Tango. Wikipedia nuotr.
Visą žvalgybos bendruomenę atstovaujantis JAV Nacionalinės žvalgybos direktoriaus biuras (Office of the Director of National Intelligence – ODNI) paskelbė kas ketverius metus atnaujinamą ateinančio dvidešimtmečio pasaulinių tendencijų apžvalgą „Global Trends 2040“.
Apžvalgą rengia JAV Nacionalinė žvalgybos taryba (National Intelligence Council – NIC), jungianti žvalgybos bendruomenę su akademiniu ir verslo pasauliu ir vystanti JAV žvalgybos tarnybų dialogą su politikos formuotojais. Pagal susiklosčiusią tradiciją NIC pateikia savo pasaulinių tendencijų vertinimą naujos JAV prezidento kadencijos pradžioje.
„Global Trends 2040”, kai kurių JAV ekspertų apibūdinta kaip „niūriausia prognozė, kokią tik prisimena“, piešia pasaulį, kurio gyventojai dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių linkę poliarizuotis ir užsidaryti viena kitai prieštaraujančiose stovyklose. Dėl to ne tik auga įtampa atskirų valstybių viduje ir tarp valstybių, bet ir vis labiau destabilizuojama tarptautinė tvarka, paralyžiuojamas tarptautinių normų ir organizacijų veikimas. Atidesni skaitytojai pastebės, kad apžvalgoje išryškėjantis Rusijos vaidmuo ateities pasaulyje yra reikšmingas tik dėl savo destruktyvumo. Tuo tarpu Kinijai netiesiogiai siūloma, nors ir nesutariant su JAV, suvokti ir sąmoningai prisiimti bendrą atsakomybę už globalią ateitį.
Savo išvadas NIC ekspertai formuoja atskleisdami tris tarpusavyje sąveikaujančius žiūros kampus. Dokumentas pradedamas globalių struktūrinių pokyčių vertinimu, iš kurių išplaukia aiškėjanti globali visuomenių, valstybių ir tarptautinės bendruomenės dinamika, kuri, savo ruožtu, leidžia numatyti galimus konkrečius pasaulio raidos scenarijus.
Globalūs struktūriniai pokyčiai
Globaliais struktūriniais pokyčiais NIC ekspertai vadina tokius veiksnius, kurie visiškai ar iš dalies nepriklauso nuo atskirų žmonių, organizacijų ar net valstybių sprendimų, bet daro poveikį pasaulio visuomenėms, valstybėms ir tarptautinei tvarkai. Dokumente konkrečiai įvardijami šie globalūs struktūriniai pokyčiai: demografija ir žmonių gerovė, aplinka ir klimatas, ekonomika bei technologijos.
NIC vertinimu, gyventojų skaičiaus augimas pasaulyje stoja, vidutinė gyvenimo trukmė ilgėja ir visuomenė sensta net augančios ekonomikos valstybėse, tokiose, kaip Kinija. Tuo pat metu gyventojų skaičius labiausiai auga santykinai skurdžiose valstybėse, kurios dėl intensyvios urbanizacijos nepajėgia užtikrinti reikiamos infrastruktūros ir švietimo, kad galėtų išnaudoti šį pozityvios demografijos potencialą.
Klimato pokyčiai (auganti vidutinė oro temperatūra, kylantis jūros lygis ir dažnesni ekstremalūs gamtos reiškiniai) per artimiausius dešimtmečius bus juntami visose pasaulio valstybėse. Tai skatins diskusijas dėl poveikio aplinkai mažinimo, bet daugumai valstybių bus sunku užtikrinti pakankamai žemą taršos lygį. Todėl kai kurios iš jų gali imtis pavojingų geoinžinerinių eksperimentų siekdamos atvėsinti klimatą.
JAV Nacionalinės žvalgybos direktoriaus biuras (Office of the Director of National Intelligence – ODNI). Herbas. Wikipedia nuotr.
Globali ekonomika taip pat išgyvens sudėtingą laikotarpį dėl augančių valstybių skolų, pasaulinės prekybos problemų ir nedarbo. Nestabili ekonominė aplinka kurs palankias sąlygas iškilti ir stiprėti galingoms korporacijoms, galinčioms varžytis dėl įtakos pasaulyje net su kai kuriomis valstybėmis. Tuo tarpu technologijų plėtra ir poveikis tik augs, tuo pačiu intensyvėjant kovai dėl technologinio dominavimo pasaulyje ir globaliems žaidėjams konkuruojant dėl technologijų žinių, talentų ir rinkų.
Svarbus ne tik atskirų globalių struktūrinių pokyčių daromas poveikis, bet ir šių veiksnių tarpusavio sąveika. Pavyzdžiui, stebimos demografinės tendencijos skatina migraciją – tiek darbo jėgos, tiek talentų nutekėjimą iš santykinai skurdžių valstybių. Tai dar labiau apsunkins šių valstybių ekonominę padėtį ir mažins jų galimybes prisidėti prie tarptautinės bendruomenės iniciatyvų stabdant neigiamą klimato kaitos poveikį. Tuo tarpu santykinai turtingose valstybėse imigracija didins socialinės apsaugos naštą, kurią gali būti sunku finansuoti lėčiau augant ekonomikai. Be to, intensyvėjantis žmonių judėjimas, kaip rodo Covid-19 pandemijos patirtis, didina užkrečiamų ligų plitimo riziką, o šią tendenciją dar stiprina augantis mikroorganizmų atsparumas gydymui antibiotikais.
Globali dinamika
Tarpusavyje sąveikaujantys globalūs struktūriniai veiksniai, pasak NIC ekspertų, sukuria globalią dinamiką: visuomenės ir valstybės pokyčius, pasireiškiančius visose ar daugelyje pasaulio šalių, bei iš jų plaukiančius tarptautinės tvarkos peržiūros reikalavimus. Kitaip nei globalūs struktūriniai veiksniai, globali dinamika tiesiogiai priklauso nuo atskirų žmonių, jų bendruomenių ir valstybių pasirinkimų, todėl jos kryptis gali keistis greičiau ir lengviau.
Šiuo metu, NIC vertinimu, pasaulio visuomenės gyvena aštrėjančio pasidalijimo ir konflikto nuotaikomis. Sulėtėjęs ekonomikos augimas ir demografiniai lūžiai kursto žmonių nesaugumo jausmą ir skatina nepasitikėti vyriausybėmis ir institucijomis, kurių veikla vertinama kaip neefektyvi, nes globalių struktūrinių pokyčių poveikis konkrečių žmonių gyvenimui išlieka neigiamas. Šios patirtys skatina žmones burtis į bendraminčių grupes, o šiuolaikinės technologijos stiprina tokių grupių informacinį uždarumą, tuo pat metu sudarydamos galimybę joms veikti tarptautiniu mastu. Tokiu būdu vis labiau poliarizuotos visuomenės įgyja vis daugiau priemonių vykdyti plataus masto agitaciją ir kurti spaudimą vyriausybėms.
Dėl šių visuomenės tendencijų pasaulio vyriausybės vis dažniau susiduria su augančia praraja tarp visuomenės lūkesčių ir valdžios galimybių. Politikai yra priversti reaguoti į globalius struktūrinius pokyčius, bet kartu patiria vis didesnį spaudimą iš įvairių visuomenės grupių, kurių reikalavimai dažnu atveju vienas kitam prieštarauja. Tai ne tik kelia grėsmę demokratijai, bet atskirais atvejais gali nulemti ir politinės galios perėjimą iš valstybės institucijų kitoms struktūroms (pvz., įmonėms ar nevyriausybinėms organizacijoms), kurios pasirodo pajėgios išspręsti konkrečias problemas. Toks konfliktiškas visuomenės ir valdžios santykis gali įtakoti radikalias konstitucijos bei valstybės valdymo pertvarkas šalyse, susiduriančiose su ypač giliomis krizėmis, pagimdančiomis charizmatiškus lyderius.
NIC požiūriu, visuomenių ir valstybių nestabilumas paveiks ir tarptautinę tvarką. Dėl nesutampančių interesų ir ideologijų, o ypač – dėl JAV ir Kinijos konkurencijos gali kisti valstybių aljansai, tarptautinių organizacijų veiklos galimybės ir pobūdis, taip pat gali būti peržiūrimos ir keičiamos valstybių tarpusavio santykius reguliuojančios normos. Tokioje konkurencingoje aplinkoje išauga ir tarpvalstybinių konfliktų grėsmė, kurią papildomai didina ir įprastus karinius pajėgumus papildančios naujos technologijos, atveriančios naujas poveikio priešininkams galimybes per kibernetines atakas ir kitus agresyvius veiksmus.
Pasaulio raidos scenarijai
Įvertinę globalius struktūrinius pokyčius ir globalią dinamiką NIC ekspertai numatė penkis galimus pasaulio raidos scenarijus: „Demokratijų renensansas“, „Dreifuojantis pasaulis“, „Konkurencinga koegzistencija“, „Siloso bokštai“ bei „Tragedija ir mobilizacija“. Nesunku pastebėti, kad dauguma scenarijų yra pagrįsti konkrečių valstybių strategijų sėkme ar nesėkme.
„Demokratijų renesansas“ numato, kad JAV visiškai susigrąžina dominuojantį vaidmenį pasaulyje ir veda klestinčių demokratijų aljansą. Sėkmingas verslo ir vyriausybės bendradarbiavimas užtikrina demokratijų technologinę pažangą, kuri padeda atgaivinti ekonomikas ir pakelti pajamų lygį demokratinėse valstybėse. Dėl to šių valstybių patrauklumas auga, o Rusijoje ir Kinijoje perdėta visuomenės kontrolė stabdo pažangą ir atstumia talentus, kuriuos pritraukia JAV ir jų partneriai. Tai vienintelis visiškai optimistinis scenarijus.
Antrąjį scenarijų „Dreifuojantis pasaulis“ galima perskaityti kaip tam tikrą JAV žvalgybos bendruomenės perspėjimą Kinijai. Pagal šį scenarijų Kinija iš esmės įgyvendina savo strategiją, aplenkia JAV ir tampa didžiausia pasaulio ekonomika. Tačiau net ir tai įgyvendinusiai Kinijai nepakanka galios visapusiškai dominuoti pasaulyje. Todėl tarptautinė bendruomenė tampa vis labiau susiskaldžiusi ir praradusi kryptį, o tai trukdo jai bendradarbiauti sprendžiant globalių struktūrinių pokyčių diktuojamas problemas, tokias, kaip klimato kaita.
Trečiasis scenarijus „Konkurencinga koegzistencija“ vaizduoja tam tikrą JAV ir Kinijos įtakos balansą. Abi galios išlieka fundamentaliai priešiškos ir telkia aplink save ideologiškai artimus sąjungininkus. Tačiau tuo pat metu joms pavyksta sutarti dėl esminių prekybos principų ir užtikrinti abipusiai naudingus ekonominius santykius. Dėl didžiųjų pasaulinių galių tarpusavio priklausomybės plataus masto karo tikimybė šiame scenarijuje yra menka.
