Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcija Vilniaus miesto savivaldybėje, protestuodama prieš antrame iš eilės tarybos posėdyje mero Remigijaus Šimašiaus esą kuriamą farsą priimant mokyklų reorganizacijos sprendimus ir bendrus koalicijos tikslus diskredituojančius veiksmus, tikslingai nedalyvaus trečiadienį vyksiančiame miesto tarybos posėdyje.

Liepos 26-ąją iš Vilniaus savivaldybės tarybos posėdžio išėjo TS-LKD ir dviejų kitų frakcijų nariai – sugriuvus kvorumui liko nesvarstyti siūlymai suteikti ilgosios gimnazijos statusą trims Valdemaro Tomaševskio proteguojamoms mokykloms. Praėjusiame posėdyje nepavykus įgyvendinti R. Šimašiaus ir V. Tomaševskio sandorio, šiandien skubos tvarka yra šaukiamas dar vienas tarybos posėdis, kurio darbotvarkėje – tie patys V. Tomaševskio frakcijai aktualūs klausimai.

Vilniaus konservatoriams nesuprantami kardinalūs pasikeitimai R. Šimašiaus ir Liberalų sąjūdžio frakcijos retorikoje ir veiksmuose. 2015 m. pradedant dirbti bendroje koalicijoje buvo rastas chaotiškai veikiantis mokyklų tinklas bei nebaigta jo reforma, tad bendrai tarp visų koalicijos partnerių buvo sutarta išspręsti su tuo susijusias problemas ir kartu baigti dar 2004 m. pradėtą mokyklų tinklo optimizaciją.

Konservatorių teigimu, dar labiau stebina tai, kad birželio mėn. per tarybos posėdį R. Šimašius neigiamai pasisakė apie išskirtinį kelių mokyklų statusą švietimo tinklo optimizacijoje, o jau liepą politinės ambicijos privertė merą pažvelgti į šį klausimą pragmatiškai – t.y. palaikyti V. Tomaševskio partijos iniciatyvą, mainais gaunant pastarųjų balsus taryboje, kai bandomi priimti koalicijos partneriams abejonių dėl skaidrumo keliantys sprendimai. Dėl šių priežasčių TS-LKD frakcija trečiadienio posėdyje nedalyvaus ir atsiribos nuo akivaizdžios politinės prekybos.

„Jau kurį laiką stebina LRLS ir mero Remigijaus Šimašiaus elgesys, kai svarbius ir miestui brangiai kainuojančius sprendimus bandoma ypatingos skubos tvarka priimti su Tomaševskio frakcijos balsais Vilniaus miesto taryboje. Panašu, kad politinės prekybos objektu tapo sostinės švietimo klausimai, liberalams staiga parodant netikėtą malonę pustuščių mokyklų išlaikymui. TS-LKD nesutiko ir nesutiks prisidėti prie tokios prekybos miesto bendrajam gėriui žalingais sprendimais, kurie, be to, prieštarauja ir koalicijos sutarčiai“, – teigė Vilniaus vicemeras, TS-LKD frakcijos seniūnas Valdas Benkunskas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.16; 03:30

Sostinės netolimoje ateityje laukia du itin svarbūs statybų projektai – Sporto ir Profsąjungų rūmų rekonstrukcijos. Ketvirtadienį Vyriausybėje Premjero Sauliaus Skvernelio ir miesto mero Remigijaus Šimašiaus vykusiame susitikime buvo aptarti šių projektų planai ir darbai.

Senieji Sporto rūmai. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Vietoje Sporto rūmų duris atvers Kongresų centras, o ant Tauro kalno esantys Profsąjungų rūmai taps nauja Nacionaline koncertų sale. 

Sovietmečiu statyti profesinių sąjungų rūmai. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Mero teigimu, jau ankstyvą rudenį prasidės techniniai projektų rengimo ir Kongresų centro statybų darbai.

Vietoje ant Tauro kalno esančių Profsąjungų rūmų artimoje ateityje turėtų iškilti Nacionalinė koncertų salė. Pasak mero, ši vieta yra geriausia arba viena geriausių sostinėje.

„Akivaizdu, kad čia ir Lietuvos žiūrovų daugiausia, ir turistų daugiausia, ir tai yra geriausia vieta Vilniuje. Kol kas dar laukiame Kultūros ministerijos patvirtinimo, bet sutarėme, kad paskubinsime, pagreitinsime, kad Kultūros ministerija kuo greičiau duotų atsakymą dėl akustikos, ir aš galvoju, kad tai pati geriausia vieta“, – sakė meras.

Anot R. Šimašiaus, laiku susitarus su Kultūros ministerija, statybos šioje vietoje galėtų prasidėti po pusantrų metų, o tai reikštų, kad Vilnius savo 700 metų jubiliejaus proga jau turėtų naują, modernią koncertų salę.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.04; 02:02

Vilnius yra pats svarbiausias, Lietuvos valstybę reprezentuojantis miestas, todėl jo statusas kitoks, Vilnius – Lietuvos valstybės sostinė, todėl jo plėtros ideologijos, paminklų statydinimo reikalus turėtų spręsti Seimas, o ne miesto savivaldybė ar meras, nes miesto savivaldybei priskirtinos tik miesto ūkvedžio funkcijos.

