Susisiekimo ministras Marius Skuodis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Pagreitį jau netrukus įgaus „Rail Baltica“ geležinkelio tilto per Nerį projektas – ketvirtadienį, pakrantėje prie Jonavos, įkastas simbolinis ženklas, žymintis šio tilto statybų pradžią.
Sudėtingas inžinerinis statinys, kuris, saugant „Natura 2000“ teritoriją, neturės atramų vandenyje, bus ilgiausias geležinkelio tiltas Baltijos šalyse. Tiltas per Nerį itin svarbus tiesiant geležinkelio liniją Latvijos link, planuojama, kad jo statyba truks 2,5 metų, rašoma Susisiekimo ministerijos pranešime.
Netoli Jonavos surengtame renginyje dalyvavo ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, susisiekimo ministras Marius Skuodis, „LTG Infra“ generalinis direktorius Karolis Sankovski, „RB Rail AS“ generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas Agnis Driksna, kiti projektą „Rail Baltica“ įgyvendinančių institucijų bei organizacijų atstovai, partneriai bei svečiai.
„Šiandien simboliškai skelbiame išskirtinio objekto „Rail Baltica“ geležinkelio ruože nuo Kauno Latvijos sienos link statybų pradžią. Mūsų uždavinys – iki 2024 m. pabaigos nutiesti pagrindinę „Rail Baltica“ liniją nuo Kauno iki Panevėžio, o iki 2026 m. – iki pat Latvijos sienos – pereina į konkrečių statybos darbų etapą. Šiandienos geopolitiniame kontekste Lietuvos ir visų Baltijos šalių geležinkelio tinklo integracija su Vakarų susisiekimo tinklu yra ypatingos svarbos strateginis prioritetas, kurį privalome įgyvendinti kuo skubiau“, – oficialiame tilto per Nerį statybų pradžios renginyje sakė susisiekimo ministras M. Skuodis.
Už „Rail Baltica“ projekto Lietuvoje įgyvendinimą atsakingos bendrovės „LTG Infra“ generalinis direktorius K. Sankovski pažymėjo, kad geležinkelio tiltas per Nerį prie Jonavos – vienas didžiausių techninių ir inžinerinių iššūkių įgyvendinant „Rail Baltica“ projektą. Net 1,51 km tiltas drieksis apie 40 metrų aukštyje virš Neries bei upės slėnio. Per beveik 14 metrų pločio tiltą bus nutiestas europinio standarto vėžės geležinkelio dvikelis.
„Visas „Rail Baltica“ ruožas tarp Kauno ir Lietuvos-Latvijos sienos yra nemenkas iššūkis, nes tai pirmasis visiškai naujas geležinkelio ruožas, statomas Nepriklausomoje Lietuvoje. Geležinkelio tiltas per Nerį sudėtingiausia, bet strategiškai itin svarbi infrastruktūra tiesiant geležinkelį tarp Kauno ir Rygos“, – sakė K. Sankovski.
Statant tiltą – ypatingas dėmesys aplinkosaugai
Tilto statybos rangovo konkursą laimėjusi Italijos kompanija „Rizzani de Eccher“ taip pat turės pasirūpinti visa tilto bei šalia esančia infrastruktūra. Bus rekonstruojama melioracijos sistema, elektros, telekomunikacijų, vandentiekio tinklai, remontuojamas šalia einantis rajoninis kelias bei įrengiama nuovaža, taip pat tvarkomas landšaftas.
Tiltas bus statomas netoli miesto, todėl bus įrengiamos triukšmą slopinančios sienutės bei kiti triukšmą padėsiantys valdyti sprendimai.
Kadangi tiltas pateks į Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritoriją, ypatingas dėmesys skiriamas aplinkosaugai. Siekiant išvengti poveikio Neries biologinei įvairovei, darbai Neries upės apsaugos zonoje nebus vykdomi žuvų migracijos ir neršto metu. Projektuojant tiltą atsisakyta invazinių sprendimų upės vagoje: tilto atramos nebus statomos vandenyje, tad virš upės tarp atramų bus išlaikytas net 150 metrų atstumas, kad žuvys galėtų laisvai migruoti, o vandens augmenija – vešėti.
Geležinkelio tiltą per Nerį statysianti Italijos kompanija „Rizzani de Eccher“ yra įgyvendinusi sudėtingus infrastruktūros projektus JAV, Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje, Turkijoje, įvairiose centrinės Amerikos, Azijos bei Afrikos valstybėse.
Sutarties vertė – 64 mln. eurų be PVM. Projekto „Rail Baltica“ įgyvendinimą finansuoja jame dalyvaujančios valstybės – Estija, Latvija ir Lietuva, iki 85 proc. visų tinkamų išlaidų dengia Europos Sąjunga iš Europos infrastruktūros tinklų priemonės (CEF) fondo. Tiltą pagal sutartį numatoma pastatyti per 2,5 metų. „Rail Baltica“ geležinkelio tilto per Nerį prie Jonavos statybos techninės priežiūros paslaugas teiks bendrovė „Viamatika“.
Projekto progresas – visose Baltijos šalyse
„Rail Baltica“ geležinkelio tilto per Nerį statybos pradžios ceremonijoje dalyvavęs „RB Rail AS“ generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas A. Driksna akcentavo, kad globalaus projekto įgyvendinimas yra atidžiai stebimas visose trijose Baltijos šalyse ir rodo matomą pažangą.
„Atsižvelgiant į paskirtį, apimtį ir tarpvalstybinį sudėtingumą, „Rail Baltica“ yra unikalus infrastruktūros projektas, turintis daug ikoniškų infrastruktūros objektų, vienas iš jų – tiltas per Nerį. Noriu pabrėžti, kad „Rail Baltica“ yra ilgalaikis partnerystės projektas, todėl ypač vertiname bendradarbiavimą su mūsų tiekėjais ir strateginiais partneriais ES, nacionaliniu ir savivaldybių lygiu, kurie užtikrina nuolatinę paramą projektui. Šiandien pasikeitė geopolitinis kontekstas, atsiranda poreikis kryptingesniam ir spartesniam projekto įgyvendinimui ir taip įrengiant naują strateginį transporto ir gynybos koridorių, jungiantį Baltijos šalis su likusia Europa, todėl esame pasiryžę pradėti pirmuosius važiavimus „Rail Baltica“ geležinkelio linija prioritetinėse atkarpose iki 2027 m.“
Šiuo metu Lietuvoje taip pat pradėti „Rail Baltica“ geležinkelio infrastruktūros – vietinės reikšmės privažiuojamųjų kelių – tiesimo darbai Jonavos rajone, aktyviai derinami geležinkelio ruožų tarp Kauno ir Vilniaus bei Kauno (Jiesios) ir Lietuvos-Lenkijos valstybių sienos patvirtintų optimalių alternatyvų specialieji planai.
„Rail Baltica“ – didžiausias geležinkelio infrastruktūros projektas Baltijos šalių istorijoje, kurį įgyvendinant per visą „Rail Baltica“ geležinkelio trasą bus nutiesta elektrifikuota europinės vėžės dvikelė geležinkelio linija, eisianti nuo Varšuvos per Kauną ir Rygą iki Talino. Bendras „Rail Baltica“ geležinkelio linijos ilgis Baltijos šalyse siekia 870 km: Lietuvoje – 392 km, Latvijoje – 265 km, Estijoje – 213 km.
Geležinkelio tiltas per Nerį prie Jonavos bus ilgiausias Baltijos valstybėse. „Lietuvos geležinkelių“ nuotr.
Už projekto „Rail Baltica“ įgyvendinimą Lietuvoje atsakinga bendrovė „LTG Infra“ pradėjo antrą konkurso etapą, kurio metu bus atrinktas geležinkelio tilto per Nerį prie Jonavos rangovas.
Tai bus ilgiausias, daugiau kaip 1,5 km ilgio, geležinkelio tiltas Baltijos valstybėse.
„Geležinkelio tiltas per Nerį – techniškai sudėtingiausias inžinerinis statinys „Rail Baltica“ geležinkelio statyboje. Tai bus ilgiausias ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos valstybėse tiltas. Dar vienas inžinerinis iššūkis – nebus nei vienos atramos vandenyje, tad išrinktam tilto statybos rangovui šis darbas bus tikrai rimtas iššūkis“, – pranešime cituojamas „LTG Infra“ generalinis direktorius Karolis Sankovskis.
Iš viso naujojo tilto ilgis sieks 1510 metrų. Iki šiol ilgiausias tiltas Lietuvoje buvo per Dubysą nutiestas Lyduvėnų geležinkelio tiltas, kurio ilgis yra 599 m, o ilgiausias automobiliams skirtas tiltas – per Nemuną prie Jurbarko įrengtas tiltas, kurio ilgis siekia 494 m.
Ilgiausias naujo tilto tarpas tarp atramų, toje vietoje kur jis kirs upę, sieks 150 metrų.
Konkursą laimėjęs rangovas pagal sutartį turės ne tik pastatyti tiltą, bet ir sutvarkyti aplinką, įrengti triukšmą slopinančias sienutes, rekonstruoti šalia einančius vandentiekio bei kitus inžinerinius tinklus, rekonstruoti melioracijos statinius.
Naujasis tiltas bus Lietuvoje visiškai naujo 1435 mm pločio vėžės geležinkelio „Rail Baltica“ ruožo tarp Kauno ir Lietuvos-Latvijos sienos dalis.
„Rail Baltica” – tai didžiausias geležinkelio infrastruktūros projektas Baltijos šalių istorijoje, kurį įgyvendinant per visą „Rail Baltica” trasą bus nutiesta elektrifikuota europinės vėžės dvikelė geležinkelio linija, eisianti nuo Varšuvos per Kauną ir Rygą iki Talino.
Bendras „Rail Baltica” geležinkelio linijos ilgis Baltijos šalyse siekia 870 km: Lietuvoje – 392 km, Latvijoje – 265 km, Estijoje – 213 km.
Projekto statybos, kurių numatoma vertė siekia apie 5,8 mlrd. eurų, yra didžiausia investicija, skirta pagerinti mobilumą ir kelionių galimybes, plėtoti verslą, turizmą ir prekių mainus regione.
Briuselyje po penkias paras vykusių diskusijų baigėsi paskutinis derybų dėl ES daugiametės finansinės perspektyvos ir Europos gaivinimo ir atsparumo fondo, skirto kovai su koronaviruso pandemijos pasekmėmis, etapas.
Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda, vadovavęs Lietuvos derybų delegacijai, pažymėjo, kad ES daugiametis biudžetas įgalins įgyvendinti Gerovės valstybės raidos kelią, sakoma Prezidento komunikacijos grupės pranešime.
„Derybose siekiau, kad inovacijų ir žalinimo tikslų įgyvendinimui būtų užtikrintas tinkamas ES finansavimas tiek iš tradicinėmis politikomis vadinamų sanglaudos ir žemės ūkio politikų, tiek iš naujai kuriamo ES Gaivinimo ir atsparumo instrumento“, – sakė prezidentas.
Palyginti su praėjusia, šioje finansinėje perspektyvoje, 2021-2027 metams Lietuvai pavyko išsiderėti 1,7 mlrd. eurų daugiau, o bendra ES lėšų Lietuvai skiriama suma siekia 14,5 mlrd. eurų. Už kiekvieną įmokėtą eurą į ES biudžetą Lietuvai sugrįš 4 eurai ES paramos. „Tai yra unikali galimybė Lietuvai investuoti lėšas į valstybės modernizaciją ir mūsų visų ateitį“, – sakė G. Nausėda.
Derybose dėl ES Daugiametės finansinės perspektyvos Lietuva pagrindinį dėmesį skyrė Sanglaudos ir žemės ūkio politikos finansavimui. Sanglaudos politikos įgyvendinimui Lietuvai skirta 6,2 mlrd. eurų. „Ypač svarbu pažymėti, kad atsižvelgta į mūsų nuosekliai keltą klausimą dėl Lietuvos gyventojų skaičiaus sumažėjimo įtakos šalies ekonomikos raidai“, – teigė prezidentas.
Žemės ūkio finansavimui bus skirta iš viso 5 mlrd. eurų. Prezidentas pabrėžė, kad gera žinia yra tai, kad, palyginti su ankstesne finansine perspektyva, skirta daugiau kaip 400 mln. eurų tiesioginėms išmokoms. Tai leis sparčiau užtikrinti vienodas konkurencines sąlygas Lietuvos ūkininkams ES vidaus rinkoje.
ES skyrė 490 mln. eurų Ignalinos AE uždarymo projektui, o Kaliningrado specialiosios tranzito schemos įgyvendinimui – 189 mln. eurų finansavimą.
Šalies vadovas pabrėžė, kad ES biudžete „Rail Baltica“ vystymui suteikta papildoma 1,4 mlrd. eurų suma. Lietuvos pastangomis išlaikytas dėmesys kariniam mobilumui, kuriam skirtas 1,5 mlrd. eurų finansavimas.
Lietuvos prezidentas sakė, kad ES šalių narių vadovai sutarė dėl bendro ES atsako į pandemijos sukeltą sveikatos, socialinę bei ekonomikos krizę. Šiam tikslui kuriamas ES Gaivinimo ir atsparumo fondas, kuriame Lietuvai skirta 2,4 mlrd. eurų. Šios lėšos bus naudojamos ekonomikos atsigavimui, struktūrinių reformų įgyvendinimui, inovacijoms, skaitmeninimui, žaliosios Lietuvos kursui. Kovai su klimato kaita iš Teisingo perėjimo fondo numatyta 243 mln. eurų tiems regionams, kurie susidurs su didžiausiais šioje srityje iššūkiais.
Šalies vadovas pažymėjo, kad prireikus Lietuva taip pat galėtų pasiskolinti iš Gaivinimo ir atsparumo fondo iki 4,7 proc. nuo Lietuvos bendrojo nacionalinio produkto arba 2,2 mlrd. eurų reformoms įgyvendinti.
Prezidentas teigė, kad pasibaigus deryboms laukia naujas svarbus etapas – ES lėšų skaidrus ir efektyvus investavimas, kuris kurtų aukštesnę pridėtinę vertę Lietuvos žmonėms.
Miško tankmėje – trobelė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda kartu su Latvijos ir Estijos ministrais pirmininkais pasirašė bendrą laišką Europos Sąjungos (ES) institucijų ir šalių narių vadovams dėl klimato kaitos ir derybų dėl kitos finansinės perspektyvos, pranešė Prezidentūra.
