Dėl laikraščio „XXI am­žius“ at­ei­ties


Print

Lie­tu­viš­kai spau­dai vis la­biau ver­žia­ma kil­pa. Kas pa­jė­gė at­si­lai­ky­ti po 2008 me­tų pa­bai­go­je per vie­ną nak­tį „įtei­sin­tų“ keturis kar­tus, o ne­tru­kus ir penkis kar­tus di­des­nių mo­kes­čių, to­liau bu­vo du­si­na­mi tais jau ket­vir­tus me­tus iš ei­lės mu­rav­jo­vi­niais mo­kes­čiais. Iš­si­lai­ky­ti ga­li tik mi­li­jo­nie­rių ar at­ski­rų po­li­ti­kų re­mia­ma spau­da.

Tie­sa, yra da­lis lei­di­nių, kas­met ap­do­va­no­ja­mų šim­ta­tūks­tan­ti­nė­mis su­mo­mis per va­di­na­mą­jį Spau­dos rė­mi­mo fon­dą, ku­riam po­li­ti­kai pa­ski­ria at­ski­rą „biu­dže­to ei­lu­tę“ iš tų pa­čių su­ren­ka­mų pen­kis kar­tus pa­di­din­tų mo­kes­čių, uždėtų skurs­tan­tiems, mo­kes­čių smau­gia­miems, į sko­las dėl to pa­te­ku­siems lei­di­niams. Taip su­da­ro­mos są­ly­gos vie­niems lei­di­niams so­čiai, be jo­kių rū­pes­čių gy­ven­ti vel­tė­diš­ką gy­ve­ni­mą, net ne­si­rū­pi­nant sa­vo skai­ty­to­jų ir pre­nu­me­ra­to­rių skai­čiu­mi, ne­si­rū­pi­nant ir ko­ky­be, pa­trauk­lu­mu skai­ty­to­jui. Esant to­kioms są­ly­goms „XXI am­žius“ pa­ti­ria ypač di­de­lių sun­ku­mų, keliančių grėsmę jo iš­li­ki­mui.

Jau du mė­ne­sius ren­gia­me ir lei­džia­me tik vie­ną sa­vai­ti­nį nu­me­rį – penk­ta­die­nio. Tre­čia­die­nio nu­me­rį, ku­ris bu­vo ski­ria­mas la­biau iš­pru­su­siems skai­ty­to­jams, be­si­do­min­tiems kul­tū­ros ir vi­suo­me­nės klau­si­mais, te­ko nu­sto­ti leis­ti nuo šių me­tų, kaip dau­gu­ma skai­ty­to­jų ži­no, dėl spau­dai pa­di­din­tų mo­kes­čių.

At­gai­vin­ti tre­čia­die­nio nu­me­rio mums jau ne­pa­vyks – va­di­na­ma­sis Spau­dos rė­mi­mo fon­das pa­gal mū­sų pa­reng­tus du pro­jek­tus sky­rė tik po 20 tūkst. li­tų, nors tų pro­jek­tų vyk­dy­mui rei­ka­lin­ga 390 tūkst. li­tų. Tai­gi gau­si­me „pa­ra­mą“ tik mė­ne­sio lei­dy­bos iš­lai­doms pa­deng­ti. Tai pa­si­ty­čio­ji­mas – fon­das to­kios ap­im­ties lei­di­niams pa­pras­tai ski­ria de­šimt kar­tų di­des­nę su­mą. Bet „XXI am­žius“ nė­ra fon­do pri­vi­le­gi­juo­tas, ir mes to­kio dy­džio pa­ra­mos „ne­nu­si­pel­nė­me“. Ki­tų 11 mė­ne­sių iš­lai­das tu­rė­si­me pa­deng­ti mes – skai­ty­to­jai, iš­ei­viai, au­ko­to­jai – to­kia Spau­dos „rė­mi­mo“ fon­do va­lia. Ar­ba tu­rė­si­me už­si­da­ry­ti.

