Pranas Kniūkšta

Politinės intrigos

Kalbininkas Pranas Kniūkšta. Vytauto Visocko nuotr.

Gegužės 4 dieną mirė žinomas kalbininkas, dėstytojas, lietuvių kalbos puoselėtojas Pranas Kniūkšta. Prisimindami iškilų lietuvių kalbos tyrinėtoją, humanitarinių mokslų daktarą skelbiame jo dar 2014-aisiais metais kovo 14-ąją paskelbtą straipsnį „Ką galima ir ko negalima keisti“. Tekstas nepraradęs aktualumo ir šiandien.

Ką galima ir ko negalima keisti

Teisingumo ministras sumanė keisti Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimą, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis.

Kadangi pats to daryti negali, kreipėsi į Konstitucinį Teismą, bet paprašė išaiškinti ne patį 1991 m. nutarimą, o jo išaiškinimą, – Konstitucinis Teismas jį yra išaiškinęs 1999 m. Dabar pateiktas suktas klausimas, – ar Lietuvos piliečio pase asmens vardą ir pavardę negalima rašyti kitaip, nei nustatyta 1991 m. nutarime ir išaiškinta 1999 m.

Konstitucinis Teismas į tą klausimą aiškaus ir konkretaus atsakymo neduoda. Paskelbtas ilgas ir painus aiškinimas, kurį reikia papildomai aiškintis ir galima nevienodai suprasti. Palikta landų ir išsišokimams.

Toks aiškinimas vienus papiktino, pasigirdo balsų, kad „Konstitucija nebesaugos valstybinės kalbos“, kiti ėmė džiūgauti, esą asmenvardžius dokumentuose rašyti nelietuviškais rašmenimis „nebėra jokių kliūčių“. Bet ir pirmųjų nusivylimas, ir antrųjų džiūgavimai gerokai perdėti.

Konstitucinio Teismo sprendime nurodytos dvi taisyklių keitimo sąlygos. Pirma, kitokias taisykles galima nustatyti, „kai jas keisti siūlo… iš profesionalių kalbininkų… sudaryta valstybės institucija“, reikia suprasti, Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Dar svarbesnė antroji sąlyga, kuri kitokias taisykles nustatyti leidžia „laikantis iš Konstitucijos, inter alia, jos keturiolikto straipsnio, kylančių reikalavimų“. O tas straipsnis skelbia: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba.“

Vadinasi, asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi valstybine lietuvių kalba, o joje įteisinti tik mūsų abėcėlėje išvardyti lietuviški rašmenys. Reikalavimas minėtais atvejais asmenvardžius rašyti lietuviškais rašmenimis yra privalomas pagal Konstituciją, kitokių taisyklių čia negalima nustatyti.

Aukščiausiosios Tarybos nutarimas turi kitų vietų ir nuostatų, kur galima siūlyti ir kitokių taisyklių, negu ten numatyta. Lietuvos Respublikos piliečio pasams taikomas taisykles galima praplėsti ir taikyti visiems asmens ir ne tik asmens, o ir įvairių veiklos sričių dokumentams, kur rašomi asmenų vardai ir pavardės. Nors nutarimas apie tai ir nekalba, praktiškai taip jau ir dabar daroma. Reikėtų tą principą ir formaliai įteisinti – pavadinime ir tekste kalbėti apie vardų ir pavardžių rašymą dokumentuose.

Lietuvos Respublikos pasai išduodami tik Lietuvos piliečiams, o įvairiuose kituose dokumentuose gali būti rašomi ir Lietuvos piliečių, ir nepiliečių asmenvardžiai, todėl aptariant jų rašymą darosi būtina nurodyti pilietybę. Pasams nustatytos taisyklės savaime pritaikomos Lietuvos Respublikos piliečių dokumentams. Dabar yra: „Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis“, būtų: „Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės dokumentuose rašomi lietuvių kalbos rašmenimis.“

Asmenvardžių rašymą dokumentuose susiejus su Lietuvos Respublikos pilietybe, darosi būtina atskirai kalbėti apie kitų šalių piliečius.

Užsieniečius mini ir dabartinis Aukščiausiosios Tarybos nutarimas. Jo trečiasis punktas skelbia: „Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą.“ Reikia suprasti, to dokumento rašmenimis; kur būtinai reikia lietuviškų rašmenų, tai aiškiai ir pasakyta.

Konstitucinis Teismas to punkto nenagrinėjo, nes užsieniečių pavardės su Lietuvos Konstitucija nesusijusios. Be to, tai buvo neaktualus klausimas, tokie atvejai buvo reti, išimtiniai.

