Konstitucinis Teismas penktadienį paskelbė sprendimą – iniciatyva, kad referendumas dėl dvigubos pilietybės gali vykti dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka prieštarauja Konstitucijai.
Seimas referendumą siūlė organizuoti gegužės 12 ir 26 dienomis – tuo metu, kai vyks pirmasis ir antrasis prezidento rinkimų turai.
Konstitucinio Teismo teisėjas Dainius Žalimas teigė, kad Seimo nutarimo 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 9 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 3 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
,,Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo 2 straipsnyje privalomojo referendumo dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo vykdymo data nustatyta nesilaikant iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo skelbiant referendumą nustatyti vieną jo dieną, Konstitucijos 67 straipsnio 3 punkto suponuojamos Seimo pareigos, paisant Konstitucijos, jos 9 straipsnio 1 dalies ir iš jos bei konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų, nutarime paskelbti referendumą nustatyti vieną referendumo dieną“, – teisme teigė Konstitucinio Teismo teisėjas D. Žalimas.
Į Konstitucinį Teismą kreipėsi Seimas, suabejojęs, ar referendumo organizavimas su dviejų savaičių pertrauka atitinka Konstituciją. Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucijoje nėra nurodyta, kiek laiko gali vykti rinkimai ar referendumai, tai nustatyti yra įstatymų leidėjo prerogatyva.
Seimas primena, kad konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ yra nurodyta, kad Seimas šį konstitucinį aktą priėmė „vykdydamas Lietuvos Respublikos piliečių valią, pareikštą 2003 m. gegužės 10 ir 11 dienomis įvykusiame referendume“.
Iš šių nuostatų galima daryti išvadą, kad Lietuvos Konstitucijoje yra numatytas referendumo nepertraukiamumo principas, reiškiantis, kad referendumas gali vykti vieną arba dvi dienas iš eilės, tačiau referendumo organizavimas, kai jis vyktų dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka, galėtų neatitikti konstitucinės referendumo sampratos.
Be to, ginčijamomis nuostatomis, pasak pareiškėjo, galėtų būti pažeistas ir konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas, nes asmenys, kurie balsuotų referendume antrąją jo dieną po dviejų savaičių, galėtų turėti daugiau informacijos apie vykdomą referendumą.
Seimo narys Stasys Šedbaras anksčiau sakė, kad noras referendumą rengti dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka prieštarauja Konstitucijai. Pasak jo, pažeidžiami trys Konstitucijos principai: referendumo nepertraukiamumo, lygiateisiškumo bei apskritai teisinės valstybės pažeidžiamumo.
Pasak Seimo nario, žvelgiant per Lietuvos referendumų istoriją, nė vienas referendumas nebuvo vykdomas su pertrauka tarp balsavimo dienų. S. Šedbaras teigia, kad dažniausiai referendumas buvo planuojamas vieną dieną, bet pasitaikė ir dvi, kaip dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje yra nurodyta, kad Seimas šį konstitucinį aktą priėmė „vykdydamas Lietuvos Respublikos piliečių valią, pareikštą 2003 m. gegužės 10 ir 11 dienomis įvykusiame referendume“. Tačiau Seimo narys pabrėžė, kad tarp šių dienų nebuvo pertraukos ir nebuvo pažeistas referendumo nepertraukiamumo principas.
Seimo narys atkreipė dėmesį, kad pagal Konstitucijos 9 str. svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Pasak S. Šedbaro, tauta gavo teisę tikėtis, kad įprastos referendumo tradicijos bus laikomasi, nes referendumu sprendžiami tautos svarbiausi klausimai, todėl kyla pavojus apskritai demokratiškumo bei teisės pažeidžiamumo principams.
Seimo narys Julius Sabatauskas taip pat sakė, kad dviejų savaičių tarpas tarp balsavimo pažeidžia lygiateisiškumo principą. Pasak parlamentaro, per šias dvi savaites piliečiai, kurie nebalsavimo pirmąją dieną, patirs spaudimą iš išorės.
Pasak Seimo nario, tos politinės agitacijos neįmanoma sustabdyti nei įstatymu, nei elektroninėje erdvėje. Internete bus naudojamos skatinimo priemonės surinkti atitinkamą skaičių balsų, todėl tarp pirmos dienos balsuotojų bei antros dienos balsuotojų nebus išreikšta lygiateisė piliečių nuomonė bei valia, nes vienos piliečių dalies nuomonė bus paveikta per šias dvi savaites.
