Priemiesčiai

Politinės intrigos

Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Verslininkai, statantys jau antrą gamyklą Naujoje Akmenėje, paskelbė apie planus mieste vystyti naują daugiabučių namų kvartalą su 500 butų. Tai yra tikroji regionų politika. Nykstantis mažas miestelis pritraukė investicijų, atsirado naujos darbo vietos, perspektyvos, galimybės, o tada jau prireikė naujų butų, reikės naujų paslaugų ir prekių. Tokioje perspektyvoje nebereikia kalbėti apie mokyklų uždarymą ir vietos pašto skyriaus išsaugojimą.

Regionų atkūrimas

Kai kurie populistai politikai vaizduodami, kad rūpinasi regionais, šaukia, kad reikia daugiau pinigų naujoms trinkelėms regionuose, reikia naujų baseinų ir vaizdžiai kalba apie mažų mokyklų uždarymą. Tai tėra apsimetinėjimas. Nauja infrastruktūra tik didina išlaidas vietos biudžetui, bet nepritraukia naujų gyventojų. Žmonės išvyksta iš mažesnių miestelių, nes nemato perspektyvų, nors į infrastruktūrą yra nemažai investuojama.

Dar metams atidėtas mažos mokyklos uždarymas ar sienų apšiltinimas nesprendžia problemos. Nepaisant įdedamų finansų tokios įstaigos ateitis tik tamsėja. Po metų, ar po dviejų mokinių bus dar mažiau.

Tikroji regionų politika yra pirmiausia galimybių sukūrimas vietoje, kaip atsitiko Naujoje Akmenėje. Yra labai gerų pavyzdžių, kai naujos gamyklos regionuose teikia viltį apie viso krašto atsigavimą, bet ne verslo įmonė yra didžiausias valstybės darbdavys. Daugiausiai darbuotojų Lietuvoje įdarbina Lietuvos valstybė. Per 300 tūkst. žmonių dirba valstybiniame sektoriuje ir didžioji dauguma su geriausiais atlyginimais Vilniuje.

Privati valda. Slaptai.lt nuotr.

Jau 10 metų kaip viešojo sektoriaus darbuotojų skaičius šalyje traukiasi, bet ne sostinėje. Čia darbuotojų daugėja. Vykstant įstaigų centralizacijai, naikinami įstaigų skyriai regionuose ir veikla koncentruojama Vilniuje. Tai neišmintinga politika. Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Norvegijoje taip pat vyksta centralizacija dėl el. paslaugų plėtros, bet įstaigos nekoncentruojamos sostinėse, priešingai, iškeliamos į mažesnius miestus. Lietuvoje tokia praktika nepopuliari.

Valstybinės miškų urėdijos centrinė būstinė po didelių abejonių ir diskusijų visgi bus iškelta iš Vilniaus į Vievį. Tai nėra pats geriausias atvejis, nes Vievis yra pakankamai arti sostinės, todėl darbuotojai gali pasirinkti važinėti į darbą iš Vilniaus. Taip neįvyks tikras vietovės ekonominis proveržis. Iš Vilniaus galėtų būti iškeliamos ir kitos valstybinės institucijos ir įmonės.

Kaip verslininkai investavo Akmenėje, o nepasiliko Klaipėdoje ar Kaune, taip ir valstybė savo institucijas neprivalo laikyti išimtinai sostinėje. Kokia nors „Sodra“ sėkmingai galėtų veikti Panevėžyje, o Ligonių kasos vaistų kainas skaičiuoti Šiauliuose.

Ar priemiesčiai yra kaimai?

Kai Lietuvoje kalbama apie regionus, tai pasitelkiamas svarus argumentas, kad regionuose gyvena labai daug šalies gyventojų. Ir iš tikrųjų, Eurostato ar EBPO renkamoje statistikoje, kuri gaunama iš Lietuvos institucijų, atvaizduota, kad Lietuvos kaime gyvena per 50 proc. šalies gyventojų. Tai yra didžiausias rodiklis tarp visų Europos valstybių. Ar iš tikrųjų taip yra? Tikrai ne. Lietuvoje, skirtingai nei kitose šalyse, nerenkama informacija apie priemiesčių gyventojus. Visi priemiesčių gyventojai užskaitomi, kad tai kaimo gyventojai.

Avižienių kaimas Vilniaus rajone yra vienas didžiausių šalyje. Gyventojų jame kaip Ignalinoje ar Lazdijuose. O visoje Avižienių seniūnijoje per 14 tūkst. žmonių ir toliau sparčiai auga. Tokios seniūnijos negalima nė lyginti su Dzūkijos ar Aukštaitijos seniūnijomis, kuriose per metus negimsta nei vienas vaikas. Ir visgi valstybės dėmesys neproporcingai mažas tokiai priemiestinei teritorijai. Avižienių infrastruktūra, švelniai kalbant, yra apgailėtina. Urbanistinis planavimas minimalus, paslaugų beveik jokių, o gyventojų daugėja.