Pritaikytas visiems dokumentams punktas pasidarytų svarbus ir būtinas, tada čia jau reikėtų kalbėti apie asmenis ne turėjusius, o turinčius kitos valstybės pilietybę, paprasčiau sakant, apie kitų šalių piliečius. Pertvarkytas punktas galėtų būti: „Kitų šalių piliečių vardai ir pavardės, užrašytos lotyniško pagrindo rašmenimis, Lietuvos Respublikoje surašomuose dokumentuose perrašomi paraidžiui.“ Mat jų asmenvardžiai įteisinti pagal kitos šalies įstatymus ir įforminti pagal tos šalies kalbos reikalavimus ir oficialiojoje vartosenoje visose šalyse galioja tokie, kokie įteisinti.

Atskirai reikėtų aptarti du tarpinius atvejus: pirma, kai kitos šalies pilietis įgyja ir Lietuvos pilietybę, antra, kai Lietuvos pilietis sudaro santuoką su užsieniečiu ir paima jo pavardę, įteisintą pagal kitos šalies įstatymus. Tokių asmenų vardai ir pavardės galėtų būti rašomi pasirinktinai – kaip Lietuvos piliečio arba kaip užsieniečio.

Galima keisti dar vieną 1991 m. nutarimo dalyką – vietoj nutarimo galima priimti atitinkamą įstatymą. Jo pavadinimas būtų: „Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymas.“ Jis teisės aktą pakeltų į aukštesnį lygmenį, bet turėtų išlaikyti jo principines nuostatas.

Post scriptum. Yra veikėjų, gąsdinančių, kad pavardžių rašymas dokumentuose lietuvių kalbos rašmenimis gali sukelti lenkų maištus ir Rusijos invaziją. Betgi prisiminkime, kad tokį principą įteisinęs nutarimas buvo priimtas daug sunkesnėmis aplinkybėmis – kai Lietuvoje tebebuvo svetima kariuomenė ir lenkai Vilniaus krašte kūrė autonomines apylinkes. O principas įsigalėjo ir, atlaikęs laiko ir politinių skersvėjų išbandymus, galioja jau beveik penkiolika metų. Nėra priežasčių jo atsisakyti.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Humanitarinių mokslų daktaras Pranas Kniūkšta.

2020.05.06; 08:12

Fotoreportažai

Asmenvardžiai priklauso kalbos sistemai. Jokių kalbinių priežasčių keisti lietuvių kalbos abėcėlę nėra. Nelietuviškos raidės užrašant vardus ir pavardes Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose būtų abėcėlės pakeitimas.

Lietuvos Respublikos Seimas svarsto kelis skirtingas nuostatas siūlančius įstatymų projektus dėl vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose. Viešumoje dėl šių projektų pateikiama įvairiausių nuomonių, tačiau ne visi kalbiniai ir teisiniai argumenti iki galo apsvarstyti.

Balandžio 25 d. lietuvių kalbos instituto bibliotekoje įvyko vieša diskusija apie asmenvardžių rašybą.

Buvo keliami klausimai:

1.Asmenvardžių rašymo taisyklės: kalbos, teisės ar politikos objektas?

2.Nelietuviškos raidės Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose: griautų ar papildytų kalbos sistemą?

3.Pavardės forma – asmens ar valstybės reikalas?

Diskusijoje dalyvavo kalbininkai Ona Aleknavičienė, Vytautas Ambrazas, Kazimieras Garšva, Laima Kalėdienė, Pranas Kniūkšta, Jonas Klimavičius, Vitas Labutis, Rita Miliūnaitė, Sigitas Narbutas, Arnoldas Piročkinas, Aldonas Pupkis, Sergejus Temčinas, teisininkė, buvusi Konstitucinio Teismo teisėja Ramutė Ruškytė ir kt., tautinių mažumų atstovai.

Pateikiame Lietuvių kalbos institute 2014 m. balandžio 25 d. įvykusios diskusijos dėl vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose pranešimą spaudai su Vytauto Visocko diskusijos dalyvių nuotraukomis.

XXX

Daugelyje šiuo metu vykstančių diskusijų, spaudos konferencijų, radijo ir televizijos pokalbių apie vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose skirtingos nuomonės grindžiamos įvairiais argumentais, tarp jų ir kalbiniais. Lietuvių kalbos institute 2014 m. balandžio 25 d. surengtos diskusijos tikslas ir buvo išgryninti kalbinius argumentus, remiantis instituto mokslininkų tyrimais ir parengtais darbais („Dabartinės lietuvių kalbos žodynu“, „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“, „Pavardžių žodynu“, pradėtu skelbti internete „Bendrinės lietuvių kalbos žodynu“ ir daugeliu kitų), taip pat įvertinti kai kuriuos viešumoje neadekvačiai pateikiamus faktus.

Pagrindinis diskusijos klausimas – ar Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose asmenvardžiai gali būti rašomi nelietuviškomis lotyniško pagrindo raidėmis? Išdiskutuotos mintys renginio dalyvių siūlymu bus išdėstytos rašte Lietuvos Respublikos Seimui ir Valstybinei lietuvių kalbos komisijai, o toliau pateikiame kelis svarbesnius šios diskusijos momentus.

