Ne­gy­jan­čios Lie­tu­vos žaiz­dos


Print

Lie­tu­vos vals­ty­bė per­žen­gė žmo­giš­ko­sios pil­na­me­tys­tės ri­bą. Dvi­de­šimt ant­rie­ji ne­pri­klau­so­my­bės me­tai nė­ra daug pa­sau­lio is­to­ri­jo­je. Vie­ni sa­ko, kad tai tik aki­mir­ka. Ki­ti, ly­gin­da­mi  su prieš­ka­riu, pri­si­me­na, kad anuo­met Lie­tu­va jau bu­vo ne­te­ku­si Klai­pė­dos, bet at­ga­vu­si Vil­nių kar­tu su „drau­giš­kai“ nu­si­tei­ku­sio­mis SSRS di­vi­zi­jo­mis, dy­džiu pri­ly­gu­sio­mis vi­sai mū­sų prieš­ka­rio ka­riuo­me­nei. O Pu­pų Dė­dė pra­na­šiš­kai dai­na­vo, kad „Vil­nius mū­sų, o mes ru­sų“.

Šian­dien op­ti­mis­tai ir pe­si­mis­tai mo­suo­ja plunks­no­mis, lie­da­mi ra­ša­lą ir įtū­žį vie­šo­se ir in­ter­ne­ti­nė­se dis­ku­si­jo­se, gin­čy­da­mie­si, ko dau­giau Lie­tu­vo­je – gė­rio ar blo­gio. Tuo tar­pu ci­niš­kes­ni re­a­lis­tai krau­na­si la­ga­mi­nus ir ieš­ko lai­mės sve­tur. Ga­li­ma bū­tų pa­sa­ky­ti, kad to­kių skal­ses­nės duo­nos ieš­ko­to­jų bu­vo vi­sa­da. Ta­čiau ne­pro­por­cin­gai di­de­lis iš­bė­gė­lių srau­tas pri­ver­čia su­klus­ti – kaž­kas čia ne­ge­rai… Kaip sa­kė ne­mir­tin­go­jo Šeks­py­ro he­ro­jus, kaž­kas blo­gai su Danijos ka­ra­lys­te.

Tai­gi, kas ne­ge­rai Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je? Kas taip trik­do ei­li­nius jos pi­lie­čius, kad jie, nu­mo­ję ran­ka į vi­sų spal­vų val­džių stra­te­gi­jas, įro­di­nė­jan­čias, kaip čia bus ge­rai 2030 ar 2050 me­tais, ti­ki­si su­lauk­ti tų me­tų sve­tur? Juk iš­oriš­kai vis­kas tvar­koj. Į drau­giš­kų Eu­ro­pos de­mo­kra­tijų bū­rį įsi­lie­jo par­la­men­ti­nė res­pub­li­ka, for­ma­liai tu­rin­ti vi­sus se­nų­jų de­mo­kra­tijų po­žy­mius. Bet tik for­ma­liai.

Lie­tu­va krau­juo­ja. Ko­vo­je už lais­vę pa­au­ko­ju­si drą­siau­sius sa­vo at­sto­vus, ji dar ne­iš­si­gy­dė sa­vo žaiz­dų. Me­tai bė­ga, o Lie­tu­vos žaiz­dos ne­gy­ja. Kar­tais jos net pa­gi­lė­ja ar at­si­ve­ria nau­jais šiur­pi­nan­čiais skau­du­liais.