JAV Nacionalinės žvalgybos direktoriaus biuras (Office of the Director of National Intelligence – ODNI)
„Siloso bokštai“ – tai pasaulis, susiskaldęs į keletą regioninių blokų. Juos formuoja JAV, Kinija, Rusija, Europos Sąjunga (ES) ir dar keletas regionų lyderių. Blokai beveik nebendradarbiauja tarpusavyje, yra orientuoti į ekonominį savarankiškumą, atsparumą ir gynybą. Dėl to jie perorientuoja savo tiekimo grandines, siekia visiškos ar dalinės informacinės izoliacijos ir fragmentuoja tarptautinę prekybą. Tokiame pasaulyje beveik neįmanoma spręsti globalių problemų. Tarp scenarijaus eilučių galima perskaityti, kad tai – Rusijos aktyviai propaguojamas ir siekiamas „daugiapolis pasaulis“, kuris nėra naudingas nei JAV, nei Kinijai.
Paskutinis scenarijus „Tragedija ir mobilizacija“ skirtas netikėtumui – pasaulinio masto klimato ar aplinkos katastrofai, kurios pasekme tampa globaliai jaučiamas maisto trūkumas. Tokiu atveju nauja mobilizacija prasideda ES valstybėse, kur rinkimus laimi žaliųjų partijos. ES inicijuoja plataus masto tarptautinį atsaką, telkdama valstybių koaliciją, siekiančią realių globalių sprendimų neutralizuojant neigiamus klimato kaitos padarinius ir įveikiant skurdą. Prie koalicijos prisijungia Kinija, o vėliau – ir kitos Vakarų valstybės, įskaitant JAV. Tačiau pokyčiams priešinasi Rusija ir kitos valstybės, priklausomos nuo pajamų iš gamtos išteklių.
Spaudos konferencija Prezidentūroje. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda po susitikimo su Sveikatos ekspertų taryba sakė, kad prognozės dėl koronaviruso plitimo šalyje yra keliančios rūpestį, tačiau nėra tragiškos.
„Noriu pasidžiaugti, kad šiandien įvyko pirmasis Sveikatos ekspertų tarybos posėdis, kuriame buvo pateikti rezultatai, susiję su galimomis užsikrėtusiųjų skaičiaus augimo prognozėmis artimiausiomis savaitėmis, įvertinant skirtingus scenarijus“, – po susitikimo su Sveikatos ekspertų taryba teigė G. Nausėda.
Prezidentas patikino, kad ekspertų pateiktos prognozės yra keliančios rūpestį, tačiau nėra tragiškos.
„Noriu pasakyti, kad nereikia gąsdintis, prognozės yra keliančios rūpestį, tačiau jos nėra tragiškos ir viskas yra mūsų rankose. Tiek pačios valdžios, tiek dabartinės, tiek ateinančios: viena perduoda darbus, įgyvendina tai, ką reikia įgyvendinti, kita juos perima ir numato veiksmų planą, veiksmų algoritmą pačiomis pirmosiomis savo darbo dienomis“, – akcentavo jis.
G. Nausėda džiaugėsi ekspertų pilietine iniciatyva burtis į Sveikatos ekspertų tarybą ir įdėtu darbu.
„Man tiesiog belieka pasidžiaugti pilietine iniciatyva, kurią parodė mūsų geriausi šios srities specialistai, nepagailėję ir ilgojo Vėlinių savaitgalio laiko, daug diskutavę, daug ginčijęsi, bet parengę tikrai vertingą dokumentą, kuris padės mūsų sveikatos apsaugos politikams parengti geriausią priemonių planą“, – sakė prezidentas.
Šalies vadovas akcentavo, kad Sveikatos ekspertų tarybos darbas tęsis ir toliau, prognozės ir toliau bus tikslinamos, bus pereinama į kitas veiklos temas. G. Nausėda taip pat išreiškė viltį, kad bendromis tiek valdžios institucijų, tiek šalies gyventojų pastangomis koronavirusas bus suvaldytas.
„Tikiu, kad bendromis pastangomis, nėra, kad kažkas atsakingas, o kiti atsipūtę gyvena, valdžia, Prezidentūra, Vyriausybė, ministerija ir patys žmonės yra atsakingi, kiek ilgai užtruks mūsų kova su koronavirusu ir kokia ji bus sėkminga“, – vylėsi jis.
Prezidentas spaudos konferencijoje taip pat dėkojo medikams už nepamainomą indėlį kovoje su koronavirusu bei džiaugėsi, kad susitikime su Sveikatos ekspertų taryba dalyvavo sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga bei Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) kandidatė į premjeres Ingrida Šimonytė.
„Taip kad tiek tęstinumas bus užtikrintas, tiek ir priemonės, kurios bus pagrįstos geriausiomis ekspertų rekomendacijomis, bus garantuotos. Tuo noriu pasidžiaugti“, – teigė G. Nausėda.
Vilnius karantino metu. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Pagal patį pesimistiškiausią iš šiuo metu galimų keturių Covid-19 pandemijos Lietuvoje vystymosi scenarijų, jau lapkričio pradžioje reikėtų ruoštis griežtoms karantino priemonėms. Tokias išvadas suponavo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ir Lietuvos energetikos instituto (LEI) mokslininkai. Jų nuomone, kai šalyje pradeda vyrauti nevaldomi užsikrėtimų židiniai, viruso išplitimas gali viršyti ir pesimistines prognozes.
Pagal LSMU pranešimą, atlikę galimų atvejų modeliavimus, tyrėjai pažymi: jei kiekvieną parą naujų infekcijos atvejų padaugėtų 5,8 proc. (taip, kaip buvo rugsėjį), o 8 proc. visų užsikrėtusių būtų sunkūs ligoniai, kuriems reikalinga hospitalizacija, karantino priemones reikėtų griežtinti jau po Vėlinių. Tik tokiu būdu pavyktų sumažinti gydymo įstaigų krūvį ir pasiekti, kad Covid-19 pacientai visoje šalyje užimtų ne daugiau kaip šiuo metu suplanuotų tūkstančio ligoninių lovų.
Pagal pesimistinį scenarijų, šis lovų skaičius būtų visiškai užpildytas jau antroje lapkričio pusėje.
Jei būtų hospitalizuota 5 proc. visų užsikrėtusiųjų, karantino griežtinimo priemones šalyje reikėtų įvesti lapkričio 12 dieną.
Būtina pabrėžti: nors Lietuvoje vis daugėja prevencinių priemonių, yra didelė tikimybė, kad infekcijos plitimas gali pasiekti Čekijos, kur kasdien nustatoma apie 7 proc. daugiau naujų užsikrėtimų, lygį. Tokiu atveju koronaviruso infekcijos Lietuvoje paveiktiems pacientams numatytas ligoninių lovų skaičius gali būti viršytas anksčiau nei planuojama.
LSMU bei LEI mokslininkai atkreipia dėmesį, kad šiandien didžiųjų šalies miestų ligoninėse Covid-19 pacientams skirta tik 400 lovų, o jos gali būti užpildytos anksčiau nei regionuose. Dėl to ypač svarbu jau šiandien skirti papildomai lovų, mažinti gyventojų socialinius kontaktus, toliau nustatinėti sergančiųjų kontaktus, esant poreikiui, – saviizoliuotis. Taip pat svarbu išlikti atsakingiems, naudoti asmens apsaugos priemones, laikytis higienos ir distancijos.
Stabdykime koronavirusą. Slaptai.lt nuotrauka
LSMU ir LEI mokslininkai bei visuomeninės grupės www.united4health.lt nariai atlieka Covid-19 infekcijos plitimo Lietuvoje epidemiologinę stebėseną ir naujausius modeliavimo bei prognozavimo rezultatus skelbia interneto tinklalapyje https://lsmuni.lt.
Lietuvoje išlikus spalio pradžioje vyravusios epidemijos plitimo tendencijoms (kai kiekvieną parą naujų infekcijos atvejų daugėjo 3 proc)., o hospitalizuoti tektų 8 proc. visų užsikrėtusiųjų, karantino griežtinimo priemonių prireiktų vėliau, – apie gruodžio vidurį. O jeigu gydymas ligoninėje taptų būtinas tik 5 proc. visų užsikrėtusiųjų, karantino griežtinimo prireiktų prieš pat Naujuosius metus – gruodžio 31 dieną.
Tačiau mokslininkai perspėja, kad tiksliai nuspėti tolimesnės koronaviruso pandemijos eigos kol kas neįmanoma, nes iki šiol nėra tokių modelių, kurie leistų ją patikimai prognozuoti po savaitės ar vėliau. Šiuo metu Lietuvoje atliekami modeliavimai gali padėti numatyti, kada būtų tinkama įvesti karantino priemones ir išvengti sveikatos sistemos perkrovimo. Svarbu suprasti, kad daug kas šalyje priklausys ir nuo Vyriausybės sprendimų, taip pat – nuo gyventojų sąmoningumo bei jų savisaugos.
Lietuvos Seimas iš paukščio skrydžio. Slaptai.lt nuotr. Seimo nariai, vertindami nueinančius 2019-uosius, sako, kad visus metus politinė darbotvarkė buvo įtempta, nes vyko Prezidento, Europos Parlamento ir savivaldos rinkimai, tačiau, nepaisant didelės politinės turbulencijos, šaliai pavyko išlaikyti politinį stabilumą. Besibaigiantys metai, jų vertinimu, buvo darbingi, rezultatyvūs, taip pat kupini iššūkių, paženklinti skandalais.
Kadenciją baigiantys Seimo nariai pokalbyje su naujienų agentūros ELTA žurnaliste Jadvyga Bieliavska prognozavo, kad 2020-ieji nebus patys ramiausi – artėjant Seimo rinkimams bus ir populizmo, bus ir pykčio protrūkių viešojoje erdvėje, bus ir konkurencijos. Tautos atstovai norėtų, kad ateinančiais metais būtų daugiau tolerancijos, mažiau rietenų, daugiau įsiklausymo, konstruktyvių diskusijų ir protingų sprendimų vardan visų norimo rezultato – kad Lietuvoje gyventi būtų gera.
Kaip vertinate besibaigiančius metus?
Rima Baškienė, Seimo pirmininko pirmoji pavaduotoja, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narė:
Manau, kad politikoje trūko kompromisų paieškos ir susikalbėjimo, bet iš esmės – metai buvo darbingi ir rezultatyvūs.
Gediminas Kirkilas, Seimo pirmininko pavaduotojas, Europos reikalų komiteto pirmininkas, Lietuvos socialdemokratų darbo frakcijos narys:
Šiemet politinė darbotvarkė buvo gana įtempta – vyko treji rinkimai – savivaldos, Europos Parlamento ir Prezidento, todėl ir žmonių lūkesčiai buvo gerokai aukštesni, o tuo pačiu iš politikų sulaukėme pačių įvairiausių emocijų. Galima sakyti, kad visa tai – žmogiška, bet norėtųsi kad visi kartu labiau susikoncentruotume į konkrečius darbus ir jų rezultatus. Džiaugiuosi, kad, nepaisant įvairių politinių peripetijų, sugebėjome priimti biudžetą, kuris daugiau pajamų atneš senjorams ir šeimoms, auginančioms vaikus. Tokie sprendimai leidžia įgyvendinti vieną svarbiausių šios koalicijos tikslų – mažinti socialinę atskirtį.
