Pranckietis

Politinės intrigosSkaitomiausios

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Dvyliktasis Seimas skaičiuoja paskutines savo darbo dienas. Pasak Seimo Pirmininko pirmosios pavaduotojos Rimos Baškienės, tikėtina, kad paskutinis šio Seimo posėdis gali įvykti lapkričio 11 d. Tai ji sakė ketvirtadienį iš Seimo tribūnos pristatydama kitos savaitės darbotvarkę.

Vienas iš neužbaigtų darbų yra parlamentarų grupės iniciatyva dėl galimų Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT), – sakė R. Baškienė. Parlamentarai norėtų KT paklausti, ar per Seimo rinkimus daugiamandatėje rinkimų apygardoje Andriaus Tapino ir viešosios įstaigos „Laisvės TV“ vykdoma plataus masto informacinė kampanija „Viso gero, Woldemortai“, nukreipta prieš partiją „Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga“ (LLRA-KŠS), bei pažeidimai vienmandatėje Panerių-Grigiškių rinkimų apygardoje Nr. 11 turėjo esminės įtakos Seimo rinkimams ir ar nereikėtų pakartoti Seimo rinkimų daugiamandatėje ir nurodytoje vienmandatėje apygardose. Pasak R. Baškienės, šis klausimas bus pradėtas svarstyti lapkričio 10 d., bet gali būti pratęstas ir lapkričio 11 d.

Prieš tai LLRA-KŠS rinkimų rezultatus apskundė Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK), bet ši esminių pažeidimų agitacinėje rinkimų kampanijoje neįžvelgė. Neįžvelgė jų ir Prezidento teisininkai.

Bet ar Kreipimosi į KT projekto svarstymas Seimo posėdyje lapkričio 10 d. turi prasmę?

Kaip žinia, Seimas ne vėliau, kaip per 24 valandas po to, kai Vyriausioji Rinkimų Komisija paskelbė galutinius Seimo rinkimų rezultatus, turėjo būti supažindintas su LLRA-KŠS Kreipimosi į KT projektu, ir po to, ne vėliau, kaip per 48 valandas, kreiptis arba nesikreipti į KT. Terminai suprantami. Valstybė negali ilgai gyventi nežinioje.

LLRA vadovo Valdemaro Tomaševskio reklama Buivydiškėse. Slaptai.lt nuotr.

Akivaizdu, kad lapkričio 10 d. priimtas teigiamas Seimo sprendimas bus, švelniai tariant, gerokai pavėluotas, o todėl teisiškai nemotyvuotas apriori. Pagal Konstitucijos 106 straipsnį KT turi teisę atsisakyti priimti nagrinėti bylą ar rengti išvadą, jeigu kreipimasis grindžiamas ne teisiniais motyvais.

Tačiau valdančioji dauguma nutarė, kad Kreipimosi į KT klausimas svarstytinas, nes Seimas nebuvo laiku, per 24 valandas, informuotas apie LLRA-KŠS Kreipimosi į KT projektą, o todėl ir 48 valandų terminas gali būti ištęstas tiek, kiek reikia valdančiajai daugumai.

Dėl to, kad Seimas nebuvo laiku, per 24 valandas, informuotas apie LLRA-KŠS Kreipimosi į KT projektą, Seimo narys p. Česlav Olševski lapkričio 6 d. apkaltino Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį, kuris, neva, neįvykdė savo pareigų, laiku nepateikęs Seimui svarstyti Kreipimosi į KT projektą (15min.lt: „Česlav Olševski: Ar Seimo pirmininkui suteikta galia pažeisti įstatymus?“). Pasak jo, LLRA-KŠS spalio 31 d. 20 val. 19 minučių kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentą ir į Lietuvos Respublikos Seimą dėl pažeidimų, galėjusių turėti esminės įtakos Seimo rinkimų rezultatams. Dokumentai buvo nusiųsti elektroniniu paštu. Taigi, pasak Seimo nario, Kreipimosi projektas išsiųstas spalio 31 d. 20:19 minučių, praėjus kiek daugiau nei 4 valandoms po to, kai Vyriausioji rinkimų komisija oficialiai paskelbė rinkimų rezultatus. Tačiau Seimo Pirmininkas, anot jo, neatliko savo pareigų, o viešai pateikia klaidinančią ir melagingą informaciją. Pasak jo, Seimo Pirmininkas lapkričio 3 d. vietoj to, kad informuotų Seimo narius apie gautą dokumentą, organizuotų Seimo posėdį, nusprendė, kad Seimas – tai aš ir paskelbė nesikreipsiantis į KT. Maža to, pamelavo, kad neva LLRA-KŠS pavėlavo pateikti Kreipimosi į KT projektą.

Seimo narys p. Česlav Olševski, deja, nesugebėjo nurodyti, kokius Konstitucijos ar įstatymų straipsnius pažeidė Seimo Pirmininkas. Nes tokių nėra.

Kai dėl LLRA-KŠS pavėlavimo pateikti Kreipimosi projektą Seimo Pirmininkui, tai pastarasis teisus.  

Gal aš ir klystu, bet Seimo narys p. Valdemar Tomaševski šeštadienio, spalio 31 d., vakare, 20:19 val. nenusiuntė Kreipimosi projekto Seimo pirmininkui jo adresu  Viktoras.Pranckietis@lrs.lt, o nusiuntė į Seimo priimamąjį priim@lrs.lt. Tai matyti iš sunkiai įskaitomos laiško siuntimo-gavimo faksimilės, pateiktos Č. Olševski straipsnyje.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Nežinau, ar privalėjo dirbti Seimo priimamasis vėlų šeštadienio vakarą, ir dar prieš Vėlines. Nežinau, taip pat, ar Seimo priimamasis privalo informuoti visus Seimo narius apie gautą laišką, ar tik Seimo Pirmininką, jei laiškas adresuotas visam Seimui, t.y., visiems Seimo nariams. Bet tai, kad laiškas pasiekė Seimo Pirmininką praėjus 25 val. po galutinių Seimo rinkimų rezultatų paskelbimo VRK (Seimo Pirmininkas tvirtina, kad jo elektroniniame pašte nurodytas būtent toks laiško gavimo laikas, ir tai nesunku patikrinti), yra, matyt, paties V. Tomaševskio nesusivokimo situacijoje pasekmė. Nesusiprato p. V. Tomaševski pranešti telefonu Seimo Pirmininkui, kad yra skubus reikalas, kad Seimo priimamojo pašto dėžutėje jo laukia skubus laiškas. Tik tokiu atveju nereikia kaltinti Seimo Pirmininką ir klaidinti Lietuvos žmones.

Tačiau, tarkime, Konstitucinis Teismas atsižvelgs į praleistą 24 valandų terminą dėl pateisinamos priežasties, dėl šventinių ir kitokių nesusipratimų Seimo darbe. Bet juk jau pirmą darbo dieną po Vėlinių, antradienį, lapkričio 3, Kreipimosi projektas pasiekė Seimo narius. Jei 48 valandų terminą Kreipimosi projekto apsvarstymui ir Kreipimosi pateikimui KT pradėti skaičiuoti nuo trečiadienio 00:00 valandų, tai Seimo plenariniame posėdyje numatytas svarstyti klausimas, kurio pradžia – lapkričio 10 d. 10:35 val., įvyktų po 154 su puse valandų. Nemanau, kad KT pateisins tokį vėlavimą. Konstitucinis Teismas per daug užimtas, kad aiškintųsi, ar 48 valandų termino reikalavimas neįvykdytas dėl to, kad pirmas bandymas tvarkingai surinkti parašus Kreipimosi projekto svarstymo įtraukimui į Seimo posėdžio dienotvarkę nepavyko ir teko gaišti laiką naujam parašų rinkimui, ar dėl kitų priežasčių.

Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.

Ar ne geriau būtų paprasčiausiai išimti beprasmį Kreipimosi į KT klausimą iš Seimo plenarinio posėdžio dienotvarkės? Tai būtų protingiausia, ką gali padaryti nueinanti valdančioji dauguma, ruošiantis sekantiems Seimo rinkimams. Priešingu atveju rinkėjų atmintyje išliks jos teisinis nihilizmas Seimo darbe. Tai liudija ir Seimo Kanceliarijos Teisės departamento išvada, kad nustatytas terminas Seimui kreiptis į KT su paklausimu dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimo pasibaigė 2020 m. lapkričio 3 d., ir konstitucinės teisės profesorius, buvęs Konstitucinio teismo teisėjas Vytautas Sinkevičius. “Jei Seimas net ir priimtų tą sprendimą kreiptis, mano galva Konstitucinis Teismas atsisakytų jį nagrinėti, nes yra praleistas kreipimosi terminas“, – portale 15min sakė V.Sinkevičius.

2020.11.09; 15:00

Politinės intrigos

Viktoras Pranckietis. Slaptai.lt nuotr.

Liberalų sąjūdžio (LS) lyderės Viktorijos Čmilytės-Nielsen nuomone, niekam nereikėtų stebėtis, kad Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis tapo LS partijos nariu, nes politikų pažiūros laikui bėgant gali transformuotis.
Viktorija Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
„Man atrodo, politikų pažiūros gali transformuotis. Matyt, tam tikrai transformacija įvyko V. Pranckiečio atveju. Tačiau jis jau yra mūsų komandos žmogus, nepriklausomai nuo to, ar jis formaliai yra partijoje, ar nėra. Jis kandidatavo su mumis rinkimuose. Tai nebuvo kažkoks pragmatiškas sprendimas, kad neva tik šiems rinkimams jis yra sąraše. Tai buvo rimtas sprendimas ir jis taip pat prisidėjo prie partijos programos koregavimo“, – Eltai sakė V. Čmilytė-Nielsen.
 
Politikės teigimu, nereikėtų stebėtis, kad V. Pranckietis tapo Liberalų sąjūdžio nariu. „Jis apie savo apsisprendimą dalyvauti rinkimuose su LS pasiskelbė birželio pabaigoje. Buvo reitinguojamas ir partijos sąraše gavo aukštą vietą. Rinkimuose taip pat labai aukštai buvo įvertintas rinkėjų. Tai jo įstojimas į partiją tikrai nieko neturėtų stebinti. Manau, kad tokią eigą diktuoja politinė logika ir aš labai džiaugiuosi jo sprendimu dar labiau suartėti su partija“, – teigė ji.
 
Seimo pirmininko atstovas spaudai Paulius Žeimys Eltai patvirtino, kad V. Pranckietis partijos nariu tapo praėjusią savaitę.
 
„Seimo pirmininkas nusprendė įstoti į Liberalų sąjūdį dar prieš prasidedant naujajai kadencijai. Dabar valdančiąją koaliciją sudarysiančios partijos prisiima politinę atsakomybę, todėl tokiu savo pasirinkimu jis siekė parodyti, kad nori veikti aktyviai, nelikti nuošalėje ir būti tos kolektyvinės atsakomybės dalimi“, – Seimo pirmininko komentarą Eltai perdavė jo atstovas spaudai.
 
V. Pranckietis į dvyliktąjį Seimą pateko drauge su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. LVŽS jis paliko 2019 m. rugsėjį, kuomet šios partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis reikalavo jo atsistatydinimo iš Seimo pirmininko pareigų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.06; 10:00
Gordijo mazgasSkaitomiausios

Giandžoje sugriauti pastatai. Žvilgsnis iš viršaus
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Informacija, jog prieš keletą dienų Armėnijos ginkluotosios pajėgos stipriai apšaudė vieną iš didžiausių Azerbaidžano miestų, – privertė suklusti. Giandža – svarbus miestas. Tai – senoji Azerbaidžano sostinė (tarsi mums – Kaunas). Sostinę prie Kaspijos jūros į Baku azerbaidžaniečiai perkėlė saugumo sumetimais. Kad ji būtų kuo toliau nuo puldinėjančių priešiškų valstybių.

Į atakas prieš Giandžą tarptautinė visuomenė turėtų žiūrėti labai rimtai. Kai azerbaidžaniečiai taikosi į karinius objektus aplink Kalnų Karabacho sostinę Hankendį (šį miestą armėnai perpavadino mirtino azerbaidžaniečių priešo Stepano vardu – Stepanakertu), visi žino, taip pat ir Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, kad tai – Azerbaidžano teritorija. Taigi, kaip begudrausi, kaip išsisukinėsi, o Azerbaidžanas šeimininkauja savo teritorijoje. Bet kai sviediniai lekia į Giandžą, tai reiškia, kad Armėnija atakuoja kaimyninę šalį. Tarp apšaudomo Stepanakerto ir apšaudomos Giandžos – milžiniškas skirtumas. Nematyti šių skirtumų – tiesiog nepadoru.

Beje, sugriovimai Giandžoje – milžiniški. Šitaip sakydamas remiuosi ne azerbaidžanietiškais, ne turkiškais, o lietuviškais šaltiniais. Štai Europos Sąjungos misijos Azerbaidžane vadovas, Lietuvos diplomatas ponas Kęstutis Jankauskas leidiniui minval.az pareiškė apie patirtus slogius jausmus, išvydus sugriautus pastatus. Jis drauge su kitų ES šalių ambasadoriais apžiūrėjo Giandžą po apšaudymų.

Apie Kalnų Karabacho konfliktą kažkodėl vis dar sakoma pusė tiesos – vengiama išguldyti visą tiesą. Net ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, kodėl neatkreipus dėmesio į videointerviu, kurį yra davęs buvęs Armėnijos prezidentas Levonas Ter – Petrosianas (youtube.com)? Jis mano, kad kompromisų tarp Armėnijos ir Azerbaidžano dėl Kalnų Karabacho pasidalijimo buvo galima pasiekti dar 1997 metais. Tačiau tuo metu Kalnų Karabache įsitvirtinusiems armėnams (vadinamasis Karabacho klanas) buvo maža ir maža. Klanas norėjęs visko, jų apetitai buvo milžiniški. Tie armėnų politikai, kurie blaiviau žiūrėjo į konfliktą, buvo nustumti į šalį.

Giandža po Armėnijos atakų

Kai tvirtinama, jog Kalnų Karabachas, remiantis tarptautine teise, priklausąs Azerbaidžanui, bet šiuo metu ten gyvena armėnai, – vėl gudraujama. Šitaip tvirtinant tarsi norima pasakyti, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui tik teoriškai, o praktiškai – ten įsikūrę vien armėnai.

Taip, jau trys dešimtmečiai, kai ten nerasite nė vieno azerbaidžaniečio. Tačiau sakant ar rašant, kad Kalnų Karabache nūnai gyvena vien armėnai, būtina, mano supratimu, paaiškinti, jog visais laikais ten gyventa labai daug azerbaidžaniečių. Bet azerbaidžaniečių ten nūnai nelikę. Jie iš ten išvyti. Išvyti jėga – grasinant, atimant turtą, žudant. Tad tvirtinti, jog šiame regione gyvena vien etniniai armėnai, – vadinasi, sakyti tik pusę tiesos. Šitaip teigdami visuomet pasidomėkime, kodėl Kalnų Karabache, o ir Jerevane, Armėnijos sostinėje, šiandien nėra nė vieno azerbaidžaniečio. Susimąstykime, iš kur atsirado milijonas azerbaidžaniečių pabėgėlių? Iš dangaus nukrito? Štai tada bus aišku, kodėl šiandien Kalnų Karabache nėra nė vieno azerbaidžaniečio.

Pasakoma tik pusė tiesos ir tuomet, kai tvirtinama, esą Rusija palaiko Azerbaidžaną, nes tiekia jam modernius ginklus. Taip, tiekia. Bet kodėl nepriduriama, kad Kremlius ginklus tiekia ir Armėnijai? Skirtumas vėl akivaizdus – ginkluotė Azerbaidžanui parduodama tarptautinėmis rinkos kainomis, o Armėnijai ji tiesiog dovanojama arba parduodama už simbolišką kainą. Beje, ginklai Azerbaidžanui iš Rusijos keliauja atvirai, o į Armėniją – slaptai, aplinkiniais keliais. Jau esu rašęs, kad Azerbaidžanas šiais metais užfiksavęs daug Rusijos transportinių lėktuvų skrydžių į Armėniją. Oficialusis Kremlius ciniškai tvirtina, jog lėktuvais į Armėiją buvo gabentos statybinės medžiagos.

Šia legenda labai sunku patikėti. Jau vien todėl, kad Armėnijos mieste Giumri dislokuota daugiatūkstantinė Rusijos karinė bazė.

Kai imama šaukti, kad Azerbaidžanas specialiai apšaudo krikščionių šventyklas Kalnų Karabache, pirmiausia derėtų išsiaiškinti, ar tikrai prie tokio pobūdžio objektų nėra įkurta Armėnijos ginkluotųjų pajėgų? Juk žinome, kaip kartais gudraujama kare – savo kareivius slepia mokyklose, universitetuose, ligoninėse, kad oponentai negalėtų šaudyti, o jei vis tik šaudytų – juos būtų galima apkaltinti pakėlus ranką prieš civilius. Mūsų atveju – prieš istorijos, religijos, architektūros šedevrus.

