Vytautas Bruveris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Šiuolaikinis pasaulis – vis mažesnis. Net, atrodytų, ir visomis prasmėmis pačios tolimiausios jo dalys vis glaudžiau persipina, sėsdamos į tą pačią istorinę valtį.
Žinoma, pasaulio galingųjų elgesį – veiksmus ar neveikimą – ir toliau dažniausiai lemia jų pragmatiniai interesai, o tai, savo ruožtu, lemia, kad vienur istoriniai bei geopolitiniai procesai vyksta greičiau, kitur – lėčiau, gal net vystosi pagal savą specifiką bei scenarijų. Tačiau pačios bendriausios tų procesų vystymosi kryptys vis viena išlieka tos pačios.
Tai, pavyzdžiui, rodo ir dvi tokios šalys, kaip Ukraina ir Taivanas. Viena – didžiausia pagal plotą per 600 tūkst. kvadratinių kilometrų europinės Senojo žemyno dalies valstybė, prieš Rusijos pilno masto invaziją turėjusi per 40 mln. gyventojų. Antrasis – 36 tūkst. kvadratinių kilometrų ploto sala su daugiau nei 23 mln. gyventojų.
Pirmoji – visiškai tarptautiniu mastu pripažinta valstybė, dabar atvirai naikinama jos saugumą savo parašu garantavusios didžiosios kaimynės Rusijos. Antrasis – pilno tarptautinio pripažinimo neturintis, dviprasmišką ar triprasmišką tarptautinį statusą turintis geopolitikos subjektas, faktiškai esantis visiškai nepriklausoma ir viena labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių, oficialiai besivadinanti Kinijos Respublika. Jį jo didžioji kaimynė komunistinė Kinija kol kas tik grasina užgrobti, nes ją visuomet laikė savo teritorijos dalimi, į kurią po pilietinio karo pasitraukė Kinijos nacionalistų vyriausybė.
Kinijos grėsmė ir santykiai su Pekinu visuomet buvo pagrindinė Taivano politikos – pirmiausia, tarptautinės – tema. Taip pat – centriniu klausimu nuolat atliekamose visuomenės nuomonės apklausose.
Štai, pavyzdžiui, viena iš naujausių apklausų, šią vasarą atliktų Žemyninės Kinijos reikalų tarybos. Į klausimą, ar žemyninės Kinijos valdžia laikosi priešiškos politikos Kinijos Respublikos valdžios atžvilgiu, neigiamai atsakė kone 70 proc. respondentų. Kad „draugiškos“ – kone 14 proc., iš kurių net 11 proc. mano, kad ta politika – „labai draugiška“.
Taivanas. Sostinė – Taipėjus
Atsakymų proporcijos šiek tiek kitokios, atsakant į klausimą, ar komunistų Kinija laikosi draugiškai „Taivano žmonių“ atžvilgiu. Kone 56 proc. mano, kad nedraugiškai ir „itin nedraugiškai“, o kone 28 proc. – kad draugiškai.
Tuo tarpu už kuo greitesnį susijungimą su žemynine Kinija pasisako tik 1,7 proc. respondentų. Bet ir už kuo greitesnę nepriklausomybę – vos 4,7 proc. Per 87 proc. – už dabartinį neapibrėžtą „status quo“, jį bandant išspręsti vėliau arba paliekant „visiems laikams“. Už pastarąjį variantą – 34 proc. respondentų.
Tokius skaičius, suprantama, lemia tai, kad absoliuti dauguma žmonių suvokia, jog bet koks mėginimas net pajudėti pilnavertiškai apibrėžtos nepriklausomybės link, tai oficialiai paskelbiant ir pačiai šalies valdžiai, greičiausiai iššauks Kinijos agresiją. O jos toji pati dauguma nenori. Visi Taivano aukščiausi pareigūnai, atsakingi už užsienio politiką, skelbia tą patį – jos siekia nuolatos išvengti tos agresijos, „neprovokuoti“ Kinijos, suteikiant jai „pagrindą“ tai daryti. Taip pat ragina taip elgtis ir svarbiausius savo sąjungininkus.
Tačiau tie patys politikai ir visuomenė, be abejo, tuo pačiu skelbia, jog svarbiausia – būti tai agresijai pasirengus ir nesutikti su Kinijos agresyviais siekiais bei mąstysena. Pasak jų, jokioms derybomis ar realiomis nuolaidomis Pekino elgesio esmingai pakeisti negalima – jis laikosi tik savo linijos.
Su komunistinės Kinijos doktrina „viena šalis, dvi sistemos“, skelbiančia, kad Taivanas galėtų būti tik autonominiu regionu, nesutinka per 84 proc. taivaniečių. Už tai, kad tik patys taivaniečiai turėtų spręsti dėl savo likimo, pasisako kone 83 proc., Kinijos grasinimams jėga nepritaria kone 90 proc. Šlovė Ukrainai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Tarptautinę paramą labai svarbia taip pat laiko kone 90 proc. respondentų, o kone 91 proc. pritaria tam, kad Taivanas, nors ir laikosi „neprovokatyvios“ politikos, stengiasi vis labiau stiprinti savo karinius-gynybinius pajėgumus. Iš esmės tokie patys skaičiai – remiant pasipriešinimą Kinijos bandymas hibridiniais būdais plėsti savo įtaką Taivane, reiškiama didelė parama Honkongo pasipriešinimui Pekino prievartai ir nepritarimas šiai prievartai.
Taigi, nieko keista, kad šiame kontekste vienu iš svarbiausių dėmesio objektų dabar yra Kinijos sąjungininkės Rusijos agresija Ukrainoje ir pastarosios pasipriešinimas šiai agresijai. Taivanas skelbia iš karto ėmęs taikyti Rusijai sankcijas, uždraudęs technologijų jai tiekimą, teikiąs paramą Ukrainai. Iškalbingas faktas – vienu iš pagrindinio Taivano „smegenų centro“, Nacionalinio gynybos ir saugumo tyrimo instituto vizituojančiųjų ekspertų yra ukrainietis Jurijus Pojta. O šio instituto kai kurios kassavaitinės apžvalgos ir analizės yra visos pašvenčiamos skirtingiems karo Ukrainoje aspektams ir tam, ko jis gali pamokyti Taivaną.
Ukrainos ekspertas ir jo kolegos taivaniečiai tvirtina, kad pirmiausia ir pagrindinė pamoka – visuomenės įsitraukimas bei parama ir teritorinės gynybos pajėgų dalyvavimas kovos veiksmuose kartu su reguliariąja kariuomene. Kita pamoka – svarbios ir šiuolaikinės technologijos, dronai, tačiau jas reikia derinti ir su „tradicinėmis“ sausumos pajėgomis, tankais ir artilerija.
Pasak jų, šiuo metu Taivanas turi tik maždaug 200 tūkst. aktyvios tarnybos karių. Toks kiekis, be abejo, nesulyginamas su Kinijos armadomis, nors dar galima pridėti maždaug 3 mln. rezervo karių. Taigi, šiuo metu Taivanas vėl ilgina karinės tarnybos terminus, didina šaukimo į privalomąją tarnybą apsukas ir apskritai, rengia šalį „totalinei gynybai“ ir „totaliniam karui“.
Kita vertus, instituto ekspertai tvirtina, jog ir pačios Kinijos pajėgumai bei jos perspektyvos, užpuolus salą – ne beribiai ir anaiptol nereiškia, jog ši agresija jai būtų lengvas pasivaikščiojimas.
Kinijos karinė galia. Youtube.com
Pasak instituto padalinio, skirto būtent karinei analitikai ir pačios Kinijos pajėgumų bei kariavimo strategijų analizei, per 200 kilometrų „sąsiaurį“ tarp Kinijos ir Taivano salą puolančios Kinijos pajėgos turėtų pulti sausumą labai nepalankiomis sąlygomis. Dėl sudėtingų topografinių sąlygų svarbiuose ruožuose puolantieji turėtų skaldyti savo pajėgas kone iki bataliono dydžio vienetų, kas labai lengvintų padėtį gynėjams. Be to, gerai pasirengusi Taivano aviacija ir laivynas.
Be to, esą ir Kinijos tolimojo nuotolio bei raketų sistemų pajėgumai bei pasirengimas nėra pakankami, kaip ir visos kariuomenės modernizacija. Negana to, egzistuoja ir net kaista konfliktas tarp komunistų partinės viršūnėlės bei kariuomenės vadovybės. Bet svarbiausias Pekiną sulaikantysis faktorius, esą, yra tai, kad režimas kol kas nesiryžta imtis rizikos sukelti tokio masto globalinę krizę bei sumaištį, kokia kiltų prasidėjus karui šiame regione. Per čia keliauja didžiulė dalis tarptautinės prekybos, Taivanas yra vienas iš svarbiausių puslaidininkių technologijų tiekėjų visame pasaulyje. Be to, ir amerikiečiai nuolatos kartoja, jog tuojau pat stotų patys ginti užpultos salos visa savo ginklo jėga, plečia sąjungininkų koaliciją su Japonija, Pietų Korėja.
Tačiau, pasak pačių taivaniečių, jie puikiai suvokia, jog „be galo“ priešintis, jei toji pagalba vis dėlto nebūtų suteikta, jie negalėtų. Sala – maža, labai pažeidžiama jos kritinė infrastruktūra. O bene svarbiausia Rusijos agresijos prieš Ukrainą pamoka, pasak taivaniečių ir jų ukrainiečio kolegos – jog tokia agresija, pats „kraštutinis“ scenarijus, išties gali įvykti, nepaisant visų racionalių išskaičiavimų ir apskaičiavimų. Taigi, jei didės Kinijos ekonominės problemos, režimą vis labiau kankinant pagundai jas spręsti išorės agresija, jei JAV nedemonstruos pakankamo pasirengimo ir, svarbiausia, mažės karinės galios atotrūkis tarp JAV ir Kinijos, pastaroji gali ryžtis pulti.