1. Ar asmenvardžiai priklauso kalbos sistemai?

Kitaip, nei kartais teigiama, asmenvardžiai priklauso kalbos sistemai: jie yra sudedamoji kalbos sistemos dalis, nes vartosenoje paklūsta bendrosioms lietuvių kalbos taisyklėms – kaip ir visi daiktavardžiai, jie gramatiškai derinami su kitais žodžiais sakinyje. Kartu asmenvardžiai yra teisės ir (geo)politikos objektas, todėl kelis dešimtmečius svarstomos nelietuviškų asmenvardžių rašybos asmens dokumentuose problemos sprendimo būdų turi kartu su politikais ieškoti kalbos ir teisės specialistai, vadovaudamiesi Konstitucinio Teismo nutarime įtvirtinta nuostata, kad būtina paisyti konstitucinio imperatyvo saugoti valstybinę lietuvių kalbą ir įvertinti galimą pavojų bendrinei kalbai, lietuvių kalbos savitumui.

2. Ar „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“ esanti pastaba apie nelietuviškų raidžių vartojimą aprėpia asmenvardžių rašybą dokumentuose?

Lietuvių kalbos vartosenoje (pvz., žiniasklaidoje, mokslo veikaluose) funkcionuoja ir nelietuviškų rašmenų. Tačiau jie nepriklauso lietuvių kalbos rašybos sistemai ir išeina už lietuviškos abėcėlės ribų. Apie tai ir kalbama „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ pastaboje po lietuviškos abėcėlės lentele: „Nelietuviškuose žodžiuose (ypač asmenvardžiuose) dar pavartojamos raidės: Q q, W w dviguboji, X x, kiek rečiau – Ä ä, Ö ö, Ü ü, <…> ir kt.“. Tokie žodžiai (asmenvardžiai) nėra lietuvių kalbos faktai ir gali būti laikomi kitų kalbų citatomis lietuvių kalboje, todėl gali išlaikyti kitų kalbų rašybos ypatumus.

Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės yra lietuvių (valstybinės) kalbos faktai, jie rašomi asmens dokumentuose, patvirtinančiuose asmens ir valstybės teisinį ryšį (pilietybę), todėl minėta gramatikos pastaba jiems netaikytina.

3. Ar leidimas vartoti nelietuviškus lotyniško pagrindo abėcėlės rašmenis Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose reikštų lietuviškos abėcėlės pakeitimą?

Nelietuviškos raidės užrašant vardus ir pavardes Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose būtų abėcėlės pakeitimas, nes asmenvardžiai priklauso kalbos sistemai. Jokių kalbinių priežasčių keisti lietuvių kalbos abėcėlę nėra. Jeigu būtų sudaryta galimybė tą patį garsą užrašyti ne viena, o dviem ar net daugiau raidžių arba jų junginių, visuomenei kiltų sunkumų: pvz., Vrublevskis ir Wróblewski, Želaznikas ar Żelaźnik. Net jeigu būtų pritaikyta vadinamoji pasaulinė praktika „nepaisyti ženklų virš liniuotės“, t. y. visų diakritinių ženklų virš raidžių ar po jomis, vis tiek kiltų neaiškumų, nes būtų keblu nuosekliai taikyti lietuvių kalbos rašybos principą rašyti taip, kaip girdime.

4. Ar nelietuviški lotyniško pagrindo abėcėlės rašmenys, bent jau q, w ir x, jokiais atvejais negalėtų būti rašomi Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentuose?

Jie galėtų būti rašomi išimties tvarka, jeigu asmuo yra turėjęs teisinių ryšių su kita valstybe (yra buvęs kitos valstybės pilietis). Tebegalioja 1991 m. sausio 31 d. priimto Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 3 punktas: „Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą.“

5. Kaip vertinti siūlymus asmens dokumentuose kitakalbius asmenvardžius rašyti nelietuviškais rašmenimis papildomu (neoficialiu) įrašu?

Daugumos diskusijos dalyvių nuomone, jei asmuo pageidauja, asmens dokumente kitakalbius asmenvardžius greta oficialaus įrašo valstybine lietuvių kalba galima būtų pateikti papildomu įrašu nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis. Tačiau tokie pageidavimai turi turėti teisinį pagrindą, apibrėžiamą teisės aktais. Tai ne kalbininkų, o teisininkų ir politikų kompetencija. Konstitucinis Teismas 2009 m. išaiškino, kad asmens dokumento kitų įrašų skyriuje asmens vardą ir pavardę galima rašyti kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, tačiau tas įrašas neturi būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba.

Diskusijos išvada: kalbinių argumentų, kodėl reikėtų keisti galiojančias nuostatas dėl asmenvardžių rašybos Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose, nėra. Besikeičiančio gyvenimo diktuojamų išimčių (pavyzdžiui, su kitų valstybių piliečiais santuoką sudariusiems asmenims ir tokių šeimų vaikams) gali būti daroma, tačiau jos neturi griauti visos lietuvių kalbos rašybos sistemos. Jokia piliečių grupė, skiriama tautiniu pagrindu, dėl kalbos vartojimo negali turėti kokių nors privilegijų.