Kai siekiama įrodyti, jog oficialusis Jerevanas Kalnų Karabache gina krikščioniškąsias vertybes, susiraskime youtube.com videointerviu, ką apie tai mano, pavyzdžiui, Rusijos žurnalistas Maksimas Ševčenko arba armėnų istorijos tyrinėtojas, knygos „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius Filipas Ekozjancas. Armėnija negina jokių krikščioniškų vertybių. Armėnija kompromituoja krikščionybę. Toks būtų apibendrinimas išklausius tuos videokamera užfiksuotus interviu.

Giandža po apšaudymų

Azerbaidžano spaudoje, sakykim, haqqin.az leidinyje, teko skaityti azerbaidžaniečių žurnalistų parengtą interviu su buvusiu Latvijos prezidentu Valdžiu Zatleru. Buvęs Latvijos prezidentas V.Zatleras teigia, kad Kalnų Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, ir oficialusis Baku turįs teisę susigrąžinti prarastas žemes. O Europos derybininkai turėjo užtektinai laiko sureguliuoti šį konfliktą ne tik taikiai, bet ir teisingai. Bet toji Minsko grupė konflikto nesureguliavo. Pasakyta taip aiškiai, kad aiškiau nė nereikia.

O ką apie senosios Azerbaidžano sostinės apšaudymą mano buvę Lietuvos prezidentai Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė? Ši tema jiems – neįdomi, neaktuali?

Norėčiau taip pat išgirsti, kaip šį konfliktą vertina istorikas, praėjusios kadencijos Seimo narys (ar išrinktas į naująjį Seimą – palaukime galutinių rezultatų po dviejų savaičių) Arūnas Gumuliauskas, dar šių metų spalio 1-ąją socialiniuose tinkluose pasigyręs, jog Tarpparlamentinių ryšių su Armėnija grupė buvo susitikusi su Lietuvoje reziduojančiu Armėnijos ambasadoriumi Tigranu Mkrčianu. Esą to susitikimo metu buvo aptartas konfliktas Kalnų Karabache. Jei aptartas – tai klok viešai, ką aptarėte, dėl ko sutikote, o kur nuomonės išsiskyrė. Labai būtų įdomu sužinoti, ar išdrįso istorikas A.Gamuliauskas bent užsiminti, kad, remiantis tarptautine teise, Armėnijos ginkluotosios pajėgos privalo palikti Kalnų Karabachą? Ar vis tik apsiribojo „giliu susirūpinimu dėl aukų abiejose pusėse“?

Ką manąs apie Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą dėl Kalnų Karabacho, privaląs pareikšti ir buvusio Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Žodį „privaląs“ vartoju neatsitiktinai. Ponas V.Pranckietis, eidamas Lietuvos parlamento lyderio pareigas, už visų mokesčių mokėtojų pinigus skrido į Armėniją, paskui – už mūsų visų pinigus svečiavosi Azerbaidžane. Taigi dabar tegul kloja visą tiesą tarsi per išpažintį, kokios naudos būta iš jo vizitų? Ko vertos tokios turistinės kelionės? Ką jis manąs apie Giandžos apšaudymus?

Neturi moralinės teisės tylėti, man regis, ir Pirmoji Lietuvos ponia Diana Nausėdienė, dar visai neseniai priėmusi draugiškiems susitikimams Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, neva atsivežusią į Vilnių kažin kokį taikos planą, kaip įmanoma sutaikyti Jerevaną ir Baku. Kur tas taikos planas, kokia jo vertė?

Įdomi ir Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos pozicija. Kai agresyviai besielgiantis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas (visi puikiai prisimename jo tarptautinei teisei akivaizdžiai prieštaraujančius žodžius, esą Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas“) apsirgo koronavirusu, G.Nausėda socialiniuose tinkluose paskelbė reiškiantis linkėjimus kuo greičiau pasveikti.

Kokius palinkėjimus Lietuvos prezidentas siųs Armėnijos premjerui šiandien?  

2020.10.13; 10:00

Politinės intrigos

Dr. Algimantas Matulevičius. Slaptai.lt nuotr.

Gyvename ne tik pandemijos, bet ir socialinį mūsų visuomenės kūną pastoviai naikinančio korupcijos vėžio būsenoje. Skandalas veja, skandalą, dažnai net nebesuprantame, kas vyksta.Taip plinta nepasitikėjimas ir nusivylimas.

Ne taip seniai stebėjome teisėjus įeinančius, tiesa, ir greitai išeinančius iš Lukiškių kalėjimo. Jau net pamiršome, kuo viskas baigėsi. O kiek prisiskaitėme ir prisiklausėme apie Elgijaus Masiulio „šnapso dėžutę” su kyšio pinigais. Čia ir be „tulpių” pašto neapsieita.

Kiek vilčių ir pažadų buvo po garsios VSD pažymos apie MG Baltik išviešinimą. O baigėsi šnipštu… Galima vardyti ir vardyt. Tačiau manau, kad visi su manimi sutiks, kad esminio lūžio kovoje su korupcija nesugebėjo pasiekti nė viena valdžia. Suima, žiniasklaida patriukšmauja, o paskui viskas nutyla iki sekančio karto. Štai ir dabartinis skambus STT ir prokuratūros, gan žinomų ir įtakingų verslo pasaulio atstovų suėmimas. Ir ką, garbūs ponai dabar beaiškintų, o žala jau padaryta. Ir taip Lietuvoje verslininkus įprasta laikyti „vagimis”. Tai po šio skandalo bus dar blogiau, kaip jis bepasibaigtų. O juk yra daug dorų ir sąžiningai, bei skaidriai dirbančių verslo atstovų. Deja, šaukštas deguto ir bačką medaus pagadina.

Mokslo pažanga ir aukštosios technologijos drąsiai braunasi į mūsų gyvenimus ir juos keičia. Bet eksponentiškai besivystantiems technikos ir technologijų pokyčiams, netinka vėžlio žingsniui prilygstanti, žmonių socialinių santykių kaita. Nemaža dalis homo sapiens atstovų savo intelektualiniu išprusimu, o ypač moralinėmis – dorovinėmis nuostatomis, nelabai skiriasi nuo feodalinio – baudžiavinio bendruomenės santykių įsivaizdavimo, jų interpretavimo bei taikymo praktikoje.

Neseniai, vienoje diskusijoje, manęs paklausė: kodėl žmonės tokie gobšūs? Tai svarbus klausimas. Galima būtų teigti, kad viskas slypi žmogaus prigimtyje. Juk mumyse yra du pradai: angelo ir žvėries. Gyvojoje gamtoje retai sutiksi plėšrūną, kuris žudytų savo gentainį be priežasties. Taip atsitinka tik tada, jei vienam iš jų gręsia nustipti iš bado. O žmogus labai dažnai žudo be priežasties, dažnai vien tik iš gobšumo. Antra vertus, kartais, tas pats žmogus gali būti labai atidus ir net padėti savo artimui, kurį prieš tai nuskriaudė.

Korupcijos pančiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Garsus XX a. dramaturgas ir mąstytojas Moemas Samersetas taikliai apibendrinio išsikerojusį  miesčioniškumą, pateikiamą kaip didelį gėrį – labdaros ar paramos dalybas: „Duodama išmalda – tai geraširdiškumas, o geraširdiškumas – tai dorybė, bet ar šis gėris gali atlyginti už suluošintam žmogui padarytą blogį, kurį sukėlė jo skurdas?“ Viduramžiais žmonės žudė ir plėšė, o šioms nuodėmėms atpirkti, statė bažnyčias. Šiuolaikinis lupikautojas (su nedilelėmis išimtimis) taip pat elgiasi panašiai, tik ženkliai rafinuočiau.

Mes esame socialinės būtybės, vieni nuo kitų, daugiau ar mažiau priklausomi. Todėl ir turime elgtis socialiai – bendruomeniškai. Gyvendami matyti ne tik savo asmeninį interesą, bet ir bendrus siekius bei tikslus. Mes manome, kad pastaruoju metu, visuomenėje vyraujantis psichologinis klimatas, paremtas skandalų kultūra, yra neperspektyvus ir vedantis šalį į aklavietę. Būtent ši problema yra lemianti ir didelėje emigracijoje, vedančioje prie Lietuvos išsivaikščiojimo. Svarbiausia ko mums trūksta – tai atviro, skaidraus bendravimo. Atviro pokalbio apie problemas ir geranoriškos diskusijos apie būdus, kaip spręsti kylančias problemas.

Man teko dirbti su skandinavais prie verslo skaidrumo problemų. Sukaupęs patirtį, paruošiau Skaidrumo sistemos koncepciją, kurios pagrindu būtų tikslinga parengti Skaidrumo sistemos kodeksą. O tai taptų tuo pamatu, ant kurio galima būtų kurti skaidrią teisingą valstybę. Šią idėją dar prieš trejus metus pristačiau Seimo pirmininkui V. Pranckiečiui. Išklausęs jis net suplojo rankomis ir pažadėjo visokeriopą paramą. Pažadėjo, bet netesėjo – net nepajudino piršto. O jei jis būtų šią idėją stūmęs taip atkakliai, kaip tvirtai laikosi savo kėdės, jau visa Lietuva apie tai žinotų.

Kiek vėliau tai pristačiau premjerui S. Skverneliui. Iš pradžių jam irgi patiko, bet toliau pavedė rūpintis savo klerkams (kitaip jų negaliu pavadinti). Pas premjerą jų ten gausybė ir visi labai susireikšminę.Kuo tai baigėsi? Ogi kaip visada, viskas pas juos dėl korupcijos tvarkoje ir nieko nauja daryti nereikia. Tai pareiškė ne kas kitas, o ponas Skirmantas Malinauskas. Kuo tada stebėtis teisingumo ministru E.Jankevičium, kurio pozicija buvo irgi tokia pati. Gerai, šaunu, bet dar geriau nieko nedaryti.

Politinė korupcija

Beliko dar J.E.LR Prezidentas, o gal gi jis pagelbės, tik ar jo aplinka leis. Pas mus susiklostė tokios įdomios tradicijos, kad iki aukšto vadovo taip paprastai neprasibrausi. Pirmiausia tave išegzaminuoja jo patarėjų bei padėjėjų armija ir jei jiems patinki, tada gal ir prileis. Tai irgi viena iš terpių bujoti korupcijai, nes tas, kas sugeba „privesti” prie sprendimus lemiančio asmens, tampa labai reikšmingas ir reikalingas. Taip matosi buvo ir su dabar STT sulaikytaisiais.

Išvada labai paprasta – tik visų santykių verslo bei politikos skaidrinimas ir plataus spektro šešėlinės ekonomikos užkardinimas, yra viena iš svarbių misijų išvalant šalį nuo korupcijos vėžio. Kartu būtinas – atviras geranoriškas dialogas bei visaapimanti visuomenės švietimo Programa „Mokomės gyventi išmanioje ir skaidrioje bendruomenėje“, įgyvendinimas. Manome, kad žinių plėtra apie ateinančias ar jau esančias naujoves bei atviras pokalbis apie skaidrių, nuoširdžių santykių svarbą dabartinėje ir ateities visuomenėje, pasitarnaus pačios visuomenės brandai irjo ssusitelkimui bendram daugumos tikslui – Gerovės valstybės kūrimui.

Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas

2020.06.05; 09:13

Aktualijos

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šaliai kovojant su koronavirusu Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis sako, kad šis virusas nėra amžinas dalykas ir kviečia neužmiršti, kad labai ilgai turėsime Astravo virusą – „astrovirusą“.
 
„Koronavirusas tartum čia yra amžinas… Tai neamžinas dalykas, mes turėsime kitą virusą labai ilgai – tai bus Astravo virusas arba „astrovirusas“ ir dabar tartum mums tai nerūpi. Tai labai klaidinga nuostata, tai turi labai rūpėti, nes tai yra Lietuvos likimas ir parlamentas yra labai atsakingas. Jeigu jam nerūpi, tai jis prastas parlamentas“, – turėdamas mintyje Astravo atominę jėgainę trečiadienį dalyvavęs Seime vykusioje diskusijoje sakė V. Landsbergis.
 
Į Seimo rūmus aptarti parlamento vaidmenį krizinėje situacijoje buvusius Nepriklausomos Lietuvos Seimo pirmininkus pakvietė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.
 
V. Landsbergio nuomone, Seimo sugebėjimas dirbti arba nedirbti ne tiek priklauso nuo atsitiktinių ligų, kiek nuo paties Seimo kokybės ir ką būtent Seimas nori dirbti.
Astravo AE. Slaptai.lt nuotr.
 
„Sunku kalbėti apie Seimą kai dirba viena grupė, kuri turi tam tikrą balsų persvarą ir pasivadina Seimu. Tai ką ji daro ir vadinasi Seimo darbas, nors ištikrųjų Seimas yra kas kita. Seimas yra pasikalbėjimo, susitarimo  bendradarbiavimo vieta. Nors kai kam atrodo, kad tai kovų laukas, varžybų aikštelė. Mes dar mokomės tikro parlamentarizmo, gal ir priartėsime šiek tiek, gal artėjame, o kai kada neatrodo, kad artėjame prie bendradarbiavimo vietos. Dažniau tai varžybų ir kovų vieta“, – taip Seimo darbą įvertino prof. V. Landsbergis.
 
Buvusi Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė Seimo darbą per koronaviruso krizę įvertino septynetu, nes to darbo, jos nuomone, buvo mažoka.
 
Sąjūdis prieš Astravo AE. Slaptai.lt nuotr.

„Jeigu vertinti Seimo darbą, tikrai jo mažokai buvo ir mažokai matėsi. Tai negalėčiau gero pažymio parašyti, septynetą gal būt, nes šiame etape dominavo Vyriausybė. Todėl tas pažymys ir yra toks. Manyčiau, kad čia tiesiog buvo toks politinis susitarimas matomai, kad Seimas šiek tiek atsitraukė. Mano nuomone, Seimas galėjo vykdyti parlamentinę kontrolę, pvz., vertinti teisės aktus, kuriuos priima Vyriausybė, ar jie neprieštarauja Konstitucijai. Taigi darbų buvo, bet pasirinkimas buvo kitoks“, – žurnalistams sakė L. Graužinienė.  
 
Diskusijoje apie  krizę, karantiną ir parlamento vaidmenį dalyvavo Nepriklausomos Lietuvos buvę Seimo pirmininkai V. Landsbergis, Česlovas Juršėnas, Artūras Paulauskas, Viktoras Muntianas, Irena Degutienė, Vydas Gedvilas, L. Graužinienė ir dabartinis parlamento vadovas V. Pranckietis. Į renginį neatvyko tik buvęs Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.21; 03:00
Politinės intrigos

Seimo narys Povilas Urbšys. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Nors Seimas ketvirtadienį pritarė „valstietės“ Agnės Širinskienės vadovautos laikinosios komisijos išvadoms, aistros ir pasipiktinimas tarp politikų tebekyla. Į galimai neteisėtą poveikį politiniams procesams tyrusios vadinamosios A. Širinskienės komisijos akiratį patekęs mišriai Seimo narių grupei priklausantis Povilas Urbšys toliau kelia klausimus ir sako nesuprantąs, kodėl ištarusi A, valdančiųjų iniciatyva atsiradusi komisija nenori pasakyti ir B.
 
Kurį laiką nuo Seimo kadencijos pradžios kartu su „valstiečiais“ frakcijoje veikęs politikas tvirtina matąs itin keistą situaciją, kai vienoje A. Širisnkienės komisijos pateiktų išvadų jam tarsi ir inkriminuojamas priesaikos sulaužymas, tačiau adekvačių ir reaguojančių į deklaruotus nusižengimus veiksmų nebėra imamasi. Politikas stebisi, kodėl Seime sprendžiant dėl A. Širinskienės pateiktų išvadų, jam net pačiam pareiškus norą būti ištirtam, ar jis nesulaužė priesaikos ir ar nėra vertas apkaltos, patys valdantieji tokį sumanymą atmetė.
 
„Aš siūliau savo atžvilgiu pradėti tyrimą, nes, kaip išdėstė A. Širinskienė, yra priesaikos sulaužymo požymių“, – Eltai teigė P. Urbšys, akcentuodamas, kad pakliūta į absurdišką situaciją, kai ilgą laiką Seime veikusi ir savo svarbą bei objektyvumą akcentavusi komisija dabą nori užbaigti tik pranešdama apie esą padarytus didelius politikų pažeidimus.
 
Viktoras Pranckietis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Buvo atliktas tyrimas ir nustatyta, kad yra duotos priesaikos sulaužymo požymių. Tokiu atveju komisija turi būti sudaryta, kad būtų ištirta, ar tikrai tų požymių yra. Tad aš dėl to ir siūliau, kad nutarime, kuris buvo formuluojamas dėl (A. Širinskienės vadovautos komisijos – ELTA) išvadų, atsirastų dar vienas punktas. Aš siekiau, kad būtų inicijuotas tolesnis tyrimas, ar mano veiksmai atitinka Konstitucijos nuostatas dėl duotos priesaikos“, – tęsė P. Urbšys.
 
„Labai keista, jei komisija, padariusi grėsmingas išvadas, pati siekia jas nugesinti“, – pridūrė politikas.
 
