Draudžiama. Slaptai.lt nuotr.
Nuo pirmadienio Lietuvoje pradeda galioti Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymas.
Praėjusių metų gruodį priimtas įstatymas sudarys prielaidas pašalinti iš viešųjų erdvių totalitarizmo ir autoritarizmo simbolius – paminklus, kitus memorialinius objektus, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimus.
Savivaldybių vykdomosios institucijos ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui (LGGRTC) turės pateikti informaciją apie savivaldybių teritorijose esančius viešuosius objektus, galimai pažeidžiančius šį draudimą.
Draudimas bus taikomas bet kokia forma įamžintiems ar atvaizduojamiems asmenims, simboliams, informacijai, propaguojantiems totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas. Viešųjų objektų vertinimą ir pripažinimą tokiais, kuriais propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos, atliks LGGRTC ir savivaldybių institucijos.
Kaip penktadienį Seime vykusioje spaudos konferencijoje teigė įstatymo iniciatorė, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė, kreipimaisi dėl įstatyme numatytų punktų vykdymo savivaldybėms buvo išsiųsti dar penktadienį.
P. Kuzmickienės teigimu, įstatymo vykdymo eigoje ji siūlysianti daugiau dėmesio skirti savivaldybėse esantiems muziejams, jų tobulinimui, stiprinimui ir naujų steigimui. Jos siūlymu, nauji muziejai galėtų atsirasti autentiškose vietose, menančiose totalitarinio režimo Lietuvoje nusikaltimus. Pasak parlamentarės, pavyzdžiui, Vilniuje, tokios vietos galėtų būti Lukiškių kalėjimas arba Vyriausybės rūmai, jei ministrų kabinetas būtų perkeltas į kitas patalpas.
Ji taip pat pažymi, kad verta svarstyti ir apie KGB muziejaus sostinėje išplėtimą, taip pat Laisvės kovų muziejaus, pažinimo centro miško brolių asociacijos Albino Kentros patalpose, steigimą.
Nelegaliai Lietuvos-Baltarusijos sieną kirtę migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Pastaraisiais mėnesiais per Baltarusijos pasienį į Lietuvą plūstelėjus nelegalių migrantų srautams, tiek tarp politikų, tiek visuomenėje užvirė diskusijos, ar apskritai verta įsileisti prieglobsčio prašančius atvykėlius iš Afrikos ir Artimųjų Rytų. Nors manoma, kad daugelis jų į Europą bėga dėl ekonominių paskatų, pačių migrantų istorijos leidžia įsitikinti, kad takoskyra tarp karo pabėgėlio ir ekonominio migranto nėra tokia aiški.
Ne mažiau gajus ir įsivaizdavimas, kad visi jie Lietuvą renkasi kaip tarpinę stotelę. Tačiau kai kurie į Aliaksandro Lukašenkos valdomą šalį studijuoti privilioti migrantai sako nusprendę sprukti iš Baltarusijos, kai susidūrė su rasizmu, valdžios atstovų priešišku požiūriu į kitataučius. Nemaža dalis jų tvirtina, kad gavę darbą ir tinkamas gyventi sąlygas, norėtų pasilikti Lietuvoje.
Iš viso šiemet pasienyje su Baltarusija sulaikyti 1 738 neteisėti migrantai, o daugelis jų dešimties dienų saviizoliacijos laikotarpiui apgyvendinami netoli pasienio esančių savivaldybių teritorijose, buvusiose mokyklose ir kituose apleistuose pastatuose.
„Mes daug metų studijavome Baltarusijoje, bet mes palikome šią šalį dėl diktatūros, rasizmo, mes kentėjome, nebuvome saugūs“, – pasakojo vienas iš Eltos kalbintų migrantų, o kita afrikietė netgi sakė, kad Lietuvoje norėtų gauti galimybę dirbti, šaliai mokėti mokesčius bei susirasti sutuoktinį.
Viena problemų, kylančių karantinuotis turintiems įkurdintiems migrantams, kad šie neturi galimybės gauti gydytojo paslaugų, o tarp migrantų dėl prastų sanitarinių sąlygų esą plinta koronavirusas, niežai ir kitos infekcijos. Kita problema, pasak Raudonojo Kryžiaus atstovų, yra tai, kad izoliacijoje esantys atvykėliai neturi galimybės laikinose apgyvendinimo vietose pasinaudoti telefonu ir susisiekti su šeimos nariais. Todėl į Dzūkijoje įkurtas laikino apgyvendinimo vietas atvykusius Eltos žurnalistus pamatę migrantai pusiau anglų, pusiau rusų kalbomis mėgindavo paprašyti galimybės paskambinti ar parašyti žinutę.
Baltarusijoje tvirtina susidūrę su rasizmu
Varėnos rajone esančiame Vydenių kaime, buvusioje mokykloje, karantinuojami 147 nelegalūs migrantai, daugiausiai Kongo ir Kamerūno piliečiai. Teritorija aptverta metaline tvora, o vietoje budėjo keturi policijos ekipažai. Taip pat tuo metu darbavosi kaimo seniūnė ir Raudonojo Kryžiaus atstovai, pro tvoros plyšius įvairiomis kalbomis bandantys komunikuoti su atvykėliais.
Eltos žurnalistams taip pat pabandžius pabendrauti su keliais Vydeniuose apgyvendintais migrantais, pastarieji iš pradžių neslėpė įtarumo ir teiravosi, kokios šalies žiniasklaida juos bando pakalbinti. Tačiau pasakius, kad tai vietinės žiniasklaidos priemonės, jie sutiko pasidalinti savo išgyvenimais.
Iš Kongo kilęs Malikas pasakojo, kad šiuo metu apleistos mokyklos teritorijoje apgyvendintas jis jaučiasi esąs nežinioje. Migrantas pasakojo, kad studijavo Baltarusijoje, tačiau galiausiai, vis labiau išryškėjus Aliaksandro Lukašenkos režimo požiūriui į kitataučius, jis nusprendė sprukti iš šalies. Be leidimo Lietuvos-Baltarusijos sieną kirtę migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Nežinome, kiek laiko čia mus dar laikys. Girdėjome kalbų, kad dešimt dienų. Liko dar kelios. Kas bus toliau – neaišku. Esu iš Kongo, atvykau į Minską studijuoti ekonomikos, praleidau ten daugiau nei tris mėnesius. Iš pradžių viskas buvo gerai, gaudavome stipendiją, pramokau kalbos. Po to staiga niekas nebemokėjo stipendijos, pinigai baigėsi“, – rusiškai žodžius rinko Vydenių mokyklos teritorijoje apgyvendintas Malikas.
Migranto iš Kongo teigimu, Baltarusijoje jis ir jo draugai susidūrė tiek su rasizmu, tiek su agresyviu vietos milicininkų elgesiu.
„Ten labai gajus rasizmas. Mėgdavome pasėdėti miesto parke ir dainuoti. Vietiniai mus paskundė, atvažiavo milicija. Jie sakė, kokias čia „makakų“ giesmes giedate? O čia juk mūsų afrikietiškos dainos. Suėmė, išvežė į nuovadą. Keli milicininkai šaukė, lauk iš mūsų šalies. Taip ir nusprendėme bėgti, per miškus atėjome čia“, – pasakojo kongietis, kartu patikindamas, kad niekur nebenori bėgti ir mielai liktų Lietuvoje.
„Norime gyventi kaip normalūs žmonės, užsidirbti, žaisti futbolą, dainuoti. Leiskite mums tai“,– prašė migrantas.
Tvirtina norinti susituokti su vietiniu vyru ir mokėti mokesčius Lietuvai
Šalia Maliko stovėjusi jo tautietė Mila skundėsi serganti ir rodė šašų pažeistas rankas. Pasak migrantės, nors Vydeniuose sąlygos ją ir ne itin džiugina, tačiau čia į eilinius žmones bent jau niekas nešaudo kaip esą nutikdavo Konge. Mergina tvirtina norinti kurti gyvenimą Lietuvoje.
„Nežinau, kas man yra, bet sergu. Čia prastas vanduo ir šiaip sąlygos blogos. Bet vis tiek nėra taip blogai kaip Konge, kur policija šaudo į žmones, vyksta karas, pasiguglinkite. O mes taikūs žmonės. Jei mus paleistų, taip pat likčiau čia, norėčiau rasti vietinį vyrą, ištekėti, mokėti mokesčius Lietuvai“, – angliškai sakė jauna moteris.
Panašiai, kaip Mila, kalbėjo ir kitas Baltarusijoje studijavęs vaikinas iš Gambijos. Pamatęs žurnalistus jis pirmiausiai paklausė, kaip patys vietiniai vadina vietą, kurioje jie yra apgyvendinti, nes patys migrantai tvirtina negavę jokios informacijos apie apgyvendinimo sąlygas ir jų tolesnį likimą. Nepaisant šiuo metu suteiktų prastų sąlygų, jis taip pat sakė norįs kurti gyvenimą Lietuvoje.
„Aš pasilikčiau čia ir prisidėčiau prie šalies pažangos. Noriu integruotis su bendruomene, žmonėmis. Tačiau dabar turiu abejonių, mes laikomi čia, mums nesuteikia jokios informacijos“, – skundėsi migrantas iš Gambijos.
Šalia jo stovėjęs jaunas vyras iš Kongo prašė vaistų kojoje esančios užkrėstos žaizdos dezinfekacijai. Jis tvirtino visą savaitę nesulaukęs pagalbos ir medikamentų.
