Arūnas Spraunius. Nuo „sėkmės karių“ iki karo „gastarbeiterių“


Vagnerio grupės samdiniai slepia veidus. Youtube.com nuotr.

2017-ųjų spalio viduryje buvęs nepripažintos „Donecko liaudies respublikos gynybos ministras“ Igoris Girkinas (Strelkovas) savo puslapyje interneto socialiniame tinkle „Vkontakte“ paskelbė apie Sirijoje per keletą savaičių nukautus 20 oficialių kariškių ir bent 3 kartus daugiau rusų privačios (vadinamosios „Vagnerio“) karinės formuotės (PKF) samdinių. Esą apie tai jį informavęs buvęs samdomas karys, dalyvavęs Donbaso bei Sirijos konfliktuose.

Jau šių metų pradžioje „eksministras“ savo interneto dienoraštyje „LiveJournal“ informavo apie rusų PKF veikimo geografijos plėtimąsi – pirma „Vagnerio“ samdinių partija išsiųsta į Sudaną, kita rengiama misijai į Centrinę Afrikos Respubliką. Rusų karinių samdinių tema konflikto Sirijoje kontekste jau kurį atkakliai išlieka tarptautinės žiniasklaidos akiratyje, nors Rusijos gynybos ministerija „Vagnerio“ PKF temos vengia, o galimus praradimus vadina mitu.

Karinių samdinių temą praėjusių metų rugpjūčio pabaigoje išsamiai aptarė Sankt Peterburgo leidinys „Fontanka“, remdamasis į redakcijos dispoziciją patekusiais dokumentais. Pasak leidinio, „Vagnerio“ PKF – neformali karinė organizacija, dalyvavusi kariniuose veiksmuose rytų Ukrainoje separatistų (vadinamosios Novorosijos) bei Sirijoje Bacharo al Assado vyriausybės pusėje. Organizacija nesusijusi su jokia oficialia Rusijos galios struktūra (taigi šios šalies gynybos ministerija nukautų ar žuvusių jos samdinių neprivalo įtraukti į savo statistiką), vis dėlto jos atstovai yra gavę valstybinių apdovanojimų. Viešojoje erdvėje skelbta nuotrauka iš priėmimo Kremliuje 2016-ųjų gruodį, kurioje PKF grupės vadas Dmitrijus Utkinas bei jo pavaduotojas Andrejus Troševas su apdovanojimais užfiksuoti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

Pirmos žinios apie rusų verslininko Jevgenijaus Pirožkino (įvardijamas V.Putino restauratoriumi – yra Sankt Peterburge restorano „Russkiy Kitch“ savininkas, taip pat kuruoja dezinformacijos bei „melagingų žinių“ sklaidai sukurtą vadinamąjį „trolių fabriką“) privatų batalioną į viešąją pradėjo smelktis 2015 metų rudenį. Daugumos už 240 tūkstančių rublių per mėnesį karinėse misijose pasirengusių dalyvauti žmonių motyvas buvo siekis pagerinti savo šeimų materialinę padėtį ar noras grąžinti pasiimtas paskolas.

Po mokymų Rusijos gynybos ministerijos karinėje dalyje Molkino gyvenvietėje Krasnodaro srityje dalinys rugsėjį buvo pasiųstas į Siriją, iki 2016-ųjų pradžios kariniuose veiksmuose nedalyvavo, bet vasarį-kovą prisidėjo prie Palmiros miesto atkovojimo iš „Islamo valstybės“, tada patyrė ir pirmus nuostolius (pasak „Fontanka“, galėjo žūti nuo 40 iki 60, sužeidimus partirti du-tris kartus daugiau samdomų karių). Greta kitų leidinys pateikė pavyzdį Ivano Sumkino iš Orenburgo sirties, nuo 2015 metų tarnavusio „Vagnerio“ PKF žvalgybos kuopoje, 2016-ųjų kovo 16 dieną nukauto, jo palaidojimo vieta (ir ar karys apskritai palaidotas) nežinoma. Apie mokymus bei dalyvavimą operacijoje informavo ne tik Sankt Petarburgo leidinys, bet ir Maskvos televizijos kanalas RBK, JAV savaitraštis „The Wall Street Journal“, vokiečių „Die Zeit“.

Pasibaigus Palmiros išlaisvinimo operacijai, dalinys buvo grąžintas į Rusiją, 2016-ųjų pavasarį jį sudarė 2349 kariai, misijoje Siriijoje dalyvavo 1,5-2 tūkstančiai. Metų pabaigoje pradėta rinkti nauja komanda, šįkart naftos telkinių teritorijų atkovojimui iš islamistų bei jų apsaugai. Į Siriją ji išvyko 2017 metų pradžioje, buvo parengta prasčiau nei pirmai misijai ir turėjo gerokai kuklesnę ginkluotę. Pasak „Fontanka“, tą lėmė pasikeitusi atlyginimų politika (240 tūkstančių per mėnesį pradėta mokėti tik žvalgybos bei šturmo kuopų kariams, likusiems – apie 160 tūkstančių, be to, algos ėmė vėluoti). Suprastėjusį karių parengimą vadai mėgino kompensuoti kiekybe, padidinę pėstininkų skaičių iki 2 tūkstančių bei pradėję verbuoti samdinius iš Ukrainos separatistinių Donabso bei Luhansko regionų. Tai lėmė išaugusį nukautųjų skaičių.