P. Urbšio teigimu, žvelgiant į logiką, kurios laikėsi komisija tyrimo metu ir kurios laikosi Seimui patvirtinus išvadas dabar, nelieka nieko kito kaip sakyti, kad pagrindinis tikslas buvo tiesiog „valstiečių“ lyderių nemalonėje atsidūrusius asmenis apdrabstyti purvais.
 
„Man atrodo, kad ši komisija atliko tiesiog „Grigeo vamzdžio funkciją“. Jos tikslas buvo ne išsiaiškinti tiesą, bet kiek įmanoma apdrabstyti žmones įvairiais prasimanymais. Kaip kitaip paaiškinti?“, – apibendrino P. Urbšys.
 
A. Širinskienė teigia, kad apkaltą inicijuoti nėra prasmės: tikisi, kad P. Urbšį ir V. Pranckietį nubaus rinkėjas
 
A. Širinskienės komisijoje teigiama, kad atlikus tyrimą, negalima paneigti surinktų duomenų apie tai, kad tuometis Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas P. Urbšys bei Seimo vadovas Viktoras Pranckietis darė įtaką neteisėtam Mindaugo Siaurio atleidimui iš tuomet eitų pareigų Vyriausiojoje tarnybinės etikos komisijoje (VTEK). Nepaisant tokios suformuluotos išvados, P. Urbšio išreikšta iniciatyva papildyti Seimo nutarimo projektą dėl laikinosios komisijos išvadų, siūlant iš esmės formuoti apkaltos komisiją jam pačiam, daugiausiai valdančiųjų pastangomis buvo atmesta.
 
Seimo narė Agnė Širinskienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Valstietės“ A. Širinskienės teigimu, nors, jos giliu įsitikinimu, tiek P. Urbšys, tiek tame pačiame laikinosios komisijos epizode figūravęs Seimo pirmininkas yra verti apkaltos, tokios prabangos kaip sudaryti apkaltos komisiją, kai iki rinkimų liko nedaug laiko, tikrai neleis. Tad išvadose surašyti kaltinimai ir liks tiesiog popieriuje deklaruotais teiginiais. Politikės manymu, tai, ką pasiūlė P. Urbšys, yra ne kas kita kaip nesąmonė, skirta prisitraukti papildomo dėmesio.
 
„Aš manau, kad ponas Urbšys kartais ne visai adekvačiai vertina aplinką ir situaciją. Jis politikuoja prieš rinkimus, jis tyčiojasi iš Seimo ir valdančiųjų. Tai yra akivaizdu pažiūrėjus jo elgesį ir pasisakymus. Labai gaila, kad politikas, registruodamas visokias nesąmones – o jos yra nesąmonės, jei žiūrėsime į statutą – bando ieškoti populiarumo. Ponas Urbšys turėtų puikiai suprasti, kad apkaltos komisija yra neregistruojama vieno Seimo nario. Statutas labai aiškiai pasako, kad, berods, penktadalis Seimo narių tą gali padaryti“, – Eltai aiškino A. Širinskienė.
 
„Suvokiant, kad tai yra nestatutinis pasiūlymas, mes, kaip valdantieji, atitinkamai, ir balsavome“, – pridūrė ji.
 
Pasak politikės, procedūros reikalingos surengti apkaltą trunka per ilgai, todėl net esant įsitikinus, jog politikai yra verti apkaltos ir sulaužę priesaiką, nėra reikalo ieškoti teisingumo.
 
„Situacija yra tokia, kad artėja kadencijos pabaiga. Visi puikiai žinome, kiek trunka apkaltos veiksmai. Mano manymu, po to ką aš mačiau tyrimo metu, tiek ponas Urbšys, tiek Seimo pirmininkas tikrai būtų nusipelnę apkaltos“, – teigė politikė.
 
Ji aiškino, kad kadencijos pabaigoje apkalta apskritai yra beprasmis reikalas, net įvertinus faktą, kad įtarimų dėl galimai sulaužytos priesaikos sulaukę politikai vienos kadencijos metu, kitame Seime jau gali jaustis ramūs. Po kone dvejus metus trukusios komisijos darbo, A. Širinskienė teigė turinti viltį, kad tyrimo radare atsidūrę buvę kolegos bus įvertinti ne aktyvavus numatytas procedūras, bet rudenį vyksiančių rinkimų metu.
 
„Kadencijos pabaigoje apkalta tampa beprasmė kaip procedūra. Kelis mėnesius truks apkaltos komisija, kreipiamasis į Konstitucinį Teismą, o po to Konstitucinis Teismas 6 mėnesius – tiek maždaug skubos tvarka trunka – svarstys. Kai visas ratas apsisuks, situacija bus jau po rinkimų. Aš tiesiog labai linkiu kad nei Seimo pirmininkas, nei ponas Urbšys nebūtų kitos kadencijos Seime. Bet jei jie bus – tai tada mes turėsime konstitucinę nuostatą, kad nusižengimas, padarytas prieš Konstituciją praėjusąe kadenciją, (nebegalios – ELTA). Tada kitos kadencijos Seimas nebegalės svarstyti. Tad dėl šių teisinių ypatumų dabar kažką daryti dėl šių dviejų ponų būtų tiesiog reklama“, – apibendrino A. Širinskienė.
 
 Klausimus dėl tyrimo objektyvumo kelia opozicija ir prokuratūra
 
Seimas ketvirtadienį pritarė A. Širinskienės vadovaujamos komisijos, kuri nuo 2018 m. rugsėjo atliko parlamentinį tyrimą dėl galimo neteisėto poveikio politikams, valstybės tarnautojams ir politiniams procesams, išvadoms.
Politinės intrigos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Opozicijos itin kritikuotų parlamentinio tyrimo išvadų projektą palaikė 55 Seimo nariai, 40 buvo prieš, 9 susilaikė.
 
Opozicijos teigimu, atliktas parlamentinis tyrimas ir jo metu suformuluotos išvados yra neobjektyvios, o ir komisijos darbo principai nedera su standartais, keliamais demokratinėms valstybėms. Pasipiktinimą išvadomis yra pareiškusi ir į komisijos darbo akiratį pakliuvusi Generalinė prokuratūra. Pasak jos, komisijos išvados dėl prokuratūros darbo yra nepagrįstos faktinėmis aplinkybėmis ir nešališkais duomenimis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.17; 18:24
Politinės intrigos

Agnė Širinskienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

„Valstietės“ Agnės Širinskienės vadovaujamos komisijos išvados toliau skinasi kelią Seime, o jų svarstymas kelia audras tarp politikų.
 
Antradienį po svarstymo už balsavus 61 Seimo nariui, 10 susilaikius ir 44 balsavus prieš, A. Širinskienės parengtoms išvadoms buvo pritarta. Dėl šio klausimo Seimas dar turės kartą balsuoti.
 
Kontraversiškai vertinamo ir opozicijos kritikos sulaukusio tyrimo išvadų svarstyme opozicija kalbėjo apie mindomą Konstituciją ir demokratiją, kartu prabilo ir apie žalą reputacijai, kurią, teigė jie, verslui ir strategiškai svarbioms įmonėms padarė „valstiečių“ iniciatyva atsiradęs tyrimas.
 
E. Gentvilas: nesigailiu komisijoje praleisto laiko
 
Vienintelis iš opozicijos A. Širinskienės komisijos veikloje dalyvavęs liberalas Eugenijus Gentvilas teigė nesigailintis, kad teko lankytis organizuotuose posėdžiuose.
 
„Nors šiek tiek laiko ir sugaišau – gal tik porą posėdžių praleidau – visgi nesigailiu sugaišto laiko, nes pamačiau, kaip veikia užkulisių komisija“, – teigė Seimo nariams parlamentaras.  
 
Politikas, kalbėdamas Seime, prisiminė kaip, pasak jo, klostėsi šios komisijos darbo eiga. Liberalo manymu, visi A. Širinskienės vadovautos komisijos žingsniai rodo tik tai, kad siekta kerštauti neįtikusiems. O tai, kad dirbti komisijoje nebuvo nusiteikta rimtai, rodo ir rengtų posėdžių organizavimo tvarka.
 
„Gerbiamieji, ši komisija iš rimtos dalykinės komisijos virto į keršto komisiją sau neįtikusių, iš valdančiųjų „valstiečių“ frakcijos pasitraukusių kolegų elgesiui tirti. Noriu pasakyti, kad komisija nelabai ką turėjo ir daryti. Priešpaskutinis komisijos posėdis įvyko 2019 m. spalio 16 d., o kitas posėdis po to įvyko šiemet balandžio 29 d. Gerbiamieji, šešis su puse mėnesio komisija nesurengė nė vieno posėdžio“, – teigė E. Gentvilas.
 
P. Urbšys neigia jam mestus kaltinimus
 
Komisijos tyrimo radare atsidūręs Mišriai Seimo narių grupei priklausantis Povilas Urbšys neigė išvadoje jam mestus kaltinimus, esą jis kartu su Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu darė įtaką neteisėtam buvusio VTEK Prevencijos skyriaus vedėjo Mindaugo Siaurio atleidimui iš einamų pareigų.
 
Rosatom keliami pavojai. Nuclear-news.net

Politikas antrino E. Gentvilui ir dėliojo argumentus, kodėl, jo nuomone, į komisijai vadovaujančios A. Širinskienės akiratį pateko vienas ar kitas „valstiečiams“ oponavęs asmuo, tuo metu nuo kai kurių kitų planuotų klausimų buvo atsitraukta.
 
„Jei jūs prisiminsite, dėl ko buvo sudaryta komisija, – ji buvo sudaryta manant, kad nėra atvertas plačiai klausimas dėl „Rosatom“ įtakos konservatoriams. Ar jums nekeista, gerbiami „valstiečiai“, kodėl Širinskienė su savo užsispyrimu nesugebėjo prisikapstyti iki pažymų.
 
Tuomet NSGK vadovavo Vytautas Bakas, jis seifo neatidarė, tačiau kai tapo komiteto pirmininku Gaižauskas… Kas trukdė šį seifą atidaryti? Neabejoju, kad dėl to, jog tie ryšiai, kurie yra atskleisti, dabar veikia valdančiuosius“, – teigė P. Urbšys.
 
Kėlė klausimą dėl žalos reputacijai, paaiškino situaciją dėl Landsbergių šeimos verslo
 
Tuo metu konservatorė Monika Navickienė kalbėjo apie, pasak jos, niūrią šio tyrimo formuojamą atmosferą.  
 
„Daug entuziazmo kalbėti šiame valdančiųjų veikime nebėra. Gyvename įdomiais, bet labai neįkvepiančiais laikais. Norėčiau, kad bent mano vaikams nebereikėtų patirti tokių išsišokimų prieš demokratiją, kur klastojama tiesa“, – teigė politikė. Anot jos, A. Širinskienės komisija fiksavo ryšius tarp epizodų, kurių niekas kitas nedrįstų sieti.
 
„Ši komisija užsimojo prieš visus: nuo „Klaipėdos naftos“, pastačiusios energetinę nepriklausomybę užtikrintą terminalą, opozicijos lyderio šeimos, iki VTEK pareigūnų, kurie nenulenkė galvos, tiriant „valstiečių“ seniūno bendražygės interesų konfliktus. Buvo žemintas šioje komisijoje Seimo pirmininkas“, – tęsė M. Navickienė.
 
Galiausiai politikė prakalbo apie sugadintos reputacijos klausimą.
Lietuvos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Kas atlygins žalą skaidriai veikiančiam verslui, patiriančiam reparacinius nuostolius, kas atlygins išlinksniuotiems pareigūnams, kurie galimai veikė principingai ir nenulenkė savo galvos prieš politinius interesus. Viliuosi, kad šitaip darkytis po Konstitucijos puslapius purvinais batais laiko liko nedaug“, – teigė konservatorė.
 
M. Navickienė paaiškino, kodėl diskusijos dėl sklypo už 1 eurą yra nieko vertos
 
M. Navickienė pabrėžė, kad visiškai nepagrįstai yra keliami klausimai dėl opozicijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio ir jo sutuoktinei priklausančio verslo. Kaip teigia A. Širinskienė, laiko atžvilgiu yra sutapimas tarp dalies Seimo narių, tarp kurių dauguma – konservatoriai, kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir „Bat Cap Infrastructure Fund“ investicijų į Gabrieliui Landsbergiui priklausantį šeimos verslą. Kartu politikė kelia klausimus, ar faktas, kad bendrovė „Krajama“ (dabar – UAB „Knowledge investment“) su žemės sklypu Karalienės Mortos mokyklos bei darželio „Vaikystės sodas“ statybai Kalnėnų mikrorajone buvo įsigyta už vieną eurą, yra skaidrus.
 
Konservatorės teigimu, klausimą dėl įsigyto sklypo kelianti A. Širinskienė tiesiog iškraipo faktus.
 
„Bat Cap Infrastructure Fund“ įsigijo ne sklypą, o bendrovę, kuri valdo 1,3 mln. eurų įsipareigojimų vertės sklypą. Tiesa, kad už šią bendrovę buvo sumokėta tokia suma, tačiau tiesa ir tai, kad drauge su ja įsigyti ir finansiniai įsipareigojimai, kurie siekia 1,3 mln. eurų. Mokyklos atstovai taip pat paaiškino, kad tai yra 20 metų sandoris, kurio vertė yra 20 mln. eurų“, – kalbėjo politikė, akcentuodama, kad tai turėtų būti įdomu tiems, kuriems rūpi faktai.
 
Trys epizodai A. Širinskienės tyrime
 
Pateiktose išvadose teigiama, kad atlikusi tyrimą komisija negali paneigti tyrimo procese deklaruotų buvusio VTEK Prevencijos skyriaus vedėjo Mindaugo Siaurio liudijimų, esą Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ir tuometis Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas Povilas Urbšys darė įtaką neteisėtam M. Siaurio atleidimui iš einamų pareigų. Kaip skelbiama išvadoje, VTEK procesai stokojo skaidrumo ir galėjo būti iš šalies veikiami aukščiausių valstybės politikų.
 
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Ištyrus antrąjį epizodą dėl Generalinės prokuratūros darbo, konstatuota, kad jos darbui politikai galėjo daryti poveikį. Taip pat teigiama, kad kai kuriais atvejais Generalinė prokuratūra stokojo skaidrumo. Kaip aiškino išvadas parengusi A. Širinskienė, gauti liudijimai leidžia manyti, kad politikai galėjo paveikti Generalinėje prokuratūroje atliekamus tyrimus dėl viešųjų pirkimų – Ignalinos atominėje elektrinėje bei AB „Klaipėdos naftoje“.
 
„Rizika, kad ateityje gali būti bandoma neteisėtai daryti įtaką Generalinėje prokuratūroje priimamiems sprendimams ir taip siekti paveikti prokurorų nepriklausomumą, išlieka“, – rašoma komisijos išvadoje.
 
Trečiojo epizodo – dėl pensijų fondų įtakos – komisijai išvadų parengti nepavyko. Nesugebėjus surinkti pakankamai medžiagos, tvirtino A. Širinskienė, teko patvirtinti ne išvadas, bet aplinkybes.
 
„Komisija šioje dalyje gali tik konstatuoti atskiras aplinkybes, tačiau negali daryti apibendrinančios išvados, nes neturėjo galimybės gauti visų parlamentiniam tyrimui reikalingų dokumentų bei apklausti visų kviestų liudininkų“, – rašoma išvadoje.
 
A. Širinskienės teigimu, laiko atžvilgiu yra sutapimas tarp dalies Seimo narių, tarp kurių dauguma – konservatoriai, kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir „Bat Cap Infrastructure Fund“ investicijų į Gabrieliui Landsbergiui priklausantį šeimos verslą. Politikė, kaip ne kartą yra teigusi, įtaria, kad tarp šių dviejų įvykių gali būti neskaidrus ryšys. Tyrimo komisijai užkliuvo ir faktas, kad bendrovė „Krajama“ (dabar – UAB „Knowledge investment“) su žemės sklypu Karalienės Mortos mokyklos bei darželio „Vaikystės sodas“ statybai Kalnėnų mikrorajone buvo įsigyta už vieną eurą.
 
„Seimo narys G. Landsbergis bei jo sutuoktinė A. Landsbergienė ir su jų šeima bei objekto statybomis susijusios įmonės atsisakė komisijai paaiškinti ir (arba) pateikti dokumentus, kurie pagrįstų UAB „Krajama“ su žemės sklypu įsigijimo sandorį, jo vertę ir paaiškintų jo įsigijimo aplinkybes, dėl to komisija negalėjo pabaigti parlamentinio tyrimo šia apimtimi ir išvadose atsakyti į klausimą, ar toks sandoris yra skaidrus ir neturi politinės korupcijos požymių“, – rašoma išvadoje.
 
Dėl pastarojo momento, yra teigusi A. Širinskienė, bus prašoma Valstybinės mokesčių inspekcijos įvertinimo.
 
