Privačios karinės kompanijos

SkaitomiausiosŽvalgyba

Vagnerio grupės samdiniai slepia veidus. Youtube.com nuotr.

2017-ųjų spalio viduryje buvęs nepripažintos „Donecko liaudies respublikos gynybos ministras“ Igoris Girkinas (Strelkovas) savo puslapyje interneto socialiniame tinkle „Vkontakte“ paskelbė apie Sirijoje per keletą savaičių nukautus 20 oficialių kariškių ir bent 3 kartus daugiau rusų privačios (vadinamosios „Vagnerio“) karinės formuotės (PKF) samdinių. Esą apie tai jį informavęs buvęs samdomas karys, dalyvavęs Donbaso bei Sirijos konfliktuose.

Jau šių metų pradžioje „eksministras“ savo interneto dienoraštyje „LiveJournal“ informavo apie rusų PKF veikimo geografijos plėtimąsi – pirma „Vagnerio“ samdinių partija išsiųsta į Sudaną, kita rengiama misijai į Centrinę Afrikos Respubliką. Rusų karinių samdinių tema konflikto Sirijoje kontekste jau kurį atkakliai išlieka tarptautinės žiniasklaidos akiratyje, nors Rusijos gynybos ministerija „Vagnerio“ PKF temos vengia, o galimus praradimus vadina mitu.

Karinių samdinių temą praėjusių metų rugpjūčio pabaigoje išsamiai aptarė Sankt Peterburgo leidinys „Fontanka“, remdamasis į redakcijos dispoziciją patekusiais dokumentais. Pasak leidinio, „Vagnerio“ PKF – neformali karinė organizacija, dalyvavusi kariniuose veiksmuose rytų Ukrainoje separatistų (vadinamosios Novorosijos) bei Sirijoje Bacharo al Assado vyriausybės pusėje. Organizacija nesusijusi su jokia oficialia Rusijos galios struktūra (taigi šios šalies gynybos ministerija nukautų ar žuvusių jos samdinių neprivalo įtraukti į savo statistiką), vis dėlto jos atstovai yra gavę valstybinių apdovanojimų. Viešojoje erdvėje skelbta nuotrauka iš priėmimo Kremliuje 2016-ųjų gruodį, kurioje PKF grupės vadas Dmitrijus Utkinas bei jo pavaduotojas Andrejus Troševas su apdovanojimais užfiksuoti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

Pirmos žinios apie rusų verslininko Jevgenijaus Pirožkino (įvardijamas V.Putino restauratoriumi – yra Sankt Peterburge restorano „Russkiy Kitch“ savininkas, taip pat kuruoja dezinformacijos bei „melagingų žinių“ sklaidai sukurtą vadinamąjį „trolių fabriką“) privatų batalioną į viešąją pradėjo smelktis 2015 metų rudenį. Daugumos už 240 tūkstančių rublių per mėnesį karinėse misijose pasirengusių dalyvauti žmonių motyvas buvo siekis pagerinti savo šeimų materialinę padėtį ar noras grąžinti pasiimtas paskolas.

Po mokymų Rusijos gynybos ministerijos karinėje dalyje Molkino gyvenvietėje Krasnodaro srityje dalinys rugsėjį buvo pasiųstas į Siriją, iki 2016-ųjų pradžios kariniuose veiksmuose nedalyvavo, bet vasarį-kovą prisidėjo prie Palmiros miesto atkovojimo iš „Islamo valstybės“, tada patyrė ir pirmus nuostolius (pasak „Fontanka“, galėjo žūti nuo 40 iki 60, sužeidimus partirti du-tris kartus daugiau samdomų karių). Greta kitų leidinys pateikė pavyzdį Ivano Sumkino iš Orenburgo sirties, nuo 2015 metų tarnavusio „Vagnerio“ PKF žvalgybos kuopoje, 2016-ųjų kovo 16 dieną nukauto, jo palaidojimo vieta (ir ar karys apskritai palaidotas) nežinoma. Apie mokymus bei dalyvavimą operacijoje informavo ne tik Sankt Petarburgo leidinys, bet ir Maskvos televizijos kanalas RBK, JAV savaitraštis „The Wall Street Journal“, vokiečių „Die Zeit“.

