1944-ųjų pabaiga. Raudonoji armija įsiveržė į Rytų Prūsiją. Šio krašto gyventojai paniškai bėga nuo besiartinančio priešo. Kariai stoja į žūtbūtinę kovą, nes žino, kad tik jie gali pristabdyti raudonąją ordą ir suteikti tautiečiams laiko išsigelbėti.
Kartu su kitais vokiečių kariais gimtuosius Rytprūsius stengiasi apginti ir čia gimęs bei užaugęs lietuvių kilmės karys savanoris Günteris Emanuelis Baltuttis. Kuopos vadas įžvelgia neeilinį šio vos aštuoniolikmečio jaunuolio gebėjimą nepastebėtam prasmukti pro priešų akis ir paskiria jį kuopos pasiuntiniu. Sumanaus fronto naujoko užduotys – žvalgyti teritoriją, visur lydėti kuopos vadą, palaikyti ryšį su kitomis kuopomis ir vadovybe. Pėsčiomis, nes lauko telefono aparatai prarasti, radijo ryšio įranga – sugadinta. Po poros Rytprūsiuose praleistų mėnesių jis lieka vienintelis išlikęs gyvas kuopos pasiuntinys. Ne sykį atsidūręs priešų apsuptyje jis įstengia nesutrikti, pasprukti ir parnešti vertingos informacijos.
Tačiau Rytprūsiuose telkiamos ypač gausios Raudonosios armijos pajėgos ir čia vežama karinė ginkluotė neleidžia abejoti, kad gauta užduotis nepraleisti priešų gilyn, – vokiečiams neįgyvendinama. 1945 metų žiemą galiausiai jau niekas nebežinojo, kur yra frontas. Vokiečių pajėgos buvo išformuojamos, o rusai puolė prioritetinius taškus, – ten, kur tikėdavosi sulaukti mažiausio pasipriešinimo. Rusų tikslas – atkirsti vokiečius nuo aprūpinimo taškų ir sudaryti vadinamąjį katilą. Kaip išpiltas vanduo jie užliejo visą Rytų Prūsiją.
Vienintelis vokiečiams ir Rytprūsių gyventojams likęs kelias išgyventi – per Aismarių ledą traukti Dancigo (dab. Gdansko) link ir tada gilyn į Vokietiją. Bėgant iš Rytprūsių už nugaros visiems laikams lieka šio krašto miestai ir miesteliai: Builynai, Prūsa, Ūdravangis, Kryžbarkas, Šventapilė, Žintai, Gumbinė, Jogailėnai. Netrukus rusų užimta Rytų Prūsija ima srūti kraujo upėmis.
G. E. Baltuttis gimė 1926 m. Kai sulaukė aštuoniolikos ir galėjo tapti savanoriu, karas jau ėjo į pabaigą. Patekęs į tankų-parašiutininkų diviziją jis per paskutinius tris fronto Rytų Prūsijoje mėnesius pajuto, ką pralaimėtojams reiškia besibaigiantis karas: tai ne tik civilių ir bendražygių mirtys, šaltis, nuolatinė drėgmė, maisto ir miego trūkumas, bet ir mąžtančios šovinių atsargos, menkstanti karių kovinė dvasia ir kartais abejonių keliantys ar į atvirą pražūtį vedantys karinės vadovybės sprendimai.
Kadras iš meninio filmo apie Azerbaidžaną „Ali ir Nino”. Režisierius – Asif Kapadia. Slaptai.lt nuotr.
Irma Ąžuolė
Susiklosčius ypatingoms istorinėms aplinkybėms – visais laikais ir visose tautose – kiekvienai kartai naujai iškyla tas pats klausimas. Atsakymą turi rasti pats, pasikliaudamas sąžine ir širdies balsu. „Kas tau svarbiau – tavo žmona, tavo vaikas? Ar tavo šalis?“ – žvelgdama į akis savo vyrui, uždavė jam tą esminį, amžiną klausimą gražuolė Nino su kūdikiu ant rankų.
Britų režisierių sudomino Azerbaidžano istorija
Londone gimęs indų kilmės britų režisierius Asif Kapadia (g. 1972) garsėja vizualiai ryškiais filmais, kuriuose žiūrovą jaudina įspūdingi kraštovaizdžiai ir įsimintini personažai, gyvenantys negailestingame pasaulyje. Kinofilmai „Avies vagis“, „Karys“ sulaukė tarptautinių apdovanojimų, o aukščiausią įvertinimą – Oskarą – kūrėjui atnešė dokumentinis pasakojimas apie dainininkę Amy Winehouse „Amy“ (2015). Lietuvos žiūrovui jis buvo pristatytas Vilniaus dokumentinių filmų festivalio metu.
Azerbaižano Respublikos ambasada sostinės plačiajai visuomenei padovanojo kino studijoje „IM Global“ šio režisieriaus 2016 m. sukurtos juostos „Ali ir Nino“, prie kurios dirbo tarptautinė kino žvaigždžių komanda, peržiūrą, dedikuotą svarbiai datai. Kaip ir Lietuva, Azerbaidžanas šiemet mini nepriklausomos demokratinės valstybės paskelbimo šimtmetį.
„Ali ir Nino“ veiksmas vyksta Azerbaidžane 1917–1920 m. Jaunuolių meilės istorija persipina su istoriniais įvykiais: Pirmuoju pasauliniu karu, Azerbaidžano Demokratinės Respublikos paskelbimu (1918 m. gegužės 28 d.), kovomis su Raudonąja armija…
Palestiniečių aktoriaus Adam Bakri kuriamas pagrindinis veikėjas kunigaikštis Ali Chan Širvanšir įsitraukia į politinę veiklą, artimai bendrauja su istorine asmenybe – politiku, pirmuoju nepriklausomos valstybės Ministru Pirmininku Fatali Chan Choysky (turkų akt. Helit Ergenҫ), kuris Tblisyje buvo nužudytas Armėnijos revoliucinės federacijos aktyvisto vos po kelių mėnesių, kai sovietai 1920 m. pavasarį okupavo Azerbaidžaną.
Nepriklausomybę ši šalis atkūrė praėjus 71 metams.
Legendinis kūrinys ir autoriaus paslaptis
„Ali ir Nini“ yra ekranizacija to paties pavadinimo Kurban Said romano, kuris yra azerbaidžaniečių literatūros klasika (scenarijaus autorius – Oskaro prizą pelnęs Christopher Hampton).
Romanas „Ali ir Nino“ pirmą kartą buvo išleistas 1937 m. vokiečių kalba Vienoje ir iškart tapo perkamiausia knyga. Jau po metų pasirodė vertimai lenkų, olandų ir švedų kalbomis, 1939 m. – čekų, 1944 m. – italų kalba. Antroji populiarumo banga prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo praslinkus tam tikram laikui, kai 1969 m. vienas leidėjas pas bukinistą naujai atrado primirštą romaną.
Britų režisieriaus Asif Kapadia sukurtas meninis filmas „Ali ir Nino“ – apie Azerbaidžano praeitį. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžaniečių istorija jaudino skaitytojus Jungtinėse Amerikos Valstijose, kitur laisvajame pasaulyje. Tačiau po „geležine uždanga“ buvusiame Azerbaidžane kūrinys ilgai buvo nepasiekiamas. Azerbaidžaniečių kalba romanas pirmą kartą buvo ublikuotas 1990 m. literatūriniame žurnale.
„Ali ir Nino“, viena gražiausių dvidešimtojo amžiaus meilės istorijų, išversta į 33 pasaulio kalbas, taip pat ir lietuvių, romanas išleistas daugiau kaip 100 kartų.
Kurban Said yra pseudonimas, o kas yra tikrasis autorius, patikimų žinių nėra. Rankraštis neišlikęs, mįslinga ir jo patekimo leidėjams istorija: esą 1935 m. jis buvo perduotas anonimiškai.
Yra bent keturios autorių versijos. Pagal vieną iš jų, tai gali būti rašytojas Yusif Vazir Chamanzaminli (1887–1943), miręs gulago lageryje prie Nižnyj Novgorodo.
Kaukazas vienija ir skiria
Ali ir Nino istorija pasakoja apie amžinas tiesas: meilę, draugystę, išdavystę, pilietiškumą, pareigą.
