Česlovas Skaržinskas. Kai gruodį be perstojo lyja…


Print
Rašytojas Romas Sadauskas Demeniškiuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Už lango visą naktį siaučia vėjas ir lietus. Nelauktas, įpusėjus gruodžiui. Tokį metą daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų jau boluodavo gili su stipriu šaltuku besižnaibanti žiema. Nūnai, neįprastai šilta. Atrodo, šią naktį kažkas netikėto įvyks. Naujas gyvenimo virsmas. Ne tik keičiasi oras.

Tačiau ne viskas per nugyventus metus pakito ar nuėjo į užmarštį. Ne viskas virto pelenais. Išliko ir gyvens ne vieną šimtmetį, o gal tūkstantmetį knygos, parašytos gimtosios žemės krauju. Yra tokių lietuviškų knygų. Daug knygų. Antai kažkurią dieną iš naujo perskaičiau publicisto, eseisto ir poeto Romo Sadausko knygą Kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus. Tai dzūkiškos vietovės Lazdijų ir Druskininkų savivaldybėse. Skleidžiu senos knygos per daugelį metų pablukusius lapus ir, atrodo, sustoja, sugrįžta neprarastas laikas. Tie patys vaizdai, tik nūdien – daugiau ištuštėjusių sodybų.

2017 m. gruodžio 5-ąją, savo naujos poezijos knygos Gimtoji vasaros debesija arba Paskutiniai atodūsiai sutiktuvėse Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, rašytojas prisipažino, kaip prieš daugelį metų rašė minėtą knygą, kodėl daug ko negalėjęs garsiai užtrimituoti. Paradoksalius reiškinius galėjai matyti, išgyventi, bet neparašyti… Ne sykį keliaudamas iš Baltašiškės į Kučiūnus, o vėliau – ir atgal, Romas matė tuščias tremtinių, partizanų šeimų sodybas. Prisimena ąžuolą pamiškėje, po kuriuo partizanams ne sykį nešė kašiką keptų bulvių… Romas – dar tos kartos dzūkas, gerai menantis pokarį. Naujos knygos sutiktuvėse prisiminė ir tai, kaip jam buvo graudu žvelgti į į nunykusį kaimo peizažą, sudrumstas kaimiečių sielas. Ir tame poezijos vakare mano mielas rašytojas negarsiai ištarė, kad ta kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus iš tikrųjų buvusi ne visiškai tokia, kokia pavaizduota knygoje.

Bet jau nepriklausomybės metais vienas žymiausių mūsų meninio žodžio meistrų žiojėjusią spragą užpildė. Ir vis turtina kūrybos aruodą. Antai dažnai keliaudamas ar rymodamas ir dūmodamas savo sodyboje Demeniškiuose, netoli Seirijų. Ir Dzievulio dzūkui skirta kelionė tęsiasi iki šiol. Tačiau ir tada, prieš daugelį metų, pirmąsyk perskaitęs Romo knygą ir vėl nūnai iš naujo sklaidydamas knygos lapus, tarsi to trūkstamo tikroviško vaizdo kaip ir nepasigedau, nes viską atpirko meniškas publicistikos aso žodis, kažkokia žodžiais nenusakoma iš kūrinio besiveržianti meilė savo kraštui, gimtajai kalbai. Dar kažkas. Bet būtent ta, viena pirmųjų rašytojo knygų Kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus anais gūdžiais metais ir padvelkė tikra dzūkiška dvasia, šaltinio gaiva. Norėjosi skaityti ir skaityti tokią knygą. Kaip pats dažnai rašytojas mėgsta sakyti didesnėse ar mažesnėse knygų šventėse, gerą knygą norisi bučiuoti kaip mylimą moterį…

O aš gerą knygą – po metų kitų – iš naujo atsiversti. Šventa tiesa nesikeičia net per pasikeitusį gruodį. Žiū, kai turėtų snigti – lyja… Už lango šėlsta ne žiema, o savo jėgą rodo pasiklydęs vėlyvas ruduo. Ir jis tokį metą tarytum atspindi amžiną neramią kūrėjo vidinę būseną. Kaip maištininko. Nūnai, kaip ir anksčiau, be galo daug sumaišties. Ne tik gamtoje. Ir vis dažniau darosi sunku atskirti: ar gamta šėlsta žmoguje, ar žmogus gamtoje.

