Prof. V. Landsbergis: aš nenoriu būti pusiau pilietis


Print
Prof. Vytautas Landsbergis: aš nenoriu bûti pusiau pilietis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, buvęs faktinis valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis kritiškai vertina bet kokius mėginimus keisti šalies Konstituciją, taip pat ir dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. 

„Dvigubi piliečiai? Kas tai? Ar norim jų kuo daugiau? Aš nenoriu būti pusiau Lietuvos pilietis“,- sako profesorius V. Landsbergis. 

Jo teigimu, Lietuvą reikia saugoti nuo nepatrauklumo, nuo atgrasių dalykų, o puoselėti jos patrauklumą, kad žmonės norėtų joje gyventi ir į ją grįžtų. 

Politikos patriarchas negailestingas ir naujai politikų kartai, sakydamas, kad kai kurie jų turi naujos patirties, „kaip lupti naudą“, o per rinkimus sieksiančius į valdžią patekti rinkimų komitetus vadina „vienadieniais sąlėkiais pajutus lesalą“. 

Apie dvigubos pilietybės įteisinimą, kitais metais vyksiančius rinkimus, kilusią sumaištį dėl vaiko teisių apsaugos reformos įgyvendinimo, Seimo tyrimus ir apie naują, idealizmo ir vizijos stokojančią politikų kartą Lietuvos naujienų agentūros ELTA žurnalistė Jadvyga Bieliavska ir kalbėjosi su prof. V. Landsbergiu. 

– Kitų metų gegužės 12-ąją rinksime naują Lietuvos prezidentą. Jūsų nuomone, kas galėtų pakeisti šalies vadovę Dalią Grybauskaitę? Arba kitaip paklausčiau: kokio prezidento reikėtų Lietuvai? 

– Lietuvai reikia tvirto, patikimo, nesvyruojančio prezidento. 

– Jūs 10 metų – nuo 2004 iki 2014 m. buvote Europos Parlamento (EP) narys. Kaip, jūsų nuomone, po kitais metais, gegužės 26-ąją, vyksiančių EP rinkimų gali pasikeisti Lietuvos atstovavimas Europos Parlamente? Ar nematote pavojaus, kad EP rinkimus gali laimėti Europos euroskeptikai ir iškils pavojus ES egzistencijai? 

– Žinom, kas trokšta ES nusilpimo ir iširimo; tai ir Lietuvos nedraugai. Tai ir taikos nedraugai, nes ES palaiko taiką šiame žemyne ir pasaulyje. Niekinantys Europos Parlamentą kaip taikos ir demokratijos įrankį yra, geriausiu atveju, neprotingi. 

– Lietuvoje rinkimų išvakarėse atsirasdavo įvairių „pranašų“ ir tauta jais patikėdavo. Ar matote požymių, kad prieš kitais metais vyksiantį rinkimų maratoną vėl gali atsirasti tokių politikos naujokų ir jie sėkmingai „užburs“ tautą, pavyzdžiui, pateks į savivaldą, Europos Parlamentą? 

– Mūsų Seimas dabar yra didelis naujokas ir dar nesuvokia savo atsakomybės. Panašiai gali atsitikti ir kitose grandyse – savivaldoje, EP. Kaip lyginti duobes, remontuoti Europos kelią – tikrai svarbiau negu jį gadinti. 

– Politinę areną bandys užkariauti ir rinkimų komitetai. Kaip jūs vertinate šį gana naują reiškinį? Ar jie neįneš sumaišties rinkėjų galvose? 

-Vertinu kaip duobes, kurios gausina problemų. Tai mažos vietinės partijukės arba klaneliai, tolinantys nuo demokratijos kaip prisiimamos ilgalaikės atsakomybės. Vienadieniai sąlėkiai pajutus lesalą. 

– Nepriklausomoje Lietuvoje išaugo nauja karta, daugėja tų, kurie neturi sovietmečio patirties. Kokia, jūsų akimis, formuojasi nauja politikų karta, ar jie verti vien pagyrų ir komplimentų, ar turite jiems rimtų pastabų, gal patarimų? 

– Nauja karta – be idealizmo, be vizijos, kokia galėtų būti Lietuva, jeigu ja rūpintųsi platesnio požiūrio žmonės. Jei ne – čia glūdi pavojus. „Galėtų šviesti mums gražus artojų ir žvaigždžių dangus. Juo skrietų žirgas, ne arklys, jei ne besaikis godulys“. Nauji žmonės neturi senosios korumpataikavimo patirties? Duok, Dieve. Kai kurie turi naujos patirties, kaip lupti naudą. 

– Jūsų sukurtai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijai vadovauja jūsų anūkas. Ar jums būnant ant politikos „atsarginio suolelio“ ramu dėl partijos, dėl jos pasirodymo per kitais metais vyksiančius trejus rinkimus? 