Iki 2017 metų rugpjūčio „Vagnerio“ PKF užsiėmė naftingų rajonų Sirijos Homso provincijoje su pagrindiniu objektu Hajano naftos perdiribimo gamykla apsauga ir mėginimais užimti naujas teritorijas. Dalinys veikė J.Pirožkino kompanijos „Euro Polis“ bei Sirijos vyriausybinių organizacijų susitarimo pagrindu, pagal kurį „Euro Polis“ samdiniai įsipareigojo išlaisvinti bei ginti naftingus plotus mainais už karinių išlaidų padengimą bei ketvirtadalį išgaunamos naftos bei gamtinių dujų. „Meduza“ teigė turinti informacijos, kad Sirijos pusei nuo 2017-ųjų perėmus „Vagnerio“ PKF finansavimą šis ėmė strigti.

Apie Bobą Denardą parašytą daug įdomių knygų

O reikšmingai suprastėjusį organizacijos aprūpinimą ginkluote, kuri nuo pat pradžių buvo „valdiška“, veikiausiai lėmė aplinkybė, jog rusų karinę vadovybę vargu ar tenkino situacija, kai už pelno siekiančios pseudokarinės organizacijos veiksmus dažniausiai tenka atsakyti „legaliems“ kariškiams. Štai tokia istorija iš pradžių ideologizuoto karinio kišimosi, ilgainiui išsivysčiusio į siužetą „nieko asmeniška, tik verslas“ dvasia.

Privačios kariuomenės nėra 21 amžiaus išradimas, vienu ryškiausių praėjusio šimtmečio samdomų „sėkmės karių“ galima laikyti prancūzą Bobą Denardą (žinomą ir kaip Gilbertą Bourgeaudą bei Saïdą Mustaphą Mahdjoubą), po Antrojo pasaulinio karo dalyvavusį kariniuose konfliktuose Afrikos bei Azijos šalyse, reikšmingą geopolitinio projekto „Françafrique“ (laikėsi kraštutinių dešiniųjų pažiūrų ir buvo įsitikinęs prancūziško kolonializmo šalininkas) figūrą bei vieną Šaltojo karo legendų, pelniusį samdinių karaliaus pravardę.

Iš oficialios karinės tarnybos Indokinijoje atleistas už muštynes, B.Denardas kurį laiką padirbėjo buitinės technikos operatoriumi ir stojo tarnauti į Prancūzijos policiją Maroke. 1954 metais buvo areštuotas už pasirengimą pašalinti kairįjį liberalą Prancūzijos ministrą pirmininką Pierrą Mendèsą Franceą, ketinusį mažinti karines išlaidas bei suteikti nepriklausomybę Prancūzijos kolonijoms šiaurės Afrikoje. Bausmės išvengė, nors ir praleido metus kalėjime. Išėjęs į laisvę užmezgė ryšius su prancūzų specialiosiomis tarnybomis, nuo tada savo veiksmus derinosu jomis. 1961 metais užsiverbavo į Kongo katangų separatistų lyderio Moïsės Tshombės armiją, katangams pralaimėjus pasitraukė į Angolą, tuo metu Portugalijos koloniją. 1963-aisiais monarchistų pusėje dalyvavo pilietiniame kare Jemene, kitus porą metų vėl tarnavo M.Tshombės vyriausybei Konge, kariavo prieš kairiuosius Patriso Lumumbos šalininkus (vienas priešininkų buvo Che Guervara). Po M.Tshombės pašalinimo iš premjero posto iš pradžių palaikė naują prezidentą Mobutu Sese Seko ir 1966 metais numalšino buvusio patrono suorganizuotą maištą. Bet jau kitais metais vėl stojo M.Tshombės pusėn, 1967-aisiais sukėlė katangų maištą, jį malšinant buvo sunkiai sužeistas ir išgabentas į Pietų Rodeziją.

