Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Ekonomistas Romas Lazutka sako, kad santykinai nedidelė dalis bedarbių yra apsaugoti „Sodros“ nedarbo draudimo išmokomis, todėl būtų tikslinga bent krizių metu sušvelninti tokios išmokos gavimo sąlygas.
„Problema yra ta, kad santykinai nedidelė dalis bedarbių yra apsaugoti „Sodros“ nedarbo draudimu, jie tiesiog netenkina sąlygų ir socialinio draudimo nedarbo išmokos negauna, nes jų draudimo stažas yra nepakankamas arba išmokos mokėjimo laikas pasibaigė, o jie vis dar darbo neturi“, – Trišalės tarybos posėdyje, pristatydamas apklausą apie koronaviruso pasekmių švelninimo priemones iš ilgalaikės socialinės politikos perspektyvos, teigė R. Lazutka.
Jo teigimu, kai kurios šalys palengvina nedarbo draudimo išmokos gavimo sąlygas ir išplečia gavimo laiką bent jau krizių metu.
„Šalys palengvina nedarbo draudimo gavimo sąlygas ir išplečia gavimo laiką. Analogiškai taip pritaikyta buvo ligos draudimo išmoka, žinant, kad paprastai ji mokama, kai žmogus serga arba jo vaikas serga, o buvo išplėsta ir pritaikyta (situacijai – ELTA), kai tėvai negali dirbti, nes užsidarė mokykla arba darželis. Daugelis šalių ir nedarbo draudimo sistemą analogiškai pakoreguoja. Lietuvoje korekcijų nebuvo, vietoje to buvo įvesta darbo paieškos išmoka“, – sakė R. Lazutka.
„Rekomendacija būtų, kad reikėtų bent laikinai, o gal net pastoviai prailginti išmokos gavimo laiką ir sumažinti reikalavimus. Jeigu ne nuolatinis pakeitimas būtų, tai bent krizių metu, nes kai yra susikaupęs nemažas bedarbių skaičius, o žmonėms baigiasi nedarbo draudimo išmoka, ką jiems toliau daryti. Jie tada tampa savo šeimos narių išlaikytiniais“, – pridūrė ekonomistas.
Pasak jo, sudėtinga prognozuoti, kiek lėšų prireiktų įgyvendinti tokiai rekomendacijai, tačiau tikėtina, kad išlaidos padvigubėtų, palyginti su tomis, kurios dabar skiriamos tokiai išmokai.
Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Komentuodamas trečiadienį Vyriausybės patvirtintą ateinančių metų biudžetą, sociologas ir ekonomistas Romas Lazutka sako nemanantis, kad greitu metu bent kiek paaiškės, kokia bus kitų metų ekonominė situacija šalyje. Jis taip pat pabrėžia, kad vis dar trūksta sąmoningesnio, rinkimų nesąlygojamo valdžios dėmesio socialiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms, bei tikina, kad minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) kėlimas yra būtinybė.
Vertindamas tai, kad su kitų metų biudžetu nebuvo pateikta jokių mokestinių pakeitimų, R. Lazutka teigė, kad didinti mokesčių bazės šiuo atveju nebūtų prasminga. Jis taip pat pridūrė nesitikintis, jog tai svarstys ir būsimasis Seimas.
„Bandyti surinkti daugiau mokesčių juos didinant, plečiant mokesčių bazę nėra prasminga, kai yra ekonomikos nuosmukis ir reikia skatinti ekonomiką. Būtent todėl tokiais laikotarpiais skolinamasi ir mokesčiai nėra didinami. Aš abejoju, ar tai darytų ir kita valdžia, kokia ji bebūtų kitais metais. Abejoju, kad bus žiūrima, kaip padidinti mokesčius“, – Eltai sakė jis.
Sociologas taip pat pabrėžė, kad valstybės skolinimasis ekonominio nuosmukio metu yra normali praktika, tačiau labai svarbu tinkamai panaudoti gautas lėšas.
„(…) Ekonomiką skatinti nuosmukio laikotarpiu reikia, ir tai, kad vartojimas šalyje buvo palaikomas, yra gerai, bet yra ir visokių neprasmingų išlaidų, susijusių su rinkimais“, – pridūrė jis.
Komentuodamas siūlymą įtvirtinti 13-ąją pensiją, R. Lazutka teigė, kad spartinti pensijų didinimą būtų galima ir tvariau, tvirtinant įstatymo pataisas, o apskritai vietoje to vertėtų atkreipti dėmesį į kitas spragas socialinės apsaugos srityje.
„Vietoj to reikėtų tiesiog taisyti spragas socialinės apsaugos srityje. (…) Pavyzdžiui, šalpos pensija kitiems metams tepadidinta 3 eurais. (Žmonių – ELTA), gaunančių šalpos pensiją, – kiek jų tėra. Tad susidaro įspūdis, jog galvojama: tai kam jiems apskritai leisti pinigus.
O jeigu norima spartinti pensijų didinimą, tuomet tereikia padaryti įstatymo pataisą, kad pensijos būtų indeksuojamos ne pagal dabartinę tvarką, o kad būtų papildoma sąlyga (…), jog jei iš „Sodros“ biudžeto matyti, kad pajamos didėja greičiau negu išlaidos, mes padidiname esamas pensijas tam tikru procentu“, – Eltai kalbėjo sociologas.
Sociologas pabrėžė, kad kelti MMA dydį būtina, nes dabartinis MMA kone lygus skurdo ribai.
„MMA didinti reikėtų, nes, paskelbtais naujais Statistikos departamentas duomenimis apie skurdą šalyje, skurdo riba Lietuvoje, praeitų metų duomenimis, yra 445 eurai, o MMA yra 447 eurai. Tad MMA yra beveik lygi skurdo ribai. Juolab, kad skurdo riba buvo nustatyta pagal praeitų metų duomenis, (…) o šių metų skurdo riba būtų jau virš MMA. Suprantama, kad negalima leisti tokios situacijos šalyje, kai žmonės, dirbdami 8 valandas per dieną, negauna pajamų, kurios siektų skurdo ribą. Tai čia pagrindinis argumentas, kad algas reikia didinti“, – Eltai teigė R. Lazutka.
R. Lazutka taip pat pridūrė, kad vargu ar per ateinančius keletą mėnesių bent kiek labiau paaiškės, kokia kitąmet bus ekonominė situacija šalyje.
„Kokia nors padėtis dėl kitų metų ekonomikos per tuos keletą mėnesių tikrai nepaaiškės. Situacija yra neapibrėžta ir liks neapibrėžta, nes matome, kas darosi su pandemija, ir niekas negalės pasakyti, kaip augs ekonomika nei dabar, nei po dviejų mėnesių, nei po pusmečio. (…) Žiūrint nešališkai, reikia turėti galvoje, kad MMA nereiškia, kad reikia didesnių išlaidų iš valstybės ar iš darbdavių, tai gali reikšti atlygių perskirstymą pačioje darbovietėje“, – sakė jis.
Vyriausybė trečiadienį pritarė kitų metų valstybės ir savivaldybių biudžetų projektui. 2021 metų valstybės biudžete planuojama gauti 11,384 mlrd. eurų pajamų, o asignavimai sieks 15,49 mlrd. eurų. Lietuvos statistika. Slaptai.lt nuotr.
Kartu su ES ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšomis asignavimai viršija pajamas 4,1 mlrd. eurų.
