Tokijas, rugsėjo 27 d. (AFP-ELTA). Antradienį Japonijoje prasidėjo prieštaringai vertinamos nužudyto buvusio ministro pirmininko Shinzo Abe’s valstybinės laidotuvės, jose dalyvauja šimtai aukštų asmenų iš užsienio. Tūkstančiai japonų nešė gėles ir meldėsi, didžiulė žmonių eilė nuo ankstaus ryto nusidriekė prie gedulo palapinės Tokijuje.
Juodu kimono vilkinti našlė Akie nešė pelenus dekoratyviniu audiniu padengtoje dėžutėje į renginio vietą, žuvusio buvusio premjero garbei nugriaudėjo šūvių salvė.
Sh. Abe buvo ilgiausiai valdęs Japonijos ministras pirmininkas ir vienas žinomiausių šalies politinių veikėjų. 2020 m. jis atsistatydino dėl sveikatos problemų, bet ir toliau aktyviai reiškėsi politikoje, agitavo už savo valdančiąją partiją, kai liepos 8 d. buvo užpuoliko nušautas. Tai sukėlė šoką šalyje, garsėjančioje itin menku ginkluotų nusikaltimų skaičiumi.
Vis dėlto sprendimas surengti valstybines laidotuves – tik antrą kartą buvusiam premjerui pokario laikotarpiu – išprovokavo pasipriešinimą. Nesenos apklausos parodė, kad tam prieštarauja maždaug 60 proc. japonų.
Sh. Abe‘s žudikas nusitaikė į buvusį lyderį manydamas, jog jis susijęs su Susivienijimo bažnyčia. Užpuolikas piktinosi dėl didžiulių savo motinos aukų sektai. Žmogžudystė paskatino atidžiau pažvelgti į šią bažnyčią ir lėšų rinkimą bei iškėlė nepatogių klausimų Japonijos politinei valdžiai. Valdančioji partija pripažino, kad maždaug pusė jos įstatymų leidėjų susiję su šia religine organizacija.
Ministras pirmininkas Fumio Kishida pažadėjo, kad partija nutrauks visus ryšius su bažnyčia, tačiau skandalas padidino nepasitenkinimą dėl valstybinių laidotuvių. Tūkstančiai žmonių protestavo prieš ceremoniją, praėjusią savaitę prie ministro pirmininko biuro susidegino taip savo nepritarimą reiškęs vyras. Kai kurie opozicinių partijų įstatymų leidėjai visiškai boikotuoja laidotuves. Pasipiktinimą kelia ir tai, kad jos valstybei atsieis beveik 12 mln. dolerių.
Mevlüt ÇAVUŞOĞLU, Turkijos užsienio reikalų ministras
2016 m. liepos 15-osios vakarą Fethullah Teroro Organizacija (FETO) pradėjo kruviną bandymą įvykdyti perversmą prieš mano šalies žmones ir valdžią. Jų tikslas buvo sukurti radikalų, fundamentalistinį režimą, ištikimą tik jų vadeivai Fethullah Gülenui.
Kai su FETO susiję kariuomenės daliniai paliko savo kareivines, kad užimtų svarbiausias vietas, tokias kaip Bosforo tiltas Stambule, o naikintuvai ir atakos sraigtasparniai bombardavo strateginius taikinius, įskaitant Parlamentą, Prezidentūros kompleksą, armijos ir policijos būstinę, tūkstančiai civilių išėjo į gatves sustabdyti šį precedento neturintį siaubingą perversmo bandymą. Sąmokslininkai nužudė 251 nekaltą civilį ir sužeidė tūkstančius. Tą naktį Turkijos žmonės savo gyvybėmis gynė demokratiją. Sąmokslininkai nesitikėjo šio didvyriško atsako.
Norint suprasti, kas įvyko, reikia suprasti tikrąją FETO prigimtį. FETO buvo įkurta 1960-aisiais kaip vadinamasis ‘religinis judėjimas’. Po švietimo skatinimo ir tarpreliginio dialogo skatinimo priedanga ši organizacija sugebėjo paslėpti savo piktus ketinimus.
Gerai suplanuotas ir plačiai įsišaknijęs FETO narių infiltravimas į kariuomenę, teisėsaugą, teismus ir daugybę vyriausybinių institucijų, įskaitant mano ministeriją, tęsėsi dešimtmečius slaptai siekiant įvykdyti visa apimantį planą, kurio paskutinis etapas prasidėjo 2016 m. liepos 15 d.
