Romas Sadauskas

Aktualijos

Rašytojas Romas Sadauskas Demeniškiuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Už lango visą naktį siaučia vėjas ir lietus. Nelauktas, įpusėjus gruodžiui. Tokį metą daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų jau boluodavo gili su stipriu šaltuku besižnaibanti žiema. Nūnai, neįprastai šilta. Atrodo, šią naktį kažkas netikėto įvyks. Naujas gyvenimo virsmas. Ne tik keičiasi oras.

Tačiau ne viskas per nugyventus metus pakito ar nuėjo į užmarštį. Ne viskas virto pelenais. Išliko ir gyvens ne vieną šimtmetį, o gal tūkstantmetį knygos, parašytos gimtosios žemės krauju. Yra tokių lietuviškų knygų. Daug knygų. Antai kažkurią dieną iš naujo perskaičiau publicisto, eseisto ir poeto Romo Sadausko knygą Kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus. Tai dzūkiškos vietovės Lazdijų ir Druskininkų savivaldybėse. Skleidžiu senos knygos per daugelį metų pablukusius lapus ir, atrodo, sustoja, sugrįžta neprarastas laikas. Tie patys vaizdai, tik nūdien – daugiau ištuštėjusių sodybų.

2017 m. gruodžio 5-ąją, savo naujos poezijos knygos Gimtoji vasaros debesija arba Paskutiniai atodūsiai sutiktuvėse Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, rašytojas prisipažino, kaip prieš daugelį metų rašė minėtą knygą, kodėl daug ko negalėjęs garsiai užtrimituoti. Paradoksalius reiškinius galėjai matyti, išgyventi, bet neparašyti… Ne sykį keliaudamas iš Baltašiškės į Kučiūnus, o vėliau – ir atgal, Romas matė tuščias tremtinių, partizanų šeimų sodybas. Prisimena ąžuolą pamiškėje, po kuriuo partizanams ne sykį nešė kašiką keptų bulvių… Romas – dar tos kartos dzūkas, gerai menantis pokarį. Naujos knygos sutiktuvėse prisiminė ir tai, kaip jam buvo graudu žvelgti į į nunykusį kaimo peizažą, sudrumstas kaimiečių sielas. Ir tame poezijos vakare mano mielas rašytojas negarsiai ištarė, kad ta kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus iš tikrųjų buvusi ne visiškai tokia, kokia pavaizduota knygoje.

Bet jau nepriklausomybės metais vienas žymiausių mūsų meninio žodžio meistrų žiojėjusią spragą užpildė. Ir vis turtina kūrybos aruodą. Antai dažnai keliaudamas ar rymodamas ir dūmodamas savo sodyboje Demeniškiuose, netoli Seirijų. Ir Dzievulio dzūkui skirta kelionė tęsiasi iki šiol. Tačiau ir tada, prieš daugelį metų, pirmąsyk perskaitęs Romo knygą ir vėl nūnai iš naujo sklaidydamas knygos lapus, tarsi to trūkstamo tikroviško vaizdo kaip ir nepasigedau, nes viską atpirko meniškas publicistikos aso žodis, kažkokia žodžiais nenusakoma iš kūrinio besiveržianti meilė savo kraštui, gimtajai kalbai. Dar kažkas. Bet būtent ta, viena pirmųjų rašytojo knygų Kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus anais gūdžiais metais ir padvelkė tikra dzūkiška dvasia, šaltinio gaiva. Norėjosi skaityti ir skaityti tokią knygą. Kaip pats dažnai rašytojas mėgsta sakyti didesnėse ar mažesnėse knygų šventėse, gerą knygą norisi bučiuoti kaip mylimą moterį…

O aš gerą knygą – po metų kitų – iš naujo atsiversti. Šventa tiesa nesikeičia net per pasikeitusį gruodį. Žiū, kai turėtų snigti – lyja… Už lango šėlsta ne žiema, o savo jėgą rodo pasiklydęs vėlyvas ruduo. Ir jis tokį metą tarytum atspindi amžiną neramią kūrėjo vidinę būseną. Kaip maištininko. Nūnai, kaip ir anksčiau, be galo daug sumaišties. Ne tik gamtoje. Ir vis dažniau darosi sunku atskirti: ar gamta šėlsta žmoguje, ar žmogus gamtoje.

Poetas Vilius Baltrėnas ir rašytojas Romas Sadauskas Demeniškiuose 2017 metų liepos 1 dieną. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Už lango vis pila kaip iš kibiro. Neramu. Nesimiega. Bet ne pirmąkart tokia gamtos šėlionė. Išeisi į lauką – ir, atrodo, vėjas kaip klevo ar kaštono lapą tolyn nusineš. Įsivaizduoju, ką tokią naktį galėtų mąstyti mano mielas rašytojas Romas, atsistojęs sostinės Senamiesčio buto virtuvėje, per kurios langą giedrą dieną labai vaizdžiai matosi Trijų Kryžių kalnas ir Gedimino pilis. Anądien, mane pasikvietęs prie lango, parodė tą įstabų vaizdą. Bet tikriausiai jam nelabai norisi prie virtuvės lango eiti – juk Gedimino kalnas irsta. Skaudu. Ypač toks skausmas nepakeliamas rašytojui gamtininkui. Sakytum, byra ne tik unikalus gamtos paveikslas, bet ir didi mūsų valstybės istorija.

Per minėto poezijos rinkinio sutiktuves ne šiaip sau literatūros kritikas, leidėjas Stasys Lipskis rašytojo gamtininko pasiteiravo: ar jis negalvoja parašyti kažką galbūt graudaus apie irstantį Gedimino kalną? Juk tai – valstybės simbolis! Romas tik giliai atsiduso, anot jo, kokia nūnai prasmė apie tai rašyti? Pasak puikių knygų apie gamtą autoriaus, kalti žmonės, sugalvoję (veikiau – negalvoję) Gedimino kalne išpjauti medžius. Akylas gamtos stebėtojas, jos burtų skleidėjas paaiškino, kas blogo nutinka, tokioje vietoje barbariškai sunaikinus medžius.

Laimei, Lietuvoje yra daug žmonių, mylinčių, mūsų sostinėje sodinančių, prižiūrinčių medžius. Kad ir Pašilaičiuose, į kuriuos pro langą žvelgiu šią neramią naktį. Konkrečiai kalbant, į elektros lempų menkai apšviestas jau į dangų įsirėmusias pušis, kasmet tvirtėjančius ąžuolus ir kaštonus. Dar už mano lango auga beržai, kadagiai, alyvos, tolėliau – eglės. Už lango – jauna parko dalis, senoji – tolėliau už penkiaaukščio. Nauji medžiai, atrodo, ne man vienam suteikė šviežios gyvybės. O kaip taptų pilka, negyva, jeigu jaunojo parko dalyje būtų įkišę vieną ar net du dangų remiančius mūrus. Baisu ir pagalvoti! Laimei, taip neatsitiko.

Tačiau tik mūsų namo laiptinės antrajame aukšte gyvenančio žemaičio dėka, mūsų visų draugiškai vadinamo architekto Stasio. Jis ne tik užveisė prie senojo parko naują medelyną, bet ir surinkęs mūsų parašus miesto valdžią prispyrė apskritai įteisinti parką. Atkaklus žemaitis sukūrė mums kerinčią oazę. Mintyse dėkodamas Stasiui, beveizėdamas į už lango svyruojančius parko medžius, staiga prisiminiau irgi senokai perskaitytą kitą nuostabią Romo apie gamtą ir žmogų knygą Turėk savyje draustinį. Joje ypač sužavėjo rašytojo mintys apie medį. Pasak jo, mums gyventi atiteko stebuklingai graži ir įdomi žemė, o vienas iš tos stebuklingos žemės stebuklų yra medis. Jis šioje knygoje pasakoja, kaip anuomet gyvendamas Viršuliškėse balkone augino berželį. Atsikėlęs į naują būstą, jo balkone rado statybininkų paliktą sukaltą pušinį lovelį. Rašytojas, jį pripildęs žemių, pasėjo rūtų. Po kiek laiko, žiū, be rūtų kerelių, kažkoks kitoks želmenėlis lenda. Pasirodo, išdygo berželiukas. Knygoje rašoma, kad berželiokas sėkmingai stiebėsi aukštyn. Galvojo paaugusį berželį tinkamoje vietoje persodinti. Romui džiaugiantis nauja gyvybe balkone spontaniškai radosi ketureilis:

Kas laiko šunį,

Kas turi daržą,

O mes balkone

Auginam beržą.

Tai nutiko sovietmečiu. Neabejoju, kad rašytojas balkone gimusį ir paūgėjusį berželį pasodino saugioje vietoje. Pasitaikius progai – pasiteirausiu, koks ano medžio likimas.