Pastarąją savaitę Seimas po pateikimo pritarė išvadoms: už balsavo 55 Seimo nariai, prieš – 39, susilaikė – 10.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.13; 08:17
Gordijo mazgas

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Ar bereikia aiškintis, kad valstybių santykiai paprastai grindžiami gera valia ir abipuse nauda. Niekas netvirtina, jog tų santykių nereikia stiprinti ir plėsti bendradarbiavimą. Tačiau juose nevalia nepastebėti tam tikrų niuansų, kurie tarsi šaukštas deguto gadina visą santykių statinę.

Armėnų ir lietuvių tautos nuėjo sunkų, permainingą ir krauju pažymėtą istorijos kelią. Kaip ir Lietuva, Armėnijos teritorija 1920 m. buvo užimta bolševikinės Raudonosios armijos dalinių, o nuo 1936 m. ši Kaukazo respublika tapo sovietine. Tuomet išaugo armėnų emigracija į užsienį, ypač noriai jie rinkosi Prancūziją, bet ėmė plūsti ir į Baltijos kraštus.

Irstant SSRS Armėnija iš Rytų Europos bloko šalių viena pirmųjų – 1991-ųjų rugsėjo 12 d. – pripažino nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą, kai dar pati formaliai buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje (kaip ir Rusija, Latvija, Gruzija (Sakartvelas), Kirgizija, Turkmėnija). Tačiau teisybės dėlei reikia priminti, kad pirmoji Lietuvos nepriklausomybę pripažino iš SSRS sudėtyje buvusiųjų Moldova – praėjus pustrečio mėnesio nuo Nepriklausomybės Akto paskelbimo, o – Islandija, 1991-ųjų vasario 11 d. formaliai patvirtinusi dar 1922 m. paskelbtą pripažinimo de jure aktą.

Rusijos karinis poligonas

Armėnijos Respublika susikūrė žlugus Sovietų Sąjungai. Bet tai toli gražu nereiškė jos savarankiško nepriklausomybės kelio. Ši visų energijos resursų stokojanti Kaukazo šalis puolė į kojas savo buvusiam sovietiniam globėjui, o už tiekiamas dujas ir kitas gėrybes Rusija pareikalavo visiško politinio ir strateginio pavaldumo. Giumri mieste, netoli sienos su Turkija (buvęs Kumairi arba Leninakanas) įsikūrė 102-oji Rusijos karinė bazė, apginkluota zenitiniais raketiniais kompleksais S-300 ir reaktyviniais naikintuvais MiG-29. Kaip pernai gegužę rašė portalas Vesti.ru, remiantis dvišale Jerevano – Maskvos sutartimi, rusų kariai Armėnijoje išliks iki 2044-ųjų metų. Vėliau dislokavimo sutartis gali būti pratęsta dar keliems dešimtmečiams.

Rusišką karinę bazę Giumri mieste yra aplankęs Rusijos prezidentas V.Putinas. 2013 metai.

Spauda dar dešimtmečio pradžioje rašė, kad Jerevanas jau 2010-aisiais sutiko pratęsti Rusijos karinės bazės buvimo šalyje terminą, turėjusį pasibaigti 2020– aisiais, iki 2044– ųjų, o Maskva įsipareigojo teikti Armėnijai saugumo garantijas.

Slaptai.lt tuomet klausė, kodėl svetimos valstybės karinės bazės buvimas Armėnijoje, pasak Armėnijos užsienio žinybos vadovo, yra „nediskutuotina tema“ (https://slaptai.lt/rusijos-karine-baze-armenijoje-nediskutuotina-tema/), ir gavo aptakų atsakymą, jog Armėnija dėkinga rusų kariams už suteiktas saugumo garantijas, todėl oficialusis Jerevanas griežtai laikysis visų su Rusija pasirašytų karinio bendradarbiavimo susitarimų. Jerevanas yra priėmęs „Rytų partnerystės“ programą, tad logiška paklausti, rašo portalas, ar ES vadovybė mėgins Armėniją į bendriją pritraukti prie NATO sienų kartu su rusų kariškiais?

Pridursime, kad Giumri bazėje įsikūrė iš Sakartvelo Alchalkalakio iškeltas Rusijos karinių pajėgų Pietų Kaukaze štabas. Dar 2012 m. rugpjūčio 26 d. savaitraštis „Atgimimas“ rašė, jog Rusija net neslepia, kad Giumri karinė bazė stiprina Šiaurės Kaukazo bei Gruzijos separatistinius Abchazijos ir Pietų Osetijos regionus, Kaukazo respublikas paversdama kariniu koridoriumi, o Armėniją – potencialiu NATO taikiniu. Bet, anot „Atgimimo“, šiuo metu išorinės saugumo garantijos Armėnijos negelbsti, nes, jei kiltų karas su Azerbaidžanu dėl Kalnų Karabacho, Jerevanui kariauti tektų pastarajame regione, kuris iš tikrųjų priklauso Azerbaidžanui, taigi, po Rusijos saugumo garantijų skėčiu nepatenka.

Kitaip sakant, Rusijos karinė bazė Armėnijoje ne tiek užtikrina jos saugumą, kiek komplikuoja jos padėtį regione ir gilina Kalnų Karabacho problemą – vieną iš įtempimo Kaukaze židinių.

Pateikiame šiuo metu kiek pasikeitusį Rusijos karinių bazių posovietinėje erdvėje vaizdą.

Rusijos karinės bazės posovietinėje erdvėje

Valstybė

Karinė bazė

Karinis personalas

Terminas

 

Ukraina, Sevastopolis

Rusijos Juodosios jūros karinis laivynas

Per 14 tūkst.

Iki 2042 m.

 

Moldova, Padniestrė

Buvusioji 14– oji SSRS armija

Per 1,5 tūkst.

Rusija buvo įsipareigojusi išvesti bazę iki 2001 m.

 

Baltarusija, Hancavičai

Volgos antiraketinė radarų sistemos dalis

–

Iki 2020 m.

 

Armėnija, Giumri

102– oji Rusijos karinė bazė

Per 5 tūkst.

Iki 2044 m.?

 

Gruzija, Abchazija

7– oji Rusijos karinė bazė

Per 3,5 tūkst.

–

 

Gruzija, Pietų Osetija

4– oji Rusijos karinė bazė

Per 3,5 tūkst.

–

 

Azerbaidžanas, Gabala

Radiolokacinė stotis

Per 2 tūkst.

Iki 2012 m. pabaigos

 

Kirgizija

Kanto karinė oro bazė

Per 700

Iki 2032 m.

 

Tadžikistanas

201– oji motorizuota šaulių divizija

Per 5,5 tūkst.

Iki 2014 m.

 

Kazachstanas, Baikonuras

Baikonuro kosmonautikos centras

–

Iki 2050 m.

 

Uzbekistanas

Karši– Chanabad oro bazė

–

–

 

Šaltinis: www.ukrainianweek.com, 2011 12 23 ir 2015 02 20

Gerų santykių imitacija

Rusijos karinis dalyvavimas prie NATO pietinių sienų ir tai, kad Armėnijos vadovybė išduoda leidimą Rusijai didinti įtampą regione, nė kiek nejaudina Lietuvos vadovų. Birželio 18 d. numatytas ES „Rytų partnerystės“ viršūnių susitikimas, kuriame bus apsvarstyta geopolitinė situacija posovietinėje erdvėje ir naujų ES narių vaidmuo, stiprinant stabilumą savo regionuose.

Neseniai Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda ėmėsi taikdario vaidmens ir konferenciniais skambučiais bendravo su Ukrainos, Baltarusijos, Azerbaidžano, Sakartvelo, Moldovos bei Armėnijos lyderiais. Pokalbio su Armėnijos prezidentu Armenu Sarkisianu metu, kaip pranešė Prezidentūra, aptarta Rytų partnerystės darbotvarkė, reformos ir jų prioritetai. Prezidentas pasveikino aktyviai įgyvendinamas reformas Armėnijoje bei aktyvėjantį dialogą su Europos Sąjunga, vizų liberalizavimą, bendradarbiavimą teisinės pagalbos, atsinaujinančios energetikos, ekologijos ir kitose srityse. Buvo išreikštas pasitenkinimas atsigavusia prekyba tarp šalių. Ir nė žodžio apie problemas, kurios komplikuoja Armėnijos dalyvavimą „Rytų partnerystės“ programoje. Į keletą portalo Slaptai.lt klausimų dėl Kalnų Karabacho ir Rusijos karinio aktyvumo Armėnijoje Prezidentas G. Nausėda atsakyti nesiteikė.

Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas kalbasi su Lietuvos Prezidentu Gitanu Nausėda. Lietuvos prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Galima daryti išvadą, kad Lietuvai svarbu tik atsižymėti, kaip šios ES programos koordinatorei (prisiminkime išskirtines jos pastangas į šią programą įtraukti V. Janukovičiaus Ukrainą), o nei Padnestrės, nei Kalnų Karabacho, nei separatinių Abchazijos bei Pietų Osetijos tautų likimai ir tūkstančiai pabėgėlių jau nerūpi. Reikia pridurti, kad ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) čia panaši į bedantę struktūrą, kuri tik imituoja savo rūpestį geopolitine situacija Rytų Europoje.

Prisimename antrojo valstybės asmens Seimo pirmininko V. Pranckiečio vizitą į Jerevaną. Tada mes klausėme: ar parlamento vadovas Armėnijoje atstovavo Lietuvos valstybę? Tuomet taiklų atsakymą ELTAI davė jo politinis oponentas, partijos kolega R. Karbauskis: „Seimo pirmininkas išvažiuoja su didžiule delegacija: fotografas, apsauginiai, keletas sekretoriato darbuotojų, keli Seimo nariai. Bet juk to nereikėtų daryti… Nes kam Seimo pirmininkas atstovauja Armėnijoje? Juk jis realiai neatstovauja valdančiajai daugumai, neatstovauja opozicijai. Jis niekam neatstovauja, čia turistinė kelionė“.

G. Nausėdos pokalbį telefonu su Armėnijos vadovu taip pat galima vadinti mandagumo veiksmu, kuris nereiškia nei nuoširdaus susirūpinimo padėtimi Kaukaze, nei ryžto spręsti galimos partnerės Europos bendrijoje problemas.

Iš tikrųjų Vilniaus užsienio politika pasidarė bedantė ir neefektyvi.

2020.05.04; 06:00

Politinės intrigosSkaitomiausios

Chodžaly aukoms atminti

Visi, kurie bent mažumėlę domisi Kaukazo istorija, puikiai žino, kas nutiko 1992-ųjų metų vasario 25 – 26 dienomis azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste.

1992 metų vasario 25 – 26 dienomis taikų, jokių karinių objektų neturėjusį, tačiau armėnų separatistams strategiškai svarbų azerbaidžanietišką miestą puolė 4-osios Užkaukazės karinės apygardos būrio ir 2-osios motorizuotosios divizijos 366 pulko kariai.

Nors oficialiai šis pulkas priklausė Rusijos Federacijai (rusų istorikas Olegas Kuznecovas tvirtina, kad pulkas buvo priskirtas Nepriklausomų Valstybių Sandraugos vadovybei), jį iš tiesų kontroliavo ne rusų tautybės karininkai. Atakos išvakarėse pulke visus vadovaujančius postus užėmė 49 ne rusų tautybės karininkai (pulko vadas – Jurijus Zarvigorovas).

Per dvi paras Hodžaly miestas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Netekčių statistika: žuvo 613 civiliai azerbaidžaniečiai, 487 azerbaidžaniečiai buvo sužeisti, 1275 pateko į nelaisvę, 150 azerbaidžaniečių laikomi dingę be žinios.

Nors dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas neigia savo tautiečių kaltę (asmeninėje Facebook paskyroje jis buvo brūkštelėjęs keletą žodžių dėl Hodžaly: „Faktas lieka faktu. Azerbaidžaniečių tragedija Hodžaly mieste neturi nieko bendro su Armėnija, tai padarė rusų pulkas“), įrodymų, kas tikrieji kaltininkai, – užtenka. Tarptautinė bendruomenė, padedama oficialiojo Baku, surinkusi gausios informacijos apie visus pulko karininkus, dalyvavusius žudant civilius Hodžaly gyventojus.

Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.
chodzaly foto_13
Hodžaly skausmas

Juolab viešojoje erdvėje užfiksuota, ką tuometinis Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas britų žurnalistui, istorija besidominčiam tyrėjui Tomui de Vaalui atsakė į klausimą, kas nutiko 1992 m. naktį į vasario 26 dieną. Štai toji citata, įamžinta Tomo de Vaalo knygoje „Juodasis sodas. Armėnija ir Azerbaidžanas tarp taikos ir karo“: „Iki Chodžalio azerbaidžaniečiai manė, kad armėnai – žmonės, kurie nepakels rankos prieš taikius gyventojus. Reikėjo visa tai pergalėti, štai kas atsitiko“.

Būtent taip atsakė tuo metu separatistų „gynybos ministro“ pareigas ėjęs S.Sargsianas.

Man regis, Lietuva šiemet privalėjo 28-ąsias Hodžaly tragedijos metines mininčiam Azerbaidžanui pareikšti bent kuklią užuojautą. Juk mūsų valstybė per pastaruosius keliolika metų labai akivaizdžiai prisideda prie visų, ir pompastiškų, ir mažiau triukšmingų, minėjimų pagerbiant Armėnijai svarbius įvykius. Omenyje pirmiausia turiu Lietuvos Seimo rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“, priimtą 2005 m. gruodžio 15-ąją dieną.

Bet esama ir daugiau palankumo Armėnijai demonstravimo atvejų: specifinių armėniškų kryžių statymas Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose, iškilmingi 1915-ųjų tragedijos minėjimai tiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre Vilniuje, tiek sostinės Aukų aikštėje, uostamiestyje surengta armėniškų žemėlapių paroda, kurią aplankė pats Klaipėdos meras su gausia svita, analogiška paroda Šiauliuose, renginys Joniškyje, kadaise Seime veikusi Draugystės su Kalnų Karabachą kontroliuojančiais separatistais grupė…

Copy of hodzaly_pirmoji
Hodžaly auka
hodzaly_3
Hodžaly aukos

Tad oficialusis Vilnius bent šį sykį galėjo parodyti, jog Lietuva nesivadovauja nei išankstiniais nusistatymais, nei dvigubais standartais. Oficialiai, viešai išsiųsta užuojauta Azerbaidžanui būtų parodžiusi, kad mes neturime numylėtinių, kuriems viską atleidžiama. Taip derėjo pasielgti bent jau pragmatiniais sumetimais – kad nebūtume apkaltinti religiniu tendencingumu.

Deja, peržvelgiau vasario antrosios pusės Lietuvos Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio darbotvarkę. Nė menkutės užuominos apie Hodžaly.

Seimo vadovas V.Pranckietis tomis dienomis viešėjo Šilutėje, buvo susitikęs su Juodkalnijos užsienio reikalų ministru, priėmė gausią Japonijos delegaciją (dėl humaniškos Čiunės Sugiharos veiklos dalijant gyvybės vizas žydų tautybės žmonėms Antrojo pasaulinio karo metais), su Seimo nariu Emanueliu Zingeriu reiškė susirūpinimą dėl Europoje stiprėjančio antisemitizmo, su Lenkijos valdžios atstovais sutarė, jog „Antrojo pasaulinio karo istorijos perrašymas yra nepriimtinas“, skelbė užuojautą dėl Ukrainos lėktuvo katastrofos. O štai užuojautos Azerbaidžanui nėra.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Toks Seimo pirmininko V.Pranckiečio žingsnis – itin netaktiškas. Juk Seimo pirmininkas visai neseniai (2019-ųjų antroje pusėje) viešėjo Armėnijoje ir Azerbaidžane. Vadovaujantis sveiku protu, šiandien jis turėtų bent mažumėlę susigaudyti sudėtinguose Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykuose. Bet, regis, Lietuvos Parlamento vadovo kelionės į Kaukazą tebuvo beprasmis laiko ir biudžeto lėšų švaistymas. Jis taip nieko ir nesuprato.

Taip pat peržvelgiau, ką vasario 25 – 26 dienomis veikė Lietuvos Seimo užsienio reikalų komitetas, vadovaujamas Juozo Bernatonio. Nė vienos užuominos apie Hodžaly. Net Seimo narys Audronius Ažubalis (priklauso Seimo užsienio reikalų komitetui), mėgstantis parlamente su kolega parlamentaru Laurynu Kasčiūnu rengti individualias spaudos konferencijas svarbiais politikos klausimais, Hodžaly įvykių neprisiminė.

Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus darbotvarkėje irgi neradau pranešimo apie Azerbaidžanui išsiųstą užuojautos telegramą. Sprendžiant iš viešo Lietuvos URM internetinio puslapio, L.Linkevičius nebuvo susitikęs nei su Lietuvoje reziduojančiais Azerbaidžano diplomatais, nei su Lietuvoje gyvenančiais azerbaidžaniečiais. Jo darbotvarkėje puikuojasi įrašai apie susitikimus su Juodkalnijos, Kanados, Lenkijos, Prancūzijos, Šveicarijos atstovais, esama net pastabos apie dalyvavimą renginyje „Žmogaus teisės Kryme ir ukrainiečiai, Kremliaus įkaitai”. Apie Hodžaly – nė žodžio. Ar tai – teisinga, diplomatiška?