Algimantas Zolubas, šios analizės autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Labai keistai atrodo, kai svarstant sostinės reprezentacinės Lukiškių aikštės sutvarkymo ir joje paminklo statydinimo reikalus, kaip pilypas iš kanapių su savo asmenine nuomone išlenda Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Ir dar keisčiau, – tą jo nuomonę kai kurios institucijos imasi rimtai vertinti.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai LR Seimas priėmė rezoliuciją (posėdžio protokolas 2017-04-27 Nr. 118-P-6), kurioje:

prašo Vyriausybės skirti papildomų lėšų Lukiškių aikštės sutvarkymo darbams užbaigti iki 2018 m. vasario 16 d.;

prašo Vyriausybės pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga iki 2018 m. vasario 16 d. Lukiškių aikštėje, Vilniuje, pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą su Vyčio skulptūra;

ragina Vyriausybę ir Vilniaus miesto savivaldybę, bendradarbiaujant su Vyčio paramos fondu, operatyviai spręsti visus organizacinius klausimus, susijusius su paminklo „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“ pastatymu iki 2018 m. vasario 16 d.

Seimas, kurį išrinko visa Lietuva, kurio priedermė rūpintis sostinės reprezentacine aikšte, savo nuomonę išreiškė, todėl Vilniaus miesto savivaldybei ir merui, kuriuos išrinko tik vilniečiai, lieka, nors ir turint kitokią nuomonę,  geranoriškai prisidėti prie Lukiškių aikštės projekto įgyvendinimo. Kitoks elgesys būtų prilygintas akivaizdžiam sabotažui.

2017.05.05; 18:48

Atkreiptinas dėmesys į sostinės mero Remigijaus Šimašiaus Lietuvių kalbos įstatymo pažeidimus, siejamus su jo siekiu pataikauti kitataučiams, žinoma, turint tikslą įgyti jų balsus per rinkimus.

Algimantas Zolubas, šios replikos autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Algimantas Zolubas, šios replikos autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip skelbia žiniasklaida, Vilniaus meras R. Šimašius asmenine iniciatyva iškilmingai atidenginėja Rusų, Varšuvos, Islandų ir kt. gatvių pavadinimų lenteles su tų tautų rašmenimis ir net pavadinimų vertimais iš lietuvių kalbos į atitinkamą kalbą.

Kiekvienam aišku, jog taip prieš rinkimus meras siekia įsiteikti kitataučiams, sau jų balsus medžiojo.

Visiems aišku, kad medžioklė nelegali – tikras brakonieriavimas. Valstybinės lietuvių kalbos ir kiti norminiai dokumentai gatvių pavadinimus įpareigoja rašyti valstybine kalba.

Taip pat įsidėmėtina: gatvių pavadinimai yra tikriniai daiktavardžiai, į kitas kalbas negali būti verčiami. Vilniaus merui kalbamo reikalo neišmanyti ir dar pažeidžiant įstatymus savo neišmanymą demonstruoti viešai, švaistyti mokesčių mokėtojų lėšas jau ne liberalus, o įstatymų pažeidimą demonstruojantis elgesys. Visiems tai matoma, aišku, tik liberalizmu perdėm susitepliojusiai Valstybinės kalbos inspekcijai – nė motais.

Juk viešąjį interesą gindama, inspekcija ne juokingomis baudomis už Lietuvių kalbos įstatymo pažeidimus, o per teismą galėtų nubausti merą, asmeniškai iš jo išskaičiuojant išlaidas, padarytas minimoms lentelėms sukurti, pagaminti, pakabinti. Pagrindas tam pakankamas: yra neteisėta veika, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei kaltė.

Nejaugi Valstybinei kalbos inspekcijai tokie akibrokštai nebado akių? Jei ji valstybinė, neturėtų būti bedantė. Jei tokia dar nėra, šiuo atveju turi gerą progą dantis pagaląsti.

2016.12.02; 04:29

Pasaulyje prasidėjo netiesos politikos era… Politika niekada nebuvo tiesos sinonimas… Žmogui nėra natūralu siekti tiesos; žmogus jos vengia… Netiesos politikos strategija pasiteisina, nes leidžia žmonėms apsieiti be kritinio mąstymo ir džiaugtis skambia „tiesa“ patvirtintais jausmais… Dabar apsimoka šokiruoti, o ne sakyti teisybę… Sunku rasti drąsos išviešinti ir sugėdinti chroniškus melagius ir nebesuteikti jiems tribūnos… 

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Šios kelios citatos – iš žurnale IQ paskelbto (2016-ųjų spalio mėnuo) straipsnio „Meluočiau ir neraudonuočiau“, kurį visiems politika besidomintiems vertėtų atidžiai perskaityti. Perskaityti derėtų ne dėl to, kad publikacijoje būtų gausu nežinomų faktų. Viskas, kas ten sudėta, jau ne sykį įvairiausiomis progomis girdėta, skaityta, matyta.