Tautybių ar religijų skirtumai nėra kliūtis, ypač kai kalbama apie Kaukazą, kurio tautas vienija ne tik artima kaimynystė, bet ir kultūriniai panašumai, šimtmečius trukusi priklausomybė nuo carinės Rusijos.
Azerbaidžanietis musulmonas Ali ir gruzinų princesė krikščionė Nino Kipiani (ispanų akt. Maria Valverde) – nuostabi pora, kurios laukia bendra ateitis. Sužadėtiniai pakantūs kitokiems religiniams įsitikinimams, nereikalauja jų keisti. Kita vertus, yra pasirengę tam tikroms nuolaidoms.
Kai prie pietų stalo Kipianių namų šeimininkas pasiūlo pakelti gruziniško vyno taures, Ali mandagiai atsisako. Nino paaiškina susirinkusiems, kad sužadėtinis yra musulmonas, alkoholio visai nevartoja. Vengdamas nereikalingos diskusijos, Ali padaro išimtį ir taurę pakelia prie lūpų.
Toje draugijoje ir jų bendraamžis armėnas Malik Nakhararyan (italų akt. Riccardo Scamarcio). Vienoje scenoje jie, trijų Kaukazo tautų atstovai, sėdi draugiškai šnekučiuodamiesi. Atrodo, kad draugystė bus amžina, nesantaikai nėra pagrindo. Tačiau taip nėra. Pleištu tampa Maliko širdyje nubudę jausmai draugo sužadėtinei ir išdavikiškas sprendimas pagrobti Nino.
Galima įžvelgti, kad armėnų jaunuolio personažas turi gilesnę potekstę. Pasitikėjimą nuvylęs, išdavikiškai pasielgęs draugas įprasmina azerbaidžaniečių nuoskaudas ir nusivylimą dėl kaimyninės šalies atstovų poelgių.
Skatina atsikratyti stereotipų
„Ali ir Nino“ skatina atsikratyti stereotipų – tiek apie Kaukazo moterų ir vyrų santykius, tiek ir apie musulmonus.
Nino paneigia ganėtinai paplitusią nuomonę, jog XX amžiaus pradžioje tenykštės moterys buvo priklausomos nuo vyrų valios. Gruzinų princesė ryžtingumas ir drąsa daro įspūdį.
Pagrobdamas merginą, Malikas jai užtraukia didžiulę nešlovę. Nesvarbu, kad sužadėtinis ją sugeba išvaduoti ir sugrąžinti į tėvų namus, lieka neatimta merginos garbė. Bendruomenė negailestinga. Šeima nebepageidaujama bažnyčioje. Tėvas nusprendžia dukterį išsiųsti į Maskvą vildamasis, kad iki ten dar nebus nukeliavęs gandas apie dukteriai užtrauktą nešlovę.
Gynybinė Baku siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau Nino nepaklūsta tėvo valiai. Ignoruodama vietos papročius, ji iškeliauja pas Ali į kalnus. Dagestano kalnų kaimelyje, paprastoje trobelėje įsimylėjėliai susilieja meilės glėbyje. Ir susituokia, prisiekia vienas kitam amžiną meilę, nelaukdami tėvų palaiminimo.
Kūrinys „Ali ir Nino“ taip pat paneigia gajus stereotipus apie musulmonus, kaip moterų atžvilgiu itin griežtai nusiteikusius, fanatiškai religingus žmones.
Ali – išsilavinęs tyros ir narsios širdies jaunuolis, kurį supa ir daugiau panašių šviesių vyrų. Jie gerbia ir palaiko savo draugo sprendimus, nesvyruoja atėjus lemiamam pasirinkimui, kai tenka ginti jauną Demokratinę Respubliką, kuri buvo pirmoji islamo šalyse.
Į savo sutuoktinės raktinį klausimą „Kas tau svarbiau?“ Ali atsako ne iš karto. Paskutinį kartą atsisveikindamas su ja patikina: šeima jam – visas pasaulis. Tačiau taip pat jis yra atsakingas už tai, kokioje šalyje gyvens užaugusi dukra.
Prieš 25 metus pasitraukė Lietuvą siaubusi okupacinė kariuomenė
„Jeigu toks plėšikavimas ir smurtas tęsis ir Kaune, tai prapuls paskutinės mūsų simpatijos Raudonajai Armijai“, – tokius LKP pirmojo sekretoriaus A. Sniečkaus žodžius SSRS vidaus reikalų komisaras L. Berija perdavė generaliniam sekretoriui J. Stalinui 1944 m. liepos 23 d.
„Klaipėdos ir Šilutės srityse įsigalėjo visuotinis moterų prievartavimas, nepriklausomai nuo jų tautybės, fizinio stovio ar amžiaus. Gražus miestas Šilutė, paliktas vokiečių be mūšio, šiuo metu atrodo atstumiančiai“, – taip apie armijos „išvaduotojos“ laimėjimus praneša Klaipėdos NKGB viršininkas Kuzmin.
Šiuos ir kitus dokumentus galima rasti naujoje Genocido tyrimo centro internetinės svetainės rubrikoje „Okupacinio režimo institucijų represiniai veiksmai“. Čia bus skelbiami įvairių okupacinių institucijų – komunistų partijos, Raudonosios armijos, VRM ir kt.dokumentai, atskleidžiantys jų represinius ir prievartinius veiksmus Lietuvoje 1944–1953 m.
Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo”
Prieš 25 metus, 1993 rugpjūčio 31-ą, Lietuvą paliko paskutinieji okupacinės kariuomenės daliniai, todėl minint šią datą nauja rubrika pradedama dokumentų apie Raudonąją armiją viešinimu. Visuomenei pateikiami NKVD, NKGB, SMERŠ, karinio tribunolo, VRM dokumentai, atskleidžiantys cinišką armijos „išvaduotojos“ siautėjimą Lietuvoje.
Barbariškas MažosiosLietuvos niokojimas
1944 gruodį Klaipėdos NKGB viršininkas Kuzmin LSSR valstybės saugumo komisarui Guzevičiui rašo, kad Klaipėdos kraštą užėmę sovietų kariai nedelsiant ėmė naikinti viską, kas vertinga. Motyvuojant, jog tai priklauso priešui, buvo daužomos parduotuvių vitrinos ir grobstomos likusios prekės, laužomos butų durys, niokojami vertingi baldai. Rezultatas – gražus miestas Šilutė, paliktas vokiečių be mūšio, šiuo metu atrodo atstumiančiai: nėra nei vienos išlikusios parduotuvės, beveik nėra tinkamų gyventi butų.
NKVD
Metalo laužo rinkimo komandos sprogdina veikiančias žemės ūkio mašinas, įvairaus pobūdžio variklius, iš įmonių išveža vertingą įrangą: susprogdinta Priekulės valsčiaus gyventojo Matučio vilnos apdirbimo mašina, remonto dirbtuvėse sudaužyti visi įrenginiai, į metalo laužą išvežti 4 lokomotyvai, Šilutėje susprogdintas vidaus degimo variklis ir t.t. Pasekmė – Šilutėje nebeveikia elektros stotis, Vilkyčiuose – malūnas.
Klaipėdos ir Šilutės srityse įsigalėjo visuotinis moterų prievartavimas, nepriklausomai nuo jų tautybės, fizinio stovio ar amžiaus. Prievartautos ir septyniasdešimtmetės senolės ir keturiolikmetės mergaitės – netgi tėvų akivaizdoje. Pavyzdžiai: 1944 m. lapkričio pabaigoje 11 karių išprievartavo Priekulės valsčiaus gyventoją jos vyro akivaizdoje. Šilutės apskrityje du kariai, uždengę maišu galvą, tarpdury išprievartavo 70-etę senolę. Gruodžio 10 d. du kariškiai nušovė pro šalį einančią pagyvenusią moterį.
Okupavę Klaipėdos kraštą raudonarmiečiai puolė suiminėti 17-48 metų amžiaus vyrus ir perkėlinėti pafrontės gyventojus. Perkeliamiesiems neduodavo laiko susiruošti, išgabendavo vienmarškinius. Taip Kuršių nerijos gyventojai liko be galvijų ir duonos. Nustatyta nemažai atvejų, kai Mažojoje Lietuvoje atimti galvijai ir kitas turtas buvo siunčiami į Lietuvos gilumą ir ten iškeičiami į naminę degtinę.