Poetas Vilius Baltrėnas ir rašytojas Romas Sadauskas Demeniškiuose 2017 metų liepos 1 dieną. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Už lango vis pila kaip iš kibiro. Neramu. Nesimiega. Bet ne pirmąkart tokia gamtos šėlionė. Išeisi į lauką – ir, atrodo, vėjas kaip klevo ar kaštono lapą tolyn nusineš. Įsivaizduoju, ką tokią naktį galėtų mąstyti mano mielas rašytojas Romas, atsistojęs sostinės Senamiesčio buto virtuvėje, per kurios langą giedrą dieną labai vaizdžiai matosi Trijų Kryžių kalnas ir Gedimino pilis. Anądien, mane pasikvietęs prie lango, parodė tą įstabų vaizdą. Bet tikriausiai jam nelabai norisi prie virtuvės lango eiti – juk Gedimino kalnas irsta. Skaudu. Ypač toks skausmas nepakeliamas rašytojui gamtininkui. Sakytum, byra ne tik unikalus gamtos paveikslas, bet ir didi mūsų valstybės istorija.

Per minėto poezijos rinkinio sutiktuves ne šiaip sau literatūros kritikas, leidėjas Stasys Lipskis rašytojo gamtininko pasiteiravo: ar jis negalvoja parašyti kažką galbūt graudaus apie irstantį Gedimino kalną? Juk tai – valstybės simbolis! Romas tik giliai atsiduso, anot jo, kokia nūnai prasmė apie tai rašyti? Pasak puikių knygų apie gamtą autoriaus, kalti žmonės, sugalvoję (veikiau – negalvoję) Gedimino kalne išpjauti medžius. Akylas gamtos stebėtojas, jos burtų skleidėjas paaiškino, kas blogo nutinka, tokioje vietoje barbariškai sunaikinus medžius.

Laimei, Lietuvoje yra daug žmonių, mylinčių, mūsų sostinėje sodinančių, prižiūrinčių medžius. Kad ir Pašilaičiuose, į kuriuos pro langą žvelgiu šią neramią naktį. Konkrečiai kalbant, į elektros lempų menkai apšviestas jau į dangų įsirėmusias pušis, kasmet tvirtėjančius ąžuolus ir kaštonus. Dar už mano lango auga beržai, kadagiai, alyvos, tolėliau – eglės. Už lango – jauna parko dalis, senoji – tolėliau už penkiaaukščio. Nauji medžiai, atrodo, ne man vienam suteikė šviežios gyvybės. O kaip taptų pilka, negyva, jeigu jaunojo parko dalyje būtų įkišę vieną ar net du dangų remiančius mūrus. Baisu ir pagalvoti! Laimei, taip neatsitiko.

Tačiau tik mūsų namo laiptinės antrajame aukšte gyvenančio žemaičio dėka, mūsų visų draugiškai vadinamo architekto Stasio. Jis ne tik užveisė prie senojo parko naują medelyną, bet ir surinkęs mūsų parašus miesto valdžią prispyrė apskritai įteisinti parką. Atkaklus žemaitis sukūrė mums kerinčią oazę. Mintyse dėkodamas Stasiui, beveizėdamas į už lango svyruojančius parko medžius, staiga prisiminiau irgi senokai perskaitytą kitą nuostabią Romo apie gamtą ir žmogų knygą Turėk savyje draustinį. Joje ypač sužavėjo rašytojo mintys apie medį. Pasak jo, mums gyventi atiteko stebuklingai graži ir įdomi žemė, o vienas iš tos stebuklingos žemės stebuklų yra medis. Jis šioje knygoje pasakoja, kaip anuomet gyvendamas Viršuliškėse balkone augino berželį. Atsikėlęs į naują būstą, jo balkone rado statybininkų paliktą sukaltą pušinį lovelį. Rašytojas, jį pripildęs žemių, pasėjo rūtų. Po kiek laiko, žiū, be rūtų kerelių, kažkoks kitoks želmenėlis lenda. Pasirodo, išdygo berželiukas. Knygoje rašoma, kad berželiokas sėkmingai stiebėsi aukštyn. Galvojo paaugusį berželį tinkamoje vietoje persodinti. Romui džiaugiantis nauja gyvybe balkone spontaniškai radosi ketureilis:

Kas laiko šunį,

Kas turi daržą,

O mes balkone

Auginam beržą.

