Remigijus Šimašius

Aktualijos

„Vilniaus viešojo transporto” vairuotojų streikas. Juliaus Kalinsko (ELTA) nuotr.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius tvirtina, kad penktadienį įvyko konstruktyvus derybų tarp „Vilniaus viešojo transporto“ (VVT) vadovybės ir profsąjungos derybų raundas bei buvo sutarta dėl visų esminių Kolektyvinės sutarties punktų ir streiko reikalavimų. Tačiau, pasak jo, profsąjunga šeštadienį iškėlė naują reikalavimą, kuriam savivaldybė bei VVT vadovybė nepritaria.
 
„Vakar buvo itin konstruktyvus derybų raundas – pagaliau sutarta dėl VISŲ esminių Kolektyvinės sutarties punktų ir streiko reikalavimų. Logiška, nes ir taip pagerintos darbuotojų sąlygos tampa vis geresnės, saugiklių darbuotojams dabar dar daugiau. Šiandien šį susitarimą aptarė ir naujų pastabų jam neturėjo VVT darbuotojų profesinės sąjungos taryba – todėl mes (VVT ir savivaldybė) iš savo pusės jau esame pasirengę pasirašyti naują Kolektyvinę sutartį. Ji jau parengta, trūksta parašų. Bet šiandien profesinė sąjunga, deja, iškėlė naują reikalavimą dėl streiko užbaigimo – jie reikalauja streikuojantiems darbuotojams sumokėti pusę atlygio“, – savo feisbuko paskyroje pranešė R. Šimašius.
 
Jo manymu, toks reikalavimas yra neteisingas ir tam įvardijo keturias priežastis, kuriose akcentuojamas tokio reikalavimo nesąžiningumas nestreikavusių darbuotojų atžvilgiu bei VVT finansinės situacijos bloginimas.
 
„Pirma, Darbo kodeksas nurodo, kad streikuojantys darbuotojai atlygio negauna (nebent susitaria kitaip – bet mūsų pozicija buvo aiški nuo derybų pradžios). Streikas yra kraštutinė priemonė, jis yra žalingas abiem pusėms, ir darbuotojų profesinė sąjunga tai žinojo prieš jį pradėdama. Antra, tai nebūtų sąžininga nestreikavusių darbuotojų atžvilgiu, tai būtų demotyvacija jiems. Trečia, streikas blogina VVT finansinę situaciją (atsiranda baudos dėl nevykdomų maršrutų), o mokėjimai nedirbantiems darbuotojams turėtų didelių neigiamų finansinių pasekmių“, – aiškino sostinės vadovas.
 
„Ketvirta, girdėjome, VVT profesinės sąjungos pirmininkas dar prieš streiką pažadėjo streikuojantiems darbuotojams mokėti kompensacijas (po 40 eurų už dieną) – kviečiu jį laikytis šio pažado. Tuo labiau, kad profesinė sąjunga lėšų tam turi – iš narių mokesčių ir VVT per pastaruosius penkerius metus ji yra gavusi apie 1,5 mln. eurų pajamų. Dabar puiki proga parodyti rūpestį darbuotojais ir kompensuoti jiems streiko dienas“, – pridėjo jis.
 
Galiausiai politikas pasidžiaugė, kad profsąjunga įrodė, jog konstruktyvus pokalbis yra įmanomas ir, anot jo, pasirašyti Kolektyvinę sutartį VVT vadovybė pasiruošusi pasirašyti jau sekmadienį.
 
„Profesinė sąjunga vakar įrodė, kad konstruktyvus pokalbis yra įmanomas. Ačiū jiems. Suderėtos sąlygos tenkina vairuotojus – kviečiu dar šiandien atsiimti naujai atsiradusį reikalavimą sumokėti streikuojantiems darbuotojams. Kolektyvinę sutartį, kurios visi punktai jau suderinti, esame pasiruošę pasirašyti jau rytoj, kad pirmadienį visi autobusai galėtų išvažiuoti į miestą, o vairuotojai vėl pradėtų gauti atlygį už darbą“, – sakė Vilniaus meras.
 
„Labai tikiuosi, kad profesinė sąjunga šį kvietimą išgirs ir miestiečiai nebeturės nepatogumų keliauti po Vilnių“, – pridėjo jis.
 
ELTA primena, kad praeitą pirmadienį prasidėjo neterminuotas VVT darbuotojų streikas. Skaičiuojama, kad streike dalyvauja apie 35 proc. VVT vairuotojų.
 
VVT profsąjungos teigimu, gruodžio 12 dieną streike dalyvavo 582 vairuotojai.
 
Pagal teismo nutartį VVT ir profesinės sąjungos atstovai, atsakingi už streiko organizavimą, turi užtikrinti ne mažiau kaip 50 proc. minimalių paslaugų teikimą miestiečiams. Kilus grėsmei dėl šios nutarties neįvykdymo, profesinė sąjunga įsipareigojo bendrovei nedelsdama reaguoti į susidariusią situaciją ir garantuoti reikiamą skaičių darbuotojų, kad būtų susisiekimas mieste keleiviams būtų užtikrintas. 
 
VVT sostinėje aptarnauja 76 iš 105 maršrutų: penkis greituosius, 17 troleibusų ir 54 autobusų. Nuo ketvirtadienio užtikrintas 50 proc. autobusų ir daugiau nei 50 proc. troleibusų kursavimas.
 
Streikas turėjo vykti spalio mėnesį, bet buvo atidėtas, nes buvo pasiektas susitarimas nuo lapkričio vidurio VVT darbuotojų atlyginimą kelti 10 proc. Bet nebuvo sutarta dėl reikalavimo įtraukti darbo apmokėjimo sistemą į kolektyvinę sutartį.
 
Ignas Dobrovolskas (ELTA)
 
2022.12.18; 07:14
Politinės intrigos

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) kelia dabartinio vicemero Valdo Benkunsko kandidatūrą Vilniaus mero rinkimuose. Po kelių ne tokių sėkmingų partijai rinkimų savivaldoje, šįkart yra daug galimybių, kad sostinė vėl turės vadovą konservatorių. Paskutinis TS-LKD partijos atstovas Vilniuje Raimundas Alekna meravo 2011 m., taigi prieš 12 metų.

Rinkimuose – politinis vakuumas

Dabartiniam merui Remigijui Šimašiui paskelbus, kad artimiausiuose mero rinkimuose dalyvauti neplanuoja, susidarė sąlygos iškilti naujam lyderiui. Prasidėjusi politinė kampanija parodė, kad partijos nelabai turi paruošusios kandidatų. Nebuvo investuojama į vietos politiką, nepritraukti potencialūs politikai, nekviečiamas jaunimas arba jiems nesudaromos sąlygos atsiskleisti. Visos politinės jėgos „per vargus“ kelia kandidatus. Tai matosi iš būsimų kandidatų nepasiruošimo vadovauti.

Geram miesto valdymui būtina išmanyti urbanistiką, teritorijų planavimą, viešąjį administravimą ir transporto politiką. Ūkiškai kalbant, ne tik žinoti, kaip pastatyti namą, bet kokios yra architektūros politikos naujovės pasaulyje, kaip sprendžiami sudėtingi urbanistikos uždaviniai – transporto spūstys, viešasis transportas, teritorijų konversija ir t.t.

Vamzdis – šiuolaikinio Vilniaus simbolis. Slaptai.lt nuotr.

Nors Konstitucinis Teismas viename savo išaiškinime merus sulygino kaip vienodus pareigomis, bet realybėje reikalavimai Pagėgių merui ir Vilniui skiriasi šviesmečiais. Sostinė yra miestas, su visomis sudėtingomis problemomis, kurias sunkiai sprendžia net turtingiausi pasaulio miestai JAV ar Vakarų Europoje, todėl būtini ne tik urbanistikos pagrindai, bet nuolatinis mokymasis ir tobulėjimas, kad pavyktų pasiekti gerų rezultatų.

Lietuvoje urbanistika yra gana apleista sritis, trūksta ekspertų, visuomenės švietimo, tam dėmesio neskiria politikai. Neretai bet kokia naujovė, pvz., mediniai daugiabučiai, metro, ar bitės ant devynaukščių stogų, sutinkami su šypsena, nors pasaulyje tai įprasta pasiteisinusi praktika.

V. Benkunskas turi visas savybes, būtinas geram politikui

Kol partijos vargsta su kandidatais ir jų nesupratimu, kas yra miestas, konservatoriai iškėlė kompetentingą politiką. V. Benkunskas jau daug metų dirba savivaldoje, aiškiai žino, ne tik, ką reikia nuveikti, bet kaip tai pasiekti, supranta, kas yra viešasis administravimas ir kaip viziją paversti realiais sprendimais. Dabartinis meras R. Šimašius vienoje radijo laidoje yra prisipažinęs, kad kas yra tikrasis mero darbas jam suprasti prireikė pusantros kadencijos. Ir tai labai sąžiningas pripažinimas, nes jokiame universitete neruošiami merai, o sričių, kurias reikia išmanyti, yra labai daug.

Vilniaus rinkėjai skiriasi nuo kai kurių provincijos miestelių. Jiems nedaro įspūdžio populistinės kalbos ir nerealūs pažadai, todėl kairieji, ypač radikalesni, galimybių sostinėje turi nedaug. Todėl politologai, aptarinėdami galinčius laimėti kandidatus Vilniuje dairosi į dešiniųjų stovyklą.

Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų labai graži. Slaptai.lt nuotr.

Kaip labai realus kandidatas antrame turi įvardijamas Artūras Zuokas. Jis, kaip ir V. Benkunskas, turi patirties savivaldoje, turi originalių idėjų, kas politikui labai didelis privalumas, bet taip pat turi ir daug negatyvaus bagažo. Senos istorijos, velkasi iš paskos ir neleidžia išplėsti rinkėjų rato, todėl rinkimuose jau triskart iš eilės teko pralaimėti. A. Zuoko situacija yra kebli, nes reikšminga Vilniaus rinkėjų dalis simpatizuoja dešiniesiems liberalams ir konservatoriams, todėl per arši kritika šioms partijoms, potencialiai atbaido rinkėjus, o pritarti neišeina, nes ponas Zuokas yra opozicijoje, veikiantis išvien su Remigijum Žemaitaičiu ir Artūru Paulausku, pagarsėjusiais populistais.

Liberalų stovykloje jaučiamas pasimetimas. Rinkimai nukrito nelauktai ir netikėtai. Spalio vidurys, kandidato vis dar nėra. R. Šimašius sau pamainos neparuošė, o partijoje norinčių nedaug, galinčių dar mažiau. Tai dar viena svarbi aplinkybė, stiprinanti konservatorių galimybes.

Jeigu taip nutiktų, kad antrajame rinkimų ture susigrumtų A. Zuokas ir V. Benkunskas, tai politinėje kovoje virtų tik A. Zuokas. Rinkėjai yra tvirtai apsisprendę, ar jie gali atleisti praeities klaidas, ar ne. Būtų tarsi referendumas dėl A. Zuoko, ar vėl suteikti šansą išbėgti į aikštelę. Keli rinkimai iš eilės parodė, kad A. Zuokas nebeturi parako pramušti stiklines lubas, todėl daug galimybių, kad V. Benkunskas po 12 metų pertraukos, konservatorių partijai laimėtų svarbiausio miesto mero postą.      

2022.10.17; 14:30

Aktualijos

Protesto akcija „Fejerverkai? Ačiū, NE!”. Oresto Gurevičiaus (ELTA) nuotr.

Šeštadienį Vilniuje, prie įėjimo į Vingio parką, apie keturiasdešimt aktyvistų surengė protesto akciją, kuria siekiama atkreipti dėmesį į neigiamą fejerverkų poveikį. Renginio iniciatoriai – organizacija „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ bei Lietuvos žaliųjų partija.
 
Anot pastarosios politinės jėgos pirmininkės Ievos Budraitės, nėra jokios naudos iš šeštadienio vakarą sostinėje vyksiančios pramogos – „Vilniaus fejerija“. Maža to, šis įvykis, tikino politikė, gali gąsdinti pabėgėlius iš Ukrainos.
 
„Šiandien oro sąlygos ypač nepalankios išsisklaidyti teršalams, kuriuos sukels „Vilniaus fejerija“. Tai komercinis renginys, kuris vyksta visų mūsų gerovės sąskaita. Taip pat ir gamtos, kuri čia, Vingio parke, yra ypač turtinga. Galiausiai sąskaita gyventojų, tiek aplinkinių, tiek miesto svečių, tiek karo pabėgėlių iš Ukrainos. Mes manome, kad krautis pelną visų sąskaita nėra sąžininga“, – Eltai teigė I. Budraitė ir pažymėjo, kad Vilnius miesto savivaldybė nesilaiko anksčiau duoto įsipareigojo kurti alternatyvą fejerverkams.
 