Jurgis Razma, Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotojas:
Yra kuo pasidžiaugti žvelgiant į besibaigiančius metus: nepaisant pasaulinių ekonomikos stagnacijos tendencijų, Lietuvos ekonomika išlaikė neblogus augimo tempus, iš esmės neturėjom jokių nepalankių išorinių trikdžių, galėjom džiaugtis mūsų sportininkų, menininkų pasiekimais (vien Asmik Grigorian pasaulinis pripažinimas kiek vertas!). Kiek kitokie vertinimai žvelgiant į politiką. Čia kaip niekada daug valdančiųjų sukelto politinio chaoso, ypač skubotai teikiant neapgalvotus mokestinius įstatymų projektus, daug sulaužytų pažadų įvairioms visuomenės grupėms ir neįvykdytų susitarimų, kas sukėlė daug protesto akcijų, kurios atrodo neįprastai ekonomikos kilimo metais. Vyriausybės darbą trikdė premjero apsisprendimas dalyvauti Prezidento rinkimuose, o po jų matomas nusistovėjusių politinės galios centrų persistumdymas, kuris veiksmingam šalies valdymui nieko gero neduoda. O Sauliaus Skvernelio Vyriausybės silpnumą gerai iliustruoja negebėjimas veiksmingai reaguoti į gaisrą Alytuje ar šnipštu pasibaigęs garsiai deklaruotas Žemės ūkio ministerijos kėlimas į Kauną.
Artūras Skardžius,Lietuvos socialdemokratų darbo frakcijos seniūno pirmasis pavaduotojas:
Besibaigiantys metai nebuvo lengvi, vyko treji rinkimai, buvo daug ginčų ir ne visada pamatuotos kritikos. Tačiau žvelgiant atgal galima pasidžiaugti, kad Lietuva juda į priekį, o sėkmingų, 2019 metais Seime priimtų sprendimų dėka žmonių gyvenimo kokybė ir toliau gerės. Reikia mažiau skųstis, daugiau dirbti ir optimistiškai žvelgti į ateitį.
Irena Šiaulienė, Seimo pirmininko pavaduotoja, Lietuvos socialdemokratų darbo partijos frakcijos narė:
Besibaigiantys 2019 m. politiškai buvo intensyvūs: treji – savivaldos, Prezidento ir EP – rinkimai, turėsiantys reikšmingos įtakos šalies gyvenimui.
Kita vertus, viskas, kas šiuo metu vyksta politiniame gyvenime, siejama su 2020 m. vyksiančiais Seimo rinkimais – rinkimų kampanija jau prasidėjusi, nors oficialiai ji dar nepaskelbta. Lietuvą kuriame kartu. Slaptai.lt nuotr.
Reikia džiaugtis, kad šalies ekonominis ir socialinis gyvenimas stabilus, gerėja žmonių socialinė padėtis: didėja minimalus ir vidutinis atlyginimas, vaiko pinigai, pensijos, pagal konkurencingumo indeksą Lietuva pakilo, gerai vertinama pagal makroekonominį stabilumą, IT naudojimą. Tai prielaidos, leisiančios siekti gerovės visiems, teisingesnės visuomenės.
Simonas Gentvilas, Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojas, Liberalų sąjūdžio frakcijos narys:
Metai tikrai buvo geri ir tokius bus sunku atkartoti artimiausiais metais. Nepaisant didelės politinės turbulencijos Lietuvoje – dėl Prezidento rinkimų ir priešrinkiminio biudžeto, Europoje – dėl „Brextito“, o pasaulyje – dėl neaiškios JAV politikos prekyboje ir NATO, mūsų šaliai pavyko išlaikyti politinį stabilumą ir ekonominį augimą. 2019-aisiais stabilizavosi ir Lietuvos gyventojų skaičius – pirmas toks stabtelėjimas nuo 1990-ųjų.
Praėjusiais metais Lietuvoje išskirčiau ekologinį pabudimą. Jis atėjo ir su pasaulinėmis problemomis dėl Amazonės gaisrų, ir dėl savų nelaimių – užteršto geriamo vandens, Alytaus gaisrų ir valdžios ausis pasiekusių Klaipėdos taršos problemų. Jaučiu, kaip tiek vidutinio lietuvio mąstysenoje šiemet įvyko virsmas, tiek mes patys delegavome jauniausią Europos Komisijos komisarą atsakingai aplinkosaugos sričiai.
Rita Tamašunienė, vidaus reikalų ministrė, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos narė:
Šie metai buvo kupini iššūkių, ypač antroji metų pusė. Sutikau puikių žmonių, kurie deda daug pastangų rūpindamiesi mūsų visa vidaus reikalų sistema. Be abejo, čia, kaip ir kiekvienoje kitoje srityje, yra nemažai tobulintinų dalykų. Tikriausiai tai yra natūralu, nes nuolat vyksta pokyčiai, tad procesas nėra baigtinis, o mes daug ko turime išmokti. Surėmę pečius su Vidaus reikalų ministerijos bei jai pavaldžių įstaigų darbuotojais padarėme nemažai darbų, bet daug užduočių mūsų dar laukia.
Julius Sabatauskas, Seimo opozicijos lyderis, Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narys:
Nueinantys metai paženklinti skandalais, per kuriuos buvo matoma, kad žmonės, gavę įtakingas pareigas, naudoja jas ne visuotinei, o savo, artimųjų ar draugų gerovei. Tai ir susisiekimo ministro epopėja, ir keliukų asfaltavimas, ir daugybė kitų. Tokie visi dalykai kaupiasi žmonių sąmonėje ir kelia nusivylimą, nors žmonių gyvenimas lyg ir neblogėja. Tuo tarpu vis pamatome, kad politikai užsimiršta ir gyvena tarsi atskirame savame burbule. Nejaučia tų nuotaikų, kasdienių problemų nerimo. Nejaučia, kad trečdalis gyventojų vis dar skursta. Ekonomika auga, o daugėja skurstančių žmonių – tai neteisinga. Tokia situacija reikalauja sisteminių sprendimų. Kita vertus, šie metai paženklinti tokia nelaime kaip Alytaus gaisras. Jo gesinimo epopėja parodė, kad centrinė sistema yra serganti ir nepajėgi pasirūpinti žmonių saugumu. Gyventojai solidarizavosi, rėmė pasiaukojusius ugniagesius, Alytaus vadovai patys turėjo imtis iniciatyvų.
Andrius Kupčinskas, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys:
Besibaigiantys metai Lietuvai, nepaisant politinių peripetijų ir metamorfozių, manau, buvo gana neblogi. Baltijos kelio 30-mečio minėjimas daugeliui piliečių priminė, kiek toli pažengėme įtvirtindami savo valstybingumą ir Laisvės pozicijas. Metai dar buvo išskirtiniai rinkimų ir referendumų gausa, bet jie tik parodė, kad piliečiai jau atsirenka ir nesimėto į kraštutinumus. Džiugina šiemetiniai lietuvių tarptautiniai pasiekimai ir įvertinimai kultūros (Asmik Grigorian), meno (Venecijos bienalė), sporto (Danas Rapšys), ekonomikos (pakilome „Doing Business“ reitinge į 11 vietą) ir religijos (kardinolas Sigitas Tamkevičius) ar istorijos (palaidoti Sukilimo dalyviai ir paskutinis partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas) srityse. Todėl 2019-ieji jie kelia gerus jausmus.
Algimantas Salamakinas, Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narys:
Praėję metai – jeigu politiniu aspektu – sudėtingi, atnešę daug chaoso, nesuprantamų žingsnių ir veiksmų. To pasekmės, kad žmonės visai prarado pasitikėjimą valdžia, Vyriausybe, kitomis institucijomis. Dar labiau nusmuko Seimo reitingai. Visi metai buvo tarsi nusišnekėjimų lavina iš valdančiųjų tribūnos – tai mes jau išeisim iš valdžios, tai mes jau laimėjome visus rinkimus, tai mes taip nesakėm. Tarsi čia – ne Seimas, ne Vyriausybė, o kažkoks nelabai blaivių žmonių klubas. Jiems pritrūko solidumo. Jeigu tikėtume tais Rytų horoskopais – buvo tikri Kiaulės metai. Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Artėjantys 2020 metai bus istoriniai – Lietuva minės Nepriklausomybės 30-metį, išsirinks naują Seimą. Kokią Lietuvą regite 2020 metais?
R. Baškienė:
Regiu pažangią, stiprėjančią ir augančią Lietuvą.
G. Kirkilas:
Tikiu, kad būdami nuoširdūs ir koncentruodamiesi į darbus ir sprendimus, kurie atneštų naudą Lietuvos žmonėms, mes galime pasiekti daugiau. Nebūkime naivūs – 2020-ieji nebus patys ramiausi – bus ir populizmo, bus ir pykčio protrūkių viešojoje erdvėje, bus konkurencijos – juk Seimo rinkimai nenumaldomai artėja. Rinkimų kova jau prasidėjusi. Tačiau, man atrodo, visas tas purvo pylimas įdomus patiems politikams, o visuomenei labiau rūpi šalies ekonominiai reikalai, gyventojų finansinė būklė ir galimybės, dvasios būsena, psichologinis klimatas – būtent šiems dalykams turime skirti daugiau dėmesio minėdami Nepriklausomybės 30-metį.
J. Razma:
Norėtųsi, kad Nepriklausomybės trisdešimtmečio minėjimo metais sugebėtume labiau susitelkti, susivienyti ir kartu pasidžiaugti tuo Lietuvos Nepriklausomybėje nueitu keliu. Bet nesu visiškas optimistas ir nesiryžčiau tvirtinti, kad artėjantys Seimo rinkimai nedarys trikdančio poveikio. Jeigu jau šiomis dienomis pats ministras pirmininkas, kuris turėtų imtis telkiančios lyderystės, naujamečius komentarus palydi neregėto nekorektiškumo išpuoliais prieš didžiausią opozicinę partiją, ko norėti iš mažiau reikšmingų partijų, siekiančių kaip nors persiropšti per rinkimų barjerą, lyderių? Vis dėlto tikiu augančia rinkėjų politine branda ir gebėjimu nepasiduoti primityviai kurstomoms emocijoms, ir tai galiausiai turėtų lemti Seimo, pasižyminčio didesne politinės veiklos kokybe, išrinkimą, o po to – politiškai brandžios ir tikrai profesionalios Vyriausybės suformavimą. Tikiu, kad turėsime tokią Vyriausybę, kuri sugebės formuluoti įkvepiančius, viltingai nuteikiančius tikslus, nebijančią imtis būtinų reformų, kurių, deja, pristigo besibaigiančioje kadencijoje. Vardan tos Lietuvos. Slaptai.lt nuotr.