Laiške pažymima, kad ES daugiametis biudžetas yra pagrindinis instrumentas ES siekiant klimato kaitos neutralumo, įgyvendinant Žaliojo susitarimo tikslus, kartu užtikrinant atsakingą ir socialiai teisingą perėjimą prie žaliosios ekonomikos.
Pasak pranešimo, laiške taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad šiuo metu Europos Komisijos ir ES pirmininkaujančios Suomijos pateikti pasiūlymai mažinti ES daugiametį biudžetą neigiamai paveiks kovos su klimato kaita tikslų įgyvendinimą, ypač tokiose srityse kaip žemės ūkio ir sanglaudos politika, reikšmingai prisidedančiose prie šių tikslų pasiekimo.
Valstybės ir Vyriausybių vadovai pabrėžė, kad būsimas Teisingo perėjimo fondas, skirtas padėti ES šalių narių regionams spręsti su klimato kaita susijusias problemas, ne tik kad neturėtų būti finansuojamas ES sutartimi įsteigtų politikų sąskaita, bet ir turi būti sudaryta galimybė juo pasinaudoti visoms ES valstybėms narėms.
Lietuvai itin svarbus visų trijų šalių susitarimas, kad perėjimas prie švarios, tvarios energetikos būtų paremtas saugiomis technologijomis. Trečiosios šalys taip pat turi laikytis aukščiausių aplinkosaugos standartų. Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Lietuvos prezidentas pažymėjo, kad Lietuva kartu su kitomis ES šalimis yra įsipareigojusi iki 2050 m. neutralizuoti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų poveikį ekonomikai. Šis pokytis reikalauja gerai apgalvotos, socialiai teisingos ir efektyvios ūkio pertvarkos, orientuotos į tvarų augimą.
„Prisitaikymas prie klimato kaitos ir jos poveikio mažinimas neturi vykti mūsų gerovės sąskaita. Investuodami į švaresnę ir sveikesnę aplinką, inovatyvius sprendimus, kartu turime didinti Lietuvos ir visos Europos Sąjungos konkurencingumą“, – sakė G. Nausėda.
Susitarime aptartas finansavimo poreikis transporto sektoriui, kuris išlieka vienu iš pagrindinių išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų šaltinių. „Siekdami sumažinti transporto sektoriaus poveikį aplinkai, turime elektrifikuoti geležinkelių tinklą, investuoti į viešojo transporto prieinamumą visoms piliečių grupėms ir skatinti susisiekimą geležinkelių transportu“, – teigiama laiške.
Atkreiptas dėmesys ir į būtinybę užtikrinti tinkamą finansavimą projektui „Rail Baltica“.
Tolumoje – Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Valstybės ir vyriausybių vadovai pažymėjo, kad būtina atsižvelgti į deramo finansavimo poreikį būsto renovavimo programoms ir išmanių sprendimų taikymui būsto sektoriuje. Raginama skirti tinkamą dėmesį didelį energijos kiekį vartojančių pramonės sektorių modernizavimui.
Laišką pasirašiusios šalys pabrėžė, kad atsižvelgiant į tai, kad ES investicijos įgyvendinant žemės ūkio ir sanglaudos politiką Baltijos šalyse yra esminės kovojant su klimato kaita ir finansuojant perėjimą prie žaliosios ekonomikos, Europos Komisijos pateikti pasiūlymai mažinti finansavimą yra nepriimtini, o tiesioginių išmokų konvergencija turi būti pasiekta iki 2027 metų.
Prezidentas Gitanas Nausėda antradienį darbo vizito vyksta į Estiją, kuri mini Nepriklausomybės atkūrimo dieną.
G. Nausėda susitiks su šalies prezidente Kersti Kaljulaid, Ministru pirmininku Jüriu Ratu, parlamento pirmininku Hennu Polluaasu bei Estijos lietuvių bendruomene.
G. Nausėdos vizitas Estijoje sutampa su reikšmingomis istorinėmis datomis – Baltijos kelio 30 metų minėjimu ir keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumo 40 metų sukaktimi, rašoma Prezidentūros pranešime spaudai.
Vizito metu susitikę valstybių vadovai aptars dvišalį politinį ir ekonominį bendradarbiavimą, saugumo situaciją Baltijos regione, NATO gynybos planus, Europos Sąjungos darbotvarkės, įskaitant ir derybas dėl kitos ES finansinės perspektyvos, taip pat naujos Europos Komisijos formavimo klausimus.
Estijos ir Lietuvos lyderių susitikimų metu dėmesys taip pat bus skiriamas ir Baltijos valstybių trišalio bendradarbiavimo Prezidentų formatu sustiprinimo galimybėms, šalių bendradarbiavimui mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje bei kuriant bendrą Baltijos šalių kapitalo rinką.
Prezidentas su Estijos vadovais kalbėsis ir energetikos klausimais: elektros tinklų sinchronizacijos su kontinentiniais elektros tinklais, bendros ES dujų rinkos sukūrimo bei Astravo atominės elektrinės saugumo temomis. Laiko planuojama skirti, informuoja Prezidentūra, ir susisiekimo klausimams – bendrų transporto infrastruktūros plėtros projektų: „Rail Baltica“ bei „Via Baltica“ aptarimui.
Taline G. Nausėda aplankys Marjamae komunizmo aukų muziejų, kur padės gėlių totalitarinio režimo aukoms pagerbti, vėliau Lietuvos ambasadoje susitiks su Estijos lietuvių bendruomene, o vakare Kadriorge vyksiančiame priėmime prezidentas sveikins Estijos gyventojus Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga.
Tai bus ketvirtasis Lietuvos prezidento užsienio vizitas. G. Nausėda jau lankėsi Lenkijoje, Latvijoje ir Vokietijoje.
Dvišalio bendradarbiavimo politikos, ekonomikos ir kitose srityse klausimai ketvirtadienį aptarti ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio ir Estijos premjero Jürio Rato susitikime.
„Lietuvą ir Estiją sieja bendri interesai Europos Sąjungoje, saugumo ir strateginės infrastruktūros vystymo srityse. Pasiekėme nemažai, bet privalome tęsti pradėtus darbus, ypač plėtojant energetikos ir transporto jungtis, kurios tebėra gilesnės mūsų regiono integracijos Europoje prielaida“, – sakė S. Skvernelis.
Susitikime, kaip praneša Vyriausybės spaudos tarnyba, pabrėžta, kad Lietuva remia Estijos siekį tapti JTO Saugumo Tarybos nare ir linki sėkmės balsavime penktadienį.
Vyriausybės vadovas nurodė, kad regimos trečiųjų šalių pastangos paveikti sinchronizacijos ir desinchronizacijos procesų įgyvendinimą, siekiant juos politizuoti, įtraukti Baltijos šalis į vilkinamas diskusijas. Todėl Baltijos šalių atsparumas bandymams „skaldyti ir valdyti“ ypač svarbus. Pasak premjero, reikėtų suplanuoti izoliuoto veikimo bandymą ir visoms trims Baltijos valstybėms.
Ypač svarbu, pasak S. Skvernelio, užsitikrinti, kad ES elektros rinkoje nebūtų galima prekiauti elektra iš trečiųjų šalių, kuri pagaminta nesilaikant skaidrių konkurencijos sąlygų, tarptautinių aplinkosaugos ir branduolinės saugos standartų. Lietuva tikisi Estijos palaikymo šiuo klausimu.
Susitikime pabrėžta, kad įgyvendintas projektas „Rail Baltica“ taps svarbia Baltijos šalių strateginės infrastruktūros dalimi, būtina ekonominiam ir nacionaliniam saugumui užtikrinti. Sklandus Estijos, Latvijos ir Lietuvos, taip pat ir Lenkijos bendradarbiavimas yra pagrindinė sėkmingo šio projekto įgyvendinimo sąlyga. Lietuva vykdo savo įsipareigojimus, „Rail Baltica“ labai vertinamas kaip sostines jungiantis projektas.
Lietuva palaiko idėją dėl tunelio tarp Talino ir Helsinkio įgyvendinimo. Tai gali suteikti naujų galimybių, padidinti projekto konkurencingumą ir suteikti didesnio efektyvumo Šiaurės jūros ir Baltijos jūros TEN-T koridoriui.
Pabrėžtas energetinio dialogo su JAV vystymas. Lietuva suinteresuota glaudžiai bendradarbiauti su Estija ir Latvija įgyvendinant JAV energetikos sekretoriaus R. Perry’io Transatlantic Energy Cooperation (P-TEC) iniciatyvą.
S. Skvernelio manymu, nors Europos valdymo struktūrose ir nevyraus populistinės jėgos, tradicinių partijų silpnesni rezultatai Europos Parlamento rinkimuose parodė, kad piliečiai tikisi pokyčių ES. Lietuvos ir Estijos prioritetai dėl ES strateginės darbotvarkės sutampa.
Esminiai klausimai – būsimas Sanglaudos politikos ir Bendrosios žemės ūkio politikos finansavimas. Svarbu išlikti vieningiems ir toliau kovoti dėl šių sričių pakankamo finansavimo užsitikrinimo. Būtinos vienodos konkurencinės sąlygos žemės ūkyje, Lietuva pritars tik visiškam tiesioginių išmokų išorinės konvergencijos užbaigimui. Taip pat labai svarbu užsitikrinti pakankamą projekto „Rail Baltica“ ir elektros tinklų sinchronizacijos finansavimą; Lietuvai vis dar aktualus kibernetinis saugumas, išorės sienų apsauga ir karinis mobilumas, pabrėžta susitikime.
Vyriausybės vadovas paprašė aktyvios Estijos paramos derybose dėl ES mobilumo paketo. Aktualiausi klausimai Lietuvos ir Estijos vežėjams – perteklinis vilkikų grąžinimas ir galimybės vairuotojams nakvoti kabinoje išlaikymas.
Kalbant apie saugumo sritį pabrėžta, kad reikėtų siekti tolesnio NATO prisitaikymo prie besikeičiančios saugumo aplinkos. Svarbu, kad Baltijos šalys būtų įvardytos kaip vienas iš pažeidžiamiausių regionų ir NATO parengtų sprendimus, kaip pašalinti šį trūkumą. Siekiama, kad regione nuolat būtų JAV pajėgos – kaip reikšmingas atgrasymo elementas. Lietuva taip pat remia Lenkijos iniciatyvą jos teritorijoje įkurdinti JAV divizijos lygio bazę.
S. Skvernelis palinkėjo naujajai Estijos Vyriausybei sėkmingo darbo ir padėkojo už kvietimus atvykti į Dainų šventę ir skaitmeninėms technologijoms skirtą pasaulinį forumą.
Tolumoje – Klaipėdos jūrų uostas. Slaptai.lt nuotr.
„Rail Baltica“ projekte nebeliko plano naujomis vėžėmis sujungti europinę vėžę su Klaipėdos uostu, antradienį Briuselyje informavo Europos Parlamento narys Zigmantas Balčytis.
„Dingo viena jungtis Lietuvoje – Klaipėdos uosto, kur dėjau daug pastangų, kaip įtraukti šią jungtį. Ir dabar, kada pradėjome nagrinėti „Rail Baltica“ projektą, kažkas nusprendė, kad jos nereikia. Praktiškai mes visą gyvenimą liksime priklausomi nuo baltarusiškų krovinių. Todėl turėjome sudaryti krovinių vežimo alternatyvią sistemą. (…) Bet, matyt, ateityje bus kiti, kurie sugrįš prie šito klausimo“, – sakė Z. Balčytis.
Pasak jo, įtraukti šią jungtį nebuvo lengva, nes tam būtų reikėję papildomo finansavimo.
„Ne taip lengva padaryti, nes tai – papildomi pinigai iš bendro europinio fondo. Tačiau jei šalia atkarpos turėtume supratimą, kad būtų privaloma pasistatyti giliavandenį uostą, būtume nukovę visus. O dabar „Rail Baltica“ tarnaus Rygai ir Talinui“, – teigė europarlamentaras.
Kaip žurnalistams Briuselyje sakė Z. Balčytis, jei geležinkelis nebus sujungtas su uostu, ateityje jis galimai praras savo galią.
„Sostinės turi būti sujungtos, bet turime galvoti, iš ko ateityje gyvensime. (…) Klaipėdos uostas, jei tokio dalyko („Rail Baltica“. – ELTA) nepadarysime, ateityje jis tiesiog užaks, kaip kad Antverpeno uostas, nors buvo visame regione vienas pagrindinių uostų“, – nerimavo Z. Balčytis.
Europarlamentaras sakė, kad nors į „Rail Baltica“ žadama įtraukti ir Vilnių, tačiau finansavimas tam vis dar nenumatytas.
ELTA primena, kad „Rail Baltica“ – svarbiausias geležinkelių infrastruktūros projektas Baltijos regione, integruosiantis Baltijos šalis į Europos geležinkelių tinklą. Projektų investicijų suma Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje sieks apie 5,7 mlrd. eurų, vien Lietuvoje investicijos, planuojama, viršys 2,4 mlrd. eurų.
Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai
Iki šiol atsimenu paslaptingąjį vyriškį, į asmeninę mano paskyrą socialiniuose tinkluose atsiuntusį keletą rašinių. Nepažįstamasis leido suprasti, kad neprieštarautų, jei tekstus skelbčiau slaptai.lt portale.
Tendencingumai dėl „Independence“
Tačiau nepažįstamojo tekstus publikuoti delsiau. Rašiniai buvo specifiniai. Juos skaitant būtinai sukirbėdavo įtarimas – kodėl kritika taikoma tik vakarietiškoms investicijoms, mažinančioms Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos? Taip, straipsniai – perspėjimai apie iš visų pusių kylančius pavojus, kad ir kokie nemalonūs būtų, – reikalingi. Turime teisę žinoti apie visas galimas avarijas. Bet kodėl smulkmeniškai svarstomi galimi avarijos suskystintųjų gamtinių dujų terminale padariniai, o štai analizės, kaip derėtų elgtis sprogus Astravo atominei jėgainei, – nėra.
Dar kadaise dirbdamas „Valstiečių laikraščio“ kariniame priede „Vardan Lietuvos“ susidūriau su specialiai inspiruojama demagogija: mums nereikalingi kariniai poligonai, nes ten besitreniruojantys NATO kariai per klaidą į šoną nukreips raketą, kuri būtinai sprogs virš vaikų darželio; mums nereikalingas šaudmenų sandėlys, nes į orą išlėks, numetus nuorūką, netoliese esantis miestas; mums nereikalingas aerodromas, nes ant autostrados nukris NATO karinis naikintuvas su pilnais degalų bakais.