Melas

Tai vie­na iš bjau­riau­sių ir gi­liau­sių žaiz­dų. Dai­nuo­jan­čios re­vo­liu­ci­jos me­tu tie­sos sa­ky­mas bu­vo pa­grin­di­niu gin­klu, pa­dė­ju­siu iš­ko­vo­ti per­ga­lę ko­vo­je su so­vie­ti­ne im­pe­ri­ja. Da­bar tai jau is­to­ri­ja, ku­rios ne­ži­no ne tik jau­ni­mas, bet ne­no­riai pri­si­me­na ir daž­nas tau­tie­tis. Tie­sos sa­ky­mą po kiek lai­ko pa­kei­tė pus­tie­sė, po to pra­skies­ta ko­rek­tiš­ku­mo pa­gar­dais ji vir­to nu­ty­lė­ji­mais ar in­ter­pre­ta­ci­jo­mis. Ga­lop vie­ną die­ną ji ta­po dez­in­for­ma­ci­ja ar net at­vi­ru me­lu. Mes tą aki­mir­ką pra­mie­go­jo­me ir vie­ną die­ną at­si­bu­do­me iš­kreip­tų veid­ro­džių ka­ra­lys­tė­je. Kal­bos apie de­mo­kra­tiją vir­to tuš­čiais pliur­pa­lais, o skau­džiau­sia ša­lies re­a­ly­be ta­po so­cia­li­nio tei­sin­gu­mo pra­ra­di­mas. Ką kal­bė­ti apie ko­kias ei­li­nes ba­na­ly­bes, jei na­cio­na­li­niu mas­tu ma­to­me, kaip mums me­luo­ja­ma įžū­liai, ne­rau­do­nuo­jant ir be ga­lo šlykš­čiai.

Vie­nas kan­dus pro­fe­so­rius dar ge­ro­kai prieš teis­mų skan­da­lus taik­liai pa­ste­bė­jo, kad di­džiau­sią ne­ri­mą ke­lia ša­lies teis­mų ir tei­sė­jų pro­ble­ma. Pas­ku­ti­niais me­tais tei­sė­jų se­ka­mos pa­sa­kos pa­ly­gin­ti­nos ne­bent su mū­sų žval­gų ar eko­no­mis­tų fan­ta­zi­jo­mis. Pa­svars­ty­ki­me pa­tys. Štai gar­sio­sios „te­ro­ris­tės“ E. Ku­sai­tės is­to­ri­ja. Šis me­las – iš lie­tu­viš­ko­jo žval­gų lo­by­no. Gė­din­ga jau vien tai, kad drau­gau­ta su Ru­si­jos spec­tar­ny­bo­mis. Dar prieš de­šimt­me­tį tai bū­tų su­kė­lę bai­sų skan­da­lą, da­bar tai smul­kme­na. Ste­bint šią is­to­ri­ją su­si­da­ro įspū­dis, kad mū­sų šau­nie­ji žval­gy­bi­nin­kai ne­tu­ri dau­giau dar­bo, kaip tik pro­vo­kuo­ti jau­ną jaut­rią mer­gi­ną, ap­si­me­ti­nė­jant če­čė­nais ir ren­giant ją te­ro­ris­ti­niam iš­puo­liui. Žur­na­lis­tai jau kan­džiai pa­si­šai­pė, kad, ma­tyt, če­čė­nų ko­vo­to­jams E. Ku­sai­tė bu­vo pas­ku­ti­nė vil­tis ko­vo­je su ru­sais.

Ar bent vie­nas nors tru­pu­tį blai­viai pro­ta­ujan­tis žmo­gus pa­ti­kės, kad ta mer­gi­na ga­lė­jo pri­siar­tin­ti prie ru­sų ka­ri­nės ba­zės Ru­si­jo­je ir ją su­sprog­din­ti? Jūs tuo pa­ti­kė­jo­te?! Kal­tin­to­jai vis­ką pie­šia taip, lyg nuvykimas į Ru­si­ją bū­tų kaip so­viet­me­ty­je ar kaip da­bar į ki­tas Šen­ge­no zo­nos ša­lis. Juk net įva­žiuo­ti rei­kia vi­zos…