Tokią neramią naktį įsivaizduoju, kaip Romui, atsistojus prie lango, negera pasidaro, pamačius tolumoje elektros lempų apšviestą pliką, yrantį Gedimino kalną. Be medžių. Be gyvybės. Rašytojui medis – šventa relikvija. Todėl nenustebino tai, kad jis sostinėje pažįsta kone visus seniausius medžius. Tarytum Dievo dovaną juos dažnai lanko. Tikriausiai ir juos kaip mylimą moterį pabučiuoja. Kol kas nežinau. Toks jau gražus, poetiškai skambantis mielo dzūko pasakymas – pabučiuoti knygą kaip mylimą moterį… Apskritai, rašytojo prozos ir publicistikos knygose – daug poetinių posakių. O jei poezijos – tai ir meilės… Apskritai jo kūriniuose meilė ir gamta (o veikiau – abu kartu) – tarytum visą gyvenimą skambanti gražiausia likimo simfonija. Poeto Debesija atsispindi daugiau kaip keturiasdešimtyje jo parašytų knygų. Ir būtent tokią audringą naktį tvirtai įsitikinęs – ne paskutinėse, nors rašytojas jau ir įžengęs aštuoniasdešimtuosius. Bet eina – kaip penkiasdešimtmetis ar kur kas jaunesnis žmogus. Daugelį metų toks tvirtas gali išlikti tik gamtos vaikas, nors jam, vaikui, ligoninėje teko ir prie giltinės prisiliesti… Ne vienam bičiuliui papasakojo, kaip ligoninėje gulėjęs, kaip ant lovos galo kabojo laidotuvėms pasiūti drabužėliai, kuriuos vėliau sunešiojo.

Demeniškių atlaidai. Vytauto Visocko nuotr.

Tačiau čia pat tvirtina, kad jam vaikystė buvusi be galo graži, nors juos tris vaikus tik motina augino – tėvą sovietų valdžia už politiką ištrėmė į Sibirą. Augo gražiuose gamtos užutekiuose – Pazapsių, prie Lenkijos sienos, vėliau – Petroškų kaimuose. Ir gyvenime gražiai susiklostė, kad po 2000-ųjų rašytojas su žmona Irena sodybą įsigijo netoli Petroškų – Demeniškiuose. Sugrįžo ten, kur glūdi gimtinės šaknys. Ten, kur būdamas vaikas net įveikė giltinę. Mat anksčiau gamta pasilikdavo tik stipriausius kūdikius. Tokį teiginį patvirtina ir mano studijuotos Merkinės ir kai kurių kitų bažnyčių gimimo, mirties ir santuokų metrikų knygos. Antai Dzūkijos bažnyčių mirties metrikų knygose užregistruotas labai didelis kūdikių mirtingumas. Dar XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje tėvai skubėdavo per savaitės dviejų laikotarpį krikštyti naujagimį. Neduok Dzievuli, vaikelis nekrikštytas numirs…

Dar kartą pasitvirtina nerašyta tiesa, kad gamta – amžini mūsų namai. Į juos anksčiau ar vėliau, jei ne kūnu, tai dulkėmis, sugrįžtame. Gamta gali būti švelni kaip motina, mylimoji, bet ir – rūsti, o kartais – negailestinga. Žmogaus gyvenimą įmanoma tik truputį prognozuoti, o gamtos – tuščias reikalas. Ir nūnai sinoptikų net kelių dienų prognozės neretai primena būrimą iš tirščių, savotiškų horoskopų kūrimą. Labai jau nerimtai atrodo ilgalaikės orų prognozės. Nesakau, kad jų nereikia. Jos ypač reikalingos žemę dirbančiam žmogui, o kūrėjui – kas? Romui bet koks oras, tiksliau sakant, gamta – savotiškas naujas daiktų, reiškinių, vidinės būsenos pažinimas. Ir už lango – nei tai žiemos, nei tai vėlyvo rudens naktį įsivaizduoju, kaip ir mano mielas rašytojas nemiega ir tikriausiai pro langą stebi tokį metą neįprastą gamtos šėlsmą. Tik tokią nemigo naktį dažnai paaiškėja, kas anksčiau buvo nepasakyta ir, žinoma, neparašyta. Be paliovos galvoje ūžia minčių spiečius. Ir nežinia, kur jis – tarytum bičių motinėlė Dzūkija – nukeliaus. Norėtųsi į Dzūkiją, kurią abu mylime. Bet ne visada čion esame suprasti, o gal ir laukiami…

Poezijos knygos Gimtoji vasaros debesija arba Paskutiniai atodūsiai sutiktuvėse nuskambėjo savotiškas rašytojo šauksmas tyruose. Pasirodo, vienas žymiausių šių dienų ne tik dzūkų rašytojų Romas Sadauskas daugiau kaip dešimt įvairiausių premijų gavo… iš žemaičių rankų, nors dažniausiai rašė apie Dzūkiją. Antai už romaną Ežerėnų papartis – Ievos Simonaitytės, o už eseistinį novelių romaną Gyvenimas prie vieškeluko – Žemaitės premijas. Net dzūkiškai parašytą Romo poemą Su dzievuliu labiausiai įvertino irgi žemaičiai. Paradoksali situacija: šiuos kūrinius apie Dzūkiją ir jos žmones, gamtą, regis, labiausiai skaito, domisi žemaičiai…

Tad ir nepriklausomoje Lietuvoje apstu įvairiausių paradoksų. Tačiau to neturėtų būti ten, kur kalba akivaizdūs faktai. O faktas visada už save kalba. Tad šią naktį ne tik jis, vienas, rašytojas, tvirtas kaip ūžolas dzūkas nemalonų kartėlį, susikaupusį širdies gilumoje, nešiojasi. Ir jam, ir man (ne tik nemigo naktį) keista, kad labiausiai tarmiškai parašytą knygą įvertino Mažeikiuose. Daug egzempliorių įsigijo mažeikiškiai. Kai rašytojas atsargiai žemaičių pasiteiravo, ar jie tikrai supras dzūkiškai, jam atšovė – esą ne jo reikalas… Dažname literatūros vakare Romas šį atvejį kaip linksmą nuotykį prisimena. O aš šią bemiegę vėlyvo rudens naktį staiga pasiveju į tyrą keliaujančius kito žemaičio, bet jau iš Kretingos rajono, Darbėnų miestelio, Rolando Donielos šventus žodžius apie jo Sibiro tremtinių tėvų, giminės šventą meilę Žemaitijai, savo protėviams. Prisipažinsiu, per netrumpą savo gyvenimą neteko sutikti labai daug žmonių, kurie atkakliai po kruopelytę rinktų, itin vertintų informaciją apie savo gimtąją žemę. Nepaprasta šventė buvo svečiuotis šio žemaičio, iš kurio sklinda šviesa, namuose Darbėnuose.

Tad tą naktį ir skausmingai įsiminė dzūko rašytojo kartėlis, gal nusivylimas kai kuriais jo gimtinės žmonėmis, iki šiol garsėjančiais nešvara, ir tamsa. Iki šiol nesunku aptikti sodybų net be lauko būdelių… Vargu ar jie – jotvingių palikuonys… Dzūkijoje gyvena daug necikrų dzūkų. Mat kai kuriuose dzūkuose – tik dūkas telikęs… Apskritai ir cikro dzūko charakteris – gana prieštaringas. Jis čia pat gali užsidegti ir tuoj pat būti ramus, tvirtas kaip uola. Jame – dažnai ryškūs pavydo jausmai, išsiskiria šnekumu. O dzūkui priskiriamas būdingiausias bruožas – nuoširdumas – irgi gali būti dirbtinis. Apskritai dar iki šiol Dzūkijos kaimuose išlikęs, sakyčiau, nepasitikėjimas, nemėgimas protingesnio už save žmogaus, savotiškas kaimiečių kultas pravardžiuotis. Tad man, gimusiam ir užaugusiam pačioje Dainavos krašto širdy – Merkinės parapijoje, – suprantamas kūrybos mokytojo Romo Sadausko vidinis nerimas dėl to, kas nūnai darosi mudviejų gimtojoje žemėje – šiaurės vėjo smėlynuose. Ir kartais apnuoginta tiesa – itin naudinga, ją pravartu priminti. Kad ir kokia ji skaudi būtų.

Demeniškių atlaiduose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ta proga prisiminiau kažkada pasakytus etnologės, režisierės Onutės Drobelienės žodžius, kad kiekviename Dzūkijos kampelyje dzūkai labai skirtingi. Yra šiliniai (apie Varėną, Druskininkus), užnemunės, net Eišiškių dzūkai. O mano mielas bičiulis Romas savo knygose mintija truputį kitaip: yra šiliniai ir gruntiniai. Kitaip tariant, gruntiniai dzūkai, kaip mano parapijoje sakydavo – užnemunės, nuo Druskininkų Lazdijų, Alytaus link. Kiti teigia, kad dzūkuojama kai kuriuose net Prienų, Trakų rajonų kampeliuose. Ir Vilnijoje. Tai kur iš tikrųjų prasideda ir baigiasi toji Dzūkija? Ar ne sovietmečiu labiausiai pirštas toks trijų pietinių Lietuvos rajonų teritorijos pavadinimas? Nevisiškai toks krašto pavadinimas patinka ir mano mielam rašytojui. Jam, o ir man, ne tik šią baisiai košmarišką naktį kur kas mielesnis senasis mūsų krašto vardas Dainava. Tik tokiu vardu pietinį Lietuvos kraštą savo kūriniuose titulavo didysis dzūkas V. Krėvė.

Paprastai bemiegę naktį iš naujo atrandi ir savo mėgstamus rašytojus. Kiekvienąkart kitaip susimąstai apie gyvenimo prasmę. Ypač skaitydamas Romo kūrinius. Kiekviena jo knyga – net skirta vaikams Mažas girios dienoraštis – priverčia ilgai susimąstyti apie mūsų būtį, gyvenimo prasmę. Ir pasinėrus į jo knygų veikėjų gyvenimą, aplinką, atrodo, kad ir už lango košmariška naktis – net miela, artima. Atrodo, net ji padeda gyventi. Gal todėl, kad Romo kūriniuose visų metų laikas – itin patrauklus, gražus su gražiais žmonėmis. Atrodo, jam nėra blogo oro. Tai ne tik didelio rašytojo, bet ir didelio gamtininko pakylėto gyvenimo vizija. Užkrečia gera nuotaika. Atrodo, Romui nemenką akstiną semtis kūrybai syvų iš gamtos kažkada suteikė kūrybinis darbas žurnale Mūsų gamta. Tuo metu mažiausiai politizuotame. Kone dešimt metų tuo metu itin populiariame žurnale jis rašė apie grėsmes gamtai, tai yra – ir žmogui. Kūrėjo neuždusino žurnalistinis darbas žurnaluose Jaunimo gretos, Mūsų gamta, Kultūros barai ir savaitraštyje Literatūra ir menas.