Praėjusių metų spalio mėnesį projektą inicijavusi Seimo narių grupė siūlo pateikti privalomajam referendumui Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto tekstą. Pagal siūlomą projektą, „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais“.
Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda. Kitais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus konstitucinio įstatymo nustatytas išimtis.
Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato konstitucinis įstatymas.
Dvigubos pilietybės instituto išplėtimo siekia užsienio lietuviai, tačiau jie nuogąstauja, kad referendumas gali neįvykti dėl mažo aktyvumo.
Siūloma, kad referendumu priimti Konstitucijos pakeitimai įsigaliotų 2020 m. sausio 1 d.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prezidentės patarėjas Mindaugas Lingė sako, kad šalies vadovė Dalia Grybauskaitė dėl galimo prieštaravimo Konstitucijai dar kartą vetuotų Referendumo įstatymo pataisas, kurios nuleistų kartelę referendumui dėl dvigubos pilietybės.
„Nesunku nuspėti, kad prezidentė tikrai vetuotų, ji jau pakankamai griežtai yra pasisakiusi vertindama tokią iniciatyvą. Šioje Seimo sesijoje šis klausimas jau buvo sprendžiamas. Prezidentė jau buvo vetavusi dėl 12 straipsnio. Dabar grėsmė ir pati žala gali būti daug didesnė. Mes turime išlaikyti ir vientisumą, ir nuoseklumą, ir konstitucinę apsaugą. Kad ji (Konstitucija. – ELTA) nebetaptų visiems laisvai prieinamu įrankiu“, – antradienį „Žinių radijui“ teigė M. Lingė. Pasak prezidentės patarėjo, tai yra valdančiųjų įrankis pasiekti norimą tikslą, politikai iš anksto nusibrėžia, kokio rezultato nori.
„Prezidentės įsitikinimu, nebereikia jokių dirbtinių palengvinimų, o labiau reikia ruoštis pačiam referendumui, reikia daugiau dialogo su žmonėmis. Diskusijų apie pilietybės klausimą mes praktiškai dabar nebegirdime, jų nėra, nes daugiau eina kalba apie organizavimo dalykus, apie formos dalykus ir apie Seimo bandymus tą tvarką keisti sau naudinga linkme“, – teigė M. Lingė.
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė antradienį ketina pateikti Seimui Referendumo įstatymo pataisą, kuri paskatintų gyventojus aktyviau dalyvauti referendume.
Veto antspaudas
Įstatyme siūloma nustatyti, kad sprendimams dėl Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų pakeitimo priimti reikia daugiau kaip pusės referendume dalyvavusių piliečių, tačiau ne mažiau kaip 2/5 piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.
Pasak A. Širinskienės, projekto rengimą pirmiausia paskatino anksčiau vykusių privalomųjų referendumų praktika, kai jų nesėkmę nulemdavo pasyvioji piliečių dalis, nedalyvaujanti balsavime.
Kaip pažymi parlamentarė, daugelyje Europos Sąjungos ir kitų demokratinių valstybių taikomi mažesni reikalavimai teigiamam sprendimui, pagrindinę įtaką turi referendume dalyvaujantys balsuotojai.
Pagal dabar galiojantį įstatymą, sprendimas dėl Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų pakeitimo yra laikomas priimtu, jeigu tam pritarė daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.
Siūloma, kad nauja Referendumo įstatymo nuostata įsigaliotų 2019 m. sausio 1 d.
Kaip primena ELTA, spalio 25 d. opozicinės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos prašymu, Referendumo įstatymo pataisų pateikime nutarta padaryti pertrauką iki kito posėdžio.
Prof. Vytautas Landsbergis: aš nenoriu bûti pusiau pilietis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, buvęs faktinis valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis kritiškai vertina bet kokius mėginimus keisti šalies Konstituciją, taip pat ir dėl dvigubos pilietybės įteisinimo.
„Dvigubi piliečiai? Kas tai? Ar norim jų kuo daugiau? Aš nenoriu būti pusiau Lietuvos pilietis“,- sako profesorius V. Landsbergis.
Jo teigimu, Lietuvą reikia saugoti nuo nepatrauklumo, nuo atgrasių dalykų, o puoselėti jos patrauklumą, kad žmonės norėtų joje gyventi ir į ją grįžtų.
