Sergejus Lavrovas ir Vokietijos dešiniosios populistinės partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) parlamentarų delegacija
Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas antradienį Maskvoje priėmė Vokietijos dešiniosios populistinės partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) parlamentarų delegaciją.
Tai, kad tokios didelės šalies diplomatijos vadovas demonstratyviai priima kitos valstybės opozicijos atstovus, yra neįprasta. Paprastai kontaktai palaikomi vyriausybių lygiu.
Tačiau santykiai tarp S. Lavrovo ir Vokietijos užsienio reikalų ministro Heiko Maaso yra šalti. Maskva šį vokiečių politiką traktuoja kaip antirusiškos koalicijos Europoje kurstytoją. Tuo tarpu Rusijos santykiai su populistais Europoje jau seniai yra įvairiapusiški.
S. Lavrovas susitikime kabėjo apie „daugybę problemų“ tarp Maskvos ir Berlyno. Šiame kontekste Rusija „palaiko kontaktą su visomis svarbiomis politinėmis jėgomis Vokietijoje, ypač AfD, didžiausia opozicine partija Bundestage“. AfD vadovas Tino Chrupalla gynė ginčytiną vizitą ir kartu kritikavo sankcijas Rusijai.
Tai, kad S. Lavrovas priėmė AfD delegaciją, laikoma revanšu. Rusijoje visad kyla didelis pasipiktinimas, kai kanclerė Angela Merkel priima opozicionierius, pavyzdžiui, apnuodytą Kremliaus kritiką Aleksejų Navalną ir Baltarusijos opozicijos lyderę Sviatlaną Cichanouskają.
Šeštadienį šimtai tūkstančių čekų Prahoje dalyvavo demonstracijoje prieš šalies premjerą Andrejų Babišą. Renginys buvo organizuotas likus dienai iki 30-ųjų Aksominės revoliucijos metinių, kurios minimos lapkričio 17 d., praneša naujienų agentūra dpa.
Organizacijos „Milijonai momentų už demokratiją“ vertinimu, demonstracijoje dalyvavo apie 250 tūkst. žmonių. Policija patvirtino, kad skaičius tikslus.
Protestuotojai reikalavo A. Babišo atsistatydinimo. Premjeras yra populistų partijos ANO („Nepatenkintų piliečių akcijos“) įkūrėjas ir vienas turtingiausių Čekijos piliečių. Žmonės nepatenkinti A. Babišo – verslininko ir premjero – interesų konfliktais bei piktnaudžiavimu valdžia.
Įtariama, kad A. Babišo verslas neteisėtai pelnėsi iš Europos Sąjungos fondų.
Dar prieš prasidedant demonstracijai, premjeras kaltino žmones besinaudojant Aksominės revoliucijos metinių atmosfera ir teigė nesuprantąs jų motyvų.
Slovakijoje gimęs A. Babišas vadovauja mažumos vyriausybei, sudarytai iš populistų ANO ir Čekijos Socialdemokratų partijos (ČSSD), kurią toleruoja Komunistų partija.
1989 m. lapkričio 17 d. riaušių policija išvaikė tuometės Čekoslovakijos sostinėje protestavusius studentus – prieš komunistų valdžią nukreiptus neramumus, po kurių šalis pajudėjo demokratijos link.
Sekmadienį Prahoje minimos 30-osios šių įvykių metinės. Vyks renginiai, kuriuose dalyvaus Vokietijos Bundestago vadovas Wolfgangas Schaeuble. Taip pat vyks gatvių festivaliai, teatralizuoti pasirodymai, debatai ir koncertai. Sukaktis bus minima ir Slovakijos sostinėje Bratislavoje.
Šeštadienį prasidėjo jau trečioji Europos Parlamento rinkimų diena, o populistai tikisi laimėti juose istorinę pergalę ir ateinantiems penkeriems metams pakeisti Europos politiką.
Balsavimas jau įvyko Maltoje, Slovakijoje ir Latvijoje, o tokios svarbios šalys, kaip Vokietija, Prancūzija ir Italija, balsuos sekmadienį.
Daugiau negu 400 mln. žmonių gali rinkti 751-ą Europos Parlamento narį. Pirmieji rezultatai bus skelbiami vėlyvą sekmadienį, kai baigsis balsavimas visose Bendrijos šalyse.