Mū­sų nuo­la­ti­niai skai­ty­to­jai tik­riau­siai jau pa­ste­bė­jo pa­si­kei­ti­mus penk­ta­die­nio nu­me­ry­je – penk­ta­die­nio te­ma­ti­kos straips­nių su­ma­žė­jo, nes į jį rei­kia su­tal­pin­ti svar­bes­nę tre­čia­die­nio nu­me­rių te­ma­ti­ką. To­dėl penk­ta­die­nio nu­me­rio skai­ty­to­jai jau spė­jo pa­ma­ty­ti jiems ne vi­sai įpras­tos me­džia­gos, taip pat ir prie­dus „XXI am­žiaus ho­ri­zon­tai“, ir „Slap­tie­ji ta­kai“, ėju­sius tre­čia­die­nio nu­me­riuo­se.

Tie­sa, šie prie­dai yra su­ma­žin­ti – vie­toj bu­vu­sių ke­tu­rių pus­la­pių tu­ri tik po du – dau­giau ne­su­tal­pi­na­me. Aki­vaiz­du, kad per­pus su­ma­žin­tos ap­im­ties laik­raš­ty­je sun­ku iš­si­tek­ti, ir kai ku­rie skai­ty­to­jai pa­tirs tam tik­rų ne­pa­to­gu­mų. Nors, ti­ki­mės, ne per di­de­lių. Aišku, į vieną numerį su­de­dant dviejų numerių medžiagą, ten­ka straips­nius įdė­ti ir vė­luo­jant, ir juos trum­pi­nant, mažinant šriftą ir iš­vis daug ko at­si­sa­kant. To­dėl at­si­pra­šo­me tų mū­sų au­to­rių tal­ki­nin­kų, ku­rių straips­nių, net ir la­bai svar­bių bei įdo­mių, kar­tais ne­įde­da­me ar­ba nemažai su­trum­pi­na­me.

Mums, kaip ir bu­vu­siems tre­čia­die­nio nu­me­rio skai­ty­to­jams, skau­džiau­sia dėl juo­se pra­dė­tų pub­li­kuo­ti Ber­nar­do Braz­džio­nio ir Jo­no Juš­kai­čio su­si­ra­ši­nė­ji­mo laiš­kų. Šie po­etai tar­pu­sa­vy­je ben­dra­vo su­si­ra­ši­nė­da­mi 1982–2002 me­tais ir jų laiš­kai pa­li­ko la­bai reikš­min­gą žymę li­te­ra­tū­ros is­to­ri­jo­je. Skau­du, kad Fon­das, ku­ris skel­bia­si re­mi­ąs kul­tū­ri­nę spau­dą, ne­įžvel­gė tų pub­li­ka­ci­jų reikš­mės.

Jam, kaip ro­do fak­tai, to ir ne­rei­kia – be­lie­ka tik pa­skirs­ty­ti iš vals­ty­bės biu­dže­to gau­tas lė­šas, t.y. vi­sų mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gus, sa­vo tar­pu­sa­vy­je be­si­rie­jan­tiems „drau­gams“, ki­tiems nu­me­tant tru­pi­nius, ir vi­sa tai tei­sin­gai įfor­mi­nant, kad ga­lė­tų pa­si­tei­sin­ti Sei­mui, jog „dir­ba pa­gal įsta­ty­mus“. Taip Fon­das be jo­kio gai­les­čio suž­lug­dė ir vie­nin­te­lį vai­kams skir­tą sa­vai­ti­nį laik­raš­tį „Kregž­du­tė“ – jo lei­dy­bą po nak­ti­nės mo­kes­čių „re­for­mos“ te­ko ne­tru­kus už­da­ry­ti. Jo­kio ki­to pa­na­šaus laik­raš­čio Lie­tu­vo­je, skir­to vai­kams, ne­bu­vo ir nė­ra. (Kai ku­rie skai­ty­to­jai pra­šo at­nau­jin­ti „Kregž­du­tės“ te­ma­ti­kos nors po pus­la­pį per mė­ne­sį – gal tai ne­blo­gas pa­siū­ly­mas, bet tos vie­tos la­bai trūks­ta…)