A. Skardžius:
Stiprią, savarankišką ir lygiavertę kitoms Europos Sąjungos valstybėms – tokią Lietuvą noriu ir siekiu matyti. Norėtųsi, kad ateinančiais metais būtų daugiau tolerancijos, mažiau rietenų, daugiau įsiklausymo, konstruktyvių diskusijų ir sprendimų. Juk visi norime to paties rezultato – kad Lietuvoje gyventi būtų gera. Kad augtų ekonomika, mažėtų socialinė atskirtis, kad jaunimas masiškai neemigruotų ieškoti geresnio gyvenimo. Toks ir turi būti tikslas minint Lietuvos Nepriklausomybės 30-metį.
I. Šiaulienė:
Norėtųsi, kad 2020 m., minėdami Nepriklausomybės 30-metį, suvoktume, jog Lietuva pasiekė tikrai daug: gyvename, lyginant su praeitimi, geriau nei anksčiau, o naujiems iššūkiams esame pasirengę.
Žinoma, tai nereiškia, kad pasiekėme tobulybę, bet norėtųsi, kad siekdami Gerovės valstybės, šalindami trūkumus nesukurtume naujų, kad mūsų visuomenės emocinis laukas būtų giedresnis, jaustumėmės vieni kitiems reikalingi, o ne supriešinti, smulkmenos nebūtų sureikšminamos ir jos neužgožtų esminių reikalų, o reakcijos į jas – santūresnės.
S. Gentvilas:
Lietuva dar niekada savo istorijoje nebuvo tokia saugi, pasiturinti ir vakarietiška kaip šiandien. Esame visaverčiai, nors ir labai maži, Vakarų civilizacijos dalyviai ir kūrėjai. Lietuvių kalba taip pat, kaip niekad saugi, įsitvirtinusi ir apsaugota. Tačiau tiek politikoje, tiek tarp žmonių vis dar gausu baimių. Dėl kalbos, dėl identiteto, dėl saugumo. Norėtųsi, kad žengiant į ketvirtąjį šalies nepriklausomybės dešimtmetį ir rudens Seimo rinkimus nebesižvalgytume krūpčiodami per petį, o išdidžiai žvelgtume į ateitį. Ateinančio dešimtmečio pabaigoje norisi suklestėjusią Lietuvą matyti tampančią iš ES paramos gavėjos į donorę, iš ES talentų donorės virstančią Rytų Europos talentų traukos centru. Labai norėtųsi, kad 2020 m. Seimo rinkimai būtų realus žingsnis tokios galimybių Lietuvos sukūrimo link.
R. Tamašunienė:
Norėčiau, kad Lietuva būtų stipri ir nepriklausoma. Pasidžiaukime, kad šiandien mūsų valstybė sulaukia pripažinimo įvairiose srityse, kad mūsų piliečiai aktyviai garsina Lietuvos vardą. Mylėkime ir gerbkime savo Tėvynę. Praėjus 30 metų nuo Nepriklausomybės atkūrimo turime stiprinti Lietuvą. Vidaus reikalų ministerija jungia visus statutinius pareigūnus, visus, kurie rūpinasi mūsų žmonių saugumu. Norėčiau, kad visuomet būtume saugūs, o mūsų sienos tvirtos. Jau šiandien turime kloti pamatus ateities kartoms, kaip sakoma, turime sodinti medžius, po kuriais mes nesėdėsime. Taip pat man labai svarbūs yra regionai ir regioninė politika. Labai noriu, kad turėtume stiprius, savarankiškus, išsivysčiusius regionus, kuriuose sutvarkyta infrastruktūra, kuriamos darbo vietos. Tikiuosi, kad naujasis įstatymas, kurį pateikiau Seimui, įgalins savivaldybes savarankiškai spręsti dėl regionų plėtros ir kompleksiškai spręsti visus klausimus.
J. Sabatauskas:
Kiti metai jubiliejiniai dar ir dėl to, kad prieš 100 metų buvo išrinktas ir Steigiamasis Seimas. Ligi tol Lietuvoje buvo blaškomasi būti respublika ar monarchija. Bet noriu pasakyti, kad, nepaisant šventinių minėjimų ir renginių, šalies žmonėms vėl bus neramu, nes įgyvendinant priimtą biudžetą jausis priešrinkiminė karštligė, kuri gali pasireikšti įvairiomis perturbacijomis. Jau matėme, kaip viešojo sektoriaus darbuotojai reagavo į nevykdomus valdžios pažadus.
A.Kupčinskas:
2020-ieji bus išskirtiniai, 30-ieji Kovo 11-osios Aktui ir jubiliejinei mūsų atkurtai Nepriklausomybei. Manau, juos deramai minėsime ir įvertinsime signatarų indėlį bei visos lietuvių tautos pastangas būti laisviems. Kitų metų pabaigoje rinksime Seimą, tikiuosi, kad jis bus labiau paisantis valstybiškumo tradicijų, nesikėsinantis į demokratijos ir konstitucines normas, turintis aiškesnę valstybės raidos viziją bent jau artimiausiems ketveriems metams.
A. Salamakinas:
Kitų metų pirmas pusmetis, matyt, dar bus toks pat nesusipratimų tęsinys. Paskui visi įsivels į rinkimų kampaniją, solidžių veiksmų vėl nereikia per ją tikėtis. Taip turbūt tempsim ir kitus metus, kol tauta tars žodį – kaip toliau gyvensim. Chaose ar grįšim į normalų gyvenimą?
Ko norėtumėte palinkėti sau ir Lietuvos žmonėms?
R. Baškienė:
Linkiu gerumo ir pozityvumo ieškančiomis akimis žvelgti į gyvenimą.
G. Kirkilas:
Nuoširdžiai linkiu visiems Lietuvos gyventojams sveikatos, tolerancijos ir pagarbos vieni kitiems, ir, be abejonės, vienybės!
J. Razma:
Lietuvos žmonėms bendriausia prasme linkiu kuo didesnio jų lūkesčių išsipildymo, didesnio saugumo (visomis prasmėmis) jausmo, didesnio suvokto tikėjimo ateitimi. Su tuo būtų susieti ir palinkėjimai sau – politikui pasistengti kuo daugiau prisidėti, kad žmonių lūkesčiai būtų patenkinti, kad žmonės pajustų daugiau teisingumo ir sąžiningumo, nepakantumo korupcijai ir kitiems gyvenimą nuodijantiems reiškiniams. Norėtųsi, kad kitais metais kuo daugiau lietuvių, išsibarsčiusių po visą pasaulį, grįžtų į gimtąjį kraštą čia surasdami ir tinkamo darbo, ir normalaus gyvenimo galimybes. Aš myliu Lietuvą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
A.Skardžius:
Visiems norėčiau palinkėti ramių, laimingų, turtingų, prasmingų ateinančių metų. Rasti laiko jaukioms akimirkoms su artimiausiais žmonėmis.
I.Šiaulienė:
Sakoma, kad bloga kelionė yra ta, kuri nepaliko pėdsakų, verčiančių tobulėti. Linkiu, kad mūsų žingsnius lydėtų išmintis, tikėjimas, viltis ir pasitikėjimas savimi, o 2020-ieji būtų pavykusi kelionė, kuri mus pakeitė…
S. Gentvilas:
Daugiau šypsotis ir atrasti laiko džiaugtis bendravimu su aplinkiniais – savo kiemo, kaimo ar namo bendruomene. Laimė nėra materialus jausmas.
R. Tamašunienė:
Norėčiau palinkėti, kad mes visi daugiau laiko skirtume sau ir artimiesiems. Nuolat skubame, nuolat turime daug darbų, bet visuomet svarbu skirti laiko šeimai. Taip pat linkiu, kad Lietuvos žmonės visuomet išliktų ryžtingi ir atsakingi, veržlūs ir kūrybingi. Didžiuokimės savo gerais darbais ir poelgiais, savo didelėmis ir mažomis pergalėmis.
J.Sabatauskas:
Ir sau, ir visiems linkiu to paties – kad sprendimai būtų pamatuoti, nebūtų skuboti. Kad kitais metais Lietuvos gyventojai išsirinktų tokią politinę valdžią, kuri priiminėtų apgalvotus, išdiskutuotus sprendimus, kurie atitiktų visų žmonių interesus, o ne vien išrinktųjų. Ar atsikvošės lietuvių tauta? Slaptai.lt nuotr.
A. Kupčinskas:
Lietuvos žmonėms palinkėsiu daugiau bendrystės, tarpusavio supratimo, tikėjimo ir pergalių olimpiniuose metuose. Prasmingų ir šviesių ateinančiųjų, tegu šv. Kalėdų dvasia kuo ilgiau užsilieka visų namuose!
A. Salamakinas:
Protingų sprendimų ir solidumo visiems linkiu. Kad grįžtume į normalią raidą, racionalius sprendimus, kad baigtųsi blaškymasis, kad sprendimai nebūtų priimami pagal asmeninę sampratą. Jeigu, pavyzdžiui, negeri kavos, tai ar reikia uždrausti ją visiems?
„Baltijos tyrimų” direktorė Rasa Ališauskienė. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
2019 metai įnešė didelių permainų į partijų reitingų lentelę: palaikančių socialdemokratus ir „darbiečius“ procentas gerokai išaugo, o rinkėjų, pasiryžusių balsuoti už „valstiečius“, sumažėjo net 7,9 proc. Sociologės teigimu, tikėtina, kad 2020 metais vykstančiuose Seimo rinkimuose dominuos keturios politinės jėgos: konservatoriai, socialdemokratai, „darbiečiai“ ir „valstiečiai“, tačiau galutinį partijų išsidėstymą gali nulemti daugybė veiksnių.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ atliktos apklausos duomenimis, 2019 metų lapkričio mėnesį pirmoje vietoje esančią Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus (TS-LKD) palaikytų 17,3 proc. respondentų (2018 metų lapkritį juos palaikė 20,2 proc.).
Palaikymas 2019 metais labiausiai išaugo Lietuvos socialdemokratų partijai (LSDP) ir Darbo partijai (DP): lapkričio mėnesį už antroje vietoje esančią LSDP balsuotų 13 proc. apklaustųjų (2018 m. – 9,2 proc.), o už trečiojoje vietoje įsitvirtinusią DP – 9,1 proc. (2018 m. – 6,1proc.).
Didžiausią reitingų nuosmukį šiais metais patyrė iš lyderių trejetuko iškritusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), kuriai šių metų lapkričio mėnesį paramą išreiškė 7,3 proc. respondentų (2018 m. – 15,2 proc.).
„Valstiečių“ reitingų kritimas
„Baltijos tyrimų“ vadovės Rasos Ališauskienės teigimu, LVŽS reitingai po rinkimų buvo labai aukšti – 2016 metų spalio mėnesį juos palaikė 36 proc. apklaustųjų. Anot sociologės, visgi įprasta, kad laimėjusios rinkimus partijos reitingai kadencijos pradžioje būna labai aukšti dėl didelių rinkėjų lūkesčių.