Socialinei apsaugai išlaidos sieks 7,33 mlrd. eurų, ekonomikai – 3,5 mlrd. eurų, švietimui – 3 mlrd. eurų, sveikatos apsaugai – 2,73 mlrd. eurų.
Vaiko pinigai didės 10 eurų, nuo 60 iki 70 eurų, neįgaliems bei nepasiturinčių šeimų vaikams – iki 110 eurų.
Kitąmet numatytas ne blogesnis negu 5 proc. BVP valdžios sektoriaus deficitas.
Vyriausybė taip pat pritarė, kad MMA nuo kitų metų turėtų didėti iki 642 eurų (iki mokesčių), tačiau paliko galimybę šių metų gruodį dydį persvarstyti.
Romas Lazutka. Slaptai.lt nuotr.
Traukiasi vienas iš Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) sąrašo lyderių. Aukštą, penktąją, vietą partijos sąraše bei LSDP atstovauti vienmandatėje Fabijoniškių apygardoje turėjęs profesorius Romas Lazutka teigia padaręs klaidą, todėl Seimo rinkimuose su socialdemokratais nebedalyvaus. Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
„Mano sprendimas yra neteikti dokumentų“, – iki pareiškinių dokumentų pateikimo termino pabaigos likus kelioms dešimtims minučių Eltai teigė R. Lazutka.
Pasak profesoriaus, priežasčių, privertusių persigalvoti, jis galėtų surasti ne vieną. Tačiau, akcentuoja R. Lazutka, tai, kad jis nepriklauso partijai, yra pagrindinis priimto sprendimo motyvas.
Anot jo, apskritai buvo klaida svarstyti socialdemokratų prašymą su jais dalyvauti rinkimuose.
„Reikia man prisipažinti suklydus tuomet, kai sutikau eiti į rinkimus. Aš esu kritikavęs tokius žmones, kurie eidavo į rinkimus, patys nebūdami partijos nariais. Tai yra negražu (…). Aš juk premjerą Skvernelį pavadinau „lizinginiu premjeru“. Tad aš būčiau negerai pasielgęs, būčiau padaręs klaidą. Manau, kad laiku sustojau“, – aiškino R. Lazutka, pridurdamas, kad svarstyti galimybę pasukti į politiką lėmė intensyvūs LSDP kvietimai.
„Iš pradžių aš svarsčiau… Jei labai kviečia, gal aš labai reikalingas kaip rinkimų dalyvis. Tačiau tai nėra gerai“, – apibendrino ekonomistas.
Rado pamainą: vietoje R. Lazutkos sąraše švietimo ekspertė V. Targamadzė
LSDP pirmininkas Gintautas Paluckas neslėpė apmaudo dėl R. Lazutkos sprendimo. Jo teigimu, profesoriaus pasikeitusią nuomonę lėmė asmeninės priežastys.
„Yra asmeninės priežastys, dėl kurių jis nebegali dalyvauti rinkimuose. Nepaisant to, jis liks su mumis“, – Eltai teigė LSDP lyderis, pridurdamas, kad R. Lazutkai, ko gero, reikėjo pirmiausia įstoti į partiją.
„Matyt, jam prieš jungiantis į sąrašą iš tikrųjų būtų buvę geriau – pagal jo etikos standartus – stoti į partiją ir tik tada, iš partinių pozicijų, dalyvauti sąraše“, – samprotavo G. Paluckas.
Kaip teigė G. Paluckas, R. Lazutkos vietą sąraše perėmė švietimo ekspertė ir konsultantė prof. Vilija Targamadzė.
„Ji švietimo bendruomenėje labai gerai žinoma, turinti savo viziją ir ją plačiai komunikuojanti. Ji pagaliau prisidėjo prie mūsų partijos švietimo programos dalies rengimo“, – teigė G. Paluckas. Iki tol V. Targamadzė LSDP sąraše nebuvo reitinguota.
Tuo tarpu Fabijoniškių vienmandatėje, informavo G. Paluckas, su LSDP vėliava mandato sieks Vilniaus skyriaus narys ir buvęs Vilniaus miesto tarybos narys Alfonsas Brazas. Socialdemokratų partijos vadovas Gintautas Paluckas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
ELTA primena, kad LSDP liepos pradžioje paskelbė kandidatų vienmandatėse apygardose ir savo sąrašą daugiamandatėje apygardoje. Netrukus po to trečią vietą sąraše gavęs Jonavos meras ir Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Mindaugas Sinkevičius pareiškė išsibraukiąs iš socialdemokratų rinkimų sąrašo. Ši sprendimą, teigė M. Sinkevičius, jis priėmė rekomenduotas LSDP Jonavos skyriaus tarybos.
Pirmoje LSDP sąrašo vietoje yra partijos pirmininkas G. Paluckas. Jis nebuvo reitinguojamas ir kandidatuos Utenos vienmandatėje apygardoje.
Po partijos pirmininko antroje sąrašo vietoje – LSDP frakcijos Seime seniūnė Rasa Budbergytė (Šeškinės–Šnipiškių vienmandatė). Ji pagal visuomenės reitingą birželio pradžioje užėmė pirmą vietą. Trečiasis sąraše yra Linas Jonauskas, dalyvausiantis Pasaulio lietuvių vienmandatėje. Ketvirta – Orinta Leiputė (Kalniečių vienmandatė), penktasis buvo ekonomistas prof. R. Lazutka (Fabijoniškų vienmandatė).
Penktadienį, 17 val. baigiasi Seimo rinkimų pareiškinių dokumentų priėmimas.
Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Iki Seimo rinkimų likus vos keliems mėnesiams, politinės partijos jau spėjo surikiuoti rinkimų sąrašuose pavardes asmenų, ketinančių siekti parlamentaro mandatų.
Žvelgiant į partijų paskelbtus sąrašus – aukštas vietas gavo visuomenei žinomi, tačiau iki tol politiko duonos neragavę asmenys. Kaip aiškina politologai, tai vienas iš partijų pasirenkamų būdų pritraukti rinkėjų.
Nemažai dėmesio susilaukė žinomo ekonomisto Romo Lazutkos sprendimas pasukti į politiką ir rinkimuose dalyvauti su Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). Liepos pradžioje partija patvirtino kandidatų į Seimą daugiamandatėje ir vienmandatėse apygardose sąrašą.
Profesoriui teko ne tik aukšta penktoji vieta sąraše, tačiau ir galimybė LSDP atstovauti vienmandatėje Fabijoniškių apygardoje.
Tačiau ar žymus ekonomistas dalyvaus rinkimuose, dar nėra aišku.
„Kol kas dar nežinau“, – Eltai sakė R. Lazutka, paklaustas, ar dėl jo planų siekti Seimo nario mandato niekas nesikeičia.
Romas Lazutka. Slaptai.lt nuotr.
„Nei aš dalyvauju, nei nedalyvauju, dar nėra paskelbti sąrašai, jie nėra registruoti. Aš tiesiog esu iškeltas. Tik tiek“, – situaciją aiškino profesorius.
Dar kartą paklaustas, ar yra tvirtai apsisprendęs dalyvauti rinkimuose su socialdemokratais, profesorius atsakė, kad jo pozicija paaiškės iki rugpjūčio 7 dienos – tai paskutinė diena, iki kada Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) galima pateikti pareiškinius dokumentus.
Apie tai, kad vienas iš sąrašo lyderių gali svarstyti nedalyvauti Seimo rinkimuose, LSDP partijos pirmininkas Gintautas Paluckas teigė nežinąs.