1944 gruodį KGB Priekulės viršininkas Kazakov LSSR vidaus reikalų ministrui Bertašiūnui rašo, kad po kariškių siautėjimo dauguma Priekulės namų nebetinkami gyventi: stiklai išmušti, pečiai išardyti, baldai sulaužyti, žemės ūkio inventorius sudaužytas ir išvežtas į metalo laužą. Daugelis kariškių užsiima grobstymu, moterų prievartavimu ir net užmušinėjimu. Gyventojai, pamatę kariškius nakties metu, bėga iš namų ir slapstosi.
Vietinė valdžia bejėgė
1944 gruodžio 26 NKGB Kauno atstovas Radionov rašo SSRS ir LSSR vidaus reikalų komisarams, kad dėl kontržvalgybos „Smerš“ dalinių siautėjimo Kaune, dėl masinių suėmimų daugelis kauniečių pereina į nelegalią padėtį. Net 11 siautėjančių „Smerš“ padalinių nepaklūsta jokiems vietos valdžios, net NKGB reikalavimams.
1944 rugpjūty Vilniaus įgulos vadas Vetrov savo rašte nurodo apie savivalę pačioje įgulos teritorijoje: rugpjūčio 18 d. karys savavališkai nuėjo sprogdinti Neryje žuvų, rugpjūčio 19 d. be jokios priežasties vyko 15 minučių susišaudymas tarp įgulos karių ir kalėjimo prižiūrėtojų, rugpjūčio 22 d. be sąmonės girti įgulos karininkai šaudėsi tarpusavyje ir t.t.
Šaltojo karo laikų karikatūra. Sovietinis skorpionas puola.
1944 m. Kauno NKVD viršininkas Svečnikov ataskaitoje rašo, kad spalio 19 naktį du Garliavos apskrityje esančio aviacijos dalinio kariškiai apiplėšimo tikslais nužudė Vytauto Maraušaičio šeimą: jį patį, motiną Oną ir seserį Mariją. Spalio 20 naktį aviacijos dalinio vyresnysis M. Kopylov, kerštaudamas, kad 14-etė Marija Drulaitė atsisakė su juo lytiškai santykiauti, užmušė ją, jos mamą, dėdę Juozą ir sunkiai sužeidė 12-etį paauglį.
1945 m. divizijos vado pavaduotojas Gerasimenko vidaus reikalų ministrui Bartašiūnui rašo, kad rugsėjo 1-ą girtas jaunesnysis leitenantas Savin, norėdamas išprievartauti merginą, ją sumušė, užpjudė šunimi. Rugpjūčio 31 d. jefreitorius Smirnov neteisėtai sulaikė Budos kaimo gyventoją Tanulevičių ir bandė sušaudyti ant tilto – šis sužeistas suspėjo nušokti į upę. Rugsėjo 2 d.to paties Smirnovo įsakymu buvo sušaudytas be dokumentų sutiktas vietos gyventojas Šaškas – Smirnov šias žudynes motyvavo tuo, kad norėjo pagerinti sunaikintų partizanų skaičių.
1945 m. sausio mėn. Alytaus vykdomojo komiteto pirmininkas prašo LSSR liaudies komisarų tarybos stabdyti kovai prieš partizanus atsiųstą pasieniečių dalinį, nes šis degina ne tik „priešų sodybas“, bet ir kitas, taip pat apiplėšinėja gyventojus, atima gyvulius, kitokį turtą.
1946 m. gruodžio 22 d. Kauno restorane „Metropolitene“ besilinksmindamas majoras Kominov nušovė odos gamyklos „Raudonoji žvaigždė“ skyriaus viršininką ir sužeidė vyriausiąjį mechaniką.
Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
SSRS NKVD įgaliotinis Lietuvai Tkačiov rašo vidaus reikalų ministrui Berijai, kad rugsėjo 3 d. Vilniaus Katedros aikštėje 7 girti karininkai pradėjo šaudyti, užmušė 6-erių berniuką ir sužeidė senolę, taip pat sumušė tvarkos daryti atvykusius milicininkus. Rugsėjo 21 d. girtas eilinis Zolodenko įmetė į Morkucko butą granatą ir sunkiai sužeidė jo žmoną ir kaimynę. Rugsėjo 7 d. du kariai Plungės elektros stotyje nuo pagrindinio variklio nusipjovė diržą, dėl ko elektros stotis sustojo. Rugpjūčio 13 d. didelė kariškių grupė Švenčionių rajono kolūkyje nurinko obuolius 20 hektarų sode; kolūkio direktoriui pradėjus protestuoti mėtė granatas į tvenkinį, užmušė 2 tūkstančius karpių ir galiausiai į ežerą išleido visą veisiamą mailių. „Panašių pavyzdžių galima pateikti labai daug. Be žmogžudysčių, plėšimų ir patyčių kasdien įvykdoma šimtai vagysčių, prie kurių kariškiai taip priprato, kad net nebelaiko nusikaltimais. Kasdien, sutemus, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje girti kareiviai be priežasčių šaudo ir tai taip pat nelaikoma nusikaltimu“, – Kremliui skundėsi net NKVD koordinatorius.
1947 m. ataskaitoje Bartašiūnas SSRS vidaus reikalų ministrui Kruglovui rašo, kad 1947 m. sausio – gegužės mėnesiais Lietuvoje dislokuoti kariškiai įvykdė 206 baudžiamuosius nusikaltimus: 9 žmogžudystes, 52 apiplėšimus, 134 vagystes ir kt.
NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.
Būta net tragikomiškų nusikaltimų – štai kaip papulkininkis Jurkov „tvarkėsi“ Biržuose. 1946 m. liepos mėnesį Jurkov savavališkai užėmė LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatės Kutraitės buto kambarį. Rugsėjo 14 d. Jurkov jau užima visą partorgo Vaidilos butą, į gatvę išvarydamas penkerių asmenų šeimą, o vėliau dar ir Biržų prokuratūros tardytojo Jonaičio butą, išmesdamas jam nereikalingus daiktus. Už šiuos veiksmus Jurkov buvo nubaustas tik įspėjimu.
Gruodžio 25-osios rytą katastrofą patyrė Rusijos gynybos ministerijos lėktuvas Tu-154. Lėktuvas turėjo skristi iš Sočio į Hmeimimo oro bazę Sirijoje.
Ši žinia – viena iš labiausiai dabar analizuojamų bei komentuojamų. Nors Rusijos valdžia atmeta galimybę, jog lėktuvas sudužo dėl padėtos bombos, per pastaruosius keliolika metų sukaupta gyvenimiška patirtis vis tik leidžia įtarti Kremlių ir vėl begėdiškai meluojant. Gal Rusijai nenaudinga prisipažinti, jog pražiopsojo rimtą teroro aktą, panašų į kerštą už žudynes Ukainoje arba už bombardavimus Sirijoje?
Kaip bežiūrėsi, o gruodžio 25-osios lėktuvo žūtis – rimtas smūgis Rusijos prestižui. Juk katastrofos metu žuvo daug Rusijos menininkų – propagandistų. Akis bado ir aplinkybė, kad Rusijos dainininkai ir muzikantai skrido į rusų kariškių bombarduotą bei okupuotą Sirijos miestą Alepą. Ten turėjo būti surengtas koncertas, kurį Rusijos valdžia skyrė dėl tūkstančių civilių aukų Alepe kaltiems savo kariams. Tokiuose sugretinimuose lengva įžvelgti Vladimirui Putinui nepalankių simbolių.
Taigi kol kas žinome, kad orlaivis nukrito Juodojoje jūroje praėjus maždaug 20 minučių nuo pakilimo iš Adlerio oro uosto. Nelaimės metu lėktuve buvo 92 žmonės: 84 keleiviai ir 8 įgulos nariai.
Kas tie, kurie žuvo virš Juodosios jūros? Daugumą keleivių sudarė Dukart Raudonosios vėliavos akademinio dainų ir šokių Aleksandro Aleksandrovo vardo ansamblio dainininkai, įskaitant ir patį vadovą Valerijų Chalilovą.
Ansamblis buvo įkurtas 1928-aisiais – pagal specialų Josifo Stalino įsakymą. Kolektyvas iki šiol tebelaikomas vienu iš pagrindinių buvusios Sovietų Sąjungos bei dabartinės Rusijos muzikinės propagandos įrankių.