To­kių pa­sa­kų yra daug. Štai abs­ti­nen­tas V. Po­ciū­nas ne­ti­kė­tai pri­si­ge­ria iki są­mo­nės ne­te­ki­mo ir iš­kren­ta pro de­vin­to aukš­to lan­gą. Žiau­rus žmog­žu­dys (to­kį jį pie­šia ofi­cia­li tei­sė­sau­ga) D. Ke­dys stai­ga už­springs­ta sa­vo skran­džio tu­ri­niu ir, ne­ga­na to, ša­lia jo ran­da­mas kaip tik tas pis­to­le­tas, ku­riuo bu­vo nu­šau­ti du žmo­nės (reiš­kia, jis tą „ne­šva­rų“ gin­klą, jį aki­vaiz­džiai kom­pro­mi­tuo­jan­tį, su sa­vi­mi ne­šio­jo­si pus­me­tį!). O jo opo­nen­tas A. Ūsas iš­trūks­ta iš ap­sau­gos gniauž­tų, pri­si­ge­ria ir taip pat nu­skęs­ta ba­lo­je, kur van­dens tik iki ke­lių. Ar neuž­ten­ka pa­sa­kų?.. To­kio ti­po ne­są­mo­nes rim­ta vei­do mi­na kar­to­ja net ke­le­tas di­džių­jų ša­lies dien­raš­čių ir te­le­vi­zi­jos ka­na­lų. Bet ar tai nė­ra gru­bus me­las, ku­rį mums ban­do įbruk­ti tie, ku­rie gal­būt ne­no­ri, kad vi­suo­me­nė su­ži­no­tų tik­rą­ją įvy­kių ver­si­ją? Ne­gi jie mus lai­ko vi­siš­kais kvai­liais?

Baimė

Be me­lo svar­biu žmo­nių de­mo­ra­li­za­vi­mo kom­po­nen­tu yra bai­mė. Bai­mė pra­ras­ti dar­bą, bai­mė pra­ras­ti lais­vę ar bai­mė pra­ras­ti gy­vy­bę. Pa­vyz­džių to­li ieš­ko­ti ir­gi ne­rei­kia. Ei­li­nių žmo­nių tei­sy­bės ieš­ko­ji­mo gol­go­tų ne­su­dė­si ir į sto­riau­sią kny­gą. Pa­si­žiū­rė­ki­me nors į gar­siau­sias šių me­tų by­las. Ką ga­li­ma pa­sa­ky­ti? Bai­mė per­smel­kia vi­sus gy­ve­ni­mo mo­men­tus. Ko­vo­to­jai už tei­sy­bę iš­kren­ta pro lan­gus ar­ba už­springs­ta sa­vo skran­džio tu­ri­niu. Jei ne­si­grie­bia­ma fi­zi­nio smur­to, daž­nai žmo­gus su­gniuž­do­mas ki­to­kiais bū­dais, net ba­na­liais. Toks yra ­tam­py­mas teis­muo­se. Štai žur­na­lis­tas G. Vi­soc­kas sa­vo ra­ši­ny­je ėmė ir lep­te­lė­jo, kad so­viet­me­čiu dau­gu­ma žy­mių spor­ti­nin­kų ga­lė­jo bū­ti su­si­jęs su KGB. O vie­nas aukš­tas ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos ka­riš­kis per­skai­tė tą straips­nį ir kaž­ko­dėl la­bai už­si­ga­vo. Mat lyg ir pa­ma­tė užuo­mi­ną į jį, nors pa­var­dė ten ir ne­bu­vo pa­mi­nė­ta. Žur­na­lis­tas ga­vo di­džiu­lę pi­ni­gi­nę bau­dą ir pra­lo­šė teis­mus Lie­tu­vo­je. Vie­nin­te­lė jo vil­tis da­bar – Stras­bū­ras.

Bū­na ir žiau­res­nių is­to­ri­jų. Aną­dien pa­skelb­ta is­to­ri­ja, kaip į JAV te­ko bėg­ti jau­nuo­liui, ban­džiu­siam įsi­skverb­ti į Kė­dai­nių agur­ki­nio mi­li­jo­nie­riaus ap­lin­ką su vi­sai kil­niais tiks­lais, no­rint su­ži­no­ti, ar jis ne­su­si­jęs su už­sie­nio žval­gy­bo­mis. Pa­ra­dok­sas, ta­čiau toks lo­giš­kas ir net kil­nus no­ras Lie­tu­vo­je li­ko ne­įver­tin­tas. Agur­ki­nis ku­ni­gaikš­tis ga­na kerš­tin­gas – žmo­gui te­ko at­lai­ky­ti šmeiž­to, pa­si­kė­si­ni­mų ir ne­pa­grįs­tų kal­ti­ni­mų la­vi­ną. Ir tik JAV teis­mas jį pri­pa­ži­no ne­kal­tu, nors Lie­tu­vo­je jis bu­vo lai­ko­mas vos ne bai­siau­siu nu­si­kal­tė­liu. 

