Juozas Strėva. Visi einame į mirtį


Print
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jauties lyg eitum į savo laidotuves, kai saulė jau vakarop. Vos velki kojas siauručiu, gruoblėtu miesto mieste takeliu, išvarvėjusiom akim ieškodamas savo kapo, drebančiomis rankomis bandydamas vėjyje uždegti žvakutę.

Turtuolis tu ar vargšas, bet tavo Visagalis Laikas jau beveik praėjo. Jauni dar krykštauja – dar su savo neužaugusiais vaikučiais gražiuose vežimėliuose. Mirtis jiems dar labai labai toli, dar nesuvokta ir neapmąstyta, todėl neegzistuojanti.

Vėlinių vakarą Sudervės kapinėse mergina, eidama su savo mačo, ranka žaismingai pliaukšteli per jo stangrius sėdmenis.

Liūdnas, bet gal laimingas bėdžius vienišame kape, ir visa partija – masiniame kape: truputį kraupoka (o gal linksma, tik tu to nesupranti), kai laidos Vedėjas šitą vakarą trivialiai pajuokauja, klausdamas ar Liberalų sąjūdis jau uždegė žvakutes ant savo kapo.

Nes tikroji mirtis yra Dievo Motinos malonė, o ši?

Viskas sumišę. Ir pasaulis pamišęs.

Visi Šventieji jau praėjo. Tikriausiai pro šalį, galbūt nepaliesdami visų tos, kur kairėje.

Viso šito gal net nebuvo.

P. S. Šį trumputį tekstą skiriu Rusijos Federacijos prezidentui Vladimirui Vladimirovičiui Putinui, kuris (jis jo, suprantama, neskaitys) neseniai, kalbėdamas Valdajaus diskusijų klube apie gresiantį branduolinį karą, tarsi ir pajuokavo: „ Mes (rusai suprask) keliausime į rojų, o jūs (Vakarai suprask) paprasčiausiai nudvėsite. Neliks net laiko atgailauti“.

Ką gi, kiekvienas mūsų turi teisę į Atgailą. Turtuolis ir vargšas. Jojantis ant tanko ar ant balto žirgo.

Kiekvienas.

Tik ar ja pasinaudosime?

2018.11.03