„Tokios informacijos neturiu“, – teigė jis ir pridūrė, kad formaliai žiūrint kiekvienas rinkimų sąraše įrašytas asmuo dar gali pasitraukti.
„Iki rugpjūčio 7 d. kiekvienas yra laisvas padaryti bet kokį sprendimą“, – apibendrino G. Paluckas.
ELTA primena, kad LSDP liepos pradžioje paskelbė kandidatų vienmandatėse apygardose ir savo sąrašą daugiamandatėje apygardoje.
Netrukus po to trečią vietą sąraše gavęs Jonavos meras ir Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Mindaugas Sinkevičius pareiškė išsibraukiąs iš socialdemokratų rinkimų sąrašo. Ši sprendimą, teigė M. Sinkevičius, jis priėmė rekomenduotas LSDP Jonavos skyriaus tarybos. Socialdemokratų partijos vadovas Gintautas Paluckas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Pirmoje LSDP sąrašo vietoje yra partijos pirmininkas G. Paluckas. Jis nebuvo reitinguojamas ir kandidatuos Utenos vienmandatėje apygardoje.
Po partijos pirmininko antroje sąrašo vietoje – LSDP frakcijos Seime seniūnė Rasa Budbergytė (Šeškinės–Šnipiškių vienmandatė). Ji pagal visuomenės reitingą birželio pradžioje užėmė pirmą vietą. Trečiasis sąraše yra Linas Jonauskas, dalyvausiantis Pasaulio lietuvių vienmandatėje. Ketvirta – Orinta Leiputė (Kalniečių vienmandatė), penktasis – ekonomistas prof. R. Lazutka (Fabijoniškų vienmandatė).
Statistika rodo, kad daugiau nei pusė visų dirbančiųjų pensijai savarankiškai kaupia tik minimaliai arba visai nekaupia. Ekonomistas Romas Lazutka Eltai teigė, kad paskatinti žmogų, kuris uždirba minimalų atlyginimą, kaupti savo lėšomis pensijai – neįmanoma.
„Tų žmonių, kurie dabar uždirba minimalią algą, kuriems pritrūksta pinigų iki mėnesio pabaigos, neįmanoma paskatinti kaupti ir jiems nėra prasmės jos kaupti, todėl, kad kokia prasmė kaupti pensiją po 30 metų, jeigu numirsi per paskutines dvi savaites likus iki algos išmokėjimo. Yra norma, kad žmonės, kurie uždirba mažai, jie nekaupia. Tokiu atveju turi pasitikėti valstybine pensijų sistema ir tos pensijos sistemos turi veikti. Žmonės renka politikus, todėl turi jų reikalauti, kad tos pensijos būtų išsaugotos“, – Eltai kalbėjo R. Lazutka.
Pasak ekonomisto, tie žmonės, kurie uždirba daug, senatvės pensijai kaupia savanoriškai, todėl jų nereikia raginti, tačiau vidutines pajamas gaunančius darbuotojus paskatinti labiau prisidėti prie savo senatvės būtų galima atidedant mokesčius.
„Dabar Lietuvoje žmogus, pasiimdamas algą, nuo jos turi sumokėti mokesčius, o iš likučio gyvena ir važiuoja į keliones. Jeigu jis dalį pinigų atideda senatvei, į pensijų fondą, tai reiškia, kad nuo tos dalies iš jo nepaimami mokesčiai. O kai jis gaus tą privačią pensiją, ji bus apmokestinama. Kadangi pensija bus mažesnė nei jo alga, o mokesčių sistema – progresinė, tai žmogus laimi dėl to, kad nuo jo pensijos bus paimami mažesni mokesčiai, nei kad nuo jo algos. Kitose šalyse tai naudojama kaip pagrindinis instrumentas“, – kalbėjo R. Lazutka.
Ekonomisto teigimu, tam, kad pensijų sistema veiktų kiekvienam žmogui, daugumoje šalių yra kolektyvinės pensijų sistemos, daromos darbuotojų ir darbdavių susitarimo būdu. R. Lazutkos nuomone, kad tai būtų galima įgyvendinti ir Lietuvoje.
„Lietuvoje pastaraisiais metais algos auga vidutiniškai 8-10 proc., tai labai būtų lengva sutarti su darbdaviais ir profsąjungomis, kad 2 proc. to algų kilimo atidėtų į pensiją fondą. Žmonėms, kuriems kyla algos, tai būtų visai neskausminga, nes algos didėjimas ir taip 5-6 proc. yra neblogas dalykas. Reikėtų pasinaudoti šia situacija, kas buvo padaryta Švedijoje ar Danijoje – būtent šiuo būdu buvo išplėstos privačios pensijos“, – Eltai sake R. Lazutka.
Pinigai. Slaptai.lt nuotr.
Pasak ekonomisto, Lietuvoje tai įgyvendinti būtų palanki situacija: turime ne tik gana spartų kainų augimą, tačiau ir algų. Vis dėlto R. Lazutka perspėja, kad į tai reikėtų žiūrėti diferencijuotai, kadangi yra sričių, kuriose tas atlyginimas neauga, o vidutinis atlyginimo augimas susideda iš to, kad kol vieniems alga neaugo, kitiems ji ūgtelėjo 15 proc.
„Žmonės žino, kad senatvei reikia pinigų, tačiau taip pat reikia, kad jie ir dabar kažkaip išgyventų, maitintųsi sveikai, augintų vaikus. Tas taupymas reikalauja dar kelių žingsnių – reikia pasirinkti, kur taupyti. Kodėl jie turėtų pasitikėti pensijų fondais, kurie daugiausia Lietuvoje yra privatūs? Žmogus žino, kad iš jo paslaugos norima uždirbti. Tuomet prasideda nepasitikėjimas. Tikėti reikia Dievu, o ne pensijų fondu“, – sakė R. Lazutka.
Remiantis Lietuvos banko statistika, 800 tūkst. žmonių šiuo metu pensijai savarankiškai kaupia tik minimaliai arba visai nekaupia, o du trečdaliai kaupiančiųjų antrosios pakopos fonduose yra pasirinkę jiems pagal amžių netinkamus fondus.
Švedijos ir Lietuvos pensijų dydis skiriasi apie 10 kartų. Nepaisant to, Švedijos Upsalos universiteto profesorius Edwardas Palmeris tikino, kad Lietuva šiuo metu juda teisinga linkme.
Pagal Europos Komisijos prognozes, Lietuvoje per artimiausią laikotarpį pastebimai sumažės jaunų gyventojų, o pensinio amžiaus žmonių daugės. Dėl to vienam darbingo amžiaus gyventojui tenkančių vyresnių nei 65 m. asmenų skaičius iki 2040 m. gali padvigubėti. Pasak profesoriaus, svarbiausias dalykas, apie ką Lietuva turėtų šiuo metu galvoti, – tai socialinio draudimo pensijų indeksavimas, kas jau yra padaryta. Svarbūs yra ir motyvacijos klausimai.
„Geriausias būdas surasti balansą yra turėti dinamišką, augančią ekonomiką, kurioje būtų kuriamos įdomios ir perspektyvios darbo vietos, kurios skatintų lietuvius pasilikti namie. Prie to taip pat prisideda, pavyzdžiui, parama šeimoms su vaikais, apie kurią Lietuvoje taip pat jau pagalvota. Tai verčia pamąstyti esančius Londone, kurie tokios paramos galbūt negauna, ar nevertėtų grįžti namo. Vilnius yra gražus miestas. Kodėl gyventi kitur, o ne čia? Kita vertus, kitose šalyse gali būti geresnės darbo galimybės. Todėl Lietuvai svarbiausia tapti patrauklia vieta gyventi ir dirbti“, – Eltai teigė E. Palmeris.