Keis­tai at­ro­do ir nau­jau­sias skan­da­las su te­le­fo­ni­niais pa­si­klau­sy­mais. Pa­si­ro­do, Lie­tu­vo­je at­lik­ta 85000 pa­si­klau­sy­mų – ke­le­tą kar­tų dau­giau nei ke­lio­li­ka kar­tų dau­giau gy­ven­to­jų tu­rin­čio­je Vo­kie­ti­jo­je. Su­tri­kęs Na­cio­na­li­nio sau­gu­mo ko­mi­te­to va­do­vas (de­ši­ny­sis!) ti­ki­na, kad tik de­šim­ta­da­lis to­kių pa­si­klau­sy­mų yra su­si­ję su rim­to­mis prie­žas­ti­mis. Vi­sa ki­ta – tai esą kri­mi­na­li­niai da­ly­kai. Ta­čiau net tas de­šim­ta­da­lis yra aki­vaiz­džiai per daug. Jei pa­ti­kė­ti to­kiais skai­čiais, ga­li­ma bū­tų tvir­tin­ti, kad mū­sų sau­gu­mie­čiai ir tei­si­nin­kai dir­ba pui­kiai. Bet kai pri­si­me­ni, kad ir tos pa­čios E. Ku­sai­tės is­to­ri­ją, ne­ži­nai, verk­ti ar juok­tis. Jei klau­so­ma­si ne­iš­ti­ki­mų su­tuok­ti­nių, ne­drau­giš­kų kai­my­nų ar pa­vy­džių ben­dra­dar­bių, ga­li­ma ki­ken­ti. Bet jei tie pa­si­klau­sy­mai nau­do­ja­mi šan­ta­žui, tai jau skan­da­las. O abiem at­ve­jais tai bai­si ne­tvar­ka…  

Neviltis

Nei me­las, nei bai­mė ne­bū­tų pa­lau­žu­si tų, ku­rie dar tu­ri vil­tį. Ta­čiau svar­biau­siu žmo­nių de­mo­ra­li­za­ci­jos ele­men­tu ta­po ne­vil­tis. Su­py­kę žmo­nės ko­vo­ja, pro­tes­tuo­ja. To­kie pi­lie­čiai tu­ri vil­tį. Ne­rei­kia to­li ieš­ko­ti pa­vyz­džių – kiek­vie­nas val­džios aki­brokš­tas prieš sa­vo žmo­nes to­je pa­čio­je Eu­ro­po­je, ku­rios pi­lie­čiais mes sa­ve va­di­na­me, su­ke­lia mil­ži­niš­kus pro­tes­tus. Tie, ko­kiais mes no­rė­tu­me bū­ti, dar ne­pra­ra­do vil­ties ir so­li­da­ru­mo. Ir ne­rei­kia pa­vyz­džių su riau­šė­mis. Štai Pran­cū­zi­jos val­džia prieš ke­le­rius me­tus nu­spren­dė su­tau­py­ti mo­ky­to­jų są­skai­ta. Jau ki­tą die­ną į gat­ves iš­ėjo du mi­li­jo­nai pro­tes­tuo­to­jų – mo­ky­to­jų, mo­ki­nių, stu­den­tų. Pro­tes­tai kai kur per­au­go į peš­ty­nes. Bet ne tai svar­biau­sia – iš­si­gan­du­si to­kių ak­ci­jų, val­džia bu­vo pri­vers­ta at­si­trauk­ti.