Pasveikęs iš pradžių nesėkmingai mėgino grįžti į Kongą, vėliau, 1968-1978 m., tarnavo Gabono prezidento Omaro Bongo patarėju, pastarojo režimas buvo vienas svarbiausių Paryžiaus sąjungininkų „Françafrique“ sistemoje. Lygia greta nepraleisdavo progos sudalyvauti konfliktuose įvairiuose „karštuose taškuose“ – pavyzdžiui, Gvinėjoje (1970), Benine (1977). 1975 metais prie Afrikos krantų Indijos vandenyne esančiose Komorų salose maišto metodu padėjo ateiti į valdžią maoistui Ali Soilihui, kas neatitiko B.Denardo kraštutinių dešiniųjų pažiūrų. Bet 1978-aisiais suorganizavo naują perversmą, kurio metu A.Soilihas buvo nuverstas, gegužės 29-ąją nužudytas,o į prezidentus gražintas Ahmedas Abdallah. Komorų salose B.Denardas praleido 15 metų, dalyvavo 2-3 perversmuose, tapo prezidentinės gvardijos vadu, priėmė Islamą bei Komorų pilietybę. Įrengęs karinę samdinių bazę, užsiėmė verslu ir tapo viešbučių bei žemės sklypų bendrasavininku. 1989-ųjų lakpritį regėdamas augančią samdinių bazės kaip komercinės struktūros galią ir prisibijodamas naujo perversmo A.Abdallah įsakė nuginkluoti gvardiją, bet po kelių dienų buvo užmuštas neaiškiomis aplinkybėmis.

B.Denardą „dėl visa ko“ evakuavo į Pietų Afrikos Respubliką, iš kur sugrąžino į tėvynę, kur jam  teko stoti prieš teismą dėl kaltinimų A.Abdallos nužudymu. Išteisintas dėl įrodymų stokos, 1995 metų rugsėjo 27-osios naktį „sėkmės karys“ su 33 žmonių būriu išsilaipino Komorų salose, bet šįkart valdžios užgrobimo neleido prancūzų kariškiai. Pasibaigus Šaltajam karui geopolitinė konjunktūra pasikeitė, kolonializmas išėjo iš mados – B.Denardui tėvynėje vėl teko stoti prieš teismą, 2006-aisiais jis buvo nuteistas 5-eriems metams lygtinai, 2007 nuosprendis pakeistas į realų 4 metų įkalinimą, galų gale bausmė sutrumpinta iki metų kalėjimo, kurio nuteistasis nekalėjo dėl pašlijusios sveikatos. Praėjus keliems mėnesiams po paskutinio nuosprendžio Šaltojo karo „samdinių karalius“ baigė savo audringą žemiškąją kelionę.

Savo gyvenimo kelią pradėjęs kaip kraštutinysis dešinysis kolonializmo šalininkas ir specialiųjų tarnybų partneris, Afrikoje Vakarams kariaujant su tuometine Sovietų Sąjunga, B.Denardas jį baigė, kai Juodojo Žemyno  politika buvo sukomercinta, dabar karinius samdinius tedomina pinigai. PKF išnaudojimas „karštuose taškuose“ pastaruosiu porą dešimtmečių įsitvirtino kaip ekonomiškai bei politiškai rentabilus, nors jų veikla tebėra tarptautinės teisės „pilkoje zonoje“, nėra deramai reglamentuota Jungtinių Tautų nei kituose dokumentuose (karinių bei apsaugos kompanijų veiklą reglemantuojančiame „Montreux Document“, PKF tarptautiniame kodekse), visa, kas šia tema užrašyta, veikiau yra deklaratyvaus arba rekomendacinio pobūdžio. Tokia padėtis suteikia teisinių landų kariniams samdiniams „pasislėpti“, o šias paslaugas teikiančioms verslo struktūroms uždirbti. 

Kur važiuoja šie rusų tankai

Vienintelis konkretus reikalavimas – samdiniai negali pakeisti reguliarios armijos. Bet nutinka labai visaip. Minėta, kad Rusijos oficialūs kariškiai bei valdžia į klausimus apie PKF dažniausiai tyli. Tiesa, Rusijos dūmoje guli PKF veiklos reglamentavimo įstatymo projektas, bet, valdymo eksperto Sergejaus Jeledinovo vertinimu, visiškai neaišku, kada jis bus priimtas. O juk Rusijoje netrūksta norinčiųjų išvykti pakariauti, taigi žudyti ir būti žudomiems. S.Jeledinovas juos vadina karo „gastarbeiteriais“, tai yra žmonėmis be apibrėžto teisinio statuso.

Kol tęsiasi teisinė „pauzė“, prasidėjus konfliktui Ukrainoje kai kurios šalys jau įtvirtino baudžiamąją atsakomybę šiame konflikte dalyvaujantiems savanoriams, o apie I.Girkinas vasario 8-ąją informavo apie dėl naftingų rajonų kariaujančių „Vagnerio“ samdinių naujas aukas Sirijoje netoli Deirez Zoro miesto, kur viena taktinė grupė buvo visiškai sunaikinta, kita patyrė labai didelius nuostolius. Pasak I.Girkino, žuvusiuosius iš mūšio lauko teko išgabenti dviem sunkvežimiais „KamAz“.

2018.02.19; 04:30

print