Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė mano, kad šalies vadovas Gitanas Nausėda iš tiesų galėjo nežinoti, jog Rietave esantis jo aplankytas restoranas „Pasaulio pakrašty“ skleidė prieš galimybių pasą nukreiptas žinutes. Visgi kažkas iš Prezidentūros komandos, premjerės įsitikinimu, turėjo būti susipažinę su tokiais restorano savininkų komunikacijos pasirinkimais.
„Mes čia dabar sėdėsime ir spekuliuosime, žinojo prezidentas ar nežinojo… Galiausia prezidentas galėjo nežinoti, kaip ir (sveikatos apsaugos ministras – ELTA) su tais nelemtais „Kitokiais pasikalbėjimais“ ir nepažymėjimu. Ministras tikrai galėjo nežinoti, bet kažkas žinojo, kad padarė netinkamai. Tai čia irgi kažkas žinojo, kad taip atsitiko, o tą tinkamumą kiekvienas vertina pagal savo vertybes“, – Lrytas.tv laidai „Ne spaudai“ sakė I. Šimonytė. Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.
Premjerės vertinimu, toks šalies vadovo veiksmas gal ir nepakeitė jau nusprendusių pasiskiepyti žmonių nuomonės, tačiau sustiprino įsitikimus tų, kurie jau prieš tai abejojo vakcinacijos nauda.
Skiepų aritmetika. Slaptai.lt nuotr.
„Turbūt, kad žmonėms, kurie abejoja ar nelinkę įsiklausyti, ar galvoja, kad čia yra didelis sąmokslas ir kažkas panašaus, tai jiems tai gal pridėjo papildomą argumentą. Kad tai kažkaip fataliai lėmė, jog kažkas ėjo skiepytis ir apsisuko ant kulno, grįžo tą pačią minutę, tai turbūt, kad ne, bet manau, kad žmonėms, kurie apskritai nepasitiki visa situacija, susijusia su pandemija, mano, kad čia Vyriausybė perdeda, nėra taip blogai, turi kažkokių interesų ragindama žmones skiepytis, tai gal tiems žmonėms tą jų įsitikinimą pastiprino“, – samprotavo ji.
Nors ministrė pirmininkė ir pažymi, kad ne visais klausimais G. Nausėda iš karto turėtų pateikti aiškią savo nuomonę, tačiau didžiausia problema, Vyriausybės vadovės teigimu, yra tai, kad ji apskritai ne visada aiškiai gali suprasti, kokią poziciją vienu ar kitu klausimu užima šalies vadovas.
„Man atrodo, kad problema yra ne prezidento nuomonė, o tai, kad aš ne visą laiką iki galo suprantu, kokia ta nuomonė yra“, – pažymėjo I. Šimonytė.
Buvęs Čekijos prezidentas V. Klausas savo apsilankymą restorane pavadino pilietinio nepaklusnumo forma. EPA-ELTA nuotr.
Čekijos prezidentas 2003-2013 metais Vaclavas Klausas savo apsilankymą viename Prahos restorane antradienį pavadino pilietinio nepaklusnumo forma.
„Mes negalime taikstytis su įvestais ir nuolat pratęsiamais draudimais, – pareiškė politikas trečiadienį naujienų agentūrai ČTK. – Laisvoje šalyje žmogus turi turėti teisę pavalgyti ten, kur jis nori“.
Apie tai, kad buvęs Čekijos prezidentas, nepaisydamas draudimo, apsilankė sostinės restorane „Dejvická 34“ ir praleido ten daugiau kaip valandą, pranešė leidinys „Blesk“. Anot jo, įeidamas ir išeidamas iš šios visuomeninio maitinimo įstaigos politikas buvo be kaukės.
V. Klausas garsėja kaip griežtas Čekijos vyriausybės kovos su koronavirusu priemonių kritikas. Gruodį jis jau buvo nubaustas 3 tūkst. kronų (maždaug 115 eurų) bauda už kaukių režimo pažeidimą. Praėjusį sekmadienį politikas dalyvavo Prahoje surengtoje masinėje karantino priešininkų demonstracijoje, per kurią jis taip pat nedėvėjo kaukės.
Čekijos sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, antradienį šalyje buvo nustatyti 10 725 nauji užsikrėtimo koronavirusu atvejai. Infekcijos aukų skaičius padidėjo 79 ir pasiekė 13 656.
Plėtojantis prekybai, amatams, atvykstant pirkliams iš kitų miestų ir net kraštų, reikėjo rasti jiems nakvynę, pavalgydinti, palinksminti.
Pradėjo rastis užeigos namai, maitinimų ir pasilinksminimo įmonių, vadinamų įvairiai: ūkiškais kambarėliais, tavernomis, kabakais, smuklėmis, karčiamomis.
Šių užeigų šeimininkai nelabai rūpinosi pasirinktinų gaminių gausa, virėjų gebėjimais gaminti skaniai ir sveikai.
Iki XII a. daug kur Europoje buvo populiarūs ūkiški kambarėliai /kioskeliai/, kur žmonės ateidavo pasėdėti, išgerti alaus. Kartais jie atsinešdavo mėsos, iš kurios šeimininkas pagamindavo gaminį. Kiek vėliau šeimininkai gamindavo ir iš savo produktų.
XV a. tokia taverna Londone tapo pirmąja vieta, kur buvo galima kiekvieną dieną atitinkamą valandą pavalgyti. XVI a. viduryje pasiturintys žmonės stengdavosi pietauti ne namuose, o tavernose.
