Prie Vilniaus rajono rinkimų komisijos. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Policija tyrimo dėl prieš kelias savaites Vilniaus rajono savivaldybėje kilusio incidento dėl rinkimų dokumentų paėmimo nepradės.
Tai Eltai patvirtino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos poskyrio vedėja Julija Samorokovskaja.
„Buvome turėję pranešimą iš privataus fizinio asmens, kad vyksta konfliktas. Priimtas nutarimas nepradėti tyrimo“, – tvirtino J. Samorokovskaja.
Policijos atstovė teigė, kad dėl incidento Vilniaus rajono savivaldybėje skundų ar pretenzijų Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) nepateikė. Prie Vilniaus rajono rinkimų komisijos. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotrauka
ELTA primena, kad po antrojo savivaldos ir merų rinkimų turo, kovo 23 d., kilo incidentas Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) valdomoje Vilniaus rajono savivaldybėje, kai iš jos ketinta pasiimti rinkimų dokumentus. Paaiškėjo, kad savivaldybė nesuteikė transporto biuletenių išgabenimui į VRK, sklandžiam dokumentų pristatymui trukdė savivaldybės viešosios tvarkos pareigūnai. Kilus šurmuliui, į vietą atvyko VRK narė Olga Kilkinova, buvo iškviesta policija ir galiausiai biuletenius pavyko perduoti VRK.
LLRA-KŠS pasipiktino Vilniaus rajono mero rinkimų, kuriuose partijos atstovas Waldemaras Urbanas pralaimėjo socdemui Robertui Duchnevičiui, procesu. Partijos atstovai teigė, kad rinkimuose būta pažeidimų, jie piktinosi Šaulių sąjungos narių budėjimu rinkimų metu. Po VRK sprendimo patvirtinti R. Duchnevičiaus pergalę Vilniaus rajono mero rinkimuose LLRA-KŠS kreipėsi į teismą, prašydami balsų perskaičiavimo, tačiau teismas jų skundą atmetė.
Šaulių priesaikos Nepriklausomybės aikštėje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Penktadienį, minint 32-ąsias Nepriklausomybės atkūrimo dienos metines, Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje prisiekė nauji Lietuvos šaulių sąjungos nariai.
Lietuvos šaulių sąjungos iškilmingos rikiuotės ir priesaikos ceremonijoje prisiekė 2000 šaulių.
Tarp prisiekusių – Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir premjerė Ingrida Šimonytė.
Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, sveikindama priesaiką davusius šaulius, džiaugėsi, kad šios organizacijos gretos didėja, o tai rodo visuomenės brandą, kad vis daugiau piliečių supranta atsakomybę už savo šalį.
Pasak ministrės, Šaulių sąjunga valstybei visuomet ateina į pagalbą ten, kur jos labiausiai reikia.
„Šauliai kartu su mūsų pasieniečiais ir kariuomene stovėjo priešakinėse linijose, kai reikėjo gintis nuo Baltarusijos režimo organizuotos hibridinės atakos. Šauliai saugojo Lietuvos valstybės sieną, kai per ją veržėsi neteisėti migrantai, aktyviai talkino ir policijos pareigūnams keliuose pandemijos metu”, – teigė ministrė A. Bilotaitė.
Šaulių Pelėdų būrys smarkiai padeda ir informaciniame kare, siekiant atremti priešišką propagandą ir dezinformaciją.
Šaulių sąjunga – valstybės remiama sukarinta visuomeninė organizacija, vienijanti valstybės gyvenimui ir gynybai neabejingus žmones. Šauliškoms idėjoms visoje Lietuvoje šiandien neabejingi beveik 11 tūkstančių piliečių nuo 11 metų amžiaus.
Šaulių sąjungai – 100. Slaptai.lt nuotr.
Seimo vicepirmininkas Paulius Saudargas parlamentarų grupės vardu ketina pateikti Seimui įstatymų pataisas, siūlančias leisti pilnamečiams šauliams, išlaikiusiems šaunamųjų ginklų ir specialiųjų priemonių naudojimo taisyklių egzaminus, naudoti prievartą, šaunamuosius ginklus ir specialiąsias priemones Policijos bei Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymuose nustatytais pagrindais, savigynos tikslais.
Tai numatančias Lietuvos šaulių sąjungos bei Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymų pataisas teikia 15 įvairioms frakcijoms priklausančių parlamentarų.
Priėmus siūlomus pakeitimus, tikimasi suteikti kartu su pareigūnais dirbantiems šauliams adekvačią teisinę apsaugą.