„Po rinkimų lūkesčiai yra labai dideli, o ta partija, kuri rinkimuose gauna daugiausiai balsų, paprastai būna tarp pirmaujančių (reitinguose – ELTA) ir ryškiai šoka į priekį. Bet tai turbūt žmogiškasis veiksnys, kad žmonės labai daug sudeda vilčių ir pakankamai greitai nusivilia“, – Eltai teigė R. Ališauskienė, akcentuodama, kad partijos reitingai neretai priklauso ne tik nuo partijos veiksmų, bet ir nuo rinkėjo psichologijos.
Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Anot sociologės, praėjus porinkiminiam laikotarpiui, labai daug kas priklauso nuo valdančiosios partijos veiksmų, komunikavimo bei opozicijos aktyvumo. Visgi, R. Ališauskienės teigimu, šiais metais „valstiečių“ reitingai krito sparčiau ir dėl to, kad vyko prezidento, savivaldos bei Europos Parlamento rinkimai, kuriuose „valstiečiai“ pasirodė nekaip.
„Pakankamai daug buvo ir visokių kritikuojamų bei skandalingų dalykų. Tie patys pralaimėti „valstiečių“ kandidato į prezidentus rinkimai, o ir savivaldoje bei Europos Parlamente nekaip pasirodė. Partijos nesėkmingas pasirodymas rinkimuose populiarumo jai taip pat neprideda. Vis dėlto rinkėjai labiau mėgsta laiminčius, negu pralaiminčius“, – sakė R. Ališauskienė.
„Baltijos tyrimų“ vadovė akcentuoja ir situaciją, kai per 2016 metų rinkimus į Seimą vienmandatėse apygardose neretai buvo balsuojama prieš „valstiečių“ konkurentą. Šie protesto balsai nebuvo lojalių rinkėjų balsai, todėl atsidūrusi valdžioje LVŽS juos prarado.
„Esmė, kad būtent šie žmonės nėra tokie lojalūs arba programiniai šios partijos šalininkai. Tai buvo daugiau atsitiktiniai balsuotojai, ypač,jei jie balsavo prieš kažką kitą. Būtent jų balsai ir nubyra. O tie, kurie balsavo už partijos sąrašą, jų apie pusę yra pasirinkę už šitą partiją balsuoti ir toliau. Taigi „valstiečiai“ vis tiek dalį senų, lojalių šalininkų išlaikys“, – prognozavo „Baltijos tyrimų“ vadovė.
„Sunku pasakyti, ar tai bus kaip dabar – apie 7 proc., ar apie 10 proc. iš visų rinkėjų. Bet turėkime omenyje, kad balsuoti ateina tik apie pusę rinkėjų, todėl tie 7 procentai pavirsta beveik 14 proc. Klausimas, kiek iš tų, kas dabar dar renkasi „valstiečius“, yra tikrai lojalūs, kurie visada už juos balsuoja, o kiek tokių, kurie tiesiog neranda kažko geresnio“, – sakė R. Ališauskienė. Pasak sociologės, labai daug kas priklausys nuo to, kas ves rinkimų į Seimą sąrašą.
Konservatorių rinkėjas lojalus, bet jiems sunku pritraukti balsų iš kitų partijų
TS–LKD ir toliau išlieka įsitvirtinę reitingų lentelės pirmoje vietoje. R. Ališauskienės teigimu, „konservatoriams“ pavyko pasididinti savo elektoratą.
„Jie savo pastovų elektoratą pasididino, nes dar prieš porą metų jų pagrindinė problema buvo, kad už konservatorius balsavo dažniausiai pagyvenę žmonės ir du trečdaliai jų rinkėjų buvo vyresni negu 65 metų. Dabar (rinkėjų amžius – ELTA) išsilygino ir atsirado jaunimo, kuris palaiko juos“, – tikino sociologė. Konservatoriai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Rinkėjas tapo labiau atitinkantis visuomenės struktūrą, tik tiek, kad jų yra baigtinis skaičius. Prie konservatorių nesijungia atsitiktiniai rinkėjai, kurie yra nusivylę kažkokia kita partija. Konservatorių rinkėjas labiau disciplinuotas, žymiai lojalesnis, bet labai didelis skaičius lietuvių rinkėjų balsuos už bet ką, tik ne už konservatorius“, – sakė R. Ališauskienė.
Anot sociologės, dėl šios priežasties konservatoriai turi limitą rinkėjų balsų, kuriuos gali pritraukti. R. Ališauskienės teigimu, ateinančiuose rinkimuose TS-LKD bus sunkiausia vienmandatėse rinkimų apygardose.
„Sunkiausia bus vienmandatėse, nes jeigu išeis į antrą turą konservatorius ir kurios nors kitos partijos atstovas, tai didelė tikimybė, kad rinkėjai, kurie balsavo ne už konservatorių pirmame ture, balsuos už tos kitos, dažnai net nelabai svarbu kurios, partijos atstovą“, – prognozavo sociologė.
DP ir LSDP susigrąžina „valstiečiams“ perleistus balsus
„Baltijos tyrimų“ vadovės teigimu, DP ir LSDP reitingų kilimas 2019 metais nėra netikėtas, nes šios partijos laikinai buvo praradusios rinkėjų dalį, kuri per praėjusius Seimo rinkimus balsavo už „valstiečius“.
„Šios abi partijos dalinasi tuos žmones, kurie iš dalies ir buvo jų rinkėjai, nes anksčiau ir „socdemai“, ir „darbiečiai“ turėjo daugiau balsų, tik vėliau dalis rinkėjų persimetė pas „valstiečius“. Dabar tiems rinkėjams, kuriems nebepatinka „valstiečiai“, artimiausios yra šitos dvi partijos“, – sakė R. Ališauskienė.
Visgi, pasak sociologės, dalis praėjusiuose Seimo rinkimuose balsavusių už „valstiečius“ ir jais nusivylusių rinkėjų ateinančiuose parlamento rinkimuose apskritai nedalyvaus.
„Persidalijimas vyksta. Dalis tų, kurie balsavo už „valstiečius“ ir nusivylė, visai neis į rinkimus. Nebūtinai visi staiga puls pas kažką bėgti, tiesiog gali būti, kad aktyvumo sumažės dėl nusivylimo. Bet vis tiek, kas balsavo už „valstiečius“, pas TS-LKD nepereina“, – sakė „Baltijos tyrimų“ vadovė.
DP aukštas pozicijas reitingų lentelėje sociologė aiškina ir partijos lyderio Viktoro Uspaschiko sugrįžimu. Viktoras Uspaskich. Slaptai.lt nuotr.
„Tai viena didžiausių partijų pagal narių skaičių Lietuvoje. Faktas, kad partija ir išlaiko savo pozicijas. O kai prie partijos vairo grįžo Viktoras Uspaschikas, jis ir patraukė atgal tuos rinkėjus, kurie buvo pabėgę“, – tikino R. Ališauskienė. Anot jos, DP yra labai priklausoma nuo lyderio.
„Baltijos tyrimų“ vadovės teigimu, suskilus partijai rinkėjai labiau yra linkę balsuoti už senąją, o ne atskilusią partiją. Anot jos, puikus to pavyzdys – nuo LSDP atskilusi Lietuvos socialdemokratų darbo partija (LSDDP), susilaukianti gerokai mažiau palaikymo.
„Dauguma renkasi senąją, nenuskilusią partiją. Lygiai tas pats su liberalais. Liberalų taip pat yra kelios partijos. Rinkdamiesi kartais žmonės klysta, painiojasi, bet vis tiek daugiau palaiko Liberalų sąjūdį, o ne naujai susikūrusią partiją“, – aiškino sociologė. Ji taip pat patvirtino, kad dalinimasis į kelias panašias partijas kenkia, nes rinkėjai jas neretai supainioja, o jų balsai išsidalina.
Lyderių ketvertukas
R. Ališauskienės teigimu, labiausiai tikėtina, kad ateinančiuose 2020 metų Seimo rinkimuose dominuos keturios partijos: TS–LKD, LSDP, DP bei LVŽS. Visgi „Baltijos tyrimų“ vadovė yra įsitikinusi, kad šio ketvertuko išsidėstymas gali priklausyti nuo daugybės veiknių. Nepaisant to, sociologė akcentuoja, kad vertinant šių metų tendencijas daugiausia šansų daugiamandatėje apygardoje turi konservatoriai.
„Visgi šio ketvertuko išsidėstymas priklausys nuo labai daugelio veiksnių. Pagal dabartinę padėtį vaizdas toks, kad pagal sąrašą TS-LKD geriausiai atrodo ir turi didžiausių šansų būti pirmi tarp sąrašų, o toliau persistumdymų gali būti labai įvairių“, – apibendrino R. Ališauskienė.
Mokesčių akmuo. Vytauto Visocko nuotr.
Skubotai priimti sprendimai dėl mokesčių keitimo kitais metais gali lemti prastesnius investicijų rezultatus, sako Eltos kalbinti ekonomistai. Tačiau, jų teigimu, reikšmingų ekonominių nuosmukių ateityje nenumatoma, o atlyginimai bent jau pirmoje metų pusėje ir toliau reikšmingai augs.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyriausioji ekspertė Indrė Genytė-Pikčienė Eltai sakė, kad šie metai nustebino, nes teko gerinti makroekonomines prognozes, tačiau antroje metų pusėje ekonomiką pradėjo veikti eksporto sulėtėjimas.
„Vidaus paklausa ir į vidaus rinką orientuoti sektoriai iš tiesų vis dar rodo pakankamai aukštą tempą, yra dinamiški, gyvybingi. Kalbant apie tuos rizikos židinius, dalis jų jau pradėjo daryti įtaką ne tik euro zonai, bet ir Lietuvai per eksportą“, – teigė ekspertė.
Tačiau šių metų pabaiga, pasak I. Genytės-Pikčienės, įnešė neapibrėžtumo, nes ilgą laiką nebuvo žinoma, kokie mokestiniai pakeitimai įsigalios kitais metais.
„Mokestiniai chaotiški pakeitimai, kurie tai atsirasdavo, tai išnykdavo, tai pasikeisdavo, rodo, kad turime rimtą mokestinės sistemos formavimo problemą, nes tie sprendimai visiškai nekoreliuoja su mokestinės sistemos tvarumu ir toliaregiškumu. Dėl kitų metų tai įnešė neapibrėžtumo“, – tikino ekonomistė.
Jai pritarė ir „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas. Jo teigimu, politinis chaosas metų pabaigoje padidino neapibrėžtumą verslui ir gyventojams.
„Ekonomine prasme metų pabaiga yra pakankamai gera. Bet, politine prasme kalbant, Vyriausybės veiksmai skiriasi kaip diena ir naktis, kas buvo prieš prezidento rinkimus ir po. Tai, be abejo, sukėlė tam tikrų klausimų ir neapibrėžtumą padidino tiek verslui, tiek gyventojams“, – Eltai sakė Ž. Mauricas.