Diana Nausėdienė. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Lietuvos prezidento Gitanos Nausėdos žmona Diana Nausėdienė, praėjusiais metais noriai bendravusi su Vilniuje viešėjusia Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona, šių metų vasario 25 -26 dienomis nerado nei laiko, nei noro gedulingiems pietums į prezidentūrą Daukanto aikštėje pasikviesti bent jau Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių.

O juk buvo galima ir dar solidžiau pasielgti – pasikviesti puodeliui arbatos ne tik azerbaidžaniečių kilmės Lietuvos piliečius, bet ir tas šiandien Azerbaidžane gyvenančias azerbaidžanietes, kurioms pavyko išlikti gyvoms Hodžaly šturmo metu. Į svečius Lietuvon pasikviesdama Hodžaly siaubą išgyvenusias moteris Pirmoji Lietuvos ponia būtų parodžiusi, kad jai lygūs tiek Armėnija, tiek Azerbaidžanas. Svarbiausia – visur ir visada ieškoti tiesos bei teisingumo. Bet taip nepasielgta.

Lietuvos URM vadovas turėjo puikią progą pareikšti, jog Lietuva padės Azerbaidžanui suimti visus civilių azerbaidžaniečių žudymu Hodžaly mieste įtariamus karo nusikaltėlius, jei šie tik atsidurs Lietuvos teritorijoje (jiems suimti išduotas tarptautinis arešto orderis). Bet tokio pareiškimo nebuvo.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimo pirmininkui V.Pranckiečiui neatėjo į galvą pasirūpinti, jog Lietuvos parlamente bent keletai dienų būtų surengta Hodžaly tragediją menanti fotografijų paroda.

Žodžiu, Lietuva praleido puikią progą parodyti, kad ji gerbia visas aukas – tiek žuvusias Europoje, tiek Kaukazo regione, tiek krikščionių, tiek musulmonų žmones.

Ar Lietuva yra aiškiai pasakiusi, jog vos prieš tris dešimtmečius surengtas civilių gyventojų žudymas azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste yra neabejotinai smerktinas, senaties terminų neturintis karo nusikaltimas, o visi budeliai, kurių rankos suteptos civilių žmonių krauju, privalo sėdėti kalėjime, nors jų Azerbaidžanui ir neišduoda Rusija su Armėnija? Tokio oficialaus pareiškimo neprisimenu.

Žvelgiant pragmatiškai, Azerbaidžanas ir visi jo sąjungininkai dabar mažų mažiausiai gali pro pirštus žiūrėti į Lietuvos pastangas sugaudyti 1991-ųjų sausio 13-osios žudynių Vilniuje kaltininkus. Pagal principą: jums nerūpi mūsų skausmas, mums neįdomios jūsų tragedijos…

2020.02.28; 13:00

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dar 2017 metų vasarą teiravausi Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, kam, Lietuvos valstybės manymu, priklauso Kalnų Karabachas. Oficialaus mūsų užsienio reikalų ministerijos atsakymo būta tokio, kokio ir tikėjausi: Lietuva remia ir gerbia Azerbaidžano, kuriam priskiriamas Kalnų Karabachas, teritorinį vientisumą.

Kam priklauso Karabachas?

Lietuvos URM vadovui Linui Linkevičiui klausimus nusiunčiau 2017-ųjų liepos mėnesį todėl, kad tuomet privačių iniciatyvų dėka Vilniuje buvo surengta, tiesa, labai trumpam, paroda, netiesiogiai ginčijanti Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą. Tikrieji tos parodos organizatoriai tarsi bandė įrodyti, jog Kalnų Karabachas – tai ne azerbaidžanietiškas regionas, o Armėnijai nepriklausanti, bet prie Armėnijos prisiglausti trokštanti kažkokia armėniška respublika. Todėl rūpėjo dar sykį patikrinti savo žinias, ar neklystu, ar nesusipainiojau.

Beje, jei kam įdomus visas Lietuvos URM atsakymas, jį galima rasti tais pačiais 2017-aisiais metais paskelbtoje publikacijoje „Armėnijos provokacija Lietuvoje“ (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-armenijos-ambasadoriaus-lietuvoje-diversija).

Taigi nėra jokios abejonės, kad Lietuva, kaip ir visas civilizuotas pasaulis, įskaitant Europos Sąjungą bei NATO nares, pripažįsta Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietiška teritorija. Kad ir kaip nepatinka kai kuriems politiniams bei religiniams fanatikams, manantiems, jog krikščioniui nevalia palaikyti musulmonų, šiuo konkrečiu atveju nukentėjusioji pusė yra ne krikščioniškoji Armėnija, o musulmoniškas Azerbaidžanas.

Deja, kai kurie aukšto rango Lietuvos politikai vis dar elgiasi taip, tarsi vadovautųsi būtent tuo civilizuotai visuomenei netinkančiu požiūriu: jei reikia rinktis tarp musulmonų ir krikščionių, renkasi krikščionis net ir tuo atveju, jei šie – akivaizdžiai neteisūs. Omenyje turiu mūsų politikų demonstruojamą akivaizdžiai per didelį draugiškumą Armėnijai. Lyg Armėnija būtų auka.

Ko Jerevane ieškojo Seimo pirmininkas?

Šių metų antrojoje pusėje Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis nuvyko oficialaus vizito į Armėniją. Politikos apžvalgininkas Česlovas Iškauskas publikacijoje „Kaip V. Pranckietis Armėnijoje atstovavo Lietuvos valstybę…“ (https://slaptai.lt/ceslovas-iskauskas-kaip-v-pranckietis-armenijoje-atstovavo-lietuvos-valstybe/) rašė:

„Kalnų Karabachą administruoja armėnų valdžia, nors tarptautinėje arenoje tai vertinama kaip Azerbaidžano teritorijos okupacija. Tokios pozicijos laikosi visos NATO ir Europos Sąjungos šalys, taip pat – ir Lietuva. Tad natūralus klausimas: kodėl antras pagal svarbą valstybės žmogus – Seimo pirmininkas – ryžtasi keliauti pas agresorę, kuri yra tiesioginė Rusijos kopija? Ar taip jis viso parlamento vardu pritarė Jerevano invazijai Kalnų Karabache? O jeigu taip, tai Vilnius sutinka ir su Rusijos agresija Ukrainoje bei Krymo okupacija? Ar mūsų vakarietiškos demokratinės vertybės eina šuniui ant uodegos, kai kažkurie degančia žeme po kojomis susirūpinę politiniai klerkai panūsta prasivėdinti ir savo turistines keliones pakiša po draugiškų valstybinių santykių iškaba? Apgailėtina diplomatija.“

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis

Taip V.Pranckiečiui priekaištavo žinomas politikos apžvalgininkas.

Aš, šių eilučių autorius, taip pat bandžiau išsiaiškinti, kokios priežastys paskatino Lietuvos parlamento vadovą šių metų spalio 2-ąją skubėti į Jerevaną. Net klausimus parengiau. Bet Seimo pirmininkas nutarė patylėti. Nieko neatsakė. Apsimetė, jog klausimų nėra (apie Seimo pirmininko nepagarbą žurnalistiniam žingeidumui rašiau publikacijoje „Ko Lietuvos Seimo pirmininkui prireikė Armėnijoje?” (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-ko-lietuvos-seimo-pirmininkui-prireike-armenijoje/).

Tiesa, netrukus po kelionės į Jerevaną parlamento vadovas buvo nuskridęs į Azerbaidžaną. Formaliai tariant, išklausė abi puses. Ir vis dėlto, sutikite, paini logika: pirma keliauja pas agresorių, kuris okupavo 20 proc. kaimyninės valstybės teritorijos, ir tik po to – pas nukentėjusiuosius. Man regis, teisingiau, padoriau būtų pirma aplankyti auką, kuri išdėstytų visas savo bėdas, ir tik tada skubėti pas tuos, kurie pamynė tarptautinę teisę. Tokia taktika mūsų politikui leistų ne vien mėgautis, kaip dabar įprasta, nemokamais pietumis ir ekskursijomis, bet ir suteiktų galimybę bent papriekaištauti tarptautinę teisę pažeidusios valstybės lyderiams – kada gi pasitrauksite iš jums nepriklausančių žemių? Bet ar šitas klausimo, viešint Jerevane, buvo pateiktas Armėnijos premjerui Nikolui Pašinianui? Greičiausiai – ne. O jei ne, tai kokio velnio už mokesčių mokėtojų pinigus belstasi į šią Kaukazo respubliką?

Ar Pirmoji Lietuvos ponia žino apie Armėnijoje dislokuotą Rusijos karinę bazę?

Po keistos V.Pranckiečio kelionės į Armėniją neprabėgo nė dveji mėnesiai. Ir vėl – įtartinai draugiškas Lietuvos dėmesys šaliai – agresorei. Šį sykį pagrindiniu smuiku griežia Pirmoji Lietuvos ponia Diana Nausėdienė. Ji priima Vilniuje Armėnijos vadovo (premjero) žmoną Ana Hakobian. Kam, kodėl? Ką tokio nepaprasto pateikė viešnia, kad ją būtinai privalo priimti naujai išrinkto Prezidento Gitano Nausėdos žmona?

Nieko rimto. Tiesiog Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona nusprendė pradėti neva taiką Kalnų Karabache skatinančią kampaniją „Moterys už taiką“ – raginti Kalnų Karabacho konfliktą užbaigt išskirtinai taikiomis priemonėmis. Kaip dabar akivaizdu, armėniškų kerų sužavėti lietuviai nedelsiant puola ploti rankomis – gražu, humaniška. Na, taika, visuomet geriau už karą. Net pati blogiausia taika geriau už bet kokį ginklų žvanginimą. Niekas šito neginčija, niekas šito neneigia.

Bet ar gali padorų taikos planą pasiūlyti agresyviai besielgiančios šalies atstovė? Ar gali prasmingą taikos planą pateikti agresyviai besielgiančio politiko žmona? Nejaugi Lietuvos prezidentūros užsienio politikos formuotojai nežino, kad Armėnijos permjeras N. Pašinianas visai neseniai pareiškė: „Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas“. N.Pašinianas net savo sūnų buvo išsiuntęs atlikti privalomąją karinę tarnybą būtent į Kalnų Karabachą. Man regis, šiuo savo žingsniu Armėnijos premjeras pademonstravo ne tik nepagarbą tarptautinei nuomonei, bet ir fanatišką agresyvumą – nenorą konflikto sureguliuoti taikiomis, civilizuotomis priemonėmis.

Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Beje, kad sūnus atliktų privalomąją karinę tarnybą neteisėtai užgrobtoje teritorijoje, regis, niekur niekad neprotestavo ir Vilniuje taikos planus pateikusi Armėnijos premjero sutuoktinė. Kas tai: žodžiai nesutampa su darbais, darbai – su žodžiais?

Į portalo slaptai.lt klausimus, kodėl Pirmoji Lietuvos ponia susitiko būtent su Armėnijos, o ne, sakykim, su Azerbaidžano vadovų žmonomis, kurios taip pat greičiausiai turi planų, kaip būtų įmanoma taikiai sureguliuoti konfliktą dėl Karabacho, sulaukiau trumpučio atsakymo:

„Armėnija yra viena iš šešių Rytų partnerystės valstybių, todėl šis susitikimas vyko būtent šiame kontekste. O susitikime buvo aptarti išskirtinai konflikto socialinės ir humanitarinės pagalbos aspektai“.

Bet juk Azerbaidžanas taip pat priskirtinas Rytų partnerystės programai! Azerbaidžanui taip pat rūpi socialiniai ir humanitariniai aspektai. Maždaug milijonas azerbaidžaniečių dėl šio konflikto buvo priverstas palikti gimtuosius namus tiek Armėnijoje, tiek Kalnų Karabache. Nejaugi šito nežino Prezidentūros užsienio politikos grupės vadovė Asta Skaisgirytė? Gal prasmingiau pirma susitikti su Azerbaidžano prezidento žmona – pamatyti jų taikos palaną? Azerbaidžaniečių taikos planas – solidus dokumentas: Azerbaidžanas siekia susigrąžinti visišką Kalnų Karabacho kontrolę, bet mainais į visišką šio regiono kontrolę azerbaidžaniečiai siūlo armėnams pačias plačiausias autonomines teises, garantuoja visišką armėnų tautybės žmonių saugumą, tik kategoriškai nesutinka, kad ši teritorija atitektų Armėnijai arba taptų tarsi niekieno žeme – kažkokia Arcacho respublika.

Be kita ko, Azerbaidžanas žymiai vertingesnis Rytų partnerystės dalyvis, nei Armėnija. Jo teritorijoje nerasite nė vienos Rusijos karinės bazės. O štai Armėnijos mieste Giumri ilgiems dešimtmečiams įsikūręs iki dantų ginkluotas Rusijos kariuomenės dalinys. Todėl Armėnijos tempimas į Rytų partnerystės programas man visuomet atrodė dirbtinas, nenatūralus. Į Europą kviesdami Armėniją šiuo metu mes norom nenorom integruojame ir Rusijos karinę bazę su visais jos ginklais, generolais, šnipais ir įtakos agentais.

Nusipelnė ekonominių sankcijų

Keista ir Lietuvos diplomatijos šefo Lino Linkevičiaus laikysena. Jis, suprantama, itin užsiėmęs žmogus. Bet jis, pasirodo, taip pat buvo susitikęs su Vilniuje viešėjusia Armėnijos premjero sutuoktine. Lietuvos URM ministerijai nusiunčiau laišką: „Norėčiau išsiaiškinti, kokias problemas Lietuvos URM vadovas Linas Linkevičius aptarė su Armėnijos premjero žmona Ana Akopian? Kokias išvadas URM vadovas padarė po to susitikimo? Ar Armėnijos spaudoje (https://armenpress.am/rus/news/995686.html) paskelbta informacija apie šį susitikimą – tiksli, neiškraipyta?“

Lietuvos URM Informacijos stebėjimo ir žiniasklaidos skyrius atsiuntė lakonišką atsakymą: „Lapkričio 15 d. vykusiame Užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus susitikime su Armėnijos Ministro pirmininko sutuoktine A. Akopian aptarti reformų procesai Armėnijoje, pilietinės visuomenės ir nevyriausybinių organizacijų vaidmuo iškeliant bei įgyvendinant socialines iniciatyvas ir reformas, ypač moterų įgalinimo srityje. Susitikime viešnia supažindino su Stambulo konvencijos ratifikavimo Armėnijoje eiga, papasakojo apie iniciatyvą pradėti kampaniją “Moterys už taiką“.

Žodžiu, formaliai – atsakyta, o žvelgiant giliau – nė kruopelės aiškumo. Juolab kad Armėnijos spaudoje džiūgaujama: „L.Linkevičius teigiamai įvertino premjero N.Pašiniano žmonos kampaniją „Moterys už taiką“, pavadino ją svarbia siekiant išsaugoti taiką“.

Jei tai – tiesa, Lietuvos URM vadovas bus paskubėjęs dalinti pagyrimus. Juk dar neišklausyta pagrindinė, svarbiausioji pusė – vaizdžiai tariant, nukentėjusiojo Azerbaidžano vadovų žmonų pasiūlymai. Įdomu, ar Lietuvos URM vadovybė jau numačiusi datą, kada kvies Azerbaidžano politikų žmonas atvykti į Vilnių su savais taikos planais, ar ši garbė Lietuvoje suteikiama tik Armėnijos politikų sutuoktinėms?

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šių eilučių autoriaus manymu, mes per daug sureikšminame taikos planus. Taip, verčiau „gyvenkime draugiškai“, geriau „prekiaukime, tik nešaudykime”. Bet apart taikos mums dar privalo rūpėti ir kiti ne mažiau svarbūs tikslai – teisingumas ir tiesa. Ką daryti, jei agresorius nesiruošia trauktis iš neteisėtai užimtų žemių? Laukti, kol jis ten dar labiau įsitvirtins, kol užaugs naujoji svetimas žemes aneksavusiųjų žmonių karta, kaip nutiko Kaliningrado srityje?

Mano supratimu, taip pasielgti, kaip pasielgė Seimo Pirmininkas, Pirmoji Lietuvos ponia ir Lietuvos URM vadovas, – didelis netaktas. Jei jau mums išties nuoširdžiai rūpi taikūs šio konflikto sureguliavimo būdai, pirmiausia žodį suteikime oficialiąjam Baku. Pirmenybę suteikti agresyviai regione besielgiančios valstybės lyderio žmonai ir tuo pačiu nepakviesti nukentėjusios pusės, – nesąžininga.

Be to, tas nuolat kartojamas užkeikimas, esą Azerbaidžanas neturi teisės jėga atsiimti savo žemių, – dviprasmiškas. Dviprasmiškas todėl, kad jis naudingas agresoriui. Ką darysime, pavyzdžiui, jei ukrainiečiai, gruzinai ir moldavai vieną gražią dieną, matydami, jog iš taikos derybų – kaip iš ožio pieno, ryšis jėga atsiimti Padniestrę, Pietų Abchaziją, Krymą? Nejaugi juos smerksime, užuot smerkę iki begalybės užsitęsusias, jokios naudos neatnešusias derybas?