„Kaistant geopolitiniam kontekstui, tebesitęsiant migrantų krizei pasienyje, didėja konvencinių ir hibridinių grėsmių tikimybė. Atliepdama tai, Lietuvos šaulių sąjunga teikia intensyvesnę pagalbą ir įsijungia į veiklas, vykdomas kartu su pasieniečiais, policija. Esant minėtam kontekstui, atitinkamai didėja ir tikimybė šauliams panaudoti ginklą tarnybos metu. Šiuo metu galiojantis reglamentavimas šauliams, deja, nesuteikia galimybės tarnybos metu, vykdant užduotis kartu su pareigūnais, panaudoti ginklą tokiomis pačiomis teisėmis kaip pareigūnai.
Todėl Lietuvos šaulių sąjungos įstatymo pataisomis ir būtų įteisinta galimybė tai padaryti atitinkamais atvejais – Policijos įstatyme, Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatyme nustatytais pagrindais, savigynos tikslais“, – aiškinamajame rašte pažymi šio projekto iniciatoriai ir rengėjai – Lietuvos šaulių sąjunga bei Seimo narys P. Saudargas.
Šiuo metu šaulių ginklo panaudojimą reglamentuojantis Lietuvos šaulių sąjungos įstatymas numato, kad šauliai šaunamuosius ginklus ir specialiąsias priemones gali naudoti Karinės jėgos naudojimo statute nustatytais pagrindais, t.y. bendraisiais karinės jėgos naudojimo pagrindais bei būtinosios ginties pagrindais.
Lietuvos krašto apsaugos ministerija. Slaptai.lt nuotr.
Gintaras Visockas
Karo korespondento išpažintis. Didysis netikėtumas
Elgiausi taip, kaip buvau pamokytas. Telefono numerį surinkau iš gatvėje įrengto taksofono. Jei saugumas domėsis, kas skambina, pajėgs nustatyti tik vietą, kur įbestas aparatas. O kad pulkininkas jaustųsi dar saugiau, ieškojau taksofono net ne ten, kur gyvenau. Iš Pilaitės beldžiausi geležinkelio stoties link, kuo atokiau nuo namų. Jei jie mėgintų išsiaiškinti, kas beria žodžius, būsią kuo mažiau įtarimų dėl mano personos. Mat jei surinkčiau numerį iš netoli gyvenamosios vietos esančio aparato, jiems galbūt kiltų įtarimų, ar tik ne aš, patingėjęs pramankštinti kojas, susitikiman kviečiu buvusį slaptosios tarnybos šefą. Jie, be abejo, nustatę, kur maniškis stogas virš galvos. Dabar gi – gaudyk vėją laukuose. Iš geležinkelio stoties tikrai bet kas galįs skambinti.
Kai kitame gale atsiliepė atsargon išprašytas žvalgybos bosas, stengiausi paskubomis paaiškinti, kas atsitikę. Greitakalbe tardamas žodžius nosį užspaudžiau dviems pirštais. Taip balsas skambėjo dusliau. Vis sunkiau atpažinti. Pasisveikinęs teiravausi, ar negalėčiau pamatyti jo kitą savaitę. Nieko degančio, nieko griūnančio, nieko netikėto, tiesiog panūdau drauge išlenkti vieną kitą bokalą alaus.
Tai būta dar vienos gudrybės. Visi mūsų pokalbiai užkoduoti. Jei tvirtindavau norįs susitikti akis į akį kitą savaitę, vadinasi, – reikalas skubus. Jei pageidaudavau šnektelėti kuo greičiau, nedelsiant, vadinasi, nieko blogo neatsitiks – galima lukterėti savaitėlę.
Toks buvo mūsų susitarimas. Kūliaversčių reikėję sekliams maustyti, jeigu būtų duota komanda daboti į pensiją išlydėtą žvalgybos specialistą. Pažodžiui supratę mūsų dialogą išorės sekliai neabejotinai susimautų. Sutartu metu kažin kodėl niekas niekam neskuba tarti „labas, čia aš“. Tyla, ramybė. Ką sekliams tuomet daryti? Tęsti stebėjimą? Na, maniškis užtikrintas, kad nuolatinė jo priežiūra kontorai būtų per brangi. O dėl manęs, žurnalisto, galiu nusiraminti, jie bent kol kas tikrai nevėpso, su kuo bučiuojuosi. Būtų per daug įžūlu. Jei ką ir prižiūri, tai tik jį, atleistąjį iš tarnybos. Žinoma, atsiradus rimtiems įtarimams, kad pulkininkas, atleidimo dieną pasirašęs pasižadėjimą griežtai laikyti liežuvį už dantų, žurnalistui nutekina informacijos, atokiuose Valakupių miškuose ateidamas į slaptus pasitarimus, tada, žinoma, jų taikiklyje atsidurtume abu. Peržiūrėtų visas aštriausias mano publikacijas žvalgybų tema ir, be abejonės, suradę drąsesnių, konkretesnių tekstų, iškart viską perprastų. Tad mažyčiai gudravimai painiojant savaites, dienas ir valandas turį prasmės.
