VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas išrinktas Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentu. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vilniaus universiteto (VU) rektorius prof. Rimvydas Petrauskas penktadienį išrinktas Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (LURK) prezidentu.
Prof. R. Petrauskas į šias pareigas vieneriems metams išrinktas visuotinio LURK narių susirinkimo metu paprasta balsų dauguma, nurodoma VU pranešime.
„Rektorių konferencija yra svarbi kolegiali Lietuvos aukštojo mokslo struktūra, galimybė diskutuoti ir derinti universitetams bendrus klausimus – mokslo politiką, universitetų autonomijos klausimus“, – sako VU rektorius.
LURK yra asociacija, kurią sudaro universitetinių aukštųjų mokyklų rektoriai. Asociacija koordinuoja aukštųjų mokyklų rektorių (direktorių) tarpusavio ryšius bei ryšius su valstybės valdžios ir valdymo bei savivaldybių institucijomis.
LURK siekia skatinti Lietuvos mokslo, studijų, kultūros ir ūkio raidą, aukštųjų mokyklų bendradarbiavimą, Aukštųjų mokyklų tarpusavio ir tarptautinius ryšius, bendradarbiauti su valdžios ir valdymo bei vietos savivaldos institucijomis.
Ligi šiol LURK prezidento pareigas ėjo Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius prof. Eugenijus Valatka.
Jeigu prisikeltų iš mirusių visos Vilniaus universitetą (VU) kada nors baigusios žmonių kartos, tie prisikėlėliai iš naujo išmirtų masiškai, dabar jau iš gėdos dėl to – kuo tapo jų buvusi alma mater. Naujas skandalas VU dėl priimto čia lyčiai jautrios kalbos gairių dokumento neparodė nieko naujo, o tik paliudijo jau kiek anksčiau pasirinktos veiklos strategijos dominavimą, kai didesniu ar mažesniu laipsniu yra kvestionuojamas žmogaus lietuviškas nusiteikimas, minties ir diskusijų laisvės vėliavą pakeitė vaivorykštės vėliava, drauge įsisąmonintai pasirenkant užsiangažavimą sofistinei sąmonės trivializacijos užduočiai mainais už sokratinės dvasios išsižadėjimą.
Net sunku patikėti, kad tokie liūdnoki universiteto veiklos pokyčiai yra siejami su žmonių gražiomis lietuviškomis pavardėmis, o būtent Artūro Žukausko ir Rimvydo Petrausko, pastarojo dešimtmečio universiteto vairininkų, – su dviejų paskutinių VU rektorių vardais. Todėl taip sunku atsikratyti įspūdžio, prikibusio nuo pat pradžių, kad minėtieji rektoriai su lietuviškomis pavardėmis yra neįtikėtinai keisti personažai, tokie, tarsi jie būtų skaudžiai nugenėti, apkapoti ar apipjaustyti lietuviai. Kita vertus, jeigu pirmasis savo užsiangažavimus parodė, siekdamas apriboti lituanistikos veiklą, lietuvių kalbos tyrinėjimus, tai antrojo antilietuviškas nusiteikimas įgyja net dar labiau išreikštą panoraminį pobūdį, yra perkeliamas į istorinės refleksijos sferą – dar šviežiai mus tebedilgina įspūdis apie tai, su kokiu užsidegimu dabartinis VU rektorius V. Petrauskas dalyvavo Genocido tyrimų centro sunaikinimo intrigose.
O dabar minties eksperimento teisėmis pabandykime įsivaizduoti – ko dar trūksta šiam universitetui, pasukusiam Sokrato dvasios išsižadėjimo keliu, iki, kaip kartais sakoma, pilno tobulumo arba loginės pabaigos? Be jokios abejonės, šis universitetas, likdamas ištikimas pasirinkto kelio gairėms, jau netrukus, nieko nelaukdamas, tiesiog privalės išvyti visus filosofijos dėstytojus iš universiteto, filosofijos katedras pakeisdamas lyčių lygybės tyrimo ar panašiais centrais. Tai, siekiant vientisumo, yra neatidėliotinas uždavinys, kitu atveju – dar neaišku kuo viskas gali baigtis. Be jokių faktinių nuorodų ar nuogirdų, vedamas tik vaizduotės sparnų plazdėjimo, esu visiškai tikras, kad šio universiteto dėstytojai ir mokslininkai, ariantys filosofijos dirvonus, yra tylioji (?) opozicija pasirinktam dabartinės VU administracijos keliui, nes, kas ne kas, o jie žino, koks rizikingas yra sofistų pusės prioretizavimas, mainais už tobulą Sokrato užmarštį, kaip ir tai, kad galiausiai mirties subkultūros kelio pasirinkimas veda į kraupią aklavietę.
