Pupų Dėdė

Lie­tu­vos vals­ty­bė per­žen­gė žmo­giš­ko­sios pil­na­me­tys­tės ri­bą. Dvi­de­šimt ant­rie­ji ne­pri­klau­so­my­bės me­tai nė­ra daug pa­sau­lio is­to­ri­jo­je. Vie­ni sa­ko, kad tai tik aki­mir­ka. Ki­ti, ly­gin­da­mi  su prieš­ka­riu, pri­si­me­na, kad anuo­met Lie­tu­va jau bu­vo ne­te­ku­si Klai­pė­dos, bet at­ga­vu­si Vil­nių kar­tu su „drau­giš­kai“ nu­si­tei­ku­sio­mis SSRS di­vi­zi­jo­mis, dy­džiu pri­ly­gu­sio­mis vi­sai mū­sų prieš­ka­rio ka­riuo­me­nei. O Pu­pų Dė­dė pra­na­šiš­kai dai­na­vo, kad „Vil­nius mū­sų, o mes ru­sų“.

Šian­dien op­ti­mis­tai ir pe­si­mis­tai mo­suo­ja plunks­no­mis, lie­da­mi ra­ša­lą ir įtū­žį vie­šo­se ir in­ter­ne­ti­nė­se dis­ku­si­jo­se, gin­čy­da­mie­si, ko dau­giau Lie­tu­vo­je – gė­rio ar blo­gio. Tuo tar­pu ci­niš­kes­ni re­a­lis­tai krau­na­si la­ga­mi­nus ir ieš­ko lai­mės sve­tur. Ga­li­ma bū­tų pa­sa­ky­ti, kad to­kių skal­ses­nės duo­nos ieš­ko­to­jų bu­vo vi­sa­da. Ta­čiau ne­pro­por­cin­gai di­de­lis iš­bė­gė­lių srau­tas pri­ver­čia su­klus­ti – kaž­kas čia ne­ge­rai… Kaip sa­kė ne­mir­tin­go­jo Šeks­py­ro he­ro­jus, kaž­kas blo­gai su Danijos ka­ra­lys­te.

Continue reading „Ne­gy­jan­čios Lie­tu­vos žaiz­dos” →