Politikos patriarchas negailestingas ir naujai politikų kartai, sakydamas, kad kai kurie jų turi naujos patirties, „kaip lupti naudą“, o per rinkimus sieksiančius į valdžią patekti rinkimų komitetus vadina „vienadieniais sąlėkiais pajutus lesalą“.
Apie dvigubos pilietybės įteisinimą, kitais metais vyksiančius rinkimus, kilusią sumaištį dėl vaiko teisių apsaugos reformos įgyvendinimo, Seimo tyrimus ir apie naują, idealizmo ir vizijos stokojančią politikų kartą Lietuvos naujienų agentūros ELTA žurnalistė Jadvyga Bieliavska ir kalbėjosi su prof. V. Landsbergiu.
– Kitų metų gegužės 12-ąją rinksime naują Lietuvos prezidentą. Jūsų nuomone, kas galėtų pakeisti šalies vadovę Dalią Grybauskaitę? Arba kitaip paklausčiau: kokio prezidento reikėtų Lietuvai?
– Lietuvai reikia tvirto, patikimo, nesvyruojančio prezidento.
– Jūs 10 metų – nuo 2004 iki 2014 m. buvote Europos Parlamento (EP) narys. Kaip, jūsų nuomone, po kitais metais, gegužės 26-ąją, vyksiančių EP rinkimų gali pasikeisti Lietuvos atstovavimas Europos Parlamente? Ar nematote pavojaus, kad EP rinkimus gali laimėti Europos euroskeptikai ir iškils pavojus ES egzistencijai?
– Žinom, kas trokšta ES nusilpimo ir iširimo; tai ir Lietuvos nedraugai. Tai ir taikos nedraugai, nes ES palaiko taiką šiame žemyne ir pasaulyje. Niekinantys Europos Parlamentą kaip taikos ir demokratijos įrankį yra, geriausiu atveju, neprotingi.
– Lietuvoje rinkimų išvakarėse atsirasdavo įvairių „pranašų“ ir tauta jais patikėdavo. Ar matote požymių, kad prieš kitais metais vyksiantį rinkimų maratoną vėl gali atsirasti tokių politikos naujokų ir jie sėkmingai „užburs“ tautą, pavyzdžiui, pateks į savivaldą, Europos Parlamentą?
– Mūsų Seimas dabar yra didelis naujokas ir dar nesuvokia savo atsakomybės. Panašiai gali atsitikti ir kitose grandyse – savivaldoje, EP. Kaip lyginti duobes, remontuoti Europos kelią – tikrai svarbiau negu jį gadinti.
– Politinę areną bandys užkariauti ir rinkimų komitetai. Kaip jūs vertinate šį gana naują reiškinį? Ar jie neįneš sumaišties rinkėjų galvose?
-Vertinu kaip duobes, kurios gausina problemų. Tai mažos vietinės partijukės arba klaneliai, tolinantys nuo demokratijos kaip prisiimamos ilgalaikės atsakomybės. Vienadieniai sąlėkiai pajutus lesalą.
– Nepriklausomoje Lietuvoje išaugo nauja karta, daugėja tų, kurie neturi sovietmečio patirties. Kokia, jūsų akimis, formuojasi nauja politikų karta, ar jie verti vien pagyrų ir komplimentų, ar turite jiems rimtų pastabų, gal patarimų?
– Nauja karta – be idealizmo, be vizijos, kokia galėtų būti Lietuva, jeigu ja rūpintųsi platesnio požiūrio žmonės. Jei ne – čia glūdi pavojus. „Galėtų šviesti mums gražus artojų ir žvaigždžių dangus. Juo skrietų žirgas, ne arklys, jei ne besaikis godulys“. Nauji žmonės neturi senosios korumpataikavimo patirties? Duok, Dieve. Kai kurie turi naujos patirties, kaip lupti naudą.
– Jūsų sukurtai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijai vadovauja jūsų anūkas. Ar jums būnant ant politikos „atsarginio suolelio“ ramu dėl partijos, dėl jos pasirodymo per kitais metais vyksiančius trejus rinkimus?
– Nėra man ramu nei dėl Europos, nei dėl Lietuvos, nei dėl mano steigtos posąjūdinės partijos. Noriu, kad joje tebegyvuotų „idealizmo kibirkštėlė“ (V. Kudirka).
Ko bus verta, taip ir pasirodys. Jei žmonės žiūrės vertybių ir pagal tai rinksis.