Dabartiniame geopolitiniame kontekste siektina integralios ir pilietiškai susitelkusios visuomenės, kuri sugebėtų išlaikyti lietuvių kalbos savitumą ir vartojimo tradiciją, kad nebūtų pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija, įteisinusi lietuvių kalbą kaip valstybinę.

Lietuvių kalbos institutas

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.04.29; 10:36

Gerbkime lietuvių kalbą

Teisingumo ministras sumanė keisti Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimą, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis.

Kadangi pats to daryti negali, kreipėsi į Konstitucinį Teismą, bet paprašė išaiškinti ne patį 1991 m. nutarimą, o jo išaiškinimą, – Konstitucinis Teismas jį yra išaiškinęs 1999 m. Dabar pateiktas suktas klausimas, – ar Lietuvos piliečio pase asmens vardą ir pavardę negalima rašyti kitaip, nei nustatyta 1991 m. nutarime ir išaiškinta 1999 m.

Konstitucinis Teismas į tą klausimą aiškaus ir konkretaus atsakymo neduoda. Paskelbtas ilgas ir painus aiškinimas, kurį reikia papildomai aiškintis ir galima nevienodai suprasti. Palikta landų ir išsišokimams.

Continue reading „Ką galima ir ko negalima keisti” →

Gerbkime lietuvių kalbą

Ankstesnės vyriausybės Seimui buvo pateikusios įstatymo projektus, leidžiančius Lietuvos Respublikos piliečių vardus ir pavardes dokumentuose rašyti nelietuviškais rašmenimis. Seimas tuos projektus atmetė, nes jie neatitiko Lietuvos Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo sprendimų.

Tad keista, kad dabartinės vyriausybės teisingumo ministras vėl kursto kalbas apie tokį šių vardų ir pavardžių rašymą ir vėl dėl to kreipėsi į Konstitucinį Teismą.

Konstitucijos straipsnis dėl valstybinės kalbos nepasikeitė, reikia manyti, kad savo sprendimo nekeis ir Konstitucinis Teismas. Tad sumanyta eiti užuolankomis. Norima keisti pačios lietuvių kalbos suvokimą, – paskelbti, kad lietuvių kalba, taigi ir valstybinė lietuvių kalba, gali turėti nelietuviškų raidžių ir tokia „valstybine“ kalba vardus ir pavardes rašyti dokumentuose.

Continue reading „Lietuviški ir nelietuviški rašmenys” →

Fotoreportažai

Gerai prisimenu rugsėjo 27-osios dienos vakarą prieš 25-erius metus. Tada dirbau „Minties” leidykloje. Diktorius Juozas Šalkauskas į kabinetą atnešė kvietimą, kuriame buvo prašoma atsilankyti  į pirmąją lietuvių kalbos šventę „Kaipgi tu gyvas likai, durtuvu persmeigtas žodi?” Primygtinai paprašė dalyvauti. Šiek tiek nustebau dėl to primygtinumo. Ką tai galėtų reikšti?

Sėdžiu galiorkoj kažkokios įmonės salėj Žirmūnuose tarp senų pažįstamų, mokslo draugų, o toli scenoje graži moteris, pasipuošusi balta megzta kepuraite, vadovauja susirinkimui. Daug žymių kultūros, meno  žmonių. Poetas Justinas Marcinkevičius, kalbininkas Juozas Pikčilingis…

Ir staiga girdžiu savo pavardę. Nenorėjau patikėti, nes tada „Vagoje” dirbo mano bendrapavardis. Gal jis kviečiamas, bet kad paminėjo Santaikos aštuonmetę mokyklą, kurioje tikrai šiek tiek dirbau. „Mokytojau, čia aš, Albina”, – sako ta graži jauna moteris, kai užlipu ant scenos. Ir tik tada aš kaip pro miglas prisiminiau pirmame suole sėdinčią mergaitę, skaitančią ištrauką iš V. Krėvės apsakymo „Antanuko rytas”. Susitikimas beveik po ketvirčio amžiaus!

Ir štai 2013 m. rugsėjo 27 d. mes vėl, po 25-erių metų, susitinkam. Jaukioje kavinėje „Albina”, bet jau kaip seni pažįstami. Dabar man būtų nelengva pasakyti, kiek panašių susitikimų įvyko nuo ano tolimo, viltingo rugsėjo iki šių dienų, kai jau beveik sudužo visos viltys.