I. Genytės-Pikčienės teigimu, kai kurie mokestiniai pakeitimai, pavyzdžiui, susiję su selektyviu kredito įstaigų apmokestinimu, prastina Lietuvos reputaciją ir verslo aplinką, kai kalbama apie kitų metų investicijas. Mokesčiai
„Jeigu matome kažkokį diskriminacinį sprendimą, susijusį su tam tikru sektoriumi, kas dabar liečia bankus, ir taikomu aukštesniu pelno mokesčiu bankų sektoriui, kiekvienas ateinantis investuotojas jaus nerimą ilgesniuoju ar vidutiniu laikotarpiu. Jeigu biudžetui pritrūks pajamų, ar nebus aukštesnis tarifas taikomas dar vienam sektoriui“, – teigė ekonomistė.
„Tokių neapgalvotų neišdiskutuotų mokesčių įvedinėjimas vienareikšmiškai prastina Lietuvos verslo aplinką ir natūralu, kad ateityje prognozuoja prastesnius ateinančių investicijų rezultatus“, – pridūrė I. Genytė-Pikčienė.
Ž. Mauricas taip pat teigė manantis, kad Lietuva nebesusidėlioja prioritetų ir nerodo ryžto tapti patraukliausia šalimi investicijoms.
„Galbūt dar per drąsu teigti, kad investicinė aplinka tapo nepatraukli investuotojams, bet Lietuva nerodo tolimesnio ryžto tapti patraukliausia valstybe investicijoms ir pradėjo stoviniuoti, blaškytis, nebesusidėlioja prioritetų. Dar prieš kelis metus investicijų pritraukimas, darbo vietų kūrimas buvo prioritetas numeris vienas. Dabar jau pereinama į atskirties mažinimą, perskirstymo didinimą, ir investuotojams kyla klausimų, kaip bus toliau, ar tai nebus investicinės aplinkos bloginimo sąskaita“, – teigė ekonomistas.
I. Genytė-Pikčienė tikino, kad nerimą kelia ir tai, kad, matant kuklesnes makroekonomines prognozes, projektuojami pakankamai aukšti tiek pajamų, tiek išlaidų augimo tempai, nors atlyginimai viešajame sektoriuje auga greičiau nei privačiame, neįgyvendinami PVM ir akcizo mokesčių įgyvendinimo planai. Tuo metu akcizų kėlimas kitais metais, pasak ekspertės, paskatins šešėlį. Vis dėlto reikšmingo sukrėtimo ekonomikoje, pasak jos, nenumatoma.
Kalbėdama apie atlyginimų augimą kitais metais, LLRI vyriausioji ekspertė sakė, kad veiklose, kur sukuriama aukštesnė pridėtinė vertė, jie tikrai augs, tačiau regionuose besivystantiems verslams atlyginimų augimas bus labai skausmingas.
„Yra atskiros ekonominės veiklos, kaip tekstilės pramonė, medienos pramonė, maisto sektorius, kur iš tikrųjų konkurencingumui atlyginimų augimas daro pakankamai nemažą žalą ir būtent toms veikloms savo produkciją realizuoti išorės rinkose dėl brangstančių darbo kaštų darosi vis sunkiau. Periferijoje besivystantiems verslams, kurie dirba mažomis maržomis, labai skausmingas atlyginimų augimas, jie tos erdvės didinti neturi ir čia netgi gali tapti išlikimo klausimu ateinančių kelių metų perspektyvoje“, – sakė ekspertė.
Tuo metu Ž. Mauricas, paklaustas apie kitų metų ekonomines prognozes, teigė, kad, nors pirmą pusmetį dar bus jaučiama inercija, antras pusmetis bus kupinas iššūkių.
„Manau, kad kitais metais bus nemažai inercijos, ypač pirmą pusmetį, nes ir minimalus darbo užmokestis kils, ir pensijos pakankamai sparčiai kils, ir nedarbo lygis žemas. (…) Antras pusmetis gali būti ne toks geras. Be abejo, tai sutaps su rinkimais, ir manau, kad tam tikrų grėsmių bus, nes partijos dalys pažadus, kurie nebūtinai bus nukreipti į investicijų pritraukimą“, – teigė Ž. Mauricas.
Ekonomisto įsitikinimu, Lietuvos prioritetas ateinančiais metais turi likti investicijų pritraukimas ir tvarus augimas, bet, jo manymu, tai mažai tikėtina.
Valstybinė mokesčių inspekcija. Slaptai.lt nuotr.
„Lietuva turi rezervų pakankamai nemažai ir neturi labai didelių išorės bei vidaus nesubalansuotumų. Tuo požiūriu tikrai mes, drįsčiau teigti, esame aukščiau nei Latvija, Estija ir daugelis Vidurio Europos valstybių. Tačiau, kaip minėjau, didžiausią nerimą kelia tai, kad prioritetai keičiasi“, – sakė Ž. Mauricas.
ELTA primena, kad Seimas po ilgų diskusijų kartu su biudžetu nuo kitų metų nusprendė didinti pelno mokestį bankams nuo 15 iki 20 proc., išplėtė nekilnojamojo turto apmokestinimo bazę ir įvedė automobilių registracijos mokestį.
Numatoma, kad dėl Vyriausybės siūlymo kitąmet pensijos vidutiniškai didės 8,1 proc. (senatvės pensija, turint būtinąjį stažą, vidutiniškai padidės apie 30 eurų). Dėl Prezidentūros siūlymo pensijos papildomai dar didės 3,5 euro.
Prognozuojama, kad 2020 metais vidutinė metinė senatvės pensija, turint būtinąjį stažą, bus 396,97 euro, t. y. 8,9 proc. didesnė nei 2019 metais.
Taip pat pritarta Seimo narių siūlymui išmokoms vaikams mokėti. Vaiko pinigai padidės iki 60 eurų, o neįgaliems ir nepasiturinčių šeimų vaikams – iki 100 eurų. Tam papildomai skiriama 40 mln. eurų, pranešė Finansų ministerija.
Minimali mėnesinė alga (MMA) „popieriuje“ padidės 52 eurais (nuo 555 iki 607 eurų), o MMA „į rankas“ – 41 euru.
Paskutiniųjų dviejų dešimtmečių Rusijos ekonomikos plėtros kreivė[1] (žr. 1 pav.) tarsi susideda iš dviejų dalių. Pirmojoje, trukusioje iki 2008 m., bendrasis vidaus produktas (BVP) pasižymėjo dideliu 4,7-10% metiniu augimu. Skiriamoji riba yra didelis 2009 m. BVP nuosmukis, kurį kaip ir daugelyje kitų šalių sąlygojo pasaulinė 2007-2008 m. finansų krizė.
Antrojoje dalyje ekonomika sėkmingai atsigavo 2010-2011 m. Tačiau tai tebuvo epizodas. Jį pakeitė probleminis laikotarpis. Nuo 2011 m. Rusijos ekonomikos augimas nuosekliai lėtėja, o po 2014 m. BVP jau pradeda trauktis. Pastarieji metai yra Rusijos agresijos prieš Ukrainą, ir Vakarų atsakomųjų sankcijų Rusijai metai. Nors 2017 m. Rusijos BVP paaugo 1,5%, tačiau tai nežada tolesnio augimo tendencijos. Mat Amerikos banko Merrill Lynch analitikai prognozavo, kad 2018 m. Rusijos ekonomika išaugs 1,5%[2]. O Rusijos privataus Alfa banko ekonomistų tyrimas, atliktas praėjusių metų pabaigoje, parodė, kad Rusijos potencialus BVP (kai turimos galimybės išnaudojamos maksimaliai) 2019 m. gali paaugti ne 1,5%, kaip manyta iki šiol, bet du kartus mažiau – 0,7%. Ši išvada taip pat neatitinka Rusijos vyriausybės vėliausiai prognozuoto BVP padidėjimo 1,3%[3],[4].
G
1 pav. Rusijos
BVP kitimas 1999-2017 m.
Minėtas
Amerikos bankas Merrill Lynch įvertino Rusijos ekonomikos augimo 2019 m. ribas.
Maksimalus padidėjimas gali siekti 2,1% ir tik nesuderinamomis sąlygomis, kai
rublis išlieka silpnas (1 USD = 65 RUB), o nafta brangi (100 USD). Pagal
laukiamą bazinį scenarijų, kai metų eigoje rublis stiprėja nuo 65 iki 62 rublių
už dolerį, o Brent nafta kainuoja 70 USD, BVP turi išaugti 1,2%. Rublio
stiprėjimui prielaidas sudarytų geopolitinių iššūkių mažėjimas, naftos
brangimas, užsieniečių, atsisakančių federacinės paskolos obligacijų, dalies
mažėjimas. Šioms prognozėms gali sutrukdyti naujos sankcijos. Jeigu jų 2019 m.
pradžioje paskelbta nebus, investuotojų nuogąstavimai turi mažėti, ir rinka tai
suprastų kaip gerą signalą.
Rusijos
Audito rūmų vadovas A.Kudrinas Rusijos BVP kitimą per paskutinį dešimtmetį
prilygino BVP augimui, nesiekiant 1% padidėjimo kasmet. Jis pastebėjo, kad po
Antrojo pasaulinio karo tokio ilgo stagnacijos laikotarpio nėra buvę, išskyrus
1990-1998 m., kai po SSRS subyrėjimo, planinės ekonomikos žlugimo ir naftos
kainų smukimo BVP augimas smarkiai nukrito. A.Kudrinas konstatavo, kad šalis
atsidūrė rimtoje stagnacijos duobėje[5].
Aptariama
BVP dinamikos kreivė apima visą prezidento V.Putino laikotarpį nuo 2000 m.,
įskaitant „tandeminio“ valdymo kartu su D.Medvedevu intarpą 2008-2012 m.
Valdžia Rusijoje nesikeitė, o ekonomika iš augimo stadijos perėjo į stagnaciją.
Kas lėmė tokį skirtumą?
Geruoju
laikotarpiu naftos kaina nuolat kilo (žr. 2 pav.). Probleminiu laikotarpiu
2011-2014 m. naftos kaina buvo pasiekusi maksimumą, ir sąlygos Rusijos ūkiui
turėjo būti pačios palankiausios. Tačiau baigėsi spartus naftos brangimas, ir
Rusijos BVP augimo greitis ėmė mažėti. Tai parodė sisteminį Rusijos ūkio
negyvybingumą. Vėliau BVP ėmė trauktis, nes nafta atpigo daugiau negu du
kartus. O nuo 2014 m. Rusija susiduria su Vakarų sankcijomis.