Nuo šių metų dėl indeksavimo Lietuvoje pakilo vidutinė metinė senatvės pensija, todėl liepą vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija, turint būtinąjį socialinio draudimo stažą, siekė 323,75 euro.
Pasak E. Palmerio, prie pensijų tiek prisidėti, tiek jas gauti turi visi vienodai. Švedijoje dauguma dirbančiųjų, išskyrus individualią veiklą vykdantys asmenys, priklauso profesiniam pensijų fondui.
„Nenorima, kad, pavyzdžiui, lėktuvų pilotai gautų naudą iš privalomojo kaupimo vien dėl to, kad kai kurios šalys galvoja, jog jie, pasiekę 60 metų, jau nebegali skraidyti, o kitos, kad gali. Tai individualus dalykas“, – Eltai teigė profesorius.
Ekonomistas Romas Lazutka Eltai sakė, kad kolektyvines pensijų sistemas, darbuotojų ir darbdavių susitarimo būdu, būtų galima įgyvendinti ir Lietuvoje, nes dabar tam – palanki ekonominė situacija.
„Lietuvoje pastaraisiais metais algos auga vidutiniškai 8-10 proc., tai būtų labai lengva sutarti su darbdaviais ir profsąjungomis, kad 2 proc. to algų kilimo atidėtų į pensiją fondą. Žmonėms, kuriems kyla algos, tai būtų visai neskausminga, nes algos didėjimas ir taip 5-6 proc. yra neblogas dalykas. Reikėtų pasinaudoti šia situacija, kas buvo padaryta Švedijoje ar Danijoje, – būtent šiuo būdu buvo išplėstos privačios pensijos“, – Eltai sakė R. Lazutka.
Turizmas ar emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Dar vienas Švedijos išskirtinumas – pensijas kaupiantys asmenys visą informaciją apie kaupiamas lėšas gali lengvai surasti internete, savo duomenimis prisijungę prie savo pensijos sistemos. Pasak E. Palmerio, tai leidžia lengviau sekti savo pensijų kaupimą bei jį koreguoti.
„Vienu metu galiu turėti iki 5 pensijų fondų iš 800. Jeigu mano amžius artėja prie 65 metų, aš turėčiau būti atsargus, kur investuoju savo pinigus. Vis dėlto pats geriausias fondas yra jau numatytasis, nes, kuomet žmogui yra 20 metų, jam nereikia jokių žinių apie pensijų sistemą. Visi 20-mečiai, pradėję kaupti pensijai, kaupia tame fonde be jokių kitų pasirinkimų“, – apie Švedijos pensijų sistemą pasakojo Upsalos universiteto profesorius.
Pasak profesoriaus, pensijų sektorius labai priklauso nuo gyvenimo būdo, tai ypač matoma šalyse, kurios anksčiau turėjo sąsajų su Sovietų Sąjunga. Tokiose šalyse dažniau anksti mirštama dėl alkoholizmo, rūkymo, nesportavimo.
Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Pirmadienį Vyriausybės pristatytos struktūrinės reformos visų pirma pasitarnaus verslui. Taip interviu Eltai teigė Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka.
„Labai apibendrintai sakyčiau, kad tai skirta verslui, kaip kad sakė finansų ministras, – šalies konkurencingumui didinti ir darbo jėgos apmokestinimui mažinti. Tai reiškia, kad tikslas – sudaryti geresnes sąlygas verslui ir atpiginti darbo jėgą. Tam didinamas ir neapmokestinamasis pajamų minimumas, ir mažinama įmoka „Sodrai“, – sakė profesorius.
Kaip pabrėžė prof. R. Lazutka, orientacija į konkurencingumo didinimą piginant darbo jėgą nėra gerai, nes mažinant darbo jėgos apmokestinimą mažinamas ir viešojo sektoriaus augimas, kuris yra atsiliekantis.
Kaip pirmadienį pristatydamas reformas sakė Premjeras Saulius Skvernelis, į Vyriausybės inicijuojamas struktūrines reformas bus investuota 600 mln. eurų, dalis jų – ES fondų lėšos.
– Profesoriau, kokie Jūsų įspūdžiai po pristatymo?
– Džiaugiuosi, kad bent jau švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos srityse įvardytos problemos, ir Premjeras pripažįsta, kad jų yra. Tai labai gerai, nes rinkimų laikotarpis pasibaigęs ir pati Vyriausybė atsakinga už sprendimus.
Dar gerai, kad, kaip sakė Premjeras, siūlymai bus svarstomi visuomenėje ir specialistų.
Akivaizdu, kad mokesčių ir pensijų srityje užsimota daryti reformas, o dėl turinio reikia šnekėti atskirai.
– Kaip vertinate siūlymus mažinti nepamokestinamąjį pajamų dydį ir, sujungus darbdavio ir darbuotojo mokesčius, 2 proc. mažinti įmokas „Sodrai“ ir kitus?
– Labai apibendrintai sakyčiau, kad tai skirta verslui, kaip kad sakė finansų ministras, – šalies konkurencingumui didinti ir darbo jėgos apmokestinimo mažinimui. Tai reiškia, kad tikslas – sudaryti geresnes sąlygas verslui ir atpiginti darbo jėgą. Tam didinamas ir neapmokestinamasis pajamų minimumas, ir mažinama įmoka „Sodrai“.
– Kodėl tai nėra geras sprendimas?
– Konkurencingumas yra gerai, bet ne pigios darbo jėgos sąskaita todėl, kad mažinant darbo jėgos apmokestinimą mažinamas ir viešojo sektoriaus augimas, kuris ne tik mano požiūriu yra atsiliekantis.
Visos mokesčių sistemos prioritetas turėtų būti surinkti daugiau lėšų, kad būtų galima adekvačiai finansuoti viešąjį sektorių.
Vyriausybės orientacija šiuo požiūriu nėra gera. Mažesni mokesčiai dėl gerokai didinamo neapmokestinamojo pajamų minimo reiškia, kad valstybės biudžetas turės mažiau pajamų ir, tarkim, švietimas, sveikatos apsauga, ir toliau nebus pakankamai finansuojama.
Ir dabar dalį sveikatos priežiūros paslaugų žmonės finansuoja iš privačių lėšų, kas trečiam vaikui samdomi korepetitoriai. Tai – lygiagretė šešėlinė švietimo ekonomika, kaip pavadino Valstybės kontrolė.
Bendra orientacija ne didinti valstybės pajamas ir stiprinti viešąjį sektorių daugiau jį finansuojant, o atpiginti darbo jėgą, kad verslui būtų lengviau – nėra gerai.
Kitas dalykas, kodėl aš sakau, kad Vyriausybės siūlymai orientuoti verslo naudai – antros pakopos pensijų sistemos reforma. Tai yra fondų aprūpinimas klientais, nes yra numatyta, kad kiekvienas automatiškai bus įrašytas į pensijų fondus ir pats turės atsisakyti jų, jei nenorės, netingės, jei supras, pastebės ar ras laiko.
Kita vertus, numatytas grįžimas į „Sodrą“, kas mažai sukaupė antrojoje pakopoje su savo lėšomis. Tai gerai, bet žmonės jau bus sumokėję savo komisinius.