Apklausos ilgus mėnesius rodė, kad populistai ir prieš imigraciją nusiteikusi kraštutinė dešinė gali laimėti šiuos rinkimus, o tai padės apsispręsti, kas pakeis Jeaną Claude`ą Junckerį Europos Komisijos vadovo poste.
Tačiau galutinės apklausos po rinkimų Nyderlanduose parodė netikėtą proeuropietiškų socialistų pergalę, o tai suteikė vilčių, kad populistų laimėjimai bus riboti.
Didžioji Britanija balsavo ketvirtadienį, dieną prieš premjerei Theresai May paskelbiant apie atsistatydinimą. Tai įvyko tebesitęsiant „Brexito“ krizei.
Buvo manoma, kad Jungtinė Karalystė EP rinkimuose nedalyvaus, bet šaliai teko tai padaryti, nes „Brexitas“ buvo atidėtas.
Pagrindinės Europos partijos sutelkusios dėmesį į klimato kaitą. Be to, Europos Sąjunga nuogąstauja dėl užsienio šalių dezinformacijos kampanijų socialinėje žiniasklaidoje, ypač – susijusių su Rusija. Jomis bandoma paveikti rinkimų rezultatus.
Latvijos ministras pirmininkas Krišjanas Karinis. EPA – ELTA nuotr.
Latvijos ministras pirmininkas Krišjanas Karinis reikalauja griežtesnių Europos Sąjungos veiksmų prieš Rusijos propagandą socialinėje žiniasklaidoje. Bendrija turi rimtai įvertinti atitinkamo įstatymo galimybę, pareiškė jis trečiadienį savo kalboje Europos Parlamente apie Europos ateitį.
Kaip Rusijos dezinformacijos pavyzdį vyriausybės vadovas įvardijo skiepų kritiką. „Iš kur tas argumentas, kad skiepai sukelia autizmą? Tai rusų šaltinių informacija. Dėl to žmonės nenori skiepytis, ir tai turi labai rimtų padarinių žmonių sveikatai Europoje“, – sakė jis. Su klaidinga informacija apie migraciją ir „Brexitą“ esą taip pat susijusi Rusija. „Visa tai yra iš vieno vienintelio šaltinio“, – kalbėjo K. Karinis.
Jis pripažino, kad įstatyminis kišimasis yra problematiškas, nes cenzūros negali būti. „Tačiau mes turime rasti tą siaurą ribą, nes tai yra ataka prieš mūsų gyvenimo būdą“, – sakė Latvijos premjeras. Latvijos požiūriu, Rusija ir jos klaidinanti informacija yra didžiausia grėsmė saugumui.
Be saugumo K. Karinis svarbiausiomis temomis Europai ir jos piliečiams įvardijo darbo vietas, migraciją ir aplinkos politiką. „Nekovokite su populistais, – pabrėžė jis, turėdamas omenyje gegužės pabaigoje vyksiančius Europos Parlamento rinkimus. – Rūpinkitės žmonių nepasitenkinimo priežastimis“.
Prorusiška „Santarvės“ partija rinkimuose į Latvijos parlamentą surinko daugiausiai balsų, aplenkdama populistus, su kuriais gali sudaryti koaliciją. Šeštadienį įvykusius rinkimus sutepė į šalyje populiariausią socialinį tinklą įsilaužę programišiai, kurie paskelbė prorusišką žinutę.
„Santarvė“ surinko 19,91 proc. visų balsų, o dvi populistinės partijos – „Kam priklauso valstybė“ (KPV LV) ir Naujieji konservatoriai – atitinkamai 14,06 proc. ir 13,6 proc.
„Jokia stabili ir perspektyvi koalicija neįmanoma be „Santarvės“ partijos. Priešingu atveju kalbėtume apie ksenofobų ir gėjų teisių rėmėjų koaliciją, kurios vyriausybė nesubyrėjusi išsilaikytų dvi ar tris savaites“, – žurnalistams sakė „Santarvės“ pirmininkas ir Rygos meras Nilas Ušakovas.
Tarp Latvijos etninių rusų mažumos, sudarančios apie ketvirtadalį visų gyventojų, populiari „Santarvė“ anksčiau yra bendradarbiavusi su Rusijos prezidento Vladimiro Putino partija „Vieninga Rusija“ ir per pastaruosius trejus rinkimus skynė pergales. Tačiau partija niekada neformavo vyriausybės, nes jai nepavykdavo surasti partnerių koalicijai. Bet dar prieš šeštadienio balsavimą populistai prakalbo apie galimą susitarimą su „Santarve“.