Ar tai jau visos atsargumo priemonės, kurių imdavomės? Atkreipkite dėmesį: telefoninio pokalbio metu nei jis, nei aš neminėdavome susitikimo vietos. Tai irgi iš anksto aptarta. Jei į telefono ragelį skelbiama, kad lėkimas strimgalviais į pasimatymą nebūtinas, aš jo lauksiąs Valakupių pliaže. Jei tvirtinama, jog būtinas skubus pasitarimas, tada – kavinėje, paženklintoje viliojančia iškaba „Laukiniai vakarai“. Ateidavome, žinoma, be mobiliųjų telefonų. Mobiliuosius būtinai palikdavome namie.
Miško keliukas. Slaptai.lt nuotr.
Šį sykį susitikti norėjau kuo skubiau, todėl pabrėžtinai prašiau dėl manęs neatidėlioti suplanuotų darbų. Aš palauksiąs. Toks užkoduotas tarstelėjimas bylojo, kad rytoj 17 valandą vakarieniausiu Valakupių kavinėje. Į Valakupių kavinę nusigavau vadovaudamasis ta pačia konspiracine instrukcija. Jei tik įmanoma – jokių lengvųjų automobilių, jokių taksi. Taksi firmų vairuotojai taip pat galėję būti pakabinti. Juolab – automobilį sekti kur kas lengviau nei žmogų, vaikštinėjantį tankios girios keliukais ar įsėdusį į viešąjį transportą. Būtent dėl šios priežasties Antakalnio žiedą pasiekiau troleibusu, o iš ten – pėsčiomis patraukiau per miškus, apsimesdamas, jog susiruošiau pakvėpuoti grynu pušų oru. Kodėl pasivaikščioti iš Pilaitės trenkiuosi net į kitą miesto galą? Jei tik prireiktų, turėjau paruošęs itin puikų paaiškinimą. Kelis dešimtmečius esu gyvenęs Žirmūnuose, tad Valakupiai man brangūs. Šiltų vaikystės prisiminimų – su didžiausiu kaupu. Čia su kiemo draugais ir indėnus žaisdavęs, ir šunį vedžiojau, ir kuo tik nevažinėjau – dviračiais, slidėmis, rogutėmis. Jei kas nors kada nors kamantinėtų, alibi – geležinis. Užplūdę vaikystės prisiminimai.
Tuo tarpu tikroji priežastis, kodėl rinkdavomės Valakupius arba Antakalnį, – buitiška, proziška. Buvęs saugumo tarnybos vadovas, kuriam skambinau, turėjo sodybą kažkur Valakupių tankmėse. Tad jam – patogiau, nes arti. O ir pasiteisinti paprasta, nereikės sudėtingų išvedžiojimų. Įsiklausykite, argi nepanašu į tiesą: išėjęs numalšinti troškulio į pliaže įrengtą kavinukę netikėtai sutiko krašto apsaugos ministerijos ar gynybos štabo koridoriuose kadaise matytą žurnalistą, turintį sentimentų Valakupių miškams. Patikės – nepatikės, ne taip svarbu, svarbiausia, kad – šioks toks argumentas.
Tačiau net ir viską, regis, labai kruopščiai numačius neįmanoma išvengti nuotykių.
Įžengęs į Valakupiuose netoli kelio įrengtą kavinę – barą iškart supratau, kad susitikimas ten – neįmanomas. Vieną stalą plačiai apglėbęs sėdėjo įkaušęs aukšto rango prokuroras. Prokuroro marškiniai buvo išsipešę iš kelnių, aptaškyti padažu, kaklaraištis – atpalaiduotas. Šalia prokuroro – visiškai nepažįstamas vyras. Matyt, apsauginis, nes elgėsi santūriai, tyliai. Nė kiek nepanašu, kad būtų išlenkęs bent taurelę.