Tokių skundų 1998 – 2003-aisiais sulaukdavau gausiai. Tiek primityviai, tiek įtikinamai išguldytų. Dabar akivaizdu, kad anie laiškai buvo specialiai kurpiami. Kremliui nepatiko spartus Lietuvos ėjimas į NATO bei NATO kariškių pratybos Pabradės, Ruklos, Kazlų Rūdos, Kairių poligonuose. Todėl ir siekta paskleisti kuo daugiau nepasitikėjimo apie mus saugančius kariškius.
Nenoras domėtis „baltarusiškais akcentais“
Tad gal nepažįstamasis, peršantis tekstą apie „pavojingąjį“ laivą „Independence“, turi panašių tikslų kaip ir tie „naivuoliai“, kurie 1998-2003-aisiais klausinėjo, kam Lietuvai reikalingas NATO, jei nesiruošiame nieko pulti? Štai tada ir kilo mintis patikrinti: paprašysiu, gal nepažįstamasis galėtų parašyti straipsnį apie Astravo AE keliamus pavojus? Tegul papasakoja, kas nutiktų Lietuvoje, jei Baltarusijos atominėje jėgainėje sprogtų reaktorius, o radioaktyvūs debesys, papūtus stipriam vėjui, pajudėtų būtent Lietuvos pusėn?
Su nepažįstamuoju akis į akį susitikau vienoje iš Vilniaus kavinių. Išgirdęs pasiūlymą iš karto susiraukė. Pareiškė neketinantis imtis „baltarusiškų akcentų“, mat ši tema vargu ar domins Lietuvos skaitytojus. Suprask, tai – baltarusių reikalas.
Baltarusijos atominė elektrinė. Belta.by nuotr.
Po akivaizdaus nenoro domėtis „baltarusiška tema“ įtarimai, jog susidūriau su tendencingu propagandistu, – sustiprėjo. Tuo pačiu sustiprėjo ir noras atidžiau pažvelgti į baltarusiškas realijas.
Štai ką pavyko sužinoti. Šiuo metu galioja dar 2012 metais patvirtintas Lietuvos Vyriausybės nutarimas „Dėl valstybinio gyventojų apsaugos plano branduolinės avarijos atveju patvirtinimo“. Tame dokumente nerasite nė žodžio apie Baltarusijos AE, nes 2012-aisiais šis objektas nebuvo įvardintas kaip branduolinis.
Kaip išlikti gyviems?
Dabar Lietuvos valstybės institucijos rengia naują, patobulintą planą, kur jau vertinami Baltarusijos AE keliami pavojai. Tikėtina, kad naujasis planas bus patvirtintas šiemet.
Bet ar patvirtinus naująjį planą mes tapsime saugesni? Teorija ir praktika – du skirtingi reiškiniai. Štai lietuviškasis Radiacinės saugos centras išvardina penkias priežastis, kurios verčia nerimauti dėl Baltarusijos AE: netinkamas statybos aikštelės parinkimas; aušinimo sistemų nepatikimumas; galima Neries, Nemuno ir Baltijos jūros tarša radionuklidais; konstrukcijų atsparumas sunkaus lėktuvo kritimo atveju; netinkamas radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro tvarkymas bei akivaizdus nenoras į projekto vykdymą įtraukti tarptautinius ekspertus.
Jei Astravo atominėje jėgainėje sprogtų bent vienas iš dviejų VVER-1200 tipo reaktorių, skaičiuojančių 1200 MW galingumą, turėtume du būdus išvengti mirtį skleidžiančios radiacijos. Vienas iš jų – nedelsiant, greičiau nei per kelias valandas, pasislėpti specialiai įrengtose slėptuvėse. Tačiau atidžiai perskaitęs naująjį viešai skelbiamą Lietuvos gelbėjimo plano projektą vis tik nesupratau, ar užtektinai turime saugių bunkerių, kuriuose sugebėtume paslėpti į pavojaus zoną patekusius vilniečius ir aplinkinių sostinės rajonų gyventojus? Juk jų – beveik milijonas. Net ir be kruopščių skaičiavimų aišku, jog tiek bunkerių, kuriuose keletą dienų ar net savaičių galėtų gyventi maždaug milijonas žmonių, – Lietuva nepajėgi įsirengti.
Juolab Lietuva nepajėgi sukaupti tiek maisto ir geriamo vandens atsargų, kad milijonas žmonių keletą savaičių nenumirtų badu ar dėl vandens stygiaus. Jei jau nesiteikiame karinėms reikmėms skirti 2 proc. nuo BVP, tai nenorėsime duoti lėšų ir modernių bei brangiai kaštuojančių slėptuvių įrengimui. Beje, kai kurie dar sovietiniais laikais statyti bunkeriai, skirti apsisaugoti nuo bombardavimo bei radiacijos, – seniai privatizuoti, ir požeminių slėptuvių savininkai vargu ar gera valia leistų juos panaudoti visuomeninėms reikmėms. Jie slėptusį ten patys – su visais savo draugais ir artimaisiais.
Taip pat nenutuokiu, kokiame radiacijos nepraleidžiančiame bunkeryje tektų slėptis man pačiam ir tūkstančiams kitų Pilaitės rajono gyventojų? Politika domiuosi, užsieninę bei vietinę informaciją kaupiu, laikraščius skaitau, bet jei šį klausimą pateiktumėte man, – gūžčiočiau pečiais. Gal Vilniaus meras Remigijus Šimašius žino, kur Pilaitės rajono gyventojams įrengtas arba numatomas įrengti bunkeris?
Kodėl neįmanoma evakuacija?
Kitas gelbėjimosi ratas – daug realesnis. Tai – evakuacija. Kaip rašoma gelbėjimosi plano projekte, skubių apsaugos veiksmų zona – 30 km., prevencinė apsaugomųjų veiksmų zona – 5 km., o sanitarinės apsaugos zona – 3 km. Tai reiškia, kad vėjui pasisukus Lietuvos pusėn radiaciniai debesys būtinai atkeliautų iki Vilniaus – apimtų ne tik miestą, bet ir jo apylinkes. Atkeliautų greitai – per kelias valandas. O gal net greičiau. Mat nuo Astravo AE iki valstybinės Lietuvos – Baltarusijos sienos tėra 20 km, o iki paties Vilniaus – vos 50 km. Nelaimės atveju vis tiek tektų skubiai evakuoti visą Vilnių (keli kilometrai šen ar ten nieko nereiškia; be to, nelaimės atveju niekas neskaičiuotų, ar radioaktyvieji debesys jau pasiekė centrą, ar dar tik slenka jo link).
Požeminis Vilniaus metro – dar tik maketuose ir vizijose. Slaptai.lt
Išvežti tiek daug žmonių į saugesnes Lietuvos vietas, sakykim, Latvijos pusėn arba į Klaipėdą, – taip pat sudėtingas uždavinys. Kiekvienas, kuris bent sykį yra įstrigęs Vilniaus automobilių kamščiuose, puikiai supranta, kad evakuacija iš sostinės per kelias valandas ar net parą, – beveik neįmanoma misija. Net jei evakuacija automobiliais būtų atliekama labai tvarkingai, organizuotai, prižiūrint policijai ir kitoms specialiosioms tarnyboms, avarijų tikimybė – didelė. Įtampa, stresas, skubėjimas, panika priverstų vairuotojus klysti. Susidūrus bent keliems automobiliams keliai, suteikiantys galimybę pasitraukti iš Vilniaus šiaurės ar vakarų kryptimi, būtų ilgam užblokuoti.
Rengiamame dokumente rašoma, kad transportą evakuacijai ir evakuaciją geležinkeliais organizuoja Susisiekimo ministerija. O policija užtikrina besitraukiančiųjų saugumą, dar kitos institucijos numato pagrindinius ir atsarginius gyventojų evakuacijos planus, rengia kelių apylankas, tiesia laikinus kelius. Bet tai įmanoma, jei Vilnius turėtų bent kelias požemines metro linijas, jungiančias, pavyzdžiui, Pilaitę su Antakalniu ar Santariškes su Vilniaus Geležinkelio stotimi ir tarptautiniu Vilniaus oro uostu.
Deja, sostinė neturi požeminio metro, kuris, kylant Astravo AE bokštams, reikalingas Vilniui ne vien ekonominiu požiūriu (padėtų išvengti spūsčių – nereikėtų gaišti laiko, be reikalo deginti bezino), bet ir saugumo sumetimais (padėtų surengti sparčią evakuaciją arba leistų pasislėpti). Žodžiu, privalome prisipažinti, jog vilties, kad per keletą ar, tiek to, per keliolika valandų pavyktų pabėgti iš Vilniaus, – beveik nėra. O po keliolikos valandų daugelis iš automobilių spūstyse įstrigusiųjų jau būtų paženklintas mirtinai pavojinga radiacijos doze. Ar beliktų prasmė bėgti gavus mirtiną radiacijos dozę?
Vilniaus metropolitenas – vienintelė išeitis
Bet gal dabar, kai radiacinės grėsmės dėl baltarusiškų statybų vis realesnės, Lietuvos valdžia suprato, kad Vilnius be požeminio metro neturi ateities? Vargu. Atsiverskite šių metų liepos 20-osios „Lietuvos žinių“ numeryje paskelbtą straipsnį „Ką byloja šaršalas dėl Astravo atominės elektrinės“. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas prof dr. Tomas Kačerauskas teigia: „Kartais politinis jovalas (dažniausiai atsitiktinai) sukunkuliuoja racionaliomis putomis. Tarkime, panika dėl Astravo AE galėtų pastūmėti įgyvendinti Vilniaus metro idėją. Juk kažkur reikės pasislėpti tūkstančiams žmonių. Deja, apie tai nekalbama – tik sakoma, kad mes visiškai pasiruošę“.
Rengiamame saugos projekte parašyta, kad „nukentėjusieji, kurių viso kūno apšvitos dozė siekia arba viršija HN99:2011 nustatytųjų lygių, siunčiami gydytis į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių arba į Kauno klinikas. Bet žmogui, kuris bent sykį yra lankęsis Santariškių ligoninėje, puikiai žino, kad ši įstaiga – senų seniausiai perpildyta. Kas ir kaip joje sugebėtų paguldyti dar keletą tūkstančių ligonių? Vien privažiuoti prie jos būtų sudėtinga. Juk požeminio metro, jungiančio Santariškes su kitomis Vilniaus vietomis, – neturime.
Jei į šią problemą žvelgtume blaiviai, turėtume svarstyti, kaip iš šios ligoninės kuo skubiau išvežti (o ne į ją atvežti) visus ten esančius ligonius – kuo toliau nuo radiacija užteršto Vilniaus. Štai ir vėl tenka prisiminti požeminį metro – vienintelę transporto priemonę, kuri sudaro galimybę išties greitai judėti iš vieno Vilniaus galo į kitą.
Keturios požeminio metro linijos, raižančios Vilnių iš šiaurės, pietų, vakarų ir rytų, padėtų žmonėms skubiai pasiekti geležinkelio stotį ir oro uostą iš Antakalnio, Santariškių, Pilaitės rajonų. Dabar iš Pilaitės iki Vilniaus geležinkelio stoties visuomeniniu trasportu, tegul ir greitaisiais autobusais, tenka važiuoti apie valandą. Kadangi gyvenu Pilaitėje ir iš šio rajono ne sykį važiavau į Vilniaus geležinkelio stotį, tai puikiai žinau: jei bent vienoje kelio atkarpoje pasitaikys mažytė spūstis, per valandą Geležinkelio stoties nepasieksite. O tai, vaizdžiai tariant, reiškia mirtį, jei iš Astravo apylinkių mūsų link plaukia radiaciniai debesys.
Automobilių spūstis. Slaptai.lt nuotr.
Be to, kvailoka mažiausiai keletą valandų belstis iš Santariškių, Antakalnio ar Pilaitės į Geležinkelio stotį vien tam, kad ten persėstume į Kaunan važiuojantį traukinį. Juk kelionė Vilnius – Kaunas šiandien vis dar užtrunka mažų mažiausiai 50 minučių. Skaičiuokime: valanda iki geležinkelio stoties, paskui dar valanda kelio iki Kauno. Šiais techninių naujovių laikais taip lėtai keliauti – per didelė prabanga. Juk vilniečiai galėtų pasiekti Karmėlavos oro uostą (esantį prie pat Kauno) maždaug per 15 minučių. Netikite? Įrengus požeminio metro linijas, Pilaitėje vertėtų pastatyti ir greitojo traukinio, kuris specialiais bėgiais lėktų Karmėlavos link 250/h greičiu, liniją. Taigi Karmėlavą jis pasiektų per 15 min. Vadinasi, požeminio metro linija iš bet kurio Vilniaus pakraščio specialiąją Pilaitės stotį būtų įmanoma pasiekti per 10 -15 minučių; iš Pilaitės iki Karmėlavos – dar 15 min. Iš viso – pusvalandis. Ekonominiais sumetimais vadovaujantis tokia sparti kelionė iš Vilniaus į Kauną ir atvirkščiai pasiteisintų. Bet ji dar naudinga atsižvelgiant ir į civilinės saugos reikalaivimus. Ji padėtų aplenkti nuo Baltarusijos atslenkančią radiacinę taršą.
Iki Kauno – per 15 minučių
Šią idėją, dar vadinamą dvimiesčiu, įgyvendinti trokštantys mokslininkai savo aiškinamuosiuose raštuose teigia: „Tuo tikslu nuo Vilniaus centro į vakarinį miesto pakraštį planuojamas geležinkelis (metropoliteno trasa), o nuo Pilaitės mikrorajono į Karmėlavą – greitojo geležinkelio „Rail Baltica“ atšaka… Vilniaus ir Kauno geležinkelių prisijungimas prie „Rail Baltica“ trasos taptų pagrindiniu Vilniaus – Kauno dvimiesčio greito, saugaus, komfortiško ir punktualaus susisiekimo elementu bei sudarytų galimybę sujungti abiejų miestų ekonominį, kultūrinį, civilinės saugos ir kitokio pobūdžio potencialus“.
Lietuvos geležinkelių stotis. Slaptai.lt nuotr.
Pavyzdžiui, prof. Jurgis Vanagas dar 2014-aisiais metais, duodamas interviu „Lietuvos žinioms“, yra pareiškęs: „turiu daug argumentų ir galiu valandų valandas pasakoti, kokią naudą dviem didžiausiems šalies miestams Vilniui ir Kaunui, o galiausiai – ir visai Lietuvai, duotų dvimiesčio įkūrimas“.