Ir vis dėlto tekstas vertingas savo apibendrinimais. O apibendrinimuose – mažai paguodžiančių išvadų. Nepaneigiama tik tai, kad nuo šiol prisikasti iki tikrosios tiesos vis sunkiau bei kebliau, kad ir kaip daug laiko praleistumėme analizuodami įvairiausius šaltinius. Dabar internetinėje erdvėje tiek įvairiausių leidinių, įskaitant pačių keisčiausių pakraipų socialinius tinklus, kad beieškodamas objektyvių faktų greičiau pateksi į profesionalių dezinformatorių, propagandistų bei melagių pinkles nei į tiesos ir teisybės oazę.

Internetinė erdvė dažnusyk konstruojama dar ir taip, kad „atimtų iš žmonių galimybę aptikti priešingų požiūrių“. Persisotinimas informacija taip pat tampa naująja cenzūros priemone – skaitytojas, klausytojas ir žiūrovas tiesiog nebenori arba neturi jėgų bei laiko „suvirškinti“ alternatyvias nuomones.

Ir vis dėlto gyventi reikia čia ir šiandien. Ir sprendimus, pavyzdžiui, už ką balsuoti, tenka primti būtent dabar, o ne kada nors ateityje. Ir susigaudyti, kokius politinius ėjimus 2016-ųjų rudenį kurpia į Seimą patenkančios jėgos, būtina būtent dabar, o ne po 50-ies metų. Ir dar būtina suvokti, jog lengviau ir paprasčiau nebus … niekad niekada.

Portale delfi.lt  dr. Karolis Jovaišas parašė straipsnį „Lietuvos valstybė – žlugęs projektas?“, kuriame tarsi nori pasakyti, kad mūsų šalyje – ne viskas taip blogai susiklostė, kaip kartais skalambija mūsų pesimistai ar mums nepilnavertiškumo kompleksus įpiršti siekiantys priešai. Tikiu, kad prasti emigracijos, gimstamumo ir girtuokliavimo rodikliai dar nesako, kad lietuviai būtinai ištirps. Dar ne iš tokių pavojingų situacijų išsikapanodavo lietuvių tauta. Pakildavo kaip Feniksas iš pačių beviltiškiausių karų, marų, tremčių.

Ir vis dėlto raminti save ir saviškius vertėtų skūpiai. Geriau jau sutirštinti juodąsias spalvas, nei jas atskiesti baltaisiais dažais. Bandymas tvirtinti, esą ne viskas klostosi pagal Juodąjį scenarijų, neskatina kuo greičiau imtis rimtų gelbėjimosi priemonių. Čia kažkodėl prisiminiau garsiojo politikos eksperto, filosofo Džordžo Frydmano posakį: „Kiekvienas karas – rizika, bet nekariauti irgi rizikinga“ („Geopolitical futures“). Žodžiu, vienodai pavojinga tiek pervertinti savo potencialą, tiek jo neįvertinti.

Patiko dienraštyje „Lietuvos žinios“ paskelbtas Jūratės Laučiūtės straipsnis „Istorijos ir papūgos“. Autorė pabrėžė, kokia kvaila esanti lopšinė, esą Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo kone tobulas religinės ir tautinės tolerancijos įsikūnijimas, sektinas pavyzdys šiandieninei Lietuvai, kuri neva nebemoka kurti gerų santykių su kaimyninėmis tautomis, o pirmiausia – su lenkais.

Puiki J.Laučiūtės pastaba: LDK gera gyventi buvo visiems, išskyrus … lietuvius. Nes lietuvių ten nebuvo nei matyti, nei girdėti. Ypač po unijos su Lenkija. O kodėl nebuvo nei matyti, nei girdėti? Kalta per didelė lietuviška tolerancija. Mūsų kaimynai į mūsų tolerantiškumą niekad neatsakė tuo pačiu. Greičiau atsakydavo klasta ir savanaudiškumu.

Deja, mes ir šiandien darome tą pačią klaidą, kurią LDK laikais padarė mūsų protėviai. Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sumanymas kai kurias sostinės gatves puošti rusiškais ir lenkiškais užrašais byloja, kad mes ir vėl persistengiame.

Beje, užrašų lenkų, rusų kalbomis kabinimas Vilniaus gatvėse – klastingas Trojos arklys. Dvi didžiosios mūsų kaimynės linkusios konstruoti savąją politiką taip, kad Lietuvoje nejučiom ir nepastebimai įsitvirtintų dvikalbystė. Todėl net ir viena gatvės pavadinimą skelbianti lentelė rusų ar lenkų kalba – tai tarsi pretekstas, kad tokių nelietuviškų užrašų galėtų būti ir daugiau. Liberalo R.Šimašiaus tvirtinimai, esą viena kita lentelė ne lietuviškais rašmenimis tėra miesto puošmena, – klastinga  demagogija.

Net jeigu žvelgtume į šią neva „mažytę“ problemėlę pragmatiškai, Vilniaus mero R.Šimašiaus bandymas ne lietuvių kalba gatvių pavadinimus skelbiančius užrašus vadinti gražumo atributais tėra panašus į besaikio pataikavimo ir nusižeminimo gestą. Jei islandiški, angliški ir karaimiški užrašai neturi blogojo konteksto, nes mes niekad nekariavome nei su Islandija, nei su JAV, juolab šioms šalims esame dėkingi už paramą, be to, niekad neturėjome įtemptų santykių su karaimais, todėl angliški, islandiški, karaimiški užrašai tikrai galimi, tai Rusijai ir Lenkijai vis tik privalėtume taikyti kur kas griežtesnius reikalavimus. Rusiški ir lenkiški gatvių užrašai Vilniuje galėtų atsirasti nebent tuo atveju, jei Maskvoje ir Varšuvoje atsirastų … dešimtys lietuviškų gatvių pavadinimų lietuviškais rašmenimis. Bet nei Lenkija, nei Rusija į tokią R.Šimašiaus toleranciją neskuba atsakyti tuo pačiu geranoriškumu.