Ne veltui šio choro (The Alexandrov Red Army Choir) dar visai neseniai neįsileido Lietuva. Mes nenorėjome, kad mūsų žemėje šie dainininkai ir muzikantai šlovintų mums daug skausmo, žalos ir bėdų atnešusią Raudonąją armiją.
Belieka dar priminti – ansamblio įkūrėjas yra Aleksandras Aleksandrovas, sukūręs mums šiurpą iki šiol keliančią SSRS himno muziką. Ansamblio vadovo sąskaitoje – dainos „Šventasis karas“, „Į žygį! Į žygį!“, „Nenugalima ir legendinė“, kuriose liaupsinama Raudonoji armija, Antrojo pasaulinio karo metais užgrobusi ir prievartavusi pusę Europos.
Negalima pamiršti ir fakto, kad kompozitorius A.Aleksandrovas kūrė net muziką dainoms, kuriose teigiamai vertinama Rusijos agresija Ukrainoje (pavyzdžiui, daina „Mandagūs žmonės“, ji atlikta Kryme iškart po pusiasalio užgrobimo 2014 metų kovo 19–20 dienomis). Tragedijos suvestinėse skelbiama, kad dainos „Mandagūs žmonės“ žodžių autorius Antonas Gubankovas taip pat greičiausiai skrido gruodžio 25-ąją katastrofą patyrusiu lėktuvu.
Pranešama, kad choro vadovas V. Chalilovas drauge skristi kvietė ir liūdnai pagarsėjusį dainininką Josifą Kobzoną (jam draudžiamas įvažiavimas į Europos Sąjungą dėl to, kad pritaria Ukrainos teritorijų okupacijai), kuris oficialiai eina teroristinės organizacijos „Donecko Liaudies Respublika“ garbės konsulo pareigas. Bet J. Kobzonas paskutinę akimirką atsisakė – turėjo išvykti pagal medicininę vizą gydytis.
Kartu su A.Aleksandrovo choru skrido ir devyni Rusijos propagandinių telekanalų atstovai.
Taigi nėra sunku atspėti, kuo ši tragedija skaudi Rusijos prezidentui. Į Juodąją jūrą nukritusiame lėktuve skrido solidi jam ištikimų propagandistų komanda. V.Putinui patogiau visą bėdą dėl nelaimės suversti technikai. Štai kodėl Rusijos gynybos ministerija teroro versiją vadina mažai tikėtina ir mano, kad pagrindine priežastimi vis tik tapo rimtas gedimas (lėktuvas po 20 minučių skrydžio subyrėjo ore; lėktuvo nuolaužos aptiktos netoli Sočio, 1,5-7 km nuo kranto atstumu, 50-70 m gylyje).
O štai Dožd.ru televizija praneša, kad Rusijos slaptoji tarnyba FSB intensyviai tiria teroro akto versiją. Remiamasi leidiniu Fontanka.ru, kuris skelbia, esą FSB intensyviai ieško visų, kurie turėjo galimybę prieiti prie lėktuvo arba net įeiti vidun tiek Maskvos rajone esančiame Čkalovo aerodrome, tiek Adlero oro uoste.
Žinoma, negalima atmesti fakto, kad šio modelio lėktuvai – pasenę. Jie nuo 1994-ųjų jau nebegaminami. Civilinės komercinės avialinijos 1972 metais pradėtais gaminti Tu-154 lėktuvais jau nebesinaudoja. Jais retsykiais teskraido Rusijos kariškiai. Žodžiu, vargu ar būtų galima nustebti sužinojus, kad katastrofą sukėlė rimtas gedimas.
Viena iš labiausiai žinomų Tu-154 katastrofų, iki šiol apgaubtų paslapties skraiste, nutiko 2010 metų balandžio 10 dieną. Tąsyk Lenkijos prezidentą Lechą Kaczynskį (Lechą Kačynskį) ir daug šalies politinio elito atstovų skraidinęs šios modifikacijos lėktuvas nukrito prie Rusijos Smolensko. Žuvo visi 96 skridę žmonės. Iki galo nepaneigta versija: lėktuvas specialiai buvo įviliotas į tokias sąlygas, kada kada nelaimė neišvengiama.
Informacijos šaltinis – dozd.ru, fontanka.ru portalai.
Savotišką intelektualinį nuotykį (akibrokštą) išgyvenau skaitydamas man asmeniškai artimo naujausių laikų Lietuvoje istorijos tyrinėtojo profesoriaus Henriko Šadžiaus monografiją: „Tautos drama (1939–1953)“. Knygą (antrą tomą) 2016 m. išleido „Minties“ leidykla. Veikalas savaip stulbina savo fundamentalumu, neįtikėtinai gausia, kruopščiai sustruktūrinta, susisteminta medžiaga ir atviromis, drąsiomis įžvalgomis. Tai tikrai neeilinė, ilgus metus rašyta ir išmąstyta studija.
Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau būtent tas autoriaus įžvalgų drąsumas (gal ir originalumas) ir davė man, besidominčiam tiek senąja, tiek vėlyvųjų laikų lietuvių tautos istorija, ypač jos socialine-politine organizacija (visa tai fokusuojant į vieną kryptį – tautotyrą), viešai kai ką pasakyti apie profesoriaus veikalą. O jo apimtis taip pat įspūdinga: viršija 650 puslapių! Suintrigavo autoriaus pamatinės pozicijos.
Žinau, iš betarpiškų susitikimų žinau, kad autoriui yra tikrai nesvetimos savo gimtosios šalies patriotinės nuostatos. Apie tai byloja ne tik pats iš veikalo sklindančio dramatizmo dvasia, bet ir dėstomos medžiagos kompozicija ir nesunkiai nuspėjami paties autoriaus išgyvenimai. Tačiau profesoriaus pamatiniai teiginiai, raudona gija, einantys per visą monografiją, negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu. ( Rašydamas vadovaujuosi žinomu teiginiu: „Platonas – mano draugas, tačiau tiesa yra brangesnė“).
Atsiverskime veikalą… Su savo kukliais komentarais skaitytojo žvilgsniui pateiksiu tik po vieną kitą epizodėlį iš istoriko gana detaliai aprašytų lietuvių tautos vėlyvosios istorijos etapų: pirmosios sovietų okupacijos, nacių okupacijos ir tautai bene siaubingiausio pokario…
Štai, apibūdindamas pirmąjį etapą, autorius rašo: „1940 m. vasarą rinkimai į Liaudies Seimą vyko pakiliai“. Nes „absoliuti tautos dauguma buvo ištroškusi laisvų rinkimų“. Net ir „didžioji dauguma inteligentijos“ ėjo į rinkimus norėdama nusikratyti tautininkų režimo; o ir šiaip „bolševizmo idėjos buvo populiarios“… (48 psl.).
Anot autoriaus, „Teiginys, kad Seimo rinkimų rezultatai buvo suklastoti ir kad visos tautos išrinktas organas neturėjo teisinio pagrindo priimti nutarimus, tarp jų ir dėl įstojimo į TSRS neatlaiko kritikos“ (49 psl.). Pasakyta atvirai, neslapukaujant. O ir dabartinėje istoriografijoje įsitvirtinęs SSRS įvardis, rašomas (manau, sąmoningai) senuoju stiliumi – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga (TSRS).
Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius.
Tai apie tuos lemtingus liepos 14–15 dienomis įvykusius rinkimus į Seimą (vos praėjus mėnesiui po Raudonosios armijos masinio antplūdžio į Lietuvą). Jau liepos 21 dieną Seimas, anot profesoriaus, vieningai, su nenuslepiamu pakylėtumu priėmė deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą ir išrinko delegaciją pristatyti ją „didžiajam vadui“ Stalinui. Profesorius randa progą pacituoti rašytojo Kazio Borutos garsiąją frazę „parvežti į Lietuvą Stalino saulę“. Pasirodo, rugpjūčio dienomis buvo organizuotas dainų tekstų konkursas, kuriame pirmą vietą laimėjo Antanas Rūkas (eilėraštis „Mes su Stalinu į saulę“), antrąją – Kazys Jakubėnas („Negrįš ta diena, kur praėjo“), trečiąją vietą laimėjo Antanas Miškinis („Išsilaisvinimas“)…
Keista, bet veikalo autorius neranda progos pastebėti, kad visi konkurso prizininkai, tame tarpe ir K. Boruta, vėliau buvo represuoti, o poetas Kazys Jakubėnas dar ir ypač žiauriu būdu (žiemą ant nuogo kūno pilant vandenį) nukankintas. Tačiau turime „sakralinį“ autoriaus teiginį: „…viskas, pradedant birželio 14–15 d. įvykiais (kalbama apie 1940 metų bolševikų invaziją – R. G.), vyko pagal įstatymus, nepraliejant nė vieno kraujo lašo“ (50 psl.).