Prof. J.Vanagas įsitikinęs: „Vienintelė galimybė gyvuoti dvimiesčiui – tai turėti greitą susisiekimą tarp Vilniaus ir Kauno. Kitaip nieko nebus. Nes dabar yra pastebėta tendencija gyventi viename mieste, dirbti ar mokytis – kitame. Ir jei kelionė tarp dviejų miestų tetruktų 20 – 25 minutes, dviejų miestų simbiozė taptų visiškai reali. Tai gali užtikrinti ir iš Kauno į Vilnių nutiesta „Rail Baltica“ atšaka, kuria traukiniai galėtų važiuoti 240 km/h greičiu“.
Tačiau Lietuvos valdžia kažkodėl delsia, lūkuriuoja. Tarsi nežinotų pagrindinio šių dienų reikalavimo: kelio atkarpa nūnai matuojama ne kilometrais ar myliomis, o jai įveikti sugaištu laiku.
Radiacinis Lietuvos okupacijos planas
Beje, visuomet svarstykime pačius nepalankiausius variantus. O pats blogiausias variantas lengvai numatomas: Kremlius dės milžiniškas pastangas, kad Astravo AE ištiktų katastrofa. Taip, taip, taip! Dabartinė Rusijos valdžia norėtų ne saugumo, ne patikimumo, o radiacinės nelaimės. Kremliui reikalingas galingas radiacinis sprogimas netoli Vilniaus. Reikalingas būtent tuo metu, kai oro prognozių specialistai turės žinių – keletą parų nuo Baltarusijos link Lietuvos pūs stiprūs vėjai.
Vladimiras Putinas rodo kumštį
Kodėl įtariu, jog šiandieninė Kremliaus valdžia specialiai, kryptingai, sąmoningai planuoja didelę nelaimę Astrave? Lietuvą gaubiant radiaciniam debesiui (kiek tos mūsų valstybės – vos 300 kilometrų nuo Vilniaus iki Klaipėdos), tikėtina, iš Lietuvos trauktųsi ne tik vilniečiai, kauniečiai ar panevėžiečiai, bet ir kariai. Taigi – ir čia dislokuoti NATO kariai. Sunku patikėti, jog ženkliai pakilus radiaciniam fonui ir nesant užtektinai saugių požeminių bunkerių Lietuvoje liktų budėti britų, vokiečių, portugalų ar amerikiečių ginkluotųjų pajėgų atstovai. Tokios aukos – beprasmės.
Štai tada ir atsirastų puiki proga rusų kariuomenės daliniams užimti ištuštėjusią Lietuvą (Vladimirui Putinui nusispjauti, kad keli tūkstančiai Rusijos karių po kelių mėnesių numirtų dėl spindulinės ligos sukeltų padarinių – juos tiesiog pakeistų kitais). Kremliaus vadovui svarbiausia, kad rusų kariauna atsidurtų Lietuvoje tarsi nejučiomis, be triukšmo ir šūvių. Pretekstas – neva atskubėjo tramdyti ištuštėjusiame Vilniuje plėšikaujančias gaujas.
O kaip klostysis įvykiai po to, puikiai žinome. Rusų kariuomenę vėliau bus labai sunku iškrapštyti. Matome, kaip jie, įkėlę koją į Gruziją, Moldovą, Ukrainą ar Siriją, ten laikosi įsikabinę ir rankomis, ir dantimis, ir kojomis. Tad išsisklaidžius radiacijai juos, įskaitant ir samdinius iš Vagnerio grupės, būtų sunku išprašyti ir iš Lietuvos.
Manau, kad Kremlius yra numatęs įvairiausių Baltijos šalių užėmimo variantų, įskaitant ir radiacinį. Okupacija pasitelkiant į pagalbą radiaciją, – lengviausia, todėl pati patraukliausia. Vladimiro Putino akimis žvelgiant.
Neformaliame Europos Vadovų Tarybos (EVT) susitikime, kur aptariami politiniai naujo daugiamečio Europos Sąjungos (ES) biudžeto prioritetai, dalyvaujanti Prezidentė Dalia Grybauskaitė ES šalių vadovams pristatė ir svarbiausius Lietuvos poreikius.
Pasak šalies vadovės, daugiametis ES biudžetas – kur kas daugiau nei lėšų perskirstymas. Tai instrumentas Bendrijos gerovei, saugumui ir ateičiai kurti. Nauja finansinė perspektyva turi padėti įgyvendinti visai Bendrijai svarbius projektus, padėti atremti bendrus iššūkius ir skatinti vienodą visų šalių išsivystymą.
Anot Prezidentės spaudos tarnybos, vienas pagrindinių Lietuvos siekių, kad skirstant septynerių metų Bendrijos biudžetą tiesioginės išmokos mūsų žemdirbiams kuo labiau priartėtų prie senųjų ES šalių išmokų lygio. Tik taip įmanoma sukurti lygiavertes konkurencines sąlygas visos ES žemdirbiams.
Nors Lietuva jau artėja prie ES išsivystymo vidurkio, skirtumai tarp Bendrijos šalių gerovės išlieka. Todėl itin svarbu, kad sanglaudai būtų skirta pakankamai lėšų, kurios ir toliau užtikrintų spartų Lietuvos vystymąsi.
ES finansavimas būtinas ir strateginiams jungčių projektams: elektros tinklų sinchronizacijai, dujų jungtims, transporto koridoriui „Rail Baltica“. Tai viso regiono saugumui ir gerovei svarbūs projektai, kurie prisidės ir prie ES ekonominės integracijos.
Būtina ir tolesnė ES parama Ignalinos AE. Saugus ir skaidrus šios jėgainės uždarymo procesas – aktualus ne tik regionui, bet ir visai Bendrijai. ES įsipareigojimas finansuoti Ignalinos AE uždarymą įrašytas ir į Lietuvos ES stojimo sutartį.
Derybose dėl naujos daugiametės finansinės perspektyvos turės būti atsižvelgta ir į „Brexit’o“ padarinius. Jungtinei Karalystei pasitraukus iš ES, biudžeto finansavimas gali sumažėti iki 13 mlrd. eurų kasmet. ES narėms reikės sutarti, kaip užtikrinti pakankamą finansavimą tiek dabartinėms programoms, tiek naujiems prioritetams.
Latvijoje viešintis Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, pirmadienį susitikęs su Latvijos prezidentu Raimondu Vėjuoniu, aptarė „Rail Baltica“ projektą ir jo reikšmę Baltijos šalims. Įgyvendinus projektą, sukurta infrastruktūra taps reikšminga šalių strateginės infrastruktūros dalimi reikalinga nacionaliniam saugumui užtikrinti, pabrėžta susitikime.
Taip pat parlamento vadovas išreiškė viltį, kad Baltijos šalims pavyks pasiekti politinį susitarimą dėl regioninės suskystintų gamtinių dujų (SGD) importo infrastruktūros. Tikėtina, kad Klaipėdos SGD terminalas ir dujų saugykla Inčukalnyje prisidės prie šio strateginio tikslo.
Su kaimyninės šalies vadovu, pasak Seimo Pirmininko atstovė pranešimo, kalbėta ir apie jūros sienos įteisinimą. Keliolika metų Latvijos pusė nedemonstruoja politinės valios esminei problemai spręsti, vien ekspertų lygio diskusija išteklių pasidalinimo klausimais nėra prasminga, sako Seimo Pirmininkas V. Pranckietis. Lietuva sveikintų Latvijos siekį pradėti sutarties ratifikavimo parlamente procesą.
Seimo Pirmininkas taip pat susitiks su Latvijos Saeimos Pirmininke Inara Murniece.
Rygoje viešintis Seimo Pirmininkas dalyvauja Valstybės nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio renginiuose. Po susitikimų su šalies vadovais Seimo delegacija lankysis Nacionaliniame meno muziejuje ir dalyvaus iškilmingame Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio minėjime Mažojoje Gildijoje.
Kartu su Seimo Pirmininku į Latviją vyko Seimo Pirmininko pirmoji pavaduotoja Rima Baškienė, Seimo nariai Algimantas Dumbrava ir Kazys Starkevičius.
Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Netolimoje praeityje Lietuva prisistatydavo kaip šalis su penkiais dideliais miestais regionų centrais. Tuo mūsų šalis buvo pranašesnė už labai centralizuotas vieno miesto valstybes Estiją ir Latviją. Dabar jau niekas nebevadina Lietuvos penkių miestų šalimi, liko trys ir mūsų visų uždavinys neleisti Šiauliams ir Panevėžiui toliau degraduoti.
Miestų amžius
Dabartinė ekonomika kuriama miestuose, aplink miestus sukasi visas šalies, regiono ir net pasaulio gyvenimas, nes jau visame pasaulyje dauguma žmonių gyvena, kuria ir dirba miestuose. XX a. pradžioje tapo galutinai aišku: kuo šalyje daugiau sėkmingų miestų, tuo ta šalis stipresnė. Sovietinės Lietuvos planas su penkiais dideliais industriniais miestais, nutolusiais panašiu atstumu ir tarpusavyje sujungtais gerais keliais buvo tam laikmečiui labai geras, tačiau griuvus planinei sistemai 1990-aisiais, nenaši ir pasenusi pramonė pasirodė esanti nekonkurencinga. Dideliems gamybos kompleksams nereikėjo tiek daug darbuotojų, o mūsų miestai kaip tik ir rėmėsi pramone. Prasidėjo Lietuvos miestų degradacija. Kuo buvo sutelkta daugiau pramonės, tuo didesnis buvo tų miestų smukimas. Kėdainiai, Jonava, Naujoji Akmenė ir Mažeikiai sugebėjo išsaugoti pagrindines gamyklas, tačiau ir jos masiškai atleidinėjo darbuotojus ir vis tiek tuos miestus ištiko krizė. Panašūs procesai vyko visoje Rytų ir Centrinėje Europoje.
Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmasis persitvarkė Vilnius. Kaip sostinė ir Lietuvos ambasadorius pasaulyje vietoje sugriuvusios pramonės ėmėsi paslaugų – turizmas, viešbučiai, restoranai, vėliau pasirodė biotechnologijos ir lazeriai, apie 2010 m. pagaliau atėjo didieji paslaugų centrai, pradedant „Western Union“.
Stipriai vėluodama į tarptautinę konkurenciją įsijungė ir Klaipėda, visą savo potencialą sutelkdama apie uostą ir jo plėtrą. Didelės investicijos į jūrą atsipirko, nes pavyksta išlaikyti vis augančius prekybos srautus, fiksuojamas tolygus krovos augimas, daugėja laivų ir turistų. Tuo tikrai galima didžiuotis, nes tokių puikių rezultatų nepasiekia ne tik latvių ar estų uostininkai, bet ir tolimesnės šalys.
Jau buvo juokaujama, kad Kaunas tėra degalinė tarp Vilniaus ir Klaipėdos, bet pagaliau atėjo ir Kauno valanda. Per pastaruosius keletą metų paskelbta apie stambius ir labai laukiamus investuotojus „Peikko“, „Festo“, „Hollister“, „Hella“, o dabar ir žymioji „Continental“. Užsienio investicijas seka statybų sektorius ir verslo centrų plėtra. Jau aiškėja Kauno specializacija – aukštos pridėtinės vertės technologijų pramonė.
Šiauliams ir Panevėžiui trūksta strategijos
Trims Lietuvos miestams atrasti savo stipriąsias puses ir pasirinkti tinkamą kryptį prireikė laiko ir kol kas pirmoji sėkmė dar neduoda laukiamos naudos. Buvo stipriai pavėluota. Tai labai aiškiai matosi pažiūrėjus į demografiją – Klaipėda neteko 60 tūkst. gyventojų, Kaunas 130 tūkst., tik Vilniui pavyko išvykstančius gyventojus kompensuoti atvykstančiais. Kada pagaliau pavyks stabilizuoti gyventojų skaičių ir pamatysime miestų augimą?
Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiauliai ir Panevėžys kol kas vis dar degraduoja. Investicijų per mažai, strategijos nėra arba ji neveikia, o bendruomenė nėra susitelkusi. Miestai nepatrauklūs jaunimui, todėl nenuostabu, kad gyventojų praradimai katastrofiški. Šiauliai šį rudenį neteko 100 tūkstantojo gyventojo, Panevėžys jau neturi ir 90 tūkstančių. Jau kyla abejonių ar apskritai šie miestai pajėgūs išlikti, gal jų sėkmės valanda visai nebeateis? Gyventojai savo nuoskaudą dėl miestų žlugimo nukreipė į politikus ir išrinko nepartinius merus, tačiau tai ne tik neatnešė laukiamų teigiamų permainų, bet tik pridėjo politinio nestabilumo bei dar labiau pagilino nuosmukį. Ar Lietuva gali leisti sunykti Šiauliams ir Panevėžiui? Sunku įsivaizduoti kaip atrodytų po 10 metų Panevėžys? 50 tūkst. pagyvenusių gyventojų, nors miestas pastatytas 150 tūkst., o gyventi galėtų ir 250 tūkst.? Daugiabučiai, kuriuose užimtas kas antras butas?
Panevėžį jau netrukus pasieks „Rail Baltica“, miestas vos 1,5 val. greitkeliu nuo sostinės. Šiauliai turi didelį oro uostą, tačiau tarpusavyje niekaip negali susikalbėti savivaldybė, kariškiai, aviacijos specialistai ir Vyriausybė. O juk tai didžiulė galimybė, kokios pavydi daug miestų ir šalių. Nuo nulio pastatyti tokį oro uostą kainuotų milijardus, tačiau dabar ta teritorija labiau primena Donecko oro uostą nei Europos Sąjungos centrą!
Miestai yra Lietuvos galimybė. Tik sukūrus patrauklius regioninius centrus, galima tikėtis, kad atsigavimas pasieks ir mažesnius miestelius bei suteiks jiems prasmę. Tiek Šiauliai, tiek Panevėžys turi galimybių: puikus susisiekimas, oro uostas, „Rail Baltica“, pigi žemė ir gerai išvystyta gyvenamoji infrastruktūra. Tai ko laukiama? Valstybė kartu su savivaldybėmis, verslo bendruomene ir investuotojais turėtų apsispręsti kokia galėtų būti tų miestų vizija ir sutelkti pajėgas jas įgyvendinti.
Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje
D’Artanjanas. Labai rimtai pasivadinusiame Baltijos federaliniame Imanuelio Kanto universitete, įsikūrusiame Kaliningrade, įvyko konferencija, skirta Lenkijos ir Rusijos santykiams. Joje dalyvavo ir Gdansko universiteto (Lenkija) mokslininkai. „Lenkijos ir Rusijos santykiai perspektyvoje turi šansų „persikrauti“ ir normalizuotis, – portalui „RuBaltic.ru“ pareiškė Rusijos Baltijos tyrimų asociacijos prezidentas, Sankt Peterburgo valstybinio universiteto profesorius Nikolajus Meževičius. – O su Lietuva ir kitomis Baltijos respublikomis – jokių šansų, šios šalys Rusijai tiesiog neturi egzistuoti.“
Rusiška agresija
Rusijos akademinio sluoksnio šviesuolis teigia Prezidentę Dalią Grybauskaitę tyčia pasistengus, kad visi protingi iš Lietuvos išvažiuotų, o kvailiai pasiliktų. Ir dabar jau nieko nepakeisi: pasitrauks Grybauskaitė, ateis į valdžią kitas toks pat. Paaiškinti, kodėl iš Lietuvos – kaip tvirtinama, laimingos valstybės – baimindamiesi ir keikdamiesi pabėgo trečdalis gyventojų, kitaip esą neįmanoma. Vienintelė išeitis, liekanti Vilniui – tvirtinti, kad dėl visko kalta Rusija, Baltarusija, na, ir Lenkija. „Visi aplinkui priešai, visi aplinkui kalti, vienintelė Lietuva – d’Artanjanas“, – teigia rimtas profesorius Meževičius.
Diagnozė: psichozė. „RuBaltic“ nustatė diagnozę Baltijos šalims: pasak propagandinio portalo, Baltijos šalių reakcija į karines pratybas „Zapad-2017“ – tai naujas antirusiškos psichozės lygis. Ir yra septynios pagrindinės priežastys, dėl kurių Baltijos šalių politikai platina šią psichozę tarp paprastų gyventojų ir tarptautinėje arenoje.
Pirmoji priežastis – tai JAV užsakymo vykdymas. Tokia jau esanti JAV taktika – palei šalių konkurenčių perimetrus sukurti priešiškus politinius režimus. Antroji priežastis – militarizacija. Baltijos šalys tiesiog daromos NATO kariniu placdarmu, „Zapad-2017“ – tiesiog geras pretekstas dar kartą tam pateisinti. Trečia priežastis – dėmesio į Baltijos šalis atkreipimas. Šiaip jos niekam neįdomios ir praktiškai nematomos, bet kažkaip reikia išsimušti dotacijas iš ES fondų ir pan. Ketvirtoji priežastis – pasiteisinimas prieš rinkėjus. „Rusijos grėsmė“ – geras įrankis nukreipti rinkėjų dėmesį nuo apverktinų valdymo rezultatų. Penktoji – korupcija. Baltijos šalių politikams ir valdininkams antirusiška paranoja – būdas neblogai uždirbti. Ginklų, kariuomenės inventoriaus, karinės technikos pirkimai – tiesiog neišsemiamas lobynas Lietuvos, Latvijos ir Estijos valdžioms bei jų sąjungininkams Vakaruose. Šeštoji priežastis – įsitvirtinimas. „RuBaltic“ teigimu, antirusiški pasisakymai tarptautinėje arenoje Baltijos šalių veikėjams – būdas įsitvirtinti ir padidinti savo istorinę reikšmę. Ir septintoji priežastis – baimės kultūra.
Baltijos šalių pagrindų pagrindas – ksenofobija, priešiškumas svetimšaliams ir tam, kas svetimšališka. Svetimšalių baimė – tiesiog Baltijos šalių skiriamasis bruožas. Nes visą savo istoriją Baltijos šalys buvo spaudžiamos „didžiųjų ir stipriųjų“ – rusų, lenkų, švedų, vokiečių, tad svajojo atsitverti nuo išorinio pasaulio ir ramiai gyventi savo vienkiemiuose…
Lietuvos šeimininkė. Pasirodo, Lietuva ne tokia jau bereikšmė didžiajai kaimynei. Va, ir dokumentinį filmą apie Prezidentę susuko – „Lietuvos šeimininkė“ (po putinizmo padu turbūt sunku suvokti, kad prezidentas nėra caras visagalis). Filmo autorė – televizijos „Rossija 24“ specialioji korespondentė Olga Kurlajeva. Specialiausia joje tai, kad su savo filmo heroje korespondentė taip nė karto ir nesusitiko. Susukti filmą apie žmogų taip jo ir nepamačius – aukščiausia klasė.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Dalia Grybauskaitė labai įdomi kaip asmenybė, kaip valstybės vadovė, kuri savo išpuolių objektu staiga pasirinko Rusiją, – filmo atsiradimą aiškina rusų speckorė. – Mes norėjome sužinoti, ar visi lietuviai taip negatyviai nusistatę Rusijos atžvilgiu, ar tai tik šalies Prezidentės asmeniniai kompleksai. Dėl to nutarėme nuvažiuoti į Lietuvą ir pažiūrėti“.
Nuvažiavo, su Prezidente nesusitiko, bet susitiko su kitu lyderiu – Zigmu Vaišvila. „Tai rimtas žmogus, Nepriklausomybės akto signataras, turintis neliečiamybę. Aštuonerius metus jis skyrė Grybauskaitės biografijos tyrimams. Jis jau nebebijo“, – atvirai žavisi ir stengiasi sukelti susižavėjimą Kurlajeva. Juk darosi įdomu, tiesa?
Propagandinis filmukas turėtų būti išties pikantiškas. Beje, ir Aurimas Dryžius, ir Audrius Butkevičius ten vaidina…
CŽV įdarbins mokančius rusiškai. Rusakalbis „Obzor.lt“ pasipiktino žinia, kad JAV Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) tarp JAV piliečių ieško bendradarbių, gerai mokančių rusų kalbą. Ir dar su aukštuoju išsilavinimu. Besidominčių nacionaliniu saugumu. Ir norinčių… atskleisti tiesą (pastarasis noras kažkodėl labiausiai suerzino). Kiek anksčiau apie bendradarbių, gerai mokančių rusų kalbą, paiešką paskelbė ir britų kontržvalgybos valdyba MI-5 bei vyriausybinių komunikacijų biuras (GCHQ).
Paksas skaičiuoja. Europarlamentaras Rolandas Paksas „Litovskij Kurjer“ skelbiamame straipsnyje primena, kad dėl sankcijų Rusijai Europos sąjunga prarado daugiau nei 100 mlrd. JAV dolerių. Ir kažkodėl primena, kad Rusija prarado tik 52-55 mlrd. dolerių. Ir kad Lietuvos ekonomikai tai atsirūgo ir dar atsirūgs. Ir kad visa kita Lietuvoje – irgi blogai. Kad mūsų visuomenė tampa vis įtaresnė dėl procesų, vykstančių kaimyninėse šalyse (ypač Rusijoje, Baltarusijoje, kiek mažiau – Lenkijoje). Kad dėl pratybų „Zapad-2017“ bereikalingus propagandinius vėjus sukėlėme. Ir kad mūsų retorika per griežta.
„Kiekvienu atveju tai liudija apie milžinišką prarają tarp valdžios interesų ir visuomenės lūkesčių, apie nepakankamą tarpusavio pasitikėjimą ir norą manipuliuoti jėgos deficitu“, – rašoma straipsnyje. Tiesa, toliau skaityti kiek pabosta, nes Pakso vardu rašantis profesionalas, nors ir labai sklandžiai, bet jau toli gražu nebe pirmą kartą aiškina, kaip neteisingai mūsų tėvynėje viskas daroma. Kad įsisąmonintume, kas žino, kaip daryti teisingai, iki galo skaityti nebūtina. Iš tiesų užtenka pažiūrėti į nuotrauką ir prisiminti ankstesnius straipsnius.
Vieninga Baltija. Baltijos šalys iš tiesų vieningos tik baudžiauninkiškoje ištikimybėje JAV, rašo Latvijos „Vesti.lv“, remdamosis „RuBaltic“. Baltijos vienybė esanti efemeriška ir pasimato tik sekant Vašingtono nustatytu antirusišku kursu. O ekonomikos srityje Baltijos šalys tampa konkurentėmis ir jų nesutarimai žlugdo strateginius infrastruktūros projektus.
Tado Gutausko „Laisvės kelio” skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Štai Latvija apskundė Europos komisijai Lietuvą ir įteikė pastarajai notą su reikalavimu atstatyti išrinktą geležinkelio šaką į Latvijos uostus. Ir tai jau ne pirmas nesutarimų atvejis. Latvija ir Estija nesutaria su Lietuva ir dėl Visagino atominės elektrinės (AE), ir dėl baltarusiškos Astravo AE, ir dėl geležinkelio „Rail Baltica“, ir dėl Klaipėdos suskystintų dujų terminalo. O ekonominiai nesutarimai veda ir prie užsienio politikos nesutarimų. Latvija skėlė diplomatinį antausį Lietuvai atsisakydama prisijungti prie „kryžiaus žygio“ prieš Astravo AE.
Tačiau pasiekti vienybę būtų labai paprasta. Tereiktų tik atitinkamų nurodymų iš Vašingtono – naudotis Klaipėdos SGD, susivienyti prieš Astravo AE, uždaryti geležinkelį į Latvijos uostus, ir Baltijos šalys vėl būtų vieningos, – juokiasi propagandistai.
P.S. Mieli skaitytojai,
Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.
Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje
Šaukia į kovą? Nesvarbu, kaip kritikuoji valdžią, bet jei kritikuoji – propagandininkas gali imti ir pasinaudoti tuo. Formulė paprasta: dabar gyvenimas blogas – prisimink, kad sovietmečiu buvo geriau, ir gal jau laikas šiokiai tokiai revoliucijai. Taip nutiko ir vargšui „Vyčio“ skulptūros kūrėjui Viliui Kavaliauskui bei netgi pačiam žiniasklaidos magnatui Vitui Tomkui, kurių žodžiais ir tekstais kūrybingai pasinaudojo „Obzor“. Užsikabino už teiginio, esą, dabartinei valdžiai visuomeninės iniciatyvos visai nerūpi. Dėl to „Vyčio“ skulptūros nestato. Ir ELTOS dėl to valdžia nepirko.
„Obzor“ pabaigai mesteli tokią lozunginę pastraipą: „Kam nors staiga gali šauti ir tokia mintis: ar ne per daug viskas susiję su valstybės struktūromis ir jų vadovais? Gal jau laikas realiais veiksmais palaikyti pilietinę visuomenę?“
Nostalgija. Išsiilgusiems senų gerų sovietinio stiliaus pozityvių tekstų gyvenimą praskaidrina tas pats „Obzor“, publikuojantis nuostabią medžiagą „Geležinkelio į Lietuvą elektrifikacijos užbaigimas – tarp svarbiausių darbo krypčių“. Ir pateikia baltarusių darbo kolektyvų apdovanojimų iškilmingos ceremonijos aprašymą. Ten ir „garbės geležinkeliečio“, ir kitokie apdovanojimai, ir didelis džiaugsmas, kaip klesti Baltarusijos geležinkeliai. Ir apie Lietuvą paskutiniame sakinyje šiek tiek užsimenama, bet tai bendros iškilmingos nuotaikos nepagadina.
Miręs tigras. Tuo metu, kai Baltarusijos geležinkeliečiai segasi į atlapus garbės ženklus, Baltijos šalys su Briuselio palaiminimu toliau krečia geležinkelietiškas nesąmones. Apie tai rašo informacinė agentūra „Regnum“. Esą Europos Komisija išskyrė „Rail Baltica“ projektui 110,5 mln. eurų. Lietuvos, Latvijos ir Estijos politikų klasė džiaugiasi, o analitikai ir ekonomistai – sumišę. Juk „Regnum“ jau ne kartą rašė, kad šiam geležinkeliui nė viena kryptimi nebus pakankamos apkrovos nei keleiviais, nei kroviniais. „Miręs tigras?“ – pavadino savo straipsnį „Regnum“ ir teigia, kad vienintelis pateisinimas tokiam projektui – kad šia geležinkelio linija bus galima iš Vokietijos ir Lenkijos į Baltijos šalis gabenti NATO kariškius ir karinę techniką.
Hm, turbūt ruošiamės okupuoti kurią nors kaimyninę šalį…
Kaulas gerklėje. „RuBaltic“ rašo, o „Obzor“ aprašo to portalo žinią, kad Izraelyje nutarta švęsti pergalės dieną – gegužės 9–ąją: tai esą tapo gaivaus oro gurkšniu Rusijai ir kaulu skersai gerklės Baltijos šalių elitui. Ir kad Baltijos šalys tarsi „nepastebėjo“ šio nutarimo, o jis, be abejo, yra svarbus. Bet Lietuvai aiškiai yra skaudu, nes ji laikosi įžeidžiančios retorikos su Rusija ir Baltarusija, tačiau nedrįsta jos naudoti su Izraeliu.
„Obzor“ didvyriškai cituoja ir Rimvydo Valatkos žodžius dėl šios šventės, kad „net ir čia Putinas negali be melo“. Štai kaip demokratiška.
„Obzor“ straipsnio gale mandagiai padėkoja Vilniaus gyventojui Pinchosui Fridbergui iš Vilniaus už atsiųstą nuorodą į „RuBaltic“ straipsnį. O „Slaptai.lt“ mielai padėkotų skaitytojui, kuris atsiųstų nuotrauką to mūsų elito atstovo su kaulu gerklėje, ir dar paaiškintų, kodėl Baltijos šalys nereaguoja į kitų valstybių vidaus nutarimus švęsti kurias nors šventes. Pvz., kovo 8–ąją Mongolijoje.
Pasaulio gelbėtojas iš Rusijos. Remdamasis šaltiniais internete, „Obzor.lt“ publikuoja naują Vangos pranašystę. Apie trečiąjį pasaulinį karą. Masinį badą. Išmirusią Europą. Daugybę žuvusių. Nieko nauja. Bet… Vanga esą dar pasakė, kad pasaulinis karas prasidės, kai kris Sirija. Ir kad bus panaudotas klimato ginklas. „Ir būtent iš Rusijos ateis vyras, ir mus išgelbės. Visus išgelbės. Rusija – tai šalis–motina!“ – esą baigdama pasakė Vanga. Ruoškimės.
Euras – blogis. Ir „Sputniknews.lt“, ir „Obzor.lt“ labai patiko Lietuvos premjero pasisakymas radijo eteryje, kad euro įvedimas nuskurdino gyventojus beveik trigubai. Ta proga priminė rusakalbiai interneto leidiniai, kad turtingo ir skurstančio sluoksnių pajamų skirtumas Lietuvoje – didžiausias ES. Kad euras blogai – prikišamai parodo ir lenkai, iki šiolei nė nesvarstantys galimybės atsisakyti zloto. O mes va tapome ES monetarinės politikos įkaitais. Ir net gelbėtoja iš Vokietijos „Lidl“ ėmė ir pakėlė mums savo kainas, kol jos susilygino su maksimomis ir norfomis. Kad maža nepasirodytų.