O ką da­ry­ti su mū­sų žy­mių­jų po­etų laiš­kų pub­li­ka­vi­mu? Juk bu­vu­sio tre­čia­die­nio nu­me­rio skai­ty­to­jai ir­gi ne­ri­mau­ja, ko­dėl jis nu­trauk­tas. Gal vėl „pa­si­spaus­ti“ ir taip „nu­skriaus­ti“ pen­ta­die­nio nu­me­rio skai­ty­to­jus? Ma­no­me, kad šio nu­me­rio skai­ty­to­jai, 13 puslapyje pa­ma­tę J. Juš­kai­čio ir B. Braz­džio­nio su­si­ra­ši­nė­ji­mo laiš­kus, mums at­leis. Ta­čiau vis dėl­to ti­ki­mės, kad dau­gu­mą šios pub­li­kacijos pra­tur­tins, leis įsi­gi­lin­ti į kai ku­riuos ne­at­skleis­tus, tiks­liau, pa­slėp­tus, kul­tū­ri­nius mū­sų tau­tos, mū­sų žy­mių­jų po­etų ka­ta­li­kų klo­dus.

Deja, ne­ga­lė­si­me laiš­kų pub­li­kuo­ti daž­nai – per daug bran­gi mums yra pus­la­pio kai­na. Gal iš pra­džių ban­dy­si­me juos spaus­din­ti du­kart per mė­ne­sį. Aiš­ku, tai iš­tęs laiš­kų pub­li­ka­vi­mą net iki dve­jų me­tų, o gal ir dau­giau. Ta­čiau tą daryti esame pri­vers­ti. Mums, re­dak­ci­jai, yra ypač sun­ku vie­na­me sa­vai­tės nu­me­ry­je su­tal­pin­ti gau­sią me­džia­gą, gau­na­mą iš mū­sų tal­ki­nin­kų. Mes dėl to iš­gy­ve­na­me, dėl to ner­vi­na­mės ir net… ba­ra­mės tar­pu­sa­vy­je. Toks gy­ve­ni­mas…

Ga­li­me pri­min­ti, kad 2008 me­tų pa­bai­go­je mū­sų iš­sa­ky­ta spė­lio­nė, kad prie nau­jų­jų mu­rav­jo­vi­nių mo­kes­čių, ko­kių nė­ra jo­kio­je Eu­ro­pos vals­ty­bė­je, lie­tu­viš­ka spau­da, kaip ir knyg­ne­šių lai­kais, tu­rės būti spaus­din­ama Prū­suo­se, t.y. už­sie­ny­je, iš­si­pil­dė – di­džio­ji jos da­lis, ypač to­ji, ku­ri ne­tu­ri sa­vo pri­va­čių spaus­tu­vių, jau per­si­kė­lė į už­sie­nį – Len­ki­ją, Lat­vi­ją, Es­ti­ją, Če­ki­ją ir kt.

Ga­li­ma spė­ti, kad lie­tu­viš­ka spau­da ne­su­lauks ir tų hi­po­te­ti­nių 2032 me­tų, kai pa­gal prog­no­zes ją nu­rungs in­ter­ne­tas – ją jau anks­čiau, ir ga­na žy­miai, bus suž­lug­dę lie­tu­viš­ko­sios mo­kes­čių po­li­ti­kos „kū­rė­jai“ „iš de­ši­nės“. Ta­da ne­be­rei­kės ir tų ke­le­to mi­li­jo­nų, ku­riuos per Spau­dos „rė­mi­mo“ fon­dą po­li­ti­kai da­li­na kai ku­riems sa­vo pri­vi­le­gi­juo­tiems lei­di­niams. O gal po­li­ti­kams ne­be­liks ir rū­pes­čių, kaip „spręs­ti“ ne­dar­bo klau­si­mą – be­veik vi­sa tau­tos da­lis bus per­si­kė­lu­si į ki­tas ša­lis ieš­ko­ti iš­gy­ve­ni­mo, taip „ma­žin­da­ma“ ne­dar­bą pa­gal Vy­riau­sy­bės sie­kius.