Autorius neretai mini Stalino patikėtinius, atsiųstus į Lietuvą: V. Abakumovą, V. Dekanozovą, B. Kobulovą, N. Pozdniakovą, I. Serovą – politinius inkvizitorius ir patyrusius budelius. Bet jie lyg ir antrame plane. Didesnė kaltės dalis nukreipiama į „sukairėjusią“ lietuvių inteligentiją, kurios keletą atstovų jau suminėjau.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai.
Pagal įstatymus (jau Sovietinės socialistinės respublikos įstatymus, perimtus ir iš „šeimininko“) buvo pradėtas naikinti ir visas lietuvių tautos elitas, aktyviai dalyvavęs ugdant modernesnę tautą, jos sąmoningumą ir formuojant savos, nepriklausomos valstybės konstrukciją. Čia nedetalizuosime jau tada tikrą siaubą kėlusių tuometinių masinio pobūdžio represijų.
Pereikime prie kito istorijos etapo – prie karo pradžios ir vokiečių okupacijos metų.
Anot veikalo autoriaus, 1941-jų birželio 23–24 d. sukilimas buvo visai ne sukilimas, o tik nacių ir jų Lietuvoje forposto LAF (lietuvių aktyvistų frontas) inicijuoti chaotiški, padrikę grupelių išpuoliai prieš besitraukiančius raudonarmiečius ir panašios spalvos lietuvių aktyvistus. Tai – vadinamieji baltaraiščiai. Jų tada vien žuvusiųjų buvo daugiau nei Nepriklausomybės kovų metais (viršijo 2000). Istorikui nesvarbu, kad tuo sukilimu buvo siekta iš vokiečių „išsiderėti“ nors santykinę nepriklausomybę, nors protektorato statusą, kuriuo tada disponavo Slovakija, vokiečiams 1939 metais okupavus Čekoslovakiją. Nesvarbu ir tai, kad tas pats LAF vokiečių okupacijos metais ėmė burti itin plačią ir skaitlingą pasipriešinimo naciams pogrindinę organizaciją.
Žinoma, istorikas teisus, kad dalis sukilėlių (vis dėlto tokių buvo mažuma!) buvo permesti vykdyti masines žydų žudynes. Šiame gėdingame „fronte“ ypač aktyviai pasižymėjo savanoriškais pagrindais paskutinėmis birželio dienomis Kaune organizuotas, bet vokiečių inicijuotas ir kontroliuojamas vadinamasis Tautinio darbo apsaugos batalionas (vadas – plk. A. Butkūnas), kiek vėliau – ir antrasis (vadas – mjr. A. Impulevičius). Šių batalionų kuopos „tvarkėsi“ ne tik Kaune, bet ir buvo žydų žudynėms „skraidinamos“ vos ne po visą Lietuvą.
Bet veikalo autorius nerodo jokios pagarbos karo pabaigoje palyginus staigiai, pagrindinai iš jaunuolių organizuotai Vietinei rinktinei. Liaudyje ji žinoma Plechavičiaus armijos vardu. Tačiau ją patys vokiečiai, užpykę, kad pastaroji priešinosi žygiuoti į Rytų frontą, išblaškė. Nerodoma simpatijų ir vėlgi, vos ne stichiškai vasaros pabaigoje Telšiuose bei Plinkšiuose susiformavusiai Tėvynės apsaugos rinktinei, spėjusiai susiburti vos ne į tris pulkus (pagrindinis iniciatorius generolas M. Pečiulionis).
Abi iniciatyvos (prilygintinos žygdarbiams) buvo grindžiamos motyvu: nors trumpam pasipriešinti Raudonajai armijai ir įrodyti pasauliui nepriklausomybės siekį. Na, o aiškiai numatomos nesėkmės atveju pereiti į partizaninio karo prieš okupantą pozicijas. Bet štai veikalo autorius, nenubraukdamas tų motyvų, dėsto, jog tai buvo kolaboravimo su nacių režimu, jų palaikymo pozicija. Kad tuo metu kiti tautiečiai, įsilieję į Raudonąją armiją, gynė ne tik savo kraštą, bet ir Europą nuo fašistinio režimo. Kai kur net atvirai pasakydamas, kad anie vokiškas milines nešioję lietuviai lengvino triuškinamų nacių padėtį ir faktiškai kovojo prieš bendrą Antihitlerinę koaliciją…
Ir 1941-jų sukilimas, ir 1944-jų metų lietuvių karinės, gal ir desperatiškos pastangos dėl nepriklausomybės, tegu ir momentinės, tegu ir formalios – autoriui nepriimtinos. Istoriko pozicija suprantama: jis nuosekliai ir principingai laikosi „laisvais, demokratiniais pagrindais“ įvykusio Lietuvos įsijungimo į didžiąją SSRS (anot autoriaus – į TSRS).
Pereikime prie trečiojo prof. H. Šadžiaus ypač skrupulingai išnagrinėto ir aprašyto lietuvių tautos vėlyvosios istorijos etapo. Jis bene tragiškiausias ir daugelio lietuvių atmintyje ir būtyje neužgijęs, tebekraujuojantis etapas.
Vos tik įžengus Raudonajai armijai į Lietuvos teritoriją, buvo pradėta masinė šaukiamojo amžiaus vyrų (21–40 metų) mobilizacija. Suprantama, daugelis jos vengė ne tik dėl buitinių (ypač šeiminių), bet ir dėl idėjinių priežasčių. Ne šimtai, o tūkstančiai tokių „bėglių“, nerasdami kito pasirinkimo, tapo partizanais. Jie papildė ir šiaip jau iš išsibarsčiusių, aukščiau minėtų vadinamųjų „vokiškų“ rinktinių bei batalionų besiformuojantį, struktūras įgyjantį tinklą. Užvirė susidūrimai su sugrįžusiu okupantu. Dažnai dėl patirties stokos juos pralaimint.
Bet štai, monografijos autorius aiškiai ir nedviprasmiškai smerkia partizanų išpuolius prieš dar Berlyno nepasiekusios Raudonosios armijos užnugarį. Suranda ir papildomą kaltinimą: tai gali nepatikti kitiems antihitlerinės koalicijos nariams… Bet tie patys amerikiečiai, anglai ir prancūzai tuo klausimu turėjo jau savo nuomonę.
Deja, tenka pripažinti tą tiesą, kad partizanai ėmėsi aktyvių veiksmų ir prieš savo tautiečius – savanoriškais pagrindais ar priverstinai tapusius sovietinės valdžios aktyvistus. Būta beprasmių žudynių… Dėl šių, o taip pat dėl pasipriešinimo sugrįžusio okupanto kariniams daliniams (ypač užnugarį aprūpinantiems), jau 1944–1945 m. prasidėjo vėl naują siaubą sukėlusios civilių gyventojų deportacijos, įtariamųjų suėmimai ir kankinimai ir ypač gerai organizuotos karinės akcijos, nukreiptos prieš ginkluotą, bet tada dar silpnai subordinuotą partizaninį pasipriešinimą.
Visa tai sužinome iš H. Šadžiaus monografijos. Iš jos sužinome ir tai, kad bendrą dramą ar tragediją aštrino okupanto sugalvoti diversiniai veiksmai.
1950-aisiais rudenį į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša.
