Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Ryga, balandžio 5 d. (ELTA). Latvijos Saeima priėmė įstatymą dėl privalomosios karo tarnybos, pirmasis šaukimas numatytas šią vasarą.
Tai trečiadienį pranešė portalas „rbc.ua“.
Įstatymas buvo priimtas 68 balsais, 11 deputatų balsavo prieš, penki susilaikė. Į nacionalinės gynybos tarnybą 11 mėnesių laikotarpiui bus šaukiami vyrai ir moterys nuo 18 iki 27 metų amžiaus. Galima atlikti civilinę arba alternatyviąją tarnybą.
Jeigu Latvijos pilietis šaukimo metu mokosi, jis turės atitarnauti baigęs mokyklą.
Tarnyba taip pat gali būti atidėta, pavyzdžiui, dėl vaiko priežiūros ar dėl šeiminių aplinkybių. Į karo tarnybą nebus šaukiami piliečiai, kurie jau yra ją atlikę užsienyje. Tokie asmenys gali kreiptis dėl savanoriškosios tarnybos. Vengimas atlikti karinę tarnybą užtraukia baudžiamąją atsakomybę.
Šiemet bus pašaukta 300 jaunuolių, 2024 metų sausį – dar 300. Jie bus savanoriai. Ateityje planuojama siųsti šaukimus naudojant kompiuterinę programą, kuri atsitiktinai atrenka žmones proporcingai kiekvieno Latvijos regiono gyventojų skaičiui.
Anksčiau buvo pranešta, kad Latvijos ministrų kabinetas pritarė privalomosios karo tarnybos įvedimui vyrams ir savanoriškosios moterims.
Prie Krašto apsaugos ministerijos Vilniuje. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos viršininkas Arūnas Balčiūnas mano, kad būtų prasminga svarstyti įstatymo, numatančio šaukimą į privalomą karinę tarnybą, reglamento pokyčius. Kariuomenės atstovas atkreipia dėmesį, kad dabartinis įstatymas numato labai daug išimčių, leidžiančių atidėti privalomą karinę tarnybą. Visgi, pasak jo, jeigu tikslas yra, kad visi Lietuvos piliečiai turėtų būti pasirengę ginti valstybę, tai jo ir reikėtų siekti.
Savo ruožtu Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas įsitikinęs, kad vienintelis tvarus šios problemos sprendimo būdas – visuotinis privalomos karo tarnybos įvedimas po mokyklos. Politikas tikina prie šios idėjos ketinantis grįžti dar šioje Seimo sesijoje.
Kariuomenės atstovas: yra labai daug išimčių, kurios leidžia atidėti privalomą karinę tarnybą
„Šiuo metu yra įstatymas, kuris numato šaukimo tvarką ir atidėjimo galimybes. Tai tuo įstatymu, tuo reglamentavimu mes ir vadovaujamės. Taip, mūsų pastebėjimas yra toks, kad yra tikrai daug karo prievolininkų, kurie patenka į šaukiamųjų sąrašus, bet toliau nepradeda procedūrų“, – Eltai teigė A. Balčiūnas.
Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos viršininkas akcentuoja, kad įstatymas numato daugybę išimčių, dėl kurių šauktiniai gali atidėti privalomą karinę tarnybą.
„Nemaža dalis dėl studijų atideda, dėl sveikatos netinkamumo, dėl šeimyninių priežasčių ir t.t. Jeigu jūs pasižiūrėsite į karo prievolės įstatymą, ten 15 punktų yra išvardintų, pagal kuriuos tarnyba gali būti atidedama: ir teisėjai, ir prokurorai, ir vidaus reikalų pareigūnai, žvalgybos pareigūnai irt.t. Tai jeigu yra politinė valia, kad mūsų piliečiai visi arba dauguma iš jų pasirengtų valstybės gynybai, tai ta linkme ir turėtume eiti“, – sakė jis.