„Vilniaus miesto savivaldybė iš tiesų apgavo savo gyventojus pažadėdama, kad daugiau tokių renginių nebus“, – teigė ji.
 
Panašius argumentus prieš renginį „Vilniaus fejerija“ išsakė ir protesto akcijoje sudalyvavęs komikas, visuomenės veikėjas Olegas Šurajevas.
 
„Savivaldybės nihilizmas darosi akivaizdus. Mes turime problemą, kad Vilniaus savivaldybė remiasi labai formaliais aspektais ir bijo parodyti vertybinį stuburą“, – Eltai sakė jis.  
 
„Dabar daug pabėgėlių iš Ukrainos, nesuprantu kam reikia daryti šį triukšmą. Antras dalykas… Jei mes solidarizuojamės su Ukraina, tai bent šiais metais nereikėtų daryti tokio renginio. Be to, yra ir ekologinis argumentas“, –teigė O. Šurajevas, dar kartą pažymėdamas, kad renginio sukuriama pridėtinė vertė yra labai abejotina.
 
Į protesto renginį susirinkę aktyvistai laikė palaktus su užrašais, kuriuose akcentuotos žaliosios vertybės: „Stop pasipelnymui gamtos sąskaita“, „Stop triukšmui“, „Vilniau, ar matai, skęsta dūmuose tavo pažadai“. Taip pat raginimai atsižvelgti į Vilniuje apsistojusius pabėgėlius iš Ukrainos: „Ukrainos vaikai bijo“, – rašoma viename iš aktyvistų laikytų plakatų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.09.26; 07:00
Politinės intrigos

Vamzdis – šiuolaikinio Vilniaus simbolis. Slaptai.lt nuotr.

Kol kas tik „Laisvės ir teisingumo“ partijai atstovaujantis buvęs Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas pasakė, kad bandys dar kartą užimti sostinės vadovo kėdę. Savo ruožtu kitos partijos šiuo klausimu vis dar laikosi santūriai ir geriausiu atveju kalba tik apie politikus, kurie galėtų partijos rėmuose varžytis dėl galimybės tapti kandidatu 2023 m. vyksiančiuose savivaldos rinkimuose.
 
Laisvės partijoje kandidatu į merus „užsiregistravo“ D. Meiželytė
 
Laisvės partijai priklausantis sostinės meras Remigijus Šimašius jau yra pasakęs, kad dar vienos kadencijos šiame poste nebesieks. Todėl, gali būti, kad šiai valdančiajai partijai teks rinktis iš 4 kandidatų. Bent jau apie tokį skaičių Eltai užsiminė „laisviečių“ skyriaus Vilniuje pirmininkė parlamentarė Morgana Danielė.
 
„Yra svarstomos kelios kandidatūros, galutinio atsakymo šiuo metu nėra. Dabar atostogų laikotarpis ir kažkokio greito progreso į priekį nebus. Rugpjūčio viduryje, galbūt, pasimatys ryškesnis kandidatas“, – sakė M. Danielė.
 
Politikė nenorėjo aiškiai įvardinti tų asmenų, kurie Laisvės partijoje jau kotiruojami kaip tie, kurie veikiausiai ir varžysis dėl mero posto. M. Danielė tik patvirtino, kad oficialiai šį norą partijoje yra išreiškusi Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Donalda Meiželytė.
 
„Iš oficialiai užsiregistravusių yra Donalda Meiželytė. Ji yra užsiregistravusi kandidatė“, – sakė M. Danielė.
 
Tačiau D. Meiželytė leido suprasti, kad ji partijoje dokumentus užpildė nebrandindama konkrečių minčių tapti sostinės mere. Nedvejodama savo kandidatūrą, tikino D. Meiželytė, ji atsiimtų, jei pakeisti R. Šimašių užsimotų parlamentaras Vytautas Mitalas.
 
„Paskui jį eičiau. (Savo kandidatūrą – ELTA) tą pačią sekundę atsiimčiau (…) jis tęstų darbus, nebūtų destrukcijos ir gyventume gražiai ir šeimininkiškai“, – Eltai sakė D. Meiželytė.
 
M. Danielė patvirtino, kad tarp tų 4 minėtų asmenų yra ir vienas iš Seimo pirmininkės pavaduotojų Vytautas Mitalas. Nors pats V. Mitalas teigė, kad dėl dalyvavimo apsispręs tik rudenį, „laisviečiai“ užkulisiuose jį linkę laikyti perspektyviausiu kandidatu.
 
„Vytauto Mitalo kandidatūra kurį laiką viešojoje erdvėje ir partijos viduje sklando ir ji nėra atmesta“, – sakė M. Danielė.
 
Galiausiai ir M. Danielė neatmetė galimybės pretenduoti į sostinės vadovės kėdę. Be to, Laisvės partijos pirmininkė bei ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė taip pat gali būti tarp 4 kandidatų, apie kuriuos užsiminė Seimo narė. Tokios galimybės neatmetė ir M. Danielė. Maža to, „laisviečių“ vykdytose apklausose A. Armonaitė figūravo kaip viena dažniausiai minėtų geidaujamų kandidačių į Vilniaus merus.
 
TS-LKD partijoje tyla: kaip galima kandidatė neatmetama ministrė M. Navickienė
 
Nors į viešumą konkrečios kalbos apie tai, kas galėtų būti konservatorių kandidatas į Vilniaus miesto merus beveik neprasprūsta, procesas ieškant tinkamos asmenybės jau kuris laikas vyksta. Kaip leidžia teigti neformalūs pokalbiai su TS-LKD politikais, partija sieks išsirinkti kandidatą turinti aiškų politinį svorį ir atitinkamai žinomumą. Todėl tarp galimų kandidatų politikos užkulisiuose retsykiais šmėsteli žinomų politikų ir ministrų pavardės. O tarp jų pasitaiko išgirsti socialinės apsaugos ir darbo ministrės Monikos Navickienės pavardę. Neformaliai tarp tokių partijos galimų kandidatų figūruoja ir Vilniaus miesto vicemeras Valdas Benkunskas.
 
Visgi oficialiai nieko konkretesnio iš šį klausimą kuruojančių politikų vis dar nepavyksta išgirsti. Kaip Eltai teigė Seimo narys Andrius Vyšniauskas, daugiau detalių tikėtis galima tik rugsėjį. Tada, tikino jis, partijos kandidatų sąrašas bus konkretus ir sutrumpėjęs iki kelių pavardžių.
 
„Iki rugsėjo pradžios Vilniaus skyrių sueiga sutrumpins sąrašą iki kelių kandidatų ir tada turėsime rugsėjo mėnesį vidinius rinkimus“,– sakė konservatorius.
 
Socialdemokratų gretose kalbama, kad realiausia kandidatė nuo LSDP – R. Budbergytė
 
Socialdemokratai savo ruožtu mero pareigoms yra iškėlę ne vieną parlamentarą. Tarp partijos iškeltų kandidatų į Vilniaus merus – Seimo nariai Algirdas Sysas, Linas Jonauskas ir Rasa Budbergytė. Ir būtent pastaroji, bent jau socialdemokratų gretose taip kalbama, yra favoritė pretenduoti į sostinės vadoves.
 
Kaip bus iš tikrųjų, paaiškės rugsėjo mėnesį. Tada, kaip tvirtino LSDP atstovas Justinas Argustas, LSDP tvirtins galutinį visų kandidatų į merus sąrašą.
 
„Vardan Lietuvos“ politikai kandidatu norėtų matyti L. Savicką
 
Sauliaus Skvernelio vadovaujama partija „Vardan Lietuvos“ varžytis dėl sostinės mero posto norėtų deleguoti parlamentarą ir šios politinės jėgos skyriaus Vilniuje pirmininką Luką Savicką. Tokios nuotaikos girdėti tiek kalbantis su šiai partijai priklausančiais politikais Seime, tiek Vilniaus skyriui priklausančiais asmenimis. Tiesa, su pačiu L. Savicku Eltai pirmadienį susiekti nepavyko.
 
„Darbiečiai“ prie Vilniaus miesto rinkimų klausimo grįš po partijos pirmininko rinkimų
 
Darbo partija, savo ruožtu, teigia, kad diskusijos dėl politinės organizacijos kandidatų į sostinės merus prasidės kada baigsis vidiniai partijos pirmininko rinkimai. Kaip sako ambiciją tapti „darbiečių“ lyderiu iškėlęs Andrius Mazuronis, po šių rinkimų spręsis ir tai, ar jis pats kels savo kandidatūrą į sostinės vadovus.
 
„Mes dabar labiau susirūpinę būsimais partijos pirmininko rinkamais, o paskui, matyt, su partijos pirmininko išrinkimu bus žiūrima visa savivaldos strategija. Kurį laiką, bent jau pusė Seimo frakcijos, buvo minėti kaip kandidatai Vilniuje. Norinčių dalyvauti yra ne vienas ir ne du. Bet viskas spręsis po naujos partijos vadovybės sudarymo“, – teigė parlamentaras.
 
„Valstiečiai“ kurpia planus nušluoti liberalus: svarsto galimybę kooperuotis kelti ir bendrą kandidatą
 
Kol kas neapsisprendę ir „valstiečiai“. Kaip Eltai teigė šios opozicinės partijos lyderis Ramūnas Karbauskis, „valstiečiai“ jau suradę rimtus kandidatus į merus įvairiose Lietuvos miestuose, nori ne ką mažiau perspektyvios asmenybės ir Vilniuje. Bent jau tokios, kuri sugebėtų sostinėje nugalėti liberalus. Todėl, aiškina politikas, „valstiečiai“ svarsto įvairias galimybes – nuo nepartinio kandidato iki kandidato, kurį keltų kelios politinės jėgos.
Vamzdis – šiuolaikinio Vilniaus puošmena. Slaptai.lt foto
 
„Dabar žiūrime, stebime situaciją. Galbūt bus tariamasi dėl kažkokio bendro kandidato, kuris galėtų iš Vilniaus miesto valdžios patraukti liberalus. Ir tai būtų Vilniui labai naudinga“, – sakė R. Karbauskis, pridurdamas, kad kol kas jo vedama partija dar su niekuo nederino galimybių telkti jėgas.
 
Politikas tik akcentavo tvirtą nusiteikimą rasti geriausią kandidatą ir įsitikinimą, kad konservatyvesnių pažiūrų politikas Vilniuje turi šansą susilaukti sėkmės.
 
„Šiandien mes neturime kandidato, kuris galėtų pilnavertiškai kovoti su dabartine Vilniaus valdžia. Vilniui norint pokyčių – reikia pašalinti liberalų ir konservatorių koaliciją“, – pridūrė politikas. Anot jo, ne kliūtis ir tai, kad Vilniuje gyvenantys miestiečiai progresyviau nei „valstiečiai“ žvelgia į įvairius kultūrinius ir socialinius klausimus.
 
„Čia toks dirbtinis dalykas“, – akcentavo R. Karbauskis.
 
Benas Brunalas (ELTA)
 
2022.07.26; 07:00
Aktualijos

Socialinis taksi. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Bręstant skandalui dėl Vilniaus savivaldybės sprendimo nutraukti „Socialinio taksi“ paslaugų teikimą neįgaliesiems, Seimo narė Orinta Leiputė skubiai kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją bei pačią savivaldybę.
 
Kreipimesi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją parlamentarė klausia, kokių veiksmų bus imtasi siekiant priversti sostinės valdžią persigalvoti ir persvarstyti galimai diskriminacinį sprendimą. 
 
„Sunku patikėti, kad tokie dalykai vyksta. „Socialinio taksi“ paslaugų paklausa – didžiulė. Svarbu suprasti, kad kalbame ne tik apie pavėžėjimą. Vilniaus valdžia atėmė iš žmonių galimybę sulaukti pagalbos išeinant iš namų, paprašyti nunešti daiktus, įsodinti, palydėti. Šios paslaugos teikiamos visą parą. Organizuojamos judėjimo negalią turinčių žmonių kelionės į darbą, ligoninę ar kitas vietas, kad būtų užtikrintas žmonių savarankiškumas ir orumas. Pašykštėjusi pinigų „Socialiniam taksi“, savivaldybė smogė neįgaliesiems tarsi iš pasalų, atkirsdama juos nuo gyvenimo“, – piktinasi O. Leiputė. 
 
Parlamentarė pažymi, kad kitų miestų savivaldybės toliau sėkmingai remia šią iniciatyvą, kuri plėtojama 14 savivaldybių.
 
