Eglė Ramoškaitė „Ne tik geri, ne tik blogi“, „Alma littera“.
Dovilė Raustytė „Tobulų žmonių istorijos“, „Alma littera“.
Vaiva Rykštaitė „Kaip būti“, „Tyto alba“.
Nojus Saulytis „SMS gėlytė“, „Kitos knygos“.
Tomas Vaiseta „Ch.“, „Baltos lankos“.
Edvinas Valikonis „Rūko dugnas“, „Kitos knygos“.
Dainius Vanagas „Oderis“, „Baltos lankos“.
Aivaras Veiknys „Mamuto medžioklė“, „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“.
Ignė Zarambaitė „Juodavandeniai“, „Nieko rimto“.
Dovilė Zavedskaitė „Fidelis ir kiparisas“, „Dvi tylos“.
Nuo 2008 metų teikiama premija skiriama ne vyresniam kaip 45 metų autoriui už geriausią lietuvių literatūros kūrinį, atitinkantį formuluotę „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“. O premijos laureatų sąrašas solidus – premija įvertinti šiandien aktyviai kuriantys ir ryškūs mūsų literatūros vardai, tarp kurių Kristina Sabaliauskaitė, Rimantas Kmita, Rimvydas Stankevičius, Renata Šerelytė ir kt.
Praėjusiais metais J. Ivanauskaitei būtų sukakę 60, tad vasario 26 dieną Vilniaus knygų mugėje vyksianti premijos teikimo šventė bus skirta paminėti šią sukaktį.
J. Ivanauskaitės premiją mecenuoja visą rašytojos kūrybą leidžianti „Tyto alba“. Premijos laureatą išrinks komisija, kurią sudaro poetė, „Šiaurės Atėnų“ redaktorė Giedrė Kazlauskaitė, rašytojas, literatūros tyrinėtojas Rimantas Kmita, rašytojas Mindaugas Nastaravičius, J. Ivanauskaitės sesuo, etnologė Radvilė Racėnaitė, leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė.
Laureatui įteikiamas diplomas, keraminis drambliukas ir piniginė premija. Premijos dydis – 1000 eurų, neatskaičius mokesčių.
Įteiktos 2021 metų Kultūros ministerijos premijos. Liudo Masio nuotr.
Kultūros ministras Simonas Kairys ketvirtadienį įteikė šių metų Kultūros ministerijos premijas labiausiai įvairiose srityse nusipelniusiems kultūros ir meno darbuotojams, kūrėjams.
„Jūsų darbai yra paženklinę labai platų kultūrinio gyvenimo spektrą. Čia telpa ir Biblijos vertimo tyrimai, ir folkloras, ir edukacinės veiklos, ir net Egipto mumijos, ir publicistika, kinas, bibliotekos, ir dar daugybė dalykų. Visos šias sritis aprėpiančios jūsų veiklos – lyg smėlio smiltys, kurios geba ne tik švelniai nugulti paviršius, bet ir palįsti giliai po skaitytojų, klausytojų, lankytojų oda. Aš linkiu, kad ten tos smiltys ir liktų. Kad tai, ką jūs kasdien darote, liktų ne tik istorijai, bet ir šiandienai, kad pasiektų ir tą, kuris pats žengia jūsų link, ir tą, kurio link pirmąjį žingsnį žengiate patys“, – sveikindamas laureatus sakė kultūros ministras.
Kultūros ministerijos premija už bibliotekininkystės, bibliografijos, knygotyros mokslinius tyrinėjimus bei praktinę veiklą bibliotekose įteikta Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktorei Alicijai Teresei Matiukienei. Laureatė savo veikla skatina Rokiškio krašto istorijos, kultūros tyrinėjimus, bendruomenių kultūrinio gyvenimo studijas, Juozo ir Alfonso Keliuočių kūrybos ir gyvenimo pažinimą.
Premija už muziejininkystės darbus apdovanotas Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis. Jo iniciatyva Kėdainių krašto muziejuje atnaujintos ir šiuolaikinės visuomenės poreikiams pritaikytos ekspozicijos, o per pandemiją R. Žirgulis rado būdų, kaip virtualioje erdvėje kuo originaliau atskleisti Kėdainių krašto istoriją ir su ja supažindinti visuomenę.
Premijos už muziejų vertybių restauravimo darbus laureate tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus Restauravimo centro vadovė, eksperto kvalifikacinės kategorijos molbertinės tapybos restauratorė Vita Blažiūnienė. Laureatė per pastaruosius metus restauravo du unikalius ir išskirtinius molbertinės tapybos darbus, aktyviai prisidėjo prie „Istorijų namų“ ekspozicijų rengimo, buvo viena parodos „Ką slepia sarkofagas? Senovės Egipto mumijų tyrimai“ organizatorių.
Martyno Mažvydo premija už nuopelnus Lietuvos valstybės kalbai, raštijos istorijai ir knygos menui apdovanota Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto mokslo darbuotoja dr. Gina Kavaliūnaitė-Holvoet, skelbia Kultūros ministerija. Premija jai skirta už Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblijos vertimo į lietuvių kalbą publikavimą knygų serijoje ir skaitmeninėje erdvėje bei šiai temai skirtus pastarųjų metų tyrimus.
Kultūros ministerijos kartu su PEN centru įsteigta Bronio Savukyno premija įvertinta žurnalo „Nemunas“ vyriausioji redaktorė Erika Drungytė už kūrybingą ir drąsų žurnalo koncepcijos atnaujinimą, leidybinės tradicijos ir aktualumo dermę.
Įteiktos trys Kultūros ministerijos premijos už publicistinius kūrinius. Jomis, kaip informuoja Kultūros ministerija, įvertinti Tomas Vaiseta ir Mindaugas Nastaravičius už radijo laidas apie literatūrą „Pirmas sakinys“; Monika Krikštopaitytė už profesionalią Lietuvos ir tarptautinio meno reiškinių kritiką, vertingą požiūrį į dailėtyrą kultūros ir meno leidiniuose; Audrius Ožalas už tinklalaides „Perskaitymai“ ir apžvalgų ciklą „15min Knygos“ puoselėjant šiuolaikišką kultūros ir literatūros rubriką.
Premijomis už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą taip pat apdovanoti trys laureatai: Rimutė Avižinienė – Marcinkonių kultūros centro direktorė, bendruomenės pirmininkė, Marcinkonių folkloro ansamblio ir Margionių klojimo teatro vadovė, viena ryškiausių Dzūkijos krašto šviesuolių; Inija Trinkūnienė – aktyvi kalendorinių švenčių ir etnokultūrinių stovyklų organizatorė, folkloro ansamblio ,,Kūlgrinda“ vadovė; etnomuzikologė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja Rūta Žarskienė – skaitmeninio lietuvių tautosakos archyvo kūrėja, folkloro ansamblio „Dijūta“ vadovė, nuolat dalyvaujanti folkloro rinkimo ekspedicijose, nacionalinėse ir tarptautinėse mokslinėse konferencijose.
Premija už aktyvią, kūrybingą veiklą kultūros centruose įteikta Mažeikių rajono savivaldybės Sedos kultūros centro direktoriui Gintautui Griškėnui. Jo dėka aktyviai puoselėjamos Žemaitijos krašto kultūrinės tradicijos, įgyvendinami išskirtiniai kultūrinės edukacijos, jaunimo įtraukties į aktyvią kultūrinę veiklą projektai, didelis dėmesys skiriamas regioniniam kultūriniam bendradarbiavimui.
Premija už geriausias kultūrines edukacijos veiklas vaikams įteikta vaikų rašytojui Tomui Dirgėlai, kuris skaitymu ir knygomis sudomina pačią įvairiausią auditoriją, net ir tuos vaikus, kurie nėra itin aktyvūs skaitytojai. Laureatas ne tik rašo knygas, bet ir kuria visą knygos, skaitymo, bendravimo apie knygas kultūrą.
Premija už geriausias kultūrinės edukacijos veiklas, skirtas jaunimui, apdovanotos Rusnė Kregždaitė ir Loriana Kilaitė. Socialinių mokslų daktarė, dėstytoja, teatro ir edukacinių projektų vadovė R. Kregždaitė ir gydytoja, Santarų klinikų vaikų kardiologė ir Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytoja L. Kilaitė yra tarptautinės astronomijos olimpiados Lietuvoje organizatorės, aktyvios Jaunųjų astronautų sąskrydžio komandos narės.