A. Balčiūnas teigia, kad prieš įsivardinant, ką įstatyme reikėtų tobulinti, reikėtų atlikti išsamią analizę.
Lietuvos kariuomenės dieną – iškilmingas karių paradas Vilniaus Katedros aikštėje
„Norint pasakyti, ką konkrečiai reikėtų tobulinti, reikėtų atlikti turbūt gilesnę analizę ir tada vis tiek reikėtų, kad būtų priimtas politinis sprendimas. Čia ne karo prievolės tarnybos klausimas, ką reikėtų tobulinti. Bet stebėjimą, analizę, tai taip, reikėtų atlikti, įvertinti šiuolaikinę šiandienos saugumo situaciją, kas darosi aplinkui“, – sakė Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos viršininkas.
A. Balčiūnas taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Konstitucijoje aiškiai parašyta, jog Lietuvos piliečiai privalo atlikti karo arba alternatyviąją tarnybą.
„Jeigu mūsų piliečiai visi turi būti pasirengę ginti valstybę, tai link to ir turime eiti, sudaryti sąlygas, kad visi atliktų tarnybą. Kaip ir Konstitucija pasako, kad tai visų pareiga“, – pabrėžė jis.
L. Kasčiūnas: visuotinis privalomas šaukimas – vienintelis tvarus sprendimo būdas
Tuo tarpu L. Kasčiūnas mano, kad tvariausias šios problemos sprendimo būdas būtų privalomos karo tarnybos įvedimas jaunuoliams iškart po mokyklos. Nes, pasak jo, susiaurinus šiuo metu įstatyme numatytas išimtis, problema būtų išspręsta tik laikinai.
„Be jokios abejonės, tvariausias sprendimas šitos problemos būtų visuotinio šaukimo įvedimas. Aš ir mūsų politinė jėga pasirašant partijų susitarimą deklaravome, kad esame už visuotinį privalomą šaukimą jaunuoliams po mokyklos. Tai pats tvariausias sprendimas būtų toks, tai išimčių problematika išsispręstų automatiškai“, – Eltai teigė NSGK pirmininkas.
Lietuvos kariuomenės dieną – iškilmingas paradas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Esu pasiruošęs diskutuoti apie tai ir judėti privalomo šaukimo kryptimi. Manau, tai pats geriausias ir teisingiausias sprendimas, kuris atituktų ir visuotinės gynybos principą. Aišku, tai užtruks laiko, nes čia reikia resursų, bet mes esame pasiruošę tai daryti“, – savo poziciją išsakė jis.
L. Kasčiūnas teigia dar šioje Seimo sesijoje ketinantis vėl grįžti prie diskusijos dėl visuotinės privalomos karo tarnybos įvedimo.
„Manau, kad dabar yra puiki proga grįžti prie idėjos per tam tikrą laiką, pereinamąjį laikotarpį, įvesti privaloma karo tarnybą. Tai dar šioje Seimo sesijoje pažadu grįžti bent jau rimtam pokalbiui apie tai“, – patikino jis. Vilniaus gatvėmis žygiuoja Lietuvos kariuomenė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Visgi, politiko teigimu, jei Krašto apsaugos ministerija (KAM) ir kariuomenė konkrečiai įsivardintų, kokios įstatyme numatytos išimtys kelia daugiausiai problemų, galima būtų svarstyti ir apie šaukimo į privalomą karo tarnybą reglamentavimo pakeitimus.
„Jeigu labai aiškiai, konkrečiai KAM ir kariuomenė pasakytų, kokios išimtys yra trukdančios pakviesti, kiek yra poreikis, tai mes irgi esame pasirengę tas išimtis mažinti. Bet tas išimčių kamšymas, manau, nėra tas tvarus sprendimas“, – akcentavo politikas.
„Ir nepamirškime, kad yra ir naujos strateginės grėsmės. Ne tik reikia sakyti, kad trūksta jaunimo, kuris norėtų tai daryti, bet ir motyvuoti.