„Vilniaus valdžios nurodomos priežastys – grynai biurokratinės. Eilinį kartą liudijame sostinės valdžios atotrūkį nuo žmonių kasdienybės. Ar tik nebus čia dar vienas atvejis, kai tokiu būdu kuriamos sąlygos apipilti pinigais kokius nors Vilniaus vadovams artimus verslo subjektus?“ – įtaria O. Leiputė.
 
Socialdemokratė pažymi, kad 2021 m. „Socialinis taksi“ teikė vidutiniški 700 paslaugų per mėnesį, nors realus poreikis – daug didesnis.
 
„R. Šimašius staiga nusprendė, kad žmonėms su negalia nebūtina išeiti iš namų. Ne tik darbas, bet ir parduotuvė ar kinas virsta svajone. Ar toks miestas gali vadintis moderniu, pažangiu, patogiu? Tikrai ne. Jam tinka apibūdinimas „žiaurus“, – mano O. Leiputė.
 
ELTA jau skelbė, kad nuo gegužės 2 d. Vilniaus gyventojai, turintys negalią, lieka be „Socialinio taksi“ paslaugų. Nepaisant didžiulio paslaugų poreikio, savivaldybė finansavimo šioms paslaugoms šiemet nesuteikė.
 
Socialinis taksi. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotrauka

„Išnaudojome savo turimus resursus ir esame priversti stabdyti paslaugų teikimą Vilniaus miesto gyventojams. Tai, kad po 10 metų veiklos sostinėje žmonės su negalia lieka be galimybės išeiti iš namų, nukeliauti į gydymo, darbo, švietimo, kultūros įstaigas – didelis žingsnis atgal“, –  teigia „Socialinio taksi“ vadovė Solveiga Ratkevičiūtė.
 
VšĮ „Nacionalinio socialinės integracijos instituto“ programa „Socialinis taksi“ veiklą pradėjo 2012 m.
 
2020 m. išaugęs į VšĮ „Socialinis taksi“ ir iki šiol paslaugas teikė 14 savivaldybių: Vilniaus miesto ir rajono, Kauno miesto ir rajono, Klaipėdos miesto ir rajono, Panevėžio miesto, Jonavos, Utenos, Ukmergės, Zarasų, Šiaulių, Radviliškio rajonuose ir Visagino mieste.
 
„Socialinis taksi“ nėra vien negalią turinčių žmonių pavežimas – tai ir pagalba išeinant iš namų, daiktų nunešimas, įsodinimas, palyda ir viskas, kas užtikrina asmens, turinčio negalią, savarankiškumą ir nepriklausomybę. Ši paslauga užtikrina efektyvų judėjimo negalią turinčių žmonių kelionių organizavimą į ekonominio ir socialinio užimtumo vietas (darbą, įvairias organizacijas, ligoninę, universitetą, kiną, teatrą, parduotuvę, susitikimus).
 
Jadvyga Bieliavska (ELTA)
 
2022.05.02; 11:30
Politinės intrigos

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Daug nedelsdamas iškart pasakysiu, kad, kaip atrodo bent man, tokiu nešvankiausiu naujai išsilaisvinusios Lietuvos  įvykiu yra Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos nutarimas (svarbi informacija apie tai pateikiama ir Komisijos sudėtis nurodoma Čia) šįmet šios premijos laureatu paskelbti žmogų, kuris prieš 20 metų labai grubiai išniekino Lietuvos vėliavą.

Motociklininkai su trispalvėmis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nukritęs iš mėnulio ant galvos ir nežinantis kitų šios istorijos aplinkybių žemiečių gyvenimo stebėtojas turėtų teisę suabejoti – ar reikia trūks plyš prisiminti visus žmogaus gyvenime per keli dešimtmečius pasitaikiusius paklydimus ir tuo pagrindu stigmatizuoti tą žmogų,  neatsižvelgiat į tai, kad anas kaip menininkas per tą laiką galbūt pateikė keletą įdomių projektų, permušančių ir nustelbiančių buvusius nesusipratimus. Tačiau nieko tokio, ką būtų verta paminėti, kas galėtų atkreipti dėmesį be jau pelnyto netikšos, išniekinusio Lietuvos vėliavą, liūdnos šlovės vardo naujai iškeptas laureatas negali pasiūlyti. Iš nežinios šis instaliacijų specialistas (mano pasišiaušusi atmintis vis dar neįleidžia įsidėmėti jo tikrinių vardo ir pavardės) buvo iškrapštytas tik dėl to, kad Šeimų maršo organizatoriai kreipėsi į prokuratūrą, prašydami įvertinti Lietuvos vėliavos išniekinimo faktą jo pateiktame videoperformanse, vaizduojančiame tūlą pilietį, nusišluostantį tirštai šokoladu išteptą veidą trispalvės pagalba. Toks štai humoras ne humoras, nors, žinoma, kitas galėtų pasakyti, kad pirmoji mums į galvą ateinanti kanalizacinio pobūdžio liaudiškoji asociacija rodo mūsų pačių sugedimo laipsnį, kai savo ruoštu čia po tirštu šokolado sluoksniu glūdi labai gili mintis, kurią dar reikėtų iškrapštyti.

Tualetai. Slaptai.lt nuotr.

Kokia tai mintis, ar ji galiausiai nėra panaši į sliekų ieškojimą užpakalyje? Performanso autorius įtikinėja, kad tokiu įvaizdinimu jis jau prieš 20 metų deklaravo idėją, jog Lietuva greitai taps ne tautiečių, o piliečių Lietuva. Tiesą sakant, niekados gyvenime dar nėra tekę susidurti su tokiu kvailu savaime kvailo daikto paaiškinimu. Kvailumas kvadratu, kitaip nepasakysi. Galop, kur čia ta pilietiškumo idėja glūdi? Ar storas šokolado sluoksnis ant veido turėtų mums priminti rasių įvairovę, o Lietuvos vėliavos pritaikymo siužetiniai vingiai savo ruožtu turėtų įtikinti žiūrovą, kad su trispalvės pagalba yra galima juodaodį atversti į baltaodį? Tai būtų komercinis pasiūlymas, nederantis su menininko pašaukimu, a? Dar kvailiau ir šiurpiau skamba įtikinėjimas, kad minėtoji instaliacija neva yra kovos su homofobija plakatas. Kad ir kaip ten būtų, šių eilučių autorius taip ir nesugebės patikėti iki savo gyvenimo pabaigos, kad vadinamieji instaliatoriai yra kažkokie menininkai. Bent jau aptariamu atveju instaliacija yra tokio neįtikėtinai žemo lygio, kad jokie užkalbėjimai neįstengs neskoningo išsidirbinėjimo kilstelėti į aukštesnįjį lygį nei priklauso pagal daiktų prigimtį.

Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija pranešė, kad šiam laureatui premija buvo skirta už kultūrinių stereotipų kritiką šiuolaikinio meno formomis (sic). Tai labai daug pasako ir apie pačią Komisiją, kuri nacionalinius lietuvių tautos ir nepriklausomos valstybės simbolius vadina kultūriniais stereotipais, ar ne? Žinia, ta pati Komisija kažkaip pražiopsojo, neįvertino premija dar ir tokio R. Šimašiaus, kuris yra  ne mažiau nusipelnęs „kultūrinių  stereotipų“  laužymo baruose, naikindamas istorinės atminties ženklus Vilniaus mieste ir Vyčio aikštėje įrengdamas pliažo instaliaciją. Ką dar liko apdergti? Ar galiausiai liko tik tai, kad su instaliuoto milžino, pakelto į orą malūnsparniais, pagalba iš viršaus bus apšiktas Gedimino bokštas, ar greitai bus varžomasi tik dėl to, kas efektingiau apspjaus motinos veidą?

Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai mūsų nacionaliniai jausmai yra užgaunami labai stipriai, o nacionaliniai simboliai išniekinami su neslepiamai pikta intencija, žvalgomės aplinkui, siekdami identifikuoti tuos piktadarius, paslaptingai kuždėdami vienas kitam apie kažkokius pašvinkusius globalistus arba, tarkime, žydus, mitologine to žodžio reikšme.

Anais sovietiniais laikais, nugriovus Maskvos centre stovėjusią didingą Kristaus Išganytojo cerkvę, buvusios šventovės vietoje buvo įrengtas  milžiniško dydžio baseinas su pirčių kompleksu. Dėl visiškai atsitiktinės aplinkybės, kad vienas iš naujųjų statybų architektų buvo žydų tautybės žmogus, šios šventvagystės siužetas žmonių pasišnibždėjimuose buvo tampriai siejamas su žydų populiacijos piktomis užmačiomis, platinant net tokį nesveikos vaizduotės sukurtą antisemitinį pasakojimą, kad neva naujame pirčių komplekse, atsiradusiam ant cerkvės pamatų, drauge buvo įkurta ir centrinė sovietijos žydų apipjaustymo būstinė.

Tai visiška nesąmonė, neabejotinai bjaurus antisemitinio pobūdžio prasimanymas, tačiau drauge būčiau linkęs manyti, kad čia minimos Komisijos veikla labai bjauriai nususo, keletą metelių pavadovavus jai tokiam Leonidui Donskiui, – drauge visiškai nesijaudinu dėl to, kokiam žanrui mano nusižiūrėjimą priskirsite. Iš tiesų, tos Komisijos veikla po minimų įvykių ne tik nususo ir sumenko, čia kažkas nutrūko, sugedo ar sulūžo taip nepataisomai, kad kai kurie Komisijos pasirinkimai šiandien jau ne tik žadina visuomenės pasidygėjimą, bet kartu teikia peno pagalvoti apie tai – ar gražiai pasivadinusi Komisija nėra tik liliputų gauja, užsimojusi viską suliliputinti aplinkui?  

Nešama Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.

Ar kretiniškas sprendimas buvo surežisuotas iš anksto, inspiruotas įtakingų politikų arba kitokio plauko veikėjų? Vis tik dar kraupiau būtų, jeigu toks sprendimas čia buvo priimtas Komisijos nariams baiminantis dėl to, kad nepasirodytų vienas kitam nepakankamai pažangūs, dėl noro savo iniciatyva atkeršyti opoziciniams visuomenės judėjimams arba dėl užkrečiamą pavidalą siaurame bendraminčių rate įgijusio protinio neįgalumo. Manding, čia yra kaip tik tas atvejis, kai apie įžūliai prasikišantį siauraprotystės faktą neturime teisės nutylėti net dėl diplomatinių sumetimų ar visuotinės taikos poreikio.

Lietuvos padangėje – Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kas be ko, ne visi tos Komisijos pasirinkimai kelia tokias baisias abejones, tačiau čia aptartas skandalingas įvykis daug ką nubraukia ir, kas yra liūdniausia, kompromituoja iškilius kūrėjus, kurie anksčiau buvo nominuoti šiai premijai gauti.

Jeigu kas nors nuplėštų vėliavą nuo valstybinės įstaigos sienų ir sutryptų ją į žemę,  tikriausiai gautų nemenką baudą už valstybės inventoriaus sunaikinimą. Tačiau nepalyginamai didesnius nuostolius patiriame, kai yra naikinamas Lietuvos nacionalinės vėliavos kaip simbolio integralumas.

Filosofo žodžiais tariant, simbolis ne tiek nurodo kažką, kiek talpina savyje tai, ką nurodo. Krikščionis paliudys, kad Eucharistijos simbolika nėra tik Paskutinės Vakarienės kultūrinis priminimas, bet yra Švenčiausiasis Sakramentas, užtikrinantis tiesioginį Dievo dalyvavimą, kai Šventų  Mišių misterijos metu duona ir vynas tampa Dievo kūnu ir krauju. Taip ir  Lietuvos vėliava nėra nutolusios Lietuvos ženklas, vien tik spalvinė etiketė, kažkoks tolimų įvykių priminimas, bet yra tikroviškos Lietuvos gyvas prasiveržimas, kiekvieną kartą prasidėjimas iš naujo, gyvenimo ribų praplėtimas, būties priauginimas.

2021.12.12; 18:41

Aktualijos

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybai priėmus sprendimą dėl sostinės centre esančio rašytojo Petro Cvirkos paminklo nukėlimo, meras Remigijus Šimašius teigė, kad toks Tarybos sprendimas nebuvo netikėtas. Jis akcentavo, kad buvo nuspręsta ne dėl paminklo griovimo, kaip sako kai kurie kiti politikai, o dėl paminklo perkėlimo į kitą vietą.
 
„Džiaugiuosi, kad toks sprendimas yra. Politinė pozicija: labai oriai ir dalykiškai. Ne apie kažkokį griovimą kalbama, o apie perkėlimą į kitą vietą, greičiausiai Nacionalinį muziejų Vilniuje“, – Eltai po balsavimo Taryboje sakė R. Šimašius.
 