Tai nutiko sovietmečiu. Neabejoju, kad rašytojas balkone gimusį ir paūgėjusį berželį pasodino saugioje vietoje. Pasitaikius progai – pasiteirausiu, koks ano medžio likimas.

Tokią neramią naktį įsivaizduoju, kaip Romui, atsistojus prie lango, negera pasidaro, pamačius tolumoje elektros lempų apšviestą pliką, yrantį Gedimino kalną. Be medžių. Be gyvybės. Rašytojui medis – šventa relikvija. Todėl nenustebino tai, kad jis sostinėje pažįsta kone visus seniausius medžius. Tarytum Dievo dovaną juos dažnai lanko. Tikriausiai ir juos kaip mylimą moterį pabučiuoja. Kol kas nežinau. Toks jau gražus, poetiškai skambantis mielo dzūko pasakymas – pabučiuoti knygą kaip mylimą moterį… Apskritai, rašytojo prozos ir publicistikos knygose – daug poetinių posakių. O jei poezijos – tai ir meilės… Apskritai jo kūriniuose meilė ir gamta (o veikiau – abu kartu) – tarytum visą gyvenimą skambanti gražiausia likimo simfonija. Poeto Debesija atsispindi daugiau kaip keturiasdešimtyje jo parašytų knygų. Ir būtent tokią audringą naktį tvirtai įsitikinęs – ne paskutinėse, nors rašytojas jau ir įžengęs aštuoniasdešimtuosius. Bet eina – kaip penkiasdešimtmetis ar kur kas jaunesnis žmogus. Daugelį metų toks tvirtas gali išlikti tik gamtos vaikas, nors jam, vaikui, ligoninėje teko ir prie giltinės prisiliesti… Ne vienam bičiuliui papasakojo, kaip ligoninėje gulėjęs, kaip ant lovos galo kabojo laidotuvėms pasiūti drabužėliai, kuriuos vėliau sunešiojo.

Demeniškių atlaidai. Vytauto Visocko nuotr.

Tačiau čia pat tvirtina, kad jam vaikystė buvusi be galo graži, nors juos tris vaikus tik motina augino – tėvą sovietų valdžia už politiką ištrėmė į Sibirą. Augo gražiuose gamtos užutekiuose – Pazapsių, prie Lenkijos sienos, vėliau – Petroškų kaimuose. Ir gyvenime gražiai susiklostė, kad po 2000-ųjų rašytojas su žmona Irena sodybą įsigijo netoli Petroškų – Demeniškiuose. Sugrįžo ten, kur glūdi gimtinės šaknys. Ten, kur būdamas vaikas net įveikė giltinę. Mat anksčiau gamta pasilikdavo tik stipriausius kūdikius. Tokį teiginį patvirtina ir mano studijuotos Merkinės ir kai kurių kitų bažnyčių gimimo, mirties ir santuokų metrikų knygos. Antai Dzūkijos bažnyčių mirties metrikų knygose užregistruotas labai didelis kūdikių mirtingumas. Dar XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje tėvai skubėdavo per savaitės dviejų laikotarpį krikštyti naujagimį. Neduok Dzievuli, vaikelis nekrikštytas numirs…