Tačiau ne viename literatūriniame vakare jis yra prisipažinęs, kad toks pavojus buvo. Ne kartą jis citavo Ernesto Hemingway, kuris iš pradžių reiškėsi kaip žurnalistas, žodžius: reikia laiku iš ten pabėgti… Tai yra – iš žurnalistikos. Man atrodo, Romui toks pavojus negrėsė. Mat dirbo tokiuose leidiniuose, kurie sovietmetį buvo mažiausiai ideologizuoti, persmelkti buitine žurnalistika. Be abejo, Romui labiau gamtos paslaptis atskleisti padėjo ne žurnalistikos studijos Vilniaus universitete, o ekologijos mokslai Prahos aukštojoje mokykloje. Baigė net dvi abi aukštąsias. Bet, supratau, labiau mano bičiulis džiaugiasi gautomis ekologijos žiniomis. Vis dėlto didžiausius, tikriausius gamtos mokslus jam suteikė Dzūkijos gamta, tie išbraidžioti šiaurės vėjo smėlynai, patirtas rūstus pokaris, o vėliau – išklampotas paradoksų, neteisybės kupinas sovietmetis. Visa tai užgrūdino. Mokė. Išlydėjo į didįjį kūrybos kelią. Skaitant Romo knygas, atrodo, kad jo gyvenimas – be galo laimingas. Net taip pakrikštijo vieną savo reikšmingiausių knygų – apybraižų ir eseistinių pasakojimų rinktinę – Laimingų žmonių gyvenimas.

Iš tikrųjų, sakyčiau, laimingas ir asmeninis rašytojo gyvenimas: lazdijiškių dzūkų šeima davė Lietuvai ne tik garsų rašytoją, bet ir garsųjį operos dainininką Danielių Sadauską. Beje, į meną pasinėrė ir brolių atžalos: rašytojo sūnus Romas – žinomas Lietuvoje žurnalistas, redaktorius (atpažinau jį knygoje Mažas girios dienoraštis), dainininko dukra Ieva – talentinga dailininkė. Tačiau šią naktį kelintąsyk prisiminęs jo poezijos knygos Gimtoji vasaros debesija arba Paskutiniai atodūsiai sutiktuves – iš rašytojo lūpų tarytum pasklido ir didelio nerimo žodžiai. Poezijos knygos sutiktuvėse ryškiai atsiskleidė mūsų nepriklausomybės paradoksai. Pasirodo, ne tik man, bet ir seniai pripažintam rašytojui kasmet vis kebliau darosi išleisti knygą. Romas per Debesijos sutiktuves karčiai pajuokavo: pastarąjį metą tik žemaičių įteiktos premijos jį gelbėjusios… Gauna premiją – leidžia knygą… O 2017 m. minėtam poezijos rinkiniui – net iš pensijos pridėjo pinigų. Ne paslaptis, kad iš valstybės sudėtinga gauti paramą knygai leisti. Lietuvoje nėra mecenatų, nors mūsuose turtingų žmonių – nors tūkstančiais vežimų vežk. Tačiau, ironišku rašytojo pastebėjimu, nūnai tik biedni biednus remia: perka knygas, skaito, eina į literatūrinius vakarus.

Vėlyvo rudens naktį po Romo atvejo prisiminiau ir kitą, kur kas didesnį mūsų nepriklausomybės lietuviško gyvenimo paradoksą. Tikriausiai daugelis tautiečių dar gerai pamena, kaip pirmaisiais metais, atvykęs į Lietuvą po ilgos politinės tremties, buvo šlovinamas mūsų laisvės dainius Bernardas Brazdžionis? Minios žmonių jį sutikdavo tarytum karvedį! Tačiau kilusi šlovinimo banga vieną dieną netikėtai atslūgo. Literatūros kritikas, eseistas Valentinas Sventickas savo knygoje Guriniai karčiai prisiminė, kaip jam teko leisti pomirtinę B. Brazdžionio knygą Kas šviečia virš galaktikų visų: „Mirusio poeto šeima buvo pranešusi, kad ateisianti finansinė parama knygai išleisti, reikią leisti gražiai, 5 000 egzempliorių, dalis tiražo keliausianti už Atlanto. Na, manau sau, Amerikoje yra bent keletas rimtų lietuviškų fondų, šiaip turtingų žmonių, visi ten nešiojo poetą ant rankų, šlovino, dabar parems. Buvau tiesiog sukrėstas, kai galų gale paaiškėjo, kad tie rėmėjai – poeto našlė Aldona Brazdžionienė. Tai kur tie šlovintojai?“

Tai tik du nūdienos ir tik mūsų literatūrinio gyvenimo paradokso pavyzdžiai! Romas rašė ir apie kitus mūsų skaudulius. Tačiau ar daug kam jie įdomūs? Pinigų bumo laikotarpiu tokie pagraudenimai – tik balsas tyruose. Kaip savotiška paguoda rašytojui tapo 2008-aisiais sumanyti Demeniškių tarmių, o dabar – ir dainų – atlaidai. Kasmet juos rašytojas rengia Lazdijų rajono Demeniškių kaime, prie jau garsaus tapusio ne tik kaimo pavadinimo, bet ir vieškelio, kurį atlaidų dieną gražiame kaimo peizaže paskandina mašinų gausybė. Senokai šiame kaime, netoli gimtųjų Petroškų, rašytojas su žmona Irena įsigijo sodybą. Joje semiasi kūrybinės energijos, vasaroja, kol sostinėje šilumą ima tiekti. Toje dzūkiškoje sodyboje įkūrė bene vienintelę Meilės biblioteką, vienintelius tokius atlaidus Lietuvoje. Į juos žmonės atvažiuoja net iš tolimosios Žemaitijos, Aukštaitijos pakraščių – mažiausiai iš Lazdijų rajono, nors turėtų būti atvirkščiai, sako Romas. Tai – irgi vienas mūsų gyvenimo paradoksų.

Panašių atskleistų, išryškintų paradoksų – gausu tiek sovietmečiu, tiek nepriklausomybės metais išleistose R. Sadausko knygose. Tame pačiame romane Ežerėnų papartis. Pagrindinis knygos veikėjas gamtos apsaugos inspektorius nori išsaugoti Ežerėnų parką, kad jame nebūtų statomi namai, kad išliktų niekur daugiau Lietuvoje neaptinkamas jonpapartis. Tačiau jis pristinga valios, valdininką ir baimė kausto. Tai padaro kiti Ežerėnų žmonės. Romane pavaizduotus Ežerėnus atpažinau kaip ir dzūkišką miestelį – Veisiejus… Labai daug Ežerėnų krašto sąsajų – kitame Romo romane Gyvenimas prie vieškeluko. Galima sakyti, vienu atsikvėpimu perskaičius norisi to gražaus, kartais liūdno gyvenimo tęsinio.

Česlovas Skaržinskas, šio teksto autorius. Asmeninio archyvo nuotr.

Atrodo, 2017-ųjų užsitęsusio rudens naktis siunčia rašytojui naują žinią. Ar tik neatsiras romanų Ežerėnų papartis ir Gyvenimas prie vieškeluko savotiškas tęsinys? Būtent tokią naktį, tokiomis akimirkomis dažnai kyla genialios mintys, naujos knygos užuomazgos. Ir, be abejo, dzūkų klasikas per savo poezijos knygos sutiktuves, matyt, vėl savaip bus pajuokavęs, kad neva prie prozos negrįš… Tokią savo nuostatą rašytojas bando įpiršti ir savo knygoje Gyvenimas prie vieškeluko: „Pagal Šventąjį Raštą nuo septyniasdešimties metų žmogus pradeda patriarcho amžių, nešantį tik bėdas ir vargus. Po šio rudens pavasario nelauk.“

Įsitikinęs – sulauks. Ir – ne vieno. Dar daug bus poetiškos Debesijos ne tik Demeniškiuose… Taip pat ir kitas rašytojo užrašytas liūdnas mintis tos pačios knygos Gyvenimas prie vieškeluko, dienoraščio ištraukoje Violetas, kad nėra liūdnesnio laiko už vėlyvąjį rudenį, gyvosios gamtos senatvę, ir gedulingesnės spalvos už Violetą, priimu ne kitaip – kaip literatūrą… Gyvenime dažnai būna kitaip. Kaip ir daug kas netikėtai ateina audringą vėlyvo rudens naktį.        

2017.12.25; 14:01

Aktualijos

Tarp Pauosupės ir Palėvenės – pluoštas Viliaus Baltrėno prisiminimų

Prie poeto Anzelmo Matučio garsiosios Drevės. Trys Poezijos pavasarėlio įvairių metų laureatai šiemetinis Vilius Baltrėnas (pirmas iš kairės), Jonas Linkevičius (trečias), Birutė Švagždienė (ketvirta) ir A.Matučio kūrybos bičiuliai Genovaitė Juknevičienė ir prof. emeritas Jonas Amrukaitis

Pirmų pirma privalau pabrėžti: esu gan mėgėjiškas paeiliuotojas. Su paprastais, sakyčiau, tradiciniais eilėraštukais. Su prastokai aprengtomis knygelaitėmis. Kam gi būtų pūtę į jaunas galvas šiokį tokį literatūrinį supratimą garbieji VU šviesuoliai J.Lebedys, V.Zaborskaitė, M.Lukšienė, I.Kostkevičiūtė, D.Sauka… Taigi kam?.. – jeigu šiandien nesuvokčiau savojo, kaip čia išvaizdžiau pasakius… – stono ir statuso.

