Lapkričio 19 d. “Neringos” kavinėje įvyko didelis vakaras, skirtas kalbininko Jono Jablonskio 150 – osioms metinėms. Jį organizavo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Valstybinės kalbos reikalų visuomeninė komisija.
Renginiui vadovavo Kalbos kontrolės ir administracinės veiklos skyriaus vyriausioji kalbos tvarkytoja Albina Šiupienienė. Dalyvavo daug žmonių iš visos Lietuvos. Apie Joną Jablonskį ir jo atliktus darbus kalbėjo Seimo narys Arvydas Vidžiūnas, Jono Jablonskio vaikaitis Europos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis, kalbininkas, humanitarinių mokslų daktaras Pranas Kniūkšta, poetas Justinas Marcinkevičius, Jono Jablonskio darbų tyrinėtojas profesorius, habilituotas mokslų daktaras Arnoldas Piročkinas, kurio pasakytus žodžius čia ir pateikiame mūsų skaitytojams.
Jonas Jablonskis įvairiuose rašiniuose ir visokiomis progomis visaip apibūdinamas, taigi visaip įvertinami ir jo nuopelnai lietuvių bendrinei kalbai. Jis ir moderniosios lietuvių rašybos pagrindėjas, ir didžiausias sintaksininkas, ir ryžtingiausias bendrinės kalbos normintojas, kovojęs su svetimybėmis, ir bene įžymiausias jos leksikos turtintojas. Kai kas jį net vadino lietuvių bendrinės (rašomosios) kalbos tėvu. Visa tai teisinga. Tačiau, man rodos, iki šiol liko nepastebėtas vienas išskirtinis J.Jablonskio veiklos bruožas ar jo asmenybės nuopelnas. Iš visų mūsų kalbininkų, jo amžininkų, jis išsiskyrė tuo, kad jam lietuvių kalba buvo idealas, kurį jis kūrė ir diegė tautai. Gal ir kiti kalbininkai mintyse turėjo kažkokį kalbos idealą – be idealo apskritai neįmanomas vaisingas darbas. Tačiau jų kalbos idealas liko neišryškintas, visuomenės nesuvoktas. Tuo tarpu J.Jablonskio kalbos idealu beveik be išimties visa tauta gyveno ar ne šimtą metų, iki pat nepriklausomybės atgavimo 1990 m.
Tiesą sakant, nė J.Jablonskis niekur nėra išdėstęs to idealo visumos: jo raštuose užsimenama tik apie kuriuos ne kuriuos bruožus. Iš tų užuominų įdėmiai apie gimtąją kalbą galvojantys to meto inteligentai intuityviai rekonstravo idealo visumą ir, turėdami ją prieš akis, vadovavosi bendrinės kalbos tvarkyboje.
Kalbos idealas to šimtmečio lietuvių tautos gyvenime nebuvo vienintelis, išskirtinis reiškinys. Kalba kaip idealas įsijungusi buvo į bendresnį idealą, kurio vardas – Lietuva. Lietuva buvo idealas Jonui Basanavičiui ir Vincui Kudirkai, dėl šio idealo galvas guldė 1919-1920 metais trijų priešų apsuptyje į Lietuvos kariuomenę atėję savanoriai, o 1923 m. per sausio speigus šturmavę Klaipėdoje prefektūrą sukilėliai taip pat vadovavosi Lietuvos idealu.
Idealas, kurį širdimi ir protu pasisavina tauta, yra didelė jėga. Tačiau turėkime galvoje, kad idealas yra siekiamybė, siekiamasis dalykas. Kai jis pasiekiamas, dažniausiai pasirodo, kad pasiektas idealas, tikslas, kuris tapo tikrove, daugiau ar mažiau skiriasi nuo siektojo idealo – gyvenimo srovė yra nunešusi kažkur žemiau, toliau. Tada kai kam kyla skaudžių minčių, nepasitenkinimo. Tai matome jau pirmosios Lietuvos Respublikos rašytojų kūryboje. Antai bene 1935 m. parašytame Antano Miškinio eilėraštyje “Lietuva!” poetas elegiškai sako:
Šiandien dainuot norėtųs
Pačiais gražiaisiais rimais.
Paskendo mano mintys
Tavo naujuos arimuos.
Poetas jaučiasi sutrikęs, nežinantis, kuriuo keliu vesti Lietuvą, kadaise žadėtą papuošti kaip tikrą seserį:
Kur mes tave nuvesim
Ir dovanų ką duosim?
Dar griežčiau idealo ir gyvenamojo laiko tikrovės kontrastą tada yra išreiškęs Bernardas Brazdžionis eilėraštyje “Paskutinis pasmerkto myriop žodis”. Štai baigiamasis jo posmelis:
Mačiau, kaip auga marmuro kolonos,
Mačiau, kaip skęsta lūšnos sielvartų tvane.
Mačiau, kaip vedat jūs bedugnėn milijonus,
Ir nešaukiau: “Gana! “ Aš kaltas! Taip. Sušaudykit mane…
Jautriausieji, nuoširdžiausiai išgyvenę dėl susidariusios prarajos tarp siektojo idealo ir tikrovės žmonės tada nekaltino praeityje idealus puoselėjusių veikėjų, nes dėl išryškėjusios kolizijos patys jautėsi kiek ne kiek kalti. Nepaniekino jie nė tų idealų – jiems buvo jie ir toliau brangūs ir vertingi.