Dar kartą pasitvirtina nerašyta tiesa, kad gamta – amžini mūsų namai. Į juos anksčiau ar vėliau, jei ne kūnu, tai dulkėmis, sugrįžtame. Gamta gali būti švelni kaip motina, mylimoji, bet ir – rūsti, o kartais – negailestinga. Žmogaus gyvenimą įmanoma tik truputį prognozuoti, o gamtos – tuščias reikalas. Ir nūnai sinoptikų net kelių dienų prognozės neretai primena būrimą iš tirščių, savotiškų horoskopų kūrimą. Labai jau nerimtai atrodo ilgalaikės orų prognozės. Nesakau, kad jų nereikia. Jos ypač reikalingos žemę dirbančiam žmogui, o kūrėjui – kas? Romui bet koks oras, tiksliau sakant, gamta – savotiškas naujas daiktų, reiškinių, vidinės būsenos pažinimas. Ir už lango – nei tai žiemos, nei tai vėlyvo rudens naktį įsivaizduoju, kaip ir mano mielas rašytojas nemiega ir tikriausiai pro langą stebi tokį metą neįprastą gamtos šėlsmą. Tik tokią nemigo naktį dažnai paaiškėja, kas anksčiau buvo nepasakyta ir, žinoma, neparašyta. Be paliovos galvoje ūžia minčių spiečius. Ir nežinia, kur jis – tarytum bičių motinėlė Dzūkija – nukeliaus. Norėtųsi į Dzūkiją, kurią abu mylime. Bet ne visada čion esame suprasti, o gal ir laukiami…

Poezijos knygos Gimtoji vasaros debesija arba Paskutiniai atodūsiai sutiktuvėse nuskambėjo savotiškas rašytojo šauksmas tyruose. Pasirodo, vienas žymiausių šių dienų ne tik dzūkų rašytojų Romas Sadauskas daugiau kaip dešimt įvairiausių premijų gavo… iš žemaičių rankų, nors dažniausiai rašė apie Dzūkiją. Antai už romaną Ežerėnų papartis – Ievos Simonaitytės, o už eseistinį novelių romaną Gyvenimas prie vieškeluko – Žemaitės premijas. Net dzūkiškai parašytą Romo poemą Su dzievuliu labiausiai įvertino irgi žemaičiai. Paradoksali situacija: šiuos kūrinius apie Dzūkiją ir jos žmones, gamtą, regis, labiausiai skaito, domisi žemaičiai…

Tad ir nepriklausomoje Lietuvoje apstu įvairiausių paradoksų. Tačiau to neturėtų būti ten, kur kalba akivaizdūs faktai. O faktas visada už save kalba. Tad šią naktį ne tik jis, vienas, rašytojas, tvirtas kaip ūžolas dzūkas nemalonų kartėlį, susikaupusį širdies gilumoje, nešiojasi. Ir jam, ir man (ne tik nemigo naktį) keista, kad labiausiai tarmiškai parašytą knygą įvertino Mažeikiuose. Daug egzempliorių įsigijo mažeikiškiai. Kai rašytojas atsargiai žemaičių pasiteiravo, ar jie tikrai supras dzūkiškai, jam atšovė – esą ne jo reikalas… Dažname literatūros vakare Romas šį atvejį kaip linksmą nuotykį prisimena. O aš šią bemiegę vėlyvo rudens naktį staiga pasiveju į tyrą keliaujančius kito žemaičio, bet jau iš Kretingos rajono, Darbėnų miestelio, Rolando Donielos šventus žodžius apie jo Sibiro tremtinių tėvų, giminės šventą meilę Žemaitijai, savo protėviams. Prisipažinsiu, per netrumpą savo gyvenimą neteko sutikti labai daug žmonių, kurie atkakliai po kruopelytę rinktų, itin vertintų informaciją apie savo gimtąją žemę. Nepaprasta šventė buvo svečiuotis šio žemaičio, iš kurio sklinda šviesa, namuose Darbėnuose.