Alfridas Pajuodis pelnė Kultūrinės edukacijos premiją už geriausias kultūrinės edukacijos veiklas, skirtas mokymuisi visą gyvenimą. A. Pajuodis – skulptorius, Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos mokytojas, daugelyje Europos šalių kūręs menininkas. Jis yra įsteigęs „Mėnulio akmens“ skulptūrų parką – šiuolaikinio meno ekspoziciją po atviru dangumi. Laureatas veda edukacijas šeimoms, kultūros interesantams, grupėms su specialiaisiais poreikiais.
Taip pat įteiktos penkios Jaunojo kūrėjo premijos. Šia premija įvertinta vizualaus meno kūrėja Anastasija Sosunova už aktyvią ir išskirtinę kūrybinę veiklą vizualaus meno srityje, už inovatyvius ir aktualius tyrinėjimus tapatybių, galios ir šiuolaikinio folkloro kontekstuose.
Prozininkei Linai Simutytei Jaunojo kūrėjo premija skirta už unikalų tekstą ir originaliai konstruojamus siužetus debiutinėje apsakymų knygoje „Miesto šventė“, už platų kūrybiškumo spektrą bei sėkmingą literatūrinių ir tarpdisciplininių projektų įgyvendinimą.
Režisierė Gabrielė Uršulė Bartoševičiūtė Jaunojo kūrėjo premija apdovanota už indėlį į Lietuvos teatro meną, aktyvią, brandžią veiklą, pasižyminčią daugialypiais gabumais, veržlia energija ir efektingų kūrybinių rezultatų gausa.
Ši premija taip pat skirta šokėjų ir choreografių kūrybiniam duetui „Be kompanijos“ – Gretai Grinevičiūtei ir Agnietei Lisičkinaitei už reikšmingą ir svarų indėlį į Lietuvos scenos meną, drąsią ir inovatyvią kūrybą, atvirą ir rišlų dialogą tarp scenos menų ir socialinės veiklos.
Jaunojo kūrėjo premija taip pat įvertintas solistas Romanas Kudriašovas už profesinį meistriškumą, svarų indėlį į muzikos meną, aktyvią koncertinę veiklą, kultūros sklaidą, Lietuvos vardo garsinimą.
Metų debiuto premijos laureatu tapo režisierius, scenaristas ir montažo režisierius Jurgis Matulevičius už debiutinį vaidybinį ilgametražį filmą „Izaokas“, už indėlį į Lietuvos kino meną, Lietuvos vardo garsinimą.
Kultūros ministerijos premija už gautus svarbiausius tarptautinius apdovanojimus kultūros srityje šiemet įvertinta ilgametražio filmo „Piligrimai“ kūrybinė komanda: režisierius Laurynas Bareiša, prodiuserė Klementina Remeikaitė, dailininkė Sigita Šimkūnaitė, operatorius Narvydas Naujalis ir garso režisierius Julius Grigelionis. Jų sukurta kino juosta 78-ajame Venecijos kino festivalyje pelnė geriausio filmo apdovanojimą (Juodojo liūto statulėlę) festivalio „Horizontai“ konkursinėje programoje.
Daug nedelsdamas iškart pasakysiu, kad, kaip atrodo bent man, tokiu nešvankiausiu naujai išsilaisvinusios Lietuvos įvykiu yra Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos nutarimas (svarbi informacija apie tai pateikiama ir Komisijos sudėtis nurodoma Čia) šįmet šios premijos laureatu paskelbti žmogų, kuris prieš 20 metų labai grubiai išniekino Lietuvos vėliavą.
Motociklininkai su trispalvėmis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nukritęs iš mėnulio ant galvos ir nežinantis kitų šios istorijos aplinkybių žemiečių gyvenimo stebėtojas turėtų teisę suabejoti – ar reikia trūks plyš prisiminti visus žmogaus gyvenime per keli dešimtmečius pasitaikiusius paklydimus ir tuo pagrindu stigmatizuoti tą žmogų, neatsižvelgiat į tai, kad anas kaip menininkas per tą laiką galbūt pateikė keletą įdomių projektų, permušančių ir nustelbiančių buvusius nesusipratimus. Tačiau nieko tokio, ką būtų verta paminėti, kas galėtų atkreipti dėmesį be jau pelnyto netikšos, išniekinusio Lietuvos vėliavą, liūdnos šlovės vardo naujai iškeptas laureatas negali pasiūlyti. Iš nežinios šis instaliacijų specialistas (mano pasišiaušusi atmintis vis dar neįleidžia įsidėmėti jo tikrinių vardo ir pavardės) buvo iškrapštytas tik dėl to, kad Šeimų maršo organizatoriai kreipėsi į prokuratūrą, prašydami įvertinti Lietuvos vėliavos išniekinimo faktą jo pateiktame videoperformanse, vaizduojančiame tūlą pilietį, nusišluostantį tirštai šokoladu išteptą veidą trispalvės pagalba. Toks štai humoras ne humoras, nors, žinoma, kitas galėtų pasakyti, kad pirmoji mums į galvą ateinanti kanalizacinio pobūdžio liaudiškoji asociacija rodo mūsų pačių sugedimo laipsnį, kai savo ruoštu čia po tirštu šokolado sluoksniu glūdi labai gili mintis, kurią dar reikėtų iškrapštyti.
Tualetai. Slaptai.lt nuotr.
Kokia tai mintis, ar ji galiausiai nėra panaši į sliekų ieškojimą užpakalyje? Performanso autorius įtikinėja, kad tokiu įvaizdinimu jis jau prieš 20 metų deklaravo idėją, jog Lietuva greitai taps ne tautiečių, o piliečių Lietuva. Tiesą sakant, niekados gyvenime dar nėra tekę susidurti su tokiu kvailu savaime kvailo daikto paaiškinimu. Kvailumas kvadratu, kitaip nepasakysi. Galop, kur čia ta pilietiškumo idėja glūdi? Ar storas šokolado sluoksnis ant veido turėtų mums priminti rasių įvairovę, o Lietuvos vėliavos pritaikymo siužetiniai vingiai savo ruožtu turėtų įtikinti žiūrovą, kad su trispalvės pagalba yra galima juodaodį atversti į baltaodį? Tai būtų komercinis pasiūlymas, nederantis su menininko pašaukimu, a? Dar kvailiau ir šiurpiau skamba įtikinėjimas, kad minėtoji instaliacija neva yra kovos su homofobija plakatas. Kad ir kaip ten būtų, šių eilučių autorius taip ir nesugebės patikėti iki savo gyvenimo pabaigos, kad vadinamieji instaliatoriai yra kažkokie menininkai. Bent jau aptariamu atveju instaliacija yra tokio neįtikėtinai žemo lygio, kad jokie užkalbėjimai neįstengs neskoningo išsidirbinėjimo kilstelėti į aukštesnįjį lygį nei priklauso pagal daiktų prigimtį.
Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija pranešė, kad šiam laureatui premija buvo skirta už kultūrinių stereotipų kritiką šiuolaikinio meno formomis (sic). Tai labai daug pasako ir apie pačią Komisiją, kuri nacionalinius lietuvių tautos ir nepriklausomos valstybės simbolius vadina kultūriniais stereotipais, ar ne? Žinia, ta pati Komisija kažkaip pražiopsojo, neįvertino premija dar ir tokio R. Šimašiaus, kuris yra ne mažiau nusipelnęs „kultūrinių stereotipų“ laužymo baruose, naikindamas istorinės atminties ženklus Vilniaus mieste ir Vyčio aikštėje įrengdamas pliažo instaliaciją. Ką dar liko apdergti? Ar galiausiai liko tik tai, kad su instaliuoto milžino, pakelto į orą malūnsparniais, pagalba iš viršaus bus apšiktas Gedimino bokštas, ar greitai bus varžomasi tik dėl to, kas efektingiau apspjaus motinos veidą?
Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kai mūsų nacionaliniai jausmai yra užgaunami labai stipriai, o nacionaliniai simboliai išniekinami su neslepiamai pikta intencija, žvalgomės aplinkui, siekdami identifikuoti tuos piktadarius, paslaptingai kuždėdami vienas kitam apie kažkokius pašvinkusius globalistus arba, tarkime, žydus, mitologine to žodžio reikšme.
Anais sovietiniais laikais, nugriovus Maskvos centre stovėjusią didingą Kristaus Išganytojo cerkvę, buvusios šventovės vietoje buvo įrengtas milžiniško dydžio baseinas su pirčių kompleksu. Dėl visiškai atsitiktinės aplinkybės, kad vienas iš naujųjų statybų architektų buvo žydų tautybės žmogus, šios šventvagystės siužetas žmonių pasišnibždėjimuose buvo tampriai siejamas su žydų populiacijos piktomis užmačiomis, platinant net tokį nesveikos vaizduotės sukurtą antisemitinį pasakojimą, kad neva naujame pirčių komplekse, atsiradusiam ant cerkvės pamatų, drauge buvo įkurta ir centrinė sovietijos žydų apipjaustymo būstinė.
Tai visiška nesąmonė, neabejotinai bjaurus antisemitinio pobūdžio prasimanymas, tačiau drauge būčiau linkęs manyti, kad čia minimos Komisijos veikla labai bjauriai nususo, keletą metelių pavadovavus jai tokiam Leonidui Donskiui, – drauge visiškai nesijaudinu dėl to, kokiam žanrui mano nusižiūrėjimą priskirsite. Iš tiesų, tos Komisijos veikla po minimų įvykių ne tik nususo ir sumenko, čia kažkas nutrūko, sugedo ar sulūžo taip nepataisomai, kad kai kurie Komisijos pasirinkimai šiandien jau ne tik žadina visuomenės pasidygėjimą, bet kartu teikia peno pagalvoti apie tai – ar gražiai pasivadinusi Komisija nėra tik liliputų gauja, užsimojusi viską suliliputinti aplinkui?
Nešama Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.
Ar kretiniškas sprendimas buvo surežisuotas iš anksto, inspiruotas įtakingų politikų arba kitokio plauko veikėjų? Vis tik dar kraupiau būtų, jeigu toks sprendimas čia buvo priimtas Komisijos nariams baiminantis dėl to, kad nepasirodytų vienas kitam nepakankamai pažangūs, dėl noro savo iniciatyva atkeršyti opoziciniams visuomenės judėjimams arba dėl užkrečiamą pavidalą siaurame bendraminčių rate įgijusio protinio neįgalumo. Manding, čia yra kaip tik tas atvejis, kai apie įžūliai prasikišantį siauraprotystės faktą neturime teisės nutylėti net dėl diplomatinių sumetimų ar visuotinės taikos poreikio.
Lietuvos padangėje – Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kas be ko, ne visi tos Komisijos pasirinkimai kelia tokias baisias abejones, tačiau čia aptartas skandalingas įvykis daug ką nubraukia ir, kas yra liūdniausia, kompromituoja iškilius kūrėjus, kurie anksčiau buvo nominuoti šiai premijai gauti.
Jeigu kas nors nuplėštų vėliavą nuo valstybinės įstaigos sienų ir sutryptų ją į žemę, tikriausiai gautų nemenką baudą už valstybės inventoriaus sunaikinimą. Tačiau nepalyginamai didesnius nuostolius patiriame, kai yra naikinamas Lietuvos nacionalinės vėliavos kaip simbolio integralumas.
Filosofo žodžiais tariant, simbolis ne tiek nurodo kažką, kiek talpina savyje tai, ką nurodo. Krikščionis paliudys, kad Eucharistijos simbolika nėra tik Paskutinės Vakarienės kultūrinis priminimas, bet yra Švenčiausiasis Sakramentas, užtikrinantis tiesioginį Dievo dalyvavimą, kai Šventų Mišių misterijos metu duona ir vynas tampa Dievo kūnu ir krauju. Taip ir Lietuvos vėliava nėra nutolusios Lietuvos ženklas, vien tik spalvinė etiketė, kažkoks tolimų įvykių priminimas, bet yra tikroviškos Lietuvos gyvas prasiveržimas, kiekvieną kartą prasidėjimas iš naujo, gyvenimo ribų praplėtimas, būties priauginimas.
Alexei Navalny. EPA – ELTA nuotr.
Maskva, spalio 21 d. (AFP-ELTA). Kalinamas Kremliaus kritikas ir opozicijos politikas Aleksejus Navalnas ketvirtadienį teigė, kad jam garbė būti apdovanotam Sacharovo premija.
„Tai ne tik garbė, tačiau ir didelė atsakomybė, – A. Navalnas, kurio socialinių tinklų paskyras tvarko jo komanda, teigė tviteryje. – Esu labai dėkingas Europos Parlamentui už tokį aukštą mūsų darbo įvertinimą.“
Metų mokytojų apdovanojimai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Minint Tarptautinę mokytojų dieną, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė ir švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė įteikė Metų mokytojų apdovanojimus aštuoniems Lietuvos mokytojams. Tai pat įteikta lituanistinio mokytojo (dėstytojo) premija užsienyje dirbančiam mokytojui ir įteiktas apdovanojimas šių metų Meilės Lukšienės premijos laureatui.
Ministrė pirmininkė pažymėjo pašaukimo svarbą ir pedagogo profesijos reikšmę visuomenei ir valstybei.
„Kai pagalvoju, koks man būtų svarbiausias žodis kalbant apie mokytojus, jus ir jūsų darbą, – tai žmogaus pašaukimas. Mokytojo profesija yra garbinga kaip ir daugybė kitų profesijų, jai reikia kompetencijos, kvalifikacijos, reikia nuolat tobulėti. Tačiau ne mažiau svarbu jausti savyje balsą, kuris turbūt ir padaro jus metų mokytojais ir tais, kuriuos mato kiti, kuriais nori sekti. Nors jūsų veiklos vaisiai subręsta gerokai lėčiau, per ilgesnį laiką, jie rečiau pamatomi kokiame nors konkrečiame taške, tačiau jų poveikis visuomenei, valstybei yra be galo didelis ir reikšmingas. Mokytojų iš pašaukimo kantrus darbas bei jo rezultatai ir daro mus tuo, kuo norėtume būti, tai yra stipria valstybe“, – sakė I. Šimonytė.
„Jūsų kūrybiškumas, inovatyvumas, nuolatinis judėjimas ir gebėjimas uždegti kitus yra tai, už ką jums dėkoja ne tik jūsų mokyklų bendruomenės, bet ir tie, su kuriais dalijatės savo patirtimi. Kiekvienas iš jūsų turite savo profesijos paslapčių, esate profesijos didmeistriai ir kiekvienas savaip matuojate savo darbo rezultatus. Bet vis tik norėčiau Jums palinkėti vieno paprasto dalyko – spindinčių mokinių akių. Tegu jos spindi taip, kaip jūsiškės, uždegančios ir įkvepiančios kitus“, – sakė ministrė J. Šiugždinienė.
Metų mokytojo premija teikiama už ypatingus nuopelnus švietimui, ugdymui, už kūrybišką darbą ir patirties dalijimąsi su visa mokytojų bendruomene. Nuo 1998 m. šia premija apdovanota 120 Lietuvos mokytojų.
Metų mokytojo premijos laureatai
Andželikos Aleksandravičiūtės, Vilniaus Sofijos Kovalevskajos gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos, integruotose pamokose dalyvauja ne tik mokiniai, bet ir jų tėvai. Jie kartais kviečiami nuotoliniu būdu stebėti pamoką ir ją pakomentuoti. Mokytojos pamokos dažnai vyksta mieste, pvz., diena-pamoka „Žydiškasis Vilnius“, muziejuose, bibliotekose, miesto parkuose. Mokytoja siūlo literatūros mokytis įdomiai ir interaktyviai, siejant įvairias sferas: psichologiją, biologiją, filosofiją, net sportą, ji taip pat yra robotikos projekto koordinatorė, robotiką integruojanti su literatūros pamokomis. A. Aleksandravičiūtė mokyklos socialiniuose tinkluose kuria jų turinį ir bendruomeniškumą skatinančias idėjas.