Jei bandymas įvykdyti perversmą būtų pavykęs, šiandien Turkija būtų visiškai kitokia. Demokratija nebeegzistuotų, o pagrindinės teisės ir laisvės būtų suvaržytos neribotam laikui. Tauta būtų atsidūrusi ekstremistinės valdžios rankose.
FETO ne tik kontroliavo daugybę švietimo įstaigų, bet ir valdė daug finansinių institucijų. Jų banko sąskaitas pildė žinomi FETO nariai pramonėje ir prekyboje, taip pat pareigūnai ir visuomenės nariai. Daug nekaltų civilių, manipuliuojant jų pamaldumu, taip pat buvo privilioti prisidėti prie FETO finansavimo. Milžiniškos pajamos, surinktos organizacijos mokyklų visame pasaulyje, buvo nukreipiamos į šias sąskaitas, paslapčia laukiant jų galutinio žingsnio.
Po kruvino 2016 m. liepos 15 d. bandymo įvykdyti perversmą, buvo pradėtas ryžtingas viešojo sektoriaus, įskaitant valdžios institucijas ir kariuomenę, bei privataus sektoriaus valymas nuo visų su FETO susijusių asmenų ir įmonių. Kai kurie žinomi sąmokslininkai buvo sulaikyti. Kiti pabėgo ir rado prieglobstį užsienyje. FETO teroristinės organizacijos vadeiva Fethullah Gülenas vis dar gyvena Jungtinės Valstijose. Mūsų vyriausybė jau daugelį metų prašo Güleno ekstradicijos į Turkiją iš JAV ir FETO narių iš Europos šalių. Deja, šie prašymai vis dar nėra išpildyti.
Kita vertus, vis daugiau kitų pasaulio šalių vyriausybių supranta, kokį pavojų joms kelia ši teroristinė organizacija, ir imasi reikiamų veiksmų. FETO taip pat užsiima neteisėta veikla, pavyzdžiui, vizų padirbinėjimu, pinigų plovimu ir prekyba ginklais. Todėl daugelyje šalių FETO nariai šalinami iš viešojo ir privataus sektorių. Po 2016-ųjų daug su šia teroristine organizacija susijusių mokyklų užsienyje buvo perduotos Turkijos Maarif fondui. Šiandien Maarif mokyklos veikia daugelyje šalių ir teikia puikų išsilavinimą.
Turkijos kovos su FETO pobūdis ir apimtis niekuo nesiskiria nuo kitų šalių kovos prieš organizacijas, kurios terorizavo pareigūnus ir civilius bei kėlė pavojų demokratinėms vertybėms, pagrindinėms teisėms ir laisvėms. Turkija daro tai, ką praeityje darė ir kitos šalys, kovodamos su terorizmu. Visos procedūros atitinka įstatymus.
Terorizmas neturi tautybės, etninės priklausomybės ar religijos. Šis pavojus kelia grėsmę visai žmonijai. Todėl atsakas į šią grėsmę turi būti vieningas ir ryžtingas. Nė viena valstybė neturi prabangos skirstyti teroristus ir jokia teroristinė organizacija negali būti klasifikuojama kaip „naudinga“ pagal pageidavimus. FETO atsakinga už šimtus prarastų gyvybių ir kitus sunkius nusikaltimus prieš Turkijos žmones. Šešeri metai po 2022 m. liepos 15-osios, Turkija tęsia savo ryžtingą kovą prieš FETO, lygiai taip pat tęsdama kovą prieš kitas teroristines organizacijas, tokias kaip PKK, PYD-YPG, DHKP-C ir DAESH.
Tikimės, kad tarptautinė bendruomenė bus solidari su Turkija kovojant prieš terorizmą.
Paskutiniu metu atsigręžėte į homoseksualios orientacijos žmones ir, atrodo, jų problemos Jums tapo svarbiausios. Negalime tylėti. Glumina ir skaudina, kad Jūsų ginami žmonės reikalauja ypatingo dėmesio ir pripažinimo. Homoseksualų paraduose susirenka jauni, sveiki, stiprūs ir linksmi žmonės. Ko gi jie nori? Kokių „lygių“ teisių? Kas jiems draudžiama Lietuvoje?
Visi žmonės yra skirtingi savo prigimtimi, nelygūs savo socialine padėtimi, visi yra „kitokie“. Tik tie, kuriems labiausiai reikia pagalbos, paramos ir supratimo, gyvena tyliai, nereikalaudami jokios „lygybės“ – vis tiek nebus „lygūs“. Niekada… Tai iš tiesų nelaimingi žmonės – aklieji, kurčnebyliai, žmonės su psichikos ar judėjimo negalia. Jie – akivaizdžiai kitokie.