Viskas smarkiai pasikeitė po 1990 m. Su kiekvienais metais vis labiau įsibėgėja ir plinta ne skausmas dėl dermės tarp siektų idealų ir tikrovės nebuvimo, bet tuos idealus kadaise puoselėjusių veikėjų niekinimas. J.Basanavičius vertas pasigailėjimo, tikrojo gyvenimo nepažinęs romantikas. V.Kudirka – menkas gydytojas, o 1918 m. deklaravę Lietuvos nepriklausomybę ir paskui organizavę kovą dėl jos veikėjai – neįžvalgūs, primityvūs politikai, neįvertinę genialaus Juzefo Pilsudskio ir jo parankinio Liucjano Želigovskio plano atkurti senąją Žečpospolitą – Jungtinę Abiejų Tautų Respubliką. O Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos žygis tokio nusiteikimo istorikų apšaukiamas kaip okupacijos aktas.
Mūsų laikmečio, kada viešpatauja beveik išimtinai idealas neturėti idealų, tendencijos šluoja nuo kelio taip pat bendrinės kalbos idealą, kurtą ir paskui keturis dešimtmečius puoselėtą J.Jablonskio. Šių tendencijų kvintesenciją mums duoda žurnalas “Naujasis židinys – aidai”, kurio 2010 m. Nr.5-6 pateikiama medžiaga tai akivaizdžiai patvirtina. Visų pirma nepasigailėta net dvylikos puslapių, kuriuose referuojama, kaip šeši vadinamieji intelektualai pareiškia prisijungią prie dviejų Vilniaus universiteto istorikų paskelbto šūkio “Stabdyk lietuvinimą!” Kiek šis šūkis ir pritariančių jam intelektualų mintys palieka vietos J.Jablonskio lietuvių bendrinės kalbos idealui? Tiesioginį J.Jablonskio kalbos idealo niekinimą, to niekinimo viršūnę išryškina tame pačiame žurnalo numeryje tuoj po minėto intelektualų postringavimų protokolo, Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus vadovės (!) Loretos Vaicekauskienės straipsnis “Lietuvių kalbos norminimo šimtmetis”. Jame skelbiama, kad, priešingai šimtametei praktikai, bendrinė kalba turi būti laisva nuo “autokratijos”, kuri ypač įsigalėjusi tarybiniais metais ir sudariusi tos nelemtos sistemos sudėtinę dalį. Kitaip sakant, sąmoningą kalbos tvarkybą diegė visuomenei ne J.Jablonskio idėjų tęsėjai, bet sovietiniai organai. Tad visa, kas kartoja sąmoningą kalbos tvarkybą, reikia pasmerkti. Pagarbinti tie, kurie priešinosi nuo seno kalbininkų brukamam kalbos planavimui. Tiesiogiai prieš J.Jablonskį nukreipta tokia autorės filipika, surašyta vienoje išnašoje: “Įdomu, kad pasipriešinimo autokratiškam kalbos planavimui būta jau trečiame dešimtmetyje, kai žinomi rašytojai sukilo prieš, jų žodžiais, Jablonskio “diktatūrą” ir reikalavo teisės kurti nesiremiant vien taisyklingumo matu.” Taigi anarchija yra tvarkos pagrindas!
Dar yra Lietuvoje žmonių, kuriems brangus J.Jablonskio kalbos idealas. Ir į šį vakarą atėjo, ir jį surengė tokie žmonės. Tačiau jų pastangos atsimuša į abejingumo ir net atsainumo J.Jablonskiui bei jo idėjoms sieną. Net ir jo 150-ųjų gimimo metinių minėjimai vyksta be didesnės įtakingų institucijų paramos. Juk tokiai įžymiai sukakčiai mes kokių dovanų atsinešam? Bent prieš penkerius metus reikėjo pradėti ruoštis šiai sukakčiai, kad į ją ateitume, sakykime, su J.Jablonskio akademiniu raštų leidimu. Turėdami jį, galėtume sudarinėti kalbininko, davusio tiek daug bendrinei kalbai, kalbos žodyną. Paskatinti jaunieji kalbininkai būtų galėję padėti ant stalo vieną kitą išsamią studiją, nušviečiančią J.Jablonskio veiklą. Lietuvių kalbos institutas, universitetų lietuvių kalbos katedros šios krypties darbų neplanuoja ir neskatina. Tikriausiai todėl, kad J.Jablonskio (taip pat ir kitų jo amžininkų kalbininkų) palikimas prieštarauja beįsigalinčiam tarp kalbininkų mechanistiniam požiūriui į kalbą. Jiems kalba nėra tautos vėliava, kuri visomis jėgomis ir net gyvybės kaina ginama. Jiems kalba – tai tik pirštinės, kurias pigu pakeisti ir numesti į šiukšlių konteinerį. J.Jablonskiui nelieka vietos, kai kalba traktuojama kaip efemerinis dalykas. Turėkime vilties, kad ilgainiui persirgsime šią ligą, suvoksime, kaip reikia J.Jablonskio pavyzdžiu branginti bendrinę kalbą.
Vytauto Visocko nuotraukos:
-
J.Jablonskis tarp Lietuvių mokslo draugijos suvažiavimo dalyvių Vilniuje 1912 m. Sėdi pirmoje eilėje šalia Žemaitės, Petro Kriaučiūno, Jono Basanavičiaus ir kt.
-
J.Jablonskio tėviškė Rygiškiuose (Šakių rajonas)
-
Seime buvo surengta paroda, skirta J.Jablonskio 150-osioms metinėms
-
Prof. habilituotas mokslų daktaras Arnoldas Piročkinas
-
“Neringos” kavinėje klabėjo J.Jablonskio vaikaitis prif. Vytautas Landsbergis
-
Eilėraštį perskaitė poetas Justinas Marcinkevičius.
-
Kalba Seimo narys Arvydas Vidžiūnas
-
Kalba humanitarinių mokslų daktaras Pranas Kniūkšta.
2010.12.17