XXX

Apie Spau­dos „rė­mi­mo“ fon­do tak­ti­ką ir stra­te­gi­ją „XXI am­žiaus“ skai­ty­to­jai tu­rė­tų ži­no­ti ga­na iš­sa­miai – Fon­das Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je gar­sė­ja kaip spau­dos nai­ki­ni­mo ir sa­vų drau­gų šel­pi­mo vir­tu­vė. Iš tie­sų Fon­das kar­tais re­mia be­veik vien tik vi­so la­bo šim­tą ar gal ke­le­tą šim­tų eg­zem­plio­rių te­tu­rin­čius lei­di­nius, pri­klau­san­čius tiems pa­tiems jo val­dy­bų na­riams ar jų bi­čiu­liams, o nai­ki­na skai­ty­to­jų pri­pa­žin­tus lei­di­nius.

Šie­met Fon­das, skirs­ty­da­mas per 6 mln. li­tų, di­džiau­sias su­mas pa­sky­rė sa­vo įpras­tiems lei­di­niams. Dau­giau­sia pa­ra­mos skir­ta žur­na­lui „Kul­tū­ros ba­rai“ (250 tūkst. li­tų), mėn­raš­čiui „Me­tai“ (200 tūkst. li­tų), sa­vait­raš­čiui „Li­te­ra­tū­ra ir me­nas“ (taip pat 200 tūkst. li­tų), mėn­raš­čiui „Nau­ja­sis ži­di­nys – Ai­dai“ (110 tūkst. li­tų – dviems pro­jek­tams). 100 tūkst. li­tų skir­ta sa­vait­raš­tį „At­gi­mi­mas“ lei­džian­čiam „Pi­lie­ti­nės min­ties ins­ti­tu­tui“, 100 tūkst. li­tų – VšĮ „Šiau­rės Atė­nų fon­dui“, lei­džian­čiam sa­vait­raš­tį „Šiau­rės Atė­nai“. In­ter­ne­ti­niam por­ta­lui Ber­nar­di­nai.lt skir­ta net 170 tūkst. li­tų. Ne­ma­žas su­mas „lai­mė­jo“ („iš­si­ko­vo­jo“?) sa­vait­raš­čiai „7 me­no die­nos“ (112 tūkst. li­tų), „Ne­mu­nas“ (122 tūkst. li­tų), „Va­ka­rų eks­pre­sas“ (57 tūkst. li­tų).

Kaž­ko­kį slap­tą pro­jek­tą „Du­rys-2012“ įgy­ven­di­nan­ti ben­dro­vė „So­res­tum“ ga­vo 132 tūkst. li­tų (per­nai tai bu­vo dien­raš­čio „Klai­pė­da“ prie­das), „Nau­jo­sios Ro­mu­vos fon­das“ – 75 tūkst. li­tų (dviems pro­jek­tams). O ar Fondui kiek nors rūpi, kad dauguma šių lei­dinių, tapusių jo išlaikytiniais, beveik ne­turi prenumeratorių?

Mū­sų skai­ty­to­jams ži­no­ma ir da­bar­ti­nės val­džios mo­kes­čių po­li­ti­ka spau­dos at­žvil­giu – ei­na­ma jos nai­ki­ni­mo ke­liu. Ki­ta pro­ble­ma – lei­di­nių pri­sta­ty­mo į kai­mo vie­to­ves įkai­niai. Šiais me­tais pa­gal su­si­sie­ki­mo mi­nist­ro E. Ma­siu­lio pa­teik­tą ir Sei­mo pri­im­tą įsta­ty­mą 50 proc. pa­di­din­ti įkai­niai lei­di­niams ne­bus kom­pen­suo­ja­mi – tą kom­pen­sa­ci­ją gaus E. Ma­siu­lio val­da – „Lie­tu­vos paš­tas“.

Lei­dė­jai yra pa­šiur­pin­ti to­kio mi­nist­ro iš­ra­din­gu­mo, nes pra­ra­dę ir tą men­ką kom­pen­sa­ci­ją jie dar la­biau du­si­na­mi ir su­nyks. Į sun­kią lie­tu­viš­kos spau­dos pa­dė­tį dė­me­sį at­krei­pė Lie­tu­vos pra­mo­ni­nin­kų kon­fe­de­ra­ci­ja (LPK), pra­ėju­sią sa­vai­tę pa­kvie­tu­si į dis­ku­si­ją or­ga­ni­za­ci­jas, su­si­ju­sias su spau­da.