Pasibaigus Palmiros išlaisvinimo operacijai, dalinys buvo grąžintas į Rusiją, 2016-ųjų pavasarį jį sudarė 2349 kariai, misijoje Siriijoje dalyvavo 1,5-2 tūkstančiai. Metų pabaigoje pradėta rinkti nauja komanda, šįkart naftos telkinių teritorijų atkovojimui iš islamistų bei jų apsaugai. Į Siriją ji išvyko 2017 metų pradžioje, buvo parengta prasčiau nei pirmai misijai ir turėjo gerokai kuklesnę ginkluotę. Pasak „Fontanka“, tą lėmė pasikeitusi atlyginimų politika (240 tūkstančių per mėnesį pradėta mokėti tik žvalgybos bei šturmo kuopų kariams, likusiems – apie 160 tūkstančių, be to, algos ėmė vėluoti). Suprastėjusį karių parengimą vadai mėgino kompensuoti kiekybe, padidinę pėstininkų skaičių iki 2 tūkstančių bei pradėję verbuoti samdinius iš Ukrainos separatistinių Donabso bei Luhansko regionų. Tai lėmė išaugusį nukautųjų skaičių.

Iki 2017 metų rugpjūčio „Vagnerio“ PKF užsiėmė naftingų rajonų Sirijos Homso provincijoje su pagrindiniu objektu Hajano naftos perdiribimo gamykla apsauga ir mėginimais užimti naujas teritorijas. Dalinys veikė J.Pirožkino kompanijos „Euro Polis“ bei Sirijos vyriausybinių organizacijų susitarimo pagrindu, pagal kurį „Euro Polis“ samdiniai įsipareigojo išlaisvinti bei ginti naftingus plotus mainais už karinių išlaidų padengimą bei ketvirtadalį išgaunamos naftos bei gamtinių dujų. „Meduza“ teigė turinti informacijos, kad Sirijos pusei nuo 2017-ųjų perėmus „Vagnerio“ PKF finansavimą šis ėmė strigti.

Apie Bobą Denardą parašytą daug įdomių knygų

O reikšmingai suprastėjusį organizacijos aprūpinimą ginkluote, kuri nuo pat pradžių buvo „valdiška“, veikiausiai lėmė aplinkybė, jog rusų karinę vadovybę vargu ar tenkino situacija, kai už pelno siekiančios pseudokarinės organizacijos veiksmus dažniausiai tenka atsakyti „legaliems“ kariškiams. Štai tokia istorija iš pradžių ideologizuoto karinio kišimosi, ilgainiui išsivysčiusio į siužetą „nieko asmeniška, tik verslas“ dvasia.

Privačios kariuomenės nėra 21 amžiaus išradimas, vienu ryškiausių praėjusio šimtmečio samdomų „sėkmės karių“ galima laikyti prancūzą Bobą Denardą (žinomą ir kaip Gilbertą Bourgeaudą bei Saïdą Mustaphą Mahdjoubą), po Antrojo pasaulinio karo dalyvavusį kariniuose konfliktuose Afrikos bei Azijos šalyse, reikšmingą geopolitinio projekto „Françafrique“ (laikėsi kraštutinių dešiniųjų pažiūrų ir buvo įsitikinęs prancūziško kolonializmo šalininkas) figūrą bei vieną Šaltojo karo legendų, pelniusį samdinių karaliaus pravardę.

Iš oficialios karinės tarnybos Indokinijoje atleistas už muštynes, B.Denardas kurį laiką padirbėjo buitinės technikos operatoriumi ir stojo tarnauti į Prancūzijos policiją Maroke. 1954 metais buvo areštuotas už pasirengimą pašalinti kairįjį liberalą Prancūzijos ministrą pirmininką Pierrą Mendèsą Franceą, ketinusį mažinti karines išlaidas bei suteikti nepriklausomybę Prancūzijos kolonijoms šiaurės Afrikoje. Bausmės išvengė, nors ir praleido metus kalėjime. Išėjęs į laisvę užmezgė ryšius su prancūzų specialiosiomis tarnybomis, nuo tada savo veiksmus derinosu jomis. 1961 metais užsiverbavo į Kongo katangų separatistų lyderio Moïsės Tshombės armiją, katangams pralaimėjus pasitraukė į Angolą, tuo metu Portugalijos koloniją. 1963-aisiais monarchistų pusėje dalyvavo pilietiniame kare Jemene, kitus porą metų vėl tarnavo M.Tshombės vyriausybei Konge, kariavo prieš kairiuosius Patriso Lumumbos šalininkus (vienas priešininkų buvo Che Guervara). Po M.Tshombės pašalinimo iš premjero posto iš pradžių palaikė naują prezidentą Mobutu Sese Seko ir 1966 metais numalšino buvusio patrono suorganizuotą maištą. Bet jau kitais metais vėl stojo M.Tshombės pusėn, 1967-aisiais sukėlė katangų maištą, jį malšinant buvo sunkiai sužeistas ir išgabentas į Pietų Rodeziją.