Siena. Slaptai.lt foto

Valstybės dokumentuose iki šiol nei priemiesčių politikos, nei pačių priemiesčių nebuvo. Užtat yra aktyvi kaimo politika, bet jos neįmanoma pritempti iki Avižienių, kur nesigano gyvuliai, nevystomi tradiciniai amatai ir nėra melioracijos problemų. Vadinasi ir adekvataus finansavimo priemiesčiai iš valstybės nesulaukdavo. Seime pradėjome diskusijas dėl priemiesčių išskyrimo, kaip tarpinės teritorijos tarp miesto ir kaimo. Apibrėžus kas yra priemiesčiai, kiek juose gyvena žmonių, kokios pagrindinės problemos, galima būtų vykdyti ir efektyvią politiką, kuri atlieptų vietos žmonių rūpesčius.

Vilniaus rajone dar prisideda ir tai, kad Vilniaus rajono savivaldybė tendencingai atsisako rinkti mokesčius ir neinvestuoja į priemiesčių infrastruktūrą. Nors garsiai kaltina Vyriausybę, kad neduoda pinigų, tačiau savivaldybės išleistuose teisės aktuose daugybė miglotų mokesčių lengvatų ir abejotinų dotacijų kai kurioms išskirtinėms visuomenės grupėms.

Efektyvi regionų politika, kai sukuriamos galimybės ir perspektyvos bei atskira priemiesčių politika. Tai du svarbūs tikslai, kad valstybės ir ES ištekliai pasiektų kiekvieną žmogų, nesvarbu kur jis gyvena.

2021.10.23; 05:30

Aktualijos

Lietuvoje veikia Žemės ūkio ministerija su būriu pavaldžių institucijų, kuriose dirba per 2 tūkst. darbuotojų, taigi žemės ūkio sektorius  ir ūkininkai tikrai negalėtų skųstis, kad yra palikti be valstybės dėmesio. Žemės ūkio veikla Lietuvos verčiasi tik apie 100 tūkst. žmonių, tačiau veikia ministerija su daug pavaldžių institucijų.

Visai kitokia situacija yra su Lietuvos urbanistika, miestų planavimu ir ypač su priemiesčiais. Miestuose gyvena du trečdaliai Lietuvos gyventojų, o priemiesčiuose dar keli šimtai tūkstančių, tačiau nei valstybinių institucijų, nei efektyvios miestų politikos mūsų šalyje nėra. Miestų savivaldybės galynėjasi su stichiška miestų plėtra ir chaosu, o labiausiai kenčia gyventojai. 

Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis.

Vilniaus rajonas jau didesnis už Panevėžį

Valstybės lygiu mažai kas domisi, kaip keičiasi Lietuvos gyventojų koncentracija ir jų poreikiai. Per paskutinius 25 metus labai daug žmonių iš kaimo vietovių ir mažesnių miestelių persikėlė gyventi į didžiuosius miestus. Jau daugybę metų statistikai fiksuoja kaip beveik visose savivaldybėse mažėja gyventojų. Vos keliose matomas gyventojų prieaugis – Vilniaus rajono, Kauno rajono ir Klaipėdos rajono savivaldybėse. Vilniaus rajono savivaldybė savo gyventojų skaičiumi oficialiai jau peržengė 100 tūkstančių, nors tikrasis skaičius gali būti iki trečdalio didesnis. Tai daugiau, nei yra registruota gyventojų Panevėžyje ir panašiai kaip Šiauliuose. Ar į tai reaguoja Vyriausybė?

Aktyvi plėtra vyksta ir Kauno bei Klaipėdos priemiesčiuose. Daugiausiai pastebima, kad neradę galimybės statytis individualaus namo mieste, tolimesnes teritorijas renkasi miestiečiai. Ši plėtra vyksta chaotiškai, neplanuotai ir neorganizuotai. Pavyzdys Klaipėdoje – Dituvos sodai, kur labai prastai išvystyta infrastruktūra, o gyvena per 4 tūkst. žmonių. Daugiau nei Lazdijuose! Tai, pirmiausia, yra Vyriausybės nesugebėjimo vykdyti urbanistikos politikos, rezultatas. Lietuva stulbinamu greičiu virsta vieno didesnio miesto ir dviejų mažesnių miestų valstybe. Padėtis gal geresnė nei Latvijoje ar Estijoje, kur tik po vieną miestą, bet ar tai pasiteisinimas?