Kuršo (Latvija) teritorijoje atkirsta, gerai ginkluota vokiečių armija (keliasdešimt divizijų), o taip pat ir latvių SS legionieriai įnirtingai priešinosi prieš raudonuosius iki galutinio tos grupuotės sutriuškinimo 1945 metų pavasarį. Pasinaudodamas šia priedanga sovietinis okupantas suformavo keletą dalinių (kiekvienas – ne mažiau kaip po šimtą vyrų), kurie imitavo iš Kuršo ištrūkusius vermachto karius, „vlasovininkus“ (Rusijos išvadavimo armija, suformuota iš raudonarmiečių belaisvių ir kovojusi vokiečių pusėje), iš pasitraukusių ir Kurše „atsidūrusių“ savų, o taip pat sovietinėmis buvusių kaimyninių respublikų policininkų ir kitų su vokiečiais kolaboravusių asmenų. Šitokie diversantiniai daliniai (kurių egzistavimą išskleidė prof. H. Šadžius) vos ne vienu metu buvo išmėtyti keliose Lietuvos apygardose. Provokatoriai ieškojo Lietuvos partizanų ir vietos gyventojų paramos. Pastarieji geranoriškai tiesė pagalbos ranką ir… žudė save. Praėjus palankiam tokių provokatorių veikimo laikui, okupacinė valdžia sumąstė kitą: nedideles grupeles, sudarytas iš „savųjų“, o taip pat ir iš perverbuotų partizanų, kurios palyginus rezultatyviai veikė paralyžiuodamos ir kompromituodamos bendrą partizaninę ginkluotą kovą. Tai būdavo smūgiai – išdavystės, kurios labai ženkliai paralyžiavo partizaninį pasipriešinimą ir išprovokavo naujų aukų lageriams ir tremtims.
Veikalo autorius visur vengia žodžio „partizanas“, jį rezervuodamas tik iš Maskvos atskraidintiems ir nuleistiems su parašiutais. Nuosekliai prisilaikydamas savo pradinių pozicijų, kovą su ginklu rankose prieš sovietinę okupaciją ir jos aktyvistus profesorius visur įvardina kaip ginkluotą pasipriešinimą. Nesunku susigaudyti, kad toji kova, jo nuomone, nukreipta ir prieš teisėtai, nuo 1940-jų metų pasirinktą santvarką. Tiesa, autorius neatmeta sovietinės valdžios represijų ir jų masto. Bet kaltės „liūto dalį“ nedvejodamas priskiria „sūnums paklydėliams“…
Šioje vietoje įterpsiu ir tokį pastebėjimą… Nuo pat pradžios nepripažindamas partizaninių veiksmų prasmingumo ir taikydamas jiems kaltę už vykdytas masines civilių žmonių represijas, monografijos autorius parodo, lyg ir išryškina savo įžvalgų ribotumą. Man nesuprantama: nejaugi autoriui nežinoma garsioji M. Suslovo (Stalino visagalio vietininko Lietuvoje 1944–1946 m.) ištara: „mes už Tarybų Lietuvą, bet be lietuvių…“ Bet tų lietuvių-litovcų buvo pilna Lietuva! Tai apie kokius lietuvius šis ideologas galvojo? Gal tik apie tokius, kurie turėtų likti ir dirbti sovietams visiškai praradę savo tapatybę, užmiršę savo protėvius… Beje, aprašydamas atskiras asmenybes profesorius neslėpė savo simpatijų šiam veikėjui, specialiai Stalino paskirtam kuo greičiau ir veiksmingiau tramdyti užsispyrėlius „litovcus“… Anot veikalo autoriaus, M. Suslovas, remdamas atsargesnį A. Sniečkų, kai kada sušvelnindavo geležinio kūjo smūgiavimą.
Profesorius, tarsi pabrėždamas tikruosius savo įsitikinimus, teigia: „Net iki šiol nėra paprasta paaiškinti svetimšaliui, kodėl pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuvoje tautiečiai dar kovojo prieš tautiečius, o dalis jų ir prieš valstybę, kuri tarptautiniu mastu buvo pripažinta pagrindine išvaduotoja nuo fašistinio maro“ (247 psl.).
Skaudu mums patiems ar ne, bet vis dėlto dera pripažinti, kad pačiais pirmaisiais partizaninio karo metais kovų smaigalys buvo nukreiptas ne tiek į okupantų karines formuotes, bet į sovietinę valdžią rėmusius bei „įrėmintus“ aktyvistus: apylinkių pirmininkus, valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkus, partorgus, komjaunimo aktyvistus ir kt. Jų: kaltų, pusiau kaltų ir visai nekaltų (atsitiktinių) buvo nužudyta, deja, ne šimtai, bet tūkstančiai. Ir visa ši drama, teisingiau, tragedija, brolžudystė pagrindinai vyko ne miestuose, bet kaimuose. Lietuvos kaimas okupanto buvo pasmerktas degradacijai. Kentėjo jis ir nuo ginklu savo šalį gynusių saviškių, praktiškai atsidūrusių beviltiškoje padėtyje. Bet ženkli dalis iš jų vis dėlto tebekovojo, tebegyveno (tebeegzistavo) vedini Nepriklausomybės atgavimo idėjos. Vedini prigimtinio šauksmo būti ir tūkstančiais žūti savojoje žemėje.
Mano amžius dar toks, kad tebegyvenu prisiliesdamas prie „gyvosios atminties“… Neužmirštu savo puikaus bičiulio (senokai iškeliavusio į Dausas). Turėjo tokį patį, kaip ir aš, tik anksčiau gautą agronomo diplomą. Man jisai yra sakęs: dėl nuolatinių valdžios „kaprizų“ (persekiojimų) buvo atsidūręs beviltiškoje padėtyje ir nusprendęs patraukti pas „miško brolius“… Šie pasakę: mūsų lemtis aiški – žūsime. O tu – jaunas. Grįžk atgal ir prisitaikyk… Tai buvo 1951-ji metai. Sunkūs stalininiai metai.
Lietuvos partizanė.
Į mano rankas buvo patekęs tekstas, iš kurio sužinojau, jog ir Vilniaus universiteto garbusis (vos ne legendinis) rektorius Jonas Kubilius pirmaisiais pokario metais pabuvojo „miške“ ir redagavo, tvarkė pogrindinį leidinį. Įvertinę neeilinius jaunuolio gabumus, partizanų vadai pasiūlė pasinaudoti paskelbta amnestija ir legalizuotis… Daugybė talentų žuvo. Bet kai kas sugebėjo save ir aplinkinius išsaugoti ir, neprarasdami patriotinių nuostatų, skleisti jas kitu pavidalu.
Neužmirštu ir „nuotykio“, patirto 1947 metais. Tą rudenį pradėjau lankyti Palangos gimnazijos 1-mą klasę (dabar tai – 5-oji). Vieną dieną mus visus gimnazistus surinko į salę, į susitikimą su Mečislovu Gedvilu, prieškaryje buvusiu šios gimnazijos mokytoju, o pokaryje tapusiu Ministrų tarybos pirmininku. Jo atsilankymo priežastis buvo – sudrausminti gimnaziją, nes iš vyresniųjų klasių vos ne pusė jaunuolių buvo pasitraukę į mišką partizanauti…
Atgimimo metais ištisus ciklus partizaninių dainų (daugelis buvo sukurta jų pačių) Vilniaus katedros ir kitose aikštėse per garsintuvą sielą jaudinančiu balsu dainuodavo liaudies solistė Irena Bražėnaitė. Dainuodavo jas ir kiti. Tačiau niekas nėra užfiksavęs, kad liaudyje būtų atsiradusi nors viena dainelė apie stribitelius ir jų gintas moralines vertybes.
Bet grįžkime prie H. Šadžiaus veikalo…
Profesorius teigia: „Įsivyravo tendencija pagražinti ir net idealizuoti pokarinį laikotarpį, parodyti ginkluoto pasipriešinimo (sovietų valdžiai – R. G.) dalyvius kaip kovotojus už šalies laisvę ir nepriklausomybę“. Čia pat šį teiginį lyg ir patikslina rašydamas, kad „Negalima būti kartu ir teroristu, ir laisvės kovotoju“ (398 psl.). Tačiau ar įmanu būti partizaniniu kovotoju prieš okupantą, nepasinaudojus jo praktikuotais įbaiminimo aktais? Jeigu pats okupantas, disponuodamas ypač galinga, gausia jėga, tuos metodus masiškai, net ir žiauriausiais būdais yra naudojęs.
Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai.
Veikalo autorius atvirai reiškia nepasitenkinimą, kad dar iki šiol statomi paminklai, atidengiamos memorialinės lentos pažymint partizanų žuvimo vietas; tebeegzistuoja jų vardais pavadintos gatvės ir tebeskelbiamos apie partizaninį pasipriešinimą knygos. Žinoma, lyg ir logiškai detalizuotos profesoriaus kritikos susilaukia ir garsioji 1949 m. vasario 16 dienos Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos deklaracija – išmintingai, blaiviu protu parašytas ir partizanų vadų susibūrime aprobuotas dokumentas, vertintinas ne kitaip, kaip testamentas ir priesakai, palikti parklupdytai tautai. Tvirtai žinant, kad parengusių šį iškilų dokumentą laukia neišvengiama žūtis… Argi tai ne didis žygdarbis?