Taivaniečių minėtas vienas iš galimų saugiklių – salos svarba ir svoris tarptautinėje ekonomikoje ir aukštųjų technologijų pramonėje – išties svarbi aplinkybė, rodanti bene pagrindinį Taivano padėties skirtumą nuo Ukrainos. „Tikėkimės, kad sąjungininkai ir visas demokratinis pasaulis mus gins ne vien tik ir ne tiek dėl to, kad mes jiems tiekiame savo puslaidininkius, bet dėl to, kad mes visi turime ginti bendras demokratines vertybes“, – taip pusiau juokais kalbėjo tiek taivaniečių ekspertai, tiek ir jų politikai, pavyzdžiui, užsienio reikalų ministerijos vadovybė.
Tačiau būtent čia ir slypi pagrindinis tragiškas skirtumas tarp Ukrainos ir Taivano. Akivaizdu, kad būtent pastarojo vieta ir svoris tarptautinėje ekonomikoje bei aukštųjų technologijų pramonėje ir lemia jam tokias JAV ir kitų didžiųjų Vakarų valstybių garantijas, kokios, akivaizdu, ir sulaiko Kinijos režimą bene taip pat, kaip ir 5 NATO kolektyvinės gynybos straipsnis. Taigi, Taivanas ne tik nėra užpultas, bet ir artimiausioje apžvelgiamoje ateityje gali viltis, jog ir nebus užpultas, nors net neturi aiškaus tarptautinio statuso. O Ukraina – visuotinai pripažinta nepriklausoma valstybė, kuri net buvo gavusi ir specialias Vakarų bei Rusijos saugumo garantijas, atsisakydama branduolinio ginklo, yra ir bus toliau naikinama Rusijos, perėjusios į sekinimo ir totalios destrukcijos karą.
Vladimiras Putinas. Grobuonies dantys. EPA – ELTA foto
O čia jai visokeriopą paramą – pirmiausia, karinę – teiks ir visos pasaulio diktatūros bei autoritariniai režimai ir pirmiausia – Kinija. Pastaroji jau teikia – tai tvirtina ir Taivano pareigūnai bei ekspertai. Tiesa, jie teigia, jog tarp šių sąjungininkių galimas ir konfliktas, nes Kinija į Rusiją žvelgia, kaip į žemesnį partnerį, bet jų ryšio tai vis viena neatšaukia. Akivaizdu, kad nei JAV, nei, juolab, jokia kita iš galingųjų šalių, kaip nebuvo, taip artimiausiu metu ir nebus pasiryžusi ginti Ukrainos taip, kaip Taivano.
Bet svarbiausia aplinkybė, kuri ore pakabina visas garantijas ir pasiryžimus – tai, kad Kinija vis viena judės vis didesnės agresijos ir eskalacijos keliu ne tik Taivano, bet ir Vakarų atžvilgiu. Ne tik Lietuvoje, bet ir visuose Vakaruose toliau liepsnoja audringos diskusijos dėl to, kaip vertinti Kinijos diktatūrą. Teisingiau, kokio elgesio iš jo tikėtis ir ar ji gali būti prilyginta kitoms iki atviros agresijos ir nuolatinio karo degradavusioms diktatūroms? Tokioms, kaip Rusija, apie kurios agresiją Ukrainoje dar jos išvakarėse sakė, kad jos neverta tikėtis, nes Kremlius negali būti toks „neracionalus“?
Daugelis Vakaruose – net ir aukščiausi JAV, Didžiosios Britanijos ar Vokietijos pareigūnai skelbia, jog Kinija – tikrai ne toks režimas, kaip kiti jos giminaičiai. Esą, žymiai „aukštesnio lygio“, žymiai „solidesnis“ ir tikrai nesuks tuo vis aštrėjančio egzistencinio konflikto keliu su Vakarais, kokiu jau nuėjo Kremlius. Esą, jei ji didina savo įtaką visose sferose, tai vadinta ne priešišku veikimu, siekiant palaužti ar užvaldyti, o konkurenciniu „iššūkiu“. Gi kiti – tarp jų, aišku, ir taivaniečiai – tikina, kad Kinijos įvairiapusė hibridinė įtaka – ekonominis skverbimasis, siekiant užvaldyti svarbiausias ekonomikos sritis, propaganda, net tiesioginis kišimasis į rinkimų procesus – tai agresijos procesas. Agresijos, kurią toji diktatūra gali ir, remdamasi savo vidaus logika, privalo tik eskaluoti. Tad, pavyzdžiui, dabar Europos Sąjungoje verdančios diskusijos, kurią ekonominės priklausomybės nuo Kinijos strategiją rinktis – staigaus santykių nukirtimo, ar laipsniško priklausomybės mažinimo, kaip tuos santykius vertinti – jau seniai pavėluotos. Kaip ir politiniai ginčai, ar apskritai reikia „provokuoti“ Kiniją ar verčiau su ja elgtis gražiuoju.
Ar taip, ar anaip – vis viena teks tik vis labiau konfliktuoti. Tad geriau jau tai suprasti kuo greičiau.
Žinoma, gal ir nėra neišvengiama, kad toji agresija būtinai išvystys iki atviros karinės agresijos Taivano, o po to – ir kitų regiono šalių atžvilgiu. Tačiau toks scenarijus – pagrindinis ir labiausiai tikėtinas. Kinijos prezidentas Si Dzinpingas. EPA – ELTA nuotr.
Vien dėl to paprasto fakto, kad Kinija – komunistinė, nacionalistiniu imperializmu persunkta, personalistinė diktatūra. Taivanas jai – toks pat esminio, egzistencinio principo „neužbaigtas reikalas“, kurį, jei reikia, reikės užbaigti net ir kraštutiniu „galutiniu sprendimu“, kaip ir Ukraina – Rusijai. Vakarai jai – toks pat egzistencinis priešas, su kuriuo neįmanoma net ir koegzistuoti toje pačioje planetoje, kaip ir Rusijai. Tad ir tuo atveju, jei turima galia didėja ir pradeda prilygti pagrindinei priešei – Amerikai, ir tuo, jei prasideda ekonominės ir politinės problemos – labiausiai viliojantis kelias yra vienas kelias. Žūtbūtinio karo vabank pragaran.
„Pagrindinis klausimas – ne kada tai įvyks, o kokiu atveju? Kokių sąlygų kombinacija turi susiklostyti tam?“, – apie galimą agresiją sakė vienas taivaniečių ekspertas, norėdamas pabrėžti, kad ta nėra neišvengiama, nes toji kombinacija gali ir niekada nesusidėlioti. O kas, jei jau pradėjo dėliotis?
Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytras Kuleba. EPA – ELTA foto
Kyjivas, balandžio 4 d. (ELTA). NATO viršūnių susitikimas Vilniuje – Šiaurės Atlanto aljanso šalių galimybė ištaisyti klaidas, padarytas Bukarešte 2008 metais.
Kaip praneša portalas „rbc.ua“, tai antradienį per nacionalinį televizijos maratoną pareiškė Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba.
„Aš pasakiau viską, ką Ukraina mano apie kai kurių šalių argumentus, kad esą dabar Ukrainos narystei netinkamas metas, bet metas tinkamas maksimaliai padidinti NATO paramą Ukrainai“, – pažymėjo URM vadovas.
D. Kuleba pridūrė turėjęs atvirą pokalbį su Ukrainos sąjungininkais, per kurį „buvo išsakyta viskas“.
„Dabar sąjungininkai turi viską aptarti ir numatyti aiškų rezultatą, kuris bus pasiektas Vilniuje. Jeigu trumpai, tai mano žinutė yra tokia: 2023-iųjų Vilnius – tai galimybė ištaisyti 2008-ųjų Bukarešto klaidas”, – pabrėžė ministras.
Jis pridūrė, jog Ukrainai neužteks kartojimo, kad NATO durys lieka jai atviros.
Portalas primena, jog 2008 metais buvo tikimasi, kad viršūnių susitikime Bukarešte Ukrainai bus suteiktas Veiksmų dėl narystės NATO planas. Tačiau Aljanso šalys tada atidėjo tokio sprendimo priėmimą.
Estijos vėliava. Antroji – Europos Sąjungos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Talinas, vasario 16 d. (AFP-ELTA). Estija, kuri pagal savo ekonomikos dydį prisidėjo daugiausia karine parama Ukrainai, ketvirtadienį paragino sąjungininkus labiau padėti karo draskomai šaliai.
Baltijos valstybės gynybos ministras Hanno Pevkuras kreipėsi su tokiu raginimu po Taline vykusių derybų su šalyje viešinčiu JAV kolega Lloydu Austinu.
„Nors Jungtinės Amerikos Valstijos prisideda daugiausia absoliučia išraiška, Estija didžiausią indėlį įneša santykine išraiška, – žurnalistams sakė H. Pevkuras. – Estijos karinė parama Ukrainai neseniai viršijo vieną procentą mūsų bendrojo vidaus produkto (BVP). Vis dėlto galime ir privalome padaryti daugiau.“
Tada jis išvardijo tris būdus, kaip pasaulio bendruomenė galėtų toliau padėti Kijevui atremti beveik prieš metus prasidėjusią Rusijos invaziją.