O pradžių pradžia?.. Galbūt tokia… Pirmąjį posmelį būsiu sueiliavęs – dar nemokėdamas rašyti. Mamos dieną nubėgęs priraškiau pagriovy geltonuojančių… pienių žiedų. Įteikiau ir padeklamavau. Atsimenu mamos akis!

Mama, kilusi iš nediduko – ne tiktai pavadinimu – Rudikėlių kaimo, buvo ėjusi pradžios mokyklą. Tėtis, gimęs ir augęs didokoje didelio Miliūnų kaimo taip pat valstiečių šeimoje, kaip pasakodavosi, susikalė mokyklinėms knygelėms medinį ,,karmonėlį“… Ir tuo jo mokslai baigėsi: piemenavo, bernavo.  Griebėsi meistrysrtės, buvo auksarankis… Mėgęs drožinėti.

Padarydavo vieną kitą ,,autentišką“ liaudies instrumentą. Jau gilioje senatvėje – maniškei žmonai, muzikinės lemties profesorei,  padėjo keletą originalių instrumentų atgaivinti, prikelti iš užmaršties.

Abu tėvai, mano supratimu, anam laikui buvo ganėtinai šviesūs, imlūs kultūrinei slinkčiai. Tai vis – per nuoširdžiausiai pamėgtąją kaimo muziką, per garsingus kupiškėnų susibūrimus, vaišingus suėjimus, smagius pasidainavimus… Ir man mama, ar ką siūdama, ar šaip ką darydama – yra išringavusi visas visas kaimo melodijas.

Demeniškiuose poeto Viliaus Baltrėno knygos buvo populiarios. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Itin spalvinga, savitai šakota asmenybė buvo mamos brolis, Lietuvos kariuomenės puskarininkis iš to pat Rudikėlių kaimo – daugelio aplink pažinotas, smarkusis Pranas Kirda. Linksmakalbis ir dainorius. Važiuodavo per laukus stačias mėšlinose vežėčiose ir garsiai traukdavo: ,,Kas gi tau, mergyte, iš stiklinių gonkų, iš plaukų šilkinių, akių mėlynų…” Lipte prilipusiam sūnėnui – padainuodavo jumoristinų, kupiškėnišku sąmojumi padruskintų dainelių. Nesyk pasigrožėdamas deklamuodavo ,,Anykščių šilelį”… Gal užkrėtė?..

Taip ir prasidėjo. Alizavos septynmetėje – pabiro eilėraštukai sienlaikraščiui. Nuo 1952 metų – eiliutojas Kupiškio vidurinėje, buvau nuolat spausdinamas rajono laikraštyje. Kviečiamas kartu su kitais ką paskaityti Kupiškio kultūros namų renginiuose.

Nagi, su tais renginiais, su pasirodymais plačiajai visuomenei susiję ir nuotykingų epizodų… Gal kas kupiškėnų dar pamena – gausingiems klausytojams eiles skaitantį per lietų atšlepsėjusį vaikinuką su… smagiai atraitotomis kelnėmis. Būsimam poetui tas išsiblaškymas, ko gero, pritiko ir buvo visiškai dovanotinas…

Kitas epizodas – jau iš Universiteto, bet susijęs vėlgi su Kupiškiu. Buvau ten pakviestas – per spalio švenčių iškilmes Kultūros namuose garbingai atsiimti aukso medalį. Pirmą Kupiškio mokyklų istorijoje: 1957 m. abiturientui, už mokslus, už egzaminus be priekaištų, už pavyzdingą elgesį. O po  iškilmių grįžusį į Vilnių – pasitiko siurprizas: viešai iškabintas fakulteto prodekano rūstus papeikimas. Kad nedalyvavau vilniečių šventinėje demonstracijoje. Nors… išvažiuodamas sutikimą buvau gavęs. 

Poetas Vilius Baltrėnas ir rašytojas Romas Sadauskas Demeniškiuose 2017 metų liepos 1 dieną. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi – vis dar Kupiškis. Visais aspektais likęs įsimintinas visam  gyvenimui. Čia atskubėjo mano paauglystė. Čia mane globojo ir kūrybai skatino legendinė daugelio kupiškėnų kartų Mokytoja – lituanistė Felicija Jakutytė. Iš čia buvau priimtas į Lietuvos radijo literatų sambūrį, Vilniuje sulaukęs paskatinančios premijos – iš įspūdingai šviesios asmenybės Sofijos Binkienės ir žurnalisto Leono Stepanausko rankų.

Betgi Kupiškis… Po savojo kaimo pradinės, po Alizavos septynmetės – Kupiškis man buvo pirmas ir tikrų tikriausias didmiestis! Su įspūdingiausia bažnyčia. Su turgumi. Didele aikšte  centre… Taipgi – su įsidėmėtinu Konelio malūnu, kuris ir mums vakarais mokykloje įžiebdavo elektrą… Neretai ji gesdavo ir užgesdavo, nemažam išdaigininkų šurmuliui ir džiaugsmui.  Grįždavom į balanos gadynę. Žibinome žvakes, žvakutes… Būdavo – kad ir popiergalius… Nenuobodžiavom.

O Kupiškio mokytojai?.. O Kupiškio mokytojai!.. Jie taipgi buvo kur kas įdomesni ir išvaizdesni už alizaviškius. Labiau išsilavinę ir išprusę. Pedagogai iš pašaukimo… Jakutytė, Pajarskas, Striupas, Dubrindis, Daukšaitė, Sasnauskas… Vardai ne visų likę atminty. Vadindavom pavardėmis, retkarčiais, kaipgi be to – ir pravardėmis… O jauną prancūzų kalbos mokytoją – tiktai Aldute!

Literatūros studijoms iškakdamas į Vilnių, nemaniau, jog visą gyvenimėlį matysiu prieš akis ir tokį paprastą mokyklinį vaizdelį…  Mes, pulkelis dešimtos b vyrukų – Romas Tonka, Algis Maironis, Algimantas Čepelė, Vilius Baltrėnas… Ir dar.. Ir dar.. Po bulviakasio talkos – pėsčiomis žygiuojame namo, Kupiškin… Keliolika kilometrų!.. Nemanykit, niekieno nevaryti. Smarkūs ir narsūs – tikri vyrai. Su vyriška daina!

Vilius Baltrėnas – studentas

O vėlgi… – savieji, gimtieji namai, namučiai… Kaip, o kaip besilankyti į juos – nebeegzistuojančius? Jų dar būta, kai kelerius mokslo metus glaudžiausi Kupišky privačiai. Tai pas ,,šeimininkiukus“ Stankevičius, tai pas ,,davatkėlę“ Jonušytę ar Jonuškaitę…  Į pabaigą – pas  Jonuko Prapiesčio tėvus. To paties Jonuko, vėliau, jau naujaisiais laikais, išaugusio iki teisingumo ministro, teisėjo, etc. Tėviškėj – bebūta tik vasaromis.

Atskubėjus studijoms į Vilnių – niekur iš sostinės pabėgti nė nebežadėta. Tėviškę lankydavau: kol buvo namai ir tėvai…  Melioracija – neilgai trukus be pėdsakų sulygino viską su žeme. Teisybė, trobą perpirko kaimynė, nusikeldama į Palėvenėlės miestelį. Tėvai – išsikėlė į Rokiškį. Ten ir pasilaidojo.

Tėviškės, gimtų namų netektį ir su tuo susijusius jausmus – daug vėliau išgyvenau iš naujo. Leisdamas į svietą pakeliui su vaikiškomis išdygusias penkias lyrikos knygas suaugusiems. Su gan dažnais savų namų, tėviškės, tėvynės motyvais. Gimtųjų apylinkių, savosios žemės ir visko, kas su ja suaugę, įvaizdis – išliko visam laikui. Iki šiol sakau: mūsų kaime buvo taip ir taip, mūsų kaimynai darė tą ir tą… Išlikusi begalinė nostalgija to savojo krašto žmonėms, jų gyvenimo būdui. Žemei, gyvulėliams, ūkio darbams. Nostalgija tiems giminių ir kaimynų suėjimams – kasdieniškomis ir šventiškomis, linksmomis ir liūdnomis progomis.

Oi, mokėjo kupiškėnai ne tiktai pagerbti, iškilmingai palaidoti ir apraudoti mirusius. Visais laikais, visomis aplinkybėmis gebėjo ir smagiai pasiviešnagėti, taipgi patys – vaišingai sutikti ir priimti svečius. Kelti didingas vestuves ir linksmas krikštynas, švęsti ir džiaugtis. Išlikęs nedylantis iš širdies ilgesys – tiems patiems įvairiausiems pasibuvimams, neskubriam gyvenimui, sodriai šnekėsenai, savotiškai nešiosenai, šeimininkių begalinėms išmonėms… Visam tradiciniam etnografiniam paveldui… Ko, iš teisybės,  šiandienos skubrioje bėgtyje, kasdieniškoje aplinkoje – gal ne taip daug ir belikę?.. O vis viena – apšnekama, prisimenama, neįsivaizduojamai šio ir to trūksta, ir tiek.