Proeuropietiškas ir už narystę NATO pasisakantis liberalų aljansas „Plėtra / Už!“, surinkęs 12,04 proc. liko ketvirtas, o Nacionalinis susivienijimas – penktas su 11,03 proc. balsų.
Už centro dešiniųjų pažiūrų premjero Mario Kučinskio Žaliųjų ir valstiečių sąjungą balsvo 9,96 proc. rinkėjų, o partija „Naujoji vienybė“ gavo 6,67 proc. balsų. Kitos partijos neperžengė minimalios 5 proc. balsų ribos ir į Latvijos Seimą nepateks.
Dabartinis parlamentas dirbs iki lapkričio mėnesio, kol rinkimus laimėjusios politinės jėgos derėsis dėl naujos koalicijos.
Viktoras Orbanas smerkia ES vykdomą jo šalies „šantažą“. EPA-ELTA nuotr.
Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas antradienį pažadėjo nepasiduoti Europos Sąjungos spaudimui sušvelninti griežtą savo poziciją imigracijos klausimu ir pasmerkė tai, ką pavadino ES vykdomu savo šalies šantažu. Tai jis pareiškė Europos Parlamento (EP) balsavimo dėl nepasitikėjimo jo vyriausybe išvakarėse.
Strasbūro Asamblėjoje pristatytą ataskaitą, kurioje jo vadovaujama vyriausybė kaltinama kelianti „sisteminį pavojų“ pamatinėms ES vertybėms, V. Orbanas pavadino įžeidžiama.
Trečiadienį europarlamentarai spręs, ar pradėti procedūrą, kuri gali lemti precedento neturinčių politinių sankcijų įvedimą Budapeštui. Manoma, kad toks žingsnis, be kita ko, Europoje galėtų padidinti susiskaldymą tarp proeuropietiškų pažiūrų centristinių partijų ir populistinių antiimigracinių jėgų.
„Kad ir koks būtų jūsų sprendimas, Vengrija nesitaikstys su tokiu šantažu“, – Strasbūre susirinkusiems Europos Parlamento (EP) nariams teigė Vengrijos vyriausybės vadovas. Jis pareiškė, esą europarlamentarai jau yra nusprendę aktyvuoti septintąjį ES sutarties straipsnį ir imtis priemonių, apribosiančių jo vyriausybės balso teisę.
„Vengrija saugos savo sienas, stabdys nelegalią migraciją ir gins savo teises“, – pridūrė V. Orbanas, teigdamas, kad ES elitas nori nubausti Budapeštą už jo antiimigracinę poziciją.
Vengrijos vyriausybė tvirtina, kad jos taikomos prieš imigrantus nukreiptos priemonės ir šalies suverenumo gynimas atitinka Europos rinkėjų nuotaikas. Kitų metų gegužę šie rinkėjai rinks naują Europos Parlamentą.
Tačiau balsavimą dėl nepasitikėjimo Vengrijos vyriausybe inicijavusi Judith’a Sargentini likusius europarlamentarus įspėjo, kad, praėjus 8-eriems V. Orbano vadovavimo metams, jiems atėjo laikas priimti „svarbų sprendimą“.
„Ar leisite, kad vyriausybė, pažeidžianti šios sąjungos pamatines vertybes, išsisuktų be pasekmių?“ – europarlamentarų klausė žaliųjų partijos atstovė iš Nyderlandų.
„Ar vis dėlto užtikrinsite, kad šios sąjungos vertybės būtų daugiau nei vien popieriuje užrašyti žodžiai“, – sakė ji.
J. Sargentini parengtoje ataskaitoje, be kita ko, reiškiamas susirūpinimas dėl Vengrijos teismų nepriklausomybės, korupcijos, žodžio, akademinės ir religijos laisvių bei mažumų ir pabėgėlių teisių.
Slaptosios policijos archyvinių medžiagų paroda atskleidžia milžinišką stebėjimo struktūrą, egzistavusią VDR gyvuojant komunistiniam režimui, rašo žurnalistė Natali Štaiver laikraštyje Le Figaro.