– Visada pagarbiai kalbate apie Konstituciją ir atsargiai vertinate politikų mėginimus ją keisti. Tai suprantama, nes 1990-1991 m. buvote Konstitucijos metmenų rengimo komisijos pirmininkas, jums vadovaujant Konstitucijos projektas galutinai parengtas balsavimui 1992 m. referendumui. Minint Konstitucijos 25-metį esate man sakęs, kad Konstitucija yra valstybės sertifikatas ir ją reikėtų kuo mažiau keisti, keisti tik ypatingos būtinybės atveju, neduoti preteksto, kad tai yra lengvai keičiamas dokumentas. Ką galvojate apie kitais metais planuojamą surengti referendumą, kuriame siūloma keisti Konstituciją, atveriant joje dvigubos pilietybės galimybę?
– Konstitucijos kaitaliojimai? Kad ir apgaulingu „dvigubos“ pilietybės pretekstu. Ir pirmyn. Be ypatingos būtinybės, kad tik lengvai.
Tad pirmiausia reikalingi debatai, seminarai, konferencijos: ar yra ypatinga būtinybė?
Konstitucijos lengvi kaitaliojimai – tai svajonė apie kisieliaus krantus. Kam ta varžanti Konstitucija? Savivalė pagal reikalą, tokia tebus mūsų konstitucija. Tinka?
– 2002 metais jums buvo sunkiai suprantama, kodėl Lietuvai atėjus į lemiamą politinių sprendimų dėl NATO ir Europos Sąjungos laikotarpį, „turėtume užsivirti naujos pilietybės košės“. Tuomet būdamas konservatorių partijos lyderiu pažymėjote, kad „tai prasta kryptis; verčiau bent neskubėti, palaukti narystės Europos Sąjungoje ir NATO su jų teikiamomis stabilumo ir atsparumo garantijomis“. Praėjo 16 metų, Lietuvos situacija pasikeitė, ar pasikeitė jūsų požiūris į dvigubą pilietybę? Kaip prognozuojate referendumo dėl dvigubos pilietybės baigtį? Kaip pats balsuosite dėl to?
– Nepatrauklu balsuoti dėl kvailų arba nemokšiškai, o gal klastingai suformuluotų dalykų. Dvigubi piliečiai? Kas tai? Ar norim jų kuo daugiau? Aš nenoriu būti pusiau Lietuvos pilietis. Pareigos? Pusiau kitai valstybei?
– Valdantieji „valstiečiai“ siūlo Referendumo įstatyme nustatyti, kad sprendimams dėl Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų pakeitimo priimti reikia daugiau kaip pusės referendume dalyvavusių piliečių, tačiau ne mažiau kaip 2/5 piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus. Ar neįžvelgiate pavojaus šiame siūlyme sumažinti referendumo kartelę?
– Lengvai keisti pamatus – pastatas skilinės ir ims griūti. Dabar siūlo keisti pamatus mažiau nei puse piliečių balsų! Dauguma nebalsuos už tai, bet bus apmauta maišu.
– Profesoriau, Jūs – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, buvęs faktinis valstybės vadovas. Jeigu jums dabar tektų stoti prie valstybės vairo, vadovauti Seimui, ką darytumėte kitaip negu dabartinė šalies valdžia?
– Stoti prie valstybės vairo ar vadovauti Seimui – du skirtingi dalykai. O man šiandien – nerealu.
– Šis Seimas ne tik reiškiasi įstatymų leidybos procese, jame „užderėjo“, sakyčiau, įvairiomis tyrimų iniciatyvomis – verslo įtakos politikams, finansų krizės, LRT veiklos, žemės ūkio. Kaip jūs vertinate tokią suaktyvėjusią parlamentinę kontrolę?
– Seimo tyrimai visai ne jo srityse rodo arba totalų nepasitikėjimą teisėsauga (mėgina ją pakeisti savimi), arba pagundą piktnaudžiauti valdžia vidaus politikos tikslais. Įsteigsiu „ant tavęs“ komisiją, tada cypsi, ateisi nusilenkti.
– Kalbėdamas iš įvairių tribūnų ne kartą diagnozavote valstybės ligas, sakydamas, kad „korupcija, vogimas iš valstybės aruodo pavirto norma“, o grupuočių savanaudiškumas yra „pagrindinė Lietuvą ėdančio vėžio atmaina“. Kokį gydymo planą siūlote valstybei, kad pasveiktų, pavyzdžiui, nuo korupcijos?