Tad šekit mums eurokapitalizmas. Turčiai engia darbo liaudį. Bet apačios tuoj nebegalės, o viršūnės nebenorės. Ar atvirkščiai.
Narko–korvalolis. Baltarusijos sveikatos apsaugos ministerija „Obzor“ straipsnyje ramina lietuvius, nuo sovietinių laikų pripratusius prie korvalolio, kad panikuoti nereikia. Šio Baltarusijoje gaminamo vaisto įvežimas į Lietuvą apribotas, nes jame rasta… narkotinių komponentų. Tačiau Baltarusija griežtai kontroliuoja gaminamų vaistų kokybę ir ketina įstoti į farmaceptinių inspekcijų bendradarbiavimo schemą (PIC/S). Tada baltarusiškų vaistų eksportas taps paprastesnis. O mūsų širdelės vėl plaks ramiai. Ir džiaugsmingai.
Lavonai rusofobai. Filosofijos mokslų daktaras Andrius Martinkus, VDU apsigynęs daktarinę „Rusijos idėjos evoliucija „klasikinio” eurazizmo filosofijoje“ ir, suprantama, puikiai išmanantis šią idėją, pasidalino savo nuomone, mintimis ir įžvalgomis su portalu „Litovskij kurjer“. Straipsnyje „Politinės rusofobijos erškėčiai“.
Lietuvių tauta iš visų ES tautų išmirs greičiausiai – daktaras remiasi „Eurostat“ duomenimis. 2040 m. Lietuvoje gyvens mažiau nei 2 mln. žmonių, 2080 m. liks 1,65 mln. O Lietuvos sovietų socialistinė respublika savo egzistavimą baigė turėdama 3,7 mln.!
Toliau A. Martinkus cituoja baltarusių politologą, manantį, kad Baltijos tautos ir jų valstybės pasmerktos išmirimui. Esą, tai „jų vidinis laisvas pasirinkimas – gęsti ir išmirti“. Ir geriau joms nepadėti, nes tik tapsi priešu. O pats A. Martinkus turi įtarimų, kad tai – pats baltų gyvenimo kodas, nes baltai nuo pat fiksavimo rašytiniuose šaltiniuose tik tą ir daro, kad gęsta.
O toliau A. Martinkus paprotina: laikas mums visiems suprasti, kad demografinė Lietuvos tragedija – tai ne pereinamojo laikotarpio iš vienos visuomeninės santvarkos į kitą padarinys, o rezultatas klaidingo pasirinkimo, liudijančio, kad pasirodėme neverti Dievo mums dovanoto išsilaisvinimo iš komunizmo.
O prie ko čia politinė rusofobija? Pasirodo, tai – dalis nuolat besikeičiančio Lietuvos politinio „elito“ priesaikos globaliam neoliberalizmui. Ar kelia Rusija grėsmę, ar ne – esą, politinės rusofobijos apimtai sąmonei tai antraeilis klausimas. Ai, bet kam išvis apie tai rašyti, juk vis tiek išmirsime su visa savo rusofobija. Ar ne, daktare?
Taip, giliai kerta filosofijos daktaras. Per pat šaknis. Mes skirti išmirti ir vsio. Tokia nuomonė.
JAV – mūsų psichoterapeutas. Baltijos šalių vadovus vėl ramina. Šikart į Taliną atvyko JAV viceprezidentas Maikas Pensas ir eilinį kartą pareiškė, kad Vašingtonas nemes Lietuvos, Latvijos ir Estijos agresyvios Rusijos akivaizdoje. Bet tai – ne tik psichoterapinis vizitas, JAV turi ir pragmatiškesnių interesų, – piktdžiugiškai skelbia „Litovskij kurjer“.
Esą, JAV valdininkų vizitai į Baltijos šalis jau seniai vadinami psichoterapiniais. Atvažiuoja, paplekšnoja per petį – mes apsiraminame. Savaitei kitai, daugiausiai mėnesiui. Dėl to vizitai ir tapę reguliarūs.
Tačiau mes, kvailučiai, nesuprantame svarbiausio: po visa psichoterapija slypi pragmatiški JAV interesai. Kad būtume rakštis ES minkštoje vietoje. Plius amerikietiškos dujos. Ir kiti ekonominiai interesai. Mus išnaudos kaip lėlę, o kas bus paskui – neturėtų kilti klausimų…
Ir „Akropolis“… Negana prosovietinių fetišų žiniasklaidoje, pasirodo, jų galima įsigyti ir turgelyje prie Klaipėdos „Akropolio“. Tai pastebėjo ir savo feisbuko paskyroje aprašė Andrius Tapinas. Ir nufotografavo. Blusturgyje prie uostamiesčio prekybos ir pramogų centro – uždrausti sovietiniai simboliai, sovietinės desantininkų uniformos, net okupantų „koloradkės“.
Prekiauti tai prekiauti. Svarbu BVP kyla. Ateityje būtų galima pasiūlyti ir vertingesnių „suvenyrų“ – kalašnikovų, granatų…
P.S. Mieli skaitytojai,
Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.
Lietuvos Seimas ragina Lenkiją palaikyti tarptautines Lietuvos iniciatyvas, nukreiptas prieš nesaugios Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės (AE) statybas, pabrėždamas, kad energetinio saugumo trūkumas yra esminis veiksnys išlaikantis Europos regioną Rusijos įtakos sferoje.
Lenkijos parlamentas
Tai pažymima antradienį priimtoje Seimo rezoliucijoje „Dėl Lietuvos ir Lenkijos strateginio dialogo stiprinimo“. Ji priimta 90 parlamentarų balsavus už, nė vienam nebuvus prieš ir 3 susilaikius.
Šiuo dokumentu, remiantis abipusės pagarbos suverenitetui principais, Seimas ragina tęsti ir plėtoti strateginį Lietuvos ir Lenkijos dialogą parlamentiniu lygmeniu.
Rezoliucijoje Lietuvos Seimas siūlo „Lenkijos vadovybei kartu su regiono partneriais Europos Sąjungoje (ES) formuluoti ambicingą Rytų partnerystės politikos viziją, pagrįstą pažangiausių Rytų partnerystės valstybių visavertės narystės ES perspektyva, tuo pačiu nepamirštant, kad Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos Asociacijos susitarimų reformų vykdymo sėkmė didžia dalimi priklausys ir nuo ES politinio dėmesio bei didesnių finansinių paskatų suteikimo“.
Priimta rezoliucija Seimas skatina Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimą tarptautiniu lygiu siekiant įvertinti komunizmo ir nacionalsocializmo nusikaltimus.
Lietuvos parlamentarai kviečia Lenkiją kryptingai tęsti energetinių projektų „LitPol Link“ ir GIPL su Lietuva įgyvendinimą, „siekiant Baltijos šalių elektros energetikos sistemos sinchronizacijos su Kontinentinės Europos tinklais ir užtikrinant didesnį dujų tiekimo saugumą bei konkurenciją regiono dujų rinkoje ir Baltijos šalių kaip nuo Europos atsietų „energetinių salų“ problemos galutinio sprendimo“.
Lietuvos Seimas taip pat kviečia Lenkiją labiau įsitraukti ir toliau kartu dirbti, kad „Rail Baltica“, kuris yra visų Baltijos šalių strateginis infrastruktūros projektas, būtų sklandžiai įgyvendintas.
Įvertindamas Rusijos veiksmus po Lenkijos prezidentinio lėktuvo katastrofos 2010 metais ir atsisakymą grąžinti lėktuvo nuolaužas Lenkijai, Seimas ragina Rusijos Federaciją visapusiškai bendradarbiauti su Lenkijos kompetentingomis institucijomis atliekant atnaujintą lėktuvo katastrofos tyrimą.
Valstybinio vizito į Estiją išvykusi Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Estijos Prezidente Kersti Kaljulaid. Valstybinėje delegacijoje šalies vadovę lydi Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas ir krašto apsaugos viceministras Edvinas Kerza.
Lietuvos ir Estijos prezidentės Dalia Grybauskaitė ir Kersti Kaljulaid. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Su netrukus pirmininkavimą ES Tarybai perimsiančios Estijos vadove Prezidentė aptarė Lietuvai ir visai Europai svarbius ES darbotvarkės klausimus, Baltijos šalių saugumo stiprinimą, regioninių projektų įgyvendinimą, dvišalius ekonominius ir mokslinius ryšius. Valstybinio vizito metu Prezidentė taip pat susitiks su Estijos Parlamento Pirmininku Eikiu Nestoru ir Premjeru Jüriu Ratasu.
Prezidentės teigimu, Lietuva ir Estija yra daugiau nei kaimynės. Esame draugai, partneriai ir sąjungininkai, visuomet palaikę vieni kitus – kovoje už laisvę, siekdami narystės ES ir NATO, kurdami pažangias ir sėkmingas valstybes. Šiandien patiriame tas pačias grėsmes, todėl ir toliau vieningai stipriname Baltijos šalių saugumą, energetinę nepriklausomybę ir gerovę.
Pasak Prezidentės, Lietuva pasitiki Estijos pirmininkavimu ES Tarybai ir remia jos prioritetus.
Dėmesys ES ir NATO bendradarbiavimo stiprinimui, tolesnė parama Ukrainai, Gruzijai ir kitoms ES rytų partnerėms, ES piliečių interesų apsauga „Brexit“ derybose, migracijos iššūkių sprendimas, ES skaitmeninės rinkos stiprinimas – tai Estijos iškelti uždaviniai, kurie svarbūs ir Lietuvai.
Šalių vadovių susitikime daug dėmesio skirta regiono saugumo stiprinimui. Lietuva ir Estija patiria tas pačias saugumo grėsmes: tęsiasi agresyvi Kaliningrado militarizacija, artėja prieš Vakarus nukreiptos „Zapad“ pratybos, esame priešakinėje kibernetinių ir informacinių atakų linijoje. Todėl, rengiantis kitų metų NATO viršūnių susitikimui, būtina bendromis jėgomis siekti sprendimų dėl regioninės Baltijos šalių oro gynybos, dėl nuolat atnaujinamų NATO gynybos planų su priskirtais konkrečiais kariniais pajėgumais, spartesnio sprendimų priėmimo Aljanse, imtis priemonių užkirsti kelią galimai karinei Baltijos šalių izoliacijai.
Prezidentė taip pat pabrėžė, kad už 550 kilometrų nuo Talino kylanti nesaugi Astravo atominė elektrinė pavojinga visos Europos žmonėms. Estija gerai supranta kylančią grėsmę ir remia Lietuvos poziciją, kovojant su nesaugiai statoma jėgaine Baltarusijoje.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė atvyko į Estiją. Lietuvos Prezidento kancelairijos (Robertas dačkus) nuotr.
Susitikime taip pat aptarta visam regionui strateginę reikšmę turinti Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizacija su Europos tinklais. Prezidentės teigimu, integracija į patikimą ir modernų kontinentinės Europos elektros tinklą – paskutinis ir neatidėliotinas žingsnis įtvirtinant regiono energetinę nepriklausomybę.
Būtina kuo greičiau įtvirtinti susitarimą dėl sinchronizacijos krypties ir iš kitos finansinės perspektyvos užsitikrinti ES paramą būtiniems infrastruktūros projektams. Europos Komisijos tyrimų centro atliktos studijos duomenimis, efektyviausia ir ekonomiškai naudingiausia sinchronizacijos kryptis – per Lenkiją.
ES parama būtina ir projektui „Rail Baltica“, kuris europine geležinkelio vėže sujungs Baltijos valstybes, Lenkiją ir Suomiją. Tai – ir naujos galimybės verslui, ir patogesnis keliavimas žmonėms, todėl, pasak šalies vadovės, darbai neturi būti atidėliojami. Nuo to priklauso ir ES finansinės paramos tęstinumas. Lietuva jau praėjusiais metais nutiesė vėžę nuo pasienio su Lenkija iki Kauno ir yra lyderė įgyvendinant šį projektą.
Prezidentės taip pat aptarė energetinį bendradarbiavimą. Klaipėdos SGD terminalas visoms Baltijos šalims padėjo atsikratyti priklausomybės nuo „Gazpromo“ monopolio ir sumažino dujų kainą visame regione.
Vizito metu dėmesys skiriamas ir dvišalių santykių stiprinimui. Kitąmet valstybės šimtmečius minėsiančios Lietuva ir Estija – artimos ekonominės partnerės. Estija yra 6-a didžiausia investuotoja Lietuvoje, mūsų šalyje sukūrusi per 8000 darbo vietų. Estijoje veikia daugiau nei 100 lietuviškų įmonių, tačiau abi šalys dar turi potencialo bendradarbiauti IT, finansinių technologijų, gyvybės mokslų srityse. Prezidentės valstybinio vizito metu pasirašoma sutartis tarp Vytauto Didžiojo ir Talino universitetų taip pat gali paskatinti glaudesnį bendradarbiavimą mokslo ir tyrimų srityse.
Tai pirmasis valstybinis vizitas į Estiją, pareigas pradėjus eiti naujajai šios šalies Prezidentei. Lietuvoje Estijos vadovė lankėsi praėjusių metų spalį, praėjus vos kelioms savaitėms po inauguracijos.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba
Lietuvos kelių tinklo plėtrai ir priežiūrai šiemet iš Kelių priežiūros ir plėtros programai (KPPP) skirtų lėšų planuojama paskirstyti per 499 mln. eurų. Tai sudaro 10 proc. daugiau lėšų nei 2016 m.
Ši pinigų suma numatyta Susisiekimo ministerijos parengtoje 2017 m. KPPP finansavimo sąmatoje, kuri pateikta Vyriausybei tvirtinti.
„Šiemet didesnį dėmesį skirsime transeuropiniam kelių tinklui ir valstybinės reikšmės žvyrkelių asfaltavimo darbams. Dalis lėšų atiteks ir su strateginio projekto „Rail Baltica“ įgyvendinimu susijusiems vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektams finansuoti“, – sako susisiekimo ministras Rokas Masiulis.
Transeuropinio kelių tinklo kelio E67 („Via Baltica“) plėtrai planuojama skirti 24 mln. eurų, o valstybinės reikšmės žvyrkelių atkarpoms, jungiančioms asfaltuotus kelių ruožus, numatyta per 83 mln. eurų. Su „Rail Baltica“ projekto įgyvendinimu susijusiems vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektams finansuoti – 13 mln. eurų.