Šią vasarą Stasi muziejuje Berlyne atidaryta nuolatinė paroda „Žvilgsnis į paslapties esmę“, sakoma straipsnyje. „Mūsų uždavinys – parodyti atmintinas medžiagas apie priežiūrą ir piktnaudžiavimą duomenimis“, – komentuoja Vokietijos federacinis Stasi (Štazi) archyvų komisaras Rolanas Žanas.
Per 40 komunistinio režimo metų Rytų Vokietijoje milijonai vokiečių buvo prižiūrimi Valstybės saugumo ministerijos. Įsteigta 1950 metais VDR ekonomikai saugoti nuo „šnipų-diversantų“ ir kitokių „sabotuotojų“, slaptoji policija Stasi per kelis dešimtmečius tapo valstybe valstybėje, sako straipsnio autorius.
1988 metais, prieš metus iki Berlyno sienos griūties, Stasi dar turėjo daugiau kaip 91 tūkstantį darbuotojų, ir tai tik 16-kai milijonų gyventojų. O dar buvo 189 tūkst. „neoficialių“ bendradarbių: tie savanoriai ar priverstiniai informatoriai pagal užklausą sekė savo kolegas, kaimynus, o kartais ir draugus, praneša žurnalistė.
Tų metų liepos 17 dieną Vokietijos vyriausybė patvirtino, kad Stasi dokumentų suskaitmeninimui buvo skirta 253 mln. eurų, sakoma straipsnyje.
Du milijonai žmonių paprašė priėjimo prie savo dosjė po to, kai 1991 metų gruody buvo išleistas įsakymas, atvėręs Stasi archyvus. „Mes leidžiame jiems susigrąžinti dalį jų pavogtos biografijos“, – tvirtina Rolanas Žanas, kuris pats buvo opozicininkas VDR.
Staigmenos retai būna malonios. Režisierius Tomas Haizė iš Rytų Vokietijos sužinojo, kad jį ir jo brolį metų metus sekė vienas artimas draugas, Miša, su kuriuo jie 20 metų bemiegėmis naktimis, skendėdami tabako dūmų debesyse, virtuvėje svarstydavo, kaip pertvarkyti pasaulį, perduoda straipsnio autorius.
Užtat Žilberas Furianas lengviau atsikvėpė, įsitikinęs, kad niekas iš jo draugų nepranešė Stasi detalių apie jo asmeninį gyvenimą. Jo nuomone, „vienintelė jo pražanga buvo tai, kad jis įsimylėjo teisių gynimo aktyvistę“.
Čia kadaise buvo Štazi būstinė
Ir vis dėlto Furianas praleido dvejus metus ir du mėnesius pataisos kalėjime už tai, kad išspausdino Vakaruose brošiūrą apie pankų judėjimą Rytuose, rašo žurnalistė. Pagrindinis kaltinamasis punktas, apie kurį jis sužinojo, perskaitęs savo dosjė po 15 metų: „dokumentų, galinčių padaryti žalos VDR interesams“, gamyba.
„Mūsų dienomis technine prasme kontroliuoti galima analogiškai, tačiau sisteminės politinės represijos VDR smarkiai skiriasi nuo terorizmo užkardymo šiandien“, – aiškina niuansus valstybės sekretorius Rytų Vokietijos reikalams Kristianas Hirtė. „Mūsų demokratija diskutuoja priežiūros klausimais atvirai, visai kitaip būdavo VDR“, – tęsia jis.
Vis dėlto valstybė kaip ir anksčiau išsaugo latentišką įtarumą Rytų Vokietijos atžvilgiu, rašo straipsnio autorius. Antai ir kanclerė Angela Merkel pavedė Hirtei atidžiau stebėti situaciją Rytuose, kur kraštutiniai dešinieji, populistai ir režimo priešininkai pasiekė netikėtai gerų rezultatų paskutiniuosiuose rinkimuose.
Italijos vidaus reikalų ministras Mattėjas Salvinis paragino Europos Sąjungą nutraukti savo sankcijas Rusijai ir pagrasino šiuo klausimu trauktis iš bendros ES linijos. Lankydamasis Maskvoje, M. Salvinis pirmadienį sakė, kad jo šalis gali vetuoti iki metų galo galiojančių sankcijų Rusijai pratęsimą.
„Veto yra paskutinioji priemonė, tačiau aš neatmetu jokios galimybės, – pabrėžė ministras. – Italija yra Europos šalis, labiausiai kenčianti dėl sankcijų Rusijai“. Baudžiamosios priemonės, anot jo, turi baigtis „iki metų galo“. M. Salvinis, be to, pasisakė už Rusijos sugrįžimą į G8 šalių grupę.