– Visų pavidalų nesąžiningumas turi būti smerkiamas, nepriklausomai nuo „sėkmės“ ar bausmės. Venkime miglotų sąvokų, kaip korupcija; sakykim: sukčiavimas, apgaulė, papirkimas, apiplėšimas. Parsidavimas. Tedalyvauja moralės komponentas.
– Beveik prieš 30 metų, atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, tikriausiai negalvojote, kad ją reikės saugoti nuo išnykimo – mažėjančių šeimų ir emigracijos. Jūsų nuomone, ar įmanoma ir ar reikia globaliame pasaulyje stabdyti tokius procesus?
– Lietuvą reikia saugoti nuo nepatrauklumo, nuo atgrasių dalykų, o puoselėti jos patrauklumą, kad žmonės norėtų joje gyventi ir į ją grįžtų.
Svarbu ir tai, kad žmonės apskritai norėtų gyventi, tad ir savo vaikuose.
Jei gyvenimas – tik ligi pirmadienio, tada ne taip svarbu ir kur gyventi „paskutinį sekmadienį“.
– Kaip vertinate pastarųjų dienų skandalus, kuriuos „pagimdė“ nauja vaiko teisių apsaugos reforma?
– Vaiko teisių apsaugos reforma. Eilinė sumaištis ir nepasirengimas.
Tegul tie reformatoriai pasirūpina vaikų apsauga nuo tvirkinimo ir pedofilijos. Taip pat pedofilijos verslo.
Reikėjo didelio sukrėtimo dėl vienos mergaitės, kad Lietuva po penkerių metų laukimo ratifikuotų Europos Tarybos konvenciją dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos.
Bet konvencija reikalauja nacionalinių teisės aktų ir struktūrų kūrimo – berods, nė žingsnio toliau nepadaryta. Patikrinkim. Ar vaiko teisių gynėjams nerūpi? Čia būtų ką veikti ponioms Agnei Širinskienei ir Rimantei Šalaševičiūtei.
Daugybė veidmainystės, kaip ir kitur.
Vaikų mušti negalima, bet pagrindinis dalykas – žmonių sužvėrėjimas. Ypač prieš silpnąjį. Kas apie tai kalbama mokyklose?
– Šiais metais 30 metų jubiliejų minintis Sąjūdis sutelkė žmones, padėjo atkurti valstybės nepriklausomybę. Skirtingai negu Latvijoje ir Estijoje, Lietuvoje Sąjūdis veikia iki šiol, bet šių dienų Sąjūdis Lietuvos politikoje jau nebevaidina tokio reikšmingo vaidmens kaip prieš 30 metų. Ar, jūsų nuomone, Sąjūdžio misija baigta?
– Sąjūdžio misija kitokia: išlikti atmintyje, sąmonėje, dvasioje. Reikia tekstų! Teišleidžia Seimas anuomet Romualdo Ozolo parengtą Sąjūdžio Steigiamojo Suvažiavimo dokumentų rinkinį su dabarties palyginamaisiais komentarais.
– Profesoriau, Jūs ne tik politikas, bet ir meno, muzikos, kultūros istorikas, išleidęs per 100 knygų, aktyviai dalyvaujate visuomeniniame gyvenime, įvairiuose renginiuose, rašote, neatsisakote duoti interviu. Liežuvis man neapsiverstų pasakyti, kad esate pensininkas. Ką galėtumėte pasakyti Lietuvos senjorams, kurie, ne paslaptis, dažnai yra nusivylę, nepatenkinti ir dejuoja, kaip sunku gyventi Lietuvoje?
– Senjorams apskritai sunkiau gyventi negu juniorams. Senatvės privalumas – mažiau pagundų ir daugiau proto.
– Beveik prieš 10 metų iš Seimo Kovo 11-osios salės tribūnos raginote savo vienintelę valstybę „puoselėti kaip daržą, kaip sodą, kurį pirmiausia reikia ugdyti, kad būtų vaisių visiems“. Apgailestavote, kad materialistai žiūri į valstybę kitaip, kaip į dubenį, iš kurio patogu pasrėbti, sakydamas, kad „valstybė daugeliui tebėra srėbalo bliūdas…“. Ar dabar, jūsų nuomone, padėtis pasikeitė ir ši jūsų pastaba galbūt tampa nebeaktuali?