Ar tai įma­no­ma Lie­tu­vo­je? Tur­būt ne. Prof­są­jun­gos su ke­lio­mis ma­žo­mis iš­im­ti­mis yra ne val­džios opo­nen­tės, o jos iš­lai­ky­ti­nės. Ka­dan­gi val­džia jas mai­ti­na do­ta­ci­jo­mis, tai ir jų pro­tes­tai daž­niau­siai bū­na leis­gy­viai. Net juo­kin­ga, kai ko­kio­je ži­nių lai­do­je pa­ma­tai prof­są­jun­gi­nių pi­ke­tuo­to­jų at­sto­vus su pla­ka­tais, ku­riuos lai­ko vis tos pa­čios jau pa­žįs­ta­mos prof­są­jun­gos sek­re­to­rės. Kaip sa­ko­ma, ir su­da­ly­va­vom, ir pa­si­ro­dėm. Bet po pi­ke­to pro­tes­tuo­to­jai su­grįž­ta į sa­vo būs­ti­nę ger­ti ka­vos, o na­mo iš­va­žiuo­ja pra­ban­giais as­me­ni­niais li­mu­zi­nais. Ko ver­tos to­kios po­pie­ri­nės prof­są­jun­gos?..

Yra ir to­kių prof­są­jun­gų, ku­rios ne­tar­nau­ja val­džios vy­rams. Su to­kio­mis kal­ba daž­niau­siai bū­na trum­pa. Štai me­di­kų prof­są­jun­gai va­do­va­vo gy­dy­to­ja Al­bi­na Ka­va­liaus­kai­tė. Ir at­si­tik tu man taip, kad ji, iš­dir­bu­si vie­no­je sos­ti­nės po­li­kli­ni­ko­je dvi­de­šimt ket­ve­rius me­tus, iš dar­bo iš­lė­kė tuoj po to, kai mi­tin­ge, kuriame bu­vo pro­tes­tuo­ja­ma prieš val­džios „tau­py­mus“ li­go­nių są­skai­ta, vie­šai pa­rei­ka­la­vo prem­je­ro at­si­sta­ty­di­ni­mo?..

Vi­si de­mog­ra­fai ir fi­lo­so­fai ry­pau­ja dėl tuš­tė­jan­čios Lie­tu­vos. Bet ar val­džia iš­drįs­tų tęs­ti sa­vo li­guis­tą tau­py­mą ki­tų są­skai­ta, jei tie be­veik 84000 per­nai ša­lį pa­li­ku­sių žmo­nių at­ei­tų į pro­tes­to mi­tin­gą ir pa­sa­ky­tų griež­tą „ne“ tiems val­džios at­sto­vams, ku­rie vie­to­j gy­vų Lie­tu­vos pi­lie­čių te­ma­to mo­kes­čių mo­kė­to­jus, ne žmo­nes, o tik sta­tis­ti­nius vie­ne­tus?  Ar pa­vyk­tų vi­sus tuos žmo­nes ap­šauk­ti ru­sų šni­pais? Ar už­tek­tų jiems vi­siems iš­vai­ky­ti aša­ri­nių du­jų ir gu­mi­nių kul­kų? Pri­si­me­na­te gar­si­ą­sias riau­šes su lan­gų dau­žy­mu Sei­me prieš pus­tre­čių me­tų? Kad ir kiek kly­kė kai ku­rios pa­ra­no­jos ka­muo­ja­mos sei­mū­nės, tarp su­im­tų riau­ši­nin­kų ne­bu­vo nė vie­no už­sie­nio pi­lie­čio, nors kai kam ten pa­si­vai­de­no vos ne ru­sa­kal­bių „je­dinst­ve­nin­kų“ de­san­tas iš Lat­vi­jos ir Es­ti­jos.

Ne­rei­kia dau­žy­ti lan­gų ar grum­tis su po­li­ci­nin­kais. Ta­čiau ne­abe­jo­ju, kad ke­lias­de­šimt tūks­tan­čių pro­tes­tuo­to­jų ei­se­na pri­vers­tų pa­keis­ti mąs­ty­se­ną. Ar bent su­si­mąs­ty­ti apie sa­vo pa­čių at­ei­tį. Juk ka­den­ci­ja ei­na į ga­lą. Kas jie bus po at­ei­nan­čių Sei­mo rin­ki­mų?