Raudonojo Kryžiaus atstovė ragina atkreipti valdžios institucijų dėmesį: vietoje reikalingi medikai
Tuo metu Vydeniuose įrengtoje migrantų laikino apgyvendinimo vietoje besidarbavusi Alytaus Raudonojo Kryžiaus sekretorė Aldona Turauskytė kalbėjo, kad šiuo metu siekiama išsiaiškinti, su kokiomis pagrindinėmis problemomis susiduria čia apgyventi žmonės, ar jiems sudaromos tinkamos būtinos gyvenimui sąlygos. Pasak jos, šiuo metu migrantams Vydeniuose nėra sudarytos galimybės reguliariai gauti gydytojo pagalbą.
„Atvykę į vietą taip pat klausiame apie sveikatos problemas. Tai yra labai svarbus klausimas, kurį turėtų spręsti valstybinių institucijų atstovai. Manau, kad kiekvienoje stovykloje turėtų lankytis gydytojas, kuris nuspręstų, ar kažkam reikalingi būtinieji vaistai. Yra diabetikų, žmonių, kenčiančių dantų skausmus. Kadangi šiuo metu gyvena karantino sąlygomis, jie negali būti vežami į gydymo įstaigą“, – sakė A. Turauskytė. Be leidimo atvykusi į Lietuvą. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Raudonojo Kryžiaus atstovė sakė, kad jie nupirko ir pareigūnams davė dvi SIM korteles, kurias migrantai galės panaudoti paskirtu laiku. Jos teigimu, stengiamasi aprūpinti migrantus ir nereceptiniais nuskausminamaisias vaistais.
„Mes mėginame padėti jiems gauti vaistų nuo skausmo. Pastarosiomis dienomis Raudonasis Kryžius mėgino jiems padėti gauti šių vaistų. Tiems žmonėms, kurie kenčia nuolatinį skausmą, nupirkdavome stipresnių nereceptinių vaistų“, – pasakojo Alytaus raudonojo kryžiaus sekretorė.
Medicininę pagalbą teikiančios organizacijos atstovė pasakojo, kad šiuo metu Vydenių centre aptikti keli niežų atvejai, todėl ji paragino valdžios atstovus pasirūpinti reikiamomis specialiosiomis priemonėmis. Iškyla ir su geriamo vandens problema, kadangi dalis žmonių dėl kultūrinių skirtumų abejoja, kad vanduo iš čiaupo yra tinkamas vartoti. Pasak A. Turauskaitės, demonstraciniais tikslais patiems darbuotojams teko atsigerti iš čiaupo tekančio vandens ir pabandyti migrantus įtikinti, kad vanduo yra tinkamas vartoti.
Raudonojo Kryžiaus atstovė pažymėjo, kad gyventojai turi galimybę paaukoti reikiamų priemonių apie tai informuodami pareigūnus.
„Manau, kad gali paaukoti, bet turėtų atsiklausti vietoje budinčių pareigūnų. Viskas turėtų būti pirkta parduotuvėje, o ne namų darbo“,- pasakojo A. Turauskaitė, kartu pažymėdama, kad geriausiai būtų, jog aukojami drabužiai būtų nauji arba bent jau švarūs.
Policininkų sudaryta galimybė pažiūrėti futbolą suteikė daug džiaugsmo
Nelegalius migrantus Vydeniuose saugo ne tik tvora aplink buvusią mokyklą, bet ir keturi policijos ekipažai, budintys ištisą parą. Pasak pareigūnų, per pastarąją savaitę konfliktų praktiškai nepasitaikė, o daugelis teritorijoje uždarytų migrantų, iš vietinių kaimo gyventojų gavę kamuolį, tiesiog žaidžia futbolą. Pareigūnai juokavo, kad pagrindinis jų darbas šiuo metu – padavinėti pro tvoros viršų praspirtą kamuolį.
Pareigūnai pasakojo, kad žiūrėdami Europos futbolo čempionato finalą tarp Italijos ir Anglijos, jie migrantams esą suteikė daug džiaugsmo, atsukę nešiojamojo kompiuterio ekraną afrikiečiams, ir taip suteikę jiems galimybę bent pro tvoros plyšį stebėti, kaip klostosi daug dėmesio visame pasaulyje susilaukusios futbolo rungtynės.
Kaimo seniūnė: gyventojų nuotaikos rimsta
Tuo tarpu kaimo seniūnė Genė Ramaškienė pagyrė savivaldybę dėl bendradarbiavimo, pagalbos tiek įrengiant policijos postą ir palapinę pareigūnams, tiek pagalbą paruošiant mokyklos patalpas migrantų įkurdinimui. Jos teigimu, gyventojai jau apsiprato su kaimynystėje apgyvendintais asmenimis.
„Gyventojų nuotaikos raminasi. Apsibuvo, apsiprato. Jau matyti, kad vietiniai, čia arti gyvenantys kaip ir ramesni. Mato, kad nieko blogo čia nevyksta. Gal dar ir yra kokio nerimo, bet nėra taip, kad labai bijotų. Atgijo kaimas, policijos daug, judėjimo ir veiksmo daug“,- sakė Vydenių kaimo seniūnė.
Prie pat apgyvendinimo vietos yra parduotuvė „Aibė“. Šalia jos sėdėję vietiniai jaunuoliai juokavo, kad migrantus apgyvendinus Vydeniuose bent jau „atgytų kaimas“. Pasak vieno vaikino, kai kuriems kaimo vaikinams vieną migrantę netgi pasivyko pakviesti į socialinio tinklo „Instagram“ draugus. Vietiniai gyventojai taip pat sakė esą ramūs, kadangi migrantai „irgi yra žmonės“.
Kamerūnietis papasakojo apie „kelionių agentą“, kviečiantį atvykti į Baltarusiją
Alytaus Aeroklubo teritorijoje apgyvendintus migrantus stebėjo trys policijos ekipažai, čia darbavosi ekskavatorius ir darbininkai, tiesiantys nuotekų tunelį į pastatą. Panašu, kad čia pažiūrėti futbolo rungtynes migrantai progos negavo, kadangi vienas vaikinas, pamatęs žurnalistus, priešingai nei Vydeniuose apgyvendinti migrantai, nesiteiravo, ar gali paskambinti ir neklausė. kada jį paleis. Jis pasiteiravo, kas laimėjo EURO 2020 finalą, bei Copa America finalo rungtynes tarp Brazilijos ir Argentinos. Pabandžius jam užduoti kelis klausimus, migrantas atkirto, kad nėra pasiruošęs interviu.
„Tiesiog noriu žinoti, kas laimėjo Euro ir Copa. Mes neturime interneto, mes neturime susisiekimo su šeima“, – sakė migrantas.
Šalia futbolu susidomėjusio vaikino, rymodamas prie metalinės tvoros, laiką leido senegalietis Mendy. Migrantas pasakojo, kad anksčiau jis net nežinojo apie Baltarusiją ir ten nusprendė vykti tik tuomet, kai sutiko asmenis, kurie jam esą pristatė labai geras studijų ir darbo galimybes A. Lukašenkos valdomoje šalyje.
„Buvo lengva patekti į Baltarusiją. Niekada nežinojau, kas yra Baltarusija. Jie man melavo, kad ten yra daug galimybių dirbti, studijuoti. Aš niekada nesvajojau atsidurti Baltarusijoje. Kai atvykau, ten buvo daugybė problemų, rasizmas. Jie nenorėjo, kad mes pasiliktumėme. Pakėlė studijų kainas“,– sakė Mendy.
Afrikietis tvirtino, kad, nepaisant sudėtingos penkių dienų kelionės miškais į Lietuvą, jis siekė atvykti į šalį, kurioje gerbiamos žmogaus teisės.
„Buvo labai sunku išvykti. Pėsčiomis ėjome penkias dienas. Kelis kartus pasiklydome. Bet mes ėjome čia, nes tikime, kad čia gerbiamos žmogaus teises. Tiesiog matėme galimybę“,– pasakojo iš Senegalo kilęs migrantas.
Šiek tiek nuošaliau aeroklubo teritorijoje buvo įrengtas ir krepšinio lankas, tačiau dviem vaikinams iš Kamerūno taip pat artimesnis buvo futbolas, todėl jie kartu spardė kamuolį. Vienas iš vaikinų pasakojo, kad Baltarusijoje praleido vos šešias dienas. Kaip teigia kamerūnietis, jam vykti į Baltarusiją pasiūlė jo šalyje sutiktas „kelionių agentas“, kuris pasiūlė baltarusišką vizą.
„Ten yra vaikinai, kelionių agentai, kurie siūlo vizas. Kelionių agentai dirba tinkle. Jie sako, pakalbėk su tuo vaikinu, su tuo ir tuo“,- sprendimą pasirinkti Baltarusiją aiškino migrantas.
Iš Kamerūno kilęs vyras išreiškė lūkestį, kad jį laikinai priėmusi Lietuva čia jam leis pasilikti ilgesniam laikui, kadangi šioje šalyje, jo nuomone, nėra rasizmo ir gerbiamos žmogaus teisės.
„Lietuva labai labai draugiška. Aš esu patenkintas, kad jie mane įsileido. Tikiuosi, kad jie mane priims, nes lietuviai nėra rasistai, jie pripažįsta žmogaus teises. Čia daug geriau nei Baltarusijoje. Norėjau pasinaudoti proga“,– sakė kamerūnietis.