Žinoma, kariniai argumentai – netoleruotinas užsiėmimas. Ir vis dėlto mes privalome padėt aukai susigrąžinti tai, kas iš jos neteisėtai atimta. Jei agresyvią poziciją užimanti Armėnija neklauso Jungtinių Tautų, NATO ir ES, jei mes pripažįstame, kad karas – bloga išeitis, tai taikykime Armėnijai bent ekonomines sankcijas. Jei Rusijai skiriami ekonominiai apribojimai dėl svetimų žemių okupavimo, kodėl Armėnija turėtų jų išvengti? Jei mes iki minimumo sumažinome bendravimą su Rusijos agresyvią politiką pateisinančiais rusų politikais, diplomatais, visuomenės veikėjais, atlikėjais, kodėl ši praktika netaikoma Armėnijos atstovams?

Deja, Armėniją mes labai atkakliai kviečiame dalyvauti Rytų partnerystės programoje, viliojame ją pačiomis įvairiausiomi finansinėmis lengvatomis, mūsų parduotuvių lentynos lūžta nuo armėniškų konjakų. Panašu, kad mes tarsi skatiname Armėniją negrąžinti užgrobtų žemių.

Kas man galėtų paaiškinti, kodėl taip elgiamės?

2019.11.24; 16:30

Aktualijos

Azerbaidžane praėjusią savaitę viešėjęs Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis sako, kad parlamentinė diplomatija yra labai tvirtas įrankis plėtoti santykius tarp valstybių.
 
„Parlamentinės diplomatijos tikslas yra užmegzti politinius kontaktus tam, kad būtų politinis fonas sudaromoms ekonominėms galimybėms. Mes rūpinamės valstybe, o ne kažkokiu asmeniniu  interesu“, – atremdamas kritiką dėl šio vizito, antradienį spaudos konferencijoje sakė V. Pranckietis.  
 
Seimo vadovas pasidžiaugė, kad vizito metu atnaujinti aukšto lygio politiniai kontaktai su Azerbaidžano vadovais, didelis dėmesys buvo skirtas ekonominei diplomatijai.
 
„Užmegzti kontaktai žemės ūkio, inovacijų, atsinaujinančių energetikos šaltinių, abipusių investicijų skatinimo srityse. Ekonomikos ministras paskatintas atsiųsti atstovus į lapkričio 27-28 dienomis Lietuvoje įvyksiančią FinTech konferenciją, taip pat į 2020 m. organizuojamą „Life Sciences Baltics“ forumą. Lietuvos prekyba su Azerbaidžanu yra neintensyvi, esamas potencialas neišnaudojamas, todėl yra svarbu dirbti šioje srityje“, – sakė V. Pranckietis.
 
Azerbaidžane viešėjusi Lietuvos Seimo delegacija išsakė paramą ES ir Azerbaidžano santykių gilinimui. „Lietuva tikisi greitos Azerbaidžano ir ES derybų dėl naujojo bendradarbiavimo susitarimo bei Bendros aviacijos erdvės baigties. Svarbu efektyviai įgyvendinti vizų supaprastinimo ir readmisijos susitarimus. Lietuva skatintų Azerbaidžaną vienašališkai taikyti ES šalių piliečiams bevizį režimą“, – sakė V. Pranckietis.
 
Lietuvos parlamentarai susitikimuose pabrėžė, kad demokratijos padėtis – esminis ES ir Azerbaidžano dialogo elementas: svarbi teisės viršenybė, žmogaus teisių ir laisvių apsauga.
 
Per vizitą kalbėta ir apie žmonių tarpusavio kontaktus, apie siekį didinti Lietuvos universitetuose studijuojančių studentų iš Azerbaidžano skaičių, planus įgyvendinti kultūros projektus.
 
Parlamentinėje delegacijoje, kuri kartu su V. Pranckiečiu vyko į Azerbaidžaną, buvo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotoja Rasa Budbergytė, Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Kazys Starkevičius ir Kaimo reikalų komiteto narys Aurimas Gaidžiūnas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.13; 07:20
Politinės intrigos

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Šiandien Seime buvo pakartotinai balsuojama dėl Viktoro Pranckiečio atleidimo iš Seimo pirmininko pareigų. Balsus skaičiavusi komisija pranešė, kad Seimo pirmininkas V. Pranckietis savo postą išsaugojo. Už tai, kad V. Pranckietis būtų neatleistas, balsavo 5, sugadinti buvo 11 biuletenių, o tai, kad atleisti – 63. Tam, kad Seimo pirmininkas būtų atstatydintas, reikėjo ne mažiau kaip 71 balso „už“.

Pirmasis balsavimas buvo pripažintas neteisėtu, nes praėjusį antradienį buvo nepatvirtina balsų skaičiavimo komisija. Tą kartą didžioji dalis valdančiosios daugumos paliko Seimo posėdžių salę, savo balsą atidavė vos 11 parlamentarų.

Nauja situacija Seime

Taigi slaptas balsavimas įrodė, kad Ramūnas Karbauskis teturi 63 ištikimus koalicijos narius, bent jau neturi pusės Seimo balsų (141), net jei vienas kitas jo šalininkas dėl pateisinamų priežasčių posėdyje nedalyvavo. Jei reitinginė apklausa vyktų šiandien, manau, kad valstiečių ir žaliųjų reitingas būtų dar mažesnis, negu iki ano skandalingo balsavimo dėl V. Pranckiečio atstatydinimo. Taip pat, ir šio, dėl kurio V. Pranckietis, nežiūrint išlikimo Pirmininku, turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą patvirtinimo, kad jis buvo neteisėtas.

Kita Seimo rinkimų sistema?

O čia dar, mano žiniomis, baltieji ruošia užklausimą Konstituciniam Teismui, ar mišri Seimo rinkimų sistema neprieštarauja Konstitucijai, kai ir Konstituciniame Teisme yra taip manančių. Baltiesiems ji labai neparanki. Nors jie pirmauja tarp partijų, raudonieji papirkimais, bauginimais, melais (pinigų iš AMB „prichvatizacijos” jie turi apsčiai, nes pinigas pinigą daro) dominuoja vienmandatėse apygardose. Beje, Lenkijoje yra proporcinė Seimo rinkimų sistema ir todėl „buvusiems” laimėti rinkimus žymiai sunkiau, negu Lietuvoje. Štai kodėl, mano manymu, Lenkijoje antrą kartą iš eilės rinkimus laimėjo patriotiška „Prawo i Sprawiedliwość“ (PiS).

Tebekabo priešlaikinių Seimo rinkimų klausimas.

Baltiesiems jie aiškiai nereikalingi, jiems naudinga per metus laiko pakeisti mišrią rinkimų sistemą į proporcinę ir vien tuo būdu užsitikrinti pergalę eiliniuose rinkimuose, jau nekalbant apie tai, kad po metų valdančiosios daugumos skandalų, klaidų kraitis rinkėjams bus jau nepakeliamas. Metus pakentėti galima.

V. Pranckietis išsaugojo postą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Raudoniesiems, kol dar jų reitingų suma persveria baltųjų reitingus ir tebegalioja mišri rinkimų sistema, apie priešlaikinius rinkimus pagalvoti verta. Jei jiems vėl pavyktų sukurpti koaliciją prieš baltuosius, tegul ir ne R. Karbauskio bei jo frakcijos vadovaujamą, jie galėtų dar ketverius metus sėdėti balne, nebent vėl įvyktų priešlaikiniai rinkimai.

Kaip praneša ELTA, grupė parlamentarų, vadovaudamasi Konstitucija ir Seimo rinkimų įstatymu, įregistravo nutarimo projektą dėl pirmalaikių parlamento rinkimų. Taigi siūloma 2020 m. sausio 19 d. paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus ragina Seimo nariai Viktorija Čmilytė-Nielsen, Eugenijus Gentvilas, Juozas Baublys, Viktoras Pranckietis, Simonas Gentvilas, Gintaras Vaičekauskas, Ričardas Juška, Kęstutis Glaveckas, Virgilijus Alekna. 

 

2019.10.22; 17

Aktualijos

Seime antradienį vėl bus balsuojama dėl nepasitikėjimo Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu. „Valstietės“ Agnės Širinskienės teigimu, balsavimas turėtų įvykti ir V. Pranckietis šį kartą turėtų būti atstatydintas.
 
„Iš tikrųjų matydama tas nuotaikas, drįsčiau manyti, kad turėtų užtekti balsų“, – Eltai sakė A. Širinskienė.
 
Parlamentarės teigimu, antradienį vyksiančios procedūros metu Seimo nariai nebegalės pasisakyti motyvų už ir prieš nepasitikėjimo pareiškimą Seimo pirmininku V. Pranckiečiu.
 
„Pagal 119 straipsnį, tai yra tiesiog kartojama balsavimo dalis, tai šiuo atveju diskusijų jau nebelieka. Seimo pirmininkas jau irgi yra išklausytas“, – tvirtino A. Širinskienė.
 
Vis dėlto politikė pažymėjo,kad nors visokių netikėtumų ir gali atsitikti, tačiau išreiškė viltį, jog „opozicija pasiduos demokratijai“ ir balsavimas įvyks.
 
„Visada gali būti kažkokių netikėtumų – čia yra politika. (…) Sprendimas vis tiek turės būti priiminėjamas, data šiuo atveju yra nustatyta, Seimas apsisprendė ir nubalsavo, tai manykime, kad opozicija vis dėlto pasiduos demokratijai pagaliau ir iš tikrųjų leis procedūrą pabaigti iki galo“, – pridūrė A. Širinskienė.
 
Spalio 15 d. Seime žlugo V. Pranckiečio atstatydinimo procedūra, primena ELTA. Neeilinio posėdžio, kurį tą pačią dieną sušaukė susirinkusi Seimo valdyba, metu balsavime dalyvavo tik 11 parlamentarų. Už tai, kad V. Pranckietis būtų atleistas iš Seimo pirmininko pareigų balsavo 3 Seimo nariai, 7 buvo prieš, 1 balsalapis buvo sugadintas.
 
Visą situaciją įvertinti prašoma Seimo etikos sargų, į kuriuos kreipėsi valdantieji ir Seimo vicepirmininkas „valstietis“ Arvydas Nekrošius, kuris suabejojo, ar teisėtai Seimo plenarinio posėdžio metu buvo sušauktas Seimo valdybos posėdis.
 
Galimybė balsuoti pakartotinai dėl V. Pranckiečio atsirado po to, kai praėjusį ketvirtadienį parlamentarai nusprendė nepasitikėti komisija, kuri prieš tai antradienį skaičiavo balsus dėl nepasitikėjimo parlamento vadovu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.22; 00:30
Politinės intrigos

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Apie vakarykštį neplanuotą Seimo posėdį, skirtą balsavimui dėl Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio išlikimo ar neišlikimo šiose pareigose, dar bus ilgai kalbama.

Jis, turbūt, išliks amžiams unikalus ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio parlamentarizmo istorijoje. Seime, kurio sąraše yra 141 narys, Seimo pirmininkas liko savo poste 3-ims Seimo nariams balsavus už jo atstatydinimą, 7-iems – prieš.

Kaip vyko posėdis, galima pamatyti vaizdo įrašuose, buvo tiesioginė transliacija. Aš jį reziumuoju trumpai. Kremliaus pinigų maišas gėdingai pralaimėjo.

Kaip vykusiai pastebėjo Seimo posėdžiui pirmininkavusi Irena Degutienė, šaškininkai negali laimėti prieš šachmatininkus. Jie nesitikėjo ėjimo žirgu, nesitikėjo, kad Seimo posėdis įvyks antradienį. Daugelio Seimo narių dėl įvairių priežasčių nebuvo Vilniuje. Bet net jei jie visi būtų kaip vienas Seime, ko šaškininkai tikėjosi ketvirtadienį, daugelis analitikų labai abejojo, ar slapto balsavimo metu už Seimo pirmininko atstatydinimą pasisakytų daugiau negu 70 Seimo narių.

Ir iš ankstesnių santykių tarp koalicijos partnerių, ir iš dalyvavusių Seimo posėdyje kai kurių pasisakymų bei elgesio matosi, kad valdančioji koalicija byra. Ir tai suprantama. Mat akivaizdu, kad daugelis koalicijos narių sieks vėl patekti į Seimą. Ir jie jau supranta, kad visiems matomos jų sąsajos su koalicijos vedliu ir jo partija dar metus laiko paliktų jiems nedaug šansų kitų metų rinkimuose.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Kita vertus, nors laikas veikia Tėvynės Sąjungos ir Gintauto Palucko socialdemokratų su jų dabartiniais reitingais naudai, vargu ar jie eis kartu į kokią nors naują valdančiąją koaliciją likus metams iki rinkimų.

Taip samprotaujant galima manyti, kad, kai tik bus priimtas 2020 metų biudžetas, ir pozicijai, ir opozicijai neliks nieko kito, kaip ryžtis skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus.

Prezidento dauguma žurnalistų taip pat klausinės, kaip jis žiūri į susidariusią padėtį ir pirmalaikių Seimo rinkimų galimybę. Vargu, ar jis paneigs tokią galimybę. Juk jis, tikriausiai, galvoja ir apie antrą savo kadenciją ir supranta, kad jo nutylėjimai, kai reikėjo netylėti, gali būti jam priminti.

2019.10.16; 03:00

Aktualijos

Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt foto
Jei Seimo nariai nenori, kad Lietuvą nuo Seimo pirmininko kėdės valdytų „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis, reikėtų Viktorą Pranckietį palikti parlamento vadovo kėdėje, sako profesorius Vytautas Landsbergis.
 
Pasak jo, užsitęsęs chaosas Seime dėl V. Pranckiečio likimo parlamento vadovo kėdėje yra ne kas kita, kaip R. Karbauskio įnorio atsikratyti buvusiu bendrapartiečiu pasekmė.
 
V. Landsbergio teigimu, ne sumenkęs pasitikėjimas V. Pranckiečiu ir ne koalicinė sutartis, numatanti Seimo pirmininko postą „socialdarbiečiams“ yra tikroji „valstiečių“ lyderio reiškiamos intencijos priežastis.
 
„Sakoma, kad jis (V. Pranckietis. – ELTA) nepateisino pasitikėjimo. Kieno? Seimas neturi jokio nepasitikėjimo Pranckiečiu, vienas žmogus ant jo įsiutęs ir nori, kad jo nebūtų. Šventa koalicijos sutartis su partneriais, kurios mes turime laikytis, bet jeigu (postas siūlomas. – ELTA) Čmilytei, tai jau galima nesilaikyti, jeigu Karbauskiui – galima nesilaikyti. Tai primityvus politikavimas ir šnekėjimas apie nežinia ką… tai žiauriai nepuošia Seimo ir pačios Lietuvos“, – „Žinių radijui“ sakė V. Landsbergis.
 
Profesoriaus teigimu, kitą savaitę planuojamame balsavime dėl V. Pranckiečio tie Seimo nariai, kurie nepalaikys „valstiečių“ inicijuojamo dabartinio Seimo vadovo pakeitimo, pasisakys ir prieš brutalų politikos darymą. Kartu, pabrėžė jis, būtų pasisakyta ir prieš galimybę, kad R. Karbauskis valdytų Lietuvą nuo Seimo pirmininko kėdės.
Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
 
„Jeigu žmonės nenorėtų Karbauskio, kad jis valdytų Lietuvą net iš Seimo pirmininko pozicijos, tai paprasčiausiai turi neatleisti Pranckiečio. Čia nereikia balsuoti tiesiai prieš Karbauskį. Galima neatleisti Pranckiečio ir viskas lieka pakankamai ramiai“, – apibendrino Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas.
 
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas R. Karbauskis teigia, kad svarstytų Seimo pirmininko kėdėje pakeisti V. Pranckietį.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis
 
Politikas Eltai teigė, sutikęs svarstyti galimybę atsisėsti į Seimo pirmininko kėdę, „prigavo“ konservatorius. Pasak jo, konservatorių užuominos, kad „valstiečių“ lyderiui sutikus pačiam užimti parlamento vadovo postą būtų deklaruota ir Tėvynės sąjungos parama išverčiant dabartinį Seimo vadovą Viktorą Pranckietį iš pareigų, buvo tik blefas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.11; 00:30
Gordijo mazgasSkaitomiausios

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio vizitą Armėnijoje galima vertinti nebent kaip politiko norą prasivėdinti, įkaitus ypač karštame Seimo katile.

Parlamento vadovui jau, kaip jis pats sako, bene dveji metai kaista žemė po kojomis, kai jo viršininkas, „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis su kolega elgiasi išdegintos žemės principu. Bet tai kita tema.

Normaliomis aplinkybėmis parlamento vadovų vizitai jokių įtarimų nekelia. Tai įprastas būdas apsikeisti parlamentinio darbo praktika, pasidalinti įstatymų priėmimo ir leidybos patirtimi, bendrapolitinėmis pozicijomis. Tai, kad V. Pranckietis į neartimą kelionę išsiveržė be savo boso ir frakcijos pritarimo, nėra normalu. Be to Eltai R. Karbauskis teigė: „Seimo pirmininkas išvažiuoja su didžiule delegacija: fotografas, apsauginiai, keletas sekretoriato darbuotojų, keli Seimo nariai. Bet juk to nereikėtų daryti… Nes kam Seimo pirmininkas atstovauja Armėnijoje? Juk jis realiai neatstovauja valdančiajai daugumai, neatstovauja opozicijai. Jis niekam neatstovauja, čia turistinė kelionė“.