Betgi gal per daug įsismaginau… Laikas persikelti į Vilnių. Prie mokslų, prie darbų, prie  savosios, kad ir ne per didžiausios,  kūrybinės priebėgos…

…Garbiuosius VU dėstytojus, vėliau suprofesorėjusius, kaipgi – išauginusius ir iš mūsų gabaus kurso gausų būrį profesorių – jau minėjau. Jie mums buvo didieji kelrodžiai. O greta tiesioginių studijų… Istorinės ekskursijos. Menotyros ir svetimų kalbų fakultatyvai. Tautosakos rinkėjų ekspedicijos. Literatų būrelio diskusijos su mus lankančiais rašytojais… Visa pamažėliais kaupėsi į tą patį aruodą, lavino ir prusino. Skatino, be abejo, ir saviems mėginimams. Eiliavimo priepuoliai tai padažnėdavo, tai vėl retėjo: viena kita publikacija – studentų, jaunimo spaudoje… Kol – vėl lyg išsiveržė… O kasdienybė  kremtančiam mokslus nebuvo paprasta. Nuo trečio kurso – studijuodamas kartu ir dirbau. Savaitraščio redakcijoje… Tame pačiame ,,Gimtajame krašte“, kur ir išbuvau bemaž keturiasdešimt metų…

Darbas daru… Betgi redakcija ypatinga tuo, kad čia kartu dirbo arba nuolatos lankydavosi nemaža rašytojų. Ir vyresnių, ir patys jauniausieji, būsimieji. Bičiuliavomės.

Eidavome pas kaimynus į RS pietauti. Ne kaip tikrieji nariai, juokaudavome, o kaip „nariai-valgytojai”… Tenai, eilutėje prie pietų, vienąsyk inteligentiškasis literatūrologas Vincas Auryla   pristatė mane jaunesnės kartos garsenybei – poetui ir kylančiam kritikui Valdemarui Kukului. ,,Na, va! – pakratė ranką poetas. – Kupiškėnai… Žinau, broleli, pavardę… Vienukart perrausiau visus rajoninio komplektus – su vietos literatų kūryba. Štai jau ir čia…“

Rašančių, jau išleidusių vieną kitą knygą ar tik besiruošiančių, mūsų redakcijoje įvairiu laiku darbavosi ne vienas. Ir Petras Dirgėla, ir Stasys Kašauskas, ir Vladas Braziūnas… Ir dar… Ir dar… Kai po ilgesnio rengimosi pagaliau su didoku popierių ryšuliu  susiruošiau į ,,Moksleivio“ redakciją, ten jau buvo perėjęs mūsiškis Stsys Kašauskas. Pavartinėjo, paskaitė eilėraštukus… Žinai, sako, niekur čia, broleli, nevaikštinėk, nesisukaliok… Drožk tiesiai, nosies tiesumu  – į ,,Vagos“ leidyklą. Ir priims, ir išleis… 

Pirmakursiai Jaunimo (Dabar Sereikiškių) parke. Iš kairės: Aleksas Girdenis, Albinas Vasiliauskas, Ipolitas Ledas, Norbertas Vėlius ir Vilius Baltrėnas

Taip  ir nutiko. Redagavo Dalia Montvilienė. Pavadinimą pirmai knygelei parinko tuometinis Vaikų literatūros skyriaus vedėjas Jonas Linkevičius: ,,Ryto sniegena“, pagal vieną eilėraštuką, ir tiek. Rūpestis ir problema buvo nebent tokia, kad redaktorė pasiūlė iš karto leisti dvi knygeles… Tam kartui susiturėjom – didelį pluoštą  palikom vėliau leistiems rinkinėliams.

Raginimų į leidybą buvau jau ir anksčiau girdėjęs. Mano paeiliavimams labai palankūs buvo du šviesios atminties dzūkai: jau minėtasis literatūrologas, kritikas Vincas Auryla ir artimas mano bičiulis, poetas Martynas Vainilaitis. Skatino, ragino – rašyk, spausdinkis. Tu privalai…  Taip ir ėmė rastis tų sniegenų. Tik vis kitokiais vardais… Pelėdai – visi savi pelėdžiukai gražūs ir nepaprasti?… Niekad nesu svarstęs, kuris čia rinkinėlis… Nors, prisipažinsiu, gan buvo paglostyta širdis, kai vieno susitikimo metu  Felicija Jakutytė kažkaip ypatingai džiaugėsi nediduke knygute ,,Ką saldi uogelė sakė“. Na, ir visos kitos – tai dar iki šiol  neatlyginta skola svarbiausiai mano kelyje Mokytojai.

Sakote, kas lemia, kas įkvepia… Ogi, visi čia paminėti ir nepaminėti paraginimai. Palankūs, ypač  mažiausiųjų skaitytojukų, žvilgsniai… Ir visa, kas skamba, kas žydi aplink. Kas skaidriai juokiasi arba neretai ir verkia… Tai šaltinis troškuliui ar kvaituliui, ar kaip kitaip pasakyti…. Bent jau šeimos artimieji žino, kad jeigu iš esmės – niekas daugiau šiam žmogeliui ir nerūpėjo. Visos  buities negandos, visos bėdos ar klaidos, naivus patiklumas – iš to paties kelmo.

Knygelės… atsirasdavo lyg ir iš nieko. O gal ir iš ne vienąsyk kiaurai pražiburiuotų naktų. Neretai į leidyklą skubindavosi po dvi.  Kai pasisekdavo labiau atitrūkti nuo kasdieninių realijų arba išsiprašyti kokių nors atostogų. Ne vieną kartą gal ir persistengta, paskubėta publikuoti. Visko būta. Rūpesčių rasdavosi ir tokių – kaip suvaldyti įsisiautėjančią, sakykim, ,,personalizuotą“ leidybą.  Ypač kai stigo popieriaus ir t.t. Kai gero popieriaus radosi į valias – tiražai, deja, susitraukė nuo įprastinių 20 000  iki 1 000 arba net ir iki kelių šimtelių… Autoriaus pasigarsinimo užgaidoms paaukotas visos šeimynos užgyventasis požeminis garažas – kuo giliau, negrįžtamaipalindęs po žeme.

Ėgi, viskas – lyg vanduo nuo žąsytės uodegos! Sakytum, nieko nė nebūta…. Ir jokių skambių apmatų, planų, pažadų ar užsimojimų…  Užkimbi už kokių poros žodžių, už kokio nors nebeatstojančio sąskambio – ir tegu sau rieda, tegu rutuliojasi toliau. Savo spėkomis, savais keliais takeliais. Mėgindamas kaip nors sudrausminti, išmintingiau surikiuoti  – tiktai pagadini. Eilėraštukas ar didesnis koks paeiliavimas – ne dienraščio vedamasis. Nemėgsta postringavimų, išsamiai protingų išlukštenimų. Ginkdie, persistengiančios auklės moralų… Prie kūrinėlio sėkmės ar įtaigos – daugiau prisideda, sakyčiau, ne autorius, o pats pasaulyje išmoningiausias veikėjas – skaitytojas. Su savo erdve, patirtimi, išmintimi. Autoriaus kūrinėlis – tik tos erdvės kontūrai, tik paskata: išgirsti, pamatyti, pačiam pamąstyti, gal ką netikėta suprasti ar netyčia atrasti.

Nežinau, gal ne visada  man pavykdavo tinkamai, įtaigiai tuos erdvės kontūrus suramstyti… Kad be šnekos – susišnekėtume! Kad patyliukais, kaip kupiškėnai sako, susigiedotume… Ką dabar bepadarysi, jei rezultatas ne visai toks, kokio norėta ar tikėtasi.

O metų metų – jau visa virtinė…

Didžiausia mano silpnybė buvo ir tebėra – neatgrasomas polinkis į skambesnį žodį, poetinė muzika, melodingumas… Tuo gyvenau, kitaip nemokėjau ir nesistengiau. To pirmų pirmiausia ir ieškojau, tebeieškau  – didžiųjų, tikrųjų talentų, o ne ,,narių-valgytojų“  knygose ir knygelėse. Mano mėgstamiausieji – J.Baltrušaitis, S.Nėris, du netolimi kraštiečiai Kaziai: Binkis ir Jakubėnas…  Pririnkčiau ir daugiau – vis tuo pačiu keliu  kepurę kilnodamas… O kaipgi iš tiesų nepriminčiau Martyno Vainilaičio… Arba – su nuostabia poetinio žodžio  ir dvasios dovana – Zitos Gaižauskaitės… Ir dar gal ne vieno, gal…

Po tų pakeliavimų poezijos padangėmis – sunku, be galo sunku grįžti  prie savos kasdienybės. Lyg kėsintumeisi matuotis tau neskirtus kūrybinius retežius… O jeigu netyčia tavo nuosavoj  erdvėje – šmėsteli koks kad ir pasiklydęs padoresnis sąskambis, kokia ryškėlesnė psalva ar atspalvis, koks nors netikėtas šypsnis – ačiū likimui ir už tai! Daugiau ką – Jis, Jo Prakilnioji Didenybė, manding visai išmintingai … bus patausojęs kitiems…

2017-07-02

Aktualijos

„Sudzievuliu“. Labai gražus dzūkiškas atsisveikinimas ir prasmingas pernai išleistos rašytojo Romo Sadausko knygos pavadinimas. Autorius šią trupmenų poemą mano sūnui Gintarui padovanojo praėjusią žiemą. Perskaičiau su didžiausiu malonumu, juk ir aš save laikau dzūku, gimiau ir augau Dzūkijos soscinėje Alytuje, nors ne visus šios poringės žodžius žinau arba žinojau, pavyzdžiui, kad trupmena – tai trupinys arba gurinys. Gurinys alytiškiams žinomas, dar ir dabar kartais vartojamas.