Savivaldybės atstovas skundžiasi migrantų keliama netvarka
Alytaus rajone esančiame Verebiejų kaime migrantai taip pat apgyvendinti apleistos mokyklos teritorijoje, tačiau čia metalinė tvora buvo papildomai apdengta brezentu, esą siekiant, kad vietiniams gyventojams nereikėtų kiekvieną dieną stebėti naujųjų kaimynų. Lauke, prie mokyklos, stovėjo mėlyni biotualetai, telkšojo nuotekų balos, ant migrantų judėjimą ribojančios tvoros ir kitose vietose buvo padžiauti skalbiniai. Tokiomis sąlygomis Verebiejų mokykloje gyvena 154 migrantai, daugiausiai Irako piliečiai, buvo ir afrikiečių.
Vietoje buvęs Alytaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Virgilijus Pranskevičius skundėsi, kad apleisto pastato teritorijoje apgyvendinti migrantai esą nepasižymi itin kultūringo žmogaus bruožais, kadangi į buvusios mokyklos viduje esančių tualetų skyles jie esą meta įvairius plastikinius daiktus, taip sukeldami santechnikams papildomo darbo. Dėl to, pasak savivaldybės atstovo, teko lauke įrengti ir biotualetus.
Lietuvoje – neteisėtai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Užkimšinėja kanalizaciją, valytojos nespėja tvarkyti. Jie nekultūringi. Pavogė valytojos kibirą ir viską išpylė į koridorių“, – skundėsi Alytaus rajono socialdemokratų partijos (LSDP) skyriui vadovaujantis V. Pranskevičius.
Politiko teigimu, tiek jam pačiam, tiek migrantams svarbiausias klausimas išlieka tai, kaip baigsis ir kas bus po dešimties karantinavimo laikotarpiui skirtų dienų. Alytaus rajono savivaldybės atstovo teigimu, iššūkių kyla ir dėl migrantų mitybos poreikių.
„Kiaulienos jiems neduoda, yra vištienos. Vieną dieną buvo varškėtis su grietinės padažu. Jiems jau įtarimas, kad gali būti kiaulės riebalai. Irakiečiai pradėjo rengti streiką, kad nevalgome, o juodaodžiai valgė. Vakar buvo varškėtis su džemu, tai jau valgė. Su džemu tiko“,- pasakojo V. Pranskevičius.
Iš Irako į Lietuvą keliavo naudodamiesi navigacijos įranga
Pavėsyje prie metalinės tvoros kartu su seserimi sėdėjęs irakietis vaikinas pasakojo, kad į Baltarusiją, o po to ir į Lietuvą jie kartu su šeima, viso 11 asmenų grupė, keliavo tiesiog nusprendus ieškoti geresnio gyvenimo.
„Mes pro Baltarusiją tiesiog atvykome čia. Niekas man nesakė čia eiti. Mes čia atvykome iš Irako. Ten nėra gyvenimo. Vykome iš vienos valstybės į kitą. Niekas mums nepadėjo. Naudojomės GPS“,– tvirtino irakietis.
Visgi jis, priešingai nei kiti kalbinti migrantai teigė neketinąs užsilikti Lietuvoje ir norintis geresnio gyvenimo ieškoti kitose Europos valstybėse.
„Mūsų grupėje buvo vienuolika žmonių. Mano brolis ir kiti draugai. Mes norėjome į Europą dėl geresnio gyvenimo. Aš nenoriu čia pasilikti. Aš noriu vykti į kitą valstybę, turėti darbą, geresnį gyvenimą“,– sakė migrantas.
Visiškai kitokio požiūrio nei irakietis laikėsi iš Kongo kilęs vyras. Gan sklandžiai rusiškai kalbantis migrantas pasakojo dvejus metus studijavęs Baltarusijoje, tačiau jis pabrėžia, kad tikisi geresnių sąlygų, negu jam šiuo metu buvo suteiktos Lietuvoje. Visgi jis pažymi, kad turėdamas progą čia pasilikti ir dirbti – tokią galimybę jis apsvarstytų.
„Mes daug metų studijavome Baltarusijoje, bet mes palikome Baltarusiją dėl diktatūros, rasizmo, mes kentėjome, nebuvome saugūs. Jeigu galėsiu pasilikti čia (Lietuvoje-ELTA) – pažiūrėsime. Man tereikia normalių sąlygų, jos čia nėra itin geros“,– kalbėjo migrantas, kartu patikslindamas ir pagrindines jam iškylančias problemas.
„Mes neturime sąlygų apsiprausti. Septynias dienas nėjau į tualetą, nes jo būklė nėra gera (…) ,net kalėjime leidžiama bendrauti su šeima. Mums čia nesuteikia galimybės paskambinti, mes nežinome, ar mūsų šeimos nariai yra gyvi“,– sakė iš Kongo kilęs vyras.
Medininkų pasieniečių mokykloje įkurdintos šeimos su mažamečiais vaikais
Apie ką jis svajoja? Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Medininkuose esančios Pasieniečių mokyklos studentų bendrabučiuose apgyvendinta 120 saviizoliuotis turinčių nelegalių migrantų, daugiausiai irakiečių. Kadangi sąlygos čia geresnės, į šias patalpas nukreipiamos šeimos su mažamečiais vaikais. Teritorijoje patruliuoja ir tvarką prižiūri pareigūnai, o Pasieniečių mokyklos studentams migrantų prižiūrėti nereikia – jie ruošiasi egzaminams ir vykdo kitas užduotis. Atvykėliai apgyvendinti laisvuose mokyklos studentų bendrabučiuose, todėl čia suteikiamos geresnės sąlygos nei apleistuose pastatuose įkurdintų migrantų atveju.
Tačiau čia gyvenantys migrantai negali savo kambarių palikti visą saviizoliacijos laikotarpį, jiems netgi negalima eiti pasivaikščioti. Tačiau viena moteris su mažu berniuku, pamačiusi žurnalistus atsidarė langą ir į viršų iškėlė nykštį, taip duodama suprasti, kad ji yra patenkinta esama padėtimi. Paklausta, kaip jaučiasi, ji trumpai, su ryškiu akcentu, angliškai atsakė „it‘s okay“ ir „thank you“, taip dėkodama Lietuvai už suteiktas gyvenimo sąlygas.
Leonardas Marcinkevičius (ELTA), Marius Morkevičius (ELTA)
Lietuvos diplomatijos vadovas Gabrielius Landsbergis, dalyvaudamas neformaliame Europos Sąjungos (ES) užsienio reikalų ministrų susitikime Lisabonoje, aptardamas ES veiksmus Baltarusijos atžvilgiu po civilio lėktuvo priverstinio nutupdymo Minske, pastebėjo, kad ES reagavo greitai ir vieningai, o dabar būtina nedelsiant įgyvendinti pirmadienį priimtus Europos vadovų sprendimus Minsko atžvilgiu.
ES užsienio reikalų ministrų susitikime ketvirtadienį aptariamas ES Vadovų Tarybos sprendimų įgyvendinimas dėl Baltarusijos, konfliktai ES Rytų kaimynystėje, ES – Afrikos santykiai, Indijos – Ramiojo vandenynų regiono strategija.
„Neturėtume izoliuotai vertinti praėjusio sekmadienio oficialaus Minsko išpuolio – tai nėra pavienis veiksmas, tai nuo praeito rugpjūčio tebesitęsiančios eskalacijos dalis, dar vienas A. Lukašenkos režimo bandymas bet kokiomis priemonėmis išsilaikyti valdžioje, keliantis vis didesnę saugumo problemą visai ES. Baltarusijos režimo terorizmo veiksmai negali likti nenubausti. Nedelsdami svarstykime ir sutarkime dėl ekonominių sektorinių sankcijų. Svarstykime naftos produktų, finansų, energetikos, tabako sektorius,” – sakė ministras ir pabrėžė, kad stiprus tarptautinės bendruomenės atsakas siųstų žinią ir kitiems autoritariniams režimams: „ES turi pasiųsti stiprų signalą Rusijai, kad Europa neužsimerks, vykstant Baltarusijos aneksijai”.
Kalbėdamas apie įšaldytus konfliktus Rytų kaimynystėje, G. Landsbergis atkreipė dėmesį, kad visos Rytų Partnerystės šalys – Ukraina, Moldova, Sakartvelas, Armėnija, Azerbaidžanas – yra stipriai paveiktos konfliktų, kurie tik politiškai įšaldyti, tačiau bet kuriuo metu gali tapti karštais.
„Šie anklavai – įšaldytų konfliktų teritorijos – primena Kaliningrado srities situaciją: Rusija militarizavusi teritorijas visose buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse ir gali lengvai instrumentalizuoti situaciją – per militarizaciją, pasportizaciją, borderderizaciją, ar pradėdama aktyvią operaciją. Ji nebando ir nenori spręsti įšaldytų konfliktų. Greičiau naudojasi jais, siekdama geopolitinės naudos sau, keldama grėsmę šio regiono stabilumui ir atskirų šalių norui bendradarbiauti su ES”, – sakė ministras ir pabrėžė, kad visos šios konfliktų paveiktos šalys nori daugiau Europos, todėl didesnis ES įsitraukimas – tai tinkamiausias atsakas į destruktyvų Rusijos vaidmenį.
Diskusijoje apie ES Indijos – Ramiojo vandenynų regiono strategiją ES diplomatijos vadovas pabrėžė šios strategijos savalaikiškumą ir poreikį gilinti ES bendradarbiavimą su bendraminčiais partneriais bei regiono šalimis.
Pasak G. Landsbergio, strateginis ES požiūris į Indijos ir Ramiojo vandenynų regioną padėtų išlaikyti geopolitinę pusiausvyrą regione, atsverti globalius Kinijos siekius, diversifikuoti tiekimo grandines. Be to, svarbu rasti tinkamą pusiausvyrą tarp vertybinių, ekonominių, saugumo ir geopolitinių interesų.