Rusijai 2014-aisiais aneksavus Ukrainos Krymo pusiasalį, ES paskelbė plačias sankcijas Maskvai. Šios nuo tada kas pusmetį vis pratęsiamos. Pastarąjį kartą taip padaryta ES viršūnių susitikime birželio gale Briuselyje. Rusija buvo pašalinta ir iš G8 šalių grupės, kuri nuo tada vėl vadinasi G7.
Nauja Italijos populistų koalicija, kurią sudaro M. Salvinio kraštutinė dešinioji „Lega“ partija ir Penkių žvaigždučių judėjimas, siekia glaudesnių santykių su Rusija. Maskva, reaguodama į ES sankcijas, uždraudė daugumos maisto produktų įvežimą iš ES. Tai itin pajuto Italija.
Vakarų baudžiamosios priemonės ir žemos naftos kainos įstūmė Rusiją į ilgiausią recesiją valdant V. Putinui. Tačiau pamažu šalies ekonomika atsigauna.
Balsavusių rinkėjų apklausa rodo, kad Austrijos parlamento rinkimus su 30,2 proc. balsų laimėjo Austrijos liaudies partija (OVP). Po jos eina populistinė Austrijos laisvės partija (FPO), gavusi 26,8 proc. balsų, ir socialdemokratai (SPO), surinkę 26,3 proc., skelbia austrų portalas „orf.at“.
Rinkimai Austrijoje vyko metais anksčiau nei numatyta. OVP lyderis Sebastianas Kurcas (Sebastina Kurz), kilus konfliktui dėl ekonomikos reformų, gegužę nutraukė plačią koaliciją su SPO, teko skelbti pirmalaikius rinkimus.
Jei pasitvirtins, kad rinkimus laimėjo OVP, 31-erių S. Kurcas taps jauniausiu federaliniu kancleriu Austrijos istorijoje.
EPA – ELTA nuotraukoje: rinkimų favoritas 31 metų Sebastianas Kurcas (Sebastian Kurz) iš Austrijos liaudies partijos, galintis tapti jauniausiu kancleriu šalies istorijoje.
Neseniai Andrius Kubilius angliškai kalbėdamas (nesitikėjau, kad jis taip gerai moka speakinti) tarptautinėje konferencijoje retoriškai klausė: kur mes dabar būtumėm, kas mes dabar būtumėm, jeigu ne Europos Sąjunga? Maždaug taip pasakė. Aš irgi dažnai apie tai pagalvoju. Kai dar tik norėjome tapti išsvajotosios Sąjungos nariais, su Vilniaus Vytautų klubu važinėjome po mokyklas ir moksleiviams pasakodavome, kaip gerai bus, jeigu įstosime, jeigu būsime priimti. Galėsime laisvai važinėti po visą Sąjungą! Į Paryžių, į Londoną, į Romą, Berlyną… be jokių problemų. Fantastika! Šis argumentas, kiek prisimenu, buvo pagrindinis. Griuvus geležinei uždangai, jis darė įspūdį. Šalčininkų rajono moksleiviai mūsų klausėsi išsižioję.
LRT televizijoje įvairaus išsilavinimo žmonės karts nuo karto atsako į klausimą, kaip jie supranta Laisvę, kas jiems yra Laisvė? Tipiškas atsakymas: Laisvė – tai kai gali važiuoti, kur nori, kalbėti, ką nori, daryti, ką nori. Europos Sąjunga buvo (ir tebėra?) Laisvės simbolis.