Kita programai skiriamų lėšų dalis – daugiau nei 361 mln. eurų – bus paskirstyta pagal proporcijas, numatytas KPPP įstatyme. Valstybinės reikšmės keliams plėtoti ir prižiūrėti, saugaus eismo priemonėms diegti numatoma skirti daugiau nei 234 mln. eurų (65 proc.), vietinės reikšmės keliams ir gatvėms teks per 108 mln. eurų (30 proc.). Likusieji 5 proc. lėšų (per 18 mln. eurų) – tai programos lėšų rezervas su keliais susijusioms valstybės reikmėms finansuoti.
2016 metais į KPPP surinkta 19,7 mln. eurų daugiau nei buvo planuota.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Susisiekimo ministerija.
Kad metro klausimas Lietuvos sostinėje aktualus, patvirtina ir tai, jog paieškos sistemoje „google“ surinkę žodžių junginį „Vilniaus metro“ gausime net apie 369 000 nuorodų.
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Visuomenė šį klausimą gyvai svarsto ir dairosi į žinomiausius užsienio pavyzdžius. Kol kas metro gali pasigirti kiek daugiau nei 100 pasaulio miestų, bet tai nereiškia, kad šios transporto rūšies plėtra nevyksta, metro planuojamas arba jau statomas ne tik Europoje, bet ir 14-oje Indijos, 12-oje Kinijos, 2-uose Nigerijos, 4-uose Irano, 2-uose Saudo Arabijos, 2-uose Vietnamo miestuose, Dramblio Kaulo Kranto, Indonezijos, Taivanio, Bangladešo, Pakistano, Kataro, Ekvadoro, Jungtinių Arabų Emyratų, Kolumbijos, Mongolijos sostinėse.
Beje, pirma metro linija paleista dar 1863-ųjų sausio 10 dieną Londone, statybą atliko kompanija „Metropolitan Railways“, nuo tada pasaulyje prigijo ir šios visuomeninio transporto rūšies pavadinimas „Metro“.
Pradžioje linija eksploatuota naudojant garo trauką, kuri 1890 metais pakeista į elektrinę.
Antras metro 1868-aisiais atidarytas Niujorke, paskui 1892-aisiais Čikagoje, ir dar iki 1-ojo pasaulinio karo metro sąjūdis apėmė daugelį Europos bei JAV miestų (Paryžiuje pradėjo veikti 1900, Berlyne – 1902 metais, Hamburge 1912-aisiais). Iš vidurio bei rytų Europos miestų pirmas buvo Budapeštas, kuriame metro paleistas dar 1896 metais.
Metro projektai Europoje vykdyti net finansiškai sudėtingais laikais – Stokholmas pradėjo statyti metropoliteną per didžiąją krizę 1933 metais.
Metro paslaugomis jau naudojasi milijonai žmonių visame pasaulyje. Milano žurnalas „Panorama“ dar 1985-aisiais pastebėjo, jog visuomeninis transportas ilgainiui išstums asmeninį, o monobėginiai traukiniai ant ratų ar magnetinės pakabos taps viena pagrindinių transportavimo priemonių vidutiniams atstumams, leisianti sutaupyti iki 50 proc. laiko bei apie 20-30 proc. energijos sąnaudų. Pasak piliečių asociacijos „Metro sąjūdis“ vadovo Juozo Zykaus, užsienio metropoliteno specialistai pabrėžia, kad didžiausios problemos diegti metropoliteną yra psichologinės, todėl didelis dėmesys skiriamas visuomenės bei politikų švietimui, siekiant paneigti žmonių ir valdžios sąmonėje įsišaknijusius mitus.
Juozas Zykus. Vilniaus metro sąjūdžio vadovas. Slaptai.lt nuotr.
Pirmas mitas tas, kad metro galima statyti mieste, kur yra bent 1 milijonas gyventojų. Bet metro sėkmingai veikia 15 Vilniaus dydžio ar mažesnių Europos miestų, be to, planuojamas arba jau statomas Ispanijos Granadoje (gyventojų skaičius – beveik 250 tūkstančių), Vokietijos Karlsrūjėje (beveik 300 tūkstančių), Italijos Bolonijoje (beveik 380 tūkstančių), Čekijos Brno (beveik 380 tūkstančių), Graikijos Salonikuose (316 tūkstančių), Jungtinių Valstijų Honolulu (beveik 380 tūkstančių). Šie metro planuojantys arba jau statantys miestai nė iš tolo nėra milijoniniai.
Europoje yra mažiausi ne tik mūsų žemyno, bet ir pasaulio miestai, kuriuose veikia metro. Mažiausiu pasaulyje laikomas Italijos Katanijos metropolitenas turi vieną 3,8 kilometrų ilgio liniją su 6-iomis stotimis. Mažiausiame planetos mieste, kuriame kursuoja visavertis metro, Šveicarijos Lozanoje gyvena kiek daugiau nei 138 tūkstančiai žmonių, čia metro turi porą atšakų, jų bendras ilgis siekia 13,7 km. Iki 2008 metų mažiausiu miestu su metro buvo virš 207 tūkstančių gyventojų turintis Prancūzijos provincijos Bretanės Renas, kurio metro linijų ilgis siekia 9,4 km.
Kitas mitas: metro statyti galima tik biudžeto lėšomis. Bet daugelyje šalių tokie projektai sėkmingai įgyvendinami taikant viešojo ir privataus finansavimo modelio taikymą. Italijos Lombardijos provincijos Brešijos mieste (gyventojų skaičius – virš 196 tūkstančių, plotas 90, 34 km.) sutartis dėl 575 milijonų eurų vertės metro statybos su inžinerine kompanija „Ansaldo STS” sudaryta 2003-aisiais po 20 metų trukusių diskusijų bei surengto referendumo. Pirma 13,7 km. ilgio linija atidaryta 2013-aisiais. Nors prireikė ilgų diskusijų ir net referendumo, šis nedidelis Europos miestas projekto įgyvendinimui ryžosi.
Beje, palyginimui su Brešija ar Renu, kurio plotas tėra 50,39 km², Vilniaus plotas siekia 401 km², taigi yra net beveik 8 kartus didesnis negu Prancūzijos miesto. Reno atveju taip pat būtina pažymėti, jog metro dėka naudojimasis viešojo transporto tinklu 2000-2007 metais šiame mieste išaugo 88 proc., o ir visoje Bretanėje išpopuliarėjo naudojimasis įvairiomis transporto priemonėmis. Ir Atėnuose, Madride, Berlyne, kai atsirado metropolitenai, išaugo važiuojančiųjų skaičius visuomeniniu transportu. Pavyzdžiui, žmogus nuvažiuoja 7 km metro ir dar 3 km važiuoja autobusu ar troleibusu.
Metro klausimu Lietuvos sostinėje nebūtina lėkti į priekį kaip akis išdegus, vis dėlto faktas ir tai, jog apie metro statybą Vilniuje pradėta kalbėti dar 1974 metais. Pradėti ir pirmieji tiriamieji darbai – nuo geležinkelio stoties iki Gedimino prospekto buvo kasami 50 metrų gylio šuliniai, imami grunto pavyzdžiai. Pasak J.Zykaus, tai smėlis ir molis, metro statybai labai palanki terpė.
Na, ir dar vienas mitas apie tai, kad solidžius projektus sau leisti gali nebent didelės ir turtingos valstybės. Nieko panašaus. 2016 sausio pradžioje žiniasklaida informavo apie Estijos bei Suomijos pasirengimą vystyti povandeninio tunelio tarp Talino ir Helsinkio projektą. 2015-aisiais preliminarią projekto galimybių studiją atlikę Suomijos, Švedijos ir Estijos ekspertai priėjo išvados, jog tunelis tarp Talino ir Helsinkio atsipirktų su sąlyga, jeigu per jį eitų „Rail Baltica“, juo kursuotų tiek krovininiai, tiek ir keleiviniai traukiniai.
Ekspertai paskaičiavo, jog kelionė traukiniu į vieną pusę truktų maždaug pusvalandį, bilietas kainuotų 36 eurus, keleivių srautas per metus gali siekti 11 milijonų žmonių. Preliminarios 9-13 mlrd. eurų vertės projektą planuojama įgyvendinti iki 2030-ųjų, tunelio ekonominio atsiperkamumo ir techninių sprendimų galimybių studiją ruošia bendrovių „Ramboll Finland“, „Sito“, „Strafica“, „Urban Research“, „Poyry Finland“ konsorciumas. Antrą studiją parengs „Sweco“, „WSP, Hendrikson&Co“ konsorciumas kartu su Šveicarijos kompanija „Amberg Engineering“. Nors projektas dar pradinėje stadijoje, nepanašu, kad estai ir suomiai jo ėmėsi vien „teoriniais“ sumetimais – ilgainiui gali paaiškėti, kad jis vystomas ir vystomas sėkmingai.
Kopenhagos metro – patogus, greitas, mėgstamas ir pigus.
Nors automobilių spūstys Vilniuje neprilygsta toms, kuriose kenčia pasaulio megapolių gyventojai, gyvenantys atokiau nuo darbo vietos vilniečiai per dieną kelionėje į darbą ir iš jo dėl spūsčių sugaišta bent valandą, bet dažniausiai ilgiau. Sostinėje šiuo metu dirba apie 282 tūkstančiai gyventojų, mieste ir rajone registruota gerokai virš 200 tūkstančių automobilių ir tas skaičius nenumaldomai auga.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomisto Nerijaus Mačiulio teigimu, net jei darytume prielaidą, kad tik pusė šių automobilių naudojama kasdieninei kelionei į darbo vietą ir per dieną spūstyse praleidžia vieną valandą, nesunkiai suskaičiuotume, kad Lietuvos sostinė per metus praranda apie 24 milijonus darbo valandų. Kadangi Vilniuje vidutinė vieno darbuotojo per valandą sukuriama pridėtinė vertė siekia apie 20 eurų, per metus spūstyse „išgaruoja“ pridėtinės vertės už 480 milijonų eurų.
Vilniaus valdžia spręsdama automobilių spūsčių problemą platino gatves, įvedė greituosius autobusus, 4+ sistemą, vis dėlto miestas kuo toliau, tuo labiau dūsta nuo mašinų grūsčių – anksčiau mašinomis buvo užkišti kiemai, dabar jau ir gatvės iš abiejų pusių, jei tik ženklai leidžia. Kasmet Vilniuje bus pastatoma daugiau kaip 30 pastatų, miestas pasipildys 3-4 tūkst. gyventojų ir daugelis jų turės automobilį. Tarkime, 2009 metų balandžio 31 dienos stebėjimas parodė, jog Teodoro Narbuto gatvės atkarpoje nuo Spaudos rūmų iki Lietuvos edukologijos universiteto žiedo per parą įvairiomis transporto priemonėmis atliktos 205 594 kelionės. Prognozuojama, jog kelionių kiekis gali padidėti iki 294 398 per parą.
Neskatinant gyventojų naudotis alternatyviomis transporto priemonėmis, nepadės nei aplinkkeliai, nei platesnės gatvės, ir čia tikrai labai tinkama grįžti prie metro Vilniuje projekto svarstymo. Juo labiau, kad trečdalis visų kelionių pasaulio miestuose atliekama naudojantis metro sistema, tad pastačius metropoliteną čia minėtoje atkarpoje nuo Spaudos rūmų iki Lietuvos edukologijos universiteto žiedo per parą liktų maždaug 100 tūkst. kelionių.
Pervežti metro yra keturis kartus pigiau nei pervežti autobusu. Nereikia nuolat kelių remontuoti, nes metro linijos tarnauja 100 metų. Statybos metu metro neužtveria gatvių eismo, neužima naudingo ploto, gerina infrastruktūrą, smarkiai atpigina ir skatina miesto plėtrą – metro reikia daug mažiau energijos nei antžeminiam viešajam transportui. Ir kas ypač svarbu, suteikia Vilniui šiuolaikinės sostinės bruožų.
Investicijos padengiamos iš metro pelno, pavyzdžiui, Helsinkio metro duoda apie 13 proc. kasmetinio pelno. Numatomų trasų vietoje išauga nekilnojamo turto vertė. Atsiradus investuotojui ir pradėjus statybą, didėja gyventojų užimtumas, mokesčių pavidalu pasipildo biudžetas, suaktyvėja miesto ekonomika, nes, mokslininkų paskaičiavimais, kiekvienas investuotas euras „įdarbina“ dar penkis eurus kitose ekonominės veiklos srityse. Pasak J. Zykaus, metro statyba sukurtų apytiksliai 5 tūkst. darbo vietų, darbai įtrauktų ne tik transporto inžinerijos, bet ir archeologijos, geologijos, sociologijos, ekonomikos ir teisės sričių specialistus. Metro žymiai sumažintų miesto taršą. Projekto šalininkai siūlytų, įrengus metro, transporto priemonių eismą senamiestyje visiškai nutraukti. Šiuolaikinių technologijų dėka metro traukiniai ne tik naudoja elektros energiją, bet ir ją gamina, traukinį stabdant ar važiuojant nuokalne.
Ankstesnysis Seimas dar 2014-ųjų metų vasarą buvo priėmęs Metropoliteno koncesijos įstatymą, tačiau Prezidentūra jį vetavo, o atmesti veto pritrūko penkių balsų. Naujas metro įgyvendinimo įstatymo projektas parengtas atsižvelgiant į Prezidentūros bei kitų suinteresuotų grupių pastabas ir rekomendacijas.
Kadencijai baigiantis Seimas praėjusių metų lapkritį iš esmės pritarė Metro įgyvendinimo projektui, vis dėlto, kadangi balsavimas dėl įstatymo priėmimo į darbotvarkę įtrauktas nebuvo, tai turėjo padaryti jau naujas Seimas. Pastarasis gruodį nusprendė atidėti metro įstatymo klausimo svarstymą ir sulaukti naujos Vyriausybės išvadų. Siūlymui išbraukti iš darbotvarkės balsavimą dėl Metropoliteno įgyvendinimo įstatymo projekto priėmimo pritarė 71 iš 102 balsavusių seimūnų. Pasak J.Zykaus, toks žingsnis nebuvo netikėtas, nes didžioji dalis naujojo Seimo narių dar nėra susipažinę su įstatymo projektu ir pačia metro idėja, todėl asociacija „Metro sąjūdis“ stengsis suteikti kuo išsamesnę informaciją.
Būsimojo Vilniaus metropoliteno maketas. Slaptai.lt nuotr.
Norint, kad privatus investuotojas arba savivaldybė dalyvautų metro projekte, dabartinį reguliavimą būtina tikslinti, mat pagal galiojantį teisinį reglamentavimą geležinkelių infrastruktūra gali priklausyti tik valstybei arba AB „Lietuvos geležinkeliai“, o metropoliteno sąvoka išvis nėra apibrėžta.