Dar įsiminė „The Economist“ politikos apžvalgininko Edvardo Lukaso publikacija „Amerikos taikos amžius baigiasi“ (BNS agentūra), kuriame jis išvardina JAV klaidas. Viena vertus, ten „akivaizdus laisvosios rinkos kapitalizmo nesugebėjimas dalytis klestėjimo vaisiais ir pažaboti beatodairiško finansininkų godumo“. Antra, „Amerika vis labau vengia daryti lemiamą įtaką, kad būtų apginti Amerikos arba jos sąjungininkų interesai“. O tai reiškia, kad „Rusija mato Ameriką atsitraukiančią, kvailoką ir bailią“. Ši tendencija dar byloja, kad, silpstant Amerikos lyderystei, prarasime galimybę gyventi pasaulyje, kuriame laikomasi malonių, liberalių europietiškų taisyklių.

2016.10.18; 10:08

Kaip skelbia žiniasklaida, Liberalų sąjūdžio pirmininkas, Vilniaus meras Remigijus Šimašius iškilmingai atidenginėja Rusų, Varšuvos, Islandų, Totorių ir kt. gatvių pavadinimų lenteles su tų tautų rašmenimis ir net pavadinimų vertimais iš lietuvių kalbos į atitinkamą kalbą.

Algimantas Zolubas, šios replikos autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Algimantas Zolubas, šios replikos autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kiekvienam aišku, jog taip prieš rinkimus meras sau kitataučių balsus medžioja. Kaip politikui, ir jam turėtų būti aišku, kad medžioklė nelegali – tikras brakonieriavimas.

Rusai, lenkai ir kitos kitataučių bendrijos, išskyrus karaimus ir totorius,  nėra tautinės mažumos, nes jų bendrijos turi valstybes už Lietuvos, kurioje gyvena, ribų, todėl šiomis kalbomis Lietuvoje užrašų neturi būti, nes draudžia mūsų įstatymai.

Taip pat įsidėmėtina: gatvių pavadinimai yra tikriniai daiktavardžiai, todėl į kitas kalbas negali būti verčiami.

Vilniaus merui kalbamo reikalo neišmanyti ir dar pažeidžiant įstatymus savo neišmanymą demonstruoti viešai, švaistyti mokesčių mokėtojų lėšas užrašų kūrybai ir gamybai – politikui su tokiu bagažu – ne tik sarmata, negražu, bet dera susimąstyti apie atsistatydinimą. Įstatymų vykdymo priežiūros institucijoms būtina nedelsiant imtis užkardomųjų veiksmų.

2016-09-19; 08:14

Gintaras Visockas 

Liberalų sąjūdis nėra Lietuvos svajonių partija. Nebuvo tokia nei iki kratų Eligijaus Masiulio namuose, nei po to, kai ėmė aiškėti, jog ši politinė grupė kur kas rimčiau susijusi su „MG Baltic“ koncernu, nei mes, rinkėjai, įsivaizdavome.

Beje, bičiuliautis su turtingomis firmomis niekas nedraudžia. Bendradarbiauti įmanoma su visais. Net ir su abejotinos reputacijos žmonėmis. Svarbu, kaip bendraujama. Pats nesukčiauk, netalkink apgaudinėjant partnerius, valstybę, ir kas tada galėtų tau priekaištauti dėl netinkamo elgesio?

Bet Liberalų sąjūdžio atstovai ne visuomet elgdavosi taip, kaip dera tikriems liberalams. Nūnai į dienos šviesą velkami vis nauji abejotini atsistatydinusio šios partijos vadovo darbai. Tik niekas nemini vienoje televizijos laidoje prieš kelerius metus E.Masiulio pasakytų žodžių: jis neįsivaizduojąs, kad galima išgyventi su kokiais penkiais tūkstančiais litų.

Ši E.Masiulio arogancija tada, manau, užgavo daug vos galą su galu suduriančių lietuvių, kuriems penki tūkstančiai – dideli pinigai, apie kuriuos jie gali tik pasvajoti. Iki šiol neteko girdėti, kad koks ciniškas politikas milijonierius taip paniekintų ne tokius sėkmingus savo tėvynainius, nors visi turtuoliai, be abejo, yra tokios pačios nuomonės. Kas turi daug pinigų, tam jų daug ir reikia: vilai šiltuose kraštuose išlaikyti, jachtai, brangioms moterims, brangiems gėrimams…

Jau tada buvo galima susimąstyti: ar ne per dideli šio politiko apetitai? Iš kur eilinis seimūnas ima pinigų, kurie leidžia jam ne tik nemirti iš bado, bet ir, pensininko akimis, prabangiai gyventi? Dabar aiškėja tas „požeminis šaltinis“, iškilęs į paviršių ir galintis paskandinti dar visai neseniai tokį perspektyvų jauną vyrą, kuris nieko nebijo. Nebijo todėl, kad tikisi tame šaltinyje neprigerti, ar nebijo todėl, kad drąsus, kaip ir dera rizikuoti nebijančiam liberalui?