H. Pevkuras paragino Europos ir NATO sąjungininkes padidinti savo išlaidas gynybai iki daugiau nei dviejų procentų BVP, nes „daugiau galima duoti tik tada, kai yra ką duoti“. Pati Estija pareiškė kitais metais planuojanti viršyti trijų procentų BVP ribą.
H. Pevkuras taip pat paragino tarptautinę koaliciją iki metų pabaigos padidinti bendrą karinę pagalbą Ukrainai iki bent 100 mlrd. eurų. Iki šiol Jungtinės Valstijos ir kitos valstybės jau skyrė beveik pusę šios sumos kaip paramą Ukrainai saugumo srityje.
Pagalba Ukrainai apima beveik visų rūšių karinę įrangą, nuo uniformų, šaulių ginklų ir amunicijos iki artilerijos raketų sistemų, oro gynybos priemonių ir šarvuočių.
Galiausiai H. Pevkuras paragino Europos Sąjungą „skubiai“ paremti Ukrainos gynybą milijonu artilerijos sviedinių. Pastarosiomis dienomis buvo susirūpinta, kad Ukrainoje sparčiai senka artilerijos sviedinių atsargos iš JAV ir kitų sąjungininkų.
JAV Nacionalinės gvardijos vado generolo Danielio R. Hokansono ir Lietuvos kariuomenės vado generolo leitenanto Valdemaro Rupšio spaudos konferencija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lietuvos kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys sako, kad artimiausiu metu Lietuvoje veikiausiai nebus pilnai dislokuotas Vokietijos vadovaujamas brigados dydžio sąjungininku karinis vienetas. Pasak jo, viskas paaiškės netrukus vyksiančiame Aljanso viršūnių susitikime Madride. Dėl ko V. Rupšys yra tikras, tai NATO sąjungininkų nusiteikimo neatiduoti priešininkams nė vieno centimetro Aljansui priklausančių šalių teritorijos.
„Dar anksti yra kalbėti, kaip ten bus. Faktas yra tas, kad dabar svarstomi įvairūs variantai. Bet aš galiu tik paantrinti ministrui (A. Anušauskui – ELTA) , kad greičiausiai bus numatyta, jog artimiausioje perspektyvoje pilnai brigados nebus dislokuotos dėl įvairiausių priežasčių: logistikos, infrastruktūros. Bet svarbiausias dalykas yra suprasti tai, ką sąjungininkai yra pasakę, kad nei centimetras NATO valstybės, aišku, ir mūsų valstybės, negalės būti atiduota potencialiam priešininkui“, – penktadienį žurnalistams sakė Lietuvos kariuomenės vadas.
Anksčiau krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas yra sakęs, kad Aljansas sutaria dėl sąjungininkų brigados vieneto vystymo Lietuvoje. Ministras pažymėjo, kad dalis brigados būtų dislokuota Lietuvoje, o kita dalis – Vokietijoje.
Kaip penktadienį sakė V. Rupšys, užtikrinti tai, kad nė vienas centimetras Lietuvos teritorijos neatitektų priešininkui, reikia daugiau nei brigados. O Lietuvai ruošiantis priimti daugiau Aljanso karių – reikia ruošti atitinkamą infrastruktūrą.
„Faktas yra tas, kad tam, jog nė centimetro neatiduotume, reikia daugiau nei brigados. Todėl mes, kaip valstybė, turėsime pasirūpinti ypatingai dėl priimančios šalies pajėgumo vystymo, dėl likusios dalies brigados kuo greitesnio ir sklandesnio permetimo ir dislokavimo čia. Turėsime paruošti ir atitinkamus amunicijos sandėlius. Reikės turėti atitinkamą infrastruktūrą, kad priimtume tą likusią dalį“, – sakė kariuomenės vadas.
„Dabar vyksta labai sklandus ir tinkamas planavimas su lyderiaujančia valstybe Vokietija ir mes laukiame (Madrido – ELTA) susitikimo sprendimo. Po vadovų susitikimo mes tikrai matysime, ką tikrai turėsime“, – apibendrino V. Rupšys.
NATO oro policijos misija Baltijos šalyse. KOP Aviacijos Bazė/A.Gedrimo nuotr.
Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazėje sustiprinta sąjungininkų oro pajėgų laikysena.
NATO sąjungininkai yra pasirengę apginti kiekvieną Aljanso teritorijos centimetrą nuo bet kokios grėsmės, pabrėžiama Krašto apsaugos ministerijos pranešime.
Baltijos šalių oro erdvės saugumą užtikrinantys NATO sąjungininkų naikintuvai patruliuoja danguje virš mūsų jau 18 metų, o šiuo metu, reaguojant į Rusijos pradėtą karą ir invaziją į Ukrainą, sąjungininkų oro pajėgų laikysena yra sustiprinta.
Šiuo metu iš Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės Šiauliuose Lietuvos ir Baltijos šalių erdvę saugo Lenkijos ir Danijos naikintuvai F-16 bei JAV penktos kartos naikintuvai F-35. Šiauliuose taip pat dislokuoti Jungtinės Karalystės sraigtasparniai CH-47 bei AH-64.
NATO saugo viso Aljanso dangų – šiuo metu sąjungininkai nuolatinėje parengtyje turi apie 130 karinių orlaivių. NATO palaikys padidinto budrumo būseną tiek laiko, kiek reikės – tuo siekiama atgrasyti, o prireikus, ir ginti nuo bet kokios grėsmės, iškilusios Aljanso teritorijai ir gyventojams.
Reaguojant į Rusijos karą prieš Ukrainą, Aljansas aktyvavo NATO atgrasymo ir gynybos planus Vidurio ir Rytų Europos regione – tai leidžia regione dislokuoti NATO aukščiausios parengties Greitojo reagavimo pajėgas, kurias sudaro sausumos, oro, jūrų, specialiųjų operacijų elementai.
Pabradėje atidarytoje stovykloje „Herkus“ įsikūrė naujoji JAV karių rotacija. Alfredo Pliadžio nuotr.
Generolo Silvestro Žukausko poligone Pabradėje pirmadienį surengta naujos stovyklos „Herkus“, kurioje apsigyveno į Lietuvą atvykę Jungtinių Amerikos Valstijų kariai, atidarymo ceremonija. Naujoji infrastuktūra užtikrins tinkamas treniruočių ir gyvenimo sąlygas, praplės galimybes rotuoti vis daugiau JAV karių šalies viduje.
„Man džiugu Lietuvoje sveikinti jau ketvirtąją iš eilės JAV bataliono rotaciją. Esame itin dėkingi JAV už jau daugelį metų demonstruojamą solidarumą ir ypač dabar, kai susiduriame su naujais iššūkiais prie rytinių NATO sienų. Noriu pabrėžti, kad JAV karių buvimas Lietuvoje ir treniravimasis kartu su NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės kariais yra pati geriausia atgrasymo prieš Rusiją priemonė. Glaudus Lietuvos ir JAV karinių pajėgų bendradarbiavimas buvo testuojamas ir tokiose sudėtingose misijose kaip Afganistane. Esame dėkingi JAV už paramą ir evakuojant mūsų pajėgoms talkinusius Afganistano vertėjus. Šiandien atidarome naują stovyklą, skirtą JAV ir kitiems sąjungininkų kariams. Tikimės, kad ši stovykla JAV pajėgoms taps antraisiais namais, nes mūsų prioritetas – užtikrinti, kad sąjungininkai mūsų šalyje turėtų būtinas treniravimosi ir gyvenimo sąlygas“, – teigia krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
„Šiemet, rugsėjo 6 d., minime 30-ies metų visapusiškų diplomatinių santykių su Lietuva atkūrimo sukaktį. Lietuva yra viena iš artimiausių Amerikos draugių ir sąjungininkių, kuri bėgant metams ne kartą pademonstravo savo įsipareigojimą mūsų kolektyviniam saugumui.
Džiaugiuosi galėdamas pasveikinti „3-66 Armor“ bataliono karius, pramintus „Burto riteriais“. Šis batalionas yra ketvirtasis šarvuotas batalionas iš eilės, kuris gyvena ir treniruojasi Pabradėje, man einant JAV ambasadoriaus Lietuvoje pareigas. Esame dėkingi Lietuvai už puikią priimančiosios šalies paramą visoms JAV rotacijoms ir pratybų pajėgoms čia ir visoje Lietuvoje. Ši graži nauja stovykla „Herkus“, pilnai finansuojama Lietuvos Vyriausybės, rodo tvirtus mūsų abiejų šalių santykius. Nepaisant bendrų iššūkių, Lietuva ir JAV šiandien stovi išvien – stipriau nei bet kada“, – pabrėžė JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas Gilchristas.
Esant poreikiui, įrengta stovykla bus naudojama ne tik JAV karių, bet ir kitų valstybių sąjungininkų karių apgyvendinimui. Anksčiau JAV kariai Lietuvoje buvo dislokuojami tose vietovėse, kuriose vykdavo karinės pratybos.
„Stovyklos „Herkus“ atidarymas yra simbolis ir deklaracija to, kad mes esame pasiruošę ir stengiamės dėl geresnių sąlygų JAV kariams Lietuvoje. Tiesa, esu įsitikinęs, kad svarbiausia yra ne pastatai ir infrastruktūra. Mes esame pasiruošę būti lygiaverčiais partneriais tiek kartu treniruojantis, tiek dalinantis patirtimi, tiek vykdant užduotis. Esu tikras, kad JAV sprendimą siųsti karius čia remia ir Lietuvos žmonės“, – sakė Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys, pažymima ietuvos kariuomenės pranešime.