– Apgailestauju, kai nematau esminių pokyčių. Nebent palaipsniui randasi terpė, kuri pati susiranda valgio, ne vien iš valstybės. Kiek dar daug socializmo! Ir kolūkio, beje.
– Kokių turite naujų kūrybinių planų, kaip sekasi rašyti knygą apie jūsų mamą Oną Jablonskytę-Landsbergienę?
– Knygą surinkau, sudariau, surašiau ir atidaviau leidėjams.
Antradienį Seime bus pristatytas įstatymo projektas, kurio pagrindu būtų rengiamas referendumas dėl Konstitucijos 12-ojo straipsnio keitimo. Valdančiųjų teikiamas projektas suteiktų galimybę greta lietuviškos turėti ir kitos, Vakarų valstybės, pilietybę.
Kol kas referendumo dėl dvigubos pilietybės ateitį gaubia abejonės, – siekiant sulaukti daugiau rinkėjų, pirmą kartą norima organizuoti referendumą su savaitės pertrauka tarp dviejų balsavimų. Teisėtyrininkas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius Vytautas Sinkevičius abejoja tokios priemonės suderinamumu su šalies Konstitucija. Jo žiniomis, nei Lietuvoje, nei kitose valstybėse tokia praktika nebuvo taikoma.
„Gali būti pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. Po pirmo balsavimo dar dvi savaites galės būti vykdoma agitacija, kuri galbūt lemtų kitokį žmonių apsisprendimą nei tą, kurį jie išreiškė pirmame ture“, – Eltai sakė profesorius.
Pasak V. Sinkevičiaus, nėra galimybių visiškai užtikrinti, kad agitacija pertraukoje tarp balsavimų nebus vykdoma: „Gali pasirodyti, kad ir mokslinis straipsnis, kuris paveiks žmonių apsisprendimą, todėl reikia daryti normalų referendumą, kurio tikslas – pasiklausti tautos ir gauti sąžiningą atsakymą“.
Konstitucinės teisės eksperto vertinimu, užuot bandęs sužinoti piliečių nuomonę, Seimas visomis išgalėmis siekia pasiekti iš anksto užsibrėžto tikslo – dvigubos pilietybės įteisinimo. „Būtų sąžininga pasiklausti tautos, kad ji be jokių skatinimų, raginimų ir grasinimų galėtų pasakyti savo tikrąją valią“, – tikino profesorius.
Norint pakeisti Konstitucijos 12 straipsnį, reikia, kad referendumu tam pritartų daugiau nei pusė visų balso teisę turinčių gyventojų. Tai reikštų, kad, rinkimų aktyvumui pasiekus 50 proc., visi dalyviai turėtų pasisakyti už Konstitucijos pataisą.
Tuo tarpu Tarptautinių santykių ir politikos mokslų (TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas mano, kad valdančiųjų atkaklumą, siekiant įteisinti dvigubą pilietybę, lemia klausimo aktualumas didelei gyventojų daliai. Tačiau tai taip pat reiškia, kad aktyvumas rinkimuose galėtų būti didesnis nei įprasta.
„Beveik kiekvienas Lietuvos gyventojas turi išvykusių ir po skirtingas šalis keliaujančių artimųjų. Tiesioginė sąsaja ir asmeninis pajutimas lemia, kad klausimas gali būti betarpiškai svarbus, – sakykime, kad sūnus, dukra, tėvai ar pusbroliai galėtų turėti pilietybę net gyvendami užsienyje, – tai yra toks bendros tapatybės, bendruomenės išlaikymo klausimas. Manau, kad tai gali paskatinti į rinkimus ateiti ir tuos, kurie kitomis politinėmis problemomis nelabai domisi“, – Eltai sakė TSPMI profesorius.
Lietuvos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Keičiant Konstitucijos 12-ąjį straipsnį siekiama, kad dvigubą pilietybę išlaikyti galėtų po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvą palikę gyventojai. Norint išvengti Rusijos įtakos, pataisa galiotų siekiantiems Europos Sąjungos, NATO ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO) priklausančių valstybių pilietybės.
Referendumą numatoma organizuoti kartu su Respublikos prezidento rinkimais 2019 m. gegužės 12 ir 26 dienomis. Nė vienas referendumas Lietuvos istorijoje nėra organizuotas ne paeiliui einančiomis dienomis. Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis buvo žadėjęs, kad dėl tokio sprendimo suderinimo su Konstitucija bus kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.