Tarkim, žmogus mokėjo 20-30 metų pensijų fondams – komisinius, jie gauna iš to pelną, o paskui, kai pamato, kad žmogus mažai sukaupė ir jo pensija bus maža, jis grįžta į „Sodrą“ ir tada jam už tuos pinigus didinama „Sodros“ pensija, bet komisiniai tai nuplaukia.
Kalbant apie pensijų kaupimą, naudojamas Lotynų Amerikos-Rytų Europos modelis, nesiorientuojant pereiti į vakarietišką pensijų kaupimo sistemą. Tai irgi minusas.
Taip pat yra su „Sodros“ „lubomis“. Kadangi didžioji įmokos dalis yra darbdavio, įvedant „lubas” laimi darbdavys. Jei tiems, kurių algos viršija „Sodros“ „lubas” įvedamas progresinis pajamų mokesčiui tarifas, vėlgi, atrodo, lėšos paliekamos darbdaviui, o darbuotojui – našta.
„Sodros“ įmokos tarifą mažinant 2 proc., ji praranda pajamas. Dėl „Sodros“ lubų taip pat prarandamos pajamos. Ką dėl to pasakys pensininkai?
Socialinės apsaugos ir darbo ministras priminė, kad 30 proc. pensininkų yra skurde. Turint tai omenyje, „Sodros“ pajamų mažinimas man absoliučiai nesuprantamas. Kaip galima mažinti „Sodros“ įmokas ir apskritai „Sodros“ pajamas, kai tiek pensininkų skursta, o gaunantys kiek didesnes pensijas vis viena gyvena iš labai kuklių pensijų, juolab „Sodros“ ateitis nėra labai šviesi dėl demografinės situacijos šalyje.
– Kokia būtų išeitis?
– Reikėtų išlaikyti lėšas „Sodrai“, net jeigu dabar ekonominė situacija labai gera, auga algos, didėja „Sodros“ įplaukos. Taip ilgą laiką nesitęs, nes tas didėjimas – ir infliacinis todėl, kad infliacija nemaža.
Tai reiškia, kad reikėtų kaupti „Sodrai“ rezervą, kuris pradėtas kaupti. Vietoje įmokų mažinimo, mano supratimu, reikėtų ruoštis sunkesniems laikams, o dalį lėšų skirti „Sodros“ pensijų platesniam didinimui, nes tai yra problema.
– Kaip Vyriausybės pristatyti siūlymai pasitarnaus socialiniam teisingumui, kuris įvardijamas kaip viena aktualiausių problemų?
– Aš nematau kaip. Daug kartų buvo kalbėta ir Vyriausybė imasi žingsnio mažinti darbo vietų apmokestinimą. Bet kai mažinamas darbo jėgos apmokestinimas, reikia turėti omenyje, kad „Sodra“ gauna mažiau lėšų, o žmonės, kurie dirba, iš valstybės biudžeto ir „Sodros“ negaus adekvačių paslaugų.
Dėl neapmokestinamojo minimumo didinimo ir „Sodros“ įmokų tarifo mažinimo biudžetas ir „Sodra“ gaus mažiau pajamų, ir žmonės, kurie į rankas gaus daugiau pinigų, turės daugiau mokėti, išleisti savo lėšų už tai, ką paprastai valstybė apmoka.
Mes žinome, kad kai nepakanka to, ką valstybė moka, žmonės vietoje valstybinės poliklinikos eina į privačią, nes negali ar nenori ilgiau laukti. Arba negali pasikliauti vaikų mokymu ir samdo jiems mokytojus privačiai, po pamokų. Darbo jėgos apmokestinimas mažinamas, bet papildomai lėšų iš šalies tai nenumatoma.
Lietuvoje patys turtingiausi pajamas daugiausia gauna ne iš darbo užmokesčio, o iš kitų pajamų. Apie turtingiausių žmonių pajamų apmokestinimą Vyriausybė visiškai nekalba. Tuo tarpu dirbantys žmonės, kuriems mažėja darbo užmokesčio mokesčių našta, praras galimybes vartoti viešojo sektoriaus paslaugas, kurias reikia plėsti. Šaltinio joms plėsti Vyriausybė nepristatė. Ir tai reiškia, kad tų pačių žmonių sąskaita teks daugiau mokėti iš algos, kuri lieka po mokesčių.
***
Kaip skelbė ELTA, vidutinis atlyginimas per mėnesį dėl mokesčių reformos kitąmet paaugs apie 50 eurų, žada Vyriausybė. Tuo pačiu ji tikina, kad didės mokesčių progresyvumas.
„Kitais metais vidutinis darbo užmokestis turėtų augti apie 50 eurų, tą pokytį turėtų pajusti apie 1 mln. dirbančiųjų“, – Vyriausybės reformų pristatyme pirmadienį sakė Premjeras S. Skvernelis.
Pagal Vyriausybės siūlomą mokesčių reformą, neapmokestinamųjų pajamų dydžio taikymas bus išplėstas iki 2,5 vidutinio darbo užmokesčio, jį nuosekliai didinant. Taip pat ketinama sujungti darbdavio ir darbuotojų mokesčius.
„Bus nuosekliai didinamas NPD, jo taikymas bus išplėstas iki 2,5 vidutinio darbo užmokesčio, papildomai mažės 2 proc. „Sodros“ tarifas“, – teigė finansų ministras Vilius Šapoka.
Dėl mokesčių pertvarkos vidutinis atlyginimas kitąmet turėtų „į rankas“ padidėti 47 eurais, uždirbantieji daugiau – 1,7 VDU – į rankas gaus 55 eurais daugiau.
Taip pat planuojama socialinio draudimo įmokos tarifą sumažinti 2 proc. punktais. Anot Vyriausybės, mokesčių našta per trejus metus vidutinę algą gaunantiems asmenims sumažės 5,1 proc. punkto, uždirbantiems 1,7 VDU – 3,4 proc. punkto. Anot Ministrų kabineto, reformą pajaus 1 mln. dirbančiųjų.
Sujungus darbuotojo ir darbdavio socialinio draudimo įmokas, bus perskaičiuoti darbo jėgos mokesčių tarifai. Po reformos darbuotojo socialinio draudimo ir privalomo sveikatos draudimo tarifas sieks 18,5 proc., darbdavio – 1,24 proc., gyventojo pajamų mokesčio tarifas būtų 21 proc.
Be to, ketinama įvesti progresinius mokesčius uždirbantiems daugiausiai. Jie mokėtų 25 proc. GPM, tačiau šis būtų susietas su „Sodros“ lubomis. Taigi aukštesnį GPM mokėtų tie, kuriems būtų taikomos „Sodros“ įmokų lubos. 2019 metais pagal Vyriausybės siūlymą tai turėtų būti taikoma 120 VDU per metus uždirbantiems darbuotojams (uždirbantiems apie 8,8 tūkst. eurų per mėnesį), 2020 metais – 84 VDU (apie 6,1 tūkst. eurų per mėnesį), o 2021 metais – 60 VDU (apie 4,4 tūkst. eurų per mėnesį).
Taip pat ketinama plėsti gyvenamojo būsto apmokestinimą. Pagal Vyriausybės siūlymą, neapmokestinamas būtų pagrindinis asmens gyvenamasis būstas, sakė V. Šapoka.
Anot Vyriausybės, kitąmet investicijos į mokesčių reformą sieks 173 mln. eurų.
Informacijos šaltinis – ELTA (Ieva Urbonaitė – Vainienė).
Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis reikalauja, kad Vyriausybė būtų sudaroma iš „profesionalų“, o partijų lyderiai, taip pat ir Gabrielius Landsbergis, vykdomojoje valdžioje neturėtų jokių pareigų. Ką Lietuvai duotų tokia „profesionalų“ Vyriausybė, kas tie „profesionalai“ yra ir kokia praktika yra kitose šalyse?
Ministrui neužtenka būti specialistu
R.Karbauskio pagrindinė mintis, kurią jis teigia rinkėjams yra ta, kad aktyvūs partijų nariai tapdami ministrais paaukoja valstybės interesus, o pradeda veikti savo partijų naudai. To išvengti galima sudarant tokią vyriausybę, kurios nariai nebūtų surišti su konkrečiomis partijomis ir neturėtų kreipti į jas dėmesio, bet gerai išmanytų savo kuruojamą sritį ir siektų bendrojo gėrio.
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis.
Skamba patraukliai, bet naiviai. Kiekvienas atskiras žmogus nėra robotas, veikiantis pagal abstrakčias esą „profesionalias“ schemas. Jis turi savo asmenines pažiūras, pasaulėžiūrą ir jo darbe tos pažiūros atsispindi. Vertybių skirtumai lemia, kad „profesionalai“ skirtingai vertina reiškinius ir siūlo skirtingus sprendimus. Pavyzdžiui, Aušra Maldeikienė, Rūta Vainienė, Romas Lazutka yra savo srities – ekonomikos žinovai, tačiau jų vertybės visiškai priešingos, kaip ir situacijų vertinimas bei siūlomi sprendimo keliai. Taigi ir jų, kaip „profesionalių“ ministrių, darbai būtų kardinaliai priešingi.
Labai sunku apibrėžti ir vienodai sutarti, kas yra „profesionalas“, o kas nėra. Universiteto diplomas, darbo patirtis, pripažinimas kokiais nors apdovanojimais? Na, tiek to, dėl kažkokių kriterijų bus sutarta, bet ar užtenka geram ministrui būti tik savo srities specialistu? Ar geras gydytojas bus geras sveikatos apsaugos ministras? Juk gydyti ligonius ir valdyti mediciną yra ne tas pats. Ministerijos dažnai apima ne vieną kuruojamą sritį, o kelias ir net keliolika, ir labai skirtingų. Aplinkos ministerija kuruoja statybų sektorių, tačiau ir žvejybą, bet dar ir gyvąją gamtą, o dar ir saugomas teritorijas, daugiabučių renovavimą, taršos klausimus, miškus, urbanistiką, medžioklę, žemės gelmių turtus ir kt. Tai kokio profesionalo reikia tokiai ministerijai? Ar geras gamtos apsaugos žinovas bus statybų srities „profesionalas“? Ar atvirkščiai?
Profesionalas – tai asmuo, kuris gerai išmano savo sritį, bet politikas yra daug daugiau nei tik savo srities žinovas. Demokratinėje visuomenėje politikui neužtenka tik dirbti savo darbą, jam būtina ir ypač svarbu komunikuoti su visuomene bei paaiškinti savo sprendimus. Reikia labai gerai išmanyti, kaip sprendimai priimami ir kaip pasiekti kompromisą tarp įvairių grupių, kad visi liktų patenkinti. Labai geri ir valstybei svarbūs darbai neatliekami, nes jie visuomenėje nėra populiarūs. Taigi dar svarbesnės savybės, nei savo srities išmanymas, yra politiko charakterio savybės bei gebėjimas organizuoti bei kontroliuoti procesus. Ministras visada gali pasikviesti ir išklausyti geriausius patarėjus, bet jis turi būti tas žmogus, kuris suvaldys procesą. Apie tokias būsimų ministrų savybes valstiečiai nekalba, nors politiniame poste jos yra ne mažiau svarbios nei žinios.
Be politikų nebūna demokratijos
Demokratinėse šalyse ne šiaip vyksta rinkimai, o būtent per rinkimus piliečiai suteikia mandatą vienai ar kitai partijai vykdyti programą. Rinkimų metu žmonės renkasi, kurie pažadai jiems atrodo realūs ir pageidaujami, o kurie ne. Juk gali būti tie patys tikslai ir skirtingi būdai jiems pasiekti. Ar valstybės pinigais remti privačias mokyklas ar ne, ar mokėti po 100 eurų už vaiką privatiems darželiams, ar uždaryti mokyklas kaime, kuriose mažiau vaikų nei mokytojų? Tai nėra „profesionalo“ ar „neprofesionalo“ klausimai, tai yra politinis apsisprendimas. Galima eiti įvairiais keliais ir visi bus profesionalūs. Neuždaryti mokyklos, bet susitaikyti, kad neužteks pinigų orioms mokytojų algoms, o gal padidinti mokytojams algas, bet sumažinti finansavimą krašto apsaugai?
Yra valstybių, kur tokių politinių apsisprendimų rinkėjams nereikia daryti, nes nėra rinkimų. Rusijoje ar Kinijoje vyriausybės visada yra sudaromos be koalicijų ir be pasitikrinimo rinkimuose. Tiesiog valdantys asmenys pasirenka, jų manymu, geriausius vykdytojus, kurie beveik visada atitinka „profesionalo“ apibrėžimą. Ar jie nedaro klaidų, ar žmonės visada jų sprendimais yra patenkinti? Anaiptol, tačiau rinkėjai nieko negali padaryti, nes nevyksta rinkimai.
Klausant p. Karbauskio, kartais kyla klausimų, gal „profesionalai“ yra tiesiog nustumti nuo valstybės valdymo? Anaiptol, politikų Lietuvoje yra sąlyginai nedaug, vos keli tūkstančiai, o štai profesionalų žymiai daugiau. Vien apie 50 tūkst. žmonių, kurie dirba administracinį darbą valstybės institucijose, valstybės įmonėse ir organizacijose yra savo srities profesionalai, kurių tikslas yra karjera. Kaip atrodo eilinė ministerija – ministras, keli viceministrai, dar apie dešimt patarėjų ir padėjėjų – tai politinė komanda ir dar apie 200 tarnautojų, kurie yra šios ministerijos profesionalai, gerai išmanantys savo sritį. Dažnai tarp politinės komandos ir administracijos kyla įtampų, nesusikalbėjimų, buvo net atvejų, kai administracija nenorėjo vykdyti politikų programos, ją sabotavo, vilkino ir kenkė. Prisiminkim, kaip ir kodėl atsirado Energetikos ministerija? Ministras Arvydas Sekmokas tiesiog negalėjo vykdyti programos, nes jo darbuotojai manė, kad geriau žino, ko reikia valstybei.
Profesionalų vyriausybė iš bėdos
Kitose šalyse retais atvejais būna sudaromos nepartinių „profesionalų“ vyriausybės. Jos atsiranda tada, kai politinė situacija valstybėje atsiduria aklavietėje. Kai valstybėje nesusiformuoja aiški dauguma, arba šalyje vyksta karas, ar krizė, tada kaip kompromisas yra sudaromos „niekieno“ vyriausybės. Bet niekada tokios vyriausybės nepasiekia proveržio, jų tikslai būna tiesiog vykdyti kasdienišką veiklą ir rutininius darbus. Kodėl taip yra?
Bet kokia didelė reforma ar pokytis būtinai sulaukia kokios nors visuomenės grupės pasipriešinimo, taigi reikia paramos tokiai reformai, o jeigu nėra stiprios valdančiosios koalicijos, tai iš kur ta parama?