Pasveikęs iš pradžių nesėkmingai mėgino grįžti į Kongą, vėliau, 1968-1978 m., tarnavo Gabono prezidento Omaro Bongo patarėju, pastarojo režimas buvo vienas svarbiausių Paryžiaus sąjungininkų „Françafrique“ sistemoje. Lygia greta nepraleisdavo progos sudalyvauti konfliktuose įvairiuose „karštuose taškuose“ – pavyzdžiui, Gvinėjoje (1970), Benine (1977). 1975 metais prie Afrikos krantų Indijos vandenyne esančiose Komorų salose maišto metodu padėjo ateiti į valdžią maoistui Ali Soilihui, kas neatitiko B.Denardo kraštutinių dešiniųjų pažiūrų. Bet 1978-aisiais suorganizavo naują perversmą, kurio metu A.Soilihas buvo nuverstas, gegužės 29-ąją nužudytas,o į prezidentus gražintas Ahmedas Abdallah. Komorų salose B.Denardas praleido 15 metų, dalyvavo 2-3 perversmuose, tapo prezidentinės gvardijos vadu, priėmė Islamą bei Komorų pilietybę. Įrengęs karinę samdinių bazę, užsiėmė verslu ir tapo viešbučių bei žemės sklypų bendrasavininku. 1989-ųjų lakpritį regėdamas augančią samdinių bazės kaip komercinės struktūros galią ir prisibijodamas naujo perversmo A.Abdallah įsakė nuginkluoti gvardiją, bet po kelių dienų buvo užmuštas neaiškiomis aplinkybėmis.

B.Denardą „dėl visa ko“ evakuavo į Pietų Afrikos Respubliką, iš kur sugrąžino į tėvynę, kur jam  teko stoti prieš teismą dėl kaltinimų A.Abdallos nužudymu. Išteisintas dėl įrodymų stokos, 1995 metų rugsėjo 27-osios naktį „sėkmės karys“ su 33 žmonių būriu išsilaipino Komorų salose, bet šįkart valdžios užgrobimo neleido prancūzų kariškiai. Pasibaigus Šaltajam karui geopolitinė konjunktūra pasikeitė, kolonializmas išėjo iš mados – B.Denardui tėvynėje vėl teko stoti prieš teismą, 2006-aisiais jis buvo nuteistas 5-eriems metams lygtinai, 2007 nuosprendis pakeistas į realų 4 metų įkalinimą, galų gale bausmė sutrumpinta iki metų kalėjimo, kurio nuteistasis nekalėjo dėl pašlijusios sveikatos. Praėjus keliems mėnesiams po paskutinio nuosprendžio Šaltojo karo „samdinių karalius“ baigė savo audringą žemiškąją kelionę.

Savo gyvenimo kelią pradėjęs kaip kraštutinysis dešinysis kolonializmo šalininkas ir specialiųjų tarnybų partneris, Afrikoje Vakarams kariaujant su tuometine Sovietų Sąjunga, B.Denardas jį baigė, kai Juodojo Žemyno  politika buvo sukomercinta, dabar karinius samdinius tedomina pinigai. PKF išnaudojimas „karštuose taškuose“ pastaruosiu porą dešimtmečių įsitvirtino kaip ekonomiškai bei politiškai rentabilus, nors jų veikla tebėra tarptautinės teisės „pilkoje zonoje“, nėra deramai reglamentuota Jungtinių Tautų nei kituose dokumentuose (karinių bei apsaugos kompanijų veiklą reglemantuojančiame „Montreux Document“, PKF tarptautiniame kodekse), visa, kas šia tema užrašyta, veikiau yra deklaratyvaus arba rekomendacinio pobūdžio. Tokia padėtis suteikia teisinių landų kariniams samdiniams „pasislėpti“, o šias paslaugas teikiančioms verslo struktūroms uždirbti. 

