Šiandien susirinkome paliudyti paprastą ir kartu labai didingą tiesą apie lemiantį asmenybės vaidmenį tautų gyvenime. Tas vaidmuo remiasi tuo, kad tautų didybę kuria ne kolektyvai, ne tautos, o asmenybės. Kūryba yra išimtinai asmenybės individualios dvasios raiška regimu pavidalu. Be to, pati tauta yra ne kas kita, kaip kuriančių asmenybių sąveika, kur varžosi kūrybingos asmenybės, kur į priekį išeina kūrybos požiūriu itin veržlios ir stiprios asmenybės, galinčios paskui save patraukti kitas asmenybes ir jų kūrybinę energiją sufokusuoti, nukreipti į šiai bendrijai itin reikšmingų vertybių įgyvendinimą. Ar XVIII a. pabaigos prancūzų revoliucija, jos idėjos būtų taip išplitusios Europoje be Napoleono Bonaparto, ar Vokietija XIX a. pabaigoje būtų susivienijusi be Bismarko, ar anglų imperija būtų suklestėjusi be išmintingos karalienės Viktorijos politikos, ar Lietuva būtų atgavusi nepriklausomybę ir ar ta nepriklausomybė per 20 metų būtų įgijusi žinomus pavidalus, ypač teisinio, valstybinio susitvarkymo srityje, be Srasio Šilingo ir kitų ryžtingų, patriotiškai nusiteikusių kūrybingų asmenybių? Lietuvos valstybingumo kokybė – tai jį kūrusių asmenybių objektyvizuotos dvasios kokybė. Iš pasekmių pažįstame priežastis.