Jungtinė Karalystė (JK) pirmadienį paskelbė įvedanti tikslinių sankcijų šešiems Sirijos prezidento Basharo al-Assado režimo pareigūnams, įskaitant užsienio reikalų ministrą Faisalą Mekdadą. Sankcijos įvestos už „represijas Sirijos žmonių atžvilgiu ir pasinaudojimą jų kančiomis“.
Priemonės, pagal kurias Sirijos pareigūnams bus draudžiama įvažiuoti į JK ir bus įšaldomas jų turtas šalyje, paskelbtos per 10-ąsias Arabų pavasario Sirijoje metines. Sankcijos taip pat įvestos B. al-Assado patarėjui, dviem aukšto rango kariuomenės vadams ir dviem verslininkams.
„B. al-Assado režimas Sirijos žmones pasmerkė dešimtmečiui brutalumo vien už reikalavimą taikių reformų“, – pranešime tvirtino JK užsienio reikalų sekretorius Dominicas Raabas.
„Šiandien dar šešis režimo asmenis laikome atsakingus už piliečių, kuriuos jie turėtų saugoti, puolimą“, – teigė D. Raabas.
Tai yra pirmosios Sirijos režimo vadovybei JK įvestos sankcijos pagal po „Brexito“ pradėtą įgyvendinti nepriklausomą JK sankcijų politiką. 353 sankcijų paketą JK perėmė iš anksčiau ES įvestų sankcijų.
JK, kuri 2020 m. sausį oficialiai pasitraukė iš ES, anksčiau sankcijas įvesdavo per bendriją.
Baltarusijos sostinėje Minske į žuvusio opozicijos aktyvisto Romano Bondarenkos laidotuves penktadienį susirinko apie 5 tūkst. žmonių.
31-erių kariškis praėjusią savaitę mirė nuo smegenų traumos, kurią patyrė, kai jį suėmė Baltarusijos saugumas. Jis buvo suimtas po ginčo miesto aikštėje, kurioje renkasi protestuotojai.
Gedintys žmonės į laidotuves Minsko užmiestyje esančioje cerkvėje susirinko nešini baltomis ir raudonomis gėlėmis, simbolizuojančiomis opoziciją.
„Ne mūsų jėgoms sugrąžinti Romaną, tačiau galime pasistengti, kad tokie nusikaltimai daugiau niekuomet nepasikartotų“, – „Telegram“ paskyroje rašė Sviatlana Cichanouskaja.
Rugpjūčio rinkimuose pergalę teigia iškovojęs Aliaksandras Lukašenka, tačiau opozicijos lyderė S. Cichanouskaja tai neigia ir ragina baltarusius protestuoti. Netrukus po rinkimų ji pati pasitraukė į Lietuvą.
A. Lukašenka šalį valdo jau daugiau nei ketvirtį amžiaus. ES atmetė rugpjūčio rinkimų rezultatus kaip „nei laisvus, nei sąžiningus“ ir atsisakė pripažinti A. Lukašenką Baltarusijos prezidentu bei įvedė sankcijas A. Lukašenkai artimiems pareigūnams.
Per laidotuves protestuotojai skandavo „Romanai, esi herojus“ ir „Išeinu“ šūkius. Pastarasis – tai paskutinė žinutė, kurią R. Bondarenka parašė bendrame šeimos pokalbyje internete.
Apie R. Bondarenkos mirtį nuo smegenų sužalojimų paskelbta lapkričio 12 d.
Penktadienį A. Lukašenka teigė daugiau informacijos apie R. Bondarenkos žūtį paskelbsiantis kitą savaitę.
„Turėkite kantrybės. Kitą savaitę jums pranešime viską. Patikėkite, bus įdomu“, – teigė A. Lukašenka, jį citavo naujienų agentūra BelTA.
Užsienio reikalų ministerija (URM) pirmadienį intensyviai konsultavosi su Europos Sąjungos kolegomis dėl Minsko režimo reikalavimo, kad Lietuva ir Lenkija sumažintų savo darbuotojų ambasadose Baltarusijoje skaičių. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius telefonu kalbėjo su ES vyriausiuoju įgaliotiniu Josepu Borrelliu, Lenkijos užsienio reikalų ministru Zbigniewu Rau bei Vokietijos užsienio reikalų ministru Heiko Maasu. Šiuo metu dėl situacijos taip pat tariasi ES ambasadoriai Minske.
“Mūsų tikslas maksimaliai išsaugoti diplomatinius kontaktus. Tokią žinią nusiuntėme ir Baltarusijos pusei, su kuria kol kas sutarėme, kad laikinas ambasadorių pakvietimas konsultacijoms pasitarnautų įtampos mažinimui ir padėtų išsaugoti diplomatinį atstovavimą ambasadorių lygiu. Kartu su lenkais jau priėmėme sprendimą kviesti ambasadorius iš Minsko konsultacijų”, – URM pranešime cituojamas L. Linkevičius.
Pasak ministro, dėl personalo nemažinimo bent kol kas sutarti nepavyko, bet jei Baltarusija ir toliau reikalaus, bus imtasi adekvačių – „veidrodinių“ – priemonių. Esame dėkingi ES kolegoms už demonstruojamą solidarumą. Visus savo veiksmus URM toliau koordinuojasi su Lenkija ir su kitomis ES šalimis narėmis.
Aleksejus Navalnas. EPA – ELTA nuotr.
Apnuodyto Rusijos opozicijos politiko Aleksejaus Navalno sveikatos būklė dar labiau pagerėjo ir jis jau gali trumpam išlipti iš lovos, pranešė politiką gydanti Berlyno ligoninė.
„Pacientas sėmingai atjungtas nuo dirbtinės plaučių ventiliacijos aparato“, – nurodė Berlyno „Charite“ ligoninė ir pridūrė, kad pacientas jau gali trumpam laikotarpiui pakilti iš lovos.
Pirmadienį dvi Europos laboratorijos patvirtinto Vokietijos išvadas, kad Kremliaus kritikas A. Navalnas buvo apnuodytas nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“. Europos lyderiai pareikalavo Kremliaus pateikti paaiškinimus, nors pats Kremlius neigia bet kokias sąsajas su šiuo incidentu.
Rusijos prezidento Vladimiro Putino kritikas A. Navalnas prastai pasijuto skrydžio metu rugpjūčio 20 d., po dviejų dienų jis buvo atskraidintas gydymui į Vokietiją.
Praėjusią savaitę A. Navalnas pabudintas iš dirbtinai jam sukeltos komos.
Prieš tai, reaguodamas į A. Lukašenkos grasinimus panaudoti prieš Lietuvą ekonomines sankcijas, Prezidentas pažymėjo, kad „Bet kokiu atveju tai neišeis į naudą Baltarusijos ekonomikai. Alternatyvų panaudojimas ir įgyvendinimas mums, turbūt, leis susidurti su nauja produkcijos rūšimi tarptautinėje rinkoje ir ta produkcija vadinsis auksinės Baltarusijos trąšos“.
Kartu G. Nausėda pažymėjo, kad tiek ES, tiek Lietuvoje kalbama apie tai, kad nereikia taikyti ekonominių sankcijų Baltarusijai, nes tai turės neigiamą įtaką jos gyventojams.
Visgi manau, kad kalbėti apie ES ekonomines sankcijas A. Lukašenkai verta.
Beveik visi analitikai tvirtina, kad be jėgos panaudojimo protestuotojai nieko nelaimės. Tačiau Baltarusijos jėgos struktūrose bent kol kas jokio skilimo nenusimato. Asmeninės sankcijos – draudimas įvažiuoti į ES (kalbama ir apie „sąskaitų užšaldymą”, bet tik kalbama) nepaveiks diktatoriaus režimo. Pasaulyje ir be ES yra vietų, kurias verta aplankyti.
Kas kita – griežtos ekonominės sankcijos. Gali Jo Ekselencija nesijaudinti, neigiamos jų įtakos gyventojams kaltininką, ne Lietuvą, ne ES, pastarieji greitai nustatys. Praktiškai užgesę streikai atsinaujins visu pajėgumu, ypač, jei efektyviai veiks paramos streikuotojams ir jų šeimoms fondai. (Pasak užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus, Europos Sąjungos ministrai jau pritarė jo idėjai įkurti fondą, skirtą padėti A. Lukašenkos režimo aukoms. Europos Komisija tam numatė skirti 2,4 mln. eurų).
O tada ateis laikas, kai nebus iš ko mokėti atlyginimus net jėgos struktūroms. Ir joms teks rinktis tarp neaiškios ateities su diktatoriumi ir valdžios perėmimo organizuojant naujus rinkimus.
Baltarusijos vėliava EPA – ELTA nuotr.
Vladimiras Putinas padės? Jam ir savų bėdų pakanka. O čia dar ir Baltarusiją išlaikyti? Manau ir jam būtų parankesnis naujų rinkimų variantas, kuriuose ir jis, kaip paprastai, sudalyvautų per savo agentūrą Baltarusijoje.
Sutinku, kad šiuo metu taikyti ekonomines sankcijas dar nereikėtų. Bet pagrąsinti realiomis apgalvotomis sankcijomis A. Lukašenkai, jei jis ir toliau spyriosis, būtina. Jas žinodamos ir jo jėgos struktūros turės apie ką pagalvoti.