Principinis veikalo autoriaus verdiktas visam partizaniniam judėjimui daugiau negu piktokas. Pacituosiu: „Pokarinis ginkluotas pasipriešinimas buvo istorinė klaida, brangiai kainavusi lietuvių tautai, ir tie, kurie šiandien, XXI a. pradžioje, vis dar mėgina teisinti tuos paklydėlius ar atvirus nusikaltėlius, tarptautinės visuomenės simpatijų nesulauks“ (407 psl.). Na, ką gi… Verdiktas lieka verdiktu. Jį suformulavo asmuo, vadovaudamasis savo įsitikinimais, jį patį slėgusia faktografine medžiaga. Bet štai… Per „neapsižiūrėjimą“ jis pateikė ir priešingus vertinimus. Ir – ne bet kokių nevykėlių istorikų ar kito, „žemesnio“ rango asmenų, pavyzdžiui, pabuvojusių tremtyje ar lageriuose. Autorius į knygą patalpino Lietuvos respublikos prezidentų vertinimus. Neiškenčiu jų nepateikęs.
Valdas Adamkus: „Kitaip vertinu pokario metų partizanų kovą. Blaiviu protu vadovaujantis gali pasirodyti, kad jų sudėtos milžiniškos aukos beprasmės, nes sovietų nebuvo įmanoma išvyti. Tačiau tai tapo tautos dvasios stiprybės šaltiniu ir, manau, prisidėjo, kad pagaliau išauštų 1990 metų kovo 11-oji“ (244 psl.).
Dalia Grybauskaitė: „Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva […]. Partizanai parodė pasauliui, kad savanoriškas įstojimas į SSRS tebuvo mitas“ (245 psl.).
Nenurodau, kokiomis progomis ir kada tuos teiginius paviešino mūsų šalies prezidentai. Kam tai įdomu, atsakymą gali susirasti monografijos autoriaus tekste (mano nurodytuose puslapiuose). Žinoma, profesorius pacituotas mintis priskiria prie nuolat ir nuolat mūsų tautinės, nacionalinės minties erdvėje daromų klaidų klasės.
Baigdamas šią, sakyčiau, spontaniškai gimusią kritinę apžvalgėlę, skaitytojo dėmesį atkreipsiu į vieną detalę. Neslepiama, kad veikalas išleistas autoriaus ir rėmėjų lėšomis. Įvertinus tai, kokia gausi faktografinė medžiaga, kokia daugybė dokumentų ir kiek metų triūso įdėta, telieka stebėtis ir formuluoti gal ir nekorektišką, bet savaime „išlendantį“ klausimą: iš kur ir kokių rėmėjų būta?.. Ir dar: kokios laiko dvasios laukta, apsisprendus skelbti šį veikalą, ir kokių pokyčių lietuvių mentalitete bei valstybės elgsenoje autorius laukia?
Kodėl intensyvėjanti mūsų šalies istorijos, istorinio sąmoningumo revizija vis aiškiau sutampa su nebesuvaldomu masiniu jaunimo emigravimu, be graužaties Tėvynę paliekant nežiniai…
Tenka tik stebėtis, kaip išdrįso tokį tekstą išleisti prestižine tebelaikoma „Minties” leidykla.
Aną dieną paskambino senas pažįstamas. Intelektualas, buvęs redaktorius, sąjūdininkas. Esi rašęs apie savinaiką ir savinieką, vis labiau plintančią šiuolaikinių istorikų rašiniuose. Siūlau perskaityti Henriko Šadžiaus dvitomį „Tautos drama“, ypač antrą knygą, daugiau kaip šešių šimtų puslapių. Ištisai – savinieka ir savinaika.
Sudomino. Nepagailėjau 16 eurų ir įsigijau. Jau perskaičiau 300 puslapių.
Knygos moto: „Istorijos įstatymas yra nedrįsti sakyti jokios netiesos ir nedrįsti nutylėti jokios tiesos“ – Tacitas.
Turbūt ir Tacito laikais drįsdavo ir sakyti netiesą, ir tiesą nutylėti, antraip tokia mintis antikos laikų istorikui nebūtų atėjusi į galvą.
Autorius nepamiršta ir Cicerono: „Pirmasis istorijos uždavinys – susilaikyti nuo melo, antrasis – neslėpti tiesos, trečiasis – neduoti jokios progos įtarti šališkumu arba išankstiniu priešiškumu“. Labai sunku susilaikyti nuo melo. Žmogus meluoja nuolat, net pats sau.
Hitlerio ir Stalino „vestuvės”. 1939-ųjų metų karikatūra.
Nesuprantu, kur tas mano pažįstamas „Tautos dramos“ antrajame tome mato savinieką ir savinaiką? Gal kad istorikas teigia nebuvus jokio 1941-ųjų birželio sukilimo. Pastarąjį žodį jis vartoja kabutėse. „Įvairaus lygio literatūroje nuosekliai eskaluojamas mitas apie tariamą 1941 m. birželio „sukilimą“. Taip iki pastarųjų dienų mūsų istoriografijoje įsitvirtino birželio „sukilimo“ sindromas“, – rašo H.Šadžius. Kai sudarinėjau albumą „Baltijos kelias“, citavau istoriką Edvardą Gudavičių: „Vyriausybė susvyravo, bet nesusvyravo tauta. Ne vokiečių valdžia pakeitė sovietų valdžią 1941 metų birželį. Vokiečiai atėjo į jau išvaduotą šalį… 1831 ir 1863 metų sukilimų atmosferą jų kartos nusinešė į kapus. Birželio sukilimo ir rezistencijos istorinė atmosfera dar gyva tarp mūsų“.
Pasirodo, ne sukilimas, o tik jo sindromas.
Lietuvių aktyvistų frontas (LAF‘as) „tebuvo fašistinės Vokietijos specialiųjų tarnybų kūrinys, pronacistinės ideologinės politikos propaguotojas, o vėliau ir jos įgyvendinimo Lietuvoje įrankis“. Štai kodėl Leonidas Donskis filosofą Antaną Maceiną, LAF‘o ideologą, pavadino fašistu!
O Lietuvos laikinoji vyriausybė tebuvo nacių akcijos prieš žydus talkininkė, nors „Lietuvos Respublikos Seimas teisės aktu siekė įteisinti 1941 m. birželio 23 d. Lietuvos laikinosios vyriausybės priimtą ir paskelbtą pareiškimą „Nepriklausomybės atkūrimo deklaravimas“.
1940 m. birželio 15 d. Lietuva buvo ne okupuota, o inkorporuota, aneksuota, nes juk nebuvo jokio pasipriešinimo. TSRS ultimatumas ir Raudonosios armijos įžygiavimas į Lietuvą, Kauną „nesukėlė jokio ne tik kariuomenės, bet ir visos tautos pasipriešinimo“.
„…Lietuva pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ne tik neprarado savo žemių, bet, priešingai, pirmą kartą per savo tūkstantmečio istoriją turėjo Vilnių, Klaipėdą ir laikinąją sostinę Kauną“. Kaip suprasti šitą sakinį? Kad Vilniaus ir Kauno Lietuva iki tol neturėjo?
Vieni teisėjai laikosi tik įstatymo raidės, kiti nusikaltimą vertina iš esmės. „Teisėjas“ H.Šadžius linkęs „nenusikalsti istorinei tiesai“, įsikibęs „raidės“, juo labiau, kad Lietuvos gyventojai iš tiesų raudonarmiečius sutiko su gėlėmis. Čia norėčiau pacituoti klasiką Vincą Krėvę-Mickevičių: „O tuo metu raudonieji daliniai jau žygiavo Kauno gatvėmis, žalodami savo tankais gatvių meksfaltą. Nusiminusių lietuvių minia verkė, džiūgavo vien žydai, o jų moterys apmėtydavo raudonarmiečius gėlėmis. Vakarą žydiškas jaunimas būriais slinko gatvėmis, dainuodamas rusiškai sovietiškas dainas, ir policija nedrįso jų sudrausti. Lietuvių tarpe kilo baisiausias pasipiktinimas tokiu žydų elgesiu. „Ką jiems blogo yra padariusi Lietuva, kad jie taip džiūgauja, bolševikams mūsų kraštą okupavus“, – girdėjosi kalbos“.