Danguolė Beinarytė, Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklos estradinio dainavimo mokytoja ekspertė, už išskirtinę meninę, edukacinę, metodinę veiklą apdovanota Vyriausybės, Kauno miesto savivaldybės apdovanojimais. Kartu su savo mokiniais dalyvauja ne tik savo miesto, Lietuvos, bet ir tarptautiniuose konkursuose, rengia mokinius nacionaliniams ir tarptautiniams konkursams. Ji aktyviai dalyvauja respublikiniuose projektuose, jos vadovaujamas choras Lietuvos suaugusiųjų chorų konkurse yra pelnęs geriausio choro vardą Lietuvoje ir apdovanojimą „Aukso paukštė“. TV3 muzikiniame chorų konkurse „Chorų karai“, Tarptautiniame aukštųjų mokyklų mišrių chorų konkurse „Juventus“ ir kitur laimėtos pirmosios vietos. Tarp mokytojos laimėjimų – ir keli tarptautinių konkursų „Grand Prix“. D. Beinarytė – daugelio Kauno miesto ir nacionalinių projektų meno vadovė ir vyriausioji dirigentė, pernai vykusio Tarptautinio festivalio „Europa cantat Junior-Vilnius“ organizacinio komiteto konsultantė, veda mokymus įvairių regionų chorams. Ji konsultuoja sudarant dainų švenčių repertuarą, kitais dainų švenčių, festivalių ir koncertų organizaciniais klausimais, yra Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų chorų festivalio viena iš rengėjų ir organizatorių.
Julija Ikamaitė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos keramikos mokytoja ekspertė. Mokytoja yra Valdovų rūmų projekto ,,Vyčio – Lietuvos valstybingumo simbolio edukacija“ idėjos autorė ir meno vadovė. Mokiniai kūrė aitvarus pagal senuosius istorinius vyčio simbolius, o Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai sukūrė vėliavas-vyčius. 2019 m. mokytoja taip pat surengė respublikinį piešinių konkursą ,,Mūsų Vytis“, ir liepos 6 d., Kernavėje žygiavo 300 Lietuvos mokinių eisena, pasipuošusi savo sukurtomis vėliavomis. 2020 m. projektas ,,Mūsų Vytis“ mokytojos pastangomis vėl buvo tęsiamas, ji buvo dokumentinio filmo ,,Mūsų Vytis“ (rež. Gvidas Kovėra) idėjos autorė. J. Ikamaitės mokinių sukurti aitvarai buvo leidžiami tarptautiniuose aitvarų festivaliuose Prancūzijoje ir Indijoje.
J. Ikamaitė buvo pernai vykusios Lietuvos moksleivių dainų šventės Dainų dienos apipavidalinimo idėjos autorė, šiųmetinio tarptautinio folkloro festivalio „Baltica“ dailininkė, kartu su savo mokiniais sukūrusi vėliavas ,,Protėvių veidai“. Mokytoja apdovanota Kultūros ministerijos premija už geriausiai parengtus ir įvykdytus vaikų ir jaunimo kultūrinės edukacijos projektus. J. Ikamaitė yra parengusi Specializuoto ugdymo krypties programų keramikos dalyko ir dailės raiškos dalyko keramikos modulio programas.
Vitalijus Kabelis, Vilniaus automechanikos ir verslo mokyklos profesijos mokytojas ekspertas, geriausias 2020 metų Europos profesijos mokytojas. Jis yra sukūręs savitą gabių mokinių rengimo konkursams sistemą. Tarptautiniams ir nacionaliniams profesinio meistriškumo konkursams parengęs 40 mokinių. Iš jų net 35 laimėjo prizines vietas.
Per pamokas mokytojas geba sudaryti laisvą, motyvuojančią aplinką, leidžiančią kiekvienam mokiniui pasiekti geriausių savo rezultatų. Mokytojas nebijo laužyti įprastų edukacinių tradicijų, greit pritaiko technologines inovacijas. Jo sukurtos mokymo strategijos skatina mokinius mąstyti, savarankiškai ieškoti praktinių užduočių alternatyvių sprendimų. Pasimokyti pas V. Kabelį per mokinių mainų programas veržiasi mokiniai iš įvairių Europos šalių. Jis pats veda mokymus anglų ir vokiečių kalbomis, o naujausių technologijų taikymo klausimais su juo konsultuojasi kitų mokyklų profesijos mokytojai, buvę mokiniai, autoservisų darbuotojai. Net penki buvę jo mokiniai dirba mokykloje profesijos mokytojais.
V. Kabelis veda tarp profesijos mokytojų itin populiarius mokymus, per karantiną – ir nuotoliniu būdu, dalinasi praktine patirtimi su kitų Europos profesinio mokymo įstaigų profesijos mokytojais, dalyvauja tarptautiniuose projektuose.
Aurelija Kunigėlienė, Vilniaus Gerosios Vilties progimnazijos pradinio ugdymo mokytoja ekspertė, sukūrusi savitą klasės bendruomenės telkimo sistemą. Jos mokiniai, jų tėvai, giminaičiai organizuoja įvairias pilietiškumą, tautinį sąmoningumą, bendražmogiškas vertybes ugdančias akcijas. Mažiausiai du kartus per metus visa klasės bendruomenė dalyvauja turistiniuose žygiuose. A. Kunigėlienės pamokos netradicinėse erdvėse, patyriminis ugdymas – kasdienybė. Mokytoja – EMA elektroninės mokymosi aplinkos kūrėjų grupės narė, pažinimo užduočių rengimo bendraautorė ir viena pirmųjų su mokiniais išbandžiusi šią mokymosi aplinką. Būdama Vilniaus miesto pradinio ugdymo metodinio būrelio narė, ji rengia miesto pradinių klasių mokinių olimpiadas, konkursus, kuria olimpiadų užduotis. Mokytoja taip pat yra Vilniaus kolegijos ir Vilniaus universiteto pedagogiką studijuojančių studentų praktikos vadovė. A. Kunigėlienė buvo išrinkta Vilniaus miesto 2020 metų mokytoja.
Henrikas Mazūras, Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos dailės mokytojas ekspertas. Turi sukūręs savitą mokinių ugdymo ir vertinimo sistemą. Mokytojas su darbo grupe organizuoja tarptautinį mokinių meninės raiškos konkursą, mokinių darbų parodas. Kasmet dalyvauja dailės olimpiadų ir nacionalinių bei tarptautinių konkursų komisijose.
Mokytojas organizuoja projektus su Jūrmalos galerija, Utenos meno mokykla, Panevėžio bibliotekomis. Jis pats yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys, jo kūrinių yra įsigiję ne tik Lietuvos, bet ir Belgijos, Rusijos, Italijos meno muziejai ir ekslibrisų kolekcininkai. Jis dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, yra surengęs keturiolika personalinių parodų. H. Mazūras – knygos „Ekslibrisas moksleivių kūryboje“ autorius, taip pat išleidęs ir poezijos rinkinį „Nutolę peizažai“. H. Mazūras sukūrė apie 40 logotipų ir emblemų, knygų viršelių, daugiau nei 250 ekslibrisų, savo rajono miestelių ir Krekenavos bazilikos herbus.
Nerijus Medeišis, Šiaulių r. Kuršėnų Stasio Anglickio progimnazijos vyr. biologijos mokytojas, chemijos mokytojas. Jo pamokos išeina už klasės ir mokyklos ribų, vyksta parkuose, muziejuose. Jis yra vedęs projekto „Renkuosi mokyti“ įvairių dalykų integruotas pamokas traukinyje, su mokiniais keliavęs baidarėmis, pėsčiomis knygnešių keliais ar pajūriu.
Buvo apdovanotas už interaktyvias pamokas, taikant įtraukiojo ugdymo metodus, tarpdalykinę integraciją, taip pat buvo išrinktas Lietuvos inovatyviausiu biologijos ir chemijos mokytoju. 2020 m. tapo Šiaulių rajono savivaldybės premijos „Metų mokytojas“ laureatu.
N. Medeišis programos „Renkuosi mokyti“ alumnų grupės narys, konsultantas, gamtos mokslų vadovėlio bendraautorius. Jis taip pat yra Lietuvos biologijos mokytojų asociacijos narys, rajoninių olimpiadų chemijos užduočių rengėjas.