Be to, Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, metropoliteno infrastruktūra į šią sąvoką patenka, todėl teisė naudotis valstybės turtu turi būti aiškiai ir skaidriai reglamentuota. Priimtas metro įgyvendinimo įstatymas paskirstys funkcijas ir atsakomybes tarp valstybės, savivaldybės ir investuotojo. Savivaldybei pareiškus norą statyti metro, Vyriausybė privalės organizuoti šio projekto įgyvendinimą, patikint projekto finansavimą, įgyvendinimą ir įrengtos metro sistemos eksploataciją verslo struktūrom pagal koncesijos sutartį. Jai pasibaigus, metro infrastruktūra būtų perduota valstybei. Įstatymo projekte numatyta, kad metro būtų statomas už privačias lėšas, tai leistų pritraukti milijardus eurų siekiančias investicijas.
„Metro sąjūdžio“ vizijoje planuojama nutiesti tris metro trasas: tiesiąsias „Pilaitė-Centras-Valakampiai“ ir „Justiniškės-Antakalnis“ bei žiedinę – „Pašilaičiai-Stotis-Lazdynai“. Vilniui reikalingas apie 40 km ilgio metro linijų tinklas, todėl investicijos būtų tęstinės, maždaug po 120 mln. eurų per metus. Pirmiausia būtų tiesiama „Pilaitės-Centro“ linija, J. Zykaus teigimu, tai efektyviausia ir lengviausiai įgyvendinama idėja, atkarpos iš Pilaitės į miesto centrą statyba truktų 4 metus. Planuojamos trasos ilgis – 8 km, joje būtų 8 stotys, tarp kurių vidutinis atstumas 1.01 km. Apie 90 procentų trasos būtų įrengta 3-5 metrų gylyje, tačiau senamiestyje siektų ir 20 metrų. Atskirose vietose metro trasa būtų tiesiama žemės paviršiuje.
Būsimo Vilniaus metropoliteno schema. Slaptai.lt nuotr.
„Pilaitės-Centro“ linija gaivintų ir dvimiesčio Vilnius-Kaunas, ir greitojo traukinio tarp didžiausių šalies miestų idėją. Beveik visuotinai pripažįstama, jog Karmėlavos oro uosto plėtra realesnė nei Vilniaus. Nuo sostinės centro iki Pilaitės metro galima būtų nukakti per 8 minutes, ten persėsti į greitąjį traukinį ir juo Karmėlavą pasiekti dar per 20 minučių, taigi kelionė iš sostinės centro (tarkime, Seimo) iki pagrindinio šalies oro uosto tetruktų gerą pusvalandį.
„Metro sąjūdžio“ skaičiavimais, preliminari linijos „Pilaitė-Centras“ kilometro kaina siektų 56,4 mln. eurų, visos atkarpos tiesimo išlaidos – apie 448 mln. eurų. Palyginimui, Lilio metro kilometro kaina siekė 60 mln. eurų, Brešios – 42 milijonus, Reno – 47,7 milijonus, Helsinkio – 71 mln. eurų.
Tokios sumos valstybės biudžetas skirti negali, todėl tikimasi projekto įgyvendinimui pritraukti privačius investuotojus. J. Zykaus teigimu, „Vilniaus metropolitenas“ į Lietuvą gali pritraukti apie 2 mlrd. eurų investicijų, o įgyvendintas projektas kasmet papildytų valstybės biudžetą 50 mln. eurų.
Šiandien sostinėje apie metro projektą kalbėti prisibijoma ir dėl to, kad Vilniaus finansinė padėtis tokia, jog projekto įgyvendinimo kaštai apytikriai prilygtų visai miesto skolai. Nepaisant to, diskutuoti apie alternatyvias susisiekimo rūšis būtina. „Metro sąjūdžio” specialistai gilina žinias apie metropoliteną, nuolat organizuoja išvykas į kitus Europos miestus – lietuvius priėmė ir apie metro įdiegimo bei eksploatacijos peripetijas informavo Oslo, Atėnų, Madrido, Briuselio, Maskvos, Minsko, Helsinkio, Prahos, Niurnbergo, Amsterdamo metropoliteno statytojai ir eksploatuotojai. Mūsų visuomenė galėtų ir turėtų aktyviau palaikyti šią idėją, priešingu atveju Vilnius greitai gali tapti bene paskutine Europos sostine be metro.
Lietuvos ir Lenkijos transporto pakomisės posėdyje Varšuvoje abiejų šalių delegacijų vadovai sutarė dėl tolesnio bendradarbiavimo plėtros.
Susitikimo metu aptarta projekto „Rail Baltica“ įgyvendinimo eiga ir numatyta ambicinga darbotvarkė ateičiai. Šalys taip pat pasikeitė informacija apie tarptautinės magistralės „Via Baltica“ modernizavimo darbus.
Lenkijos pusė pristatė planus dėl geležinkelio atkarpos nuo Balstogės iki Lenkijos/Lietuvos valstybių sienos plėtros. Posėdyje svarstytos galimybės didinti keleivių ir krovinių pervežimus, panaudojant šiuo metu egzistuojančią infrastruktūrą. Lietuvos delegacija pasiūlė parengti naują tarpvyriausybinį susitarimą dėl bendradarbiavimo geležinkelių transporto srityje.
Šalys pasikeitė abiems valstybėms svarbia informacija apie vykdomą tarptautinės magistralės „Via Baltica“ modernizavimą nuo Varšuvos iki Kauno. Siekiama, kad iki 2021 m. ši kelio atkarpa taptų automagistrale su 2+2 eismo juostomis. Lenkijos pusė pristatė magistralės „Via Carpatia“, einančios išilgai šalies rytinės sienos, atnaujinimo planus.
Susitarta ir toliau tęsti koordinuotą veiklą, siekiant vieningos kelių transporto paslaugų rinkos Europos Sąjungoje.
Vyriausybė protokoliniu sprendimu išreiškė politinį pritarimą Susisiekimo ministerijos pateiktam Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyriausybių susitarimo projektui dėl „Rail Baltica“ jungties plėtros.
Tarpvyriausybinį susitarimą planuojama pasirašyti Baltijos Ministrų Tarybos Premjerų susitikime Estijos sostinėje Taline š. m. sausio 31 d.
Šiuo susitarimu siekiama užtikrinti, kad europinės vėžės geležinkelių transporto infrastruktūros statybos darbai būtų baigti iki 2025 m. Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijose, taip pat sudarytos projekto partnerėms tinkamos sąlygos įgyvendinti „Rail Baltica“.
„Susitarimas leis įtvirtinti trijų Baltijos šalių įsipareigojimus pabaigti „Rail Baltica“ projektą visa darbų apimtimi, įskaitant ir Vilniaus jungtį bei linijos Kaunas–Lenkijos valstybės siena modernizavimą. Lietuvai labai aktualūs Latvijos ketinimai, kad investicijos nuo Kauno iki Panevėžio ir tolyn iki Latvijos valstybės sienos, ir atitinkamai Latvijos investicijos savo pusėje iki Lietuvos sienos nebūtų betikslės“, – sako susisiekimo ministras Rokas Masiulis.
Susisiekimo ministro R. Masiulio teigimu, įgyvendinus projektą Baltijos šalyse padidėtų investicijos į transporto ir logistikos sritį. Tai suteiktų daugiau galimybių ir didesnę naudą piliečiams ir verslui visoje Lietuvos teritorijoje.
Susitarimo „Dėl geležinkelių jungties „Rail Baltic/Rail Baltica plėtros“ projektas darbo tvarka buvo suderintas su atsakingomis Latvijos ir Estijos institucijomis. Jame numatyti projekto partnerių įsipareigojimai, nustatytas projekto įgyvendinimo koordinavimo mechanizmas, numatyti bendradarbiavimo su Lenkija ir Suomija būdai.
Susitarimo projektas buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos teisės aktų informacinėje sistemoje, kur visi suinteresuoti asmenys galėto teikti pastabas. Visuomenės pastabų ir pasiūlymų negauta.
Dokumentas bus pateiktas ratifikuoti Lietuvos Respublikos Seimui. Jį dar turės ratifikuoti ir Latvijos bei Estijos Parlamentai.
Sausio 20 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius lankėsi Varšuvoje Lenkijos užsienio reikalų ministro kvietimu.
„Lenkija yra viena svarbiausių Lietuvos strateginių partnerių. Mes esame kaimynės, turinčios amžius trukusios bendros valstybės patirtį, NATO ir ES sąjungininkės. Dvišalių santykių su Lenkija plėtra yra vienas svarbiausių naujosios Vyriausybės prioritetų. Esame pasirengę atviram dialogui su Lenkija visais klausimais. Tik nuoširdžiai ir atvirai kalbėdamiesi mes galėsime išspręsti abiem pusėms rūpimus klausimus“, – pažymėjo Lietuvos diplomatijos vadovas.
Dvišalio susitikimo su Lenkijos užsienio reikalų ministru Witoldu Waszczykowskiu metu buvo aptarti dvišaliai klausimai, saugumo situacija regione, padėtis Ukrainoje, santykiai su Rusija, Rytų partnerystės politikos įgyvendinimas, svarbiausi ES darbotvarkės klausimai bei strateginiai energetikos ir transporto projektai.
Susitikimo metu L. Linkevičius pažymėjo, kad Lietuva ir Lenkija yra sukūrusios solidžią dvišalių institucijų bazę, kurios pagrindu galima plėtoti dialogą visais klausimais. „Turime tai efektyviau išnaudoti, įtraukiant visas suinteresuotas ministerijas bei kitas vyriausybines institucijas“, – teigė Lietuvos užsienio reikalų ministras.
Pokalbio su Lenkijos užsienio reikalų ministru metu didelis dėmesys buvo skirtas saugumo situacijai regione.
„Atsižvelgiant į dabartinę sunkiai prognozuojamą geopolitinę situaciją bei agresyvų Rusijos elgesį, Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas įgauna dar didesnę svarbą. Lietuva ir Lenkija susiduria su panašiomis grėsmėmis saugumui ir bendrais iššūkiais, todėl aktyvus bendradarbiavimas gynybos ir saugumo srityse yra natūralus mūsų šalių interesas. Mes esame vienoje valtyje, todėl privalome laikytis išvien“, – teigė L. Linkevičius.
Jis padėkojo Lenkijai už daugkartinį dalyvavimą NATO oro policijos misijose bei lyderystę regione saugumo ir gynybos srityse.
Ministrai akcentavo poreikį toliau stiprinti bendradarbiavimą energetikos ir transporto srityje, ypatingai įgyvendinant bendrus infrastruktūros projektus. „Elektros jungtis su Lenkija ženkliai prisidėjo prie Lietuvos izoliacijos panaikinimo elektros srityje. Lenkijos vaidmuo išlieka ypatingai svarbus toliau įgyvendinant visam regionui svarbius projektus tokius kaip Baltijos šalių elektros sistemos sinchronizacija su Kontinentinės Europos tinklais, dujų jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos, Rail Baltica projektas“, – pažymėjo L. Linkevičius.
Jis taip pat paragino kartu kelti klausimą dėl Astravo AE projekto Baltarusijoje, kuris yra įgyvendinamas neskaidriai ir nesilaikant tarptautinių branduolinės saugos ir aplinkosauginių reikalavimų.
„Pastaraisiais metais įvykę net šeši incidentai, susiję su šio projekto įgyvendinimu, iš tikrųjų kelia nerimą. Tai yra ne tik Lietuvos ar Lenkijos, bet ir viso regiono bei Europos problema“, – sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.
Užsienio reikalų ministrai sutarė, kad abi šalys ir toliau turi išlikti ES Rytų Partnerystės iniciatyvos įgyvendinimo varikliu. „Turime aktyviai kartu dirbti, kad ši iniciatyva taptų ne tik mūsų regiono, bet ir visos Europos prioritetu. Privalome raginti Rytų kaimynes tęsti reformų procesą ir padėti joms šioje srityje. Tuo pačiu turime vykdyti ir savo įsipareigojimus, tokius kaip Asociacijos sutarties su Ukraina ratifikavimas bei bevizio režimo suteikimas Gruzijai ir Ukrainai“, – pažymėjo L. Linkevičius.
Jis taip pat akcentavo poreikį išlaikyti vieningą sankcijų politiką Rusijos atžvilgiu tol, kol nebus pilnai įgyvendinti Minsko susitarimų reikalavimai bei tęsti paramą Ukrainos teritorinio vientisumo užtikrinimui bei reformų procesui šioje srityje.
Susitikimo metu taip pat buvo apsikeista nuomonėmis dėl politikos tautinių mažumų atžvilgiu. „Lietuvos lenkai, kaip ir kitų tautinių bendrijų atstovai, yra svarbi mūsų visuomenės ir valstybės sudėtinė dalis. Lygiai taip pat kaip ir Lenkijos lietuviai“, – sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras.
L.Linkevičius informavo, kad Lietuvoje yra daugiau nei 70 mokyklų, kuriose mokoma lenkų kalba, mūsų šalyje lenkų tautybės piliečiai gali gauti išsilavinimą lenkų kalba nuo darželio iki universiteto, kas yra unikalu. „Lenkijos lietuvių padėtis taip pat reikalauja specialaus dėmesio, ypatingai tokiose srityse kaip švietimas, parama kultūros centrams bei žiniasklaidos priemonėms“, – teigė Lietuvos diplomatijos vadovas.
Ministras Lenkijos kolegai įteikė Lenkijos lietuvių organizacijų laiško, adresuoto Lenkijos VRM, kopiją, kuriame išreikštas susirūpinimas dėl sumažinto finansavimo lietuvių tautinei mažumai 2017 metais.
Ministrai taip pat aptarė galimybę retransliuoto lenkiškos televizijos kanalus Rytų Lietuvoje.
Susitikimo metu iškeltas klausimas dėl dvišalių tarpvyriausybinių komisijų veiklos atnaujinimo tokiose srityse kaip užsienio ir saugumo politika, švietimas ir kultūra bei ekonomika.
Lietuvos užsienio reikalų ministras taip pat vyko į Povonzkų (Powązki) karines kapines, kur pagerbė Abiejų Tautų 1863 m. sukilimo ir Smolensko katastrofos, kurios metu žuvo tuometinis Lenkijos Prezidentas Lechas Kaczynskis ir jo delegacija, aukų atminimą. L.Linkevičius taip pat dalyvavo Lenkijos tarptautinių santykių instituto ir Lietuvos ambasados Lenkijoje organizuotoje diskusijoje.
Informacijos šaltinis – Lietuvos užsienio reikalų ministerija.