Istorikas V.Krėvės necituoja. Neparanku. Gėlės ir rusiškos dainos esmės nekeičia – Lietuvos valdžia iš tiesų nepasipriešino, nors „diktatorius“ Antanas Smetona ragino priešintis. „Visi jie neparėmė Respublikos prezidento nusistatymo nepriimti Maskvos reikalavimų ir ginklu pasipriešinti, tokį žygį laikydami beviltišku“, – H.Šadžius primena plačiai žinomą skaudų faktą.
Vytautas Visockas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
V.Krėvė kažkodėl rašo kitaip: „Vieni tvirtino, kad ultimatumą tenka priimti su visomis pasėkomis, nes yra didžiausias reikalas išlošti laiko ir, lojaliai vykdant Maskvos reikalavimus, stengtis išvengti konfliktų nors iki karo pabaigos. Kiti manė, kad geriau pasipriešinti raudoniesiems daliniams nors dėl akių, o paskui pasitraukti vyriausybei su visa kariuomene į Vokietiją. Temato pasaulis, kad Lietuva yra jėga okupuota, o ne savo noru įsileido raudonuosius. Prezidentas Smetona palinko pirmai nuomonei, ir jo balsas nusvėrė. Buvo nutarta pranešti Maskvai Prezidento vardu, kad SSSR vyriausybės sąlygas jis yra priverstas priimti, o generolas V.Vitkauskas yra įgaliojamas sutikti raudonosios armijos dalinius ant Lietuvos sienos ir pasirašyti atitinkamą aktą“ (Vincas Krėvė. Pagunda. Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis butas-muziejus. 2013).
Štai taip paisoma Tacito įpareigojimo nedrįsti sakyti jokios netiesos.
Ir dar apie tą patį: „Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs, /O varge jo vieno tu pasigedai…“ Istorikas cituoja žinomą poeto Jono Aisčio eilėraštį, kuriuo jis teigia, kad tais lemtingaisiais 1940-aisiais reikėjo pasipriešinti bent simboliškai, ir taip nuplauti valdžios bailumo, ištižimo, nerįžtingumo gėdą. Tik tiek. Jis nemano, kad tada mes galėjome nugalėti. O istorikas poetui primeta milijonus šūvių po karo, kurių Vakarų pasaulis neišgirdo. Tas kraujo lašas buvo reikalingas pirmiausia mums patiems.
Okupacijos neigimo faktas labai parankus Vladimiro Putino Rusijai. Žiūrėkite, jie jau patys keičia Sąjūdžio nuostatas, vėl grįžta prie XX a. antrosios pusės istorinių įvykių vertinimo, remdamiesi Stalino laikų vadovėliais.
„Teiginys, kad Seimo rinkimų rezultatai buvo suklastoti ir kad visos tautos išrinktas organas neturėjo teisinio pagrindo priimti nutarimus, tarp jų ir dėl įstojimo į TSRS, neatlaiko kritikos“. Čia istorikas apie 1940 m. liepos 14-15 d. rinkimus į Seimą.
Atkreipiau dėmesį, kad šioje knygoje Raudonoji armija „vaduoja“, „išvaduoja“ Lietuvą, Vilnių, Klaipėdą. Iki šiol mes manėme, kad Raudonoji armija nebuvo vaduotoja, o žiauri okupuotoja, bet istorikui profesionalui geriau matyti.
Giriamės, kad, 1940-aisiais susvyravę, kare po karo partizanai nuplovė vieno kraujo lašo gėdą. Nieko panašaus. Nebuvo jokių partizanų, „baudžiamosiose bylose buvo kalbama tik apie „banditus“, o neoficialiai valstiečių buvo vartojami terminai „miškiniai“, „miško broliai“, kurie visą susikaupusį įniršį išliejo ant beginklių tautiečių, dažniausiai kitaminčių“. Apie stribus istorikas net neužsimena, kaip ir apie miško broliais persirengusius smogikus.
Tik karo meto sovietiniai partizanai buvo tikrieji partizanai, vien jie „iš esmės kovojo prieš okupacinę kariuomenę (Vermachtą), o antrieji – prieš savo tautiečius“, nes Raudonoji armija, pagal istoriką, ir šį kartą nebuvo okupacinė, juk prieš karą mes ją pasitikome su gėlėmis. Kaip jums tai patinka? Istorikas kalba apie kažkokį partizano sąvokos tarptautinį apibrėžimą, kurio kare po karo nebuvo paisoma. Prisiminiau Napoleoną, kuris, bėgdamas iš sudegintos Maskvos, piktinosi, kad rusų partizanai ne pagal taisykles retina jo kariuomenės gretas.
Du totalitariniai režimai – stalininis komunizmas ir hitlerinis nacionalsocializmas – XX a. Europoje paliko kruviniausius ir skaudžiausius pėdsakus. Bet iki 2008 m. Prahos deklaracijos Vakarų šalyse egzistavo pakankamai gajus mitas apie „nuoseklią Rusijos antifašistinę politiką.
Ypač nedrąsiai priešinga nuomonė prasibraudavo į Vokietijos spaudą. Prisimenant 1939 metų Hitlerio ir Stalino suokalbių pragaištingus padarinius, populiarus Vokietijos dienraštis „Die Welt“ paskelbė Richardo Herzingerio straipsnį, kuriame demaskuojamas Vladimiro Putino eskaluojamas melas apie Rusijos vaidmenį kylant Antrajam pasauliniam karui ir nugalint hitlerinį nacionalsocializmą.
Manytume, kad lietuviams, kuriems buvo lemta tapti žiauraus suokalbio aukomis, bus įdomu susipažinti su vokiečių autoriaus mintimis.
Viena iš paskutiniųjų Julijos Latyninos laidų “Kod dostupa” buvo ypač įdomi. Kadangi žymi Rusijos politikos apžvalgininkė daug dėmesio skyrė Lietuvai. Tiek Lietuvos istorijai, tiek ir šių dienų aktualijoms.
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia Julijos Latyninos komentaro, skirto Lietuvos aktualijoms, vertimą. Pirmojoje dalyje kalbama apie lietuvių santykius su lenkais, Vilniaus atgavimą ir Antrojo pasaulinio karo pradžią.
O antrojoje dalyje dėmesys sukoncentruotas į šių dienų aktualijas. Pavyzdžiui, cituojamas prof. Vytautas Landsbergis, svarstoma, ar Lietuvai reikalinga atominė jėgainė, koks korupcijos lygis, ko verta vakarietiška demokratija…
Manome, kad šis J.Latyninos komentaras tikrai sudomins mūsų skaitytojus.
Berznyko kapinėse, kur ilsisi amžinu miegu užmigę Lietuvos savanoriai, netikėtai, iš pasalų, buvo smogtas Lietuvai ir lietuviams dar vienas įžūlus antausis.
Rugsėjo 25 dieną lenkai, minėdami Nemuno mūšio 91-ąsias metines, šiose kapinėse pastatė ir pašventino kryžių ir obeliską, skirtą atseit toje vietoje palaidotiems Lietuvos kariams, kurie, anot akmens statytojų, buvo Raudonosios armijos sąjungininkai. Obeliske rašoma: „Įamžiname amžinojo poilsio vietą Lietuvos karių, kurie 1920 metais kartu su Raudonąja armija įsiveržė į Lenkiją. Klebonas“ (Upamiętniamy miejsce spoczynku/Żołnierzy litewskich, którzy wkroczyli/u boku Armii Czerwonej w 1920 roku/na terytorium Rzeczpospolitej Polskiej./Proboszcz).
Ilgokai Raudonosios Armijos elgesys Vokietijos teritorijoje Antrojo pasaulinio karo metais ir tuoj po Antrojo pasaulinio karo buvo tabu. Ne tik sovietų istorikams. Rusų radijo stotis “Echo Moskvy” 65-erių metų Pergalės prieš fašizmą proga surengė įdomių diskusijų šia tema. Diskusijose dalyvavę istorikai pažėrė netikėtų skaičių, datų, faktų, kurie ilgai buvo slepiami. Keletą įdomesnių šios diskusijos minčių siūlome Jūsų, slaptai.lt skaitytojai, dėmesiui.
Prieš 25 metus pasitraukė Lietuvą siaubusi okupacinė kariuomenė 