Andrius Storta, Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos fizikos mokytojas metodininkas. Mokytojas, puikiai sutariantis su mokiniais, neapsiriboja klasės erdve ir dalykinėmis žiniomis. A. Storta kartu su mokiniais vedė parodomąsias pamokas nacionalinėje inovacijų parodoje „Mokykla“, dalyvauja tarptautiniuose projektuose ir šalies konkursuose, buvo valstybinių egzaminų vertintoju. Jis taip pat rengia įsimintinas gamtamokslines vasaros stovyklas gimnazijos mokiniams.
Mokytojas rengia mokiniams išvykas į teatrus, subūręs grupelę mėgstančių keliauti mokytojų kartu su mokiniais aplankė Koperniko mokslo centrą Varšuvoje, keliavo į Čekiją, Prancūziją, Vokietiją, Italiją. Tobulindamas savo įgūdžius A. Storta lankėsi Europos branduolinių mokslinių tyrimo centre (CERN), stažavosi Londone, jis yra aktyvus projekto „GoScience“ dalyvis.
A. Storta – ne tik inovatyvus mokytojas, bet ir aktyvus Trakų bendruomenės narys. Jis organizuoja renginius, į kuriuos įsitraukia visa Trakų bendruomenė, taip pat veda pilietiškumo pamokas mokiniams. Trakuose jis yra gavęs Pilietiškiausio bendruomenės nario apdovanojimą.
Tarptautinę mokytojų dieną taip pat bus pagerbtas šių metų Meilės Lukšienės premijos laureatas, kurį komisija išrinko rugsėjo 28 dieną. Tai – Antanas Jonušas, istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojas, dirbantis Vilniaus Valdorfo ir „Karalienės Mortos“ mokyklose. Istorijos bakalauras, edukologijos magistras Antanas Jonušas mokytojo karjerą pradėjo 2014 metais Vilniaus Valdorfo mokykloje. Kaip pats sakė, pajutęs palaikančią mokyklos atmosferą, draugišką kitų mokytojų priėmimą, netrukus visa galva įsitraukė į mokyklos bendruomenės veiklą, tapo klasės auklėtoju, aktyviu mokyklos darbo grupių nariu, ugdymo koordinatoriumi ir vienu iš mokyklos lyderių. Mokytojas labai mėgsta akiratį plečiančias išvykas su mokiniais – ne kartą lankėsi užsienio Valdorfo mokyklose, Vilniaus muziejuose ir kitur. Kaip inovatyviausias socialinių dalykų mokytojas pernai jis buvo apdovanotas Žinių ekonomikos forumo įsteigta „Inovatyviausio mokytojo“ premija. A. Jonušas kuria metodinę medžiagą apie pamokų vedimą netradicinėse erdvėse, veda mokymus apie karjeros aplanko metodo taikymą mokantis ir įsivertinant, konsultuoja mokytojus, kaip pasiruošti valstybiniams brandos egzaminams.
Minint Tarptautinę mokytojų dieną tradiciškai taip pat įteikiama lituanistinio mokytojo (dėstytojo) premija. 2020 m. ji buvo paskirta Jurgitai Urbelienei, Airijos aukštesnio lygio kalbų agentūros lietuvių kalbos plėtros pareigūnei, lietuvių kalbos mokytojai.Airijos švietimo ministerija mokyti lietuvių kalbos ją išrinko iš 70 pretendentų. Mokytoja, turinti 15 metų pedagoginės patirties, lietuvių kalbos trumpuosius kursus veda dviejose Balbrigano (Balbriggan) ir Sordso (Swords) miestų mokyklose. Ji taip pat vadovauja nuotolinei lietuvių kalbos mokymo klasei „Hansfield Educate Together“, moko baigiamųjų klasių mokinius iš įvairių Airijos mokyklų. Mokytojos karjerą Airijoje J. Urbelienė pradėjo lituanistinėje Dublino „4 vėjų“ mokykloje. Ji daug nusipelnė ne tik mokydama lietuvių kalbos, bet ir publikacijomis, projektais prisidėdama prie lietuvių kalbos ir kultūros palaikymo bei sklaidos. Mokytoja Jurgita yra aktyvi renginių iniciatorė ir dalyvė, dalyvauja Airijos švietimo organizacijos „Languages Connect“ ir ES komisijos biuro Dubline projekte „Kultūros naktis“, veda viešas lietuvių kalbos pamokas.
Mokytoja yra parengusi projektą – pamokų ciklą ,,Ugdome Lietuvos pilietį“, lietuvių kalbą yra pristačiusi ir tarptautinėse parodose, pvz., kalbų mugėje „Think Languages“. Mokytoja organizuoja tradicinių švenčių minėjimus mokyklose, subūrė lietuvių bendruomenę „Šaunieji Balbrigano lietuvaičiai“. Jurgita Urbelienė yra Šiaulių miesto ambasadorė Airijoje.
Filosofas Arvydas Juozaitis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
20-oji Vaižganto premija už publicistikos knygą „Kauno saulė“ skirta filosofui, prozininkui, dramaturgui Arvydui Juozaičiui.
Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija, minėdamos Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos 80-metį, yra įsteigusios kasmetinę Juozo Tumo-Vaižganto premiją. Premija skiriama lietuvių rašytojui arba žurnalistui už sėkmingą literatūros ir žurnalistikos (dokumentinės prozos arba literatūrinės publicistikos) dermę.
Premijos laureatais yra tapę Egidijus Aleksandravičius, Vytautas Bagdonas, Viktorija Daujotytė-Pakerienė, Gintautas Iešmantas, Liudvikas Jakimavičius, Loreta Jastramskienė, Juozas Kundrotas, Justinas Marcinkevičius, Julius Sasnauskas, Laimonas Tapinas, Liutauras Degėsys ir kt.
Šiais metais Vaižganto premijai buvo pasiūlyta keturiolika kandidatų: Rita Aleknaitė-Bieliauskienė; Vytautas Čepas; Daiva Grikšienė; Česlovas Iškauskas; Indrė Jonušytė; Arvydas Juozaitis; Aistė Kučinskienė; Jonas Liniauskas; Dovydas Pancerovas; Leonas Peleckis-Kaktavičius; Justinas Sajauskas; Jūratė Sučylaitė; Vidmantas Valiušaitis; Jurga Žąsinaitė.
Į Vertinimo komisiją Rašytojų sąjunga buvo delegavusi Jurgitą Jasponytę-Burokienę, Gediminą Kajėną ir Danielių Mušinską, Žurnalistų sąjunga – Audronę Nugaraitę, Joną Staselį ir Gerimantą Statinį.
A. Juozaitis – filosofas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas, publicistas, politinis bei visuomenės veikėjas. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrėjas ir iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo narys, Seimo tarybos narys. Daugkartinis Lietuvos plaukimo čempionas ir rekordininkas. Išleidęs per trisdešimt – novelių, esė, publicistikos, dramų – knygų, daugelio pjesių ir filmų scenarijų autorius. Apdovanotas Baltijos Asamblėjos literatūros premija, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Estijos Respublikos Marijos žemės Ketvirtojo laipsnio ordinu, Lietuvos žurnalistų sąjungos Vinco Kudirkos premija, Liudviko Rėzos premija, Ievos Simonaitytės, Juozo Keliuočio, „Varpų“ literatūrinėmis premijomis.
„Kauno saulė“ yra miesto epo, „karo ir taikos“ knyga, – sako autorius, – Rašiau ją ieškodamas naujosios Lietuvos valstybės šaknies, leisdamas tą šaknį. Dabartinės Lietuvos istorija tėra šimto metų, bet kokia nuostabi! Kaip ir kiekviena lemtinga istorija, ji reikalauja tiesaus žvilgsnio ir žodžio. Troškau pamatyti, išgirsti ir aprašyti valstybės stebuklą, pajusti valstybę auginantį miestą. Taip jau yra, kad nūdienos Lietuva gimė Kaune, tad Kaunas – šios istorijos herojus. Miestas, išplėšęs tautą iš nebūties, vertas karo ir taikos epo.