Esu dėkingas savo mokinei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos…vyriausiajai kalbos tvarkytojai Albinai Šiupienienei už tai, kad ji manęs niekada nepamiršo, kai, prof. Juozo Pikčilingio žodžiais tariant, pakilom ir ėjom „į žygį už gimtąją kalbą”. Dalyvavau keliose dešimtyse įvairiausių susitikimų, susirinkimų, ir ne tik Vilniuje. Vartau 2001 m. išleistą (ir Albinos padovanotą) gausiai iliustruotą knygą „Per žodžio gyvastį ir dvasią”, kur surašyti keliolikos metų darbai darbeliai ginant lietuvių kalbą, kai „Tauta pakilo naujai būčiai” (vėl prof. J.Pikčilingio žodžiai).

„Savitas tautystės metraštis, skirtas šviesaus atminimo lietuvių kalbos stilistikos pradininkui, vienam Gimtojo žodžio bičiulių Aidijos įkūrėjų, pirmiausia yra apie Jį, prof. Juozą Pikčilingį. Apie Kalbos tėvą Joną Jablonskį, Mokytoją ir žodynininką Juozapą Balčikonį, kuriuos profesorius labai brangino ir nuolat citavo. Apie kitus – gyvus ir mirusius: kalbininkus ir poetus, rašytojus ir žurnalistus, kunigus, politikus ir prezidentus, kurie gynė ir puoselėjo lietuvių kalbą ir būdą. Apie patriotus, vilniečių sueigų dalyvius ir visus aukštaičius, dzūkus, sūduvius ir žemaičius, kurie į Nepriklausomybę ėjo gražiai pasidainuodami, įsiklausydami, pasibardami, bet IŠVIEN. Apie Aidijos bičiulius, su kuriais Profesorius drauge nerimo…” – knygos pratarmėje rašo jos sudarytoja Albina Šiupienienė.

Esu buvęs knygų leidėjas, todėl žinau, kaip sunku sudaryti ir išleisti tokią sudėtingą knygą. Bet aš nežinau, tik bandau įsivaizduoti, kaip sunku sukviesti dešimtis, kartais net šimtus žmonių į kalbos šventę, pavyzdžiui, Sintautuose, Vilniaus Neringos arba štai Albinos kavinėje, kad tas renginys būtų ne tik smagus, bet ir prasmingas. Albina Šiupienienė ir žino, ir moka. Ji man bent du kartus yra sakiusi: viskas – dabar jau paskutinis mano  renginys. Labai norėčiau, kad ji šio žodžio neištesėtų.

Reikėtų išleisti antrą knygos „Per žodžio gyvastį ir dvasią” dalį – apie laikotarpį nuo 2001-ųjų iki šių dienų, kurioje atsispindėtų, nepaisant, deja, nuolat blogėjančios lietuvių kalbos padėties, gimtosios kalbos mylėtojų veikla. Ši dalis, be abejo, būtų žymiai skaudesnė, nes tada, prieš 25-erius metus, mes negalėjome įsivaizduoti, kad laisvoje Lietuvoje mūsų gimtoji kalba bus taip sparčiai išstumiama iš viešojo gyvenimo. Minėtoje knygoje yra citata: „Atimk iš tautos viską, – sako didis rusų pedagogas ir mintytojas Konstantinas Ušinskis, – ji gali viską atgauti, bet atimk kalbą, ir tauta daugiau niekados jos nesusikurs. Net naują tėvynę gali susikurti, bet kalbos – niekuomet. Mirė kalba tautos lūpose – mirė tauta”.

Dabar mums įrodinėjama, kad tauta gali gyvuoti  ir be lietuvių kalbos, ir net ne Lietuvoje. Kai lietuvių kalba buvo paskelbta valstybine, pagalvojau: dabar tai jau mes amžini. Pasirodo – nė velnio!Maždaug taip viename renginyje Rašytojų sąjungos klube yra pasakęs poetas Justinas Marcinkevičius – vienas iš atkakliausių lietuvių kalbos gynėjų. Laisvoje Lietuvoje lietuvių kalbą ginti gal net sunkiau nei tada, kai ją smaugė rusai, lenkai… Dar nemokam priešintis globalizmui, kai niekas mūsų tarsi ir nesmaugia.  Nepaisant to,  lietuvių kalbos vis mažiau gatvėse, mokyklose, universitetuose… Ir nieko negalime (ar nenorime?) padaryti.

———————————————-

Taigi, rugsėjo 27 d. įvyko Vilniaus tarmių sąlėkis „Gimtųjų žodžių apkabintas, aš gyvas kalboje”. Ir aš ten buvau, turiu to renginio scenarijų, todėl jo ištraukas čia ir pateiksiu. Svarbiausios akimirkos – Alfredo Girdziušo nuotraukose.