Reiškiasi, ir kariuomenė, ir KAM turi būti aktyvesni mokyklose, turi būti aktyvesni skleidžiant tarnavimo, įsipareigojimo Lietuvai idėją. Kitos šalys labai taiko tokią proaktyvią karinės tarnybos populiarinimo koncepciją. Aš siūlyčiau irgi apie tai labiau pagalvoti“, – pridūrė jis.
Tarnybą pradeda pirmieji 2017 metų šaukimo į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą kariai. Balandžio 18 dieną 72 šauktiniai tarnybą pradės į Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo batalione Vilniuje, o balandžio 24 d. Lietuvos kariuomenės Mokymo ir doktrinų valdybos Kovinio rengimo centro Operacinės aplinkos kuopoje Pabradėje tarnauti pradės 153 kariai.
Pamaitinsime visą kariuomenę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kiti šių metų nuolatinės privalomosios pradinės karinės tarnybos karių išvykimai į Lietuvos kariuomenės dalinius vyks etapais visus metus, paskutinieji išvykimai į tarnybos vietas šiais metais suplanuoti gruodžio pradžioje. Šiais metais nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą atlikti bus pašaukti 3 537 karo prievolininkai.
Balandžio 14 d. duomenimis, savo noru atlikti tarnybą jau pareiškė beveik 1 400 jaunuolių, iš jų – per 80 merginų, o iš patekusiųjų į sąrašus karo prievolininkų apie 1 500 yra pateikę prašymus atlikti tarnybą pirmumo tvarka.
Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė įstatymus, kurie užtikrins pastovų šaukimą į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą ir įtvirtins mišrios kariuomenės modelį.
Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo, Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo bei Karo prievolės įstatymų pataisos Prezidentės iniciatyva parengtos pritarus Valstybės gynimo tarybai (VGT).
Lietuvos kariuomenė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prezidentės vadovaujama VGT yra nutarusi, kad į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą kiekvienais metais būtina pašaukti po 3500–4000 karių. Praėjusiais metais atnaujinus privalomąją karo tarnybą visi pirmieji 3 tūkstančiai pirmųjų šauktinių buvo savanoriai.
Tarnybą atlikę kariai jau išleidžiami į atsargą, o į jų vietą stoja nauji šauktiniai. Šiuo metu ryžtą tarnauti Tėvynei yra išreiškę daugiau kaip 3800 jaunuolių.
Įstatymų pataisos leis greičiau užpildyti reguliarias karines pajėgas ir suformuoti reikalingą parengtąjį karių rezervą.
Privalomas šaukimas į pradinę karo tarnybą, mišrus kariuomenės modelis, kai kariuomenę sudaro profesionalai ir šauktiniai, sukuria glaudesnį visuomenės ir kariuomenės ryšį. Jis padeda geriau suprasti pasirengimo visuotinei gynybai, kaip efektyviausio atgrasymo, būtinumą.
Visuomenės apklausos rodo, kad nuolatinį privalomą šaukimą į kariuomenę palaiko 68 proc. apklaustųjų, o 75 proc. pritaria artimo žmogaus sprendimui savanoriškai atlikti pradinę karo tarnybą.
Įstatymų pataisos įsigalios nuo šių metų rugsėjo 1 dienos.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Vieneri metai, kai tarp mūsų nėra kolegos Jurgio Loibos (1957-2015).
Mūsų karta atėjo į redakcijas skardenant komunistinės propagandos trimitams, bet Jurgis nė iš tolo nebuvo ideologinio fronto kareivis, kaip tada vadino žurnalistus. Studentaudamas jis teikdavosi ateiti į marksizmo paskaitas, bet vakarais klausydavosi Amerikos ir kitų slopinamų balsų. Tikrąja to žodžio prasme nesiskirdavo su Marku Tvenu ir O‘Henriu (vienas ar kitas tomas visada būdavo sakvojaže). Geriausiai iš mūsų kurso išmanė Antikos literatūrą ir skaitė draudžiamus sovietinius rašytojus. Garbino bitlus ir nevengė šiokios tokios bohemos.