Naujasis liberalų lyderis Remigijus Šimašius taip pat ne sykį klupo. Pirmą kartą – kai vadovavo Teisingumo ministerijai. Jo vadovaujama įstaiga tuokart atidavė Baltarusijos valdžiai duomenis, kuriais remiantis oficialusis Minskas už grotų keleriems metams pasodino prezidento Aleksandro Lukašenkos oponentą. Bet R.Šimašius neprisiėmė asmeninės atsakomybės už talkinimą oficialiai Baltarusijos valdžiai.

Neatsistatydina ir dabar, kai paaiškėjo, jog pavakarieniavęs prabangiame „Naručio“ restorane su „MG Baltic“ koncerno vadovais  puotavo už dyką, nors kas jau kas, o liberalai turi žinoti, kad nemokamų pietų ir vakarienių nebūna. Apie tai „Lietuvos žiniose“ jam priminė ir Saulius Spurga. Vilniaus meras turbūt laikosi kitokių principų: šimtas kitas eurų už vakarienę – juk tai tokia smulkmena! Tai ne „parsidavimas už maistą“. Jeigu parsiduoti, tai tik už kokius šimtą šešis tūkstančius? O iš tiesų, kaip matome kai kur Vakaruose, politiniuose žaidimuose ne išlaidų dydis svarbu. Mes to dar nepajėgiame suvokti ne tik Druskininkuose, bet ir Vilniuje arba atvirkščiai.

Nepatogių klausimų pateikti verta ir liberalui Gintarui Steponavičiui. Pavyzdžiui, ar ponas G.Steponavičius stiprino tokių disciplinų kaip lietuvių kalba, lietuvių literatūra ir Lietuvos istorija statusą aukštosiose bei vidurinėse mokyklose, kai vadovavo Švietimo ir mokslo ministerijai? Deja.

Viešojoje erdvėje nūnai – patys įvairiausi Liberalų sąjūdžio veiklos vertinimai. Net ir paskutiniojoje „Sąmokslo teorijoje“ (vedantysis – Arnas Klivečka) pažerta pastebėjimų: teismuose bus keblu įrodyti, jog E.Masiulis prekiavo poveikiu. Visa mūsų veikla – tai savotiška prekyba poveikiu, adresuotu rinkėjams, politikams, skaitytojams, dėstytojams, pirkėjams, žiūrovams… Bet ar tikrai sveiko proto nepraradusioje valstybėje sunku suprasti, kuo legali prekyba poveikiu skiriasi nuo neteisėtos, nusikalstamos, smerktinos? Tokie „sąmokslininkų“ pastebėjimai būsimiesiems E.Masiulio advokatams ir teisėjams turbūt perša mintį, kad, laikantis įstatymo raidės, o ne esmės, galima išgelbėti bet kokį nusikaltėlį.

Sveikas protas išties yra sveikas tik tuomet, jei jį lyginame su tokiomis moralinėmis sąvokomis kaip patriotiškumas, tautiškumas, valstybiškumas, pasiaukojimas, jautrumas. Dažnai sveikas protas skatina nesivelti į ginčus su stipresniais, jiems nusilenkti, sprukti šalin, kai jėgos nelygios. Bet toks „sveikas protas“ mus atvedė prie milžiniškos socialinės atskirties, prie tautos išnykimo ribos, apie kurią pastaruoju metu rašoma visuomeninių orgalizacijų ir judėjimų parengtame nacionaliniame susitarime „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“. Šviesiausioji visuomenės dalis mato „kritinę Lietuvos demografinę bei moralinę būklę, rimtą pavojų lietuvių tautai ir jos kultūros išlikimui ir valdymo institucijų vengimą ryžtingai apsispręsti“.

XXX

Dažnusyk mes jau nebepastebime akivaizdžiausių dviprasmybių. Štai Marijus Antonovičius straipsnyje „Apie tuteišizmą“ („Lietuvos žinios“ ) susirūpinęs, jog Viniaus krašte gyvena žmonių, kurie save vadina ir baltarusiais, ir lenkais, ir rusais. Vienu atveju tapatina save su Baltarusija, kitąsyk – su Lenkija, Vilniaus kraštu…

Taip, ne iki galo susiformavusi tapatybė. Todėl neverta itin stebėtis, kodėl propagandinė Rusijos televizija populiariausia tarp tuteišių, ir tuteišių dialektas vis labiau netenka lenkiškų, baltarusiškų, lietuviškų priemaišų. Dar truputis, ir jie taps rusais.

Bet man nesuprantamas M.Antonovičiaus klausimas „Ar Lietuvos politinis ir intelektualinis elitas yra drąsus ir pajėgus skatinti tuteišius tapti normaliai susiformavusiais Lietuvos lenkais?“ Kodėl būtinai – lenkais, kodėl – ne lietuviais? Juk M.Antonovičius pripažįsta, kad tuteišiai turi visokių, taip pat ir lietuviškų, priemaišų. Juolab kad jie gyvena Lietuvoje. Jeigu vadovausimės sveiku protu, M.Antonovičius iš Lietuvos valdžios reikalauja neįmanomo: siekia, kad oficialusis Vilnius tautybės neturinčią bendruomenę … Lietuvoje ne lietuvintų, bet lenkintų.