Tad tą naktį ir skausmingai įsiminė dzūko rašytojo kartėlis, gal nusivylimas kai kuriais jo gimtinės žmonėmis, iki šiol garsėjančiais nešvara, ir tamsa. Iki šiol nesunku aptikti sodybų net be lauko būdelių… Vargu ar jie – jotvingių palikuonys… Dzūkijoje gyvena daug necikrų dzūkų. Mat kai kuriuose dzūkuose – tik dūkas telikęs… Apskritai ir cikro dzūko charakteris – gana prieštaringas. Jis čia pat gali užsidegti ir tuoj pat būti ramus, tvirtas kaip uola. Jame – dažnai ryškūs pavydo jausmai, išsiskiria šnekumu. O dzūkui priskiriamas būdingiausias bruožas – nuoširdumas – irgi gali būti dirbtinis. Apskritai dar iki šiol Dzūkijos kaimuose išlikęs, sakyčiau, nepasitikėjimas, nemėgimas protingesnio už save žmogaus, savotiškas kaimiečių kultas pravardžiuotis. Tad man, gimusiam ir užaugusiam pačioje Dainavos krašto širdy – Merkinės parapijoje, – suprantamas kūrybos mokytojo Romo Sadausko vidinis nerimas dėl to, kas nūnai darosi mudviejų gimtojoje žemėje – šiaurės vėjo smėlynuose. Ir kartais apnuoginta tiesa – itin naudinga, ją pravartu priminti. Kad ir kokia ji skaudi būtų.

Demeniškių atlaiduose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ta proga prisiminiau kažkada pasakytus etnologės, režisierės Onutės Drobelienės žodžius, kad kiekviename Dzūkijos kampelyje dzūkai labai skirtingi. Yra šiliniai (apie Varėną, Druskininkus), užnemunės, net Eišiškių dzūkai. O mano mielas bičiulis Romas savo knygose mintija truputį kitaip: yra šiliniai ir gruntiniai. Kitaip tariant, gruntiniai dzūkai, kaip mano parapijoje sakydavo – užnemunės, nuo Druskininkų Lazdijų, Alytaus link. Kiti teigia, kad dzūkuojama kai kuriuose net Prienų, Trakų rajonų kampeliuose. Ir Vilnijoje. Tai kur iš tikrųjų prasideda ir baigiasi toji Dzūkija? Ar ne sovietmečiu labiausiai pirštas toks trijų pietinių Lietuvos rajonų teritorijos pavadinimas? Nevisiškai toks krašto pavadinimas patinka ir mano mielam rašytojui. Jam, o ir man, ne tik šią baisiai košmarišką naktį kur kas mielesnis senasis mūsų krašto vardas Dainava. Tik tokiu vardu pietinį Lietuvos kraštą savo kūriniuose titulavo didysis dzūkas V. Krėvė.

Paprastai bemiegę naktį iš naujo atrandi ir savo mėgstamus rašytojus. Kiekvienąkart kitaip susimąstai apie gyvenimo prasmę. Ypač skaitydamas Romo kūrinius. Kiekviena jo knyga – net skirta vaikams Mažas girios dienoraštis – priverčia ilgai susimąstyti apie mūsų būtį, gyvenimo prasmę. Ir pasinėrus į jo knygų veikėjų gyvenimą, aplinką, atrodo, kad ir už lango košmariška naktis – net miela, artima. Atrodo, net ji padeda gyventi. Gal todėl, kad Romo kūriniuose visų metų laikas – itin patrauklus, gražus su gražiais žmonėmis. Atrodo, jam nėra blogo oro. Tai ne tik didelio rašytojo, bet ir didelio gamtininko pakylėto gyvenimo vizija. Užkrečia gera nuotaika. Atrodo, Romui nemenką akstiną semtis kūrybai syvų iš gamtos kažkada suteikė kūrybinis darbas žurnale Mūsų gamta. Tuo metu mažiausiai politizuotame. Kone dešimt metų tuo metu itin populiariame žurnale jis rašė apie grėsmes gamtai, tai yra – ir žmogui. Kūrėjo neuždusino žurnalistinis darbas žurnaluose Jaunimo gretos, Mūsų gamta, Kultūros barai ir savaitraštyje Literatūra ir menas.