– Nėra man ramu nei dėl Europos, nei dėl Lietuvos, nei dėl mano steigtos posąjūdinės partijos. Noriu, kad joje tebegyvuotų „idealizmo kibirkštėlė“ (V. Kudirka). 

Ko bus verta, taip ir pasirodys. Jei žmonės žiūrės vertybių ir pagal tai rinksis. 

– Visada pagarbiai kalbate apie Konstituciją ir atsargiai vertinate politikų mėginimus ją keisti. Tai suprantama, nes 1990-1991 m. buvote Konstitucijos metmenų rengimo komisijos pirmininkas, jums vadovaujant Konstitucijos projektas galutinai parengtas balsavimui 1992 m. referendumui. Minint Konstitucijos 25-metį esate man sakęs, kad Konstitucija yra valstybės sertifikatas ir ją reikėtų kuo mažiau keisti, keisti tik ypatingos būtinybės atveju, neduoti preteksto, kad tai yra lengvai keičiamas dokumentas. Ką galvojate apie kitais metais planuojamą surengti referendumą, kuriame siūloma keisti Konstituciją, atveriant joje dvigubos pilietybės galimybę? 

– Konstitucijos kaitaliojimai? Kad ir apgaulingu „dvigubos“ pilietybės pretekstu. Ir pirmyn. Be ypatingos būtinybės, kad tik lengvai. 

Tad pirmiausia reikalingi debatai, seminarai, konferencijos: ar yra ypatinga būtinybė? 

Konstitucijos lengvi kaitaliojimai – tai svajonė apie kisieliaus krantus. Kam ta varžanti Konstitucija? Savivalė pagal reikalą, tokia tebus mūsų konstitucija. Tinka? 

– 2002 metais jums buvo sunkiai suprantama, kodėl Lietuvai atėjus į lemiamą politinių sprendimų dėl NATO ir Europos Sąjungos laikotarpį, „turėtume užsivirti naujos pilietybės košės“. Tuomet būdamas konservatorių partijos lyderiu pažymėjote, kad „tai prasta kryptis; verčiau bent neskubėti, palaukti narystės Europos Sąjungoje ir NATO su jų teikiamomis stabilumo ir atsparumo garantijomis“. Praėjo 16 metų, Lietuvos situacija pasikeitė, ar pasikeitė jūsų požiūris į dvigubą pilietybę? Kaip prognozuojate referendumo dėl dvigubos pilietybės baigtį? Kaip pats balsuosite dėl to? 

– Nepatrauklu balsuoti dėl kvailų arba nemokšiškai, o gal klastingai suformuluotų dalykų. Dvigubi piliečiai? Kas tai? Ar norim jų kuo daugiau? Aš nenoriu būti pusiau Lietuvos pilietis. Pareigos? Pusiau kitai valstybei? 

– Valdantieji „valstiečiai“ siūlo Referendumo įstatyme nustatyti, kad sprendimams dėl Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų pakeitimo priimti reikia daugiau kaip pusės referendume dalyvavusių piliečių, tačiau ne mažiau kaip 2/5 piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus. Ar neįžvelgiate pavojaus šiame siūlyme sumažinti referendumo kartelę? 

– Lengvai keisti pamatus – pastatas skilinės ir ims griūti. Dabar siūlo keisti pamatus mažiau nei puse piliečių balsų! Dauguma nebalsuos už tai, bet bus apmauta maišu. 

– Profesoriau, Jūs – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, buvęs faktinis valstybės vadovas. Jeigu jums dabar tektų stoti prie valstybės vairo, vadovauti Seimui, ką darytumėte kitaip negu dabartinė šalies valdžia? 

– Stoti prie valstybės vairo ar vadovauti Seimui – du skirtingi dalykai. O man šiandien – nerealu. 

– Šis Seimas ne tik reiškiasi įstatymų leidybos procese, jame „užderėjo“, sakyčiau, įvairiomis tyrimų iniciatyvomis – verslo įtakos politikams, finansų krizės, LRT veiklos, žemės ūkio. Kaip jūs vertinate tokią suaktyvėjusią parlamentinę kontrolę? 

– Seimo tyrimai visai ne jo srityse rodo arba totalų nepasitikėjimą teisėsauga (mėgina ją pakeisti savimi), arba pagundą piktnaudžiauti valdžia vidaus politikos tikslais. Įsteigsiu „ant tavęs“ komisiją, tada cypsi, ateisi nusilenkti. 

– Kalbėdamas iš įvairių tribūnų ne kartą diagnozavote valstybės ligas, sakydamas, kad „korupcija, vogimas iš valstybės aruodo pavirto norma“, o grupuočių savanaudiškumas yra „pagrindinė Lietuvą ėdančio vėžio atmaina“. Kokį gydymo planą siūlote valstybei, kad pasveiktų, pavyzdžiui, nuo korupcijos? 