Eko­no­mi­nio pa­ki­li­mo me­tais Lie­tu­vai daž­nai pa­vyz­džiu bu­vo sta­to­ma Ai­ri­ja, ku­ri po il­gos ko­vos su an­glais ta­po ne­pri­klau­so­ma po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro. Kai ku­rie lie­žu­vin­ges­ni de­ma­go­gai net aiš­ki­no, kad po il­go­ko eko­no­mi­nio mer­dė­ji­mo, kaip bu­vo Ai­ri­jo­je, Lie­tu­vą iš­tiks toks pats eko­no­mi­nis pro­ver­žis, kaip ir ai­rius pra­ei­to am­žiaus pa­bai­go­je.

Da­bar tie pra­na­šau­to­jai pri­kan­do lie­žu­vį. Ai­ri­ja tu­ri ne­ma­žų fi­nan­si­nių pro­ble­mų, o tiems, kas mėgs­ta is­to­ri­nius pa­ly­gi­ni­mus, drįs­čiau pri­min­ti, kad tą­syk po ne­pri­klau­so­my­bės pa­skel­bi­mo Ai­ri­ją su­pur­tė trum­pas, bet ga­na žiau­rus pi­lie­ti­nis ka­ras. Ši­to fak­to ne­mėgs­ta ar ne­no­ri pri­si­min­ti is­to­ri­nių pa­ra­le­lių brė­žė­jai. Ka­ria­vo ai­riai vi­sai ne dėl ge­ro­vės, bet brėž­ki­me pa­ra­le­les…

Šiuo me­tu Lie­tu­vo­je vyks­ta daug žiau­res­nis nei ai­rių pi­lie­ti­nis ka­ras. Tik jis vyks­ta vi­siš­kai ki­to­je plot­mė­je. Pa­pras­ti Lie­tu­vos pi­lie­čiai, val­džiaž­mo­gių ir ži­niask­lai­dos įti­kin­ti, kad šį ka­rą lai­mė­ti ne­įma­no­ma, kau­na­si la­bai ori­gi­na­liai – bėg­da­mi iš Lie­tu­vos. Mat jie jau įti­kin­ti, kad tei­sy­bės čia nė­ra ir ne­bus, ne­bus nei pa­ken­čia­mos eko­no­mi­nės ge­ro­vės.

Prieš po­rą sa­vai­čių gud­riau­sios Lie­tu­vos gal­vos vie­na­me ša­lies dien­raš­čių gin­či­jo­si, ka­da lie­tu­viai su­si­griebs ir nu­stos bė­gę iš Lie­tu­vos. Dis­ku­si­ja laik­raš­ty­je už­ėmė du pus­la­pius ir vie­to­mis bu­vo net įdo­mi. Tik be­skai­tant apė­mė keis­tas jaus­mas – o kas bus, jei tie lie­tu­viai, ga­lu­ti­nai įti­kin­ti, kad čia ge­riau jau ne­bus, ne­su­stos ir iš­bėgs vi­si? Ką ta­da da­rys gar­būs mąs­ty­to­jai? Ug­dys lie­tu­vius iš eko­no­mi­nių mig­ran­tų?!

No­rė­čiau tai pa­ma­ty­ti. Tie­sa, „ne­kve­pian­čius“ pi­ni­gus skai­čiuo­jan­tys mū­sų verslininkai jau pla­nuo­ja, kiek rei­kės at­si­vež­ti dar­bi­nin­kų. Pe­si­mis­tai jiems at­sa­ko, kad dėl da­bar­ti­nio Lie­tu­vos pra­gy­ve­ni­mo ly­gio čia ne­už­si­lai­ko net darbš­tie­ji ki­nai. Ci­ni­kai dar pri­du­ria, kad nau­ji emig­ran­tai ko­ky­be ne­at­sto­ja vie­ti­nių spe­cia­lis­tų ir pri­si­me­na per­nykš­čius ku­rio­zus, kai tur­kų sta­ty­ti spor­to ir pre­ky­bos cen­trų sto­gai sos­ti­nė­je pra­kiu­ro jau po pir­mo­sios stip­res­nės liū­ties.