Meras pabrėžė, kad šis sprendimas nereiškia, jog bus galima pakeisti Naujamiestyje esančio skvero, kuriame dar stovi paminklas, paskirtį.
 
„Aišku, kad skveras lieka, kaip skveras su esama struktūra, tik labai svarbu jį pritaikyti individualių poreikių žmonėms“, – tikino jis.
 
Vertindamas koalicijos partnerių mintį, kad sprendimas nukelti P. Cvirkos paminklą yra pergalė atkuriant istorinį teisingumą, R. Šimašius pabrėžė, kad jis Vilniaus erdvių desovietizaciją supranta pirmiausiai kaip šių vietų atnaujinimą.
 
„Istorinis teisingumas yra skambus žodis. Tiesą sakant, ir nacionalinėje valdžioje, ir pas mus koalicijos nuostatose yra apie viešų erdvių desovietizavimą, bet man asmeniškai viešų erdvių desovietizavimas, visų pirma, yra apie sovietinio planavimo tipo naujų rajonų pertvarkymą taip, kad jie atitiktų šiuolaikinius poreikius“, – aiškino Vilniaus meras.
Petras Cvirka. Paminklas; Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
 
Tačiau jis pabrėžė, kad, jam vadovaujant sostinei, buvo nukeltos ir sovietinės Žaliojo tilto skulptūros, o P. Cvirkos paminklą nukelti taip pat reikėjo jau anksčiau.
 
„Paties paminklo buvimas, aišku, žeidžia jausmus tų, kurie nukentėjo, o nukentėjo visa Lietuva. Aš tai traktuoju, kaip žingsnį, kurį reikėjo ir anksčiau padaryti. Po Kultūros paveldo komisijos sprendimo tą žingsnį galime padaryti“, – mano R. Šimašius.
 
ELTA primena, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba trečiadienį priėmė sprendimą nukelti sostinės centre esančio rašytojo P. Cvirkos paminklą. Už projektą, įpareigojantį savivaldybės administraciją imtis atitinkamų veiksmų dėl paminklo nukėlimo, balsavo 34 Tarybos nariai, 3 balsavo prieš, dar 6 susilaikė.
 
„Petro Cvirkos paminklas turi būti nukeltas ir teisės aktų nustatyta tvarka perduotas Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn“, – rašoma rezoliucijoje dėl P. Cvirkos paminklo.
 
Šiuo dokumentu sostinės taryba savivaldybės administracijos direktoriui pavedė parengti ir teikti Tarybai svarstyti sprendimų projektus dėl paminklo nukėlimo įgyvendinimo.
 
Administracija įpareigota, prieš imantis nukėlimo veiksmų, parengti planą dėl skvero laikinosios vizijos ir tęsti diskusijas su visuomene, įtraukiant ekspertus, dėl ilgalaikio viso komplekso sutvarkymo.
 
Taip pat savivaldybės taryba priėmė sprendimą P. Cvirkos paminklą ir keturias 2015 m. nuo Žaliojo tilto nukeltas skulptūras perduoti valstybei. Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas yra sakęs, kad šios sovietinės skulptūros turėtų tapti Nacionalinio muziejaus rengiamos ekspozicijos apie menininkų patirtą prievartą sovietmečiu dalimi.
 
Prie diskusijų dėl P. Cvirkos paminklo nukėlimo savivaldybės politikai grįžo po to, kai rugpjūčio 24 d. buvo priimtas Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimas išbraukti šį objektą iš Kultūros vertybių registro.
 
Leonardas Marcinkevičius (ELTA)
 
2021.09.16; 07:00
Politinės intrigosSkaitomiausios

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Apie Petro Cvirkos prozos veikalų vertę neturiu jokios pagrįstos nuomonės, nes tikriausiai nieko iš jo raštų nesu skaitęs net vaikystėje, tačiau viena bibliotekininkė liudija, kad, pasklidus gandui apie planuojamą Cvirkos paminklo nuvertimą (iškėlimą?), pastebimai šoktelėjo skaitytojų susidomėjimas šio rašytojo kūrybiniu palikimu, žmonės esą masiškai tempia į namus jo knygas, nežiūrint to, kad bibliotekos dirba ekstremalios situacijos sąlygomis. Tai reiškia, kad rašytojo atminimas prisikelia iš numirusių, vėlė prabunda, jo veikalai iš naujo yra atverčiami, sužinojus, kad 60 su viršum metų išstovėjęs ir jau suvis sukriošęs kontroversiško rašytojo paminklas bus nubaustas kalėti, uždarytas į belangę ar net nukankintas ketvirčiuojant.

Petras Cvirka. Paminklas; Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Tikriausiai nieko verti yra pasakojimai, kad P.Cvirka buvo nunuodytas sovietų valdžios agentų 1947 m., baiminantis rašytojo atsivertimo į kitą pusę, kažin ar anas išties jau buvo toks didelis kankinys, kaip dabar kartais sporadiškai yra bandoma pavaizduoti, tačiau labai tikėtina, kad kankinio statusą liaudies vaizduotėje greitai įgys P.Cvirkos paminklas. Kas be ko, ne kiekvienam buvo lemta tapti kovotoju už laisvę, tačiau tokiu atveju, kaip matome, nelaimėliui galima guostis bent tuo, kad kartais net ir labai nešvento žmogaus paminklas įgyją paminklo disidento statusą.

                                                                               XXX

Tačiau, broliai ir seserys, ne pats paminklo nukėlimas mums gali užtraukti dideles nelaimes, daug didesnį nerimą turėtų kelti tai, kad meras Šimašius jau siūlo P. Cvirkos skverą iš šalia prilipusią gatvę pervadinti į Uosto skverą ir Uosto gatvę, tarsi dar būtų galima kur nors išplaukti.

Klaipėdos jūrų uoste. Slaptai.lt nuotr.

 

Jeigu prisimenate, tas pats Šimašius neseniai niekuo dėtą Lukiškių aikštę buvo pavertęs pliažu, taigi dabar jau baisu net pagalvoti apie tai, kokius grandiozinius užmanymus puoselėja nevykėlis meras, užsimoję vieną iš pagrindinių miesto skverų pavadinti Uosto vardu. Klausiu labai rimtai – ar tas pats Šimašius jau nėra nusprendęs užtvindyti Vilniaus miestą, paverčiant jį Vilniaus mariomis, ir tokiu būdu štai nuplaunant visas nuodėmingo vadovavimo savivaldybei žymes? Tarkime, „Po manęs nors ir tvanas“, dar spės pagalvoti Šimašius, pavertęs Vilniaus miestą nuskendusių laivų kapinynu su vaiduoklių uostu, vietoj buvusio skvero.

Lukiškių aikšė po Remigijaus Šimašiaus fantazijų. Slaptai.lt

Žinia, nuskendusio dugne laivui vadovauja padugnių komanda, todėl jums, broliai ir seserys, į rugsėjo 10 d. mitingą derėtų rinktis užsidėjus gelbėjimosi liemenes.

2021.09.09; 06:00 

                                                                            XXX

                  išvykome iš ryto kai vanduo čia matinis

                  į  marių dugną ir įstrigęs į žoles

                  jaugi nesisarmatydamas paskenduolio akimis matai

                  undinės priartėjančias akis giliai žalias

                                                                         X

 

                  ką akys dar matys? –                                                  

                  — gyvenimas po vandeniu giliai apatiškas

                  dugnu ropoja krabo palikuonis jaunas

                  nuo svorio egzistencijos likučiai sustumti į apačias

                  geriausiai vystosi čia vis tik žiaunos

                  o vadovauja jaunavedys

                                                                     X

 

                       geldelės dugnas kaip biudžetas kiauras

                       pro kriauklę byra pliažo smėlis po šiai dienai

                       iš kiaukuto per viršų verčias miesto kiaulės

                       pabėgusios į sodą žinomą tik poseidonui

Politinės intrigosSkaitomiausios

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vilniaus apygardos administracinis teismas nepanaikino Šimašiaus draudimo rinktis į Šeimų sąjūdžio organizuojamą mitingą rugsėjo 10 d. Kyla klausimas – kas toliau, kur visa tai veda? Ogi, jeigu nebus greito sprendimo, leidžiančio susigrąžint konstitucijoje įtvirtintą teisę žmonėms rinkti į taikius mitingus, neliks nieko kito kaip  konstatuoti faktą, jog valstybės funkcija Lietuvoje perėmė labai nevalyva ir niekšinga gauja.

Didžiausias antikonstitucinis nepriklausomybės laikų akibrokštas yra demoralizuotos Vilniaus savivaldybės sprendimai, blokuojantys žmonių teisę laisvai išsakyti savo nuomonę, draudžiantys kritikuoti nevykusius valdžios veiksmus. Tačiau vadovaujantis tokiai antikonstitucinei orgijai Šimašius, kaip atrodo, turi dar toliau siekiančių planų: jam svarbu ne tik pažeminti Lietuvos valstybę, bet ir išprovokuoti tokią valdžios ir protestuojančių žmonių kaktomušą, kuri leistų pamiršti jo niekingus darbelius, paskandinusius Vilniaus savivaldybę į antilietuviškos isterijos ir nepotizmo liūną, ir, galimas daiktas, tokiu būdu taip pat pridengti savo bendrapartiečių, kurie vis dažniau ir garsiau yra vadinami Lietuvos išdavikais, nugaras. Jau tai, ką žinome, leidžia teikti aiškią išvadą, kad Šimašius yra mūsų laikų provokatorius Nr.1, siekiantis sukelti dar neregėtą sumaištį visuomenėje, užsimojęs net prieš pilietinės taikos likučius ir regimybę. Taigi aišku ir tai, kad niekas negali pavadinti rengiamo mitingo nesankcionuotu, jeigu žmonių minios nepaklus Šimašiaus iniciuotiems antikonstituciniams veiksmams. Žinia, Konstitucija mus įpareigoja kovoti prieš konstitucinės santvarkos naikintojus, t. y. naujųjų dienų stribus.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kas galėtų paneigti, kad kartą išdavęs Baltarusijos laisvės kovotojus Lukašenkai, kartą pasitarnavęs diktatoriui, tas pats Šimašius toliau netarnauja kaimyninės šalies satrapui, a? Kad ir kaip ten būtų, baisu yra jau tai, kad Šimašius platina nihilistinio antivalstybingumo užkratą savo aplinkoje, užgriebdamas net teisines institucijas, tokias kaip Vilniaus apygardos prokuratūra ir teismas, demoralizuoja savivaldybės tarnybų veiklą. Po Šimašiaus reikės paplušėti bandant išvėdinti ir dezinfekuoti šių įstaigų kabinetus, – jeigu tai įmanoma padaryti iš principo, – tačiau mūsų visų labui reikėtų pabandyti užbėgti pavojingiems įvykiams prieš akis, teisiškai įvertinant sprendimus dėl mitingo draudimo kaip antikonstitucinius ir priešiškus Lietuvos valstybei, kaip niekingo provokatoriaus išpuolius.

VSD – svarbi įstaiga. Slaptai.lt nuotr.

Mitingo organizatoriai buvo viešai pasižadėję užtikrinti tvarką, vengiant ekscesų, tačiau dabar, skelbiant mitingą nelegaliu, organizatoriai gali nusiplauti rankas, ar ne? Ar dabar įvykių seka priklausys tik nuo įnoringos, greitai užsivedančios minios kaprizų? Kaip atrodo bent man, Šimašius ir panašūs veikėjai pasistengė pašalinti paskutinę kontrolės instanciją, kuri galėjo ir norėjo nukreipti prabudusią protestams tautą labiau civilizuota linkme. Kas dabar bus kaltas, jeigu susidūrimai tarp valdžios ir minios įgys kruviną pobūdį.

Vis tik raginčiau Šeimos sąjūdžio organizatorius koncentruotis į pozityvius, t. y. valstybę kuriančius tikslus, tokiu būdu pasipriešinant valstybės naikintojams, tokiems kaip Šimašius ir jo bendraminčiai. Kaip atrodo bent man, šiandien svarbiausia būtų su masinio judėjimo pagalba, su pažadintos tautos pritarimu pabandyti išvalyti valstybės institucijas nuo nepotizmo puvėsių, kurio dvoko jau neįmanoma nuslėpti net su gesintuvų dydžio dezodoranto purškalo balionų pagalba.

Mūsų šalis išties yra tapusi pasibaisėtinu gyvulių ūkiu, nes čia kai kurių šeimų kategorijos yra lygesnės už lygias.

V. Putinas ir A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.

Išsikerojusios nepotizmo džiunglės tikriausiai yra dar didesnis pavojus mūsų valstybės gyvastingumo palaikymui nei Putino ir Lukašenkos kartu sudėjus išradingumas, siekiant mums pakenkti.