– Visų pavidalų nesąžiningumas turi būti smerkiamas, nepriklausomai nuo „sėkmės“ ar bausmės. Venkime miglotų sąvokų, kaip korupcija; sakykim: sukčiavimas, apgaulė, papirkimas, apiplėšimas. Parsidavimas. Tedalyvauja moralės komponentas. 

– Beveik prieš 30 metų, atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, tikriausiai negalvojote, kad ją reikės saugoti nuo išnykimo – mažėjančių šeimų ir emigracijos. Jūsų nuomone, ar įmanoma ir ar reikia globaliame pasaulyje stabdyti tokius procesus? 

– Lietuvą reikia saugoti nuo nepatrauklumo, nuo atgrasių dalykų, o puoselėti jos patrauklumą, kad žmonės norėtų joje gyventi ir į ją grįžtų. 

Svarbu ir tai, kad žmonės apskritai norėtų gyventi, tad ir savo vaikuose. 

Jei gyvenimas – tik ligi pirmadienio, tada ne taip svarbu ir kur gyventi „paskutinį sekmadienį“. 

– Kaip vertinate pastarųjų dienų skandalus, kuriuos „pagimdė“ nauja vaiko teisių apsaugos reforma? 

– Vaiko teisių apsaugos reforma. Eilinė sumaištis ir nepasirengimas. 

Tegul tie reformatoriai pasirūpina vaikų apsauga nuo tvirkinimo ir pedofilijos. Taip pat pedofilijos verslo. 

Reikėjo didelio sukrėtimo dėl vienos mergaitės, kad Lietuva po penkerių metų laukimo ratifikuotų Europos Tarybos konvenciją dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos. 

Bet konvencija reikalauja nacionalinių teisės aktų ir struktūrų kūrimo – berods, nė žingsnio toliau nepadaryta. Patikrinkim. Ar vaiko teisių gynėjams nerūpi? Čia būtų ką veikti ponioms Agnei Širinskienei ir Rimantei Šalaševičiūtei. 

Daugybė veidmainystės, kaip ir kitur. 

Vaikų mušti negalima, bet pagrindinis dalykas – žmonių sužvėrėjimas. Ypač prieš silpnąjį. Kas apie tai kalbama mokyklose? 

– Šiais metais 30 metų jubiliejų minintis Sąjūdis sutelkė žmones, padėjo atkurti valstybės nepriklausomybę. Skirtingai negu Latvijoje ir Estijoje, Lietuvoje Sąjūdis veikia iki šiol, bet šių dienų Sąjūdis Lietuvos politikoje jau nebevaidina tokio reikšmingo vaidmens kaip prieš 30 metų. Ar, jūsų nuomone, Sąjūdžio misija baigta? 

– Sąjūdžio misija kitokia: išlikti atmintyje, sąmonėje, dvasioje. Reikia tekstų! Teišleidžia Seimas anuomet Romualdo Ozolo parengtą Sąjūdžio Steigiamojo Suvažiavimo dokumentų rinkinį su dabarties palyginamaisiais komentarais. 

– Profesoriau, Jūs ne tik politikas, bet ir meno, muzikos, kultūros istorikas, išleidęs per 100 knygų, aktyviai dalyvaujate visuomeniniame gyvenime, įvairiuose renginiuose, rašote, neatsisakote duoti interviu. Liežuvis man neapsiverstų pasakyti, kad esate pensininkas. Ką galėtumėte pasakyti Lietuvos senjorams, kurie, ne paslaptis, dažnai yra nusivylę, nepatenkinti ir dejuoja, kaip sunku gyventi Lietuvoje? 

– Senjorams apskritai sunkiau gyventi negu juniorams. Senatvės privalumas – mažiau pagundų ir daugiau proto. 

– Beveik prieš 10 metų iš Seimo Kovo 11-osios salės tribūnos raginote savo vienintelę valstybę „puoselėti kaip daržą, kaip sodą, kurį pirmiausia reikia ugdyti, kad būtų vaisių visiems“. Apgailestavote, kad materialistai žiūri į valstybę kitaip, kaip į dubenį, iš kurio patogu pasrėbti, sakydamas, kad „valstybė daugeliui tebėra srėbalo bliūdas…“. Ar dabar, jūsų nuomone, padėtis pasikeitė ir ši jūsų pastaba galbūt tampa nebeaktuali? 

– Apgailestauju, kai nematau esminių pokyčių. Nebent palaipsniui randasi terpė, kuri pati susiranda valgio, ne vien iš valstybės. Kiek dar daug socializmo! Ir kolūkio, beje. 

– Kokių turite naujų kūrybinių planų, kaip sekasi rašyti knygą apie jūsų mamą Oną Jablonskytę-Landsbergienę? 

– Knygą surinkau, sudariau, surašiau ir atidaviau leidėjams. 

– Ačiū už pokalbį.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-11-02