Įsivaizduokim, kad „profesionalų“ vyriausybė nutaria uždaryti kokią nors ligoninę ar mokyklą. Prasidės mitingai, streikai, reikalavimai, įsikiš profsąjungos, sunerims visuomenė. Tai kam politikams parlamente palaikyti tokį sprendimą, kuris daliai visuomenės nepatinka, juk yra rizika prarasti dalį rinkėjų? O jeigu klausimas yra dar stambesnis – mokesčių reforma, švietimo reforma, sveikatos apsaugos reforma? Tokių reformų negali vykdyti jokia stipraus politinio palaikymo neturinti vyriausybė.
Politikai priimdami sprendimus bijo, kad jie taps nepopuliarūs ir bus neperrinkti, o profesionalai gali daryti bet ką, nes jų niekas nerenka. Jeigu jie neatsakingi savo partijoms, tai kas prisiims atsakomybę už profesionalų klaidas ir blogus sprendimus? Juk blogi sprendimai gali atsirasti ne dėl korupcinių priežasčių, bet tiesiog dėl blogai pasirinktos strategijos. Štai tikri teisės profesionalai Konstituciniame Teisme nutarė, kad jiems reikia pasididinti savo algas ir kitas socialines garantijas. Niekas jiems nieko negali pasakyti, nes jie nėra politikai, nedalyvauja rinkimuose ir prieš nieką nėra atskaitingi. Negi kas paneigs, kad jie ne „profesionalai“, bet ar jų poelgis yra garbingas?
Koks „profesionalų“ vyriausybės tikslas?
Mūsų visuomenėje politikai nėra populiarūs, o terminas „profesionalas“ yra vertinamas teigiamai. Tai gal kalbomis apie „profesionalus“ tėra siekiama palankios viešosios opinijos?
Gal po tokiu siūlymu slypi noras ministrais skirti silpnus vykdytojus, kad iš Seimo juos būtų galima stumdyti, vertinti ir kritikuoti. Tai galėtų būti būdas partijoms išvengti atsakomybės už vyriausybės veiksmus, o tik išlaikyti visuomenės populiarumą. Bet ar tai solidi ir atsakinga pozicija?
Siūlymas turėti „profesionalus“ vyriausybėje yra priimtinas, jei tuo norima pasakyti, kad vyriausybėje turi dirbti patys stipriausi asmenys, turintys politinę paramą. Bet kam tada iškart nurašyti profesionalius politikus? Partijos laimi rinkimus tam, kad vykdytų savo programas, tai kodėl svarbiausių postų negali patikėti tiems, kuriais pasitiki? Kaip tada prisiimti atsakomybę už priešrinkiminius pažadus?
R.Karbauskio reikalavimas dėl „profesionalų“ vyriausybės yra svarstytinas ir diskutuotinas variantas, jei bus sutarta dėl sąvokos. Bet kas bus, jei sutarta nebus? Ar tokie radikalūs reikalavimai nesukels šalyje krizės ir neišprovokuos pirmalaikių rinkimų?
Įdomu buvo skaityti Gintaro Visocko publikaciją „Vėl perkame juodą katę juodame maiše“. Autorius laikosi teisingos pozicijos – pats metas šį rudenį į Seimą besiveržiančiam Ramūnui Karbauskiui atverti kortas, koks tikrasis jo požiūris į NATO, mūsų kariuomenę bei atominę energetiką.
Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.
Jei į šiuos klausimus ponas R.Karbauskis artimiausiu metu viešai neatsakys, nebalsuosiu už jo vadovaujamą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą. Jei R.Karbauskis nesiteiks paaiškinti, kodėl anksčiau skeptiškai vertino NATO, būsiu nusivylęs ir blaivybę propaguojančiu daktaru Aurelijumi Veryga, ir Lietuvos edukologijos universiteto dekanu Eugenijumi Jovaiša. Juk šie du mano labai gerbiami ir vertinami žmonės irgi susiruošė į didžiąją politiką būtent su R.Karbauskio vadovaujama partija.
Mano įsitikinimu, klausimas, koks tavo požiūris į NATO, – per daug svarbus, kad jį būtų galima ignoruoti. Jei lietuvis – prieš NATO, net jeigu lietuvio žvilgsnis į NATO nei šioks, nei toks, – tokio tautiečio negalima palaikyti nei Savivaldybės, nei Seimo rinkimuose.
Tačiau publikacijoje „Vėl perkame juodą katę maiše“ nepaminėtas dar vienas svarbus klausimas, kurį derėtų adresuoti ponui R.Karbauskiui. To nepatogaus klausimo autorius – „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Edvardas Čiuldė. Straipsnyje „Žalieji ar juodieji valstiečiai?“ apžvalgininkas užsiminė apie vadinamųjų glifosatų naudojimo taisykles.
Tiesa, E.Čiuldė pastebi, kad Europos Sąjunga dar tik ruošiasi uždrausti šį preparatą. Taigi visi, kurie jį iki šiol naudoja Lietuvoje, nenusižengia jokiems įstatymams. Bet juk be teisės dar egzistuoja ir moralinės nuostatos. Taigi koks sveiką gyvenseną, padorumą ir sąžiningumą propaguojančio R.Karbauskio požiūris į glifosatus ir verslininkus, kurie gausiai purškia juos ant grūdinių kultūrų? E.Čiuldė mano, kad ši iki šiol ant grūdinių kultūrų Lietuvoje purškiama cheminė medžiaga sukelia mirtinas ligas, pavyzdžiui, vėžį, bei gausina apsigimimus.
Ko dar pasigedau G.Visocko publikacijoje „Vėl perkame juodą katę juodame maiše“? Sprendžiant iš portalo Slaptai.lt publikacijų tarptautinėmis temomis, redakcija labiau džiaugtųsi, jei prezidento rikimus Amerikoje laimėtų ne Donaldas Trampas, o Hilary Klinton.
Situacija – subtili. Atsimenu, kaip dar visai neseniai Lietuvos knygynuose puikavosi stora ir brangi Donaldo Trampo knyga, pasakojanti, kaip tapti turtingu ir įtakingu žmogumi. Esu įsiminęs ir vieną iš dešimties D.Trampo patarimų intriguojančiu pavadinimu: „Sąmoningai kenkite savo reputacijai“. Būtent taip, o ne kitaip: D.Trampas ragino nebijot pažerti „piktinančių pastabų bei provokuojančių nuomonių“. Dabar tų knygų mūsų knygynų lentynose nėra. Tiesiog nežinome, ką daryti – žavėtis ar piktintis, nes šis JAV prezidento posto siekiantis turtuolis pateikė Baltijos valstybėms nemalonių užuominų.
O štai politikas Egidijus Vareikis, iki šių metų į rinkimus ėjęs kartu su Tėvynės sąjunga (konservatoriai – krikščionys demokratai), ragina nebijoti D.Trampo. 15min.lt portale paskelbtame rašinyje „Kas taip bijo Donaldo Trampo?“ šis politikas primena Ronaldo Reigano pavyzdį. Niekas nepaneigs, Ronaldas Reiganas – didžiai ir pelnytai gerbiamas Lietuvoje. Gerbiamas ir mylimas už tai, kad principingai gynė Baltijos šalių teisę atsiskirti nuo Rusijos imperijos, kad Blogio imperijai parodė kietą kumštį ir Kremlių pastatė į deramą vietą. Išties R.Reiganas buvo puikus JAV prezidentas ir nuoširdus Lietuvos draugas.