Kur važiuoja šie rusų tankai

Vienintelis konkretus reikalavimas – samdiniai negali pakeisti reguliarios armijos. Bet nutinka labai visaip. Minėta, kad Rusijos oficialūs kariškiai bei valdžia į klausimus apie PKF dažniausiai tyli. Tiesa, Rusijos dūmoje guli PKF veiklos reglamentavimo įstatymo projektas, bet, valdymo eksperto Sergejaus Jeledinovo vertinimu, visiškai neaišku, kada jis bus priimtas. O juk Rusijoje netrūksta norinčiųjų išvykti pakariauti, taigi žudyti ir būti žudomiems. S.Jeledinovas juos vadina karo „gastarbeiteriais“, tai yra žmonėmis be apibrėžto teisinio statuso.

Kol tęsiasi teisinė „pauzė“, prasidėjus konfliktui Ukrainoje kai kurios šalys jau įtvirtino baudžiamąją atsakomybę šiame konflikte dalyvaujantiems savanoriams, o apie I.Girkinas vasario 8-ąją informavo apie dėl naftingų rajonų kariaujančių „Vagnerio“ samdinių naujas aukas Sirijoje netoli Deirez Zoro miesto, kur viena taktinė grupė buvo visiškai sunaikinta, kita patyrė labai didelius nuostolius. Pasak I.Girkino, žuvusiuosius iš mūšio lauko teko išgabenti dviem sunkvežimiais „KamAz“.

2018.02.19; 04:30

Žvalgyba

Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo”

Slaptai.lt skaitytojams pateikiame keletą ištraukų iš užsienio spaudos, kur rašoma apie Rusijos privačias karines kampanijas, slapta veikiančias užsienyje. Pavyzdžiui, nuo Moldovos atplėštoje Padniestrėje, Rytų Ukrainoje, Sirijoje… Kodėl Kremliui reikalingos privačios kariuomenės? Atsakymas akivaizdus: kad galėtų terorizuoti kaimynines valstybes ir tuo pačiu įrodinėti, esą Rusijos valdžia niekuo dėta dėl karinių veiksmų, pavyzdžiui, Donecke, Luhanske ar Padniestrėje.

„Karai Ukrainoje ir Sirijoje sąlygojo privačių karinių kompanijų suklestėjimą Rusijoje. Kremlius leidžia joms veikti pogrindyje ir naudoja jas kaip įgytą naują instrumentą užsienio politikoje“, – rašo NZZ, pranešdamas, kad RF URM vadovas Sergejus Lavrovas paragino „tiksliai užfiksuoti įstatyminę bazę“ PKK (Privati karinė kompanija) kovotojams“.

Taigi NZZ skiria didžiulį straipsnį „Vagnerio grupei“, aptarinėdamas klausimą, kur Putinas pasiųs savo privačias armijas po paskelbto kariuomenės išvedimo iš Sirijos.

Rusijos įstatymai draudžia naudoti samdinius, rašo žurnale Newsweek žurnalistas Ovenas Metjuzas.

„Bet bent jau mažiausiai nuo 1990-ųjų metų Maskva naudojo juos savo kariniams įsiveržimams užsienyje kaip tarpinę jėgą, ryšius su kuriais galima neigti“, – tvirtina autorius, minėdamas Bosniją ir Padniestrę. Per pastaruosius ketverius metus Vladimiras Putinas ėmė dramatiškai plačiai taikyti privačių karinių kompanijų (PKK) kovotojus kaip vieną iš esminių užsienio politikos elementų, panaudodamas juos Rusijos galiai plėsti Rytų Ukrainoje ir Sirijoje.

Žurnalistas tęsia: „2016 metų gruodį papulkininkis Dmitrijus Utkinas buvo nufotografuotas Kremliaus bankete su Putinu. Utkinas yra įkūręs „Vagnerio grupę“, kurią JAV Finansų ministerija pavadino viena iš stambiausių Rusijos piliečių verbuotojų karui Sirijoje“.