Draudimų sukaustytoje komunistinėje spaudoje būta dviejų gerų dalykų: žanrų ir laisvės rašyti savo stiliumi. Jurgiui niekas netrukdė sekti Marko Tveno mokymu, kad humoristiniame apsakyme svarbiausia yra ne kas parašyta, o kaip. Dar savo karjeros pradžioje „Vakarinėse naujienose“ turėjo visą laikraščio puslapį visokioms linksmybėms, su malonumu pats jame šmaikštavo ir linksmų plaučių aktyvui leido.
Taip susiklostė, kad Jurgiui dvejus metus teko vilkėti tikro kareivio uniformą.
Šaunus buvo kareivis!
Štai mūsų Jurgis, sovietinės kariuomenės jaunesnysis seržantas, atsisagstęs viršutines seno pavyzdžio palaidinės sagas, vienplaukis, žygiuoja pagrindine Sovietų Lietuvos sostinės gatve – Lenino prospektu nešinas kibiru, kuris pusiau tuščias, pusiau pilnas naminio alaus…
Jaunesniojo seržanto kalenantis „ginklas“ buvo rašomoji mašinėlė. Spausdino ataskaitas ir kitokius slaptus popierius, o „laisvalaikiu“ – sovietų nelabai mėgstamą Michailą Bulgakovą…
Tarnavo linksmai ir su daugybe nuotykių. Žinoma, tie nuotykiai neprilygo Šveiko ar kito šaunaus kareivio – Ivano Čonkino žygiams, bet buvo verti plunksnos. Raginamas jos imtis vieną kartą ir ėmėsi. Tiesa, pradėjo nuo rimtesnių dalykų, nuotykius atidėjęs kitiems kartams.
Liko tikras rankraštis, kai kur sunkiai įskaitomas, ir gali būti – dar tik juodraštis, kurio švariai perrašyti nespėjo.
Leonas Jurša
XXX
Jurgis LOIBA
Kaip aš tarnavau politotdele
Taip jau atsitiko, kad tolimaisiais 1981-1983 metais man teko tarnauti sovietų armijoje, ir ne bet kur, o LSSR karinio komisariato politiniame skyriuje – politodele (rus. Политотдел военного комиссариата Литовской ССР). Buvau jaunesnysis seržantas, spausdinau krūvas įvairiausių popierių, idiotiškų ir visai įdomių.
Žurnalistas Jurgis Loiba (1957 – 2015).
Respublikinis karinis komisariatas buvo ten, kur dabar įsikūrusi KAM. Jį sudarė 4 valdybos ir 4 skyriai – nuo 1-o iki 4-o, taip pat 7-as slaptasis ir politinis skyriai. Respublikiniam komisariatui buvo pavaldūs LTRS civilinis gynybos štabas ir 41 rajono karinis komisariatas.
Komisariate tarnavo du generolai ir 65 karininkai – visi pulkininkai ir papulkininkiai, be vieno majoro ir vieno kapitono. Taip pat mes – nelabai aiškus (gal papildomas?) ryšių mazgas (rus. нештатный узел связи). Ten buvo 4 radiotelegrafistai, du specialų ryšį aptarnaujantys vyrukai („засовцы“, nuo засекреченная связь), 2 braižytojai (чертежники) ir du raštininkai – 2-oskyriaus ir aš – politinio skyriaus (писарь в политотделе).
Dvi pastarosios tarnybos buvo kiečiausios. Apskritai, kiekvienas šauktinis ir kareivis svajojo tarnauti komisariate, gerai ten buvo ir karininkams.
Komisariate tarnavo 23 kareiviai, juos vadino „negrais“. Tai – juodadarbiai, reikalingi remonto darbams (tuo metu kaip tik vyko komisariato patalpų remontas) ir kitoms užduotims vykdyti. „Negrai“ neretai plušėdavo karininkų soduose, remontuodavo jų butus ir panašiai.
Jeigu aš anais laikais tiktai tiek būčiau išplepėjęs, to per akis būtų pakakę pasodinti mane ilga-a-am…
Tokia įžanga būtina, kadangi dabar jaunimas, o ir ne tik jis, ne ką žino apie šią gana svarbią bet kurios šalies gynybos sistemos grandį.