G
2 pav. Naftą eksportuojančių
šalių organizacijos OPEC naftos kaina (USD)[6]
Sankcijos
Dėl agresijos prieš Ukrainą pirmosios sankcijos Rusijai buvo
paskelbtos 2014-03-14. Pasaulio mastu, RIA Novosti duomenimis, 2018 m. rugsėjo
mėn. pabaigoje Rusija buvo sulaukusi 178 sankcijų sprendimų, į kuriuos ji savo
kontrasankcijomis atsakė 16 kartų[7]. Rusijos
naujienų agentūros TASS skaičiavimais, lapkričio mėn. pradžioje JAV sankcijas
buvo gavę 181 fizinis ir 434 juridiniai Rusijos asmenys[8].
Amerikos sankcijos kulminaciją turėjo pasiekti 2018 m., ir
jos yra susiję su Jungtinės Karalystės (JK) pilietybe turinčio S.Skripalio ir
jo dukters nuodijimu JK nervus paralyžiuojančia medžiaga Novičiok. Nustačius,
kad žudikai yra Rusijos karinės žvalgybos karininkai, ir gavus tyrimo išvadas,
kad panaudotasis Novičiok yra gamintas Rusijoje, JAV Valstybės departamentas 2018 m.
rugpjūčio 27 d. paskelbė Rusijai pirmąjį sankcijų paketą. Pagal 1991 m. Cheminių
ir biologinių ginklų kontrolės ir likvidavimo įstatymą (CBW Act), konstatuota,
kad Rusija panaudojo cheminį arba biologinį
ginklą, tuo pažeisdama tarptautinę teisę arba panaudodama žudymui pritaikytą
cheminį arba biologinį ginklą prieš savo piliečius. Oficialiai paskelbus
Valstybės departamento nutarimą[9], sankcijos
įsigaliojo nuo rugpjūčio 27
d. pagal CBW
įstatymą arba kodifikuotas jo nuostatas[10],[11].
Rugpjūčio
sankcijomis uždrausta eksportuoti į Rusiją JAV nacionaliniam saugumui jautrias
prekes ir technologijas. Taip pat Rusijai buvo nutraukta:
pagalba pagal Užsienio pagalbos įstatymą (išskyrus skubią humanitarinę pagalbą, maisto, ŽŪ produktus);
karinės paskirties prekių, paslaugų, projektavimo ir konstravimo paslaugų Rusijai pardavimas, licencijų pardavimui pagal JAV amunicijos sąrašą išdavimas (netaikoma licencijoms kosmoso, civilinės aviacijos saugumo užtikrinimo srityse, jeigu licencijos būdavo išduodamos konkrečiam atvejui, tačiau ir šiais atvejais pasiliekant sankcijos prezumpcijos taisyklę);
bet koks karinis finansavimas pagal Ginklų eksporto kontrolės įstatymą;
visų JAV valstybinių institucijų paskolų, paskolų garantijų, kitokios finansinės pagalbos teikimas.
Anoniminio Valstybės departamento pareigūno teigimu, šios
sankcijos yra taikomos visoms Rusijos valstybinėms įmonėms, ir tai turi
atsiliepti 70% Rusijos ekonomikos, prekybai darant šimtų milijonų dolerių
poveikį[12].
Pagal tą patį įstatymą dar 2018 m. Rusijai grėsė antras
sankcijų paketas, dažnai vadinamas drakonišku. Mat įstatymas (22 USC § 5605 (b))
numato, kad per tris mėnesius po konstatavimo, jog minimą ginklą užsienio
valstybė panaudojo, JAV prezidentas turi skirti naują sankcijų paketą, jeigu
jis neįsitikina ir Kongreso raštiškai neinformuoja, kad ši valstybė minėtomis
sąlygomis cheminio arba biologinio ginklo daugiau nenaudoja, jeigu ji įrodo,
kad ateityje to nedarys ir jeigu ji yra pasirengusi įsileisti patikrai JTO ar
kitus tarptautiniai pripažintus nešališkus stebėtojus. Sankcijos skiriamos po
konsultacijų su Kongresu.
Kad antrąjį paketą Rusija gaus automatiškai, dar spalio
mėnesio pradžioje neabejojo buvęs Rusijos užsienio reikalų viceministras
A.Fiodorovas[13].
Jis sakė, kad Amerikos reikalavimą įsileisti ekspertus patikrai į Rusijos
laboratoriją, kurioje gali būti gaminamas cheminis ginklas, V.Putinas vertins
kaip asmeninį išpuolį prieš jį, ir tikrinti neleis. Taip ir atsitiko, bet
įstatymo reikalavimai liko neįgyvendinti, nepaisant valstybės sekretoriaus
padėjėjos M.Singh Atstovų rūmų Užsienio reikalų komitetui patikinimo rugsėjo mėnesį,
kad iki termino pabaigos lapkričio mėnesį Rusijai „labai griežtos”
sankcijos bus neabejotinai paskelbtos, jeigu Rusija nustatytų sąlygų pagal CBW
įstatymą neįvykdys[14].
Įstatymas numato, kad papildomos sankcijos turi būti
skiriamos bent pagal tris straipsnio § 5605 (b) (2) paragrafus iš 6. Jos gali
reikšti draudimą JAV bankams teikti Rusijai kreditus (išskyrus kreditus maisto
ir ŽŪ produktams), dvišalės prekybos visišką uždraudimą (išskyrus JAV ŽŪ prekių
eksportą), skrydžių bendrovės Aeroflot skrydžių uždraudimą, dvišalių
diplomatinių santykių nutraukimą arba įšaldymą.
Kongrese svarstymui yra pateiktas įstatymo projektas[15],
pagal kurį nuo vieno iki 7 Rusijos bankų (Vnešeconombank, Sberbank, VTB Bank,
Gazprombank, Maskvos bankas (2016 m. tapęs VTB Bank dalimi), Rosselkhozbank,
Promsvyazbank) Amerikoje būtų draudžiama vykdyti operacijas ir būtų įšaldomi
ten jų turimi aktyvai. Tai reikštų, kad Rusija negalėtų vykdyti operacijų
doleriais per korespondentines sąskaitas JAV bankuose. Numatoma uždrausti
operacijas su Rusijos valstybine skola ilgesniam negu dviejų savaičių
laikotarpiui (238 str.).
Beje, dar 2018 m. rugsėjo mėn. tapo žinoma, kad Kinijos
komerciniai bankai ES ir JAV sankcijų pretekstu atsisako arba delsia aptarnauti
Rusijos fizinius arba juridinius asmenis. Apie tai oficialiai yra pranešęs
Rusijos Centrinio banko atstovas Kinijoje V.Danilovas[16].
Sprendimo
dėl antrojo paketo, kurį numato veikiantis įstatymas, dar nėra. Amerikos
politologė M.E.Reynolds dar lapkričio pradžioje numatė, kad sutrukdys tarpiniai
Kongreso rinkimai. Esą demokratams Atstovų Rūmuose teks priprasti prie darbo,
ten turint daugumą, o respublikonai Senate stengsis patvirtinti prezidento
siūlomus kandidatus administracijoje ir teismuose[17]. Per šį laiką Rusija savo
padėties nepagerino – Juodojoje jūroje ji atakavo Ukrainos laivus. O prie
sankcijų Rusijai uždelsimo prisidėjo D.Trumpo sprendimas uždaryti JAV
valstybines įstaigas.
Laukiamas
sankcijas minėtasis A.Fiodorovas vadino žymiai sudėtingesnėmis už ankstesnes,
nes jos visų pirma gali pakirsti Rusijos finansinę sistemą, ir tai esą turėtų
pajusti kiekvienas rusas. JAV įstatymas nenumato sankcijų termino, tad jos gali
trukti neribotai, nes priklausys nuo Rusijai pateiktų sąlygų vykdymo.
Atsižvelgdamas į susikaupusių sankcijų Rusijai visumą, A.Fiodorovas manė, kad
Rusija gali atsidurti padėtyje, primenančioje SSRS 1988 m. Jo nuomone, siekiama
pakeisti Rusijos politinį kursą, todėl reikia laukti ir atitinkamų politinių
pasekmių[18].
„Dedolarizacija“
Amerika turi visas galimybes Rusijos bankams uždrausti visas
operacijas JAV doleriais, nes jos visos yra vykdomos per Amerikos bankus –
korespondentus. Todėl Rusijoje imta kalbėti apie dolerio atsisakymą arba
vadinamąją dedolarizaciją.
Tarptautinėje prekyboje pereiti prie atsiskaitymų eurais,
rubliais ir juaniais dar rugsėjo mėnesį pasiūlė Užsienio prekybos banko (VTB
Bank) vadovas A.Kostinas[19].
Spalio mėnesio pradžioje Rusijos žiniasklaidoje išplito žinia, kad Rusijos
premjeras D.Medvedevas netrukus patvirtins atsiskaitymų JAV doleriais atsisakymo
planą, pereinant prie atsiskaitymo nacionalinėmis valiutomis, ir kad ruošiamas
atitinkamas įstatymo projektas. Teigta, kad dolerius pakeis eurai ir juaniai,
nes Rusijos pagrindinės prekybos partnerės yra ES ir Kinija. Remdamasis savais
šaltiniais, pirmas apie tai informavo Rusijos internetinis leidinys „The Bell“[20].
Atsiskaitymams nacionalinėmis valiutomis skatinti vyriausybė pateikė įstatymo
projektą, pagal kurį būtų mažiausiai keliais kartais sumažintos baudos už
užsienio prekybos operacijų pažeidimus. Apie tai informavo Rusijos pirmasis
vicepremjeras, finansų ministras A.Siluanovas[21].
Amerikos doleriai
Kad iki
2018 m. pabaigos Rusija ir Kinija ketina pasirašyti atsiskaitymo nacionalinėmis
valiutomis susitarimą, lapkričio pabaigoje pranešė Rusijos banko VEB vadovas
I.Šuvalovas. Esą problemų nėra – susitarimo projektas jau praėjęs pirmines
derinimo stadijas ir yra perduotas premjerams, o Kinijos vadovas nori, kad
susitarimas būtų pasirašytas kuo greičiau[22]. Metų pabaigoje paaiškėjo, kad
pasirašymas atidedamas Kinijos prašymu[23].
Rusijos
Pramonės ir prekybos rūmų vadovas S.Katyrinas nurodo[24], kad, atsisakydama dolerio,
Rusija susidurs su rimtais keblumais. Mat pasaulyje net 80% tarptautinių
atsiskaitymų vykdoma doleriais, o didžioji jų dalis tenka ilgalaikėms
sutartims. Norint pereiti prie kitos valiutos, ji pirmiausia turi būti stabili,
nes jos kurso svyravimas prekybos subjektams būtų nuostolingas. Kartu reikalingas bent
eksportuotojo ir importuotojo sutarimas. Gi vienašalė tvarkos peržiūra
neišvengiamai reikštų milžiniškus piniginius ir reputacinius nuostolius, kam
Rusijos verslas nėra pasiruošęs. Nepatogumą sudaro tai, kad stambiausios šalys,
kurių prekybos balansas yra teigiamas, savo aktyvus laiko daugiausia doleriais.