Federalinių Tyrimų biuro (FTB) automobilis. Slaptai.lt nuotr.
JAV federalinis tyrimų biuras (FTB) ketvirtadienį iki 75 tūkst. dolerių padidino atlygį už pagalbą nustatant asmenį, per sausio 6 d. Kapitolijaus šturmą galimai padėjusį dvi vamzdines bombas.
Bombas prie Demokratų ir Respublikonų partijų būstinių, esančių šalia Kapitolijaus, manoma, padėjo asmuo, kuris, kaip užfiksavo stebėjimo kameros, dėvėjo laisvą pilką džemperį, juodas pirštines ir veidą dengiančią medicininę kaukę.
Nors bombos nebuvo detonuotos, jos laikomos galimu įrodymu, kad tuometinio prezidento Donaldo Trumpo šalininkai išpuolį planavo iš anksto.
Kai kurie analitikai, įskaitant buvusį Kapitolijaus policijos vadą, įtaria, kad bombos galėjo būti padėtos siekiant tyčia nukreipti saugumo pajėgų dėmesį, kad užpuolikai galėtų netrukdomi patekti į Kapitolijų.
FTB pranešimas leidžia suprasti, kad institucija galimai neturi naujų įkalčių apie įtariamojo tapatybę.
Anksčiau už papildomą informaciją buvo siūlomas 50 tūkst. dolerių atlygis. Įsiveržusieji į Kapitolijų. EPA-ELTA nuotr.
Institucija buvo sutelkusį dėmesį į kiek neįprastus įtariamojo sportinius batelius, veikiausiai naujo leidimo „Nike Air Max Speed Turf“ modelio.
Dėl sausio 6 d. atakos baudžiamoji atsakomybė gali grėsti šimtams žmonių. Per ją D. Trumpo rėmėjai, įaudrinti buvusio prezidento teiginių apie sukčiavimą prezidento rinkimuose, įsiveržė į Kapitolijų, kuriame tuo metu buvo tvirtinama Joe Bideno pergalė.
D. Trumpas kaltinamas pakursčius šią ataką, kuri neužkirto kelio demokrato inauguracijai 46-uoju prezidentu trečiadienį.
Federalinė vyriausybė iki šiol pareiškė kaltinimus 117 asmenų, dalyvavusių šioje mirtinoje atakoje.
Daugumą jų buvo nustatyti padėjo socialinių tinklų naudotojai, pavyzdžiui, per jų paskelbtus vaizdo įrašus iš įvykio ir gavus informacijos iš nepriklausomų tyrėjų, susitelkusių į kraštutinių dešiniųjų ekstremizmą. Tie, kurie įsiveržė į Kapitolijų. EPA-ELTA nuotr.
Organizacijos „Program on Extremism“ duomenimis, į sąrašą žmonių, kuriems buvo pareikšti kaltinimai, šiuo metu patenka 102 vyrai ir 15 moterų, visi jie atkeliavo iš 35 skirtingų valstijų ir Vašingtono.
Daugumai jų pareikšti kaltinimai neteisėtu įsiveržimu į Kapitolijų ir smurtiniu elgesiu, tačiau kai kuriems pareikšti kaltinimai užpuolimu.
Tačiau kai kuriems žmonėms pareikšti kaltinimai buvo dar rimtesni – antradienį trys žmonės buvo apkaltinti sąmokslu.
Trijulė, siejama su smurtine, kraštutinių dešiniųjų pažiūrų grupe „Oath Keepers“, „planavo įtaigiai šturmuoti JAV Kapitolijų“, sakoma kaltinamajame akte.
Sidnėjuje nužudytas turkų konsulas Šarykas Aryjakas
Australijos policija paskelbė skirsianti solidžią piniginę premiją. Premijo dydis – vienas milijonas JAV dolerių. Šie pinigai bus atiduoti tiems, kurie pasidalins vertinga informacija apie asmenis, prieš 39 metus Sidnėjuje nužudžiusius Turkijos konsulą Šaryką Aryjaką ir jo asmens sargybinį Enginą Severą.
Australijos mieste Sidnėjuje rezidavęs turkų konsulas Š.Aryjakas ir jo asmens sargybinis E.Severas buvo nušauti 1980 metų gruodžio 17-ąją – lygiai prieš 39-erius metus. Konsului tuo metu buvo sukakę 50 metų, asmens sargybiniui – vos 28-eri. Juos nušovė motociklu atvažiavę du vyriškiai.
Atsakomybę už šį brutalų išpuolį prisiėmė viena armėnų teroristinė organizacija. Nors Australijos policija iškart puolė tirti kruvino išpuolio aplinkybes, žudikai iki šiol nesučiupti. Užtat Australijos jėgos struktūros, atsakingos už teroristų persekiojimą, vėl ėmėsi šios skandalingos bylos. Piniginis atlygis už vertingą informaciją išaugo nuo 250 tūkst. dolerių iki vieno milijono JAV dolerių.
Sidnėjuje nužudyto Turkijos konsulo duktė Čagla Aryjak
Tai – pirmas atvejis Australijos policijos istorijoje, kada tokia didelė premija žadama tiems, kurie talkins sučiupant teroristus. Australijos teisėsauga primena, kad 1980-ųjų gruodžio 17-osios išpuolis – tai pirmasis politiškai akivaizdžiai motyvuotas nužudymas jų šalyje. Australijos tyrėjai mano, kad esama žmonių, kurie žino, kur šiuo metu slapstosi nusikaltėliai. Tik kažkodėl žmonės, nepaisant Australijos valstybės garantijų dėl konfidencialumo ir saugumo, bijo pasidalinti turima informacija.
Armėnų teroristų kulkų suvarpytas Turkijos konsulo automobilis
Minint šio turkų diplomato nužudymo 39-ąsias metines į Sidnėjų atvyko jo duktė Čagla Aryjak. Ji savo akimis matė, kaip į jos tėvą užpuolikai anuomet paleido 17 šūvių. Tuo metu ji buvo aštuonerių metų mergaitė. Šiandien ji gyvena JAV.
Slaptai.lt primena, kad vien 1970 – 1980 metais įvairios armėnų teroristinės organizacijos nužudė 42 turkų diplomatus. Tą dešimtmetį į turkų diplomatų gyvybes kėsintasi visame pasaulye – nuo JAV ir Kanados iki Prancūzijos, Šveicarijos, Belgijos, Ispanijos ir Graikijos…
Pirmadienį, gruodžio 16-ąją, bus paskelbti Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai, bus įteikta Broniaus Savukyno premija ir trys premijos už publicistikos kūrinius.
2019 metų Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai bus paskelbti Kultūros ministerijoje rengiamoje spaudos konferencijoje.
Vėliau ten pat bus įteikta 2019 metų B. Savukyno premija ir trys premijos už publicistikos kūrinius.
Gruodžio pradžioje Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė kūrėjų, pretenduojančių gauti 2019 metų Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas, sąrašą.
Įvertinusi daugiau kaip 40-ies visuomenės pasiūlytų kandidatų veiklą kultūros ir meno srityje, komisija, vadovaujama prof. Viktorijos Daujotytės-Pakerienės, tarpinio balsavimo metu atrinko dvylika pretendentų gauti Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas.
Į Nacionalines kultūros ir meno premijas pretenduoja (pavardės pateikiamos atsitiktine tvarka): operos solistė Asmik Grigorian, kūrybinė grupė: Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė, kompozitorė Zita Bružaitė, menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, kino režisierė Giedrė Beinoriūtė, aktorė Viktorija Kuodytė, dailininkas Henrikas Čerapas, operos solistas Edgaras Montvidas, dailininkas Konstantinas Eugenijus Šatūnas, aktorius Dainius Svobonas, kino režisierius Algimantas Puipa ir rašytojas Saulius Šaltenis.
Gruodžio 16-ąją Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija baigiamajame posėdyje iš dvylikos pretendentų atrinks šešis laureatus. Jų pavardės ir bus paskelbtos pirmadienį, 13.00 val., Kultūros ministerijos Baltojoje salėje vyksiančioje spaudos konferencijoje.
Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius 7 metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.
Kasmet skiriamos premijos yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų diplomai ir ženklai bus įteikti minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.