Kritimas. Slaptai.lt nuotr.
Būdamas šio universiteto Istorijos fakulteto absolventu, be visa ko kito, bėgant metams domėjausi ir dabar noriu paryškinti vieną kraštutinai įdomią lietuviško etnoso ypatybę, dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kad lietuviškoje dirvoje paprastai neprigyja beždžioniavimo pavyzdžiai. Tai bent iš dalies žinojo net kai kurie odioziniai komunistai, kurių valstietiškas protas bandė pasufleruoti, kad nėra jokio reikalo visą mūsų kraštą apsėti kukurūzais, tokiu būdu išstumiant tradicines kultūras, kai yra galimybė išvengti didesnių nuostolių įdirbant laukus kaip įprasta ir tik apsimetant sėjančiu tuos kvailus kukurūzus. Savo ruožtu, kaip atrodo bent man, dabartinio VU ideologai bando apsėklinti visus lietuviško peizažo horizontus kukurūzais, tai darydami su maniakiniu pasišventimu arba pabėgusio iš psichiatrinės ligoninės bepročio užsidegimu.
Pastaruoju metu, staigiai paūmėjusius situacijai, net ir aš, visados labai rezervuotai vertinęs idėją, kad Romos imperija pražuvo dėl išplitusių pederastinių papročių, tarsi iš naujo bandau permąstyti tokią nuvalkiotą ir kraštutinai išdėvėtą ištarmę. Kad ir kaip ten būtų, vis tik nedidelė garbė liktų, jeigu didžiųjų jėzuitų įsteigtas, Seniausias Rytų Europos universitetas galiausiai pataptų moderniu, bet vienpusišku, be jokių išlygų sutapusiu su lėkščiausiaisiais laikmečio pasirinkimais, nusususios dvasios užutekiu, gėjiško mentaliteto puoselėjimo šiltadaržiu. Jeigu jūs tai vadinate progresu, tai aš jums nepavydžiu. Apskritai žengiant taip suprantamos pažangos magistraliniu keliu paspartinto žingsnio tempu, tikriausiai ne už kalnų mus pasitiktų laikas, kai net labiausiai tvari, demokratinė imperija privalėtų susivynioti savo meškeres.
Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Toks E. Swedenborgas mums sako, kad pasaulio pabaiga įvyko 1757 m., o toliau bėgantis laikas esą yra skirtas tik galutiniam falšo išryškinimui. Tą datą įsidėmėjau, nes lygiai po 200 metų Vilniau gimdymo namuose baisiai klykdama užgimė mano būsimoji žmona Violeta (aš gimiau dar vėliau). Metodologiniais tikslais būtų galima pastebėti ir tai, kad apie dabartinio VU peripetijas čia kalbėjome falšo krešulių atpažinimo fenomenologijos kontekste.
Ar pastebėjote tai, koks pozityvus yra „politinio lavono“ pavadinimas, leidžiantis tikėtis, kad atgyvenę ir menkaverčiai politinio gyvenimo reiškiniai yra patraukiami į šoną. Kita vertus, kaip atrodo bent man, dabartinio Vilniaus universiteto modernizavimo ideologai yra užstrigę laike gyvieji lavonai, kurie užkemša pasaulį, pridengia istorijos perspektyvos vaizdinį ir neleidžia nieko gero tikėtis…
VU rektoriaus R. Petrausko patarėju dirbs apžvalgininkas P. Gritėnas. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prie naujojo Vilniaus universiteto (VU) rektoriaus prof. Rimvydo Petrausko komandos prisijungė apžvalgininkas, filosofas Paulius Gritėnas.
VU filosofiją studijavęs ir šiuo metu Žmogaus teisių stebėjimo instituto tarybos nario pareigas einantis P. Gritėnas dirbs rektoriaus patarėju.
„Pauliaus Gritėno patirtis ir išmanymas bus svarbūs siekiant ir toliau stiprinti Vilniaus universiteto vaidmenį viešajame diskurse. Taip pat kartu sieksime, kad akademinė ekspertizė kuo geriau pasiektų visuomenę ir pagrindines valstybės institucijas“, – pažymėjo VU rektorius R. Petrauskas.
P. Gritėnas yra dirbęs užsienio ir Lietuvos aktualijų žurnalistu, politikos komentatoriumi naujienų portaluose lrytas.lt, 15min.lt, vedė pokalbių laidas, moderavo diskusijas, o šiuo metu rašo socialinės kritikos komentarus naujienų portalui delfi.lt.