Bet politikas E.Vareikis primena, kad, kai R.Reiganas sumanė tapti JAV prezidentu, pasaulis taip pat juo buvo nepatenkintas, panašiai kaip šiandien – D.Trampu. R.Reiganui buvo žeriami priekaištai, turintys panašumų su D.Trampui žeriamais priekaištais. Esą R.Reiganas – aktorius nevykėlis, susijęs su profesinėmis sąjungomis, nepaiso politinio korektiškumo taisyklių. Pasak E.Vareikio, kadaise daug kas manė, kad R.Reiganui nedera susitikti su SSRS lyderiu Michailu Gorbačiovu vien dėl to, kad amerikietis nemokės su rusu mandagiai bendrauti ir Amerikai darys gėdą.
E.Vareikis taip pat abejoja D.Trampui adresuojamais priekaištais, esą šis myli Kremliaus diktatorių Vladimirą Putiną. E.Vareikis klausia: o kiek Amerikos ir Europos lyderių iki D.Trampo glebesčiavosi, bučiavosi, draugavo su V.Putinu?
Įsiminė ir tokia E.Vareikio pastaba: nei H.Klinton, nei Angela Merkel, nei Fransua Olandas nedrįso pasakyti V.Putinui – dink iš Ukrainos. Jei kas ir gali tai padaryti, tai žodžio kišenėje neieškantis D.Trampas?
Tad kaip portalas slaptai.lt vertina E.Vareikio žodžius, jog D.Trampo posakiai, kuriuos kritikuojame, ištraukti iš konteksto, o kalbos veikiau gudrios nei kvailos? Argi negalima sutikti su pastaba, kad „europiečių lengvabūdiškas požiūris į tarptautinį saugumą tiesiog akis bado“?
Pastebėjau, kad jūsų internetinis leidinys neabejingas ir emigracijos temoms. Jūsiškė pozicija aiški: didelė šiandieninė emigracija – didelis blogis, dviguba pilietybė – ne išsigelbėjimo ratas.
Bet kaip emigraciją sustabdyti – nežinome. Net ir tie, kurie dedasi žiną, pavyzdžiui, filosofas Krescencijus Stoškus, iš tiesų žino tik teoriškai. O kaip ją sustabdyti praktiškai – kol kas mums neįkandamas galvosūkis.
Tad kaip vertinate TV3.lt paskelbtą interviu su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros dėstytoju, socialinių mokslų daktaru, ekonomistu Romu Lazutka, teigusiu, jog „žinome, kas sustabdytų lietuvius nuo emigracijos“.
Taip, kokios priemonės sustabdytų, – žinome. Suprantame, kad jauni žmonės nemato galimybių realizuoti savęs čia, Lietuvoje, suvokiame, kad šitaip mąstantys lietuviai pamiršta, esą už savo gerovę galima kovoti čia, Lietuvoje.
Daug sykių girdėjome priekaištų: Lietuvoje – tokia didelė finansinė nelygybė, kad ją sunku psichologiškai pernešti. Be to, visi žinome, kad „psichologiškai skurdą lengviau priimti gyvenant svetur, tarp svetimųjų, o ne savojoje aplinkoje. Taip pat tūkstančius sykių girdėjome, kad valdžia susirūpina emigracijos epidemija tik prieš rinkimus, norėdama pasipuikuoti prieš rinkėjus. Šimtus tūkstančių kartų girdėjome, jog išsivaikšto po pasaulį daugiausia jauni – nuo 19 iki 26 metų…
Bet ką daryti, kad valdžia šia Lietuvą žudančia liga rūpintųsi ne tik rinkimų išvakarėse, bet visą savo kadenciją – nuo ryto iki vakaro, dieną ir naktį, darbo dienomis ir savaitgaliais? Ką daryti, kad valdžia ir verslininkai būtų priversti pasidalinti lietuvius slegiančia ir žeminančia nelygybės našta? Kaip priversti Seimo narius, verslininkus, ministrus, partijas kurti tokius įstatymus, kurie leistų pajamoms augti labai tolygiai visiems, ne tik išrinktiesiems?
Perskaitęs R.Lazutkos interviu „žinome, kas sustabdytų lietuvius nuo emigracijos“, susidariau įspūdį, kad ir jis nežino, kaip iš Lietuvos visiems laikams pašalinti emigracijos vėžį. Paguoda, esą kadaise ir švedai kentėjo dėl didelės emigracijos, bet vis tik sugebėjo tarpusavyje susitarti dėl visiems palankių žaidimo taisyklių ir dabar puikiai gyvena, niekur nebėga, – viltinga. Bet ar tai reiškia, kad ir mes, lietuviai pajėgsime susitarti?
2014 m. lapkričio 27 d., 17.00 val. Lietuvos Mokslų Akademijos Mažojoje salėje rengiama mokslinė konferencija „Pilietinė visuomenė – misija visų ir kiekvieno“
Lietuvoje įregistruota per 17 tūkst. nevyriausybinių organizacijų (NVO). 2013 m. priimtas LR Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas, kuriuo siekiama kurti palankią aplinką nevyriausybinėms organizacijoms, o iš esmės – kurti pilietinę visuomenę.
Įstatymas (7 str. 1 dalis ) nustato, kad iš valstybės institucijų, įstaigų, savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų pasiūlytų atstovų sudaroma visuomeniniais pagrindais veikianti Nevyriausybinių organizacijų taryba (NVO taryba). Tačiau įstatymas nenustato jokių į NVO tarybą siūlomų atstovų atrankos kriterijų. Visuomenininkų nuomone, NVO taryboje turi būti atstovaujama svarbiausioms visuomenės vystymo kryptims.
Skurdas tampa vis dažnesnis svečias lietuvių šeimose ir apsilanko jis ne tik pas tuos, kurie turi žalingų įpročių. Tačiau susidaro įspūdis, kad kuo daugiau kovojame su skurdu, tuo labiau jis gilėja.
LRT laidoje „Įžvalgos“ Virginijus Savukynas su ekonomistu ir sociologu Romu Lazutka diskutavo, kaip sumažinti skurdą ir ar apskritai įmanoma šios negerovės išvengti.
Jūs esate nuosekliausias ir atkakliausias ekonominės kairės minties gynėjas.
Įdomu, kas nustatė, kad aš atkakliausias kairės minties gynėjas? (Šypsosi – red. past.)
Aš… (Šypsosi – red. past.)
Gerai, ačiū. (Šypsosi – red. past.) Kiekvienas gali turėti savo nuomonę.
Kodėl Lietuvoje iki šiol neįvesti progresiniai mokesčiai? Ar Lietuva šiandienine mokesčių politika nediskriminuoja kai kurių socialinių grupių?
Galų gale kokius svarbius momentus nutyli finansų ministrė Ingrida Šimonytė?
Taip pat įdomu būtų sužinoti, ar Lietuvos Laisvosios rinkos instituto (LLRI) peršamas idėjas galima vadinti utopiškomis?
Kodėl Rūtos Vainienės vadovaujama įstaiga pavadinta institutu? Ar į Lietuvos žiniasklaidos organizuojamas diskusijų laidas įmanoma pakliūti LLRI oponentams?
Į šiuos portalo Slaptai.lt ir “XXI amžiaus” žurnalisto Gintaro Visocko klausimus atsako ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, profesorius Romas LAZUTKA.