Kaip atrodo bent man, tokią taksonomiją ir inventorizaciją, siekiant nustatyti nepotizmo koeficientą įstaigoje, reikėtų pradėti nuo VSD,  taip parodant valstybės saugumo ir gyvastingumo užtikrinimo pavyzdį kitoms šalies institucijoms.

2021.09.06; 18:00

AktualijosSkaitomiausios

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Vilniaus miesto tarybos frakcija „Laisvės ir teisingumas“ kartu su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos nariais kreipėsi į savivaldybės Etikos ir Antikorupcijos komisijas prašydami pradėti tyrimus dėl Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus veiksmų laiku nedeklaruojant artimų santykių su architekte, kurios įmonės gaudavo pelningus užsakymus iš Vilniaus miesto savivaldybės, bei galimų protekcijų ir korupcijos.
 
„Nevertiname R. Šimašiaus asmeninio gyvenimo peripetijų, tačiau jis eina Vilniaus mero pareigas ir dėl to kyla rimtų įtarimų dėl jo netinkamo viešųjų ir privačiųjų interesų laikymosi, elementarių sąžiningumo ir skaidrumo principų negerbimo bei dėl galimų korupcinių schemų proteguojant savo sutuoktinę Gilmą Teodorą Gylytę ir jos įmonę UAB „DO architects“.
 
Pirma, niekam nekyla abejonių, kad santykiai neatsiranda per vieną diena, kaip ponas Šimašius bandė aiškinti. Taigi kyla natūralūs klausimai – kiek laiko buvo slepiami mero R. Šimašiaus santykiai su nauja žmona bei kokia įtaka buvo daroma jo dabartinės žmonos įmonei laimint viešuosius pirkimus Vilniaus miesto savivaldybėje? Pakankamai akivaizdu, kad R. Šimašius pastaraisiais metais gyveno nuolatiniame interesų konflikte nedeklaruodamas savo artimų santykių ir tokiu būdu galėjo daryti netiesioginę įtaką dabartinės žmonos naudai.
 
Antra, mūsų frakciją pasiekė informacija, kad savivaldybėje galimai viešėjo korupcinė schema, kurios pagalba galėjo būti piktnaudžiaujama tarnyba proteguojant savo pasirinktus projektuotojus, sudarant jiems išskirtines sąlygas laimėti neskaidrius konkursus, todėl tokiomis aplinkybėmis išsamus tyrimas būtinas.
 
Trečia, pažymėtina, kad ir R. Šimašiaus naujos sutuoktinės pusbrolis Benediktas Gylys per savo paties paramos fondą BGF taip pat turėjo ryšių su Vilniaus miesto savivaldybe ir jos kontroliuojama VšĮ „Go Vilnius“. Nors ir gerokai pavėluotai, bet ryšys su nauja žmona jau deklaruotas, tačiau apie sutuoktinės pusbrolį Benediktą Gylį dar niekur neužsimenama, kai tuo tarpu jis buvo didžiausias R. Šimašiaus rinkiminės kampanijos rėmėjas. Taigi, panašu, kad R. Šimašius yra įsivėlęs į giminystės verslo UAB, kuriame buvo sudarytos palankios sąlygos galimai naudotis mokesčių mokėtojų pinigais asmeninei naudai per būsimą sutuoktinę gauti, bet ir gauti naudą rinkimų metu”, – sako Ž. Šilgalis.
 
Jo teigimu, jau žinomi faktai rodo, kad R. Šimašius, nevengęs kaltinti įvairių politinių oponentų, pats ciniškai naudojosi savo tarnybine padėtimi, toleravo nepotizmą bei galimai pažeidinėjimo įstatymus. Primintina ir tai, kad Vilniaus meras aktyviai gindamas partnerystės įstatymo būtinumą argumentuodavo, jog tai svarbu ir dėl to, jog būtų galimybės žinoti apie artimus ryšius juos deklaruojant bei tuo būdu išvengti viešų ir privačių interesų konfliktų, tačiau pats šito nepaisė. R. Šimašiui derėtų prisiimti atsakomybę ir atsistatydinti iš Vilniaus mero pareigų“ – Vilniaus miesto tarybos frakcijos „Laisvė ir teisingumas“ bei Valstiečių ir žaliųjų partijos narių taryboje vardu ragina frakcijos narys Ž. Šilgalis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.05; 09:00
Politinės intrigosSkaitomiausios

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo opozicinė Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) prieš kelis mėnesius kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (VTEK) su prašymu ištirti, ar sostinės savivaldybės pareigūnai nesupainiojo viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo, nepažeidė teisės aktų. Dabar LSDP dėmesį patraukė ir tai, kad naujosios Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus žmonos, architektės Gilmos Teodoros Gylytės įmonės yra laimėjusios ne vieną pelningą savivaldybės konkursą. Socialdemokratai ketina išplėsti jau anksčiau jų inicijuotą tyrimą dėl galimo nepotizmo ir korupcijos Vilniaus savivaldybėje, kuri, jų vertinimu, „genda nuo galvos“.
 
„Dėl giminystės ir draugystės poveikio sostinės savivaldybės sandoriams socialdemokratai jau prieš kelis mėnesius kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (VTEK). „Dabar iškilo ir „meilės“ faktoriaus klausimas“, – pranešime spaudai teigia LSDP Vilniaus skyriaus pirmininkas Povilas Pinelis.
 
Socialdemokratui susirūpinimą kelia ir kai kurių sostinės NT vystytojų pareiškimai.
 
„Ne mažesnį susirūpinimą už būsimos sutuoktinės įmonei išmokėtus vilniečių pinigus kelia ir Vilniaus architektų teiginiai apie tai, kad nekilnojamojo turto vystytojai, kurie bendradarbiauja su naujosios R. Šimašiaus žmonos įmone, savo projektus savivaldybėje suderina gerokai lengviau nei kiti. Jeigu tokie teiginiai pasitvirtintų, galėtume kalbėti apie gan akivaizdžią korupcinę schemą, kurioje už palankius sprendimus yra atsiskaitoma su tarpininkų pagalba“, – sako P. Pinelis, kartu pabrėždamas, kad savivaldybė taip esą „pramušė dugną“.
 
„Po žurnalistų atliktų tyrimų aiškėja, kodėl meras taip atlaidžiai žiūrėjo į tai, kad Vilniaus savivaldybės užsakymus laimi jos tarnautojų ar jų giminaičių įmonės. Paaiškėję nauji faktai apie mero žmonos įmonės sėkmę, jos „auksines“ idėjas, už kurias savivaldybė sumokėjo šimtus tūkstančių, rodo: pramuštas dugnas. Jau net nebeišeina klausti, kas toliau“, – sako P. Pinelis.
 
Seimo Audito komiteto pirmininko pavaduotojos socialdemokratės Rasos Budbergytės dėmesį patraukė dabartinės mero R. Šimašiaus žmonos įmonei sumokėta 768.350,00 eurų suma už „mokslo paskirties pastato (gimnazijos) architektūrinės idėjos projektinį pasiūlymą“.
Vilniaus verslo dangoraižiai Konstitucijos prospekte. Slaptai.lt nuotr.
 
„Neaišku, už ką tie pinigai sumokėti. Jeigu, kaip skelbiama, už „architektūrinės idėjos projektinį pasiūlymą“, t. y. už idėją, tai verta griebtis už galvos. Kažkoks kosmosas. Net ir už realius gimnazijos projektavimo darbus tokia kaina būtų netikėta, o čia – „idėjos pasiūlymas“, – stebisi parlamentarė.
 
„Prieš kurį laiką viešojoje erdvėje pasirodžius informacijai apie tai, kad sostinės savivaldybės skelbiamus konkursus laimi Vilniaus savivaldybės tarnautojų, jų sutuoktinių ir giminaičių įmonės, o pastarieji netgi neteikia viešų ir privačių interesų deklaracijų, nors tai daryti privalo, Seimo vicepirmininkas Julius Sabatauskas kreipėsi į VTEK prašydamas ištirti, ar Vilniaus savivaldybės pareigūnai nesupainiojo viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo, ar nepažeidė teisės aktų. Socialdemokratai dabar dar nuodugniau aiškinsis visas aplinkybes,  leidžiančias įtarti galimą viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktą, šįkart jau ir paties mero bei jo žmonos“, – rašoma LSDP pranešime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.03; 09:47
AktualijosSkaitomiausios

Prof. V. Landsbergiui įteiktos sostinės garbės piliečio regalijos. Vilniaus m. sav. nuotr.

Antradienį, Valstybės dieną, Vilniaus meras Remigijus Šimašius per iškilmes Rotušėje įteikė regalijas 19-ajam sostinės garbės piliečiui – politikui, visuomenės veikėjui, kultūrologui ir publicistui profesoriui Vytautui Landsbergiui.
 
Dešimtimis įvairių valstybių aukščiausio rango apdovanojimų per tris dešimtis metų po Nepriklausomybės atgavimo pagerbtas prof. V. Landsbergis jau daugiau nei 70 metų yra vilnietis, savo veikla garsinantis Lietuvos sostinės vardą. Dar vasarį priimtu Vilniaus miesto tarybos sprendimu pažymėtas V. Landsbergio istorinis vaidmuo ir nuopelnai Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui, laisvos Lietuvos, o kartu ir Vilniaus, politikos bei kultūros raidai, patvirtinta, kad visa profesoriaus veikla verta Vilniaus miesto garbės piliečio vardo.
 
„Profesorius V. Landsbergis yra de facto pirmasis Lietuvos prezidentas, tikiuosi, kad Seimas tą galiausiai ir pripažins. Bet patyrė jis visko – daug aplodismentų, daug pagarbos, bet ir daug pykčio. Ir ne tik iš tų, kurie kėsinosi į Lietuvą ir mūsų laisvę, bet ir iš mūsų tėvynainių. Iš tų, kurių labui Vytautas Landsbergis tiek daug dirbo, ir tiek daug atidavė. Nenoriu pasakyti, kad šiandien prasideda jau nauja era – ji prasidėjo jau prieš kurį laiką, bet šiandien mes tiesiog grąžinam skolas ir pagerbiam tai, ką turim gerbti iki kaulų smegenų“, – sakė Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.
 
Prof. V. Landsbergis savo padėkos kalboje prisiminė visada mėgęs istoriją, o kylant Lietuvos sąjūdžiui „su būreliu draugu pamėginęs netgi daryti istoriją“.
 
„Pavyko sukelti šurmulį, nelemtą geopolitinę katastrofą, kai Vilniaus-Kauno ašis ėmė suktis, taisydama senės Europos žemėlapį. Ši dvipolė ašis yra Lietuvos jėga, kurią branginkime nesimėtydami graužtukais vieni į kitus, nes ant jos laikysis ir tikiu, kad liks Lietuva. Aš irgi, kaip matote, dvipolis, iš dviejų šaknų. Dabar, žinoma, jau visai susenau kaip vilnietis, bet nepamirštu to ir noriu, kad Lietuva būtų vieninga“, – sakė naujasis Vilniaus miesto garbės pilietis.
Prof. V. Landsbergiui įteiktos sostinės garbės piliečio regalijos. Vilniaus m. sav. nuotr.
 
Vilniaus miesto garbės piliečio vardas – aukščiausias įvertinimas, kurį miestiečiai gali inicijuoti ir suteikti asmenybėms už miestui ir Lietuvai reikšmingus darbus. Garbės piliečio vardas suteikiamas nuo 1996-ųjų. Garbės piliečiais iki šiol buvo išrinkti Ronaldas Reaganas, Jonas Baldvinas Hanibalssonas, Kazimieras Vasiliauskas, Mstislavas Rostropovičius, Dennisas Hastertas, Česlovas Milošas, Justinas Marcinkevičius, Zbigniewas Brzezinskis, Jonas Kubilius, Algirdas Kaušpėdas, Tomas Venclova, Shimonas Peresas, Algirdas Mykolas Brazauskas, Algimantas Nasvytis, Samuelis Bakas, George’as W. Bushas, Viktoras ir Danguolė Butkai bei Julius Sasnauskas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.07.07; 06:00
Politinės intrigos

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Aplinkos ministras ir Liberalų sąjūdžio (LRLS) frakcijos narys Simonas Gentvilas keistu vadina Vilniaus miesto savivaldybės sprendimą neišduoti leidimo „Šeimų gynimo maršo“ organizatoriams birželio mėnesį sostinėje surengti dar vieną trijų dienų mitingą. Liberalas nesupranta, kodėl sostinės savivaldybė suteikė teisę organizuoti 7 tūkst. žmonių surinkusį mitingą gegužės mėnesį, kai epidemiologinė situacija buvo sudėtinga ir atsisakė išduoti leidimą dabar, kai Vyriausybė nebetaiko žmonių skaičiaus ribojimo renginiuose.
 