Lygiai prieš dvidešimt penkerius metus rugsėjo 27-ąją – su dideliu užsidegimu talkinant šviesaus atminimo profesoriui Juozui Pikčilingiui – Vilniuje buvo surengta pirmoji lietuvių kalbos šventė, pavadinta pagal Justiną Marcinkevičių – „Kaipgi tu gyvas likai, durtuvu persmeigtas žodi?“

It Maironis, šaukęs lietuvį mylėti brangią žemę, jos kalbą ir senovės būdą, tądien Justinas Marcinkevičius, amžinai dainavęs Lietuvą – ašarą Dievo aky – nuoširdžiai linkėjo: „Tegu meilė kalbai švente nesibaigia“, o paskui… iš aukštų tribūnų tarytumei įspėjo: „Nepriklausomybės keliu Tauta ir Kalba turi eiti drauge.“

Beje, prieš gerą dešimtmetį gryną teisybę yra pasakiusi Poeto žmona Genovaitė: Lietuvybę išlaikys ne valdžia, ne gražūs ponai, o kita Tėvynės žmonių dalis. Taigi, kita žmonių dalis, atėjusi iš Dzūkų pirkios, Aukštaičių gryčios, Suvalkiečių stubos ar Žemaičių trobos, ir yra ta tautos šviesuomenė, šį vakarą sugrįžusi byloti –  „Gimtųjų žodžių apkabintas, aš gyvas kalboje“, – kalbėjo Albina Šiupienienė.

Be galo džiugu Tarmių sąlėkyje matyti senus pažįstamus ir malonu  išvysti naujus veidus, tačiau liūdna neregėti daugelio – jau amžinąjį atilsį – mūsų žygio „Už Lietuvą per žodžio gyvastį ir dvasią“ šviesuolių.

Šiandien Antakalnyje prie Tautos dainiaus Justino Marcinkevičiaus kapo supleveno trispalvė ugnelė, nuvilnijo poeto Jono Šėlos „Rauda“. Ten buvo sukalbėtas poterėlis, sugiedota Maironio „Lietuva brangi“ ir kartu buvo nusilenkta visiems namolio išėjusiems poetams, kalbininkams, mokytojams, dainininkams, kunigams, fotografams ir kitiems bičiuliams.

Skauda širdis, kad, Europos užburta, mąžta Lietuva: nyksta tautystė ir menksta jos ramstis – lietuviškas žodis, dažnam šių dienų verslo vystytojui tapęs rakštimi.

Pamažu gęsta patriotinės dainos, ugdančios savigarbą, pasididžiavimą savo kalba ir tauta, – kalbėjo Albinas Vaičiūnas.

Netrukus sukaks 25-eri metai, kai lietuvių kalbai grąžintas valstybinės kalbos statusas, kai atkurta Lietuvių kalbos draugija ir kai žurnalas „Mūsų kalba“ tapo „Gimtąja kalba“. Tada prie darbo stojo garbingas Žmogus… Tai dr. Aldonas Pupkis – Lietuvių kalbos draugijos garbės pirmininkas, ilgametis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Valstybinės kalbos reikalų visuomeninės komisijos narys. Jam atkurtos Lietuvių kalbos draugijos 25-mečio proga Vilniaus mero Artūro Zuoko padėka.

Ilgam išliko atminty daktaro Aldono Pupkio lyriška prakalba – „Lenkiuosi Motinai“. Savo Motinai. Iš Kazlų Rūdos, kur visai neseniai – Savivaldybės tarybos sprendimu – Aldonui Juozapui Pupkiui buvo suteiktas Garbės piliečio vardas – už Kazlų Rūdos krašto garsinimą Lietuvoje bei už nuopelnus saugojant ir puoselėjant lietuvių kalbą, – sakė Albina Šiupienienė.

Gerbiamasis Pranai Kniūkšta,nuoširdžiai sveikinu Jus garbingo 80 metų jubiliejaus proga.

Visą savo gyvenimą paskyrėte kalbai – mus visus vienijančiai gijai, kurią audėte neskaičiuodamasvalandų, nesivaikydamas įvertinimų. Audėte kruopščiai, atsakingai, suvokdamas savo darbo prasmę ir reikšmę Lietuvai, jos kultūrai ir istorijai. Jos dabarčiai ir ateičiai. Esate žmogus, saugantis šią giją, nepailstantis jos kurti toliau. Jubiliejaus proga linkiu Jums stiprybės ir geros nuotaikos, kuria dalytumėtės su savo artimaisiais!

Dalia Grybauskaitė- Lietuvos Respublikos Prezidentė

Šį tekstą perskaitė Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Donatas Smalinskas. Jubiliatas buvo apjuostas Aldonos Mickuvienės išausta tautinių raštų juosta,  jam įteiktas medalis.

Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko žemaičio Vydo Gedvilo perduotą atminą įteikė ir sveikinimą dviem kalbomis perskaitė buvęs Seimo narys žemaitis Gintaras Songaila:

Didžiai gerbiamas dr. Pranai Kniūkšta! Aštuoniasdešimt metų – gražaus gyvenimo sukaktis, į kurią prasmingai sudėta kalbinė Jūsų išmintis: administracinė, kanceliarinė, viešosios kalbos vartosena… – apie tai byloja knygos, vadovėliai ir žiniasklaida visokia. Lietuvių kalbos komisijos sekretorius, narys, redaktorius… –Tautos sueigose visad laukiamas kaip garsus oratorius! Tad ar bereikia klausti – Ta kon tu mon saka?.. Sveikindami garbinga jubiliejaus pruoga, linkiedami geruos sveikatas  i da daug daug poikių metų, diekavuodami nuoram pasakyti:Tamsta su sava darbas – Onžouls Žemaitėjis – mūsa žemis syla!

Vydas Gedvilas- Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas

Daktarą Praną Kniukštą  telegrama dusetiškių tarme pasveikino Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė daktarė Rasuolė Vladarskienė, Vilniaus meras Artūras Zuokas jam atsiuntė padėką už prasmingą ir gražią veiklą puoselėjant lietuvių kalbą , jį sveikino Vilniaus sąjūdžio tarybos nariai  ir jos pirmininkas žemaitis Leonas Kerosierius, Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis…

Daktarui Pranui Kniūkštai visų pirma dėkoju už begalinį sielvartą ir kasdienį rūpestį dėl nulietuvinto Vilniaus.  Dėkui už tvirtą būdą iš prigimties ir žemaitiško žodžio raišką! Dėkui, kad dvidešimt metų buvote greta – niekada neišdavėt, neišjuokėt ir nuo pikta gynėte mane, – sakė Albina Šiupienienė.

Tai tik svarbiausi sveikinimai; pasveikinti ir apdovanoti buvo vos ne visi renginio dalyviai. Bene trylika gimtojo žodžio puoselėtojų namo parsinešė po Angelą. Jis įteiktas ir poeto Justino Marcinkevičiaus žmonai žemaitei Genovaitei Marcinkevičienei.

Buvo daug dainų ir tarmiškų kalbų. Dainavo profesionalas dainininkas Vytautas Babravičius. Kompozitorius Lionginas Abarius padainavo savo ir poeto Pauliaus Širvio meilės dainą, skirtą moteriai, kurią jie abu buvo įsimylėję. Kaip tikras solistas dzūkišką dainą dzūkiškai traukė Juozas Dingelis, apie žirgelį padainavo Žalgirio dieną gimęs Albinas Vaičiūnas, o savo kūrybos eilėraštį perskaitė poetė Dalia Tarailienė.

Visko nesurašysi. Prašau atleisti. Bet negaliu nepaminėti, kad gausiausiai apdovanotasis daktaras Pranas Kniūkšta vakaro pabaigoje pavirto žemaičiu Onte:

Vadėnous aš Vaškīs Ontė –

Prīšakie ba vėina dontė.

Matuot patis, kuoks aš vaikis,

Tuokiū retā pasėtaikīs:

Platiū petiū, aukšta stuota,

Čioprīnelė garbanuota…

Vuonės, Barbės ė Petruonės

Kiaurā loptėis lioub diel monės.

Babkuoms šierė, vīnās gėrdė,

Ne vėina atvierė šėrdi.

Aš – nie krust, a nie ėš vėitas…

Sakė – eso būda kėita.

Tēp ė būtiuo omžio bėngės,

Meilės bortu gal ėšvėngės,

Jego ne ta auksaplaukė,

Kor gīvenėma sojaukė.

Anuos akis kap perkūnā

Trėnkė mona vėsa kūna:

Žondā bala, ausis kaita,

Junto – vėsa dūšė raituos…

Junto – nabier Vaškė Ontės,

Belėikt paėiškuotėis pontė,

Ožsėnertė sau ont kakla

Ėr ožbėngtė meilė akla.

„Dorni, dorni, – viel galvuojo, –

Spiesi dar ožverstė kuojės.

Prabavuok sosėpažintė,

Prisėglaustė, apkabintė…“

Prabavuojau. Atsėkondau –

Ožveliejė mon par spronda.

Mažėlėkė, vuo kad diejė –

Gera posdėini goliejau.

Puo tuo bova baisi gieda,

No, bet anuos naregietė.

Aš, bruolelē, nabgaliejau

Tēp jau dėdėlē mīliejau.

Anuos amats – dontis trauktė.

Nier kuo, mėslėjo, balauktė.

Nuejau, aprėšėis žonda,

Sosėgiedės, nusėgondės…

– Pavardė?

– Aš – Vaškīs Ontė,

Atejau ėštrauktė dontė…

Gelžėis krasie pasvadėna,

Mona galva atkragėna…

I anuos akis veiziejau –

Daugiau nieka nabnuoriejau.

– Kurioj vietoj jaučiat skausmą?

– Vėsor, daktarė brongiausė.

– Kurį trauksim? – viel paklausė.

– Tou, kor prīšakie, pėrmiausē.

No ėr traukė, no ėr ruovė,

Aš kap veršis pjaunams bliuoviau.