Stovykloje įkurta per 200 gyvenamųjų konteinerių, čia įrengtos tarnybinės patalpos, transporto aikštelės, veikia valgykla. Karių laisvalaikiui – dvi krepšinio ir tinklinio aikštelės, sporto salė, laisvalaikio centras ir kitos reikalingos patalpos, kaip: dušai, pagalbinės patalpos ir kita. Po stovyklos plėtros, kurią numatoma baigti 2022 m., teritorija bus papildyta gyvenamosiomis vietomis. Projekto vertė siekia 7 mln. eur., į šią sumą įeina įrengimo darbai, įsigijimai, paslaugų pirkimas, inžinerinių tinklų tiesimas ir kiti darbai. Sąjungininkų kariams skirtos stovyklos įrengimas pilnai finansuotas valstybės biudžeto lėšomis.
„Labai vertiname šiltą Lietuvos kariuomenės priėmimą, ypač iš brigados „Geležinis vilkas“. Stovyklos „Herkus“ gyvenamosios patalpos yra vienos geriausių, kuriose man kada nors teko apsistoti būnant toli nuo namų, o Pabradės treniravimosi zonos yra pasaulinės klasės. Per tą trumpą laiką, kuomet čia įsikūrė 3-66 batalionas, su savo sąjungininkais lietuviais ir NATO jau surengėme daugybę pratybų. Jie yra labai kvalifikuoti ir pasirengę kovai kariai. Tikimės, kad toliau mokysimės iš jų, kurdami sąveiką ir stiprindami santykius. Be mokymų, jau pradėjome užmegzti tvirtus ryšius su vietos bendruomene ir turėjome galimybę ištirti šią puikią šalį. Aš ir mano kariai džiaugiamės galėdami kelis mėnesius vadinti Lietuvą namais“, – sakė stovykloje įsikūrusių JAV karių vadas pulkininkas leitenantas Paulas Godsonas. Šiuo metu stovykloje įsikūrė jo vadovaujama naujoji JAV sunkiojo bataliono karių pamaina – per 500 JAV Sausumos pajėgų 1-osios pėstininkų divizijos karių. Jie taip pat atsigabeno ir kelias dešimtis kovinės technikos (tankus M1A1 „Abrams“, pėstininkų kovos mašinas „Bradley“) bei kitą paramos techniką. Kaip ir ankstesnė rotacija, planuojama, kad šiuo metu dislokuota bus 9 mėnesius.
Lietuvoje amerikiečių kariai treniruojasi kaip JAV Sausumos pajėgų operacijos „Atlanto ryžtas“ (angl. „Atlantic Resolve“) rytinėje Aljanso pusėje dalis. Tuo JAV demonstruoja kolektyvinės gynybos įsipareigojimus NATO sąjungininkams užtikrinant saugumą Europoje. JAV sausumos pajėgų kariai Baltijos šalyse ir Rytų Europoje rotuojasi ir treniruojasi nuo 2014 m. pavasario.
Infrastruktūros sąlygų gerinimas į Lietuvą atvykstantiems sąjungininkų kariams – nenutrūkstantis procesas, kuris apima naujų infrastruktūros projektų vystymą Pabradėje, Rukloje bei Karinių oro pajėgų Aviacijos bazėje, paraleliai gerinant ir karinio mobilumo infrastruktūrą Lietuvoje.
Savo kariais, technika ir finansinėmis lėšomis JAV aktyviai prisideda prie mūsų regiono gynybos. Pagal Europos atgrasymo iniciatyvą kasmet skiriama finansinė parama Europos šalių, tarp jų ir Lietuvos, gynybiniams pajėgumas stiprinti ir karinei infrastruktūrai gerinti. JAV taip pat yra viena pagrindinių ginkluotės įsigijimų partnerių.
Danijos premjerė Mettė Frederiksen. EPA – ELTA nuotr.
Danija veda „gerą dialogą“ su Europos sąjungininkėmis ir santykių su Prancūzija ir Vokietija taisyti nereikia, trečiadienį sakė šalies premjerė Mette Frederiksen, sekmadienį paaiškėjus, jog JAV naudojo Danijos diplomatinius pokalbius ir žinutes šnipinėti Europos lyderius.
Tai pirmas premjerės komentaras šiuo klausimu, nors M. Frederiksen nenorėjo tiesiogiai atsakyti į kaltinimus.
Iš principo „neturėtų būti jokio sisteminio sąjungininkų stebėjimo“, žurnalistams sakė ji.
Sekmadienį paskelbtoje tiriamojoje ataskaitoje Danijos transliuotojas „Danmarks Radio“ ir kitos Europos žiniasklaidos priemonės tikino, kad JAV Nacionalinio saugumo agentūra (NSA) 2012–2014 m. klausėsi Danijos slaptų diplomatinių pokalbių.
Agentūra šnipinėjo Prancūzijos, Vokietijos, Norvegijos ir Švedijos politikus, įskaitant Vokietijos kanclerę Angelą Merkel.
M. Frederiksen nesureikšmino Danijos ir jos sąjungininkių santykiams padarytos žalos.
„Ir toliau kalbamės, – sakė premjerė. – Nemanau, jog būtų teisinga sakyti, kad mums reikia taisyti santykius su Prancūzija ar Vokietija. Tęsiame dialogą, kuris apima ir žvalgybos sritį.“
Generolo Jono Žemaičio – Vytauto paminklas prie Krašto apsaugos ministerijos Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikai praėjusią savaitę, gegužės 22-28 dienomis, fiksavo kompleksinę, kelių stadijų priešišką melagingos informacijos operaciją, kuria siekta diskredituoti Lietuvos strateginės sąjungininkės – Jungtinių Amerikos Valstijų – karines pajėgas Europoje, praneša Krašto apsaugos ministerija. Didžiosios Britanijos kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kariuomenės atstovai informuoja, kad priešiška informacinė operacija prasidėjo iš karto po to, kai 2020 m. gegužės 13 d. JAV armijos Europoje vadavietė paskelbė pranešimą spaudai apie dalyje Europos šalių, taip pat ir Lenkijoje, atnaujinamas „DEFENDER EUROPE 20 plus” tarptautines pratybas.
Operacija buvo vykdoma dviem etapais. Pirmojo etapo metu, gegužės 13 ir 27 dienomis, buvo sukurti ir išplatinti du melagingi straipsniai apie JAV kariuomenės Europoje vado gen. ltn. Christopher’io G. Cavoli’io ir JAV armijos 2-ojo ABCT vado plk. Patrick’o O’Neal’o „nuomonę” teigiančia, kad neva Lenkija ir Baltijos šalys yra nepajėgios dalyvauti šiose tarptautinėse pratybose.
Antrasis etapas buvo pradėtas gegužės 27 d. žiniasklaidai, kitoms valstybėms ir tarptautinėms organizacijoms išplatinant naujienų agentūrą ir Lenkijos krašto apsaugos ministrą imituojančius netikrus laiškus su nuorodomis į melagingus straipsnius bei neva neigiama reakciją į gen. ltn. Christopher’io G. Cavoli’io „pareiškimus”. Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.Amerikiečių kariai Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kariuomenės analitikai taip pat atkreipia dėmesį, kad situacijai dėl COVID-19 pandemijos normalizuojantis išlieka bandymų ja pasinaudoti dezinformacijos platinimui ir žmonių klaidinimui.
Per praėjusią savaite fiksuoti 58 informaciniai incidentai, iš kurių daugiau nei 60 proc. buvo rusų kalba. Nuo vasario 1 d. iki gegužės 28 d. imtinai nustatyta apie 1335 skirtingų tipų informacinių incidentų, skleidžiamų elektroninėje aplinkoje lietuvių, rusų, anglų ir prancūzų kalbomis, kurie yra susiję su COVID-19.
Toliau skleidžiamos įvairios sąmokslo teorijos, kad neva buvęs „Microsoft” vadovas Bill’as Gates’as finansavo COVID-19 viruso sukūrimą ir suplanavo pasaulinę pandemiją, prieš Lietuvos valstybės institucijas kurstomos nesankcionuotos protesto akcijos, kurių organizatoriai teigia, kad koronavirusas neva yra finansinė, pasaulinio masto afera, o karantino metu vyksta pasiruošimas įdiegti 5G ryšį, kuris bus skirtas masiniam žmonių sekimui ir kontrolei. Amerikiečių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Danijos kariai. Slaptai.lt nuotr.
Dezinformacijos taikiniais ir toliau išlieka krašto gynyba, NATO ir Lietuvos sąjungininkai. Jos skleidėjai siekia paskatinti neigiamas Lietuvos piliečių nuotaikas kariuomenės ir gynybos finansavimo klausimais. Taip pat kaltina Europos Sąjungą bandymais „sukurstyti” pilietinius neramumus Baltarusijoje, o pati Bendrija neva stokoja solidarumo, negeba susidoroti su koronoviruso pandemijos padiktuotas iššūkiais ir yra ant kracho bei visiško subyrėjimo slenksčio.
Taip pat toliau kaltinama Amerikos ir Vakarų Europos žiniasklaida kaip „platinanti” dezinformaciją apie COVID-19 padėtį Rusijoje.
Teigiama, kad neva Vakarai vykdo informacinį puolimą prieš Rusiją ir koronoviruso pandemiją išnaudoja šios šalies bei Kinijos tarptautiniam diskreditavimui.
Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Sovietų Sąjungoje jau 1947 metų viduryje baigė surašyti ginkluotųjų pajėgų kare išeikvotą materialinį turtą – iki paskutinio šovinio ir autkojų. O kiek žmonių padėjo galvas, skaičiuojama nesuskaičiuojama iki šių dienų.
Stalinas ir Chruščovas nemėgo vienas kito. Ir teisybės nemėgo
„Neįtikėtina, bet faktas: Pergalės 65-mečio išvakarėse tebėra diskusijų dalykas tai, kiek žmonių neteko SSRS, – prieš dešimt metų rašė BBC rusiškosios redakcijos žurnalistai. Savo tyrimą jie pateikė atsiprašę dėl aritmetinių veiksmų kalbėjime apie didžiausią tragediją – bet priartėti prie tiesos teįmanoma taip, kaip sprendžiamas mokyklinis uždavinys apie baseiną su įleidžiamu ir išleidžiamu vandeniu. Iš tikrųjų – visus praėjusius septynis dešimtmečius pavieniai tyrėjai ir mokslininkų, specialistų komisijos skaičiavo skaičiavo, bet jų išvadose nurodomi skaičiai skiriasi milijonais. Kadangi visi sutinka jau niekada nepavyksiant nustatyti tikrą skaičių, pažiūrėkime, kaip buvo skaičiuojama.
Kremliaus valdovas Josifas Stalinas interviu pagrindiniam komunistų partijos leidiniui laikraščiui „Pravda” 1946 metų pavasarį pasakė, kad dėl vokiečių įsiveržimo Sovietų Sąjunga neteko apie 7 milijonų žmonių – dalyvavusių kautynėse, užkluptų okupuotoje teritorijoje, išvežtų į vokiečių katorgą. Ir pridūrė: Sovietų Sąjunga neteko daugiau, negu Anglija ir Jungtinės Amerikos Valstijos kartu paėmus (tebuvo praėjusi savaitė nuo Vinstono Čerčilio kalbos Jungtinėse Valastijose, Fultone, kurioje jis įspėjo apie komunistinio totalizmo grėsmę pasauliui). 1945-ųjų vasarą kariuomenės apskaitos ir kontrolės valdyba buvo pateikusi Stalinui tokius duomenis: tik Raudonosios armijos (RKKA) karių netekta 9 675 tūkstančiai, iš jų pateko į nelaisvę ir laikomi dingusiais be žinios – 3 344 tūkstančiai; iš 13 960 tūkstančių sužeistųjų 2 576 tūkstančiai liko invalidais. Neilgai trukus Kremlius gavo ir Ypatingosios komisijos vokiečių nusikaltimams Sovietų Sąjungoje tirti ataskaitą apie okupacijos aukas: 6 716 760 civilių ir 3 912 883 karo belaisvių. Tai buvo gerokai daugiau negu Stalino pasakyta ir jų Sovietų Sąjungoje jų nepaskelbė. Tačiau jais pasinaudojo SSRS kaltintojai Niurnberge vykstančiame Tarptautiniame karo tribunole, pateikę dokumentus apie 10 845 456 sovietinių žmonių žūtį.
Kaip žinoma, 1945 metų birželio 24 d. Maskvoje, Raudonojoje aikštėje, įvyko įspūdingas Pergalės paradas, bet jis nevirto kasmečiu, kaip kad gali atrodyti sprendžiant iš pastarųjų dešimtmečių (paskesnis įvyko tik 1965 metų gegužės 9-ąją, pradėjus valdyti Leonidui Brežnevui, vėliau – jubiliejiniais 1975, 1985 ir 1990 metais ir tik nuo 1995-ųjų būna kasmet). Ko džiūgauti, kai toks karo palikimas: miestuose elgetaujantys berankiai, bekojai karo invalidai, kaimai be vyrų (čia tikėtasi, bet nesulaukta kolūkių panaikinimo), 1946-ųjų badas; kai kurie vietiniai partiniai vadovai kreipėsi į Staliną su prašymu atšaukti demonstraciją 1917-ųjų socialistinės revoliucijos garbei: žmonės neturi kuo apsirengti. 1949 metais turėjo įvykti kas dešimt metų vykdomas gyventojų surašymas, bet Stalinas, matydamas išaiškėsiant tikrąjį žmonių netekties mastą, surašymo atsisakė. Diktatorius nepageidavo ir knygų su karo prisiminimais.
LRT studijoje komentuojamas Rusijos valdžios sprendimas uždraust rodyti filmą „Stalino mirtis”. Slaptai.lt nuotr.
Nikitai Chruščiovui ir jo šalininkams nuvainikavus Stalino asmens kultą, buvo pradėta rengti 6 tomų „Didžiojo tėvynės karo istorija”. Jos autoriai ketino paskelbti naujus duomenis apie tai, kiek „žmonių gyvybių nusinešė karas” – daugiau kaip 26 milijonus. Šiuo skaičiumi pasibaisėjęs Chruščiovas, liudijama, pasipriešino: pirmam kartui užteks ir 20 milijonų. Naujoji „Didžiojo tėvynės karo istorija” perskirstė nuopelnus: antai 3 tome Chruščiovas minimas 39 kartus (jis buvo Ukrainos komunistų vadovas, frontų karo tarybos narys), o Stalinas – tik 19 (nors karo metais ėjo visas įmanomas aukščiausias pareigas; „pergalės maršalas” Žukovas paminimas vos keturis kartus, Hitleris – 76. Ar Stalino nuopelnams liaudies akyse sumenkinti (tiek žmonių pražudė!), ar taip buvo nustatyta, bet tuo „atlydžiu” vadinamu SSRS istorijos tarpsniu akademiniuose veikaluose rašyta: tik kautynių lauke (neskaičiuojant negrįžusių iš nelaisvės) krito daugiau kaip 10 milijonų karių.
Naujas Sovietų Sąjungos komunistų partijos, taigi ir šalies vadovas Leonidas Brežnevas 1965 metais, minint Pergalės 20-metį, kalbėjo: „Toks žiaurus karas, kokį patyrė Sovietų Sąjunga, nebuvo likimo lemtas nė vienai kitai tautai. Karas nusinešė daugiau kaip dvidešimt milijonų sovietinių žmonių gyvybes.” Maršalas Ivanas Konevas oficialiai paskelbė, kad šiame kare savo gyvybes paaukojo 10 milijonų sovietinių kareivių ir karininkų, įskaičiuojant mirusius nuo žaizdų ir nelaisvėje. Kitais metais buvo pradėta leisti „Antrojo pasaulinio karo istorija” (1966-1982 metais išėjo 12 tomų. Tas pats Konevas primygtinai prašė neskelbti RKKA nuostolių konkrečiose operacijose, kol jis ir jo bendražygiai gyvi (neseniai išardė paminklą šiam maršalui Prahoje). Beje, toje „Istorijoje” Brežnevas (baigė karą fronto politinės valdybos viršininku, generolas majoras) paminimas 24 kartus, Stalinas – 17, Žukovas ir Chruščiovas – po septynis).
Sovietų Sąjungos maršalą pataisė Rusijos generolai
1993 metais Maskvoje išleido knygą „Slaptumo žymės nelikus. SSRS ginkluotųjų pajėgų nuostoliai karuose, koviniuose veiksmuose ir kariniuose konfliktuose: statistinis tyrimas” (Гриф секретности снят: Потери Вооружённых Сил СССР в войнах, боевых действиях и военных конфликтах); paskesniais dešimtmečiais šis tyrimas kitais pavadinimais buvo išleistas bent 9 kartus (naujausias – šiais metais) su papildomais ar patikslintais duomenimis, bet su ta pačia išvada, kurią padarė buvusio Generalinio štabo viršininko pavaduotojo, generolo pulkininko Grigorijaus Krivošejino vadovaujami autoriai: kare galvas padėjo 8 668 400 RKKA karių, iš viso karo negandos nusinešė 26,6 milijono sovietinių žmonių gyvybių.
Dabar žinome, kad dar 1988-ųjų pabaigoje tuometis Gynybos ministras maršalas Dmitrijus Jazovas buvo pateikęs slaptą pažymą su šiais skaičiais Michailo Gorbačiovo vadovaujamam SSKP politiniam biurui: esą žmonės reikalauja, o ir nedraugai iškraipo, todėl siūlome paskelbti viešai. Biuro nariai nelinko skubėti ir visiškai slaptu nutarimu pavedė Valstybiniam statistikos komitetui, Gynybos ministerijai, Mokslų akademijai suburti mokslininkų grupę ne tik ginkluotųjų pajėgų, bet ir civilių gyventojų netekčiai Didžiojo tėvynės karo metais patikslinti (dabar žinome ir tai, kad ministro pateikti duomenys buvo anaiptol ne nauji, o dar 1966-1968 metais Generalinio štabo komisijos atlikto tyrimo išvadų kiek pataisytas variantas).
Michailo Gorbačiovo archyvai
Praėjus beveik pusantrų metų, Gorbačiovas, jau SSRS prezidentas, Aukščiausiosios tarybos (tuomečio parlamento) iškilmingame posėdyje Pergalės 45-mečiui paminėti pranešė: „Karas nusinešė beveik 27 milijonus sovietinių žmonių gyvybių.” Kitą dieną, gegužės 9-ąją, maršalas Jazovas paskelbė RKKA, karinio laivyno ir NKVD vidaus kariuomenės kovinių operatyvinių negrįžtamų nuostolių dydį: 11 444 100 karių; demografinis nuostolis – apie 8 700 tūkstančių (koviniai negrįžtami nuostoliai – tai kritę kautynėse, mirę nuo žaizdų, ligų, dingę be žinios, patekę į nelaisvę, nepriklausomai nuo jų tolesnio likimo; koviniai demografiniai nuostoliai – atėmus grįžusius iš nelaisvės ir atsiradusius laikytus dingusiaisiais be žinios).