Tačiau ne viename literatūriniame vakare jis yra prisipažinęs, kad toks pavojus buvo. Ne kartą jis citavo Ernesto Hemingway, kuris iš pradžių reiškėsi kaip žurnalistas, žodžius: reikia laiku iš ten pabėgti… Tai yra – iš žurnalistikos. Man atrodo, Romui toks pavojus negrėsė. Mat dirbo tokiuose leidiniuose, kurie sovietmetį buvo mažiausiai ideologizuoti, persmelkti buitine žurnalistika. Be abejo, Romui labiau gamtos paslaptis atskleisti padėjo ne žurnalistikos studijos Vilniaus universitete, o ekologijos mokslai Prahos aukštojoje mokykloje. Baigė net dvi abi aukštąsias. Bet, supratau, labiau mano bičiulis džiaugiasi gautomis ekologijos žiniomis. Vis dėlto didžiausius, tikriausius gamtos mokslus jam suteikė Dzūkijos gamta, tie išbraidžioti šiaurės vėjo smėlynai, patirtas rūstus pokaris, o vėliau – išklampotas paradoksų, neteisybės kupinas sovietmetis. Visa tai užgrūdino. Mokė. Išlydėjo į didįjį kūrybos kelią. Skaitant Romo knygas, atrodo, kad jo gyvenimas – be galo laimingas. Net taip pakrikštijo vieną savo reikšmingiausių knygų – apybraižų ir eseistinių pasakojimų rinktinę – Laimingų žmonių gyvenimas.

Iš tikrųjų, sakyčiau, laimingas ir asmeninis rašytojo gyvenimas: lazdijiškių dzūkų šeima davė Lietuvai ne tik garsų rašytoją, bet ir garsųjį operos dainininką Danielių Sadauską. Beje, į meną pasinėrė ir brolių atžalos: rašytojo sūnus Romas – žinomas Lietuvoje žurnalistas, redaktorius (atpažinau jį knygoje Mažas girios dienoraštis), dainininko dukra Ieva – talentinga dailininkė. Tačiau šią naktį kelintąsyk prisiminęs jo poezijos knygos Gimtoji vasaros debesija arba Paskutiniai atodūsiai sutiktuves – iš rašytojo lūpų tarytum pasklido ir didelio nerimo žodžiai. Poezijos knygos sutiktuvėse ryškiai atsiskleidė mūsų nepriklausomybės paradoksai. Pasirodo, ne tik man, bet ir seniai pripažintam rašytojui kasmet vis kebliau darosi išleisti knygą. Romas per Debesijos sutiktuves karčiai pajuokavo: pastarąjį metą tik žemaičių įteiktos premijos jį gelbėjusios… Gauna premiją – leidžia knygą… O 2017 m. minėtam poezijos rinkiniui – net iš pensijos pridėjo pinigų. Ne paslaptis, kad iš valstybės sudėtinga gauti paramą knygai leisti. Lietuvoje nėra mecenatų, nors mūsuose turtingų žmonių – nors tūkstančiais vežimų vežk. Tačiau, ironišku rašytojo pastebėjimu, nūnai tik biedni biednus remia: perka knygas, skaito, eina į literatūrinius vakarus.

Vėlyvo rudens naktį po Romo atvejo prisiminiau ir kitą, kur kas didesnį mūsų nepriklausomybės lietuviško gyvenimo paradoksą. Tikriausiai daugelis tautiečių dar gerai pamena, kaip pirmaisiais metais, atvykęs į Lietuvą po ilgos politinės tremties, buvo šlovinamas mūsų laisvės dainius Bernardas Brazdžionis? Minios žmonių jį sutikdavo tarytum karvedį! Tačiau kilusi šlovinimo banga vieną dieną netikėtai atslūgo. Literatūros kritikas, eseistas Valentinas Sventickas savo knygoje Guriniai karčiai prisiminė, kaip jam teko leisti pomirtinę B. Brazdžionio knygą Kas šviečia virš galaktikų visų: „Mirusio poeto šeima buvo pranešusi, kad ateisianti finansinė parama knygai išleisti, reikią leisti gražiai, 5 000 egzempliorių, dalis tiražo keliausianti už Atlanto. Na, manau sau, Amerikoje yra bent keletas rimtų lietuviškų fondų, šiaip turtingų žmonių, visi ten nešiojo poetą ant rankų, šlovino, dabar parems. Buvau tiesiog sukrėstas, kai galų gale paaiškėjo, kad tie rėmėjai – poeto našlė Aldona Brazdžionienė. Tai kur tie šlovintojai?“