Tą pačią dieną, pirmadienį, Kultūros ministerijoje bus teikiama B. Savukyno premija ir premijos už publicistikos kūrinius.
B. Savukyno premija skiriama intelektualiosios eseistikos kūrinių autoriams, kultūros leidinių redaktoriams už vertingą indėlį į kultūros temų sklaidą, kultūros problemų apmąstymą periodiniuose kultūros leidiniuose per pastaruosius penkerius metus.
Kasmetinės trys premijos už publicistikos kūrinius skiriamos už reikšmingiausius ir profesionaliausiai sukurtus publicistinius kūrinius, paskelbtus visuomenės informavimo priemonėse kultūros temomis per praėjusius metus.
JAV vyriausybė, anot žiniasklaidos, turi informacijos, kad „Al Qaeda“ įkūrėjo Osamos bin Ladeno sūnus Hamza yra negyvas.
Yra žvalgybinių duomenų, kad Hamza bin Ladenas negyvas, trečiadienį pranešė amerikiečių stotis NBC, remdamasi trimis neįvardytais vyriausybės atstovais.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas atsisakė komentuoti šį pranešimą.
„Nenorėčiau to komentuoti“, – sakė jis Baltuosiuose rūmuose žurnalistams.
JAV vasarį paskelbė skirsiančios milijono dolerių (900 000 eurų) atlygį už informaciją apie O. bin Ladeno sūnaus buvimo vietą. Šis tapo vienu teroristų tinklo „Al Qaeda“ vadeivų, tada teigė Valstybės departamentas.
Pastaraisiais metais vis būta gandų, kad Hamza bin Ladenas slapstosi Pakistane, Afganistane, Sirijoje ar Irane. Jis buvo laikomas galimu „Al Qaeda“ lyderio Aimano al Zawahirio įpėdiniu.
Visuomet sakiau ir sakysiu: prieš sumanydami žengti bent mažiausią žingsnį į priekį, šoną ar atgal, skaičiuokime, ar naudinga?
Gintaras Visockas, šių pastabų autorius. Slaptai.lt nuotr.
Apie gražiąją Zelandiją
Mergaitės,
kurią ketino išvežti į Naująją Zelandiją, istorija, – įsimintina. Gal vaikui ir
būtų gera gyventi svetur. Gal žmonės, kurie ją trokšta įsidukrinti, – padorūs,
sąžiningi, turtingi. Bet jei mūsų valstybė nėra vien iš degtukų sudėliota butaforinė
dėžutė, mes negalime išleisti mergaitės gyventi į tolimąją salą – ten ji
nutautės. Lietuvių tauta ją praras.
Vargu ar kam
nors kyla abejonių – Naujojoje Zelandijoje atsidūrusi lietuvaitė asimiliuosis.
Užmirš lietuvių kalbą, Lietuvos istoriją, lietuviškus papročius. Tad kokios
gali būti derybos – leisti ar neleisti? Vos kelis milijonus gyventojų
teturinčiai tautai – net ir vieno lietuvio asimiliacija yra milžiniškas
praradimas. Visi kiti argumentai, kodėl Lietuva neturi lengvai atiduoti savo
vaikų į svečias šalis, – antraeiliai. Pats aktualiausias klausimas: ar mažylis
išliks lietuviu. Taip turėtų skaičiuoti pragmatiška tauta.
Mes dažnai
labai pompastiškai, iškilmingai kalbame apie žmogaus teises. Jos, be abejo, –
egzistuoja. Jas būtina ginti. Bet jei turime individo teises, privalo
egzistuoti ir tautos teisė. Jei negalima skriausti asmens, tai ar galima
atsainiai žiūrėti į aplinkybes, kurios silpnina tautą? Jei individo gyvybė –
didelė vertybė, tai tautos išlikimas – dar didesnė vertybė.
Ar tebemoka lietuviškai?
Negaliu pamiršti televizijos laidos, kurioje Nemira Pumprickaitė akivaizdžiai puolė dvigubos pilietybės kritiką Seimo narį Audronį Ažubalį. Bandydama sumenkinti šio parlamentaro argumentus žurnalistė įrodinėjo, kiek daug naudos Lietuvai atnešė, sakykim, JAV gyvenantys lietuviai. Pateikė iš JAV į Lietuvą atvykusio ir Lietuvos kariuomenės vado pareigas ilgokai ėjusio Jono Kronkaičio pavyzdį. Chrestomatinis pavyzdys. J.Kronkaičio nuopelnai Lietuvos kariuomenei – nenuginčijami.
Tačiau kodėl N.Pumprickaitė nepaklausė, ar lietuviškai kalbėti vis dar tebemoka tikrai šio Lietuvą mylinčio ir tikrai Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms nusipelniusio generolo vaikai? Jei į šį klausimą atsakysime sąžiningai, galima tik viena išvada: gyventi svetur – pavojinga nutautėjimo požiūriu. Ypač mums, lietuviams. Kadangi mes nesame atsparūs svetimoms įtakoms. Tokia jau mūsų, matyt, prigimtis. Todėl aš remčiau „dvigubos pilietybės“ idėją, jei ji lietuvius gelbėtų nuo mūsų prakeiksmo – neatsparumo svetimoms įtakoms. Bet dviguba pilietybė nėra tas saugiklis, kuris patikimai sergėja lietuvį nuo lietuviškumo išsižadėjimo.
Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Arkadijaus Vinokuro argumentai
Nepatariu aklai
pasitikėti žurnalisto Arkadijaus Vinokuro teiginiais, kodėl lietuviai privalo
pripažinti neva dvigubos pilietybės teikiamą naudą. Prisimenu Lietuvos
karininkų ramovėje Vilniuje surengtą diskusiją, kurioje be A.Vinokuro dalyvavo „Propatria“
judėjimo atstovas Vytautas Sinica, rašytojas Vytautas Rubavičius ir
parlamentaras Žygimantas Pavilionis. Minėtų ginčų metu A.Vinokuras rėmėsi
žydiška patirtimi: esą po pasaulį išsibarstę jo tautiečiai naudojasi teise
turėti dvigubą pilietybę ir nė velnio nenutautėja.
A.Vinokurui
taikliai tąsyk atkirto V.Rubavičius: lietuviai – ne žydai. Nėra ko lietuvių
lyginti su žydais. Lietuviai, skirtingai nei žydai, neturi asimiliacijai
atsparaus geno.
Lengvinanti aplinkybė
Man
nesuprantama, kodėl Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Endriukaitis taip
piktai nusiteikęs prieš Marijoną Misiukonį. Tai, kad M.Misiukonis kadaise
persekiojo vieną iš paskutiniųjų Lietuvos partizanų – Antaną Kraujelį, – blogai.
Aplinkybė, jog sovietmečiu M.Misiukonis dirbo itin Lietuvai priešiškose
institucijose, – taip pat blogai. O ir dabartiniai Lietuvos teismų sprendimai
nagrinėjant M.Misiukoniui iškeltus priekaištus, – dviprasmiškai keisti.
Bet ir čia,
kaip lietuvaitės išvažiavimo į Naująją Zelandiją atveju ar dvigubos pilietybės
klausimu, reikia pragmatiškai skaičiuoti. Vertinant M.Misiukonio veiklą, mano
supratimu, labai svarbu išsiaiškinti ne tik visus jo sovietinių „žygių“
niuansus, bet ir aplinkybes, kaip šis vyras elgėsi po 1990-ųjų Kovo 11-osios
bei 1991-ųjų Sausio 13-ąją. Jei jis nekenkė mums siekti nepriklausomybės, jei jis
nenuėjo su mūsų priešais, – argi tai nėra lengvinanti aplinkybė? O jei 1990 –
1991-aisiais jis ne tik buvo neutralus, bet mažumėlę net padėjo Kovo 11-osios
Aktą įgyvendinti siekusioms jėgoms, – tai dar viena lengvinanti aplinkybė. Labai
rimta, solidi aplinkybė.