Mes galėtume panaudoti prieš A. Lukašenką ekonomines sankcijas, pavyzdžiui, atsisakydami prekių tranzito iš Baltarusijos į Klaipėdos uostą. Baltarusijai tai būtų milžiniški nuostoliai. O visa ES galėtų kompensuoti uostui, geležinkeliams laikinai jų patiriamus, palyginti nedidelius, kaip tvirtina ekspertai, nuostolius, kol Baltarusijoje atsiras normali valdžia. ES tai būtų vieni niekai.
Politikas Valdemaras Tomaševskis ir ELTA žurnalistas Benas Brunalas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS) spalį vyksiančius Seimo rinkimus pasitinka ne tik sąrašo pirmosiose gretose turėdama skandalingais pasisakymais garsėjantį Zbignevą Jedinskį.
LLRA-KŠS į rinkimus žygiuoja vedina lyderio, kuris vienintelis tarp parlamentinių partijų vadovų nereiškia viešo palaikymo Aliaksandro Lukašenkos tolesnį vadovavimą šaliai kategoriškai atmetantiems baltarusiams.
Valdemaro Tomaševskio teigimu, nėra nieko blogiau nei revoliucijos – jos, įsitikinęs europarlamentaras, visuomet baigiasi ir baigsis giljotinų kalenimu. Todėl, svarsto politikas, su dabartine Baltarusijos valdžia Vakarai turėtų toliau kalbėti, o kelis dešimtmečius A. Lukašenkos represijas kentę baltarusiai – sprendimų ieškoti „demokratiškai“, kreipiantis į režimo teismus. Tai, kad dėl tokio požiūrio LLRA-KŠS dažnai susilaukia aštrios kritikos ir net kaltinimų, V. Tomaševskio manymu, yra kalčiausios „etiketes klijuojančios“ sisteminės partijos ir ypač konservatoriai.
Seimo rinkimams skirtame Eltos skelbiamų interviu cikle V. Tomaševskis taip pat įvardino priežastis, kodėl valdančiųjų gretose atsidūrę tautinėms mažumoms atstovaujantys LLRA-KŠS politikai parlamente nekėlė asmenvardžių rašybos klausimo. Europarlamentaras tikina, kad asmenvardžių rašyba nebuvo pamiršta ar iškeista į „vaiko pinigus“. Už tai, kad tautinėms bendruomenėms svarbus klausimas vis dar stovi vietoje, atsakingas yra, tvirtina LLRA-KŠS pirmininkas, „su kaimyninėmis valstybėmis kovojantis“ užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Galiausiai politikas įvertino darbą koalicijoje su Ramūno Karbauskio vadovaujamais „valstiečiais“ bei kodėl, esant galimybei po Seimo rinkimų, jis prezidentui Gitanui Nausėdai dar kartą siūlytų Jaroslavo Narkevičiaus kandidatūrą į ministrus.
Pone Tomaševski, su kovos „už kažką“ ar kovos „prieš kažką“ vėliava einate į jau spalį vyksiančius rinkimus?
Tik už. Mūsų pagrindinė nuostata ir kryptis buvo – ir aš pats iš prigimties turiu tokį charakterį – tik už. Mes nekalbame, ko kiti nepadarė, bet daugiausiai kalbame apie tai, ką mes padarėme, kokį įdirbį turime. O jį turime nemažą. Bet, žinoma, jei jau kartais reikia pakomentuoti prieš kažką… Tačiau tik kartais, mes tą darome labai nedažnai. Mūsų parlamentaras Jedinskis tik priminė, ką darė konservatoriai su protestuotojais, kad jie atėmė pensijas… į tai reikėjo atkreipti dėmesį, nes kartais susidaro įspūdis, kad yra labai daug veidmainiavimo.
Bet susidaro ir toks įspūdis, kad priminimai, apie kuriuos kalbate, tampa kur kas svarbesniais nei kalbos apie tai, ko jūs sieksite. Netgi dėmesio susilaukusio Jedinskio feisbuko sienoje… Žvilgtelėjus galima pamatyti, kad nemaža dalis žinučių – be skandalingų pareiškimų – yra skirta būtent konservatorių menamiems „blogiems darbams“ pabrėžti. Štai ir jūs, komentuodamas Jedinskio skandalingą pasisakymą dėl Baltarusijos, ne kartą pabrėžėte, kad „konservatoriai šaudė guminėmis kulkomis“. Taigi ar konfrontacinė komunikacija nenustelbia darbų, kuriuos gali daryt partija?
Kartais, kai mūsų oponentai iš kitų partijų labai veidmainiauja, tai reikia keletą tiesos žodžių pasakyti. Bet mes labai retai tą darome, nes orientuojamės į pozityvią žinutę. Bet, jei yra toks cinizmas, – tų pačių konservatorių veidmainiavimas – tuomet tiesiog reikia priminti, kad žmonės nėra be atminties ar buki, ar, kad jie pamiršo. Jei nori kitus kaltinti – tai pažiūrėk į save. Tai išplaukia iš Evangelijos: nekaltink ir nebūsi kaltinamas. Baltarusijos opozicija. EPA – ELTA nuotr.
O konservatoriai pradėjo kaltinti visus, kurie yra prieš revoliucijos versiją Baltarusijoje. Mes vienareikšmiškai pasisakome prieš, nes revoliucijos pasekmėse yra labai daug blogio, būna aukų, chaoso. Ir prancūzų revoliucija, ir bolševikų revoliucija – visos revoliucijos praryja savo vaikus. Mes šių pavyzdžių nepamiršome: koks buvo teroras po Prancūzijos revoliucijos, visi siekė laisvės, o vėliau gavo giljotiną. Tas pats su bolševikų revoliucija.
Dabartinė jūsų retorika labai panaši į tą, kuri buvo 2014 m. Jūs, įvykius Maidane komentuodamas, išsiskyrėte tarp parlamentinių partijų lyderių savo pozicija. Priešingai nei kiti politikai, idealizavę ir rėmę ukrainiečius Maidane, jūs sakėte, kad revoliucija yra blogai, kitokią poziciją turėjote ir dėl Krymo okupacijos. O dabar, kalbant apie Baltarusiją, jūs vėl sakote, kad evoliucija geriau nei revoliucija, tarsi duodamas suprasti, kad baltarusiai turėtų laukti, kol kažkas kažkaip ramiai pasibaigs. Ką jūs turite galvoje?
Toks požiūris išplaukia iš gero istorijos žinojimo. Jei mes nežinosime istorijos, tai mūsų pokalbis bus kaip kūnas be kraujo.
Bet kaip jūs, pone Tomaševski, įsivaizduojate. Kai kalbama apie autoritarinius režimus, kad ir apie tokius, kaip Aliaksandro Lukašenkos. Ar jūs tikrai įsivaizduojate situaciją, kad pats Lukašenka ateina ir sako – kalbėkimės. Juk tokių režimų tikslas yra išlikti ir slopinti bet kokias diskusijas dėl naujų socioekonominių, politinių organizavimo klausimų?
Aš matau permainas. Aš buvau vicepirmininku dar pirmoje Europos Parlamento kadencijoje. Tuomet jokio kontakto nebuvo – buvo blokada. 2015 m. pajudėjo ledai ir pirmą kartą dešimties parlamentarų delegacija nuvažiavo. Po to mes buvome dar 3 kartus. Šis mūsų ir visų kitų, kurie mano taip pat, kad reikia dialogo sprendžiant šį (A. Lukašenkos režimo – ELTA) klausimą, darbas privedė prie situacijos, kad opozicija tapo laisvesnė, buvo paleisti politiniai kaliniai… Buvo jaunimo programos, Erasmus. Viską dabar galima sugadinti: bus geležinė uždanga ir jokio kontakto nebus. Kas nuo to laimės – būtent tie, kurie nori autoritarinio valdymo.
Apie ką mes kalbame? Juk faktinio Baltarusijos vadovo Lukašenkos paskutinis žingsnis buvo agresija bei prievarta prieš taikius protestuotojus. Ar protestuotojai ėjo su Molotovo kokteiliais prieš valdžią? To nebuvo.
Su protestais būna įvairiai. Žinoma, tai (valdžios agresija prieš protestuotojus – ELTA) yra blogai, ir tai buvo pasmerkta, ir aš tą padariau: negali būti jėgos naudojimo. Bet mes turime žiūrėti visą foną. Tokio smurto būna, deja, ir kitose valstybėse. Mūsų konservatoriai tokį epizodą turėjo. O kas dabar vyksta Europoje, Amerikoje… Apskritai, tai yra siaubas.
Pasmerkus šią prievartą reikia žiūrėt visus fonus. Aš matau vieną mažą žinutę – vidaus reikalų ministras atsiprašė. To niekada nebuvo. Evoliucija vyksta, ir tie, kurie priešinasi permainoms, supranta, kad pasaulis keičiasi. Bet revoliucijų negali būti.
Jūs sakote studijuojąs istoriją, tai turėtumėte suprasti, kad lyginant bet ką su bet kuo galima ir batus pamesti. Tarkime, ta pati Prancūzijos Didžioji Revoliucija: šalia įdėjų liberté, égalité, fraternité, kurias, kaip sakote, lydėjo giljotina, juk buvo sukurta ir inercija dideliems, milžiniškiems pokyčiams, be kurių Europos ir jos laisvės dvasios nebūtų. Tad man būtų įdomu sužinoti, ką jūs siūlote dabartiniams Baltarusijos opozicionieriams ir Europai? Ką turi daryti sukilusi Baltarusijos opozicija, ką turi daryti Europa, kad lūkestis, kuris tarp baltarusių stiprėjo ypač per kelias pastarąsias savaites, būtų patenkintas?