Rašytojas Romas Sadauskas Demeniškiuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Valentinas Sventicas net knygą šiuo žodžiu pavadino. O štai Romas Sadauskas šimtus jau retokai vartojamų žodžių iš užmaršties prikėlė. Kaip rašo dr. D.Žilienė, nieko panašaus mūsų grožinėje raštijoje nepatirta. Pridursime, kad ir nebus, nes jaunesnių kartų kūrėjai negrįžtamai išėjo ir iš tos tikrovės, ir iš tėvų prigimtinės tarmės. „O gal dar ne vėlu?“, – klausia trupmenų poemos autorius. Nes „sykiu su tarme, tąja įsčių byla, prapuola mūsų tapatybė, dzūkais liekame tik iš dalies, kaip ano krašto gyventojai“.

Trupmenų poema – graži dovana devintiesiems Tarmių ir šnektų atlaidams, birželio pabaigoje vyksiantiems Demeniškiuose, rašytojo Romo Sadausko sodyboje. Septintuosiuose ir aštuntuosiuose teko dalyvauti. Ir pernai, ir užpernai sodybos šeimininkas yra sakęs: susirinkom paskutinį kartą. Džiugu, kad šie jo žodžiai vis netampa kūnu. Žinoma, viskam yra pradžia ir pabaiga, ir šie atlaidai kada nors liks tik šviesus prisiminimas, tik nuotraukos bylos, kad kadų kadės, kadų kadai  čia buvo bandoma kalbėti motinos kalba, o ne kaip televizorius moko.

Du šimtai šešiasdešimt aštuoni guriniai, paberti ant mano rašomojo stalo. Įvairūs kaip gyvenimas, ir saldūs, ir kartūs, didesni ir mažesni… Ką su jais daryti? Ragauti. Tėvas nuo grindų pakėlė nukritusį gurinį ir suvalgė, o čia – ant stalo. Švarūs, švieži, skanūs.

Nesu literatūros kritikas, o noriu paminėti Romo Sadausko kūrinį, kupiną meilės gimtinei, gimtajam žodžiui, išmintingą, įžvalgų, šiek tiek liūdną, kaip tas pakelės smūtkelis, nes lietuviai labai nutolo ir vis tolsta nuo savo šaknų, lekia, skuba, patys nežinodami kur. Viename gurinyje autorius sako, kad greičiau išsprogs ir sulapos kampe pastatyta lazda nei kas nors susidomės šitomis jo trupmenomis. Na, geros knygos ne visada graibstomos ir skaitomos. Kas nors turėtų pasirūpinti, kad „tokia tarmės maldaknygė rastų vietą visose šio krašto bibliotekose, mokyklose, kiekvieno dzūko namuose“ (dr. D.Žilienė). Kiekvieno dzūko tik todėl, kad parašyta tarmiškai, pavyzdžiui, žemaičiams ji turbūt sunkiau paskaitoma, nes ir aš, šioks toks dzūkas, kai kurių žodžių prasmę tik numanau. Bet šios maldos juk aktualios visai nykstančiai, anglėjančiai, kosmopolitėjančiai Lietuvai, ne vien dzūkams.

Romo Sadausko knygos „Sudzievuliu” viršelis

Autorius kalba kaimo žmogaus, gyvenusio jo jaunystės laikais „tarmės vidurio“ kalba, viską mato to žmogaus akimis, jaučia to žmogaus širdimi. Ir tai, mano galva, vertingiausia. Apie gamtą, apie meilę, apie senatvę ir mirtį įmantriai, pretenzingai prirašyta tiek ir tiek, o šitaip – glaustai, vienu kitu žodžiu, dzūkiškai – moka tik Romas Sadauskas. Kaip jis tai padaro – vienas Dievas težino.

Galima sakyti, kad trupmenom mąsto poemos herojus Pilypas, vaikščiojantis gimtaisiais vieškeliais, bet aš matau  autorių – skrybėlėtą, su guge rankoje, su kuprine ant pečių, rūstoką, susimąsčiusį, mažakalbį, kokį pažinau Demeniškiuose Tarmių ir šnektų atlaiduose. Iš poemos pavadinimo sprendžiant, Romas Sadauskas tarsi atsisveikina su savo skaitytojais, taria sudzievuliu, bet aš netikiu, kad tai paskutinė jo knyga, kaip nepaskutiniai bus ir šių metų atlaidai, kuriuose ir aš dalyvaučiau, jeigu Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis pavėžėtų, kaip ir anais kartais.

Beje, esu perskaitęs ir kitą 2016 m. išleistą romosadausko knygą „Tyvuliuojanti ežerija“, skirtą Demeniui bei kitiems Dainavos krašto ežerėliams, upeliams, šaltinėliams, sunaikintiems nemąstančių žmonių per totalią melioraciją praeito tūkstantmečio XX a. viduryje. Bet apie ją kitą kartą.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.06.13; 14:28

Trumposios naujienos

Mielos kolegės ir mieli kolegos, kviečiu susitikti su kolega rašytoju Romu Sadausku ir pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį. 

Rašytojas Romas Sadauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Balandžio 12 d. (trečiadienį), 15 val. LŽS Vilniaus skyriaus Pokalbių klubas organizuoja susitikimą su rašytoju ir žurnalistu, ekologu Romu Sadausku. Susitinkame Vingrių stotelėje (2 stotelės prieš Autobusų stotį). Susitikimo programa – pasivaikščiojimas po senamiestį ir pažintis su seniausiais, įspūdingiausiais sostinės medžiais.

Iki pasimatymo ir gražaus pavasario.

Daiva Červokienė yra LŽS Vilniaus skyriaus Pokalbių klubo koordinatorė.

Informacijos šaltinis – Lietuvos žurnalistų sąjunga.

201704.12; 05:05

Fotoreportažai

 Vytautas Visockas

Šiemet Demeniškių atlaidai buvo skirti žemėvardžiams. Kvietime į šiuos atlaidus buvome raginami prisiminti savo tėviškės pievų, laukų ir laukelių, miškų ir miškelių, kalnelių, upelių, šaltinėlių pavadinimus, kad atvykę galėtumėm juos kitiems pasakyti, prikelti, galbūt, iš užmaršties.

Svarbiausias šventės akcentas – Meilės bibliotekos atidarymas, dalyvaujant žymiems bibliotekininkams, aktoriams, rašytojams, muzikantams ir t.t. Atlaiduose buvo galima dovanoti šiai bibliotekai knygas. Ne vienas taip padarė. Kaip sakė sodybos šeimininkas ir Meilės bibliotekos bibliotekininkas Romas Sadauskas, skaitytojas knygos gali negrąžinti: žymiai geriau, kai ji eina iš rankų į rankas nei dulka lentynoje. 

Rašytojas taip pat paaiškino: kodėl Meilės biblioteka? Nes visos geros knygos – apie meilę: moteriai, vaikui, tėvynei, tėviškei, gamtai…

Turbūt norėtumėt paklausti, kodėl šiame reportaže Demeniškiai vadinami kultūros užkampiu? Todėl, kad tokia buvo atlaidų dalyvių valia, išsakyta Deklaracijoje. Štai ji. 

Dėl Demeniškių kaimo skelbimo 2016 metų Lietuvos krašto kultūros užkampiu

Mes, aštuntųjų Tarmių ir šnektų atlaidų dalyviai, čia susirinkę iš daugelio Lietuvos kampų ir kampelių, radome reikalą, tikslą ir prasmę, kad Demeniškai būtų paskelbti 2016, t.y. šių metų Lietuvos kultūros Užkampiu.

Nėra ko slėpti, kad tenka su dėkingumu pripažinti, jog dingstį šiam kukliam žingsniui ar gestui davė Lietuvos kultūros ministras Šarūnas Birutis. Lyg ir pažadėjęs pernai dalyvauti septintuosiuose Demeniškių atlaiduose, likus kelioms dienoms iki jų, Ministras pranešė, jog į Demeniškius atvažiuoti negalės, nes Jam tenka vykti Žagarėn, kuri skelbiasi kultūros sostine…

Kur jau ten mums iki Žagarės! Vien žagarvyšnių bei žagarvynio ten daugiau negu Demeniškiuose, nors rugių, kvietrugių ir kvietruginės – kažin?

Taigi, mūsų kaimelis nesiveržia į Sostines, bet galėtų paliudyti, kad ir Užkampyje įmanoma kultūringai gyventi.

Šiaip ar taip, niekur kitur nevyksta tokie arba panašūs atlaidai, kai į juos susirinkusiems atleidžiamos visos nuodėmės, – tiesa, išskyrus gimtosios tarmės užmiršimą!

Šiaip ar taip, ne apie kiekvieną kaimelį išleistos keturios knygos, sukurtos dvi TV laidos bei dokumentinis filmas…

Šiaip ar taip, niekur kitur, net Žagarėje, nerasite Nežinomojo poeto kapo arba galerijos „Tvartas“…

Šiaip ar taip, ką tik atidaryta galbūt vienintelė pasaulyje Meilės biblioteka ne bloga apie šį kuklų jotvingišką užkampėlį byloja…

Deklaracijai pritariančių aštuntųjų atlaidų dalyvių parašai, padėti Demeniškiuose 2016 metų liepos 2 dieną nuo 11 valandos iki sutemų. Pasirašo tik tie, kam nuodėmės jau atleistos.