Todėl ir
sakau: skaitydamas propatria.lt portale V.Sinicos interviu su A.Endriukaičiu apie
tai, koks blogas sovietmečiu buvo M.Misiukonis, pasigedau svarstymų, o koks gi
buvo M.Misiukonis išaušus 1990-ųjų metų pavasariui. Mano patarimas: jei tik įmanoma
– neatstumkime. Mes ir taip turime užtektinai daug priešų. Jei jų ieškosime ir
ten, kur galima konfrontacijos išvengti, – Kovo 11-osios laimėjimų
neišsaugosime.
Vėl tie draudimai
Seimo narių Audroniaus Ažubalio bei Lauryno Kasčiūno pasipiktinimas Rossija 24 kanalu, apšmeižusiu Laisvės premija apdovanotus mūsų miško brolius, – suprantamas. Tik nesuprantamas raginimas imtis sankcijų prieš minėtą televiziją. Visų Rusijos televizijų neuždrausime, visų šmeižikų nenubausime. Mačiau tuos šlykščius Rusijos televizijų pranešimus. Bet man nekilo mintis, esą kanalą privalu paverst neprieinamu Lietuvos žiūrovams. Nejaugi mums nereikia žinoti, ką ir kaip apie mus kalba mūsų priešai?
Tuo tarpu ginčytis su minėtais rusų komentatoriais – būtina. Visiems įtikinamai, įdomiai pasakoti, koks svarbus mūsų miško brolių indėlis stiprinant Lietuvą, – be jokios abejonės. Raginti lietuvių rašytojus kurti populiarius romanus apie pavojų, aukų, nepriteklių ir patrtiotizmo kupiną mūsų miško brolių gyvenimą, tuos romanus išverčiant į rusų, anglų, vokiečių, prancūzų kalbas – taip! Sukurti apie partizanus ne prastesnį meniniu požiūriu filmą nei „Niekas nenorėjo mirti“ (juk iki šiol vis dar neturime labai įtaigaus, stiprų poveikį darančio filmo) ir jį demonstruoti pasauliui – puiku. Bet ką mums duotų Rossija 24 uždarymas?
Lietuvos partizanai. Perfotagrafuota iš LGGRTC archyvo. Slaptai.lt nuotr.
Nacionalinė premija
Jei jau norime blokuoti priešiškas Lietuvai televizijas, pirmiausia išsiaiškinkime, kur demokratinei, savo istoriją gerbiančiai tautai privalu dėti Rūtos Vanagaitės ir Mariaus Ivaškevičiaus tekstus? Lietuvoje – labai daug lietuvių, kurie apsimeta nesuprantantys susiklosčiusios konfliktinės situacijos rimtumo. Net mūsų inteligentija, įskaitant literatūros kritikus, rašytojus bei poetus, dedasi nesugebanti įžvelgti esminių skirtumų tarp žmogaus teisės laisvai rašyti ir teisės gauti nacionalinę premiją. Be abejo, tiek R.Vanagaitė, tiek M.Ivaškevičius turi teisę rašyti taip, kaip iki šiol rašė (tokios demokratijos taisyklės). Bet nacionalinės premijos jie nėra verti. Ir niekad nebus verti. Nebent atsiklauptų ant kelių Katedros aikštėje ir visos Lietuvos akivaizdoje paprašytų laisvės kovotojų atleidimo.
Bet jie neprašys atleidimo. Savo sprendimo greičiausiai neatšauks, deja, ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos komisijos pirmininkė Viktorija Daujotytė-Pakerienė. O tai reiškia, kad mes neišvengsime viešo pažeminimo, nutiksiančio premijų įteikimo metu.
Tačiau mes galime daug nuveikti demonstruodami savąją poziciją. Neslėpkime, jog esame įžeisti. Ignoruokime tuos, kurie spjauna mums į veidą. Omenyje turiu štai tokius žingsnius: boikotuokime renginius, kuriuose dalyvauja literatūros kritikė V.Daujotytė; boikotuokime iškilmes, kuriose dalyvaus M.Ivaškevičius; boikotuokime Rašytojų sąjungą, kuri paskelbė nei šiokį, nei tokį pareiškimą. Galų gale teiraukimės visų nacionalinės premijos laureatų – nejaugi jums didelė garbė atsiimti nacionalinę premiją drauge su M.Ivaškevičiumi? Gal gražiau, solidžiau, lietuviškiau – nedalyvauti tose iškilmėse? Tegul romano „Žali“ autorius vienui vienas ateina pasiimti premijos…
Ir vis dėlto prasmingiausia būtų, jei atsirastų plunksną mokantis valdyti drąsuolis, nebijantis mesti iššūkio teksto „Žali“ autoriui. Tegul sukuria romaną, kuriame, be kita ko, meninėmis priemonėmis būtų nupiešta stribų, sovietinių karių ir agentų – smogikų, KGB karininkų menkystė, lyginant tai su miško brolių drąsa, pasiaukojimu, ištikimybe. Tegul tame romane bus deramai įvertinti ir blogo romano nuo gero romano sąmoningai ar nesąmoningai atskirti nesugebantys šiandieniniai Lietuvos „intelektualai“. Parodykime ir jų „didybę“.
Kaip pasielgė Antanas
Baranauskas, kai lenkai šmeižė lietuvių kalbą, esą ji neišraiškinga, esą ją
vartoja tik neišsilavinę prasčiokai? Jis nešaukė į protesto mitingus,
neorganizavo konferencijų, nepuolė rašyti protesto laiškų, rezoliucijų. Užtat
jis parašė nuostabųjį „Anykščių šilelį“, akivaizdžiai įrodydamas, jog lietuvių
kalba nė kiek nenusileidžia lenkų kalbai.
Nejaugi į trečiąjį nepriklausomybės dešimtmetį žingsniuojanti Lietuva neturi savojo Antano Baranausko?
Mūsų turimais duomenimis, šiandien, 13 val. iš 12 pretendentų, kurių tarpe yra rašytojas Marius Ivaškevičius, komisija atrinks 6, kuriems bus paskirtos 2018 metų nacionalinės kultūros ir meno premijos. Prašome, kad į kandidatų sąrašo nebūtų išrinktas Marius Ivaškevičius, savo romanu „Žali“ išsityčiojęs iš Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio vadovo Jono Žemaičio – Vytauto ir jo bendražygių. Jis partizaninį karą apibūdino „…juos, t. y. partizanus paprasčiausia užvaldė įkyri idėja turėti savo valstybę, kad įžvalgesni buvo tie, kurie nesipriešino okupantams, nuolankiai susitaikė su laisvės praradimu ir nuėjo tarnauti pavergėjams“.
Jonas Žemaitis – Vytautas, Lietuvos didvyris
Romane nėra net užuominos apie partizanus, paaukojusius savo gyvybę už Tėvynės laisvę. Jonas Žemaitis, Juozas Kasperavičius, Petras Bartkus, Juozas Palubeckas – tai „kvaištelėję, degradavę“ romano herojai įvardinti tikromis žuvusių partizanų pavardėmis, o jų budelių Nachmano Dušanskio ir Jakovo Sinycino pavardės kažkodėl pakeistos. Išniekinęs, išsityčiojęs iš narsiųjų mūsų partizanių, M. Ivaškevičius pristatomas kaip postmodernus kūrėjas, tačiau tai romane nesisieja su etikos normomis – „ji (partizanė) nuėjo į tankmę ir ilgai ten tupėjo. Niekada nematėme jos verkiant, nes ji verkė kitu galu“, arba „Žemaiti, jei manote, atėjau čia tik tam, kad numautumėte man kelnaites ir kaip reikiant……..“.
Taip romane pasakojama apie po žeme besislapstančius partizanus ir jų higieną, apie partizanų tuštinimąsi, seksą, erotines svajones. Jis įžymų karininką, LAF įkūrėją Kazį Škirpą viename tinklapyje pavadino Hitlerio šunimi ir pagrindiniu žydų žudynių Lietuvoje šaukliu. Jis teigia, kad lietuvių kalbos išgyvenimui abėcėlėje yra būtinos W, Q, X raidės.
Nuoširdžiai prašome komisijos pagarbiai vertinti šventą, neturinčių sau lygių Europoje partizanų kovą už Lietuvos laisvę ir neskirti premijos M. Ivaškevičiui.
Informacijos šaltinis – LIETUVOSLAISVĖS KOVOTOJŲ SĄJUNGA