2010-ųjų pavasarį, Pergalės dienos išvakarėse, Gynybos ministerija kreipėsi į šalies vyriausybę su prašymu oficialiai pripažinti nurodytą žuvusiųjų kare skaičių – 8,7 milijono ir 26,6 milijono – tačiau pritarimo nesulaukė. Vis dėlto šių duomenų tvirtai laikosi daugelis vadinamųjų Kremliaus istorikų. „Mes netekome 27 milijonų žmonių. Ir jeigu kas pamėgins padaryti ką nors panašaus, mes pakartosime”, – neseniai, kovo pradžioje, pasakė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas interviu valstybinei naujienų tarnybai TASS. Ir pridėjo, gal suvokęs paleidęs dviprasmybę: „Kas pas mus su kardu ateis, tas nuo kardo ir kris.” Studijoje susirinkę klaustojai karštai plojo.
Klastingas profesoriaus Overmanso skaičius
Prie pirmojo skaičiaus nė vieneto nebuvo pridėta ar atimta ir naujame generolo Krivošejino statistinio tyrimo leidime, „Netekčių knygoje”, pasirodžiusiame 2009 metais (Великая Отечественная без грифа секретности: Книга потерь). Tačiau specialistams knygoje” negalėjo nekristi į akis kai kas skirtinga nuo ankstesniuose leidimuose skebta. Antai autoriai pridėjo pastabą, kad vokiečių mokslininkai, vadovaujami istoriko Riudigerio Overmanso, po kruopščių tenykščiuose archyvuose esančių dokumentų tyrimo nustatė Vermachto kovinius negrįžtamuosius nuostolius siekus 5,3 milijono kareivių ir karininkų. Autoriai rašo atsižvelgę į tyrimo išvadas ir atitinkamai patikslinę fašistinio bloko šalių nuostolius.
Iš tikrųjų – juk dar 2001 metais jie teigė, kad sovietų-vokiečių fronte žuvo 4 270 700 Trečiojo reicho karių. O dabar rodoma jau kita: nukauta mūšiuose, mirė nuo žaizdų ir ligų, dingo be žinios 5,3 milijono Vokietijos karių (RKKA – 6 885 mln.). Raudonosios kovinis negrįžtamasis nuostolis liko toks pat (11444,1 tūkst.), tuo tarpų vokiečių (8 876,3 tūkstančio) parodytas 1,8 milijono didesnis negu buvo 1993 metų leidime. Vokietijos su sąjungininkais ir RKKA demografinis nuostuolis (išskaičiavus grįžusius iš nelaisvės) sudaro atitinkamai: 6771,9 tūkstančio ir 8 744,5 tūkstančio; santykis – 1:1,29 . „Kaip matome, – parašyta, – Vokietijos ir jos sąjungininkų koviniai negrįžtamieji nuostoliai buvo milžiniški – 10,3 milijono žmonių.” Lentelėje nurodomas šių „milžiniškų” ir RKKA nuostolių (11,5 milijono) santykis – 1:1,1 (1993 m. buvo 1:1,3).
Karinis paradas Maskvoje
Kuris iš „Netekčių knygoje” pateiktų miriado skaičių jos autoriams – ir dar daug, daug kam – buvo svarbiausias? Ar tik jos pabaigoje pateiktasis – 1:1,1. Iš operatyvinių kovinių nuostolių didžiąja dalimi sprendžiama apie valstybėje pasiektą karo meno lygį, vadų kompetetingumą, asmeninės sudėties išmokymą. Kokia kaina sumokėta – pagal tai nustatoma valstybės politinės ir karinės vadovybės atsakomybė, klostosi šalies reputacija pasaulio visuomenės akyse.
Gal todėl kuriems generolams ir tokio santykio pasirodė maža. Antai minint Pergalės 70-metį per TV nuskambėjo naujiena: Gynybos ministerijos naujausi duomenys nuvainikuoja Vakarams pataikaujančių liberalų mitą, neva SSRS gyvosios jėgos nuostoliai buvo didesni negu nacistinės Vokietijos. Laidos svečias generolas Aleksandras Kirilinas (Gynybos ministerijos valdybos viršininkas, „Netekčių knygos” redaktorius) pareiškė: jeigu skaičiuotume tik kritusius sovietinių ir hitlerinių kariuomenių kautynėse, tai hitlerininkų ir jų sąjungininkų žuvo 207 900 daugiau negu sovietinių kareivių ir karininkų. Išbraukus iš kovinių nuostolių skilties vokiečių koncentracijos stovyklose numarintus 2,7 milijono sovietinių belaisvių (vokiečių belaisvių mirė nepalyginti mažiau) kariavusių pusių nuostolių santykis susilygintų… Tą patį apie vokiečių nuostuolius generolas pakartojo ir vienai federalinei naujienų tarnybai: „naujausiais duomenis, viršijo sovietinės kariuomenės nuostuolius.”
Tuo tarpu nepriklausomi istorikai vėl sukilo. Atkakliausiai su generolais tada susikovė ir dabar tebekariauja buvęs Karo mokslų akademijos docentas Levas Lopuchovskis (tarnavo SSRS raketinėse pajėgose, vadovavo pulkui, o brandžių metų sulaukęs istoriku tapo, jo paties žodžiais, norėdamas kadaise sužinoti kariavusio tėvo likimą ir išgirdęs jam sakoma: „Kapitone, neprasidėk, nes gali surasti visai ne tai, ko ieškai, ir tada gailėsies visą gyvenimą”). Net rašė abiems Rusijos prezidentams – Dmitrijui Medvedevui ir Vladimirui Putinui: „Neleiskite klastoti!” Skelbė atvirus laiškus. Jį kaltino kėsinimusi įžeisti kai kurių Gynybos ministerijos pareigūnų garbę ir orumą…
Trumpai sakant, Lopuchovskis atskleidė, kad „Netekčių knygoje” pateiktas vokiečių profesoriaus (laikomas autoritetingiausiu šios srities tyrėju) skaičius 5 318 000 rodo ne Vokietijos kare su SSRS žuvusiuosius, o Vokietijos kovinius demografinius nuostolius visuose Antrojo pasaulinio karo teatruose (Rüdiger Overmans. Deutsche militärische Verluste im Zweiten Weltkrieg). Profesoriaus duomenimis, Rytų fronte Vokietija neteko 3,5-4 milijonų karių (įskaičiuojant ir mirusius nelaisvėje). Oficialiais Vokietijos vyriausybės duomenimis, ginkluotosios pajėgos neteko 4 192 tūkstančių karių.
Lopuchovskis nuogąstavo, kad ši klastotė nepakliūtų į pradedamą rengti 12-os tomų „Didžiojo tėvynės karo 1941-1945 m. istoriją”. 2015-aisiais jis atsivertė pirmąjį tomą ir perskaitė: „Tyrimais nustatyta, kad bendri vermachto negrįžtamieji nuostoliai sovietų-vokiečių fronte nuo 1941 m. birželio 22 d. iki 1945 m. gegužės 9 d. sudarė 8 876,3 mln. (taip tekste – Lopuchovskio pastaba) kareivių ir karininkų (kai kurių vokiečių istorikų duomenimis – 5,3 mln.)…” Kaip generolo Krivošejino knygoje: sovietų-vokiečių fronte Vermachto patirti demografiniai nuostoliai (5 965,9 tūkstančio) yra 666 tūkstančiais… didesni negu visi vokiečių nuostoliai Antrojo visuose pasaulinio karo frontuose.
„Netekčių knygoje” skaitome: palyginę Vokietijos su sąjungininkais ir Sovietų Sąjungos patirtus visus – karių ir civilių gyventojų – demografinius nuostolius (atitinkamai 11,9 mln. ir 26,6 mln. žmonių), matome, kad SSRS karo metais prarado žmonių 2,2 karto daugiau, negu Vokietija ir jos sąjungininkai. Fašistinėje Vokietijoje iš visų kare žuvusiųjų daugiau kaip pusė buvo kariai. Tuo tarpu SSRS koviniai demografiniai nuostoliai (8,7 mln.) sudaro vieną trečdalį visų netekčių, o likusią dalį (17,9 mln.) sudaro netektis civilių gyventojų, kurių daugumą hitlerininkai numarino jų vykdyto genocido metu.
Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Tiesiai nepasakoma, bet juk ir skaitytojai – nemaži. Kaip primena BBC žurnalistai, nepriklausomi istorikai seniai atkreipė dėmesį į SSRS, o vėliau Rusijos vadovybės politinį suinteresuotumą mažinti kovinius nuostuolius („ne taip blogai vis dėlto kariavome”) ir didinti bendruosius („štai kokią kainą sumokėjome už žmonijos išgelbėjimą nuo fašizmo”. Nepriklausomi istorikai neigia kovinius demografinius nuostuolius – 8,7 milijono ir SSRS bendrąjį demografinį nuostolį – 26,6 milijono (kaip jis buvo apskaičiuotas – atskira kalba). Viktoras Zemskovas manė, kad šių skaičių paskelbimu prasidėjo „propaganda apie ypatingą Didžiojo tėvynės karo pobūdį, karą, kuriame gyventojų prarasta nepalyginti daugiau negu karių”.