Kiek dar tų lie­tu­vių li­ko tė­vy­nė­je, ir­gi ne­su­ta­ria­ma. Šmaikš­tuo­liai ki­ke­na, kad Pre­zi­den­tė pa­si­kuk­li­no, pa­rei­ka­la­vu­si suskai­čiuo­ti iki tri­jų mi­li­jo­nų. Kaip at­si­me­na­me, šių me­tų su­ra­ši­nė­to­jų nu­sta­ty­tas Lie­tu­vos gy­ven­to­jų skai­čius il­gam su­stin­go ties 2,7 mln. žy­ma. Ta­čiau ša­lies va­do­vei pa­rei­ka­la­vus, vos per ke­le­tą die­nų bu­vo „su­ras­ti“ dar trys šim­tai tūks­tan­čių gy­ven­to­jų. Ak, at­si­dūs­ta ano­ni­mi­nis in­ter­ne­to ko­men­ta­to­rius, ir ko­dėl Pre­zi­den­tė ne­pa­rei­ka­la­vo su­ras­ti ko­kių 4 ar 5 mi­li­jo­nų žmo­nių… Pa­tai­kū­nai tuoj juos bū­tų ­ra­dę! Iro­niš­kes­ni jų opo­nen­tai ti­ki­na, kad pir­mie­ji „Lie­tu­vo­je“ su­si­ra­šė vi­sai ne Lie­tu­vos gy­ven­to­jai, o tie emig­ran­tai, ku­rie tu­rė­jo ga­li­my­bę pri­sės­ti prie kom­piu­te­rių.

Pra­ei­tų me­tų pa­bai­go­je ne­ty­čia pa­te­kau į gar­bin­gų Lie­tu­vos moks­lo švie­su­lių su­si­bū­ri­mą. Tiek moks­lo švie­su­lių, įvai­rių pro­fe­si­jų pro­fe­so­rių ir aka­de­mi­kų ne­daž­nai pa­ma­ty­si vie­no­je vie­to­je. Ap­ta­rę moks­lo pa­dė­tį Lie­tu­vo­je ir pa­si­guo­dę, kad pas mus moks­lui ski­ria­ma biu­dže­to da­lis yra san­ty­ki­nai ma­žiau­sia vi­so­je ES, gar­būs moks­lo au­to­ri­te­tai pra­dė­jo emo­cin­gą gin­čą, svars­ty­da­mi, kiek rei­kės mums lai­ko, kad pra­gy­ve­ni­mo ly­giu pa­vy­tu­mė­me Eu­ro­pos vi­dur­kį. Vie­nas pa­šne­ko­vas net pri­si­mi­nė, kad kai ku­rie da­bar­ti­nės val­džios at­sto­vai prieš ke­lio­li­ka me­tų vi­sus ti­ki­no, kad da­bar, t. y. 2010 me­tais, Lie­tu­va jau se­no­kai sa­vo ge­ro­ve bus pra­len­ku­si dau­ge­lį se­nų­jų ES vals­ty­bių. Gai­la, kad tas žmo­gus ne­iš­drį­so pa­sa­ky­ti to „ge­ro­jo“ pra­na­šo pa­var­dės. Gal pa­bi­jo­jo?

Dis­ku­si­ja bai­gė­si ke­le­to aka­de­mi­kų pa­mąs­ty­mais, kiek me­tų rei­kės tam vi­dur­kiui pa­siek­ti. Vie­nas net pa­reiš­kė, kad jam iš pra­džių re­a­lus at­ro­dė bib­li­ji­nis 40 me­tų (pa­me­nat žy­dų kla­jo­nes po dy­ku­mą?) ter­mi­nas. Bet da­bar, džiu­giai tę­sė pa­šne­ko­vas, jis yra lin­kęs gal­vo­ti net ne apie 50, o apie ko­kių 75 me­tų ter­mi­ną. Di­džio­ji au­di­to­ri­jos da­lis pri­ta­ria­mai su­ošė. Sė­dė­jau tarp su­si­rin­ku­sių­jų ir ne­ga­lė­jau pa­ti­kė­ti, kad tie žmo­nės kal­ba nuo­šir­džiai. Gal jie iš mė­nu­lio iš­kri­tę? Ne­gi jie tik­rai ti­ki, kad, esant to­kioms ten­den­ci­joms, Lie­tu­vo­je ta­da dar bus lie­tu­vių? O gal jie kal­bė­jo apie ki­tą, gar­sio­jo Sta­li­no ide­o­lo­go Su­slo­vo su­pla­nuo­tą „Lie­tu­vą be lie­tu­vių“?