Na, o dabar apie patį politinį skyrių.
Sovietinių karių skulptūra, ilgai bjaurojusi istorinį Žaliąjį tiltą Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Skyriaus viršininkas, generolas majoras Konstantinas Gaurylius, vadovavo savo pavaduotojui – pulkininkui ir trims papulkininkiams, politinio skyriaus vyriausiesiems instruktoriams. Dar du civiliai tvarkė partinius popierius, ir galiausiai aš – visuomet apsmurgęs ir susivėlęs jaunesnysis seržantėlis.
Sėdėjau kambaryje vienas su keturiomis spausdinimo mašinėlėmis rusišku ir lietuvišku šriftais, dar man priklausė dauginimo aparatas.
Visas skyriaus personalas buvo tikrai neblogas (bent man), nebuvo justi nė kiek soldafoniško kvapo (kaip, beje, ir visame komisariate).
Įsikūrę mes buvome pastato antrame aukšte, ilgo kiliminiu taku padengto koridoriaus gale, šešiuose kabinetuose. Į mūsų „valdas“ praktiškai niekas neateidavo, išskyrus 2-o skyriaus viršininką pulkininką Pranevičių ir jo pavaduotoją papulkininkį Radzevičių (šių karininkų vardus, deja, per šitiek laiko pamiršau) – irgi puikius, linksmus žmones, didžiulius krepšinio fanus, nepraleidžiančius ne vienerių Kauno „Žalgirio“ krepšininkų rungtynių, nekalbant jau apie įnirtingas kautynes su CASK (Centrinio armijos sporto klubo) komanda.
Štai aš jau ir priėjau prie reikalo.
Jeigu ne šiedu 2-o skyriaus karininkai, na, suprantama, ir politotdelo viršininkas generolas Gaurylius, dar nežinia, ar būtų išvengęs mūsų krepšinio megažvaigždė Arvydas Sabonis sovietinės armijos kareivio batų, tiksliau CASK sportbačių ir uniformos su raudona žvaigžde.
O buvo taip.
CASK – anais laikais svarbiausias krepšinio klubas Sovietų Sąjungoje – imdavo į savo gretas kokį panorėjęs krepšininką. Klubo treneris Aleksandras Gomelskis, legendinis „Papa“, garsėjo savo ryšiais ir neribotomis galimybėmis. Turėjo, suprantama, nemažų galių ir Sovietų armijoje.
Taigi, „Tėtušis“ sumanė paimti į CASK „Sabą“. Dėjo nemažai pastangų, bet nepavyko. Tada nutarė veikti per SSRS gynybos ministeriją. Į karinio komisariato politotdelą pradėjo plūsti laiškai, pasirašyti paties Sovietų armijos politinės valdybos viršininko armijos generolo Aleksandro Jepiševo – lietuvių tiesioginio viršininko Maskvoje. Laiškuose buvo reikalaujama nedelsiant pašaukti į kariuomenę Arvydą Sabonį.
Man teko spausdinti atsakymus, tiksliau, kuo mandagiau atsirašinėti. Atsakymus kurpdavome trise – pulkininkas Pranevičius, papulkininkis Radzevičius ir aš. Galutinį mūsų variantą skaitydavo generolas Gaurylius, išbraukdavo ką arba prirašydavo, ir paskutinę termino dieną laiškas iškeliaudavo į Maskvą.
Maskvos vadai, pamatę, kad susirašinėjimu nieko nepeš, griebėsi sunkiosios artilerijos. Iš Maskvos atvyko grėsminga komisija mūsų politotdelo veiklos tikrinti. Svečiai nedviprasmiškai leido suprasti, kad tikrinimo išvados priklausys nuo to, ar šauktinis Sabonis bus atiduotas jiems. Jie netgi buvo pasirengę jį išsivežti kartu, be jokių biurokratinių vilkinimų.