XXX

Filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Leonidas Donskis ragina atsisakyti XIX amžiaus pasaulėvaizdžio (žurnalas IQ, publikacijos pavadinimas  – „Atsisakyti XIX a. pasaulėvaizdžio“).

„Kas yra lietuviai šiandien? Ar labiau lietuvė(-is) yra ta(s), kuri(s) lieka gyventi Lietuvoje, fiziškai yra joje, bet balsuoja už Darbo partiją, skaito „Respubliką“ ir „Vakaro žinias“, pasaulį suvokia šių leidinių siūlomomis sąvokomis bei vaizdiniais, ar ta(s), kuri(s) gyvena Londone, domisi Lietuvos politiniu ir kultūriniu gyvenimu, skaito aukštesnio lygio lektūrą ir dalyvauja tam tikro lygio diskurse, formuojančiame ne tik Lietuvos suvokimo profilį jo(s) šalyje, bet ir pačios Lietuvos savivokos lygį ir vertę?“

Retorinis filosofo L.Donskio klausimas, nesunku atspėti, kokia jo paties nuomonė. Labai tendencinga, kryptinga, dviprasmiška, emigrantams pataikaujanti nuomonė. Lietuvoje ir taip užtektinai lietuviškomis  aktualijomis nesidominčių piliečių, rinkėjų. Bet ar londonuose, berlynuose ir stokholmuose gyvenantys lietuviai visi  domisi Lietuvos aktualijomis, minėtame Nacionaliniame susitarime keliamomis problemomis, ketina  padėti jas spręsti ar tik siekia savo gyvenimą padaryti dar patogesnį: viena arba kita pilietybe pasinaudosiu pagal man naudingą situaciją.

„Bandymai dar labiau atstumti nuo savęs emigravusius, toliau emigruojančius ar pasaulyje gyvenančius lietuvius dvelkia beprotybe“. Dvelktų, jei Lietuva juos tikrai stumtų nuo savęs. Bet kas juos stumia, niekina, smerkia? Tiesiog mažytė, neskaitlinga ir nuolat mažėjanti Lietuva nenorėtų, kad šiuo sudėtingu laikotarpiu, kai emigracija milžiniška, o gimstamumas menkas, rinkimų teisę turėtų ir labai daug tokių, kurie gyvena toli nuo Lietuvos ir, atvirai sakant, nežinia kuo kvėpuoja, ko siekia, kam tarnauja. Vienareikšmiškai pasakyti, kad dviguba pilietybė – panacėja nuo sunkių Lietuvą ištikusių ligų – negalėčiau. Ar tai nebus dar didesnis stimulas išvykti iš Lietuvos?

Įtartinai skamba primygtinis L.Donskio raginimas „aktyviai siūlyti dvigubą pilietybę ir teikti ją istoriniams lietuviams – litvakams Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikoje“.

XXX

Per sveiko proto prizmę verta perkošti ir kai kuriuos buvusio VSD vadovo, buvusio ambasadoriaus Mečio Laurinkaus pastebėjimus. Pasak jo, Lietuva neturi Rusijos atžvilgiu jokios rimtos politikos („Lietuvos rytas“). Lietuva ne tik neketina aptarti su Rusija kokio nors neutralaus klausimo. Lietuva visiškai su ja nesikalba, nes nežino, ką pasakyti. O nežino todėl, kad neturi politikos, pagrįstos savos valstybės interesais…

Maždaug tokie M.Laurinkaus priekaištai. Taip kalbėdamas, buvęs Lietuvos saugumo vadovas tenori bet kokia kaina įkąsti tvirtą poziciją Rusijos atžvilgiu užimančiai Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Lietuvos užsienio politiką ir prezidentės Dalios Grybauskaitės laikyseną Rusijos atžvilgiu giria JAV įtakingi politikai, o tai svarbiau už bet kokius netiesioginius raginimus bet kokia kaina nusilenkti Vladimirui Putinui.

Žinoma, konservatorių Rusijos sulaikymo programa nėra ideali, ją galima vadinti net folklorine vertybe. Tačiau kaip apsiverčia liežuvis tvirtinti: nėra nė vienos konkrečios priežasties, kodėl šiuo metu Rusija turėtų pulti Lietuvą? Tiesa, M.Laurinkus turi „saliamonišką“ paaiškinimą: jei Rusija ketino atakuoti Baltijos valstybes, tai jai reikėjo pulti tuomet, kol dar Lietuva, Latvija ir Estija nebuvo priimtos į NATO.  

Bet Rusija greičiausiai taip ir būtų padariusi, tik tuomet ji dar neturėjo V.Putino, reformuotos armijos ir už prekybą dujomis bei nafta sukauptų turtų. Ir anuomet norėjo pulti, labai norėjo, tačiau negalėjo. Šiandien Kremliaus noras sujaukti vakarietišką Baltijos valstybių gyvenimą niekur nedingo, o galimybių bent jau rimtai pakenkti – atsirado. Daug.