Prof. Br. Gen­ze­lis kaž­ka­da yra pa­sa­kęs, kad di­džiau­sia mū­sų po­li­ti­kų bė­da yra ta, kad jie, at­si­dū­rė val­džio­je, gal­vo­ja ne kaip įsi­ra­šy­ti sa­vo var­dą į ša­lies is­to­ri­ją, o kaip grei­čiau baig­ti sa­vo na­mo sta­ty­bą. Taik­lus pa­ste­bė­ji­mas! Jau gir­džiu su­sier­zi­nu­sių skai­ty­to­jų mur­mė­ji­mą, kad ci­tuo­ju so­viet­me­čio in­te­lek­tu­a­lą. Tai tei­sy­bė. Bet tie so­viet­me­čio vei­kė­jai, ku­rie yra iš­lai­kę nors kris­le­lį pa­do­ru­mo ir sa­vi­gar­bos, yra šim­tus kar­tų sim­pa­tiš­kes­ni už ko­kį nū­die­nos li­be­ra­lų mi­nist­rą, šven­tai įsi­ti­ki­nu­sį, kad švie­ti­mas ir moks­las tu­ri bū­ti ko­mer­ciš­kai nau­din­gas biz­nis, be­šir­dį pa­min­klo­sau­gi­nin­ką, už pi­ni­gus lei­džian­tį nio­ko­ti sos­ti­nės se­na­mies­tį, ar pa­si­pū­tu­sį me­ni­nin­ką, įro­di­nė­jan­tį mums, kad be­sko­nės ins­ta­lia­ci­jos (su­rū­di­jęs vamz­dis) yra šiuo­lai­ki­nio me­no vir­šū­nė!

Sa­ko­te, per­ne­lyg rūš­ka­nas vaiz­das? Ne­sa­kau, kad nė­ra vil­ties. Bet vi­sa­da tam­siau­sia bū­na prieš auš­rą. Ži­no­ma, leng­viau­sia tiems, ku­rie iš­kei­kia vi­sus ir vis­ką ir sku­biai mau­na į už­sie­nius. O jei ir su­grįž­ta, tai tik pa­mo­ky­ti mū­sų, nesu­si­pra­tė­lių. Bet my­lė­ti Lie­tu­vą vi­sa­da leng­viau­sia iš to­lo!

Lie­tu­vos pi­lie­čiai nė­ra ir to­kie bu­ki, kaip ban­do įro­di­nė­ti koks ra­šei­va. Prie­šin­gai – jie yra be ga­lo at­lai­dūs. Gal net nai­vūs. Tuo įsi­ti­ki­nau ir po pas­ku­ti­nių sa­vi­val­dos rin­ki­mų. Bet jie tik­rai ne­kvai­li. De­ma­go­gus ir me­la­gius jie anks­čiau ar vė­liau nu­bau­džia po­li­ti­ne ne­bū­ti­mi. Vi­si kal­ba apie gar­sų­jį Abo­nen­tą. Bet kur ki­ti, ne ma­žiau am­bi­cin­gi ir kaž­ka­da gar­sūs de­ma­go­gai, šie­met li­kę prie su­ski­lu­sios gel­dos?..

Laik­raš­čiai ki­ke­no, kad nau­ja­sis ūkio mi­nist­ras bu­vo iš tų, ku­rie ža­dė­jo emig­ruo­ti iš Lie­tu­vos. Na­mie jį kol kas su­lai­kė at­sa­kin­gas pos­tas. Stai­ga pri­si­mi­niau prof. Br. Gen­ze­lio žo­džius. Jei tai, ką ra­šo ži­niask­lai­da, tei­sy­bė, tai tik­rai ap­gai­lė­ti­na. Bet juk Lie­tu­vo­je li­ko ne vien to­kie „spe­cia­lis­tai“. Yra dar ir ki­to­kių žmo­nių…

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: premjeras Andrius Kubilius.

„XXI amžius“


Prisijunkite prie diskusijos