„Sunku matyti nuoseklumą. Viena vertus, prieš tai leistas mitingas, kuris mus, kaip Vyriausybę, įspaudė į kampą, kai 7 tūkst. žmonių susirinko ir po to negalėjome rasti juridinio pagrindo pasakyti, kad tai buvo nelegalu. Vyriausybė tuomet apsisprendė neberiboti žmonių skaičiaus atviruose renginiuose. O čia kokiais motyvais dabar priimtas sprendimas? Vyriausybė, jau pasakiusi, kad galima iš esmės neberiboti žmonių skaičiaus, o dabar staiga ribojama“, – „Žinių radijui“ ketvirtadienį sakė S. Gentvilas.
 
Liberalas teigia, kad jam šis sprendimas iš dalies priminė Vilniaus miesto savivaldybės sprendimą praėjusiais metais Lukiškių aikštėje įrengti daug aistrų sukėlusį paplūdimį.
 
„Man tai truputį primena Lukiškių aikštės konfliktą, kai tu, kaip politikas, supranti, kokie tavo žingsniai poliarizuos ir skaldys visuomenę, bet nesantaiką galima per akimirką įžiebti, taiką reikia kurti mėnesiais. Dažnai tie politikai, kurie paskui kibirkštis vaikšto, po to gali sukelti rimtus gaisrus“, – samprotavo aplinkos ministras.
 
Politikas teigė suprantąs, kad susibūrimus kartais tenka riboti tuomet, kai kyla reali grėsmė visuomenės saugumui.
 
„Toleruoti reikia tol, kol netolerancija nenužudo pačios tolerancijos. Mes turime leisti žmonėms išsisakyti, bet jeigu jie peržengia ribą ir pradeda niokoti visuomenę, tai tada reikia įžengti valstybei“, – teigė S. Gentvilas, kartu patikslindamas, kad valstybė gali įsikišti tuomet, kai susibūrimas perauga į smurtą.
 
„Kai peraugama į smurtą, konkrečius asmeniškus įžeidinėjimus, persekiojimus, grasinimus, kai pažeidžiamas asmens privatumas ir saugumas, tada reikia valstybei įžengti, bet žmonių išsisakymų, kad ir kaip man jie nepatiktų, turbūt nereikia riboti“, – įsitikinęs LRLS frakcijos narys.
 
Visgi politikas nemano, kad šiuo atveju kyla reali grėsmė kokiai nors konkrečiai žmonių grupei, todėl, jo nuomone, organizuoti antrąjį „Šeimų gynimo maršo“ mitingą sostinės savivaldybei derėtų leisti.
 
„Aišku, kai kalba eina apie mažumų teises, kaip šiuo atveju, tai dažnai tos mažumos ir būna mažumose, joms tikrai reikia užtikrinti balsą ir stovėti už jas. Čia yra privalu daryti politikams, kurie nori santaikos visuomenėje, nes ne tik dauguma turi spręsti už mažumas, bet mažumos turi būti apsaugotos. Tačiau šiuo atveju, kai iš esmės yra draudžiama pasisakymo teisė, man tai atrodo keista“, – mano S. Gentvilas.
 
ELTA primena, kad Vilniaus meras Remigijus Šimašius, argumentuodamas, kodėl Vilniaus miesto savivaldybė „Šeimų gynimo maršo“ organizatoriams nedavė leidimo birželio mėnesį sostinėje organizuoti trijų dienų mitingo, sakė, kad, savivaldybės vertinimu, planuojamas renginys nėra protestas.
Lukiškių aikšė po Remigijaus Šimašiaus fantazijų. Slaptai.lt
 
„Ne, leidimo jie negavo ir dėl labai elementarios priežasties – reikia dalykus vadinti savo vardais. Joks čia ne protestas ir jokia čia ne Konstitucijos teisė realizuoti savo politines pažiūras. Tai yra politinis festivalis, ir mes negalime sau leisti, kad karantino metu, kai patys organizatoriai be kaukių vaikšto ir nesilaiko taisyklių, vėl tas festivalis būtų tęsiamas“, – LRT radijui yra sakęs R. Šimašius.
 
Į pakartotinį prašymą išduoti leidimą renginiui su mažesniu dalyvių skaičiumi savivaldybė taip pat reagavo neigiamai. Atstovų teigimu, organizatoriai nėra pasiruošę valdyti žmonių srautų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.06.10; 05:00
Politinės intrigosSkaitomiausios

Lecho Kačynskio gatvė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

2018-03-06 „Vilnijos” draugija, „Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga“, „Lietuvos pensininkų sąjūdis”, Leonas Kerosierius ir Eglė Mirončikienė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydami panaikinti 2018-02-07 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 1-1348 „Dėl Lecho Kačynskio vardo suteikimo gatvei ir jos ribų”. Taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lenko kortos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai vertinimo.

Pareiškėjų vertinimu, gatvės pavadinimas L. Kačinskio vardu kursto tautinę nesantaiką, nes jo vardas siejamas su LLRA-KŠS, kurios viena iš pagrindinių veiklos sričių yra Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos statuso menkinimas, Lietuvos asmenvardžių, vietovardžių, viešųjų užrašų nevalstybine kalba, dvikalbystės Vilniaus apskrityje įteisinimas, lietuvių istorinės atminties niekinimas. Partijos lyderiai šmeižia Lietuvą, jos vadovus, atvirai demonstruoja lojalumą kitai valstybei bei priešina Lietuvos piliečius tautiniu ir kalbiniu pagrindu.

Pareiškėjai nurodė, kad L. Kačinskis Lietuvoje yra žinomas kaip Lietuvai nenaudingos Lenkų kortos iniciatorius. Tai yra vienašališkas ir nediskretiškas Lenkijos veiksmas. Lietuvos interesų požiūriu, tokie veiksmai laikytini tam tikro nelojalumo valstybei išraiška. Lenko korta vertintina kaip įsipareigojimas užsienio valstybei ir galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

L. Kačinskis buvo nuoseklus J. Pilsudskio idėjų tęsėjas, rėmė Lietuvoje veikiančias organizacijas, kurios rūpinasi šio lietuvių tautos priešo atminimo įamžinimu, stato paminklus lietuvius žudžiusios Armijos Krajovos kariams, švenčia Vilniaus užgrobimo metines.

Be to, miesto tarybos sprendimas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas. Iš viešai pateiktos informacijos žinoma, kad 2008 m. pats L. Kačinskis įteikė lenko kortas per 70 asmenų, tarp jų ir LLRA-KŠS vadovui V. Tomaševskiui bei kitiems šios partijos nariams, kurie aktyviai  proteguoja L. Kačinskio vardo įamžinimą. Lenko korta suteikia jo turėtojui daug politinių, socialinių, ekonominių ir kultūrinių teisių, todėl Vilniaus miesto tarybos nariai, priklausantys LLRA-KŠS frakcijai, taip pat turintys Lenko kortą, nuo balsavimo šiuo klausimu privalėjo nusišalinti.

Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sprendimas dėl L. Kačinskio gatvės priimtas, pažeidžiant Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento reikalavimus. Jis buvo priimtas skubos tvarka, nepasitarus su visuomene, vietos bendruomenėmis, neatsižvelgus į Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisijos viešą raginimą neskubėti įamžinti L. Kačinskio atminimo.

2018-10-19 Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjų skundą atmetė ir nusprendė, kad pareiškėjai neturi teisės skųsti Vilniaus m. savivaldybės tarybos sprendimo, nes neturi materialinio suinteresuotumo, o ginti viešojo intereso neturi teisės.

Tačiau „Vilnijos” draugija, „Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga“, „Lietuvos pensininkų sąjūdis”, Leonas Kerosierius ir Eglė Mirončikienė apskundė tokį sprendimą ir 2020-05-20 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė nutartį grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.

Teismas nurodė, kad tautiniai, patriotiniai jausmai ir draudimas kurstyti nesantaiką yra Konstitucijos saugomos vertybės, todėl teismas privalėjo ištirti, ar gatvės pavadinimas L. Kačinskio vardu pažeidė šias vertybes ir įstatymų saugomą interesą.

2020-11-19, po beveik 3 metų bylinėjimosi Vilniaus apygardos administracinis teismas iš naujo išnagrinėjo „Vilnijos“ draugijos, „Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos“, Lietuvos pensininkų sąjūdžio, Leonao Kerosieriaus ir Eglės Mirončikienė skundą ir jį patenkino visiškai.

Teismas Lietuvos Respublikos vardu panaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018-02-07 sprendimą „Nr.1-1348 dėl „Dėl Lecho Kačynskio vardo suteikimo gatvei ir jos ribų“.

Eglė Mirončikienė, Leonas Kerosierius

2020.11.20; 12:05

Politinės intrigos

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Didesnę dalį Lietuvos visuomenės sukrėtė Vilniaus mero įžūlumas, kuris, net su sostinės taryba nepasitaręs, savavališkai, matyt, negavęs kompetentingos kultūros paveldo apsaugos institucijos leidimo, pavertė istorinę Lukiškių aikštę paplūdimiu.

Visi prisimename, kiek laiko užtruko diskusijos dėl Lukiškių aikštės valstybinio įprasminimo. Nuomonės linko į istorinę Vyčio skulptūrą, po jo heraldinio pripažinimo – visų laikų pasipriešinimo visiems užpuolikams simbolio. Tos diskusijos tebesitęsia.

Pagaliau išgirdome oficialios, su kultūros paveldu susijusios institucijos, Valstybinės kultūros paveldo komisijos, reakcijos. Deja, pasmerkusi mero sprendimą, Komisija tuo ir apsiribojo.

Lukiškių aikštę pavertė Open Beach. Slaptai.lt

„Skubotai priimti sprendimai dėl tokių valstybės istorinei atminčiai svarbių objektų, nesuteikus progos visuomenei išreikšti nuomonės, skatina šios susiskaldymą dėl svarbių paveldo objektų įveiklinimo, sako Valstybinė kultūros paveldo komisija.”

https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/simasius-uzsitrauke-paveldosaugininku-nemalone-papludimys-nedera-su-lukiskiu-aikstes-memorialine-reiksme.d?id=84607653

Tik tokią išvadą tesugebėjo padaryti Valstybinė kultūros paveldo komisija?  O kaip dėl kreipimosi į prokuratūrą?

Lukiškių aikštė yra įregistruota Kultūros vertybių registre. Kodas – 10371.

https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search

Dar yra toks LIETUVOS RESPUBLIKOS NEKILNOJAMŲJŲ KULTŪROS VERTYBIŲ APSAUGOS   Į S T A T Y M A S.

https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.15165?jfwid=rivwzvpvg

Ir straipsniai jame:

32 straipsnis. Atsakomybė už nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymų pažeidimus

Asmenims, pažeidusiems nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymus, taikoma baudžiamoji, administracinė ir kitokia atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

33 straipsnis. Žalos, padarytos nekilnojamosioms kultūros vertybėms, atlyginimas

Lukiškių aikšė po Remigijaus Šimašiaus fantazijų. Slaptai.lt

Juridiniai ir fiziniai asmenys, padarę žalą nekilnojamosioms kultūros vertybėms, jų teritorijoms arba apsaugos zonoms, privalo suremontuoti, restauruoti arba atkurti vertybes, atstatyti jų teritorijų arba apsaugos zonų fizinę būklę ir, be to, atlyginti padarytus nuostolius.

Lukiškių aikštės fontanuose žaidžia vaikai. Slaptai.lt

Nekilnojamųjų kultūros vertybių, jų teritorijų ar apsaugos zonų atstatymo būdą bei nuostolių dydį nustato Kultūros vertybių apsaugos departamentas.

Lėšos, gautos atlyginus padarytus nuostolius, naudojamos pagal šio įstatymo 27 straipsnį iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamiems nekilnojamųjų kultūros vertybių saugojimo darbams finansuoti.

Akivaizdu, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymai yra pažeisti. Net ir tuo atveju, jei kompetentinga institucija leidimą paversti Lukiškių aikštę pliažu merui patyliukais davė.

2020.06.24; 22:07

Aktualijos

Lukiškių aikštėje atidarytas dirbtinis paplūdimys „Open Beach“. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Valstybinės kultūros paveldo komisijos nuomone, Lukiškių aikštėje, vienoje Vilniaus svarbiausių reprezentacinių erdvių, Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas įrengti dirbtinį paplūdimį nesuderinamas su istorine ir memorialine Lukiškių aikštės reikšme.  
 