Kitą nepatogumą sąlygoja faktas, kad milžiniška Rusijos bendrovių skolos
užsieniui dalis yra fiksuota doleriais. O verslui pereinant į regionines
valiutas, atsiras nuostolių dėl jų konvertavimo į dolerius, kai prireiks
grąžinti skolas.
Rusijos
finansų ekspertas V.Rožankovskis stabilioms valiutoms be dolerio priskiria
eurą, Šveicarijos franką ir Kinijos juanį, nes šios šalies Centrinis bankas
turi sukaupęs pakankamus rezervinės valiutos išteklius juanio stabilumui
užtikrinti. Daugelis ekspertų mano, kad ateityje euras gali tapti pagrindine
Rusijos tarptautinių atsiskaitymų valiuta. Prielaidas tam sudaro didelė
prekybos su ES apimtis. Tai būtų naudinga ir ES, nes euras kaip rezervinė
valiuta sustiprėtų[25]. Rusijai perėjimas prie euro
patogus nebūtų. Nepaisant to, kad euras tapo antrąja bazine pasaulio valiuta,
konkuruojančia su doleriu, valiutų eksperto O.Vjugino pastebėjimu, Europoje
daugelis stebisi, kodėl Rusija, parduodama savo energetinius išteklius euro
zonai, ima ne eurus, o dolerius[26]. Be to atsiskaityti eurais būtų
galima pagal būsimas, o ne jau sudarytas sutartis.
V.Rožankovskio
nuomone, paprasčiausia atsisakyti dolerio prekyboje su tokiomis posovietinėmis
šalimis kaip Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija. Esą tam pasiruošusi ir
Turkija. Tačiau Rusijos Alfa banko Makroekonomikos analizės centro vadovė N. Orlova
pastebi[27], kad rublio patrauklumą
posovietinėje erdvėje mažina geopolitiniai veiksniai bei rublio nestabilumas,
sustiprėjęs po 2014 m. Beje, Rusijos prekybos dalis su NVS šalimis mažėja.
Visuomenės nuomonė. Nuomonių skirtumo apraiškos valdžioje
Sociologai
pastebi Rusijos visuomenės nuomonėje 2018 m. atsiradusį lūžį[28]. Levados centro vadovas
L.Gudkovas konstatavo, kad rusai praranda turėtą viltį, jog valdžia užtikrins
gerovę, augs realios pajamos, tuo pačiu metu jai stengiantis atkurti
didvalstybės statusą.
Krymo
aneksijos sukeltą pasididžiavimo euforiją papildė nerimas, kad ateityje rusų
gyvenimas negerės. Tam įtakos turėjo pensinio amžiaus ilginimas (ketinimui
ilginti birželio mėnesį nepritarė 90% rusų), leidęs pastebėti per ketverius
metus 11%-14% sumažėjusias realias pajamas. Pokytis ypač juntamas provincijoje.
Dėl to Rusijoje labai susilpnėjo antivakarietiškos propagandos poveikis. Kartu
rusų simpatija Amerikai (42%) viršija antipatiją, ir šis santykis jau atitinka
įprastinį požiūrį, gyvavusį prieš keliolika metų. Palankumas ES yra dar
didesnis.
Jeigu
2014 m. pavasarį neabejojusių savo užtikrintu rytojum buvo 52%, o dvejojantieji
sudarė 40%, tai pagal naujus duomenis pirmieji ir antrieji sudarė atitinkamai
38-44% ir 50-56%. Lapkričio mėn. apklausa rodo, kad per metus materiali padėtis
pablogėjo 39% šeimų, pagerėjo tik 9%, nepasikeitė 52%.
Jeigu
anksčiau protesto akcijose dėl gyvenimo lygio smukimo arba politinių
reikalavimų būdavo pasiruošę dalyvauti 8-15% rusų, tai paskutiniaisiais
mėnesiais tokių padaugėjo iki 23-30%. Protestuotojų ratas išsiplėtė – prie
kūrybinės visuomenės grupės dabar jungtųsi darbininkai ir tarnautojai.
Jeigu
atsakomybę už ekonomiką ir socialinę politiką gyventojai anksčiau priskirdavo
vyriausybei, premjerui ir Dūmos nariams, prezidentą nuo šių sričių atribojant
ir jo veiklą vertinant panašiai palankiai, tai nuo antros 2018 m. pusės
požiūris ėmė keistis. Kovo – balandžio mėnesiais V.Putino veiklą teigiamai
vertino 80-82% apklaustųjų, neigiamai – 17-19%, o nuo liepos mėnesio V.Putino
veiklai pritarė 66%, neigiamai ją vertino 30-33%. Panašiu dydžiu – 15-17% per metus nukrito užsienio reikalų
ministro S.Lavrovo ir gynybos ministro S.Šoigu reitingai. V.Putiną asmeniškai
atsakingu už visas problemas šalyje laiko 61% rusų, kai 2015-2017 m. tokių
būdavo 40-43%.
Gyventojų
nerimas dėl Rusijos tarptautinės izoliacijos bei Vakarų sankcijų per metus
išaugo panašiai – atitinkamai nuo 29% iki 43% ir nuo 28% iki 43%.
Pasididžiavimo
euforiją „Krymas mūsų“ papildo nerimas, kad Rusijos konfrontacija su Vakarais gali peraugti į karą. Gyvuoja
nuojauta, kad režimas, praradęs ryšį su realybe, gali atvesti į katastrofą.
Paskutiniuoju metu 79% rusų (didesnę dalį sudaro jaunimas) mano, kad su
Vakarais reikia atkurti normalius santykius. Anksčiau tokių būta 45-50%.
2018 m.
gruodžio mėnesį net 53% Rusijos gyventojų pritarė Rusijos vyriausybės atstatydinimui, kai lapkričio mėnesį taip
maniusiųjų buvo tik 33%. Nepasitenkinimą daugiausia lėmė kainų augimas ir
pajamų mažėjimas (57%), negebėjimas aprūpinti darbu (46%), nepakankama
socialinė gyventojų apsauga (43%). Duomenis pateikė Levados centras[29].
Amerikos
tyrimų bendrovės Edelman paskelbtame 28 pasaulio valstybių reitinge[30], rodančiame visuomenės
pasitikėjimą nevyriausybinėmis organizacijomis, verslu, valdžia ir
žiniasklaida, Rusija užima paskutinę vietą su pasitikėjimo indeksu 29 iš 100.
Ji pirmauja ir pagal pasitikėjimo praradimo greitį, nes 2018 m. pradžioje šis
pasitikėjimas siekė 36%. Rusija nėra paskutinė tik pasitikėjimo valdžia
skiltyje. Valdžiai pritaria 34% rusų, tačiau rodiklis per metus nukrito net
10%.
Nepalankiomis
aplinkybėmis Rusijos valdžioje ir institucijose atsiranda viešai matomų
nesutarimų.
V.Putinui
savo gegužės įsakais įpareigojus užtikrinti stabilų gyventojų realių pajamų
augimą, Rusijos statistikos tarnyba Rosstat nustatė, kad realios gyventojų
pajamos nuo 2014 m. nuolat mažėja[31]. O Rusijos Audito rūmų vadovas
A.Kudrinas oficialią Rusijos ekonomikos prognozę sutiko kritiškai,
pastebėdamas, kad tikroji padėtis yra blogesnė – realių pajamų augimas 2018 m.
sudarė 0-0,4%, vietoje spalio mėnesį oficialiai prognozuotų 3,4%[32].
Reaguodamas
į Rosstato išvadas, Rusijos pirmasis vicepremjeras ir finansų ministras
A.Siluanovas jo skaičiavimus pavadino siaubingais ir žurnalistams pareiškė, kad
Rosstatą reikia rimtai reformuoti, atnaujinant komandą, darbo principus ir
metodus[33]. Visgi jam prieštaravo
ekonomikos ministras M.Oreškinas. Pastarasis, premjerui D.Medvedevui atleidus
Rosstato vadovą, pareiškė, kad ši institucija dirba pagal teisingą, universalią
ir tarptautinę metodiką[34].
Praėjusiais
metais sumažėjus visuomenės pasitikėjimui V.Putino veikla nuo įprastinių 82-80%
iki 67%, Rusijos TV kanalas Rusija-1 nuo rugsėjo mėn. pradžios ėmėsi taisyti
padėtį, kas savaitę rusams transliuodamas valandos trukmės laidą „Maskva.
Kremlius. Putinas“.
Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Gruodžio
mėn. viduryje Federacijos tarybos narys A.Klišas ir Valstybės Dūmos narys
A.Lugovojus pateikė įstatymo projektą, kuris numato Rusijos „suverenaus
interneto“, atsijungiant nuo pasaulinio tinklo, sukūrimą. Nauja sistema leistų
valdžiai kontroliuoti Rusijoje platinamos informacijos turinį[35].
Taigi
Rusijos valdžia savo elgesiu ima panėšėti į Tiesos ministeriją, kuri pagal
Partijos poreikius turi jai nepatinkančius vakardienos faktus nuolat keisti
kitais. Tą valstybę kontroliavo Didysis Brolis, o rašoma apie tai G.Orwello
knygoje „1984-ieji“.
2014 metais kai kurios marketingo tendencijos, dominavusios pernai, ir toliau augs, kitų sprendimų populiarumo kreivė stipriai kris žemyn. Daug kas priklausys nuo to, kaip marketingo specialistai ketina bendrauti su vartotojais, kokias priemones ir taktiką jie naudos, siekiant atkreipti dėmesį pasaulį užvaldžiusiame informacijos triukšme. Geriausių pasaulio ir Lietuvos rinkodaros specialistų įžvalgas apie rinkodaros strategijas, vartojimo įpročius, naujas komunikacijos tendencijas pateikia Lietuvos marketingo asociacija (LiMA).
Socialinės medijos įtaka taps vis labiau fragmentuota. Didieji rinkos žaidėjai, tokie kaip Google, Facebook, Yahoo, Microsoft, siekdami neprarasti arba didinti vartotojų skaičių, investuos į nišinius projektus, įmones, startuolius.
Manoma, kad didžiosioms pasaulio ekonomikoms 2009 metai bus sunkiausi, o 2010 metais ekonomikos turėtų iš lėto atsigauti. Šiuo metu vyrauja neapibrėžtumo bei netikrumo nuotaikos: neramumams vis dar tebesitęsiant finansų rinkose sunku nustatyti krizės kaštus. JAV ekonomikai teks atlaikyti didžiausią finansinės krizės naštą, o finansų sektoriui užimant didelę ekonomikos dalį bei nuosmukiui būsto rinkoje gilėjant, Didžioji Britanija yra labiausiai pažeidžiama valstybė Europoje. Dėl problemų būsto sektoriuje nuosmukis bus gilesnis ir ilgesnis Airijoje bei Ispanijoje, negu kitose Europos Sąjungos šalyse. Iš besivystančių rinkų, pavojingiausioje situacijoje atsidūrė Rusija bei kitos energiją eksportuojančios šalys.