Istorikas archyvininko, karo archeologijos žurnalo („Военная археология”) redaktoriaus Sergejaus Sadovnikovo nuomonė: „Tikrieji koviniai nuostoliai yra daug didesni – gali būti, net du kartus.” Net nuo valdiškųjų istorikų labai nenutolstantis Aleksandras Isajevas pripažįsta, kad Grigorijaus Krivošejino vadovaujamų autorių pateikti duomenys (jis vadina juos oficialiais) „deja, yra sumažinti” ir linksta pasikliauti dviem autoriais, nurodantiems „labiau pagrįstą tų nuostolių dydį” – 10,9 milijono. O štai trys autoriai – Viktoras Zemskovas, Igoris Ivlevas ir Levas Lopuchovskis vienu balsu teigia, esą Raudonosios armijos negrįžtamieji nuostoliai yra nuo mažiausiai 11,5 milijono iki daugiau kaip 16,5 milijono karių.
(Karo istorikas generolas pulkininkas Dmitrijus Volkogonovas (sovietinės kariuomenės vyriausiosios politinės valdybos viršininko pavaduotojas, vėliau SSRS gynybos karo istorijos instituto viršininkas, Rusijos prezidento Boriso Jelcino patarėjas ir kita, mirė 1995 metais) turėjo galimybę valstybiniuose archyvuose šeimininkauti kaip namų bibliotekoje (beje, joje sukauptus dokumentus duktė perdavė JAV kongreso bibliotekai). Parašė apie 30 knygų, tarp jų visų SSSR vadovų politines biografijas. Volkogonovas teigė, kad SSRS karo metais negrąžinamai prarado 16,3 milijono karių (3,2 karto daugiau nei Vokietija), o pridėjus žuvusius taikius gyventojus, partizanus, pasipriešinimo kovotojus žuvo ne mažiau kaip 25-26 milijonai žmonių.)
Rusiško skaičiavimo naconaliniai ypatumai
Rusijos tyrėjams iš tiesų keblu rasti tiesą, nes Sovietinėje kariuomenėje apskaita, kaip pripažįstama, šlubavo ir karo pabaigoje. O vadinamuoju pradiniu karo periodu, RKKA traukiantis prie katastrofos krašto, buvo visiškai padrika. 6 dešimtmetyje buvo sunaikinti beveik visi RKKA eilinių ir atsargos prievolininkų įskaitos dokumentai, iki šiol tyrėjams neleidžiama susipažinti su archyvuose slepiamais kitais dokumentais. Antai po karo liko duomenys apie daugiau kaip apie 7 milijonu dingusių be žinios karių asmens duomenys – karinių dalinių vadų pranešimuose (1 720 951) ir karinių komisariatų įskaitos dokumentuose (5 435 311).
Generolas Kirilinas (tas – siūlęs išbraukti mirusius nelaisvėje iš kovinių demografinių nuostolių) prieš dešimt metų interviu „Echo Moskvy” tvirtino, kad dingusieji be žinios neabejotinai įtraukiami į kovinius negrįžtamuosius nuostuolius. Bet ne demografinius. Kai 937 tūkstančiai dingusiųjų išlaisvintose nuo okupantų teritorijose buvo pašaukti antrą kartą, tokiu skaičiumi buvo sumažinti demografiniai nuostoliai.
„Netekčių knygos”(2009) autorių pateiktame abiejų kariavusių šalių nuostolių palyginime esama skilties „nukauta, mirė nuo žaizdų ir ligų, dingo be žinios, nekovinis nuostolis” (6 885,1 tūkst.). Kaip sužinoti, kiek vienų, nukautųjų ir mirusiųjų, ir kiek kitų, dingusiųjų be žinios? Iš 1993 metų generolo Krivošejino „Slaptumo žymės nelikus” sužinome: nukauta, mirė nuo žaizdų 6 329,6 tūkstančio; mirė nuo ligų, dėl nelaimingo atsitikimo, nuteisus mirties bausme – 555,5 tūkstančio, iš viso – 6 885,1 tūkstančio karių. Taigi dingusiųjų be žinios – 0. 1993 metų leidime matome skiltį „dingo be žinios, pateko į nelaisvę, nebuvo įtraukti į nuostolių apskaitą pirmaisiais karo mėnesiais” – 4 559 tūkstančiai. 2009 metų leidime randame tik „pateko į nelaisvę” – 4 559 tūkstančiai, iš jų 2 723 tūkstačiai mirė, 1836 tūkstančiai išgyveno (pastarųjų 180 tūkstančių liko svetur); nurodoma ir 937 tūkstančiai antrą kartą pašauktųjų, bet jų prie nieko nereikia pridėti). Dingusiųjų be žinios nėra.
2009 metais tuometis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasakė, kad dingusiais be žinios laikomi 2,4 milijono karių. Kitais metais „Netekčių knygoje” rasta vietos ir 1 783,3 tūkstančio dingusių be žinios karių. „Daugelis nepriklausomų istorikų mano, kad iš tikrųjų dingusių be žinios karių skaičius gerokai didesnis už oficialiai skelbiamą”, – teigia jiems pritariantis Sergejus Sadovnikovas.
Dmitrijus Medvedevas. EPA – ELTA nuotr.
2011 metais Budapešte vykusioje tarptautinėje konferencijoje Antrojo pasaulinio karo aukų apskaitos dalyku vienas Rusijos federalinės archyvų tarnybos vadovų paaiškino, kaip buvo nustatytas civilių gyventojų netekties SSRS mastas – 26,6 milijono. Kadangi karo metais neįmanoma buvo surinkti duomenų apie civilių gyventojų netekimą, specialistai pasitelkė tam reikalui sukurtą metodiką. Pagal ją nustatė, kad 1941 metų viduryje šalyje gyveno 196,7 milijono žmonių,o 1945 metų pabaigoje gimusių iki karo pradžios buvo 159, 5 milijono. Šalis neteko 37,2 milijono gyventojų. Buvo apskaičiuota, kad pagal 1940 metais buvusį žmonių mirtingumą 1941-1945 metais bus numirę 11,9 milijojo žmonių. Prie šio skaičiaus pridėjo karo metais gimusius ir jo eigoje mirusius vaikus (1,3 mln.).
Istorikas Viktoras Zemskovas paliko ainiams (mirė 2015 metais) skaičiavimą, kurį galima pavadinti jo paties parašytais žodžiais „Ylos maiše nepaslėpsi”. Palyginęs gyventojų surašymo 1939 ir 1959 metais duomenis: „Ylos maišė nepaslėpsi.” 1939 metais SSRS moterų gyveno apie 7,2 milijono daugiau negu vyrų (visų amžių). Pokariu gyventojų skaičius šalyje didėjo labai smarkiai – po 3 milijonus ir daugiau per metus ir berniukų gimė daugiau (bendras prieaugis – beveik 50 milijonų), bet 1959 metais moterų ir vyrų skaičiaus skirtumas siekė 20,7 milijono, tai yra palyginti su prieškario surašymu padidėjo 13,5 milijono žmonių. Paskesnių surašymų duomenimis, prie 1939 metais buvusio moterų ir vyrų skaičiaus skirtumo (7,2 milijono) kiek priartėta, bet 1989 metais to skirtumo padidėjimas dar buvo 8,8 milijono žmonių.
Istorikas skaičiavo toliau: patikėję oficialiai skelbiamu 8 668 400 karių netekimu ir turėdami galvoje nurodomą visą SSRS demografinį praradimą – 26,6 milijono žmonių, turėtume pripažinti, kad šalis karo metais nustojo apie 18 milijonų civilių gyventojų. Akivaizdu, kad vyrams kariaujant tarp likusiųjų namuose didesnę dalį sudarė moterys, tad ir tarp civilių aukų jų turėtų būti ne mažiau kaip pusė, leiskime, 10 milijonų. Jeigu jų iš tikrųjų būtų tiek netekta, o karių būtų prarasta tiek, kiek oficialiai skelbiama, tai moterų ir vyrų skirtumas ir po 1945 metų būtų išlikęs daugiau mažiau toks pat kaip ir prieš karą (7,2 milijono). Tuo tarpu tas skirtumas 1959 metais siekė 20,7 milijono. Iš to istorikas daro išvadą: akivaizdu, kad civilių gyventojų nuostoliai buvo mažesni negu karių arba bent apylygiai, o ne du kartus didesni, kaip oficialiai teigiama.
Zemskovas padarė išvadą, kad SSRS per karą neteko apie 16 milijonų žmonių, iš jų 11,5 milijono karių ir 4,5 milijono civilių gyventojų. Jo skaičiavimu, 1945 metų pabaigoje iki karo gimusių gyventojų skaičius buvo sumažėjęs apie 38 milijonų žmonių (su emigravusiais), įskaičiuojant karo metais gimusius, tačiau jo pabaigos nesulaukusius vaikus. Kitas istorikas, Igoris Ivlevas, apskaičiavo, kad karo metais šalis neteko 52 milijonų gyventojų.
2017 metų vasarį Rusijos valstybės dūmoje buvo pristatytas pranešimas dėl dingusių be žinios Tėvynės gynėjų likimo nustatymo projekto, kurį rengiant buvo atliktas gyventojų skaičiaus mažėjimo 1941 – 1945 metais tyrimas. Išslaptintais SSRS valstybinio plano komiteto duomenimis, Antrojo pasaulinio karo metais šalies gyventojų skaičius sumažėjo 52 812 tūkstančių žmonių (Ivlevas). Tais metais, skaičiuojama, savo mirtimi mirė iš viso 10 833 tūkstančiai žmonių (iš to skaičiaus – 5 760 tūkstančių vaikų iki 4 metų amžiaus). Dėl karo veiksnių netekta 41 979 417 žmonių; Iš jų negrąžinami nuostoliai – daugiau kaip 19 milijonų tarnavusių kariuomenėje ir apie 23 milijonai civilių gyventojų.