Buvau gerai pažįstamas su Romualdu Ozolu. Tada, kai aš agitavau Šalčininkų moksleivius referendume balsuoti už stojimą į ES, jis buvo daugiau negu skeptikas. Ne kartą šiuo klausimu buvome susiginčiję. Aš nemačiau geresnės išeities, o jis 2004-ųjų balandžio 28 d. rašė: “Kad būčiau galėjęs pagalvoti, jog Antroji Respublika išsilaikys tik 14 metų! Niekada! O dabar štai aišku: šių metų gegužės 1 dieną, išsilaikiusi vos vos daugiau kaip keturiolika metų, Respublika baigsis, prasidės nauja sąjunga, šįkart – Europos Sąjunga, o iš tiesų – sąjunga su Vokietija, kaip anais laikais po Tarybų Sąjunga slėpėsi sąjunga su Rusija. Toks staigus mūsų valstybės sunaikinimas kelia klausimų: negi Lietuvai amžinai lemta griuvinėti iš vienos priklausomybės į kitą? Negi išbarsčiusi savo imperiją ji prarado ir savo perspektyvą? Negi jai skirtos tik ilgesnės ar trumpesnės pabaigos konvulsijos?” Jis manė, kad baisiausias po 1990 metų Nepriklausomybės atkūrimo patirtas pralaimėjimas yra mūsų nesugebėjimas rasti geresnės išeities, nei, vos išsivadavus iš vienos sąjungos, stojimas į kitą. “Tai dar baisesnė priklausomybė, nei buvo ištikusi mus Liublino unijos metu“.
Taigi, kuo ir kur dabar būtumėm, jeigu būtų laimėjęs ne A.Kubilius, o R.Ozolas? Sunku įsivaizduoti, kaip būtų buvę be ES, bet tada taip pat negalėjome įsivaizduoti, kad bus taip, kaip dabar yra, kai esame ES. Buvom naivūs kaip kūdikiai.
Turbūt galima neabejoti, kad, jeigu ne ta laisvė ką noriu daryti, ką noriu kalbėti, kur noriu važiuoti, tie 800 000, o gal net visas 1000 000 šiandien būtų namie. Mažiau turėtumėm milijonierių, mažiau automobilių, viadukų, sporto salių, apžvalgos bokštų… O alkoholikų, narkomanų, žmogžudžių, vaikžudžių, savižudžių, bedarbių, patiltėse gyvenančiųjų? O patyčių mokyklose, o prabangių vilų draustiniuose, pajūryje, paupiuose, paežerėse? O laisvės (ką noriu, tą darau) būtų daugiau ar mažiau? O tautiškumo, patriotiškumo, lietuvių kalbos?
A.Kubilius žino, kaip būtų buvę, aš nežinau. Tikrai šiandien sunku (man atrodo – neįmanoma) pasakyti, kaip gyventumėm Lietuvoj su sostine Vilniuje, o ne Briuselyje. Aš nepamiršau milijardų, kuriuos iš to Briuselio gavome ir dar gauname, bet ar jie gali nusverti praradimus, kuriuos dabar matome, apie kuriuos kas valandą informuoja žiniasklaida? Juk abejojančiųjų lietuvių tautos išlikimu kaskart vis daugiau.
Ir Briuselyje, ir Lietuvoje (Seime, Vyriausybėje) jau matomos, kartais pripažįstamos didžiulės negerovės, bet apie tikrąsias jų priežastis kalbėti vengiama. Mano akimis, didžiausia ES klaida – kad ji pasikėsino į titulines tautas (ypač mažas), į šeimas, į tautines valstybes, paniekino tautiškumą ir suabsoliutino pilietiškumą. Kas naudinga Didžiajai Britanijai, Vokietijai – kartais pražūtinga Lietuvai. Gydytojai iš Vokietijos į Lietuvą nebėga, bedarbiai iš Anglijos darbo Lietuvoje neieško. Mus žudo vienodos kainos, tačiau nevienodi atlyginimai ir pensijos. Bet apie tai net užsiminti vengiama. O tie, kurie užsimena, apšaukiami nacionalistais, antidemokratais. Kosmopolitui Tomui Venclovai, dažnai apsilankančiam Lietuvoje, visada suteikiama galimybė plačiai skleisti savo pažiūras, o tiems, kuriuos jis vadina nefilosofais, – didžiųjų žiniasklaidos priemonių durys uždarytos, nes jie naudingi populistams, o pavojingi – elitui, liberalams, kosmopolitams.
Vis dėlto didžiausia Lietuvos netektis – jaunoji karta (turbūt didelė jos dalis), išauklėta be meilės savo tautai, savo Tėvynei, savo kalbai. Dabar norima šią netektį sušvelninti, bet patriotų jėgos, ko gero, jau silpnesnės už tų, kurių rankose liberalioji žiniasklaida.