Priemiesčių problemos niekam nerūpi

Formaliai už miestų politiką atsakinga Aplinkos ministerija, tačiau kadangi ministerijai sukrauta daugybė funkcijų, nuo gyvosios gamtos ir miškų iki statybų ir atliekų, tai miestams dėmesio neužtenka. Panašiai yra ir su regionų politika, kurią, neva, kuruoja VRM, bet vėlgi rūpinantis policija, valstybės tarnybai ir regionams laiko nebelieka.

Trūkstant valstybinio reguliavimo, savivaldybės nenori, o norinčios ir nepajėgia, vienos pačios formuoti kryptingos miestų planavimo politikos. Ypač tai liečia didžiuosius miestus, kur dėl sparčiai besikeičiančių urbanistinių problemų lyg ir turėtų susitarti miesto savivaldybės su rajono savivaldybėmis. Bet ar susitaria? Dėl tokios betvarkės, plėtra vyksta chaotiškai. Namai statomi bet kur, visai nekreipiant dėmesio į gatvių tinklo ir infrastruktūros trūkumą. Neužtikrinamas geras patogus susiekimas viešuoju transportu, nesukuriamos viešosios rekreacinės erdvės, parkai, nepastatomi darželiai, mokyklos, poliklinikos ir kita miesto infrastruktūra. Dėl to, labiausiai kenčia patys gyventojai, kurie negali gauti normalių paslaugų. Taip stichiškai plečiantis miestų teritorijoms, valstybės ir savivaldybių įstaigos nepajėgia užtikrinti pakankamo finansavimo viešajai infrastruktūrai. Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų gyventojų tankumas jau keliolika kartų nusileidžia kitų Vakarų Europos miestų gyventojų tankumui, o tai kelia, ir ateityje dar labiau kels, rūpesčius, kaip išlaikyti didelę ir plačią infrastruktūrą mažėjant gyventojų skaičiui.

Ar priemiesčiai yra kaimai?

Vilniaus rajono, kaip ir kitų priemiestinių savivaldybių, gyventojai valstybės dokumentuose priskiriami „kaimo gyventojams“. Štai Skaidiškių kaime gyvena 4,3 tūkst. kaimiečių, Rudaminos kaime 3,9 tūkst., Pagirių kaime 3,5 tūkst. Tai biurokratų popieriuose vadinami „kaimai“, kuriuose daugėja gyventojų, o štai „miestai“, pasak biurokratų, yra Pagėgiai, Kavarskas, Pandėlys, Subačius, Vabalninkas ir kiti. Akivaizdu, kad tai nesąmonė ir tik iliustruoja Lietuvos miestų politikos neįgalumą.

Vilniaus priemiesčių gyventojai iš Nemėžio ar Skaidiškių yra vilniečiai ir su kaimo reikalais – žemės ūkiu, miškininkyste, tradiciniais amatais – nieko bendro neturi. Tai supranta ir žemės ūkio politikos planuotojai bei vykdytojai. Tačiau jie apsimeta, kad to nemato, o pamatyti reiktų, nes nuo to priklauso žmonių gyvenimo kokybė. Parama iš Europos Sąjungos 2014–2020 m. kaimo plėtrai (beveik 2 mlrd. eurų), kurią gauna Lietuva, tenka tikrai kaimo vietovėse gyvenantiems žmonėms, o priemiesčių bendruomenės į ją pretenduoti negali, nes nesiverčia amatais.

ES skiria paramą ir miestų plėtrai per programą „Urban“. Tam 2014–2020 m. numatyta apie 140 mln. eurų. Papildoma finansų eilutė yra mažesniems miesteliams. Priemiesčiai į šias programas vėl nepatenka, nes formaliai tai „kaimai“.

Politikai ir ekspertai kalba, kad po 2020 m. labai sumažės ES parama Lietuvai. Iki šiol pinigai buvo finansuojami pagal prioritetus, kurie sudėlioti 1990–2000 m., bet nuo to meto daug kas pasikeitė. Žmonės nori gyventi miestuose, tačiau valstybė apsimeta, kad to nemato. Neturime nei regionų, nei miestų politikos. Vyriausybė nežino kokią Lietuvą nori matyti po 10 ar 20 metų, o kai nėra vizijos, nėra ir priemonių. Daug mažesnė Estija ieško sprendimų, kaip stabdyti šalies susitelkimą tik Taline. Lietuvoje palikus viską savieigai, turime chaotišką plėtrą, nepatenkintus gyventojus ir valstybės virtimą vieno – trijų miestų šalimi.

2017.03.19; 06:16