Nespėjo LR Konstitucijos ir Lietuvos valstybingumo gerbėjai lengviau atsikvėpti po to, kai Seimui nepavyko atmesti Prezidentės veto, uždraudusio žeminti kartelę dėl referendumo, valstiečių darbštuoliai vėl įsikinkė į arklą, kad iš kitos pusės išakėtų svarbiausią Lietuvos valstybingumo priebėgą…
Jei iki šiol jie mėgino akėti vieną straipsnį, kuriame kalbama apie LR pilietybę, tai dabar užsimojo aparti visą skirsnį. Ir net ne vieną skirsnį.
Dar vasarą Seimo pirmininkas pademonstravo neregėtą nuovoką, susitikime su Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovais pripažinęs, kad Prezidentės veto dėl pataisų, kuriomis nužeminama referendumo kartelė pilietybės įstatymo keitimui, turi pagrindo, ir Seimas veto gali neatmesti. O žurnalistams V. Pranckietis suteikė vilties, kad vis tiek kokias nors pataisas Seimas sugalvos: „Turbūt nėra neteisingas tas veto – dėl to, kad išskirtas vienas straipsnis yra, tai galbūt dar bandysime kokių kitokių variantų daryti“.
Išties, galime pasidžiaugti, kad kartais mūsų išrinktieji ir girdi, ir mato, ir mokosi iš klaidų bei Prezidentūros pastabų.
Šį kartą jie išgirdo Prezidentės patarėjos Rasos Svetikaitės paaiškinimą, kad Referendumo įstatyme nustačius lengvesnę pakeitimo tvarką tik vienam Konstitucijos pirmojo skirsnio straipsniui, „būtų sukuriamas precedentas ateityje selektyviai keisti kurio nors kito fundamentalias, nekvestionuojamas vertybes įtvirtinančio Konstitucijos straipsnio nuostatas“.
Maža to, Konstitucijos artojai išgirdo, jog surengus referendumą vadovaujantis abejotinomis pakeisto įstatymo nuostatomis, vėliau gali būti anuliuoti jo rezultatai. O tai jau visai baisu. Todėl pasigėrėtinai vikriai yra teikiamas naujas pataisų variantas. Dabar siūloma taisyti net du skirsnius, pirmąjį ir keturioliktąjį.
Šiuo metu Konstitucijos pirmojo ir keturioliktojo skirsnio straipsnius referendumu pakeisti gali daugiau kaip pusė visų balso teisę turinčių piliečių. Seimūnų stumiamomis pataisomis siūloma nustatyti, kad sprendimas dėl aukštesnę apsaugą turinčių Konstitucijos pirmo bei keturiolikto skirsnių pataisų priimamas, jeigu referendume tam pritaria ne mažiau kaip du penktadaliai rinkimų teisę turinčių piliečių!
Keistas pasirinkimas…Kodėl tenkinamasi dviem penktadaliais? Galėjo taip nesikuklinti, ir „nuleisti” kartelę, pavyzdžiui, iki vieno penktadalio… Beje, kandesni interneto komentatoriai siūlė dar paprastesnį variantą, jog užtektų keturių balsų: premjero, Seimo pirmininko bei dviejų Seimo komiteto pirmininkų (skaitytojai, aišku, numano, kokių…).
Tiesa, Konstitucijos artojai maloningai palieka galioti seną tvarką dėl nuostatos „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ ir dėl nesijungimo į posovietines Rytų sąjungas: jos gali būti pakeistos tik trimis ketvirtadaliais balso teisę turinčių piliečių.
Neprisimenu, kas, bet „kažkas” suskaičiavo, kad rinkimų teisę Lietuvoje turi maždaug 2,5 mln. piliečių, tad pusė būtų 1,25 mln. rinkėjų, du penktadaliai – milijonas rinkėjų.
Matematika, deja, šlubuoja: kaip skelbia https://osp.stat.gov.lt/informaciniai-pranesimai?eventId=155179, 2017 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 510,4 tūkst. vaikų iki 18 metų amžiaus ir jie sudarė 17,9 proc. visų šalies gyventojų. Vadinasi, rinkėjų turime dar mažiau, nei 2,5 milijono, nes, atrodo, visi sutariame, kad mūsų – jau toli gražu nebe trys milijonai, ir iš to likučio dar reikia atmesti balso teisės neturinčius vaikus. Tad likimas tos Lietuvos, kurią, kaip ir jos Konstituciją, kūrė daugiau kaip trys milijonai piliečių, šiandien kažkieno keistu įgeidžiu būtų atiduotas spręsti mažiau kaip vienam milijonui balsuotojų.