Kremliaus bokštai
„Kiek tau, Rusija, kainavo 1945 metų Pergalė, – klausia pasaulinio garso menotyros profesorius iš Sankt Peterburgo Nikolajus Nikulinas savo „Karo prisiminimuose”, parašytuose 7 dešimtmetyje (išleista 2008) – Oficialiais duomenimis – 20 milijonų žuvusių, nedraugų duomenimis – 40 milijonų ir dar daugiau. To neįmanoma įsivaizduoti! Paguldyti petys į petį jie gulėtų nuo Maskvos iki Vladivostoko.” Jaunas seržantas nužygiavo iki Berlyno, buvo keturis kartus sužeistas, daug matė ir girdėjo. Antai Leningrado fronte vieno korpuso vadui pasakę: „Generole, negalima atakuoti šitos aukštumos, mes paguldysime galybę žmonių ir nieko nelaimėsime. Tas atkirtęs: „Pamanykite, žmonės! Žmonės – tai dulkės, pirmyn!” Šitas generolas, autoriaus žodžiais, nugyveno ilga gyvenimą ir pasimirė savo lovoje.
Paprastų kareivių tiesa kitokia nei generolų, bet tai – atskira tema.
Gynybos štabo atstovas spaudai kapitonas A. Dilda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Šiuo metu Lietuvos kariuomenėje koronavirusu (COVID-19) serga 28 sąjungininkų kariai bei 2 civiliai darbuotojai. Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo Viešujų ryšių vyr. karininkas kpt. Andrius Dilda Eltai taip pat patvirtino, kad šiuo metu nei vienam Lietuvos kariui virusas dar nėra nustatytas.
„Šio ryto, t.y. balandžio 2 d. 10.00 val. duomenimis, situacija dėl susirgimų COVID-19 virusu Lietuvos kariuomenėje yra tokia: 2 civiliai darbuotojai, 28 sąjungininkų kariai. 21 iš jų gydomas Lietuvoje, 7 evakuoti į savo šalis. Lietuvos kariams virusas nenustatytas“, – Eltai teigė Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo Viešujų ryšių vyr. karininkas kpt. A. Dilda.
A. Dilda sako, kad Lietuvos kariuomenė ir užsienio šalių kariai, esantys Lietuvoje, toliau laikosi ir vykdo įmanomų rekomenduojamų atsargumo ir prevencijos priemonių, siekdami maksimaliai apsaugoti karių sveikatą, tačiau taip pat privalo vykdyti paskirtas užduotis, susijusias su šalies gynyba.
A. Dilda pateikė ir papildomos informacijos dėl NATO eFP bataliono.
„Kovo 29 d. į NATO priešakinių pajėgų batalioną atvyko 9 karo medikai iš Vokietijos ir Kroatijos, kartu su savimi atsigabeno papildomą medicininę įrangą. Jie padeda užtikrinti tarptautinio bataliono karių sveikatos priežiūrą. Visų sergančių užsienio šalių karių gydymas ir karantinas yra vykdomas specialioje stovykloje Pabradės generolo Silvestro Žukausko poligone, todėl kontaktų tiek su nuolatinę privalomąją karo tarnybą atliekančiais, tiek su kovinį rengimą poligone vykdančiais kariais jie neturi“, – teigė jis.
Didžiosios Britanijos sąjungininkės sutartinai pareikalavo paleisti Irano sulaikytą tanklaivį, plaukiojantį su Jungtinės Karalystės vėliava.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas teigė surengsiantis konsultacijas su britais dėl Irano revoliucinės gvardijos užimto laivo. „Ir tai tik patvirtina tą, ką sakau apie Iraną: bėdos, vienos bėdos“, – Jungtinių valstijų vadovas penktadienį Baltuosiuose rūmuose sakė susirinkusiems žurnalistams.
Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretorius Jeremy’is Huntas teigia, kad Teherano įvykdytas tanklaivio sulaikymas liudija apie „nerimą keliančius signalus, kad Iranas savo neteisėtu ir destabilizuojamu elgesiu galimai renkasi pavojingą kelią“.
Incidentas įvyko netrukus po to, kai britams priklausančio Gibraltaro teismas pratęsė prieš dvi savaites areštuoto Irano tanklaivio sulaikymą. Iraniečių laivas sulaikytas dėl įtarimų pažeidus Europos Sąjungos Sirijai taikomas sankcijas.
Pasak britų kabineto nario Jameso Brokenshire’o, Londonas vis dar bando užmegzti diplomatinius kontaktus su Teheranu dėl incidento Persijos įlankoje.
Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos teigimu, Irano veiksmai „trukdo būtinam įtampos Persijos įlankoje sumažinimui“. „Raginame Irano valdžios atstovus nedelsiant paleisti laivą ir jo įgulą bei gerbti laisvos laivybos Persijos įlankoje principus“, – skelbia Prancūzijos URM.
Donaldas Trampas tvirtina, kad JAV ir sąjuningininkių ryšiai nesugriaunami. EPA – ELTA nuotr.
Ceremonijoje, skirtoje paminėti 75-ąsias sąjungininkų pajėgų išsilaipinimo Normandijoje per Antrąjį pasaulinį karą metines, kalbėdamas JAV prezidentas Donaldas Trumpas sakė, kad ryšys tarp Amerikos ir jos sąjungininkių, „užmegztas Antrojo pasaulinio karo mūšio įkarštyje“, yra nesugriaunamas.
D. Trumpas kalbėjo JAV karių kapinėse Normandijoje. Prezidentas pradėjo pagerbdamas apie 60 JAV karo veteranų, atvykusių dalyvauti minėjimo ceremonijoje Normandijoje.
„Jūs esate šios tautos pasididžiavimas, ir mes dėkojame jums iš visos širdies“, – sakė D. Trumpas ir pridūrė, kad Normandijoje kovoję JAV kariai „kovėsi ne dėl kontrolės ir dominavimo, bet kovojo už laisvę, demokratiją ir savivaldą“.
„Tie, kurie čia kovojo, iškovojo ateitį mūsų tautai, išlikimą mūsų civilizacijai, ir parodė mums, kaip mylėti, branginti ir ginti mūsų gyvenimo būdą šimtmečiams į priekį. Telaimina Dievas mūsų puikius veteranus, telaimina Dievas mūsų sąjungininkes ir „D dienos“ didvyrius, ir telaimina Ameriką“, – teigė JAV vadovas.
Ketvirtadienį Normandijoje minimos 75-osios sąjungininkų pajėgų išsilaipinimo metinės, čia šią dieną rengiami įvairūs renginiai. 1944 m. birželio 6 d. prasidėjo sąjungininkų pajėgų išsilaipinimas Prancūzijos Normandijos pakrantėje. Tai buvo didžiausias įsiveržimas iš jūros į sausumą, istorijoje vadinamas „D dienos“ vardu.
Tą dieną Normandijoje išsilaipino daugiau kaip 150 tūkst. JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Kanados, Lenkijos ir kitų šalių karių. Išsilaipinimas Normandijoje pakeitė Antrojo pasaulinio karo eigą.
Praėjus dienai po neįprastai nedarnaus Didžiojo septyneto (G7) šalių lyderių susitikimo, po kurio JAV prezidentas Donaldas Trumpas iškoneveikė kitas dalyves, pirmadienį jis toliau tęsė kandžius žodinius išpuolius prieš kai kurias artimiausias savo šalies sąjungininkes, skelbia „Deutsche Welle“.
Singapūre esantis JAV prezidentas tviteryje paskelbė virtinę naujų piktų pranešimų, nukreiptų prieš Europos Sąjungą, Kanados ministrą pirmininką Justiną Trudeau ir NATO sąjungininkes, įskaitant Vokietiją.
„Sąžininga prekyba dabar bus vadinama kvailių prekyba, jei ji nėra abipusė“, – rašė D. Trumpas ir taip pat kritikavo Europą, teigdamas, kad „JAV padengia beveik visas NATO išlaidas, kad padėtų apginti šalis, kurios vėliau nulupa iš Amerikos prekyboje“.
Prezidentas ypač išskyrė Vokietiją dėl jos įmokų NATO.
„Vokietija moka 1 proc. (lėtai) nuo BVP. Tuo tarpu mes mokame 4 proc. daug didesnio BVP“, – rašė politikas.
Kadaise, kai universiteto studijų pabaigoje teko atplušėti tris mėnesius sovietinėje karinėje stovykloje prie Pabradės, rusas karininkas papasakojo baisų nutikimą. Stovykloje uždarytuosius sekmadieniais buvo leidžiama lankyti artimiesiems ir draugams, ir štai vieną tokį aplankė tuo metu Lietuvoje viešėję jo giminės iš Amerikos.
„Jūs įsivaizduojat – į karinį objektą atvažiavo amerikiečiai – mūsų prakeiktieji priešai (naši zakliatyje vragi)“, – piktinosi sovietinis karininkas.
Logišką išvadą buvo nesunku padaryti – jeigu mūsų okupantų prakeiktieji priešai niekada nepripažino šios okupacijos teisėtumo, tai jie yra mūsų draugai. Aš ir dauguma ten ne savo noru suvarytų lietuvių šią išvadą seniai buvo pasidarę. Bet buvo tada, o yra ir dabar, lietuvių, aiškinančių, kad mažytė Lietuva savarankiška būti negali: ji bus valdoma jeigu ne rusų, tai amerikiečių – tai koks skirtumas?