Na, išvažiavo, na, paviešėjo, suvalgė šašlyką, išgėrė armėniško, pasigrožėjo Araratu (kuris, beje, stūkso visai ne Armėnijos pusėje)… O kokie realūs vizito rezultatai? Ar skaitėme ataskaitą, ar girdėjome išsamų, informatyvų pranešimą spaudai? Portalui Slaptai.lt Seimo pirmininko tarnyba net nesiteikė atsakyti į keletą žurnalistinių klausimų… Vadinasi, veltui ištaškyti nemaži pinigai?

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Tiesa, šiokia tokia žinia apie šį „turistinį“ vizitą jau po jo prasiskverbė. Įdomiausia štai ši jo vieta: „Seimo pirmininkas pažymėjo, kad Armėnijoje vykstant reikšmingoms demokratinėms pertvarkoms, Lietuva iš naujo atranda šią šalį ir yra pasirengusi dalytis reformų patirtimi kovos su korupcija, teismų sistemos, policijos, atsinaujinančios energetikos, atliekų rūšiavimo, kelių saugos, informacinių technologijų srityse“.

Dar įdomesnis pranešimas buvo išplatintas prieš kelionę, tarsi Seimo pirmininko spaudos tarnyba nė kiek nesiorientuotų geopolitinėje situacijoje. Antai, ji rašo: „…Armėnijos visuomenės požiūris į Europos Sąjungą yra išskirtinai pozityvus, šiuo metu pozityviausias iš visų Rytų partnerystės šalių, esame pasirengę padėti Armėnijai kurti klestinčią ir demokratinę visuomenę“.

Kad „Lietuva iš naujo atranda šią šalį“, tegul būna pasakyta dideliu avansu, tačiau kad Jerevanas ypač pozityviai vertina ES, tenka nustebti. Plaukianti Rusijos farvateryje Armėnija smerkia bendrijos įvestas sankcijas Maskvai ir jokiu būdu nekritikuoja Kremliaus už tai, dėl ko šios sankcijos buvo panaudotos – dėl agresyvios jo politikos Ukrainos atžvilgiu, Krymo aneksijos, žmogaus teisių ir laisvių pažeidimų. Jeigu viešojoje erdvėje matytume bent blankų kritikos debesėlį, V. Putinas iškart Jerevaną nubaustų. Kaip? Jo pasirinkimas čia labai platus…

Tiesa, Armėnija stengiasi išsiplėšti iš izoliacijos. ES ir Armėnijos santykiai remiasi 2017 m. lapkričio 24 d. pasirašytu ES ir Armėnijos visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimu, kuris nuo 2018 m. birželio 1 d. taikomas laikinai, kol vyksta ratifikavimo procedūros. Jos varginančiai ilgos, ir ne dėl Briuselio kaltės. Šiandien galime fiksuoti Armėnijos vizų dialogo su Europos Sąjunga pradžią bei rekomendacijas remtis Ukrainos, Sakartvelo ir Moldovos patirtimi, siekiant bevizio režimo. Egzistuojančiai lyg uždaroje Kaukazo regiono erdvėje šalies piliečiams gyvybiškai svarbu laisvai keliauti Šengeno erdvėje. Juk kita viena skurdžiausių Europos valstybių Moldova seniai nušluostė nosį šioje srityje…

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos vadovas Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos svetainėje (https://www.urm.lt/default/lt/lietuva-armenija) bendradarbiavimas su Armėnija pristatomas gana kukliai. Nors istorinės mūsų šalių sąsajos gana plačios (minimi armėnų daliniai Vytauto kariuomenėje, puikūs armėnų amatininkai Lietuvoje, prekybiniai ryšiai), tačiau fiksuojamas ir toks keistas faktas: 1990 m., vos Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, dauguma armėnų staiga išvyko iš Lietuvos. Kodėl? Į šį klausimą turbūt negalėtų atsakyti ir Armėnijos ambasados ekspertai Lietuvoje.

Taigi, pagal URM pateiktus duomenis, 2006–2018 metais Lietuvos Respublika Armėnijoje įgyvendino 18 dvišalių ir 5 regioninius projektus, kuriems iš Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos buvo skirta daugiau kaip  207,00 tūkst. eurų. Apskritai dviejų šalių prekybos apyvarta 2018 m. tesudarė 26,3 mln. eurų, ir Armėnija tarp prekybos partnerių tėra tik 72-oji pasaulyje. Prekyba per metus nusmuko 28,3 proc.

Rusijos karinė bazė Armėnijoje. 2013 metai

Suprantama, kad Armėnija savo bendradarbiavimo mastais negali būti tokia patraukli kaip, sakykime, Azerbaidžanas. Visą kurą Armėnija perka iš Rusijos, įskaitant dujas ir atominį kurą atominei elektrinei. Rusijos karinių bazių kūrimasis Armėnijos teritorijoje tarsi užkelia barjerą artimesniems ekonominiams santykiams su Vakarų pasaulio šalimis. Maskvos ekonominis, politinis ir karinis diktatas yra lyg apynasris Armėnijos politiniam elitui, neleidžiantis imtis savarankiškos politikos ir kartu supančiojantis Jerevaną efektyviai spręsti įsisenėjusią Kalnų Karabacho problemą.

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Apžvalgininkai pabrėžia, kad įtempti santykiai su Azerbaidžanu yra rimta kliūtis užmegzti dalykiškus ryšius su laisvojo pasaulio valstybėmis. Kalnų Karabachą administruoja armėnų valdžia, nors tarptautinėje arenoje tai vertinama kaip Azerbaidžano teritorijos okupacija. Tokios pozicijos laikosi visos NATO ir Europos Sąjungos šalys, taip pat – ir Lietuva.

Tad natūralus klausimas: kodėl antras pagal svarbą valstybės žmogus – Seimo pirmininkas – ryžtasi keliauti pas agresorę, kuri yra tiesioginė Rusijos kopija? Ar taip jis viso parlamento vardu pritarė Jerevano invazijai Kalnų Karabache? O jeigu taip, tai Vilnius sutinka ir su Rusijos agresija Ukrainoje bei Krymo okupacija? Ar mūsų vakarietiškos demokratinės vertybės eina šuniui ant uodegos, kai kažkurie degančia žeme po kojomis susirūpinę politiniai klerkai panūsta prasivėdinti ir savo turistines keliones pakiša po draugiškų valstybinių santykių iškaba?

Apgailėtina diplomatija.

2019.10.09; 05:30

Politinės intrigosSkaitomiausios

Viktoras Pranckietis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio atstatydinimo iš posto istorija turėtų kada nors patekti į naujausiųjų Lietuvos laikų istorijos analus. Ir tikriausiai pateks.

Kaip, beje, ir pats Ramūnas Karbauskis į šį postą atvedęs Pranckietį.

Tačiau šias užsitęsusias siurrealistines politines batalijas jau baigia užgožti kur kas žemiškesnės gerovės valstybės kūrimo problemos. O pagrindinė jų – socialinės atskirties mažinimas, nes visiškai ją panaikinti būtų tiesiog utopija. Jokioje pasaulio karalystėje to nėra.

Labai rudeniškos nuotaikos tvyro ore, andai buvę geltoni medžių lapai jau ruduoja pakąsti pirmųjų šalnų. Nenumaldomai artėja Visų Šventųjų diena, susikaupimo ir apmąstymo Vėlinių vakaras.

Anądien sukdamas pro Lentvarį, nuo Grigiškių pusės, buvau priverstas užsukti, jau ne pirmąsyk, ir į priešais geležinkelį esančią „Norfą“.

Pirmoji mintis, šovusi galvon, buvo tokia: labai geroje strategiškai vietoje įsikūrusi šio prekybos tinklo parduotuvė. Kodėl? Ogi todėl, kad pervaža čia vis uždaroma kas keliasdešimt minučių; kartais rečiau, o kartais dažniau. Ir stovėti tenka ilgai. Kur dingsi, – norom nenorom laiką tenka „užmušti“ šioje gerovės, skrandžio požiūriu, citadelėje.

Antroji mintis – labiau filosofinė-politinė. Prisiminiau daugiau nei dešimtmečio senumo istoriją. Buvau ką tik paskirtas vieno tuo metu labai įtakingo darbiečio, užėmusio ministro postą strategiškai svarbioje ūkio ministerijoje ir valdžiusio vieną savaitraštį, redaktoriumi. Jis pakvietė mane pokalbiui. Šnekėjome apie šį bei tą, ir jis man staiga sako: reikia laikraštyje parašyti, kad toji nuolat šlagbaumu uždaroma pervaža Lentvario miesto gyventojams yra kilpa po kaklu, todėl ilgiau taip tęstis negali. Kiek žmonių gali mirti tiesiog greitojoje, kiek gali sudegti namų belaukiant godo…

Melagis

Paskelbiau informaciją, kad ministras pažadėjo, jog greitu laiku, greičiau nei įmanoma, gal per kokį pusmetį, ar tai požeminis ar antžeminis pravažiavimas bus pastatytas, nors rašant tą tekstą tarsi pagiriom ir  drebėjo ranka…

Ir šiandien tebejaučiu gėdą, nors, kitą vertus, man jos niekas ir neprimena, nes niekas šio bajerio tuomet nepriėmė už rimtą.

Ko verti politikų pažadai, daugmaž visi žinome. Nieko jie neverti!

Todėl manipuliacijos žmonių protais ir jausmais yra labai didelis nusikaltimas, deja, Baudžiamajame kodekse straipsnio, leidžiančio nuteisti politinius manipuliatorius, nėra.

Todėl nenustebčiau sužinojęs, kad buvęs darbiečių ministras šios „smulkmenos“ nebeprisimena.

Nes jis ir koncerno „MG Baltic“ politinės korupcijos bylą nagrinėjančiame Vilniaus apygardos teisme, kur buvo apklausiamas liudytoju, teigė beveik nieko nepamenąs …

Trečioji mintis užgimė jau įėjus į parduotuvę ir išgirdus dviejų pažįstamų žmonių pokalbį. Tai leidi visus pinigus alkoholiui? – klausia ponia vyriškio, nutaisiusi sarkastišką šypseną. Aha, – atsako šis. O aš tai, va, gėlyčių prisipirkau, juk šventės artėja, o kapų tai daug, dabar gi gėlytės pigios, o prieš šventes taigi pabrangs…– sako rankose laikydama glėbį plastmasinių gėlių.

Taigi išvada – tiesiog būtina apmokestinti plastmasines gėles, jas parduodančiuosius, ir jas perkančiuosius. Negailestingai, be jokių diskusijų, nes tai yra baisi tarša ir ekologinė nelaimė už kapinių tvoros.

Reikėtų apmokestinti ir kapuose gulinčiųjų artimuosius ir gimines, statančius labai brangius ir didesnius nei vidutinio žmogaus vidutinis proto koeficientas, paminklus. Irgi be didesnių diskusijų.

Kodėl valdžia apmokestino alkoholį ir alkoholikus (gydymo atveju), žada apmokestinti varguolius, kurie tesugeba įpirkti vokiškus, klaikiai dūmijančius volksvagenus, o nepagalvoja, jog yra ir kitų būdų, kaip papildyti valstybės biudžetą ir tokiu būdu, per teisingą jo paskirstymą, pagerinti skurstančiųjų gyvenimą, kad jie įstengtų nusipirkti ir netaršių automobilių, kaip kad bankų plėšikautojai?

LLRA vadovo Valdemaro Tomaševskio reklama Buivydiškėse. Slaptai.lt nuotr.

Pirmadienį Lietuvos lenkų rinkiminės akcijos-krikščioniškų šeimų partijos pirmininkas Valdemaras Tomaševskis sakė, jog“ bankai elgiasi pernelyg neatsakingai, siekdami didinti savo pelnus Lietuvos žmonių sąskaita, jie neatsižvelgia į socialinį teisingumą…“.

Tik dabar sužinojo – likus metams iki naujųjų Seimo rinkimų, kai jau ginklais ima žvanginti naujasis mesijas Arvydas Juozaitis?

Dar sakė, kad nepalaikys automobilių taršos apmokestinimo įstatymo, net jeigu tai prieštaraus koalicinei sutarčiai.

Arvydas Juozaitis. Plakatas Pilaitės rajone. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Štai ir ima pamažu aiškėti, ko verta ši valstiečių, socialdarbiečių, lenkų ir (kaip ten vadinasi atskilėlių tvarkiečių frakcija?) koalicija.

Anot suvalkiečių pasakymo, tai tebūta pirdžio vandenyje. Purslai nuslūgs, ir liks tautos atmintyje tik nelabai malonus kvapas.

2019.10.08; 06:00

 

Gordijo mazgas

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis nesiteikė atsakyti nė į vieną slaptai.lt klausimą dėl praėjusią savaitę surengtos oficialios viešnagės į Armėniją. Kelionės išvakarėse keletą klausimų buvau nusiuntęs parlamento vadovo atstovams spaudai. V.Pranckiečiui grįžus iš Jerevano – klausimus pateikiau pačiam Seimo pirmininkui. Ir pirmu, ir antru atveju – mirtina tyla.

Suprantama, Seimo pirmininkas – užsiėmęs. Daug pluša ir jo pagalbininkai. Be to, Pirmininkas turi asmeninių rūpesčių – nežino, ar dar ilgai išsilaikys įtakingame Lietuvos valdžios krėsle. Be to, slaptai.lt neturi tokio didelio tiražo, kaip, pavyzdžiui, delfi.lt portalas, todėl mūsų klausimų galima ir nepastebėti.

Tačiau šiuo konkrečiu atveju dingojasi, kad ponas V.Pranckietis nepanoro brūkštelėti bent kelių žodelių tik todėl, kad pats dorai nežino, kodėl važiavo į Jerevaną. Analizuojant oficialią informaciją, paskelbtą LRS.lt puslapyje, susidaro įspūdis, jog Lietuvos Seimo pirmininkas Jerevane neturėjo jokių svarbių reikalų: draugiški, bet abstraktūs, neįpareigojantys pokalbiai apie šį bei tą oficialiose valdžios įstaigose bei gėlių ir vainikų nešimas prie Armėnijai svarbių paminklų. Štai ir viskas. Nebent dar būtų galima pridurti – V.Pranckietis kaip krikščioniškos valstybės atstovas demonstravo simpatijas kitai krikščioniškai valstybei.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis

Sutinku, krikščionys privalo palaikyti savo tikėjimo brolius, kur jie begyventų. Ir vis dėlto nenoriu sutikti, kad krikščionys privalo palaikyti neteisingai besielgiančius tikėjimo brolius. Viešėdamas Jerevane Lietuvos Seimo pirmininkas tikriausiai nedrįso nė užsiminti, kodėl Armėnija iki šiol neįgyvendino Jungtinių Tautų reikalavimų – nepasitraukė iš Kalnų Karabacho. O juk Lietuva kaip ir kitos NATO ir Europos Sąjungos valstybės kategoriškos: Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija, Armėnija šį regiona privalanti kuo greičiau grąžinti teisėtiems šeimininkams…

Svečiuodamasis Armėnijoje mūsų Seimo pirmininkas, matyt, neprasitarė ir dėl kitų gyvybiškai svarbių klausimų – kada oficialusis Jerevanas ketina atsisveikinti su Giumri mieste dislokuota Rusijos karine baze. Galų gale ar V.Pranckietis išdrįso priekaištauti Jerevanui, kodėl šis, kai Jungtinėse Tautose svarstomi Moldovos, Gruzijos ir Ukrainos teritorinį vientisumą palaikantys dokumentai, Armėnija balsuoja lygiai taip pat, kaip Rusija? Ji spjauna į Kijevo, Tbilisio ir Kišiniovo pastangas susigrąžinti žemes, kurias okupavo Rusija?

Taip pat nesuprantama, kodėl Seimo pirmininkui buvo būtina padėti gėlių prie 1915-ųjų metų nelaimes įamžinančio paminklo. Taip, Lietuva kadaise paskelbė rezoliuciją, kurioje sakoma, jog „1915-aisiais metais turkai surengė armėnų tautos genocidą”. Tad V.Pranckietis pasielgė tarsi logiškai. Tačiau logikos pasigendu štai kur: nė vienas Lietuvos istorikas nėra šios tragedijos nagrinėjęs nei Armėnijos, nei Turkijos archyvuose. Todėl Lietuva, jei žvelgsime priekabiai, nepajėgi tiksliai žinoti, kas ir kaip dėjosi 1915-aisiais tuometinėje Osmanų imperijoje. Vadinasi, Lietuva privalėjo pasielgti kur kas apdairiau, vertindama prieš šimtą metų nutikusius karus. Nereikėjo lietuviams rėžti iš peties. Derėjo pasielgti taip, kaip darė Estija ir Latvija. Jos juk pasirinko abstraktesnes formules. Nei Talinas, nei Ryga 1915-ųjų tragedijos nepavadino genocidu. Tik Lietuva iš Baltijos šalių išsišoko.

Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.

Šis akibrokštas Lietuvai gali brangiai kaštuoti. Toks mūsų elgesys – tai spjūvis galingiausią kariuomenę Europoje turinčiai NATO narei Turkijai. Seimo pirmininkui reikėtų įsidėmėti: ne Armėnija, o Turkija priklauso NATO aljansui. Jei Lietuvai iškils mirtinas pavojus, o jis gali iškilti, mums pagalbos ranką išties ne armėnai, o būtent turkai. Jei Rusija puls Baltijos šalis, Armėnija bus ne mūsų, o kitoje barikadų pusėje. Bent jau taip manyti leidžia jos teritorijoje ilgiems dešimtmečiams įsikūrusi Rusijos karinė bazė.

Žinoma, dabar Seimo pirmininkas V.Pranckietis gali nuskristi ir į Azerbaidžaną arba Turkiją. Vien tam, kad neva išlaikytų pusiausvyrą. Tačiau Azerbaidžane ar Turkijoje padėdamas gėlių prie paminklų, kuriais ten gerbiamas nuo armėnų smogikų ir teroristų rankų žuvusiųjų atminimas, slogaus įspūdžio neištaisysi. Bijau, kad į mus pradės žiūrėti kaip į pagarbos nevertą besiblaškančią politinę prostitutę.

Liūdniausia, kad mūsų principingumu ims abejoti ne tik Turkija ir Azerbaidžanas, bet ir Ukraina, Moldova, Gruzija. Jei jau Lietuva taip karštai bičiuliaujasi su klusnia Rusijos satelite Armėnija, Kijevui, Kišiniovui ir Tbilisiui negali nekilti abejonių – gal Lietuva tik apsimeta esanti ištikima tarptautinėms teritorinio vientisumo taisyklėms?

Įdomu, ar prieš skrisdamas į Jerevaną mūsų Seimo pirmininkas bent jau išklausė youtube.com erdvėje skelbiamų armėno Filipo Ekozjanco videointerviu, kuriuose šis armėnas narplioja dilemą – ką derėtų laikyti pagridiniu, svarbiausiu, pavojingiausiu armėnų priešu. Šis dešimtis aštrių, atvirų videointerviu paskelbęs vyras tvirtina, kad jo tautiečiai daro mirtiną klaidą manydami, esą visos tos teritorijos, kuriose gyveno arba šiuo metu gyvena bent vienas armėnas, būtinai yra Armėnija. Be kita ko, F.Ekozjancas skeptiškai žiūri ir į pasakojimus, esą prieš tūkstantį metų ar dar seniau gyvavo galingos, įtakingos Armėnijos valstybės, tik jas vėliau … prarijo blogi musulmonai.

Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.

Tokių armėnų kaip F.Ekozjancas – vis daugiau. Kiekvieną kartą, prieš skrendant į Armėniją, derėtų įsiminti ir armėnų mokslininkės Matenadarana Gajane Aivazian pareiškimus, esą jai nusibodo klausytis nuolatinių armėniškų verkšlenimų, kad „Araratas – mūsų kalnas“, kad „Ilhamas Alijevas – labai labai blogas“, kad „konflikto sureguliavimas turi būti priimtinas Azerbaidžano, Armėnijos ir kažin iš kur atsiradusiai Kalnų Karabacho tautai“. Ši mokslininkė mano, kad Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas taikliai atkirto Armėnijos premjerui Nikolai Pašinianui, esą „Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas”. I.Alijvas pasakė N.Pašinianui: Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė, ir taškas.

Armėnų mokslininkė Matenadarana Gajane Aivazian

Taigi nėra, nebuvo ir nebus Kalnų Karabacho tautos. Ją išgalvojo agresyvieji armėnų separatistai. Kalnų Karabacho gyventojus skirstyti įmanoma tik į dvi dalis – azeraidžaniečius ir armėnus. Kalnų Karabacho konflikte Armėnija nėra teisi. Nėra teisi nuo pat pradžios, nuo pat pirmosios dienos.

Todėl Lietuvai, pasaulyje ieškančiai tiesos ir teisingumo, svečiuotis neteisingai besielgiančiose šalyse, net ir krikščioniškosiose, reikėtų kuo rečiau – tik itin svarbiais, tik neišvengiamas atvejais.

2019.10.08; 08:42 

Politinės intrigosSkaitomiausios

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Oficialiame Seimo pirmininko tinklapyje skelbiama, kad šiandien 16 valandą Lietuvos laiku ponas Viktoras Pranckietis išskrenda į Armėniją.

Vizitai į užsienį – svarbus dėmuo politiko gyvenime. Kelionės į svečias šalis – būtinos, reikalingos, neišvengiamos. Tačiau ne kiekvienoje užsienio valstybėje oficialiems Lietuvos pareigūnams derėtų svečiuotis. Armėnija – būtent viena iš tų šalių, kurių reikėtų vengti. Kitaip tariant – ten keliauti derėtų iškilus tik labai svarbiems klausimams.

Priežastys, kodėl Lietuvos Seimo pirmininkui, Lietuvos Prezidentui ir Lietuvos premjerui patartina vengti vizitų į Armėniją, – akivaizdžios. Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė. Giumri mieste ji įsikūrusi ilgiems dešimtmečiams. Todėl bent šiuo metu Armėnija tėra agresyviosios, kaimynines šalis puldinėjančios Rusijos satelitė.

Antrasis pretekstas, neleidžiantis skristi į Jerevaną kada panorėjus, – įtemti Armėnijos santykiai su Azerbaidžanu. V.Pranckiečiui turėtų būti žinoma: Kalnų Karabachą nūnai administruoja armėnų valdžia. Bet šis administravimas – neteisėtas. Armėnų šeimininkavimas Kalnų Karabache – tai svetimos teritorijos okupacija, nes, remiantis tarptautinėmis taisyklėmis, Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Beje, tokios pozicijos laikosi visos NATO ir Europos Sąjungos šalys. Taip pat – ir Lietuva.

Tad Seimo pirmininkas keliauja į šalį, kuri dabar tėra mažytė agresyviosios Rusijos kopija. Šių eilučių autorius pritaria tiems Lietuvos parlamento nariams, kurie mano, jog trumputė, vos dviejų dienų išvyka į Armėniją vis tiek susijusi su „galimomis Rusijos grėsmėmis“. Ar Seimo pirmininkas tikras, kad jam pavyks išvengti galimų rusiškų provokacijų?

Viktoras Pranckietis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Juolab kad provokacijas moka rengti ir pati Armėnija. Oficialusis Jerevanas dažnai kviečia užsienio šalių diplomatus susitikti su saviškiais politikais, bet ilgainiui paaiškėja, kad susitikime dalyvavo ne tik Armėnijos, bet ir šiuo metu Kalnų Karabachą valdančios administracijos vadovai. Kam Jerevanui reikalinga tokia klasta? Po tokių priėmimų oficialusis Jerevanas šaukte šaukia, esą užsienio šalis, kurios atstovus ji priėmė, pripažįsta Kalnų Karabachą esant nepriklausoma valstybe. Tai, žinoma, melas, tačiau Jerevanas, siekdamas pateisinti ir įteisinti Kalnų Karabacho okupaciją, griebiasi pačių bjauriausių klastų – melo, dezinformacijos…

Be kita ko, panašaus pobūdžio provokacijų armėnų delegacija yra iškrėtusi ir Lietuvoje. Į Lietuvą mažų mažiausiai vieną sykį jie atvyko kaip Armėnijos politikai, o vėliau paaiškėjo, kad delegacijoje būta ir Kalnų Karabachą nūnai valdančios grupuotės atstovų. Smulkmena? Ši „smulkmena“, jei tai kartosis, įvels mus į rimtą tarptautinį skandalą. Šie armėniški gudravimai – labai pavojingi. Mes sulauksime pagrįstų Azerbaidžano priekaištų, jog Lietuva negerbia jo teisės į Kalnų Karabachą. O tai reiškia, kad Lietuva susipyks ne tik su įtakingu regione Azerbaidžanu, bet ir su artimiausiu Azerbaidžano sąjungininku – Turkija, NATO nare.

Jei nebūsime budrūs, galime ne tik susipykti su mums palankiomis musulmoniškomis valstybėmis, bet ir prarasti teisę iš kitų valstybių reikalauti pagarbos savo teritoriniam vientisumui. Atvirai kalbant: jei mes negerbiame Azerbaidžano teisės į Kalnų Karabachą, kodėl ši šalis privalo gerbti Lietuvos teisę į, sakykim, Klaipėdos ir Vilniaus kraštus? Kol kas – tai hipotetinis klausimas. Bet jį mums ilgainiui gali iškelti net Ukaina, Moldova, Sakartvelas (Gruzija): ponai lietuviai, jei jums nusispjauti į Azerbaidžano teritorinį vientsumą, kokios garantijos, kad jūs būsite principingi, gindami mūsų teises į Padniestrę, Abchaziją, Pietų Osetiją ir Krymą?

Tikėkimės, jog šį kartą oficialusis Jerevanas nedrįs į susitikimus su Lietuvos Seimo pirmininku atvesti niekur pasaulyje nepripažintos kažin kokios respublikos atstovų.

Tačiau šito mažoka. Seimo pirmininkas pats turėtų elgtis principingai, kietai. Negalima vengti sudėtingų, skaudžių klausimų. Nepaisant draugiškų tostų V.Pranckietis privalo rast galimybę paklausti Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano, kada okupacinė armėnų kariuomenė vis tik pasitrauks iš Kalnų Karabacho. Juk šitaip Armėniją pasielgti įpareigoja net keturios JT rezoliucijos. Taip pat V.Pranckietis neturėtų nutylėti ir ne mažiau skaudžios temos: ar dar ilgai armėnai leis savo žemėje šeimininkauti rusų kariuomenei?

Į Armėniją vykstančiam V.Pranckiečiui vertėtų įsiminti ir dar vieną aplinkybę. Kaip viename iš paskutiniųjų Jungtinių Tautų Generalinės Asdamblėjos posėdžių pasielgė Armėnijos delegacija, kai Ukraina siekė į darbotvarkę įtraukti klausimą, kokia šiuo metu padėtis klostosi Rusijos okupuotose ukrainietiškose teritorijose?! Kad ši tema būtų aptariama, balsavo net 65-os valstybės, įskaitant ir Azerbaidžaną. O Rusijos pasmerkti dėl šeimininkavimo svetimose žemėse (Krymas, Donbasas, Luhanskas) nesutiko 17 valstybių – pati Rusija ir jos satelitė Armėnija. vaizdžiai tariant, Armėnija atvirai spjauna į Ukrainos teisę turėti Donbasą, Luhanską ir Krymą.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos vadovas Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.

V.Pranckiečiui taip pat derėtų žinoti, jog pastarosiomis dienomis Ukrainos užsienio reikalų ministerija oficialiai perspėjo savo piliečius nevykti, net jei Jerevanas ir labai meiliai kviečia, į Kalnų Karabachą be Azerbaidžano sutikimo, nes tai – Azerbaidžano teritorija pagal tarptautinę teisę. Analogiškus pareiškimus Ukrainos URM išplatino ir dėl Gruzijos bei Moldovos: paragino savo piliečius neskristi į Abchaziją ir Pietų Osetiją be oficialiojo Tbilisio pritarimo, o į Padniestrę – be oficialiojo Kišiniovo palaiminimo.

Be kita ko, po teisingų, pagrįstų oficialiojo Kijevo priminimų Armėnijos URM pademonstravo susierzinimą. Armėnijos URM spaudos atstovė Anna Nagdalian pareiškė, esą „vienpusiški Ukrainos pareiškimai dėl Kalnų Karabacho konflikto nepadeda ieškoti taikių sprendimų ir išeičių“.

Tipiška okupanto laikysena…

Tad, atvirai kalbant, sunku suprasti, kokios priežastys privertė Lietuvos parlamento vadovą skristi į tolimąjį Jerevaną. Norėdamas išsiaiškinti visas smulkmenas, dar ankstų rugsėjo 30-osios rytą nusiunčiau Seimo pirmininko atstovei spaudai keletą klausimų.

Štai jie:

1.Koks pagrindinis, svarbiausias Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio vizito į Armėniją tikslas?

2.Ar šios viešnagės metu Lietuvos delegacija domėsis, kaip ir kada Armėnija pasiruošusi įgyvendinti Jungtinių Tautų rezoliucijas dėl Kalnų Karabacho?

3.Ar ponas V.Pranckietis viešnagės Armėnijoje metu aplankys Kalnų Karabacho regioną? O jei – ne, tai gal jis Jerevane susitiks su šiuo metu Kalnų Karabachą administruojančiais atstovais, turės oficialių ir neoficialių susitikimų su jais Armėnijos sostinėje?

Rusijos karinė bazė Giumri mieste. 2013 metai

4.Ar, derinant vizito detales, Jerevanas siūlė mūsų Seimo Pirmininkui aplankyti Kalnų Karabachą arba bent jau susitikti su šiandien šį regioną kontroliuojančiais valdžios atstovais?

5.Ar šios kelionės metu ponas V.Pranckietis teirausis, kada oficialusis Jerevanas ketina nutraukti ilgalaikę sutartį su Rusija dėl karinės bazės dislokavimo Giumri mieste?

Deja, jau praėjo beveik trys paros, o atsakymo – jokio.

Gal į juos Seimo pirmininkas atsakys sugrįžęs iš Kaukazo regiono?

2019.10.02; 10:35

Aktualijos

„Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis atskleidė, pasak jo, tikrąją priežastį, kodėl frakcija nedelegavo jokio nario kartu vykti į vizitą Armėnijoje su Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio komanda.
 
R. Karbauskis stebisi, kaip V. Pranckietis gali apskritai vykti Seimo pirmininko vardu, jei jis Seime neatstovauja nei pozicijai, nei opozicijai. R. Karbauskis teigia, kad tikrai nepalaikysiantis tokių „ekskursinių“ vizitų, kurie neduoda valstybei jokios naudos ir yra apmokami mokesčių mokėtojų pinigais.
 
„Seimo pirmininkas išvažiuoja su didžiule delegacija: fotografas, apsauginiai, keletas sekretoriato darbuotojų, keli Seimo nariai. Bet juk to nereikėtų daryti… Nes kam Seimo pirmininkas atstovauja Armėnijoje? Juk jis realiai neatstovauja valdančiajai daugumai, neatstovauja opozicijai. Jis niekam neatstovauja, čia turistinė kelionė“, – Eltai teigė R. Karbauskis.
 
Pasak jo, frakcijos narės Rimos Baškienės mintis, kad frakcijos nariai numatė galimas Rusijos grėsmes vizite į Armėniją, – teisinga, bet, pasak R. Karbauskio, tikrai nėra pagrindinė.
 
„Tai yra susiję ir su Armėnijos, Azerbaidžano ir visais Kalnų Karabacho klausimais, nes tai yra labai jautri zona –  Rima Baškienė taip gerai pažymėjo, kad frakcija taip pat matė galimas Rusijos grėsmes. Bet esminis klausimas – toks vizitas turi duoti naudą arba Lietuvai, arba Armėnijai. Tai pabandykim įsivaizduoti, kokią jis duos naudą Lietuvai, jeigu Seimo pirmininkas negali atstovauti Seimui. Ką jis pasiūlys Armėnijai? Pasiūlys kažką, ką Seimas gali palaikyti, bet ką Seimas gali palaikyti, jei Seimo pirmininkas nėra nei opozicijos nei pozicijos atstovas?“ – klausia R. Karbauskis.
 
„Šita Seimo pirmininko ekskursija į Armėniją mokesčių mokėtojams kainuos 8 tūkstančius eurų. Aš kitaip kaip ekskursijos pavadinti negaliu. Dabar jis yra turistas, nes Seime niekam neatstovauja“, – teigė R. Karbauskis.
 
Kaip skelbė 15 min, Seimo valdyba trečiadienį svarstė, kas iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kartu su Seimo pirmininku kitą savaitę turėtų vykti į Armėniją, tačiau „valstiečiai“ nutarė ne tik nieko nedeleguoti, bet ir bandė nepatvirtinti Seimo pirmininko komandiruotės.
 
15min Seimo pirmininko pirmoji pavaduotoja „valstietė“ Rima Baškienė nurodė, kad tokį siūlymą frakcija pateikė, nes vizite į Armėniją regi galimas Rusijos grėsmes.
 
Tačiau valdantiesiems Seimo pirmininko neišleisti nepavyko. Nors R. Baškienė, Arvydas Nekrošius, Irena Šiaulienė ir Gediminas Kirkilas balsuodami dėl V. Pranckiečio vizito susilaikė, „tvarkiečio“ Remigijaus Žemaitaičio balsas nulėmė, kad vizitas įvyks.
 
Už tai, kad Seimo pirmininkas turi vykti į Armėniją, dar balsavo pats V. Pranckietis, I. Degutienė, Jonas Liesys ir Julius Sabatauskas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.27; 09:30