Žurnalo duomenimis, Utkinas 2013 metais pradėjo dirbti PKK Moran Security Group. „Pasak „Laisvosios Europos radijo“ tyrimo, 2013 metais Moran Security Group vadybininkai įsteigė Peterburge organizaciją „Slavianskij korpus“ („Slavų korpusas“, – red. past.), kuri verbavo Rusijos dimisijos kariškius naftos telkiniams bei vamzdynams Sirijoje saugoti. Utkinas buvo vienas iš jų vadų. Kiek žinoma, (…) „Slavianskij korpus“ buvo prastai ginkluotas, jam blogai vadovavo, ir jis patyrė daug nuostolių“, – sakoma straipsnyje.

2014 metais Utkinas įsteigė „Vagnerio grupę“. „Pasak „Novaja gazeta“ analitiko Pavelo Felgengauerio, jis netrukus tapo vienu iš svarbiausių, nors ir neoficialių, Kremliaus bendradarbių. Utkinas atsidūrė maištingoje Luhansko srityje Rytų Ukrainoje, vadovaudamas atsargos kariškiams, kurie kovojo kartu su vietiniais sukilėliais“, – rašo Metjuzas.

„Vienas žmogus, vadinantis save slaptu kareiviu, žurnalui Newsweek sakė, kad 2015 metais jis buvo vienos stambios privačios karinės kompanijos užverbuotas tarnauti agentu Sirijoje, kai kariavo savanoriu Donecko sukarintoje formuotėje. Jis pasivadino Sergejumi ir sakė, kad jam 30 metų ir kad jis vairuotojas iš Donecko“, – perduoda korespondentas.

„Mano pagrindinė motyvacija buvo pinigai, o ne patriotizmas, – tvirtino Sergejus telefoniniame interviu. – Dauguma vyrų eina ten užsidirbti pinigų. Mums pasiūlė 150 tūkst. rublių (2,6 tūkst. dolerių) per mėnesį – namuose (Donecke) tu, jeigu pasiseks, užsidirbi 15 tūkst. Verbuotojai mums sakė, kad mūsų darbas bus nepavojingas – saugoti ryšių linijas, bazes ir panašiai“.

„Sergejus ir kiti naujokai išskrido į Latakiją Sirijoje užfraktuotu lėktuvu, apsimesdami, kaip jis tvirtina, civiliais inžinieriais. Bet atvykus netrukus jie pastebėjo, kad dalyvauja intensyviose kovose, – perpasakoja žurnalistas. – Kompanija mokėjo 5 tūkst. rublių (88 dolerius) už nužudyto kiekvieno ISIS (Islamo valstybė) nario galvą, tvirtina Sergejus. Kompensacija už rimtą sužeidimą siekė 900 tūkst. rublių (16 tūkst. dolerių), o žuvusių kareivių giminaičiams žadėjo 3 mln. rublių (53 tūkst. dolerių). Kiek Sergejui žinoma iš „sarafaninio radijo“ (neformalūs žodinės informacijos perdavimo būdai), dėl samdinių atlyginimų  nesukčiauta“.

Robertas Jangas Peltonas, knygos „Licencija žudyti: samdomi šauliai „kare su teroru“ autorius, interviu žurnalui sakė, kad „Vagnerio grupė“ Sirijoje didele dalimi atlieka „patarėjų priešakinėje linijoje“ funkciją, ir kad vienas iš jo šaltinių, dirbantis Deir-zz-Zore, jam sakęs, jog besikaunančių rusų lygis buvo ne toks jau įspūdingas… profesionalų komandoje nedaug, o kraujo per daug…“.

Straipsnio autorius priduria, kad tie kovotojai „taip pat koordinuoja lėktuvų smūgius, kurie padėjo Rusijos aviacijai pasukti karo eigą prezidento Asado naudai“.

Metjuzas pastebi: „Kremlius, nors oficialiai tiesioginius ryšius neigia, atrodo, apdovanojo „Vagnerio grupės“ vadus už tarnybą“.

„Gal tai buvo kažkokio Sirijos vyriausybės lobizmo rezultatas, – sakė interviu žurnalui Rusijos senatorius Francas Klincevičius. – Gal jie sakė: tie vyrukai – tikri didvyriai. Jie nusipelnė apdovanojimų… Bet oficialaus ryšio tarp tų žmonių ir Rusijos vyriausybės nėra“.