Beje, šią Deklaraciją tą pačią dieną LRT radijo laidoje Ot tai tau perskaitė žurnalistė, etnologė, tautosakininkė Gražina Kadžytė.

Šiame Lietuvos kultūros užkampyje buvo perskaitytas laiškas, atsiųstas net iš tolimojo Vašingtono. Skelbiu šio laiško ištrauką.

Gerbiamieji Irena ir Romai Sadauskai, mieli šios šventės dalyviai,

Nors rašau šį laišką iš toli – vasaros miglose paskendusio Vašingtono – siela ir širdimi esu su Jumis.

Ir kas galėjo pagalvoti, kad Demeniškiai taps vieta susiėjimų, į kuriuos suvažiuos žmonės iš įvairiausių Lietuvos kampelių. Ir kas galėjo nuspėti, kad šios sodybos šeimininkai sugebės sugražinti mus į jaunystės dienas, kuomet Demeniškiai rodėsi buvo gražiausia vieta pasaulyje. O jeigu buvo lemta išgyventi ir pirmąją meilę, tai tuomet rodės, kad ir visas pasaulis sukosi apie Demeniškius, o jų centru buvo mėlyna Demeno akis.

Mano širdis suspurdo lyg paukštis prieš skrydį, kai Romas pasakė, kokia tematika vyraus šios vasaros Demeniškių atlaiduose. Bandau įsivaizduoti, kaip atrodys kaimas tokią dieną: ar jausis tas gegužinių šurmulys, koks būdavo mano vaikystės metais? Ar skubės žmonės į šią šventę? Ar švytės jų sudvasinti veidai paslaptinga šviesa?

Nors dirbu Kongreso bibliotekoje, kuri taip pat garsi įvairiais renginiai, jaučiu, kad būtų kur kas mieliau pabūti tarp savų žmonių, pajusti jų tylų džiaugsmą, sugrįžti nors trumpam į kaimą. Kongreso biblioteka yra mano dvasinio pasaulio puoselėtoja, artima ir miela vieta. Bet ji yra didelė tikrąja šio žodžio prasme. Ji yra pasaulio žinių lopšys, kurio neišsenkamą gylį pajunti beveik kiekvienoje parodoje, paskaitoje arba koncerte. Tačiau subtilumu, artumu ir šiluma jos renginiai nepakeis Romo Sadausko bibliotekos, jo nuostabios idėjos nubraukti laiko dulkes nuo užsigulėjusių knygų…

Lina Žilionytė, Mikucio Juozaus anūkė

Vašingtonas, 2016 m. birželio 15 d.

Štai taip!

Šiame „kultūros užkampyje“ tą dieną išties buvo daug kultūros. Liaudies dainas dainavo grupelė gruzinų, buvo prisimintos pievos, laukai ir laukeliai, miškai ir miškeliai iš įvairių Lietuvos vietų, eilėraščius apie meilę skaitė poetai (Povilas Venta Kuprys, išleidęs eilėraščių rinkinį „Pirmasis saulės spindulys“) ir ne tik; apie knygas kalbėjo bibliotekininkai, žymaus šio krašto bibliotekininko, pedagogo ir rašytojo, Lazdijų bibliotekos įkūrėjo dukra irgi pedagogė Jūratė Voloskevičienė, svečias iš JAV Edvinas Giedrimas, kuriantis enciklopediją „Lietuvai ir pasauliui“, grojo Varnėnų kaimo bendruomenės kapela Špokas, dainavo ansambliukas iš Kauno…

Visko, kas buvo gražu ir prasminga, nepajėgiu paminėti. Pabaigoje sodybos šeimininkas, bibliotekininkas, rašytojas, atlaidų organizatorius Romas Sadauskas kaip koks vyskupas visiems atleido nuodėmes ir paragino daryti naujas.

Šį tekstą papildau nuotraukomis.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.07.03; 10:59

Fotoreportažai

Aš antrą kartą Demeniškių atlaiduose. Saulėta birželio diena – kaip pernai, šeštųjų Tarmių ir šnektų atlaidų dieną. Didžiulėje verandoje – saldumynais nukrauti stalai – kaip pernai. Tik arklys, kurį bučiavome pernai, jau kitas, irgi senas, abejingas mūsų bučiniams, pražilęs kaip ir mes beveik visi, iš Vilniau, Kauno, Žemaitijos suvažiavę pakalbėti, pabendrauti tarmiškai, taip, kaip kalbėjo mūsų motinos. Sodybos šeimininko Romo Sadausko skrybėlė – irgi jau kita. Pernykštė man labiau patiko. Rimtas, kartais net rūstokas rašytojas per metus nė truputėlio nepasikeitęs, nors viešai apie savo sveikatą yra prišnekėjęs negerų dalykų. Niekas nepatikėjo, kad šie septintieji atlaidai Demeniškiuose – paskutiniai. Panašiai jis kalbėjo ir pernai, ir užpernai, ir dar anksčia…

{Norėdami pamatyti visas 30-imt Vytauto Visocko nuotraukų, spauskite bet kurią iš šių pirmųjų}

Continue reading „Bandymas atkurti Vinco Krėvės literatūrinę premiją” →

Fotoreportažai

« ‹ 1 iš 2 › »

Grįžtant iš Tarmių ir šnektų atlaidų Demeniškiuose, Alytuje stabtelėjome prie Norfos (kas ledų, kas ko kito). Tuo metu aš paskambinau už kelių šimtų metrų mano gimtuosiuose namuose gyvenančiai seseriai Zitai. Atsiliepė svainis Algirdas. Kai pasakiau, kad esu Alytuj ir grįžtu iš minėtų atlaidų, jis paprašė iš namų apie tokį negirdėtą renginį papasakoti plačiau.

Bandau tą padaryti dzūkiškai – juk gimiau ir augau soscinėje Alytuje. Tikiuosi, cikriniai dzūkai man atleis už išeivio šiame rašinyje padarytas kalbos  klaidas.

Miela sesula ir svaini,

Dabar galiu placiau papasakoc, ko aš trankiausi po Lazdzijų rajonų. Nugi buvo tep. Netoli Seirijų, dar arciau Avižienių, yra kaimelis Demeniškiai. Garsus jis tuo, kad tynai gyvena Romas Sadauskas (reikėtų rašyc Sadauckas, ale supyks tie, katrie nelaidzia pavardių rašyc pagal tarimų). O kas jis tokis, tas Sadauskas? – paklausit. Nugi garsus žurnalistas, rašytojas, prie ruso parašis apybraižų „Iš Baltašiškės į Kučiūnus“. Spausdzino „Literatūra ir menas“. Ne cik man labai paciko tas rašinys. Buvau skaicis Radiščevo „Kelionė iš Peterburgo į Maskvą“. Sadausko rašinys stipresnis. Visi, katrie skaitėm „Literatūrą ir meną“, labai laukdavom tos apybraižos tęsinio. Jau tadu Sadauskas pasrodė kap talentingas publicistas, didelis žodzio meistras. Ne vienas kolchozo pirmininkas, kiek prismenu,  gavo į skūrų už neūkiškumų, gamtos niokojimų.

Tai va. Per Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkų Juozų Dingelį gaunu Irutės ir Romo Sadauskų kviecimų: „Žinok, jog esi kviečiamas į šeštuosius Tarmių ir šnektų atlaidus, kurie įvyks 2014 m. birželio 28 d. Demeniškiuose, Lazdijų rajono Seirijų parapijoje, rašytojo Romo Sadausko sodyboje. Bus daug dainavimo bei giedojimo, kalbėjimo, pasakojimo bei skaitymo įvairiausiomis lietuvių kalbos tarmėmis bei šnektomis.

Viešnagėn atvyks žinomi ir nežinomi artistai, rašytojai, pasakoriai, giedoriai ir šiaip gimtosios kalbos puoselėtojų iš įvairių pasviečių – nuo Klaipėdos iki Kapčiamiesčio.

Pabūkime kartu.

Irutė ir Romas Sadauskai

Raikia važuoc, mislinu, pasnaudoc progu bent pro autobuso langų pamatyc birželio žalumoj skendincių Lietuvų, sustikc su kai kurais pažįtamais. Labai rūpėjo patėmyc, kap atrodo ta Sadausko sodzyba, kurioje jau šeštų kartų vyks Tarmių ir šnektų atlaidai. Visokiuose atlaiduose esu buvis, ale tokiuose – dar ne.

Ciesiai Jums, sasula ir svaini,  pasakysiu: nenusvyliau nepacingėjis vykci tokion tolimon kelionėn – viskas labai paciko. Nežnau nei nuo ko pradėc Jumiem pasakoc.

Atvažavus pirmiausia teko pasisveikinc ne su sodzybos šaimininku, ale … su arkliu. Vieni jį buciavom, kici cik paglostėm jo galvų, lauko gėlėm apkaišytų. Visadu labai malonu pamacyc, suscikc arklį, nepaprastai gražų sutvėrimų, katram žmogus didziai skolingas. Poetas Justinas Marcinkevičius arkliui net eilėraštį yra parašis: „Paprasčiausiai: pasiilgau arklio,/ jo protingų ir gerų akių.“ Vėliau mumiem sodzybos šaimininkas pasakė, kad šitas pasisveikinimas yra kartu ir atsisveikinimas: daugiau mes jo nepamacysim, nes Mauras (toks, atrodo, jo vardas) serga plaucių vėžiu. Labai gaila… Beveik susgraudzinau, kai šitas gražuolis buvo atvestas prie verandos ir Romas Sadauskas jam ir mum visiem parodė, kap jis  atrodė, kai buvo jaunas ir sveikas (tų jaudinancį  momentų galit pamacyc mano patigrapijoj). Nežnau: Mauras – Sadausko arklys ar jo kaimyno. Mislinu, kad kaimyno, nes Sadausko tvartuose neužuodziau arklio kvapo: sienos nukabinėtos cik plakatais, visokiais suvenyrais, bylojanciais apie kultūrinį ir literatūrinį šeimininko gyvenimų. Beje, tokių ženklų labai daug ir troboj, ir dzidziulėj verandoj, kur mes valgėm ir gėrėm.   