De­ja, tai vėl tos pa­čios są­jun­gos, aso­cia­ci­jos ir ben­dro­vės, jau gau­nan­čios di­de­lę pa­ra­mą iš Spau­dos rė­mi­mo fon­do. Su­si­ti­ki­me bu­vo kon­sta­tuo­ta, kad spaus­tu­vi­nin­kų ir pra­mo­ni­nin­kų ini­ci­juo­tas siū­ly­mas ma­žin­ti PVM kny­goms ir pe­ri­odi­niams lei­di­niams yra ne tik eko­no­mi­nis, bet ir stra­te­gi­nis po­li­ti­nis žings­nis – sie­kia­ma, kad spau­dos lei­di­niai bū­tų ver­ti­na­mi ne tik kaip pro­duk­tai, bet ir kaip kū­ri­niai, at­spin­din­tys tau­tos sa­vi­tu­mą, tu­rin­tys edu­ka­ci­nį pra­dą ir es­te­ti­nę ver­tę.

Kon­fe­de­ra­ci­jos eks­per­tų at­lik­ti skai­čia­vi­mai ro­do, jog spau­dos sek­to­riui rei­ka­lin­ga eko­no­mi­nė pa­gal­ba. „Dėl pa­blo­gė­ju­sios mak­ro­e­ko­no­mi­nės ap­lin­kos tre­jus me­tus iš ei­lės PVM spau­dai su­ren­ka­mu­mas ma­žė­jo: 2008 me­tais jis bu­vo 13,6 proc., 2009 me­tais – 5,7 proc. ir 2010 me­tais – 1 proc., – sa­kė LPK va­do­vas. – Per­nai, po tru­pu­tį at­si­gau­nant vi­daus var­to­ji­mui, bu­vo su­rink­ta 11,7 proc. dau­giau, ta­čiau no­mi­na­lia iš­raiš­ka PVM sie­kė tik 2006 metų ly­gį“.

Štai toks prem­je­ro A. Ku­bi­liaus „an­ti­kri­zi­nių prie­mo­nių“ (spau­dai pen­kis kar­tus pa­di­din­tų mo­kes­čių) po­li­ti­kos re­zul­ta­tas. LPK skai­čia­vi­mais, jei PVM ta­ri­fas spau­dai bū­tų ma­žes­nis, di­dė­tų spau­dos lei­di­nių pa­klau­sa ir net jei lei­di­niams PVM su­ren­ka­mu­mas iš­aug­tų tik 1 proc., įplau­kos į vals­ty­bės biu­dže­tą kas­met pa­di­dė­tų bent 100 mln. li­tų, t.y. apie 1,5 proc.

De­mo­kra­tinėje vals­ty­bė­je tu­ri bū­ti su­da­ry­tos są­ly­gos, kad kny­ga ir pe­ri­odi­niai lei­di­niai bū­tų pri­ei­na­mi vi­siems, ne­pri­klau­so­mai nuo jų tur­ti­nės ar so­cia­li­nės pa­dė­ties. Žmo­nėms ne­įper­kant kny­gų ar žur­na­lų ir ne­tu­rint ga­li­my­bės nau­do­tis in­ter­ne­tu, di­dė­jan­ti in­for­ma­ci­nė at­skir­tis ma­ži­na ir de­mo­kra­tinės ap­lin­kos ga­li­my­bę, to­dėl ne­no­ras leng­vin­ti mo­kes­čių naš­tą spau­dai ga­li turėti ir po­li­ti­nį at­spal­vį. Lei­dė­jai su­ti­ko, kad ne vel­tui ca­ri­nė Ru­si­ja be­veik pu­sę am­žiaus bu­vo už­drau­du­si lie­tu­vių spau­dą ir įnir­tin­gai per­se­kio­jo knyg­ne­šius, ga­be­nu­sius lie­tu­viš­kas kny­gas. De­ja, tas pat, tik ki­tais bū­dais, vyk­do­ma ne­pri­klau­so­my­bę iš­ko­vo­ju­sio­je vals­ty­bė­je.

Nuotraukoje: “XXI amžiaus” vyriausiasis redaktorius Edvardas Šiugžda.

Laikraštis „XXI amžius

2012.03.11


Prisijunkite prie diskusijos