„Amerikiečiai visą laiką naudoja karines kompanijas, – sakė interviu žurnalui Valstybės dūmos deputatas Sergejus Železniakas. – Kodėl mes negalime to daryti?“

Metjuzas spėja, kad amerikiečių PKK atlieka ne tokias funkcijas, kaip Rusijos PKK. Be to, „privačios armijos – idealus naujo firminio Kremliaus metodo ginklas hibridiniame kare“.

„Atrodo, kovo mėnesį dimisijos kariškiai iš PKK RSB Group išminavo Libijoje tuos rajonus, kuriuos šalia Bengazio užgrobė lauko vadas Khalifa Haftar“, – sakoma straipsnyje.

„Dabar, kai Rusija sumažina savo kariškių dalyvavimą įvykiuose Sirijoje, daugelis spėlioja, kur Putinas pasiųs savo privačias armijas kitą kartą – ir kur bus pastatytas paminklas žuvusiems slaptiems Rusijos kareiviams“, – baigia autorius.]

„Karai Ukrainoje ir Sirijoje sąlygojo privačių karinių kompanijų suklestėjimą Rusijoje. Kremlius leidžia joms veikti pogrindyje ir naudoja jas kaip naują instrumentą užsienio politikoje“, – rašo Andreasas Riušas Šveicarijos leidinyje Neue Zürcher Zeiting.

Kasmetinėje spaudos konferencijoje užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas išsakė nuomonę, kad „smogė į skaudžią vietą“: privačių karinių kompanijų, kurios praktiškai imasi vykdyti karinius uždavinius užsienyje, suklestėjimas absoliučiai nereguliuojamas įstatymų. Lavrovo nuomone, „reikia tiksliai užfiksuoti įstatyminę bazę tam, kad tie žmonės (Rusijos piliečiai – PKK bendradarbiai) irgi būtų teisiniame lauke ir apsaugoti“, perduoda leidinys.

„Tikriausiai Lavrovo pasisakymas atspindi prielaidą, jog privačių karinių kompanijų dalyvavimo operacijose užsienyje reikšmė ir ateityje didės. Kalbama apie pelningą rinką, kurioje ilgą laiką viešpatavo Amerikos ir Britanijos kompanijos, bet štai jau keletą metų vis didesnį vaidmenį vaidina Rusija“, – rašo autorius. Antai, sausio pradžioje televizijos kanalas BBC pranešė, kad „Vagnerio grupė“, be viso kito, jau dalyvauja karinėse  operacijose Sudane.

„Tos valstybės paminėjimas verčia suklusti, juk Rusija nuo tam tikro momento vis daugiau dėmesio skiria geopolitiniam Šiaurės Afrikos vaidmeniui“, – pabrėžia Riušas. „Kokias būtent paslaugas teikia „Vagnerio grupė“ Sudane – nežinoma, bet jos tikrai prieštarauja Rusijos įstatymams, draudžiantiems privačioms karinėms kompanijoms dalyvauti karinėse operacijose užsienyje“, – rašo žurnalistas.

Kai dėl karo Ukrainoje, tai jis parodė, kaip valstybė gali panaudoti savo interesams privačias karines kompanijas, kurių veikla balansuoja ties įstatymų pažeidimo riba. „Formaliai privačios formuotės „Vagnerio grupė“ kovotojai tapo pageidaujama priemone Rusijos intervencijai užmaskuoti.

Remiantis Ukrainos saugumo tarnybos savais, nepriklausomų ekspertų nepatikrintais  duomenimis, atskleista 2 tūkst. asmenų, kovojusių „Vagnerio“ priedangoje“, – pranešama publikacijoje.

„Vagnerio grupė“ panašesnė į pusiau karinę organizaciją, nei į apsaugos firmą. Aišku, ji tarnauja nacionaliniams interesams prastumti, valstybei tiesiogiai nedalyvaujant. Jos panaudojimas palengvina Kremliui užmaskuoti karines operacijas ir nutylėti aukų kiekį“, – rašo autorius. Tikriausiai, Maskvai tai svarbus argumentas tam, kad išsaugotų tą pusiau legalią zoną ir atidėtų jos teisinį sureguliavimą.

Parengta pagal užsienio spaudos pranešimus.

2018.01.23; 12:30