Lukiškių aikštės istorija siejama su okupacinių režimų represijomis ir laisvės kovų istorija. Tai pažymi ne tik archyviniai duomenys, bet ir įrengta atminimo lenta, įamžinanti 1863 m. sukilimo dalyvių mirties vietą bei akmuo Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo (nežinomo kario) būsimam paminklui. Tai yra istoriškai susiformavusi vientisa, urbanistinė erdvė, turinti valstybinę reprezentacinę, Lietuvos laisvės kovotojų memorialinę ir visuomeninę paskirtis, tad aikštės pritaikymo sprendimai turėtų apimti ir suderinti visas šias funkcijas.
 
Seimas yra priėmęs nutarimą, kuriame nustatyta, kad Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais. Paveldo komisija mano, kad smėlio paplūdimio įrengimas Lietuvos istorinei atminčiai, tautiškumui itin svarbioje viešojoje erdvėje nedera su memorialine ir istorine Lukiškių aikštės reikšme. Dirbtiniame paplūdimyje vykdomos veiklos gali nustelbti tokios aikštės viešąjį pažinimą miestiečiams, plačiajai visuomenei bei svečiams iš užsienio šalių.
Lukiškių aikštėje – dirbtinis paplūdimys „Open Beach“. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Paveldo komisijos žiniomis, paplūdimiui įrengti nebuvo pastatyti nauji pastovūs ar laikinieji inžineriniai statiniai, bet buvo panaudotos žiemos metu veikusios čiuožyklos konstrukcijos. Galimai dėl šios priežasties nebuvo skirta laiko visuomenei supažindinti su tokio pobūdžio aikštės įveiklinimu – sumanymas paviešintas, kai idėja jau pradėta įgyvendinti.
 
Skubotai priimti sprendimai dėl tokių valstybės istorinei atminčiai svarbių objektų,  nesuteikus progos visuomenei išreikšti nuomonės, skatina šios susiskaldymą dėl svarbių paveldo objektų įveiklinimo, sako Valstybinė kultūros paveldo komisija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.24; 09:43
Politinės intrigos

Aušros vartai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nieko neturiu prieš Ričardą Gavelį, kurio vardu Vilniaus meras Remigijus Šimašius siūlo pavadinti skverą prie Aušros Vartų.
Oršos mūšiui – 500 metų. Vytauto Visocko nuotr.
 
Bet sutikite, Vilniuje, ir ypač Senamiestyje, vardai turi būti amžių patikrinimus praėję.
 
Laikau mero žinią – provokacija.
 
Pasak įžymaus Lietuvos istoriko Alfredo Bumblausko, išliko žinių, kad iš pasaulinio Oršos mūšio grįžtančiam Konstantinui Ostrogiškiui pagal romėnų paprotį Vilnius surengė triumfo žygį. Tuo metu dar neseniai pastatyti miesto gynybos rytiniai vartai, pro kuriuos jis atvyko, jo garbei buvo pavadinti „Ostrožkije varota“. Bėgant laikui pavadinimas kito į „Aštriuosius vartus“, „Ostra brama“, kol lietuviai išvertę pavadino „Aušros vartais“. Pridursiu, kad ta proga didvyriui buvo leista Vilniuje įsteigti kelias ukrainietiškas stačiatikų cerkves. Jos ir dabar egzistuoja, tik Maskvos pavaldume.
 
 
Štai Konstantino Ostrogiškio vardu ir reikėtų skverą pavadinti.
 
 
Šioje temoje ir aš esu „prie ko”:
 
2020.06.05; 08:00
Politinės intrigosSkaitomiausios

V. Matijošaitis sieks antros mero kadencijos. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Politologai, vertindami didžiųjų miestų merų vaidmenį kovojant su koronaviruso krize, sutaria, kad Vilniaus ir Klaipėdos merai viešoje erdvėje buvo gerokai labiau matomi nei Kauno meras. Ekspertų vertinimu, drąsiausiai savo idėjas ir kritiką centrinei valdžiai koronaviruso krizės laikotarpiu reiškė sostinės meras Remigijus Šimašius.
 
Pasak politologų, Vilniaus mero kritika centrinei valdžiai paskatino Vyriausybę adekvačiau organizuoti darbą ir vertinti situaciją, o jo unikalias idėjas pastebėjo užsienio žiniasklaida.
 
Ekspertai, apžvelgdami uostamiesčio mero Vytauto Grubliausko veiklą per koronaviruso krizę, pripažįsta, kad meras, spręsdamas koronaviruso keliamus iššūkius, negailėjo kritikos centrinei valdžiai. Visgi ekspertai atkreipia dėmesį, kad V. Grubliauskas neretai vengdavo imtis realių veiksmų ir priimti nepopuliarius sprendimus.
 
Per koronaviruso krizę ypač retai viešoje erdvėje pastebimas Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, ekspertų teigimu, priėmė tikslingą ir politiškai apskaičiuotą sprendimą vengti viešo dėmesio. Politologai įsitikinę, kad V. Matijošaitis sąmoningai vengė kritikuoti centrinę valdžią dėl esamo artimo santykio su premjeru Sauliumi Skverneliu ir valdančiųjų lyderiu Ramūnu Karbauskiu.
 
V. Valentinavičius: V. Matijošaičiui neparanku konfliktuoti su valdančiaisiais
 
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virgis Valentinavičius akcentuoja, kad kovoje su koronaviruso krize Klaipėdos ir Vilniaus merai viešojoje erdvėje buvo gerokai labiau pastebimi nei Kauno meras. Kita vertus, jo teigimu, prie to prisidėjo ir objektyvūs veiksniai.
 
Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Politologas atkreipia dėmesį į tai, kad sostinei ir uostamiesčiui kriziniu laikotarpiu teko patirti didesnius iššūkius nei, pavyzdžiui, Kaunui.
 
„Klaipėdos ir Vilniaus merai buvo kur kas ryškesni ir labiau matomi negu Kauno meras. Visgi aš norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad ir Klaipėdoje, ir Vilniuje buvo susidarę kur kas rimtesnių koronaviruso židinių. Tuo metu Kaune reikalai buvo šiek tiek kuklesni“, – Eltai teigė V. Valentinavičius, pridurdamas, kad tai natūraliai programavo dažnesnius bei didesnius vietos bei centrinės valdžios susidūrimus.
 
„Prisiminkime, į kokią padėtį pastatė Vilnių Aurelijus Veryga, kai liepė apgyvendinti staiga iš užsienio atskridusius žmones, juos karantinuoti viešbučiuose. Vytauto Grubliausko atveju taip pat labai dažnai girdėdavosi neviltis, kad ateidavo prieštaringi centrinės valdžios nurodymai. Nebuvo aišku, ką daryti su keltais į Lietuvą grįžtančiais žmonėmis“, – pridūrė jis.
 
V. Valentinavičiaus manymu, koronaviruso krizės pradžioje centrinė valdžia nemažai blaškėsi tiek priimdama sprendimus, tiek komunikuodama su visuomene. Tad sostinės ir uostamiesčio vadovų A. Verygai bei S. Skverneliui skirta dažna ir aštri kritika, akcentavo MRU politologas, tam tikra prasme išėjo į gera – tapo savotišku akstinu adekvačiau organizuoti darbą ir vertinti situaciją.
 
Visgi politologas, vertindamas V. Grubliausko vaidmenį kovoje su koronaviruso krize, neužmiršta ir Generalinės prokuratūros pradėto tyrimo dėl Klaipėdos universitetinėje ligoninėje (KUL) Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) užfiksuotų pažeidimų. V. Valentinavičius primena, kad uostamiesčio meras dar nepriėmė sprendimo, ar atleisti KUL vadovą Vinsą Janušonį. Pasak politologo, būtent nuo šio sprendimo priklausys, kaip keisis V. Grubliausko reitingai.
 
„Viskas priklausys nuo to, kaip V. Grubliauskas išspręs šią situaciją, nes pakilusios akcijos gali labai greitai nukristi. Visa šita situacija labai greitai keičiasi, yra aktyvi ir čia tu negali būti garantuotas – vieną dieną tu turi reitingus, o kitą jau – nebe“, – teigė politologas.
 
Tuo metu Kauno meras, mano V. Valentinavičius, tikslingai nerodė iniciatyvos reikšti kritiškesnės nuomonės klaidas darančios centrinės valdžios atžvilgiu. To priežastis, įsitikinęs politologas, politiniai sumetimai bei artimos draugystės su S. Skverneliu ir valdančiųjų lyderiu R. Karbauskiu.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Galbūt čia kaltos jo draugystės su ponu R. Karbauskiu ir ponu S. Skverneliu. Galimas dalykas, kad V. Matijošaitis centrinei valdžiai per daug akių nedraskė ir dėl politinių sumetimų. (…) Net tada, kai Kauno ligoninėse buvo problemų, V. Matijošaitis savo nuomonės nereiškė“, – atkreipė dėmesį V. Valentinavičius.
 
„Aš manau, kad čia yra paprastas dalykas – varnas varnui akies nekirs. Nepamirškime, kad V. Matijošaitis, R. Karbauskis ir S. Skvernelis yra labai glaudžiai susiję politiniai sąjungininkai“, – pridūrė jis.
 
Apibendrindamas V. Valentinavičius leido suprasti, kad krizės metu proteguota vangi laikinosios sostinės mero politika ilgainiui gali kainuoti turimą politinę įtaką ir kauniečių palaikymą. Pasak jo, tokios baigties realumą sustiprina ir faktas, kad V. Matijošaičio reitingai nuosekliai ėmė smukti po pasibaigusių savivaldos rinkimų 2019 metais. Tad, prognozuoja politikos ekspertas, įvertinus susiklosčiusią padėtį, vargu ar reikėtų tikėtis, kad Kauno miesto mero reitingai vėl pakils.
 
„V. Matijošaičiui reikia arba grįžti į buvusį aktyvaus ir dažnai matomo politiko vaidmenį, arba susitaikyti su tuo, kad per kitus savivaldos rinkimus jam bus žymiai sunkiau išlaikyti mero kėdę“, – apibendrino V. Valentinavičius.
 
A. Pukšto: Kauno mero sprendimas atsiriboti nuo valdančiųjų yra politiškai apskaičiuotas
 
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas Andžejus Pukšto teigia, kad V. Matijošaičio sprendimas per koronaviruso krizę vengti viešo dėmesio yra politiškai apskaičiuotas. Nors politologas pritaria V. Valentinavičiaus išsakytai minčiai, kad V. Matijošaičiui neparanku konfliktuoti su valdančiaisiais, tačiau, pasak A. Pukšto, Kauno merui taip pat neparanku būti siejamam ir su valdančiaisiais.
 
Andžejus Pukšto. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„V. Matijošaitis prieš kokius trejus metus nuolat akcentavo palaikymą S. Skverneliui, palaikymą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijai. Todėl, man atrodo, jam šiuo metu labiau apsimoka atsiriboti nuo Vyriausybės. Juolab kad „valstiečiai“ nebeturės iniciatyvos Seimo rinkimuose“, – sakė A. Pukšto.
 
„Ko gero, atsargesnė V. Matijošaičio pozicija yra visiškai pateisinama ir politiškai apskaičiuota“, – pridūrė jis.
 
A. Pukšto įsitikinęs, kad daugiausiai gyventojų simpatijų koronaviruso krizės kontekste laimėjo R. Šimašius, kurio idėjos pasiekė net ir užsienio žiniasklaidą.
 
„R. Šimašius laimėjo dėl to, kad jo idėjos buvo išgirstos ne tik Lietuvoje, bet dalis jų dėmesio susilaukė ir užsienio žiniasklaidoje“, – teigė A. Pukšto, primindamas R Šimašiaus pasiūlymą Vilnių paversti atvira lauko kavine, o Vilniaus oro uoste surengti „Kino pavasario“ filmų peržiūrą.
 
Virgis Valentinavičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Reikia pripažinti: R. Šimašius sugeba komunikuoti“, – pridūrė jis.
 
Politologo nuomone, V. Matijošaitis dėl koronaviruso krizės papildomų rinkėjų simpatijų nei gavo, nei jų prarado. Visgi, A. Pukšto teigimu, daugiausiai visuomenės simpatijų dėl koronaviruso prarado V. Grubliauskas, krizės akivaizdoje laiku nesugebėjęs imtis realių veiksmų.
 
„Klaipėdos meras, man atrodo, čia labiausiai pralaimėjo, nes Klaipėdoje situacija buvo komplikuota, sudėtingiausia, jis labai aktyviai pradėjo komentuoti, o faktiškai ten reikėjo daugiau veikti, o ne kalbėti“, – sakė A. Pukšto.
 