Baltarusijoje – protestai. EPA-ELTA nuotr.
Pasakykite, kokia Europa? Europos Sąjunga? Pusė Europos nepriklauso Europos Sąjungai. Atsakymas priklauso nuo to, apie ką mes kalbėsime. Jeigu kalbėtume apie visą Europą – tai ten yra įvairių nuomonių. Kitaip galvoja serbai, rusai, graikai. Jei kalbėtume apie ES – tai ten nėra vieningos nuomonės, ji formuojasi. O nuo ko priklauso ši kryptis, – aš manau, kad ji priklauso ne nuo to, apie ką mes kalbame: demokratija, viešumas. Visa tai yra labai gerai, aš sovietmečiu, kaip ir Jedinskis, kovojau dėl viešumo, tuo metu dabartiniai mūsų oponentai sėdėjo partinėse mokyklose. Klausimas yra – kokie ir kieno yra interesai. Mes puikiai suprantame, kad Europos Sąjungoje daugiausiai svorio turi Vokietija ir kartais Prancūzija. Juk dėl to ir Jungtinė Karalystė išėjo iš Europos, nes negalėjo savo krypties pramušti.
Tad, jei bus sprendžiami Vokietijos interesai, tada reikia klausti vokiečių politikų, ką jie planuoja, kaip įsivaizduoja situaciją (…).
Pone Tomaševski, pakalbėkime konkrečiai, iš jūsų visos retorikos – su visu istorinių analogijų šleifu – galima susidaryti įspūdį, kad jūs atsargiai žiūrite į Baltarusijos opozicijos bandymą išstumti Lukašenką.
Mes ne tiek kalbame atsargiai, mes kabame realiai.
Bet koks būtų jūsų atsakymas. Pavyzdžiui, ar jūs palaikote tokią rezoliuciją, kokia buvo priimta Seime?
Mes palaikėme, kadangi mes žinome, kad turi būti vieninga politika.
Bet ar su viskuo, kas ten parašyta, nesutinkate?
Daug kas nesutinka. Net du parlamentarai susilaikė.
Jie norėjo griežtesnės pozicijos, o kokios jūs norėjote?
Mes manome, kad, kai pasakai A, turi žinoti, kas bus po to. Reikia bandyti prognozuoti. Bet visame šiame procese turi būti diskusija, nuomonių ringas, kad būtų priimtas optimalus sprendimas. Dabar buvo Linkevičiaus planas – tai viskas… Opozicija laimi, jiems reikalinga parama, dvasinė – taip pat. Bet išeina taip, kad mes dabar kalbamės ketvirtadienį, o ar yra kas nors aišku dėl Lukašenkos? Jis nekelia ragelio Merkel ir panašu, kad taikiai neperduos valdžios.
Tai jei jūs turėtumėte sprendimo vadeles – ką būtumėte daręs kitaip?
Dialogas.
Su kuo? Su Lukašenka?
Yra daug galimybių kontaktuoti. Yra ambasados. Reikia pradėti kontaktuoti. Mes nedeginame tiltų. Tik tuomet galima ir tiems patiems protestuotojams padėti. O dabar jei bus geležinė uždanga… Mes penkerius metus dirbome sunkiai, kad ji būtų atidaryta.
Ar aš klystu sakydamas, kad, jūsų nuomone, būtų buvę geriau, jei po tokių rinkimų, kokie įvyko, protestai Baltarusijoje nebūtų kilę?
Ne, aš apie protestus apskritai nekalbėjau.
Bet viskas iš čia ir kyla: baltarusių visuomenė sukilo prieš valdžią.
Geriausiai būtų, kad rinkimai būtų laisvi, kad žmonės galėtų reikšti savo nuomonę. Tai būtų geriausiai.
Bet taip nebuvo.
Galima perskaičiuoti balsus. Galų gale reikia panaudoti nors mažą demokratinį būdą – gal Baltarusijoje ir nėra demokratijos kaip Švedijoje – reikia panaudoti teisinį kelią. Apskųsti teismui.
Pone Tomaševski, kokiam teismui? Baltarusijos teismams, kurie yra suaugę su režimu?
Nesvarbu.
Tai, pone Tomaševski, yra labai svarbu.
Apskųsti teismui ir bandyti įrodyti, surinkti faktus.
Opozicija jau pateikė faktus, sako, kad tūkstančiai pažeidimų.
Būtent, tada būtų konstruktyvus darbas. To nepadarius keliama įtampa. Kažkas nori, kad mes būtume labai primityvūs, kaip Maidane.
Kažkas nori, kad mes būtume labai primityvūs, kad pažintume tik dvi spalvas. Tas, kas sako, kad čia nelabai balta, tas iš karto priešas, jis už Lukašenką. Visi mąstantys žmonės gali pastebėti tam tikrą konflikto eskalavimą. (…) Viską galima pasiekti ir be kraujo. Jei kažkas kalba, kad be kraujo nieko nepasieksime, yra tiesiog cinikas. Mano pagrindinė žinia, kad aš prieš tokią kryptį, apie kurią kalba Vytautas Landsbergis. Tai yra nusikaltimas. Šiandien 21 a. kraujo neturi būti, galima išspręsti taikiai visas problemas.
Žiūrint bent jau į pastaruosius 8 metus, jūsų partijos narius lydėdavo skandalai: ponas Jedinkis dabar, jūs vaikščiojote su Georgijaus juostelėmis, ponia Cytacka nukabinėjo lietuviškai užrašytas gatvės lenteles, išvadino prezidentę melage, nekėlė valstybinės vėliavos per šventes. Kaip aiškinate tai, kad jūsų partija nuolatos atsiduria viešosios kritikos sūkuryje?
Vladimiras Putinas – Vyriausiasis Rusijos propagandistas
Aš turiu vieną atsakymą. Jei vienu argumentu pasakyčiau, kodėl mes išsiskyrėme, tai mes nesame posovietinė ir pokomunistinė partija. Iš to išplaukia visos kitos situacijos ir momentai. Mes vieninteliai reikalaujame liustracijos – tą padarė čekai, estai. O mūsų oponentai iš sisteminių partijų, ne iš „valstiečių“, tai konservatoriai, liberalai… jie turi komunistinio režimo šaknis. Jie užslaptino KGB archyvus…
Bet būtent jūs prisisegėte Georgijaus juostelę, turinčią aiškų Rusijos imperializmo toną. Ponas Jedinskis kalbėjo apie Kijevo bombardavimą…
Mūsų oponentai bijo, kad mes atskleisime jų tapatybę ir šaknis, nori, kad apskritai mūsų nebūtų. Jie klijuoja etiketes.
Bet, pone Tomaševski, jūs tiesiogine to žodžio prasme prisisegėte Georgijaus juostelę. Jūs žinojote, kokią prasmę jai suteikė Kremlius.
Juostelei tik dabar suteikta ši prasmė, ir tą daugiau padarė mūsų oponentai. Nes tie, kurie sukuria (tokius simbolius – ELTA), mano, kad žmonės yra tokie primityvūs, kad jie nieko nežino. Koks čia sovietų simbolis? Tai yra Švento Jurgio simbolis, kovos su blogiu simbolis. Reikia tai žinoti. Jei kažkas to nežino, aš neturiu apie ką kalbėti. Mes turime žinoti istoriją. Tai gėrio simbolis, o tai, kad kažkur jį naudoja separatistai, tai gali naudoti. Hitleris taip pat kryžių naudojo, ar dėl to mes kryžiaus atsisakysime? Tai propaganda, tačiau ne Kremliaus, o tų mūsų posovietinių partijų… Aš su tokia propaganda nesutinku. Georgijaus juostelė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
O jei kalbame apie simbolius. Viešojoje erdvėje nuvilnijo nuostaba, kai pareiškėte, kad ponas Jedinskis ves rinkimų sąrašą. Jūs sakėte, kad tai yra „idėjinis, iškalbus ir drąsus politikas“. Turėtumėte sutikti, kad jis yra nevienareikšmiškai vertinamas politikas. Ar nebūtų patrauklesnis variantas pasiūlyti labiau konvencinį variantą – ministrę Ritą Tamašunienę ar bent kažką panašaus?
Mes turėjome pasiūlymų daug, turime daug lyderių. Bet vienas iš vicepirmininkų tapo sąrašo pirmuoju numeriu. Tai buvo priimta, ir tai yra labai gerai.
Bet ar jūsų netrikdo tai, kad Z. Jedinskio pasakymai ir pamąstymai sukelia ažiotažą ir skandalus.
Mes esame tokia stipri partija, kad (tai nesvarbu – ELTA). Žmonės žiūrės, visų pirma, į programą.
Jūsų partija į šią valdančiąją daugumą įsijungė antrojoje šios kadencijos pusėje, ir galėjo susidaryti toks įspūdis, kad sugebėjote užduoti muzikos toną gausiausiai Seimo jėgai – „valstiečiams“. Ginant jūsų deleguotą ministrą Narkevičių Seimo lyderiai nepabūgo net Prezidentūrai skersai kelio stoti. Pritarsite, kad turėjote „auksinę akciją“ šioje koalicijoje? Ar sutinkate, kad turėjote daugiau įtakos, negu tai leistų turėtas mandatų skaičius?