Tad tie, kurie šaukiasi „sveiko proto“, nebūtinai galvoje turi tai, ką išties galima traktuoti kaip „sveiką protą“. 

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2016.06.01; 17:28

Štai ir vėl klausiu – kiek viltingų žinių suskaičiuočiau šiandien?

Kol kas – tik vieną. Lietuvoje, regis, neturės galimybės gastroliuoti Rusijos gynybos ministerijos finansuojamas Aleksandro Aleksandrovo akademinis Rusijos kariuomenės dainų ir šokių ansamblis. Lietuviškoje spaudoje gausu pranešimų, jog „bandymai surengti mūsų šalyje Raudonosios Armijos ansamblio koncertą baigėsi fiasko“.

Continue reading „Tarsi iškritę iš medžio“

Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius viešai pratrūko sužinojęs apie tai, kad Valstybinė Lietuvių kalbos komisija nepritarė mero sumanymui miesto transporto maršrutų užrašus rašyti anglų kalba.

Mero rūstybę užsitraukė ir viešojo transporto įmonės vadovai "išdrįsę" pasiteirauti Valstybinės Lietuvių kalbos komisijos nuomonės. Iš mero užuominų galima net suprasti, kad jų gali laukti sankcijos. 

Continue reading „Seimo narys Jurgis RAZMA: „Vilniaus meras galėtų rodyti didesnę pagarbą lietuvių kalbai““

Tikriausiai toks pavadinimas geriausiai atspindi dabartinę situaciją. Nes juk niekas nesiginčija, kad Vilnius, kaip Lietuvos sostinė, turi patį didžiausią ekonominį potencialą. Tačiau kai tampi jo vadovu ir iš karto sužinai, kad miesto finansuotos oro linijos susinaikino ir paliko miestui neapmokėtas sąskaitas, kad vaikų darželiai ir toliau piktybiškai nemėgsta vaikų, o skolomis miestas pirmauja ne tik Lietuvoje, bet ir regione, reikia pripažinti, kad potencialas „užlūžti“ mėginant išspręsti visas šias problemas taip pat gali būti labai didelis.

Tačiau tai – ateitis, todėl kalbėdami su naujuoju Vilniaus miesto meru Remigijumi Šimašiumi labiausiai norėjome išgirsti, ką jis ketina daryti, kad sostinė maksimaliai realizuotų savo potencialą.

Su Vilniaus meru Remigijumi Šimašiumi kalbasi žurnalo "Valstybė" redaktorius Eduardas Eigirdas.

Continue reading „Remigijus Šimašius iš Artūro Zuoko paveldėjo milžinišką krūvą potencialo“

Šlovė Liberalų Sąjūdžio Vilniaus merui Remigijui Šimašiui, labai diplomatiškai ir teisiškai, net tarptautine prasme, pašalinusiam grėsmes Lietuvos ir užsienio praeiviams ant istorinio Vilniaus Žaliojo tilto.

Išlieka klausimas, kas toliau. Labai teisingas ir miesto atžvilgiu patriotiškas yra mero pareiškimas, kad pinigai skulptūrų restauravimui ankstesnių merų praskolintame Vilniaus biudžete nenumatyti. Ypač, kai jų trūksta vaikų darželiams, mokytojams, medikams, keliams remontuoti ir t.t. ir panašiai.

Continue reading „Replika į Gražinos Drėmaitės entuziazmą dėl Žaliojo tilto skulptūrų ateities“

Lietuvoje vasara įgauna pagreitį. Karščio banga, vejanti tautiečius į pajūrį, padėjo užsidirbti daugeliui verslininkų. Tiek paplūdimo partizanai, rengiantys vietinės reikšmės „pasalas“ savo čeburekais, ledais ar gaiviaisiais gėrimais, tiek solidūs verslo elito atstovai džiaugiasi – pelnas išaugo kaip ant mielių.

O svarbiausia, jog buvo sutaupyta, nes kaštų tam daug neprisireikė, kaip ir  jokių ypatingų reklamų ar nuolaidų, užteko ilgajam savaitgaliui ateiti, na ir jo pradžią pažymėti Egidijaus Dragūno – Selo‘o koncertu. Fanų minios, nesuvaidinta ekstazė matant vienintelę Lietuvos muzikos ir scenos „žvaigždę“ bei liūdesys veide, suvokiant, kad tai jau atsisveikinimo turo pradžia, po kurio „skaudama“ širdimi teks šį kūrėją išleisti už jūrų marių. 

Continue reading „Tropinis karštis, Graikijos „NE“ ir šis bei tas“

Šie rinkimai į savivaldybių tarybas išsiskyrė tuo, kad didžiuosiuose miestuose visuomeniniai komitetai, už kurių pečių kartkartėmis šmėsteli ir stambiojo verslo interesai, nustūmė partijas į šoną ir užėmė dominuojančiais pozicijas.

Kitokia situacija Vilniuje ir Klaipdėdoje. Tačiau Lietuvos jūrų sostinėje Klaipėdoje rinkimus laimėjęs Liberalų sąjūdžio kandidatas vėliau koaliciją sudarė su Rusų aljansu, o tai gal ir naudingas sprendimas partijai, tačiau politinei sistemai jėgų, besiremiančių viena tautine grupe, stiprėjimas tikrai nėra labai gera žinia.