„V. Grubliauskas šitoje situacijoje yra didžiausias pralaimėtojas“, – apibendrino politologas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.11; 03:00
Politinės intrigosSkaitomiausios

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Didelės nelaimės, katastrofos net ir ilgiausią demokratinio valdymo patirtį turinčiose visuomenėse gali prikelti atavistinius senųjų visuomenių tipų kompleksus, primirštus buvusiųjų laikų kliedesius, kolektyvinės pasąmonės košmarus. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, įkyriai kaip bjaurus sapnas pristojusi pandemija mūsų padangėje be visa ko kito žadina ideokratinės visuomenės arba panašios dvasios konfigūracijos simuliacinių pavidalų kompleksus, o tai užkrauna papildomą nesmagumo naštą ir taip nusiminusiam, nusmukusios nuotaikos, neretai šoko ištiktam žmogui.

Nominalia reikšme graikiškos kilmės žodis „ideokratija“ reiškia valdymą pagal idėjas: gr. idea – idėja, kratia – valdžia. Verčiant iš graikų kalbos minėtas žodis žadina gražiausius lūkesčius, ar ne, bent jau skamba nepalyginamai geriau nei žodžiai politinė idiotipija arba idiotokratija. Tačiau konceptualiąją savo reikšme šis žodis yra skirtas įvardyti tokiam ne pačios geriausios šlovės reiškiniui kaip žmogaus prigimties forsuoto ideologizavimo entuziazmas, kraštutiniais atvejais patampantis kito žmogaus sąmonės zombinimo manija. Todėl ideokratija kaip reiškinys neabejotinai yra ne mažesnė, bet dar didesnė bėda nei idiotokratija, – jei pasitaikantys kartas nuo karto kvailiai valdžioje kelia teisėtą žmonių pasipiktinimą ir atstūmimo reakciją, tai ideokratija pasibjaurėjimą papildomai žaidina dar ir savo sisteminiu pavidalu bei polinkiu į recidyvą, kai išvyta pro duris ji modifikuotu pavidalu bando sugrįžti pro kaminą arba vėl ir vėl prasisunkia pro iškorėjusių sapnų paviršių.

Ideokratija naikina moralinę pasaulio tvarką ir ginčija teisinės visuomenės idealą. Praktikoje valdymas pagal idėjas tampa atskiro žmogaus ar grupės susireikšminimo politiniame lauke pagal mobilizacinius lozungus, apeinant įstatymines nuostatas, atveju. Toks ideokratinis valdymas skaldo visuomenę į vadus ir minią, į liaudies tribūnus ir inertišką masę. Tiksliau tariant, žmonių tapimas beveide ir beteise minia yra pati geriausia dirva ideokratijos užgimimui, todėl ideokratijos šalininkai visomis išgalėmis siekia to, kad žmogus užstatytų savo laisvą valią, pamirštų visuomenės sutarties dalininko teises ir pareigas, pasirinktų būti ne subjekto, bet objekto būsenoje. Kas be ko, toks dalykas kaip baimę daugeliui įvariusi pandemija yra palankus išorinis ideokratijos kvazi-pavidalų užgimimo faktorius. Išgąsdintais žmonėmis manipuliuoti visados yra lengviau nei pelnyti jų pagarbą, parodžiusius sugebėjimą susikalbėti ir kompetentingumą.

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Šiandien dėl to, kas turės teisę išjoti į sceną ant balto žirgo kaip nugalėjęs slibiną tautos herojus, iš esmės varžosi trys figūros – Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Kaip atrodo, A. Veryga pasistengė pašalinti iš aikštelės Skirmantą Malinauską ne todėl, jog buvęs Sauliaus Skvernelio patarėjas neišmanytų visų bendravimo su žurnalistais niuansų, be greičiau tik dėl to, kad anas taip pat gviešėsi sužibėti po ideokratinės šlovės nimbu, kuris turėtų atitekti tik vienam – laimėtojui.

Apie A.Verygą kalbėjome praeitą kartą, be to, visiems suprantama, kad Ekstremalių situacijų komisijos pirmininkas šmėžuoja mums kiekvieną dieną prieš akis ne tik dėl tuštybę tenkinančios užgaidos, bet ir įpareigota savo statuso. Kita vertus, kaip atrodo bent man, Vilniaus ir Klaipėdos merai kartais per jėgą bando atkreipti tautiečių dėmesį, naudodamiesi ištikusios nelaimės atmosfera, siekdami ideokratinių lozungų tiražavimų pasikelti savo populiarumą.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai matau TV ekrane gražbyliaujantį R.Šimašių, neseniai naikinusį Vilniau mieste istorinės atminties ženklus, man išaugusio nerimo ir priartėjusios mirties grėsmės atmosferoje kyla tik vienas klausimas – ar išvis turime teisę gyventi, jeigu taip ilgai toleravome savo didvyrių atminimo išniekinimą, ar išvis turėjome teisę užgimti tokie, nesugebantys pasipriešinti blogiui?  Tai be visa ko kito yra terapinės reikšmės klausimai, padedantys suprasti,  kad nėra reikalo labai skeryčiotis, mėšlungiškai tvarstytis už gyvenimo, kai mirtis nusišypso bailiui. Tarkime, jeigu R.Šimašius būtų bent trupučiuką protingesnis, tikriausiai būtų nepraleidęs progos patylėti, vildamasis, kad populiacijai daugiau nei perpus išmirus, jo „žygdarbis“ gali ir pasimiršti.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta, barbaro sudaužyta. Slaptai.lt nuotr.

Kaip ir R. Šimašius, V. Grubliauskas yra žinomas ne tik savo miesto gyventojams, jie abu – nacionalinio skambesio politikai, liūdna, bet ne visados tik teigiamai Lietuvos žmonių vertinami personažai. Apgailėtina, bet džiazo genijus nesugebėjo pamatyti, kad mūsų brangioji Kuršių nerija verslo iškrypėlių yra nuodijama jo panosėje. Didingas nepastabumas!

Kiekvieną dieną V. Grubliauskas nacionalinių TV kanalų eteryje iškilmingu ceremonimeistro balsu praneša apie mirusių nuo koronaviruso Klaipėdos mieste žmonių skaičių. Ar tai ir yra didžioji mero misija?

Teisinė valstybės funkcionavimas normaliomis aplinkybėmis yra toks pat nepastebimas dalykas kaip neužterštas oras, kuriuo kvėpuojame be didesnių pastangų, kita vertus, tokioje nenormalioje situacijoje kaip mirtį sėjanti pandemija valstybės tarnybų normalumas yra dar labiau pageidaujamas dalykas, siekiant bent kažkokios pusiausvyros, bandant  išbalansuoti ant skustuvo ašmenų. Tokiomis aplinkybėmis ypač reikėtų vengti ideokratinio triukšmo, kaip taisyklė, dar labiau pakurstančio karščiuojančią sąmonę.

Kaip atrodo, visai kitą taktiką nei Vilnius ir Klaipėda renkasi Kaunas. Čia šiandien vengiama ideokratinio sąmonės užkrautumo ir žmogaus psichikos pertempimo, visą dėmesį sutelkiant į miesto tarnybų mobilizaciją, siekiant pandemijos sąlygomis dar didesnio jų veiklos konkretumo, tikslumo, pareigos kodo išpildymo.

Todėl negaliu nepasakyti: Visvaldas Matijošaitis atrodo solidžiau nei jo kolegos, Vilniaus ir Klaipėdos merai!

Net ir pandemijos bėdoje pravartu būtų neužmiršti teisinės visuomenės idealo.

Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Teisinės visuomenės principų įgyvendinimas nėra koks nors teisininkų, kaip atskiros žmonių grupės, savotiškos gildijos kaprizas, primetamas likusiai visuomenės daliai, bet demokratinio visuomenės organizuotumo visuotinis būdas. Galbūt galima būtų pasakyti net taip, jog teisinė valstybė kaip tokia yra demokratijos, išplėtota to žodžio prasme, forma (arba net Forma), taigi drauge yra šiuolaikinio civilizuotumo norma.

Labai sutrauktai teisinės visuomenės esmę galima nusakyti taip: Įstatymas yra aukščiausias žmonių santykių reguliavimo principas.

Demokratinė visuomenės tvarka yra naikinama, moderniosios civilizacijos pagrindai ardomi, kai, reguliuojant žmonių santykius, aukščiau įstatymo, – kaip formalaus žmonių santykio principo – nebijokime šiuo atveju žodžio „formalus“, – yra iškeliamos ideologinės platformos ir, siekiant galios, tiražuojami pseudomoralistiniai užkeikimais, moralė yra pajungiama politikai.

Iš tiesų, esame teisūs, kai reikalaujame, jog politikas būtų įsipareigojęs moralės pavyzdžiams ir normoms, pats rodytų gražaus elgesio pavyzdį; taigi neleiskime politikos atskirti nuo moralės, tačiau moralę atskirti nuo politiko – privalome, jeigu siekiame išsaugoti moralinę pasaulio tvarką. Politizuota moralė, moralė vardan „to ar kitko“, o ne savaimine savo verte, yra ne kas kita kaip nususinti lozungai, išnaudojami politinės galios varžybose, bet nieko bendro neturintys su moraline pasaulio tvarka, kuri reiškiasi per žmogaus valios laisvę.

Tokių lozungų suvešėjimas rodo ideokratinės valstybės principų gajumą, neįveikiamus refleksus, bjaurų užsiciklinimą. 

 

                              Mįslės  apie tris miestus užminimas

 

                                                  buvo užsnigtas miestas

                                                  su varveklių

                                                  durtuvais į nugaras

                                                   nebyliųjų žuvų

                                                   turgumi

                                                   ir

                                                   sapnuojančiais

                                                   besmegeniais

                                                   už

                                                   kampų

 

                                                  uždaras miestas

                                                  prie

                                                  jūros

                                                  tylos

                                                  labirintas

                                                 sraigės kiauto

                                                 tuščiavidurė

                                                 sargyba

 

                                               pavasarį

                                               ištrupėjus varvekliams

                                               iškart

                                               atsidarė

                                               nubudusios aikštės

                                               iš nuostabos

                                               plečiasi

                                               vienaakio

                                               akis

 

                                               miesto meras

                                               pingvinas

                                               pasitinka

                                               svečius

                                               dekoltuotas

                                               iki

                                              kulnų

 

                                                 *

                                             mus pasitiko

                                             ne vilko staugimas

                                             o šuns lojimas

                                             intonuojantis

                                             teisumą bei pagiežą

 

                                             nei miestas nei kaimas

                                             bet aišku

                                             kad čia

                                             dar

                                             gyvena

                                             n-tąja generacija

                                             aukštieji žemvaldžiai

                                             arba

                                             ypatingieji

                                             personaliniai

                                             pensininkai

                                             (pražilę

                                             teisininkai

                                             nuo  

                                             persų

                                             laikų)

 

                                            niekas

                                            vogčiomis

                                            nepravėrė

                                            užuolaidėlės

                                            pasižiūrėti

                                            : neoru 

                                                    *

                                      miestas tas įdomus savo priemiesčiais

                                      niekados

                                      nepasiekiančiais

                                     architektūrinio vientisumo

                                      (tačiau įvairovės stilius!)

                                      lentiniai trobesiai su prilipdytomis pašiūrėmis

 

                                      kur gyventi galima kūrenant malkom

                                      kaminams

                                      išpumpuojant anglies dioksidą

                                      nesudegusiomis

                                      nuosėdomis

                                      pažymint aplinką

                                      į sniegą

                                      tolėliau

                                      nei galėtų

                                     šešėliai

                                     eklektiški

 

                                     daržai nedideli

                                     neaukštos

                                     tvoros

                                     buvusio derliaus

                                     pėdsakai

                                    (ypač saulėgrąžų kotai)

                                     matosi

                                     vos metus žvilgsnį

                                     iš gatvės pradžios

                                     per visus plotelius

 

 

                                       pavasarį

                                       įdirbama žemė

                                       kyla dulkės

                                     ———————-

                                      kol sužaliuoja

                                      nuraudonuoja

 

                                      juoduoja

                                      tarsi

                                      pradygusių

                                      kortų

                                      simboliai

                                      o

                                      į akis

                                      dažnai

                                      pučia

                                      aguonų

                                      miegas   

(Bus daugiau)

2020.04.07; 15:57                    

Fotoreportažai

Vilniaus miesto savivaldybė, vadovaujama Remigijaus Šimašiaus, liepė nuimti Jono Noreikos – generolo Vėtros atminimo lentą nuo Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos. 

Paminklinės Jono Noreikos lentos šiuo metu nebėra…

Slaptai.lt skelbia keletą nuotraukų, pasakojančių, kaip buvo bandoma apginti Jono Noreikos garbę. Deja, neapgynėme…

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2019.07.28; 06:00