Aš manau, kad yra kitaip. Mes dabar sąvokas vartojame kaip kokioje akcinėje bendruomenėje. Mes su bizniu nesame susiję apskritai. Mes turime ne tiek įtakos, mes turime daug solidumo, įdirbio ir gerą reputaciją. Galima turėti 30 parlamentarų, o po to suskilti. Mūsų žmonės nevaikščioja po partijas, jie yra principingi. Žmonės tą mato ir supranta ir nori su mumis dirbti, nori mums daug daugiau pasiūlyti. Nes jie įsivaizduoja, kad čia optimalus politikos variantas – sąžiningumas, nesivaikymas valdžios bet kokia kaina.
Bet kodėl jūs to svorio nepanaudojote sprendžiant tuos klausimus, kurie tiesiogiai kyla iš jūsų partijos profilio – tautinių mažumų atstovavimo. Jūs kėlėte vaiko pinigų klausimą, kalbėjote apie bankų apmokestinimą, bet asmenvardžių rašybos klausimas praktiškai net nebuvo paminėtas. Su valdančiąja dauguma, kuri kelis kartus aiškiai parodė, kad išlaikyti koaliciją yra tikslas numeris vienas, principingas šio klausimo kėlimas galbūt būtų leidęs uždaryti šį tris dešimtmečius buksuojantį procesą.
Žinote, procesas vyksta. Žinoma, norėtųsi, kad greičiau būtų išspręstas.
Bet kodėl jūs nekėlėte šio klausimo?
Mes ne tik keliame, mes sprendžiame. Kalbinis standartas sovietmečiu tautinių mažumų atžvilgiu buvo geresnis nei dabar. Mes galėjome visų dalykų mokytis savo gimtąja kalba, dabar 3 dalykai įvesti mums ne gimtąja kalba. Žmonės piktinasi.
Bet ar jūs, kalbėdamasis su Ramūnu Karbauskiu, nepabandėte pasakyti, kad štai mūsų sąlygos, mes jas pateikiame kaip prioritetą numeris vienas, jei ne – tai mūsų paslaugų nebus… Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.
Mes suprantame, kad šiuos klausimus turime išspręsti. Mes ratifikavome Tautinių mažumų apsaugos gynimo konvenciją.
Ten viskas surašyta, kaip turi būti. Dar 2000 metais tai padarėme.
Bet esmė juk yra politinis klausimo kėlimas.
Aš atsakysiu. Ši konvencija yra sudėtinė dalis mūsų teisinės bazės. Tad klausimas lyg ir buvo išspręstas 2000 m.
Bet, deja, vieną ir kitą kartą konservatoriai ir liberalai turėjo valdžią.
Bet sutikite, šioje valdančiojoje daugumoje jūs asmenvardžių klausimą iškeitėte į vaiko pinigus.
Mes nieko neiškeitėme.
Buvo aiškiai jūsų pasakyta. Mes einame į valdančiąją koaliciją tokiomis ir tokiomis sąlygomis. Ir tarp tų sąlygų asmenvardžių klausimo nebuvo.
Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dėl asmenvardžių yra vienas sakinys. Mes įrašėme, kad būtų vykdoma Tautinių mažumų apsaugos gynimo konvencija ir, jei ji bus vykdoma, – visi klausimai bus išspręsti. Jei yra sutikimas, kad (konvencija – ELTA) turi būti vykdoma – tai jau yra pirmas žingsnis. O po to turi dirbti tie žmonės, kuriems tai priklauso, – visų pirma, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Bet jis to nedaro. Mes negalime įtikinti Linkevičiaus, kad ši konvencija turi būti vykdoma. Jei mes daug kalbėsime, o jis nevykdys – tai nebus išeitis. Mes norime, kad į ministeriją ateitų žmogus, kuris ne tik kovos su kaimyninėmis šalimis, bet ir viduje realizuos ES kryptį. Kol kas pas mus tai neveikia.
Neveikia dėl to, kad Seime šio klausimo niekas nebekelia.
Ne Seimas. Yra pasirašyta konvencija, turi ministerija vykdyti.
Ne vienas pasakytų, kad, norint išspręsti tokį klausimą, reikia tai įrašyti į koalicijos ar tarpfrakcinę sutartį, kaip esminį tikslą, kurį iki Seimo kadencijos pabaigos reikia išspręsti. Sutikite, tokio susitarimo nebuvo.
Patys žmonės sprendžia. Jeigu ministerija nenori tokios problemos pamatyti, patys žmonės per teismus sprendžia. Šis klausimas bus sprendžiamas, bet iki begalybės mes šiuo klausimu nediskutuosime. Reikia vykdyti, bet nediskutuoti. Praėjo 30 metų, kai esame nepriklausomi. Buvo geras tautinių mažumų įstatymas, bet jį konservatoriai 2010 m. panaikino. Tai yra veidmainystė… Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.
Pone Tomaševski, į kokį elektoratą jūs taikote?
Mums elektoratas nėra tikslas savyje, mes nemanome, kad reikia taikyti į elektoratą, kad gautume balsų. Mes taip nemąstome. Mes vietas Seime suprantame kaip įrankį, kad padėtume žmonėms. Be aptartos problemos (asmenvardžių rašybos – ELTA), svarbu socialinė nelygybė, socialinis teisingumas, vaiko pinigai, nemokami vaistai senjorams, diferencijuoti mokesčiai, kurie praėjo mūsų balsų dėka. Turi būti aiški kryptis – socialinis teisingumas. Todėl mes siūlome, kad būtų tryliktoji pensija žmonėms, kad žmonės prieš Kalėdas nebūtų kaip ubagai, kad normaliai pasitiktų šventes. Kitas dalykas – tai šeimos vertybės, tradicinės šeimos, krikščioniškos vertybės.
O kaip, jūsų nuomone, buvo įgyvendinamos Sauliaus Skvernelio Vyriausybės reformos?
Žinote, 20 metų buvo kalbama apie progresinius mokesčius… Tris kartus turėję valdžią socialdemokratai nieko nepadarė. Todėl mes tuomet ir išėjome iš koalicijos – nieko nebuvo daroma. Buvo neįmanoma dirbti. O dabar viskas dėl mūsų balsų padaryta.
O kokie prioritetai, jūsų nuomone, turėtų būti keliami naujam Seimui?
Visų pirma, reikia diferencijuoti mokesčius. Pirmas žingsnis padarytas, o antras žingsnis turi būti toks – kas uždirba minimalų atlyginimą, moka tik simbolinį 1 euro mokestį. Tada į rankas gautų 608 eurus. Mes siūlome išeitį iš skurdo. Taip pat reikėtų stiprinti šeimos politiką, daugiau lengvatų, daugiau pinigų vaikams. Tai labai svarbūs klausimai. Šaltinis būtų apmokestinant prekybos tinklus, bankus.
Kur įsivaizduojate savo partiją po Seimo rinkimų: valdančiojoje daugumoje ar opozicijoje?
Mes nebijome būti opozicijoje, kadangi mums svarbiausia – principingumas.
Bet jei susiklostytų taip, kad formuotųsi panaši centro kairės koalicija ir jus bendram darbui kviestų tas pats Ramūnas Karbauskis, kad ir su mažesniu politiniu svoriu. Sutiktumėte? Galite pasakyti, kad esate patenkinti bendradarbiavimu su dabartiniais „valstiečiais“?
Gyvenime mes nesame patenkinti viskuo. Visada yra niuansų. Mes pasiūlėme neįvesti taršos mokesčio. Mes manome, kad jis yra perteklinis, tačiau mes nesusitarėme. Bet apskritai žiūrint… Aš politikoje ne pirmą dieną: mes valdančiojoje koalicijoje esame buvę jau 4 kartus.
Palyginus, tai dabar darbas yra kur kas konstruktyvesnis. Algirdo Butkevičiaus Vyriausybėje mes nieko negalėjome nuspręsti, o ką nuspręsdavome, nebūdavo vykdoma. Dabar yra kitaip. Tai naujos kokybės politika, o ne tik biznio interesų atstovavimas.
Prezidentas ne kartą ir nedviprasmiškai yra davęs suprasti, kad Jaroslavas Narkevičius negali būti ministru, kad nepasitiki juo, galiausiai pabrėžė, jog dabartinis susisiekimo ministras naujoje Vyriausybėje ministru dirbti negalės. Jei visgi susiklostytų taip, kad formuotumėte valdžią ir turėtumėte galimybę siūlyti ministrus. Panašu, kad J. Narkevičiaus jau nebeteiktumėte. Bet ar nebijote, kad po karčios praktikos dėl J. Narkevičiaus prezidentas ir su kitais jūsų pasiūlytais kandidatais bus itin atsargus?
Mūsų tikslas nėra turėti postus. Dabar susisiekimo ministras J. Narkevičius paspartino ministerijos darbą. Darbo įvertinimas yra. Gerai tvarkosi ir R. Tamašunienė. Mes parodėme, kad esame ne tik idėjiniai ir galvojame apie paprastą žmogų, bet mes parodėme, kad galime, kad turime daug žmonių, kurie gali tokias aukštas pareigas eiti. Žinoma, kad mes juos siūlysime į tokias pat aukštas pareigas.
Ar ir J. Narkevičių siūlytumėte dar kartą?
Aš manau, kad siūlysime žmones, kurie turi patirtį, kad neateitų į ministeriją mokytis, kad būtų tęsiami darbai. O su prezidentu… Aš manau, susitarsime. Žinote, politikoje yra taip: niekada nesakyk niekada. Aš manau, kad mums pavyks susitarti.
Netgi dėl J. Narkevičiaus?
Aš manau, kad bendri mūsų valstybės interesai yra svarbiausia.
Estijos premjeras Juris Ratas. EPA – ELTA nuotr.