Continue reading „Ar Remigijus Šimašius išgelbės Lietuvos partijas?“

vytautas_visockas_mmmm

Jeigu nebūčiau matęs savo akimis, niekada nepatikėčiau, kad mes esame valdomi tokių žmonių, kokius matėme vakar Seime, vykstant Seimo posėdžiams. Trūksta žodžių. Per kelias valandas buvo tiek primeluota, tiek išsisukinėta, klaidinta, klastota, kad sveikas protas to sutalpinti niekaip nepajėgia.

Dabar jau galima neabejoti – tie trys teisiamieji per artimiausius ketverius metus sėdės Seimo minkštose kėdėse ir tyčiosis iš valstybės.

Štai kaip žemai mes nupuolėme! O jau atrodė, kad Viktoras Uspaskichas priėjo liepto galą. Algirdas Butkevičius dievagojasi – socialdemokratai balsuos tik už kaltinamųjų Seimo narių teisinės neliečiamybės panaikinimą. Konservatoriai, socialliberalai sako tą patį – tik teismas gali nuspręsti, kalti jie ar ne. Seimas ne teisėjas, ši byla ne politinė.

Continue reading „Trūksta žodžių“

simasius_m

Lietuvos Seimas nepajėgė atstatydinti Teisingumo ministro. Kad interpeliacija būtų pavykusi, pritrūko vos dešimties balsų. Norint pašalinti iš posto bet kokį Lietuvos ministrą, reikia, kad tokią idėją palaikytų daugiau nei pusė parlamentarų. Gegužės 8-ąją taip neatsitiko. Tądien interpeliacijos šalininkų buvo šiek tiek mažiau nei pusė. Žodžiu, pritrūko labai nedaug – vos keliolikos balsų. Ir ponas Remigijus Šimašius būtų netekęs posto.

Beje, Teisingumo ministras turėjo itin daug rimtų progų tiek garbingai pasitraukti pats, tiek būti atstatydintas. Štai tik keletas akis draskančių pavyzdžių. Lietuviškoji Temidė keletą metų nuožmiai persekiojo buvusį Viktoro Uspaskicho apsaugininką Šarūną Paberalių. Traktavo vaikiną kaip itin pavojingą kriminalinį nusikaltėlį.

Continue reading „Kiek sykių privalėjo atsistatydinti Teisingumo ministras“

cyvas110

Šiais laikais, jei esi daug kartų teistas ir dar teisiamas recidyvistas arba nevykęs politikierius, iš kurio visi juokiasi, – kreipkis į teismą.

Ypač dėl kokio nors žurnalisto publikacijų.

Tai, kad žurnalistui Dailiui Dargiui teismas priteisė prievolę finansiškai paremti „kilniais“ nuotykiais pagarsėjusio padaro, pavarde Henrikas Daktaras, gerovę – nėra kokia nors naujiena ar išimtis.

Tai gana kryptinga pasitikėjimo dugne gulinčių teismų praktika. Vargetos, kurie savo menkystę slepia po teisėjų togomis, nekenčia „rašeivų“, nes yra kvailai įsitikinę, kad pastarieji kalti dėl togų dėvėtojų nepopuliarumo.

Continue reading „Banditui ir nevykėliui“

puteikis_naglis

Iš savo administracinio (20 metų valdiškose įstaigose nuo viceministro iki vidutinės gamyklos direktoriaus ir atgal, vidutiniškai ne mažiau, kaip 200 pavaldinių) patyrimo pasakysiu: kreipimosi į teismus per savaitę būna vienetai net milžiniškose ministerijose, o Teisingumo ministerija tokia nėra.

Kreipimosi į teismą dėl SEB banko, kuris neduoda duomenų apie asmens sąskaitą apskritai, manau, nebuvo Lietuvos istorijoje, o jei buvo, tai – vienetai. Todėl negali būti, kad ministras būtų toks naivus ir nesugebantis vadovauti, kad nesigilintų. Tokio Laisvos rinkos institutas nebūtų samdęs. Galų gale ne piemuo juk jis – suaugęs, turintis gyvenimo patyrimą, teisininkas, kad ir kokius blogus dalykus jis būtų mokęsis, bet organizuotumo, susikaupimo ir įsigilinimo tai tikrai visi teisininkai turi daugiau nei pakankamai, tiesiog toks atrankos dėsnis.

Continue reading „Dvigubi Lietuvos teisingumo standartai praktikoje“

Copy of savukynas_alumnato_kieme

Kodėl sąžiningi, jautrūs, savo šeimas mylintys tėvai dėjo visas jėgas, bandydami patobulinti dujų kameras, kad per trumpesnį laiką jose būtų galima nužudyti kuo daugiau žmonių?

Tie inžinieriai niekada nieko patys nežudė, tikriausiai bjaurėjosi smurtu, tačiau sąžiningai vykdė nacių nurodymus sukurti ir patobulinti dujų kameras. Ne tik vykdė, bet ir patys parodydavo iniciatyvą, padarydami darbą geriau, nei jų buvo prašyta. Kodėl? Tokį klausimą uždavė garsus sociologas Zygmuntas Baumanas.

Continue reading „Ar valdininkai jaučia ištikimybę Lietuvai?“