Visus šio renginio organizatorius noris labai pagirc už tai, kad jie nepamiršo vaikų – mūsų ateities. Labai dažnai patriotiniuose renginiuose dalyvauja tik pagyvenį, tokie kap aš. Nei vaikų, nei anūkų neatsivedam. O tų dzienų pirmiausia pasraiškė vaikai. Iš įvairių mokyklų (Sadauskas minavojo, iš kur jie, ale aš pamiršau). Man labai paciko inscenizuota pasaka apie gaidelį, katras su riešutu išmušė vištytei akelį. Prisiminiau, kap aš šių pasakų sekdavau savo Gintarui, o man ją sekdavo mano Mamutė. Sadauskas tuos vaikus vadzino girinukais (jeigu neklystu). Jis svajoja, kad Demeniškiuose, kap jis sakė, šalia daukantinės girios (Bestraigiškės miškas) įvyktų visos Lietuvos jaunųjų gamtos, miško mylėtojų sąskrydzis. Kų žinai, gal kadu nor tep ir bus. Gal mumiem dar pavyks jauniesiems lietuviukams perduoc meilą Tėvynei, jos žamei, lietuvių kalbai? Kap Jūs mislinat? Gal dar ne viskų praradom? Dar turim labai gražių, daug vilties teikiancų vaikucių, tokių, katruos matėm Demeniškiuos.

Kap važiavom į atlaidus, prie manęs prisėdo propesorius, akademikas Romualdas Grigas, katro knygų „Lietuvių tautos išlikimo drama“ dabar skaitau, o kai kurias ištraukas Gintaras skelbia savo portali Slaptai.lt. Bent jau tas ištraukas būcinai perskaicykit ir kitus savo pažįstamus, turincius kompiuterį, paragykit perskaicyt, ba, kap sakė propesorius, jeigu rimtai nesusrūpinsim, Lietuvių tautos išlikimo drama gali virsti tragediju. Labai vertinga knyga, ne veltui rudenį pasrodys trecias jos laidimas.

Nežnojau, kad propesorius Grigas yra buvis net tarybinio ūkio direktorius. Apie tai prie storulio klevo, į katrų įkeltas Rūpintojėlis, papasakojo sodzybos šaimininkas rašytojas Sadauskas. Kap „Jaunimo gretų“ (o gal „Švyturio“?) žurnalistas jis lankęsis tam tarybiniam ūky, apie direktorių yra  parašis apybraižų.

Propesorius Sadauckų iškart papildė. Tikrai, kalbėjo jis, prisimenu tą žurnalisto apsilankymą. Aš jį vežiojau po ūkį, rodžiau viską, pasakojau, o jis nieko manęs neklausinėjo. Mintyse stebėjausi tokiu žurnalistu. Bet apybraižą jis vis dėlto parašė.

Sadauskas studijavo žurnalistiką, kai kurių paskaitų Universiteti mes klausėmės kartu. Žurnalistas profesionalas, ale rašo kap talencingas prozininkas. Užtat kasmet ir renkasi į Demeniškius šimtai gimtosios kalbos puoselėtojų iš įvairių pasviečių. Jo knygos populiarios, aktualios, jo kūrinius labai vercina aktorius Tomas Vaisieta, kai kuriuos skaito suscikimuos su moksleiviais. Demeniškiuose jis skaitė Donelaitį, nors Sadauskas pageidavo Krėvės „Apie Arą“. Pasak rašytojo, Krėvė ne mažesnis už Donelaitį.

Skaitovų prie seno klevo (pasodinto 1937 m., vienmečio su Sadausku, su tuo namu, kurieme jis dabar gyvena) buvo daug. Vieni skaitė žemaiciškai (pavyzdziui, dzūkas Tomas Vaisieta), kici dzūkiškai, aukštaiciškai; skaitė savo ir ne savo ailėrascius, bet aš tuo metu sėdėjau verandoje ir klausiausi, kap poetas Jonas Šėla garbina tautiškais rūbais pasirėdžiusias saviveiklininkes iš Grigiškių, su kuriom mes į Demeniškius ir atvažavom. Jonas sakė: apie kiekvieną aš galiu dabar pat sukurti eilėraštį. Ir jam neblogai sekės. Moterys patenkintos kikeno.

Persiprašau: vos nepamiršau parašyc labai svarbaus įvykio: kad tą Rūpintojėlį, įkeltą į klevą, pašvencino jaunas kunigėlis, atvažavis nat iš Alytaus. Po tam Sadauskas paprašė sugiedoc „Marija Marija“. Sakė, kad ši giesmė anais laikais per mojines cia būdavo dažnai giedama…

Kap žmonys sako, vien dainom ir giesmėm gyvas nebūsi. Labai didelį pasisekimų turėjo… dzūkiškos bandos. Man pasisekė gauc net du dzidziulius gabalus su spirguciais. Sakau: tokiam vyrui cik vienų gabalų? Bandų dalintoja, labai zdotna moteris, cik žvilgc į mani: tokiem vyram aš duodu daug – kokius du gabalus. Patigrapijos menininkas Vytautas Ylevičius, matiau, gavo cik vienų gabalų, ir be spirgucių, ale vis ciek buvo labai laimingas. Vytautai, sakė jis man: ar ne stebuklas?! Visas birželis buvo šaltas, rudeniškas, o šiandien pirmą kartą – tikra vasara. Kaip čia gražu, kaip čia smagu! Ne veltui gegužės mėnesį čia buvo atplasnojusi ir „Poezijos pavasario“ paukštė.

O Romas Sadauskas pasiskundė, kad, nors gera Demeniškiuos gyvenc, ale, kap sakoma, pasitaiko ir trūkumų: pavasarį ir rudenį miegoc nelaidzia gervės, o lakštingalos – cik pavasarį. Kad mumiem tokie nepatogumai, ar ne, sasula ir svaini?

Kai visos dainos buvo išdainuotos, visos kalbos pasakytos, šeiminykas pakvietė: ainam, sako, paskui mani. Į galų namo, sako, yra atremtos durys. Imkit flomasterius ir kiekvienas rašykit savo vardų ir pavardį. Visi mano sveciai tep daro. Iki kito Tarmių ir šnektų atlaido lietus viskų nuplaus, tadu vėl atvažiavį pasrašysit.

Grįždami namo stabtelėjom prie netoli Daugų pakelėje miški tyvuliuojancio ažero vyrišku vardu (kici vadzina Lineliu; Tu gi, svaini, jį žinai, ne kartų ten abu žuvį gaudėm). Vyrai kap užtraukėm dainų – net ažero vanduo suribuliavo. Labai galingų balsų turi Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis. Demeniškiuose jis nuostabiai gražiai padainavo dzūkiškų dainų apie drabnus paukštukus, apie mergų kap avietį… Tomas Vaisieta irgi dainuoja ne prasciau nei ailėraščius skaito.

Paskum iki Vylniaus šnekučiavomės su senu pažįstamu Benjaminu Kondratu. Lietuvis, patriotas, kokių reta, kap Jūs , kap aš. O turi ukrainieciško kraujo. Kondratenka. Kai dzyrbau laidzykloj „Mintis“, išlaidau kelias jo knygas aplink rašytojus, poetus. „Kūrėjų pėdsakais“. Buvo dzidziulis turistas, kap ir aš. Parašė „Minijos vingiais“, „Veisiejų ežerais“, apie Druskininkus. Buvo puikus lietuvių literatūros ir kalbos mokytojas. Išlaido knygų moksleiviams „Lietuvių kalbos taisyklės“. Labai vertinga knyga, kap užmirštu kokio žodzio rašybų, atsiverciu šitų jo knygų.

Ale svarbiausia: jis ir dabar knygas ir rašo, ir laidzia. Pats vienas. Paskucinė, devinta jo knyga, nepatikėsit – „Kūrėjų pėdsakais Alytaus krašte“. Gal sudomins? – jis manęs klausia. Kap gali alytiškio nesudominc knyga aplink Alytaus kraštų!

Parsivežiau tų knygų, autoriaus padovanotų. Kap atvažuosiu Alytun, atvešiu ir jumiem paskaicyt. Rasit tynuise ir apie mano klasės draugo Mindaugo tėvų Konstantinų Bajerčių, ir apie mano mokinį Jurgį Kunčinų, apie poetų Anzelmų Matutį, gamtininkų Vytautų Nedzinskų, mokytoųj Konstantinų Raičinskį… Visų nesuminavosi. Visi jie buvo mūsų pažįstami. Cik apie mani nerasit, ba Benjaminas nežnojo, kad aš irgi alytiškis, kad mokykloj ir aš rašiau ailėraščius. Kap sužinojo, labai susjaudzino. Tai kų dabar daryc? – klausia. Kų tu cia padarysi?! Kap laisi antrų laidimų, paminavok ir mani.

Šį kartų ciek. Likite sveiki ir bagoci!

Vytautas

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.07.02; 07:18