Estijos ministras pirmininkas Juris Ratas nuo kovo 13 d. iki gegužės 17 d. trukusios nepaprastosios padėties laikotarpiu mėnesį gyveno atskirai nuo savo šeimos narių, kad jų neužkrėstų koronavirusu. Jis tai papasakojo antradienį interviu laikraščiui „Eesti Ekspress“.
„Aš pats koronaviruso nebijojau, bet, kad apsaugočiau šeimą, nusprendžiau maždaug keturioms savaitėms išvažiuoti iš namų“, – sakė J. Ratas. „Buvo akivaizdu, jog galiu užsikrėsti virusu, kadangi aš neišvengiamai kontaktuoju su daugybe žmonių“, – paaiškino premjeras.
Anot Estijos vyriausybės vadovo, jis tris kartus per savaitę atnešdavo į namus krepšį su produktais ir palikdavo jį prie durų. Su vaikais, žmona ir mama visą tą laiką jis bendravo tik vaizdo ryšiu.
„Man neteko atlikti testo dėl koronaviruso, – sakė J. Ratas. – Aš vartojau daug vitaminų C ir D, valgiau daug imbierų ir česnakų“.
Kaip pabrėžė Estijos premjeras, šalis galės galutinai grįžti prie normalaus gyvenimo tik po to, kai bus sukurta vakcina nuo koronaviruso.
Gegužės 7 d. J. Ratas pareiškė, kad vyriausybė ruošiasi galimai antrajai koronaviruso plitimo bangai. Šalyje nuo kovo 13 d. iki gegužės 17 d. dėl pandemijos galiojo nepaprastosios padėties režimas. Estijoje iki šiol kronavirusu užsikrėtė 1 791 žmogus, mirė 64 infekuotieji.
Prof. Alvydas Nikžentaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Lietuvos istorijos instituto vadovas profesorius Alvydas Nikžentaitis teigia, kad Lietuvos ir Rusijos kuriamas istorinis naratyvas dažnai susikerta. Pasak istoriko, skleisdama melagingą informaciją apie Sausio 13-ąją, partizanų kovą ir lietuvių kolaboravimą su naciais, Rusija siekia diskredituoti Lietuvos istorinę atmintį ir legitimuoti savo politinį režimą.
„Rusijos atminties centrinė figūra yra didvalstybė, arba dar geresnis rusiškas žodis – „deržava“. „Deržavos“ idėja yra viena iš pagrindinių, nesvarbu ar ji būtų carinėje Rusijoje, ar dabartinėje valstybėje. Kitas šito centrinio mito pagrindinis resursas yra pasakojimas apie Didįjį Tėvynės karą ir pergalę Didžiajame Tėvynės kare“, – Eltai sakė A. Nikžentaitis.
Pasak profesoriaus, Rusijos istorijos politika yra konfrontacinė su tais kaimynais, kurie kėsinasi į šiuos jos istorinės atminties pamatinius akmenis.
„Būtent šiame kontekste reikia ir žiūrėti į Rusijos istorijos politiką kaimynų atžvilgiu. Ji, visų pirma, yra konfrontacinė su tais kaimynais, kurie kėsinasi į jos atminties pamatinius akmenis: ar tai būtų bandymas sumenkinti vadinamąją „deržavą“, ar tiesiog bandymas paneigti herojiškos pergalės Didžiajame Tėvynės kare mitą“, – sakė Lietuvos istorijos instituto vadovas.
A. Nikžentaičio teigimu, „deržavos“ sampratoje yra pretenzijų ir į buvusias vadinamosios didvalstybės dalis, tarp jų ir į Lietuvą. Pasak istoriko, dėl to Rusijos istorijos politika Lietuvos valstybingumo istoriją siekia pavaizduoti nelegitimia.
„Rusijos istorijos politika, visų pirma, stengiasi pakirsti kaimyninių šalių tapatybės pagrindus, kurie remiasi į tam tikrus praeities pasakojimus, juos diskredituodama“, – savo įžvalgomis dalinosi A. Nikžentaitis.
Todėl, pasak profesoriaus, Rusija savo istorijos politika siekia diskredituoti Lietuvos istoriją, skleisdama melagingą informaciją apie partizanų kovą, lietuvių kolaboravimą su naciais Antrojo pasaulinio karo metais žudant žydus. Istoriko teigimu, šiame kontekste į Rusijos politikos akiratį patenka ir Sausio 13-osios įvykiai.
Pasak A. Nikžentaičio, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neabejotinai siekia įeiti į istoriją kaip „deržavos“ kūrėjas, todėl, pasak profesoriaus, nieko keisto, kad jam imponuoja tokios istorinės asmenybės, kaip Ivanas Rūstusis, Petras I ir Jekaterina II.
„Aktyvi Rusijos istorijos politika, galima sakyti, yra V. Putino nuopelnas, nes B. Jelcino laikais mes negalėjome kalbėti apie kokią nors aktyvesnę Rusijos istorijos politiką“, – sakė A. Nikžentaitis, pabrėždamas, kad būtent V. Putino valdymo laikotarpiu yra sukurti ir pagrindiniai Rusijos istorijos politikos vykdymo mechanizmai.
A. Nikžentaičio teigimu, Rusijos teisėsauga, iškėlusi bylas Lietuvos teisėjams ir prokurorams, nagrinėjantiems Sausio 13-osios bylą, siekia dviejų tikslų.
„Yra siekiama dviejų tikslų: siekiama parodyti, kad Rusija gina savo piliečius, o ypač savo specialiųjų tarnybų žmones. (…) Kitas siekis yra pademonstruoti, kad to meto specialiųjų pajėgų būriai Lietuvoje veikė legaliai. Kitaip tariant, yra nepripažįstamas vienas iš pamatinių Lietuvos nepriklausomybės Aktų – Kovo 11-osios“, – teigė istorikas.
A. Nikžentaičio įsitikinimu, kol Rusija netaps normalia demokratine visuomene, kažkas esminio Lietuvos santykiuose su Rusija nesikeis.
Profesorius Raimundas Lopata. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Savo ruožtu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas Raimundas Lopata taip pat laikosi nuomonės, kad Rusijoje istorijos politika naudojama kaip vienas iš egzistuojančio režimo pagrindų.
„Istorija yra naudojama kaip egzistuojančio režimo legitimumo vienas iš pagrindų. Taip pat istorijos pagalba legitimuojami ir kai kurie dabartinio režimo užsienio politikos žingsniai. (…) Istorijos klausimus kuruoja specialūs Rusijos prezidento administracijos padaliniai, netgi vadinamoji Rusijos prezidento administracijos biblioteka, pagal kurios taikinius spausdinamos knygos, kurios, režimo vadovų galva, yra tinkamos leisti“, – sakė VU TSPMI dėstytojas.
R. Lopata taip pat visiškai sutinka su teiginiu, kad Rusijos istorinė politika ir Rusijos teisėsauga yra persipynusios tarpusavyje. Politologas, kaip ir istorikas A. Nikžentaitis, laikosi nuomonės, kad Rusijos istorijos politika pasikeis, tik pasikeitus pačiam režimui.
„Galima prisiminti B. Jelcino Rusijos politiką – ji buvo visiškai kitokia. Taip kad laukiami, norimi pokyčiai įvyks tik tada, kai pasikeis pats režimas“, – teigė R. Lopata. Visgi, pasak politologo, kol kas nėra jokių požymių, kad greitu metu režimas galėtų pasikeisti.
„Praėjus metams po „Eurovizijos“ Baku, Azerbaidžanas vėl neteko Europos visuomenės dėmesio. Tačiau užkulisiuose Azerbaidžano atstovai masiškai užsiima prezidento Ilchamo Alijevo valdomos šalies interesų lobizmu. Daugelį metų dedamos pastangos paveikti Europos Tarybą Azerbaidžiano interesams. Vokietijoje oficialusis Baku taip pat bandė patraukti politikus savo pusėn“, – rašo Klaudija fon Zalcen (Claudia von Salzen) "Tagesspiegel" puslapiuose.
Antai Bundestago deputatas nuo konservatyvios Krikščionių demokratų sąjungos Michaelis Fuksas papildomų pajamų sąraše nurodė, kad 2012 metais gavo iš Azerbaidžano ambasados honorarą nuo 3500 iki 7000 eurų už pranešimą Baku diplomatų akademijoje. Pasak jo, vizito tikslas buvo ugdyti ir intensyvinti Vokietijos ir Azerbaidžiano politinį bendravimą. Leidinio duomenimis, ambasada ne tik išmokėjo honorarą, bet ir atlygino kelionės išlaidas.
Liustracija (lot. lustratio – apsivalymas) – asmenų, einančių atsakingas valstybines pareigas, o taip pat kandidatų į tas pareigas, patikrinimo, ar anksčiau jie nepriklausė nusikalstamomis laikomoms organizacijoms, procedūra. Liustraciją taiko atėję į valdžią revoliuciniai režimai savo politinių priešininkų atžvilgiu – asmenims, priklausiusiems ikirevoliucinėms politinėms partijoms, dirbusiems nuverstos valdžios policijoje ir specialiosiose tarnybose.
Teisiniu požiūriu liustracijos įstatymai yra juridinis kazusas, nes norminiai aktai veikia atgaline data (pripažįstama galimybė patraukti atsakomybėn asmenis už teisės pažeidimus, kurie buvo padaryti iki jų priėmimo) ir numato tikimybę nuteisti už veiksmus, formaliai nelaikytus neteisėtais (slaptą bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis, už žurnalistinę, visuomeninę bei politinę veiklą ir pan.).