Skiname vaisius, liberalų, kosmopolitų užmegztus tuoj po įstojimo į ES: po Kovo 11-osios gimusios motinos žudo savo vaikus, vaikai, tėvų palikti senelėms, gatvei, žiauriausiais būdais žudo dėl prabangaus automobilio. Psichologinis ir fizinis smurtas, dvasinis ir materialinis skurdas taip išsikerojo, kad apima neviltis. Bet kas dėl to kaltas? Policininkas, laiku neatvažiavęs ginti mušamos žmonos, socialinis darbuotojas, numojęs ranka į darželinuko mėlynes veide? Čia pasekmės, o priežasčių reikėtų ieškoti ne tik Vilniuje, bet ir toli Briuselyje. Ir tautos jų jau ieško. Londone, Paryžiuje, Berlyne, Amsterdame galvas kelia vadinamieji populistai. Bet kas yra populizmas? Idėjos, šūkiai, atitinkantys daugumos lūkesčius, nukreipti prieš savanaudišką elitą.
Europos Sąjungos ideologų klaidas jau mato dar nesunaikintos į ją įeinančiųjų valstybių titulinės tautos. Liberalizmas,kosmopolitizmas – bevaisis kaip mulas, – rašė Ozolas. Taigi – anksčiau ar vėliau jam teks numirti, nepalikus nieko pozityvaus. Europa jau keičiasi, sugrįžta į tradicines vertybes. Jau nebijoma pasakyti, kad Anglija, Prancūzija, Vokietija… – pirmiausia anglams, prancūzams, vokiečiams, o tik paskui tautinėms mažumoms ir emigrantams. Taip, kaip buvo pastaraisiais dešimtmečiais, jau nebus, o kaip bus – jaunoji karta pamatys. Duok Dieve, kad toje ateityje Lietuva, lietuvių tauta dar kartą išliktų. Nes Putino Rusija ne juokais ketina pirmiausia būtent mus, Baltijos valstybes, praryti su visais nacionalistais, liberalais ir kosmopolitais. Labiausiai kalti būtų pastarieji, nes būtent jie mus vertė daryti ne ką reikia, kad išliktumėm, o kas naudinga jiems vieniems.
Bet kuriuo atveju krizės neišvengiamos, tačiau yra krizės ir yra ekonominės duobės, kuriose gali prasiskelti galvą.
Todėl normalus žmogus, kartą patekęs į tokią duobę, daugiau niekada į ją nebepaklius. O Lietuva taikosi trečią kartą trinktelėti į dugną.
Tik labai keista, kad tai vyksta mūsų šalyje, kurioje tiek daug protingų žmonių. Nes jei didelė dalis visuomenės nemato, kur slenkame, tai ar sunku Lietuvos šviesuomenei sudrausminti Viktorą ir jo partnerius, kad nustotų piliečius vilioti šokiais ties bedugne?
Viena iš paskutiniųjų Julijos Latyninos laidų “Kod dostupa” buvo ypač įdomi. Kadangi žymi Rusijos politikos apžvalgininkė daug dėmesio skyrė Lietuvai.
Tiek Lietuvos istorijai, tiek ir šių dienų aktualijoms. Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia Julijos Latyninos komentaro, skirto Lietuvos aktualijoms, vertimą. Pirmojoje dalyje kalbama apie lietuvių santykius su lenkais, Vilniaus atgavimą ir Antrojo pasaulinio karo pradžią.
O antrojoje dalyje dėmesys sukoncentruotas į šių dienų aktualijas. Pavyzdžiui, cituojamas prof. Vytautas Landsbergis, premjeras Andrius Kubilius, svarstoma, ar Lietuvai reikalinga atominė jėgainė…
Manome, kad šis J.Latyninos komentaras tikrai sudomins mūsų skaitytojus.
Praėjusią savaitę Arūnas Valinskas pranešė galutinai apsisprendęs jungti savo „partiją“ prie Liberalų ir centro sąjungos.
Ką gi, šiek tiek didesniu būreliu bus ne taip baisu eiti politinės mirties link. Tarsi jau ir nėra apie ką kalbėti, tačiau platesnė problema lieka. Ar Lietuvoje Seime dar galima kokia nors šou partija?
Galbūt Tautos prisikėlimo partijos (TPP) skiepai buvo labai geri ir tradicinės partijos gali ramiai miegoti? Galbūt. Tačiau panašios politinės kultūros Lenkijoje į Seimą, atrodo, pateks tokia juokinga Januszo Palikoto rėmimo sąjunga, kurios vadas ir įkvėpėjas iš rinkiminių plakatų rodo visiems savo ilgą liežuvį.