Nuoro anon viel regietė –

Ontra donti rēks pridietė…

Grētā borna Vaškė Ontės

Par ton meilė lėks badontė.

Pjaun ba peilė, dor ba īlas,

Šėrdės kraujēs apsėpīlė.

Vaikē, mergės, ratavuokėt,

Kon darītė – sogalvuokėt.

(Kazragis Algėrds, Pjaun ba peiė, dor ba ilas…)

Alfredo Girdziušo nuotr.

2013.10.03

labutis
Politinės intrigos

Savo nuomonę dėl kalbos normų kriterijų, ko nors taisymo, ypač dėl atskirų kalbos faktų normiškumo, gali turėti kiekvienas jos vartotojas. Tačiau nuomonė nuomonei nelygu. Vertingesnė argmentuota nuomonė, o ne emocijų protrūkiai.

Jau ima pasigirsti balsų, kad iš viso reikia liautis lietuvių kalbą norminti, ją prižiūrėti. Ypač kelia nerimą skelbiamos mintys apie pačios lietuvių kalbos neįgalumą, skurdumą, negebėjimą derintis prie globalizacijos, naujų technologijų ir kitų staigių šių dienų gyvenimo pokyčių. Deja, tokių lietuvių kalbos menkintojų chore jau girdisi savo nihilistinį požiūrį  deklaruojančių vadinamųjų moderniųjų intelektualų balsų. Jiems toną duoda keletas kalbininkų.

Continue reading „Modernieji intelektualai atsuka nugarą lietuvių kalbai ir tyčiojasi iš kalbininkų” →

sidlauskas-aleksandras
Gerbkime lietuvių kalbą

Kalba kūrėsi per ilgus amžius, vis įgydama savitumą. Prieš šešiolika – aštuoniolika šimtmečių senosios lietuvių gentys atsiskyrė nuo latvių genčių ir ilgainiui jų šnekos ėmė tolti viena nuo kitos, kol susiformavo dvi baltų kalbos, labai savarankiškos, tik kai kuriais leksikos, gramatikos brėžiais yra panašios.

Ne kartą yra pripažinta, kad kalba veikia lyg magija, kad jos žodžiuose daug simbolių ir įvairiaprasmybių bei stilistinių, frazeologinių niuansų. Štai žodis „sveikas“. Jis įvairuoja savo prasmėmis – tai būdvardis (sveikas žmogus), tai daiktavardis (kaip sveikas begyveni). Kalbėdami metaforomis ar palyginimais, epitetais ar metonimijomis taip pat paregėsime daug kalbos subtilybių. „Žemė – tai mažas aguonos grūdelis“, „Džiaugsmu ir nemunai patvino“ (S. Nėris).

Continue reading „Kalba apsišiukšlino keiksmažodžiais ir nešvankybių bjaurastimis” →

kniuksta_2
Politinės intrigos

Jau kuris laikas skleidžiamos prieš lietuvių kalbą ir jos puoselėjimą nukreiptos nuotaikos. Akivaizdus toks pavyzdys „Naujajame židinyje“ (2011, Nr. 1) paskelbtas pokalbis „Apie kalbos raidą ir jos vaizdinius“ (2011 m. vasario 24 d. paskelbė lrytas.lt).

Pokalbyje dalyvavo būrelis žinomų kultūros veikėjų: istorikai Alfredas Bumblauskas ir Nerijus Šepetys, rašytojas Marius Ivaškevičius, filosofė Nerija Putinaitė, kalbininku apsiskelbęs Algis Ramanauskas; pokalbį vedė sociolingvistė Loreta Vaicekauskienė. Prisakyta įvairiausių minčių ir nuomonių, bet visi sutartinai nusistatę prieš „oficialiąją lietuvių kalbos ideologiją“.

Continue reading „Ką skelbia naujieji kalbos ideologai?” →

pirock_0
Aktualijos

Lapkričio 19 d. “Neringos” kavinėje įvyko didelis vakaras, skirtas kalbininko Jono Jablonskio 150 – osioms metinėms. Jį organizavo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Valstybinės kalbos reikalų visuomeninė komisija.

Renginiui vadovavo Kalbos kontrolės ir administracinės veiklos skyriaus vyriausioji kalbos tvarkytoja Albina Šiupienienė. Dalyvavo daug žmonių iš visos Lietuvos. Apie Joną Jablonskį ir jo atliktus darbus kalbėjo Seimo narys Arvydas Vidžiūnas, Jono Jablonskio vaikaitis Europos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis, kalbininkas, humanitarinių mokslų daktaras Pranas Kniūkšta, poetas Justinas Marcinkevičius, Jono Jablonskio darbų tyrinėtojas profesorius, habilituotas mokslų daktaras Arnoldas Piročkinas, kurio pasakytus žodžius čia ir pateikiame mūsų skaitytojams.

Continue reading „Lietuvių kalba jam buvo idealas” →