Tai tik du nūdienos ir tik mūsų literatūrinio gyvenimo paradokso pavyzdžiai! Romas rašė ir apie kitus mūsų skaudulius. Tačiau ar daug kam jie įdomūs? Pinigų bumo laikotarpiu tokie pagraudenimai – tik balsas tyruose. Kaip savotiška paguoda rašytojui tapo 2008-aisiais sumanyti Demeniškių tarmių, o dabar – ir dainų – atlaidai. Kasmet juos rašytojas rengia Lazdijų rajono Demeniškių kaime, prie jau garsaus tapusio ne tik kaimo pavadinimo, bet ir vieškelio, kurį atlaidų dieną gražiame kaimo peizaže paskandina mašinų gausybė. Senokai šiame kaime, netoli gimtųjų Petroškų, rašytojas su žmona Irena įsigijo sodybą. Joje semiasi kūrybinės energijos, vasaroja, kol sostinėje šilumą ima tiekti. Toje dzūkiškoje sodyboje įkūrė bene vienintelę Meilės biblioteką, vienintelius tokius atlaidus Lietuvoje. Į juos žmonės atvažiuoja net iš tolimosios Žemaitijos, Aukštaitijos pakraščių – mažiausiai iš Lazdijų rajono, nors turėtų būti atvirkščiai, sako Romas. Tai – irgi vienas mūsų gyvenimo paradoksų.

Panašių atskleistų, išryškintų paradoksų – gausu tiek sovietmečiu, tiek nepriklausomybės metais išleistose R. Sadausko knygose. Tame pačiame romane Ežerėnų papartis. Pagrindinis knygos veikėjas gamtos apsaugos inspektorius nori išsaugoti Ežerėnų parką, kad jame nebūtų statomi namai, kad išliktų niekur daugiau Lietuvoje neaptinkamas jonpapartis. Tačiau jis pristinga valios, valdininką ir baimė kausto. Tai padaro kiti Ežerėnų žmonės. Romane pavaizduotus Ežerėnus atpažinau kaip ir dzūkišką miestelį – Veisiejus… Labai daug Ežerėnų krašto sąsajų – kitame Romo romane Gyvenimas prie vieškeluko. Galima sakyti, vienu atsikvėpimu perskaičius norisi to gražaus, kartais liūdno gyvenimo tęsinio.

Česlovas Skaržinskas, šio teksto autorius. Asmeninio archyvo nuotr.

Atrodo, 2017-ųjų užsitęsusio rudens naktis siunčia rašytojui naują žinią. Ar tik neatsiras romanų Ežerėnų papartis ir Gyvenimas prie vieškeluko savotiškas tęsinys? Būtent tokią naktį, tokiomis akimirkomis dažnai kyla genialios mintys, naujos knygos užuomazgos. Ir, be abejo, dzūkų klasikas per savo poezijos knygos sutiktuves, matyt, vėl savaip bus pajuokavęs, kad neva prie prozos negrįš… Tokią savo nuostatą rašytojas bando įpiršti ir savo knygoje Gyvenimas prie vieškeluko: „Pagal Šventąjį Raštą nuo septyniasdešimties metų žmogus pradeda patriarcho amžių, nešantį tik bėdas ir vargus. Po šio rudens pavasario nelauk.“

Įsitikinęs – sulauks. Ir – ne vieno. Dar daug bus poetiškos Debesijos ne tik Demeniškiuose… Taip pat ir kitas rašytojo užrašytas liūdnas mintis tos pačios knygos Gyvenimas prie vieškeluko, dienoraščio ištraukoje Violetas, kad nėra liūdnesnio laiko už vėlyvąjį rudenį, gyvosios gamtos senatvę, ir gedulingesnės spalvos už Violetą, priimu ne kitaip – kaip literatūrą… Gyvenime dažnai būna kitaip. Kaip ir daug kas netikėtai ateina audringą vėlyvo rudens naktį.        

2017.12.25; 14:01