Tik pagalvokite: referendumo kartelė žeminama dėl skirsnio, kuriuo aptariama mūsų valstybė (I skirsnis: LIETUVOS VALSTYBĖ), ir dėl paties Konstitucijos keitimo skirsnio (XIV skirsnis: KONSTITUCIJOS KEITIMAS). Kitaip sakant, užsimota griauti pačius valstybės pamatus arba, kaip išsireiškė Prezidentės patarėja, „fundamentalias, nekvestionuojamas vertybes“ įtvirtinančias Konstitucijos nuostatas. Bet užtat neliečiami tokie skirsniai, kaip, pvz. IV skirsnis; TAUTOS ŪKIS IR DARBAS, V skirsnis: SEIMAS, IX skirsnis: TEISMAS ir kiti, kuriais iš esmės, tik detalizuojama tai, kas apibrėžta ir įtvirtinta I ir XIV skirsniuose.
Štai ir išlenda keisti prioritetai: kaip kalbama apie valstybę, Konstituciją – keiskite, jei norite, palengvinsime, kad nepervargtumėte besistengdami, bet jau mūsų, brangiųjų, Seimo ar Vyriausybės, ar visokių ūkių ūkelių – neee, nelieskite! Kartelė liks kaip ir buvusi – aukštai. Aukščiau, nei du penktadaliai balsuotojų.
Lietuvos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.
Beje, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke po susitikimo su Seimo pirmininku pasidalino viltimi, kad aukščiausi valstybės vadovai agituos aiškindami, ką reiškia pilietybės išsaugojimas ir kad Lietuvai reikalingi piliečiai. Tik nepatikslino, ką turėtų agituoti? Lietuvoje gyvenančiuosius, ar iš jos išvykusius?
Mūsų, Lietuvoje gyvenančių, agituoti nė nereikia. Mes gal net geriau už aukščiausius valstybės vadovus žinome, ką reiškia pilietybės išsaugojimas, žinome, kad Lietuvai reikalingi piliečiai, tikri, mokantys mokesčius (iš kurių bus finansuojamas referendumas, o tai apie 2 – 2,5 milijono eurų), dirbantys čia, statantys namus, tiltus ir visa, ant ko stovi valstybė. Ir kaip tik dėl to niekur nevažiuojame, mėginame kurti savo ir savo vaikų gyvenimą čia, Lietuvoje, nors daugelio mūsų gyvenimo sąlygos nepalyginamai blogesnės, negu valstybės vadovų…
Tad jeigu ir reikia ką agituoti, tai pirmiausia ponią Henkę su visa jos PLB, kad pagaliau su(si)prastų, jog Lietuvai išties labai labai reikalingi jos piliečiai! Žmonės, bet ne jų dokumentai.
O jei išvykėliai neva negali jausti ryšio su Tėvyne be popierėlio, panašiai, kaip vaikščioti dar nemokąs kūdikis bijo žengti, neįsikibęs nors į vieną motinos pirštą, – tai tegu kreipiasi į poną vyriausiąjį valstietį R. Karbauskį, kad jis atgaivintų savo atmintį ir įteisintų Lietuvio paso projektą, kurį jis įregistravo Seime 2017 rugpjūčio 8 d. Būtent jis, projekto autorius, anuomet užtikrino, kad Lietuvio pasas yra kaip tik tas dokumentas, kuris puikiai padeda išsaugoti kitos šalies pilietybę priėmusio lietuvio ryšį su Tėvyne, tik nesuteikia teisės, negyvenant tėvynėje, balsuoti, rinkti, lemti šalies ateitį.
Kodėl dabar R. Karbauskis nebeprisimena to projekto? Neribota valdžia atmintį atbukino?
Pavojingas simptomas, nes ilgiau pasėdėjęs Seime, jis gali nebeprisiminti, kur, kurioj šaly plyti tūkstančiai hektarų jam priklausančių arimų… Juk arti juos, o ne Konstituciją – tikrasis garbingas, prigimtinis valstiečio užsiėmimas.