Lietuva prieš šiuos veiksmus turėjo savo priešnuodį, savo „sunkiąją artileriją“. Tai buvo, suprantama, 2-o skyriaus viršininkas ir jo komanda. Jie turėjo tam tikrų svertų maskviečiams paveikti. Tam reikalui buvo pasitelkiami ir rajonų komisariatai. Žodžiu, komisijos būdavo priimamos labai vaišingai ir išvykdavo į Maskvą su lagaminais, kurių bendras svoris būdavo ne mažesnis nei „Sabo“, o gal net ir gerokai didesnis.
2-as skyrius kuravo visus naujokų šaukimo į kariuomenę reikalus, jo realios (nors ir neoficialios) galios buvo labai didelės, praktiškai neribotos.
Rajonuose naujokų šaukimas – tai juodas darbas, o „respublikoje“ – galutinis vadinamųjų komandų formavimas ir siuntimas į karinius dalinius. Nuo 2-o skyriaus tiesiogiai priklausė, kur vaikinukas tarnaus – ar Lietuvoje, Latvijoje, Kaliningrade, ar kur Šiaurėje prie poliarinio rato, ar kokioje dykumoje. Ar ant vandens, ar po vandeniu. Ar 2, ar 3 metukus. Ar, baisiausia, Afganistane – tada gi vyko tas gėdingas karas. Tiesa, iškart į Afganą neapsiplunksnavusių nesiųsdavo, nukreipdavo paprastai į Kazachiją, Alma Atą…
Suprantama, tėvai norėjo, kad jų sūnūs bent jau nepakliūtų į karą. Anuo metu į kariuomenę „ėmė“ ir studentus, baigusius pirmą kursą. Šio kontingento tėvai, tiksliau mamytės, buvo pasiruošusios didelėms aukoms, kad tik jų brangiausieji sūneliai tarnautų kuo arčiau namų.
Prisipažinsiu – ne vieną ir ne du, ir net ne vieną dešimtį sūnelių esu įkišęs šiltesnėn vieton. Pinigų nė karto neėmiau, nors siūlė, netgi įkyriai. Restoranai, lauknešėliai, baliukai – taip, buvo, bet ne aš juos iniciavau. Tėvai būdavo labai patenkinti viską taip pigiai sutvarkę. Juk sklido kalbos, ir pagrįstos (politotdelas gaudavo nemažai skundų), kad komisariatų darbuotojai prašo didžiulių sumų už savo „paslaugas“. Rajonų komisariatų darbuotojai vietose nedaug ką galėdavo padaryti, nes viskas priklausė nuo 2-o skyriaus, todėl jie lydėdavo savo šauktinius į Vilnių, suprantama, ne tuščiomis rankomis.
Įdomu, kaip būtų pakrypusi Kauno „Žalgirio“ ir viso Lietuvos krepšinio istorija, jeigu…
Sausio 7 d. Krašto apsaugos ministerijoje sudaryti 2016 metų šaukimo į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą sąrašai. Pagal juos šaukimo nurodymai bus išsiųsti 30 228 karo prievolininkams.
Sudaryti šaukimo sąrašai per dvi darbo dienas nuo jų sudarymo, t.y. sausio 11 dieną, bus paskelbti interneto svetainėje http://sauktiniai.kam.lt.
Spalio 26-oji – Didžiojo kunigaikščio Vaidoto mechanizuotajame pėstininkų batalione Rukloje – svarbi diena: į dalinį atvyksta 499 nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariai, kurie papildys jau per 1,1 tūkst. šiuo metu savanoriškai karo tarnybą atliekančių Lietuvos vaikinų ir merginų gretas.
Spalio 26-oji – Didžiojo kunigaikščio Vaidoto mechanizuotajame pėstininkų batalione Rukloje – svarbi diena: į dalinį atvyksta 499 nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariai, kurie papildys jau per 1,1 tūkst. šiuo metu savanoriškai karo tarnybą atliekančių Lietuvos vaikinų ir merginų gretas.
