ir skatinti susitaikymą bei taiką, kurie yra taip reikalingi ir pageidaujami“, – pridūrė Pranciškus.
Penktadienį paramą Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui pareiškė Prancūzijos vadovas Emmanuelis Macronas ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel bei paragino Rusiją skubiai atitraukti savo karius nuo sienos.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Popiežius Pranciškus Velykų sekmadienį paragino dalintis vakcinomis nuo COVID-19 su skurdžiausiomis pasaulio šalimis, sakydamas, kad jos yra „būtinas įrankis“ kovoje su pandemija.
Per bene svarbiausią katalikų šventę, ant kurios šešėlį vėl užmetė koronaviruso krizė, popiežius savo pasakytoje kalboje sutelkė dėmesį į pažeidžiamiausius pasaulio žmones – sergančiuosius, migrantus, susiduriančius su ekonominiais sunkumais ir gyvenančius karo zonose, kaip Sirijoje, Jemene ir Libijoje.
„Pandemija vis dar plinta, o socialinė ir ekonominė krizė išlieka stipri, ypač skurdžiųjų atžvilgiu“, – sakė 84-erių argentinietis, kreipdamasis tik maždaug į 100 tikinčiųjų, kuriems buvo leista susirinkti į Šv. Petro baziliką.
„Vakcinos šioje kovoje yra būtinas įrankis“, – teigė jis, paragindamas tarptautinę bendruomenę įveikti vakcinų platinimo trukdžius ir užtikrinti jų platinimą, „ypač skurdžiausiose šalyse“.
Popiežius Pranciškus, kuris nuo 2013 metų, kai tapo Katalikų Bažnyčios vadovu, susitelkia į pažeidžiamiausių žmonių grupių padėtį, rugsėjį Jungtinių Tautų (JT) Generalinėje Asamblėjoje jau buvo įspėjęs turtingas šalis nekaupti vakcinų.
Popiežius pridūrė, kad yra „skandalinga“, jog pasaulyje tęsiasi ginkluoti konfliktai.
Jis paragino nutraukti karą Sirijoje, „kur milijonai žmonių šiuo metu gyvena nežmoniškomis sąlygomis“, bei Jemene, „kurio padėtis buvo sutikta su kurtinama ir skandalinga tyla“.
Pontifikas taip pat pareiškė savo artumą Mianmaro jaunimui, „įsipareigojusiam remti demokratiją“, paragino izraeliečius ir palestiniečius užmegzti dialogą bei paragino nutraukti smurtą Afrikoje, užsimindamas apie neramumus Nigerijoje, Sahelyje, šiauriniame Etiopijos Tigrėjaus regione ir Kabo Delgado provincijoje Mozambike.
„Pasaulyje vis dar per daug karų ir per daug smurto“, – teigė popiežius, pridurdamas, kad balandžio 4 d. pasaulyje minima supratimo apie minas, kurios yra „klastingi ir siaubingi įrenginiai“, diena.
Svarbus mėnesis Italijai
Popiežiaus palaiminimas „Urbi et orbi“ (Miestui ir pasauliui) paskelbtas 60 mln. italų švenčiant Velykas karantino sąlygomis.
Visa Italija nuo šeštadienio iki pirmadienio paskelbta „raudonąja zona“, kurioje taikomi judėjimo apribojimai, uždari restoranai ir nebūtinosios mažmeninės prekybos parduotuvės.
Nepaisant vyraujančio pesimizmo, esama vilties teikiančių ženklų, kad šalyje spartėja skiepijimo kampanija. Nors kovo pabaigoje pranešta apie sumažėjusią sergamumo kreivę, ligoninėse tebegydoma itin daug užsikrėtusių pacientų.
Balandis, kaip manoma, bus itin svarbus mėnesis Italijos vakcinacijos kampanijoje, valdžios institucijoms tikintis per ateinančias dvi savaites kasdien suskiepyti po 300 tūkst. vakcinos dozių, sakė vienas pareigūnas.
Trys Italijos regionai, įskaitant Veneciją apimantį Venetą, rengiasi nuo antradienio sušvelninti apribojimus ir kai kurių zonų žymėjimą pakeisti iš „raudono“ į „oranžinį“.
