
Antradienį mirė istorikas, visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras Romas Batūra, pranešė LRT.lt. Jam buvo 83-eji metai.
Dvi dienas dalyvavau Pasaulio Lietuvių Bendruomenės XIV Seimo posėdžiuose. Norėjau iš arčiau pamatyti ir išgirsti žmones, kurie ne Lietuvoje gyvena Lietuva, stengiasi išlikti lietuviais, lietuviais išauginti savo vaikus ir vaikaičius, visokeriopai padeda toli esančiai savo Tėvynei.
Dažnai pagalvoju: kokia šiandien būtų Lietuva, jeigu karo pabaigoje inteligentija nebūtų pabėgusi į Vakarus, o būtų atsidūrusi Sibire, kaip jos dalis ten atsidūrė 1940-aisiais ir 1941-aisiais? Ne iš PLB Seimo nario Rimanto Dirvonio žinau, ką Amerikos lietuviai darė, kad neišnyktume iš pasaulio žemėlapio, taptume laisvi.
Continue reading „Ar dviguba pilietybė – vaistas nuo visų ligų?”
Spalio 1 d. Maišiagaloje gražiai buvo paminėtas Lietuvos Didysis Kunigaikštis Algirdas (1345-1377). Bažnyčioje Šv.Mišiomis (vadovavo vyr. kariuomenės kapelionas plk. ltn. Rimas Venckus), o Algirdo piliakalnio papėdėje – teatralizuotu istorinių personažų pasirodymu (vadovas Leonas Ciunis), Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choro “Aidas” (vadovas Tadas Šimkus), LDK Algirdo vidurinės mokyklos moksleivių, Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblio “Vilnelė” (vad. Laima Purlienė) dainomis. Grojo KASP orkestras (vad. kpt. Ričardas Čiupkovas), žvengė žirgai, pagirdyti Juodojoje jūroje, nunešę raitelius žygyje į Krokuvą.
Apie Algirdo laikus įdomiai kalbėjo istorikas Romas Batūra, moksleiviai makete parodė, kaip tada atrodė ant piliakalnio stovėjusi pilis, o Maišiagalos seniūnas pažadėjo sutvarkyti piliakalnį ir automagistralėje pastatyti rodykles, kaip iki jo atvykti. Kas dar? Algirdaičiais tapo trys Algirdai, vienas prie paminklo atvyko raitas…
Čia publikuojamose nuotraukose stengiausi visa tai pailiustruoti. Tačiau jose niekaip neatsispindi tai, kad šiame gražiame renginyje, kuriame pagarbiai buvo minimas Lenkijos karaliaus Jogailos tėvas Algirdas, visiškai nedalyvavo Maišiagalos lenkai, išskyrus, žinoma, seniūną. Kodėl?
Po šv. Mišių netoli bažnyčios esančio namo gyventojas, senyvas vyras, mane net prajuokino: mačiau, kaip jis iš už kampo iškišęs galvą vogčiom stebėjo, kas dedasi gatvėje. Buvo duotas nurodymas ignoruoti visai Maišiagalai reikšmingą renginį? Nesmalsauti, nesirodyti net gatvėje, kai renginio dalyviai eis minėti abiems tautoms reikšmingų tolimos praeities įvykių? Panašu, kad taip. O eisenos dalyviai draugiškai mojo kiekvienam, tarpdury pasirodžiusiam, tik tokių buvo labai mažai. Programoje įrašyto Maišiagalos kunigo Juzefo Obrembskio vidurinės mokyklos vokalinis ansamblis “Legenda” piliakalnio papėdėje nepasirodė.
Maišiagalos seniūnui teks ne tik Algirdo piliakalnį ir jo aplinką sutvarkyti. Jo laukia žymiai sunkesni ir reikšmingesni darbai. Tokie renginiai, koks įvyko spalio 1 d. Maišiagaloje, padeda juos spręsti. Graži “provokacija” suartėti, vieniems kitus geriau suprasti. Daugiau tokių “provokacijų”!
Vytauto Visocko nuotr.
2011.10.03
Perverčiau Mykolo Biržiškos “Vilniaus Golgotą. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 metų dienoraštį”. Mažytę tų kančių dalelę pamečiui paskelbiau internete, nes tapo visiškai akivaizdu, kad Vilniaus Golgota tęsiasi iki šių dienų.
Kai lenkai okupavo Lietuvos dalį, buvo įkurta Sąjunga Vilniui Vaduoti. Dabar reikia sąjungos, kuri bandytų tą Lietuvos dalį išsaugoti Lietuvai, nes jai gręsia rimtas pavojus. Kai kas sako, kad lenkų pagrobtoji Lietuvos dalis jau vėl prarasta.
Dar gerai prisimenam autonomininkų, jedinstvininkų ardomąją veiklą. Tada vadavomės iš rusiškosios okupacijos. Šiandien Vilniuje vaizdas panašus. Skirtumas tik tas, kad tada lietuvių tauta (ir didžioji dalis tautinių mažumų) buvome vieningi, veikėme ryžtingai, o dabar bejėgiškai skėsčiojame rankomis, abejingai stebime, kai Vilnijoje siautėjama taip, kaip M.Biržiškos laikais, aprašytais “Vilniaus Golgotos” dienoraštyje. Bet Lietuvos lenkai čia niekuo dėti, jie primena už gerklės pagriebtą įkaitą, kai grobikas reikalauja išpirkos daugiau, negu terorizuojamasis gali atiduoti.
Aš, Auksė Aurelė Užkurnienė, Ipolito Užkurnio našlė, esu Ipolito Užkurnio autoriaus teisių perėmėja.
Protestuoju ketinimui demontuoti Ipolito Užkurnio skulptūrą “Vytautas Didysis” (1994 m., katalogo Nr. 1205), sukurtą Vytautų klubo prašymu ir tais pačiais metais pastatytą Trakuose, Karvinės saloje.
1995 metais Ipolitas Užkurnys sukūrė dar vieną skulptūrą “Vytautas Didysis” (katalogo Nr. 1470), lietuvių bendruomenės pastangomis pastatytą viename iš svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) mieste Gardine, kelių, vedančių į Aukštutinę ir Žemutinę pilis, sankirtoje.