Prokurorą pažinojo visoje Lietuvoje. Jį dažai rodydavę televzijos laidose, jo nuotraukas dažnai skelbdavę laikraščiuose. Įtariau, kad teisininkas neabejotinai pažįstas vyriškį, su kuriuo ketinau susitikti. Būtų bjauru, jei prokuratūros darbuotojas pamatytų buvusį saugumo šefą drauge su karines temas narpliojančiu žurnalistu. Mūsų su buvusiu saugumo šefu drauge neturėjo niekas užtikti. Net kai su juo netyčiom prasilenkdavome viešuose renginiuose, tai apsimesdavome vienas kito nepažįstantys. Taip sykį nutikę net Dramos teatre. Sėdėjome netoliese, paskui per pertrauką įsitaisėme prie gretimų staliukų bare, bet nė vienu rankos mostelėjimu neišsidavėme, jog kada nors anksčiau esame vienas kitą matę.
Todėl kai pravėriau kavinės duris, iškart strimgalviais išlėkiau lauk. Žinojau, kaip privalu elgtis. Mūsų buvo aptarti net tokie atvejai. Dėl nežinomų, nenumatytų priežasčių vienas kito neradę sutartoje vietoje, keičiame susitikimo vietą. Jei jis arba aš nepasirodome Valakupiuose, tada po valandos – „Laukiniuose Vakaruose“. Ir – atvirkščiai. Viskas paprasta. O kas paprasta – tas genialu.
Maždaug pusvalandį užtrukau, kol miško keliukais nukulniavau iki troleibusų žiedo, po to pavažiavau keletą stotelių troleibusu. Įlindau kavinėn į patį atokiausią kampą ir kantriai laukiau svečio. Netrukus jis pravėrė duris. Pirmiausia atsargiai apsidairė. Nepastebėjęs nieko įtartino prisėdo. Pagyrė, kad sprukau iš kavinės Valakupiuose. Jis pažįstąs tą prokurorą. Lyg ir neblogas vyras, gal ir nebūtų niekam išplepėjęs. Bet verčiau – apsidrausti. Atsarga gėdos nedaro.
Susijaudinęs papasakojau jam, kad penktadienį esu kviečiamas į televizijos laidą pasiginčyti karinėmis temomis. Diskusijoje dalyvaus ir iš jo kontoros, ir iš saugumo, ir iš ministerijos bei gynybos štabo. Žodžiu, sugužėsianti visa saugumo grietinėlė. Turėtų būti karšta, labai karšta. Kaip turėčiau elgtis? Dėl ko pirmiausia verta priekaištauti, piktintis, stebėtis?
Buvęs saugumo pulkininkas atviravo tarsi per išpažintį. Pasakojo daug ir išsamiai. Kai ką jau žinojau, bet būta ir naujų, nė kiek negirdėtų temų.
Nebereikalingos. Slaptai.lt nuotr.
Kaip jaučiausi, kai man buvo vardinamos paslaptys, kas iš tiesų dedasi Totorių gatvėje? Sąžinė tikrai negraužė. Nemaniau esąs niekadėjas. Išdaviku nelaikiau ir praskleisti slaptumo skraistę sutikusio pulkininko. Formaliai žvelgiant, taip, tai buvo neteisėta. Viskas, ką išgirdau, paženklinta grifu „tarnybiniam naudojimui“, „konfidencialu“, „slapta“ arba „visiškai slaptai“. Tačiau nuojauta kuždėjusi, kad judo epitetas labiau tinkąs tiems, kurie slėpė sudėtingus kampus. Laikiau save žurnalistu, siekiančiu, jog turėtume stiprią, patikimą kariuomenę. Toji pompastika, kuria buvo mėginama pridengti silpnąsias vietas, mane erzino. Pagiriamosios odės man buvo nepriimtinos. Nemokėjau jų rašyti ir nenorėjau išmokt. Kaip galima girti tai, kas netikra, kas prašvinkę?
Žinoma, privalau nurodyti, jei nenoriu klaidinti skaitytojų, dar vieną, labiau asmenišką, priežastį, kodėl karts nuo karo mielai susiruošdavau „pavakarieniauti“ Valakupiuose ar „Laukiniuose Vakaruose“. Man patikę sudėtingi, painūs žurnalistiniai tyrimai. Norėjau rizikuoti. Mane traukė šis nežinia kuo pasibaigsiantis žaidimas. Apie suklupimą nemąsčiau. Na ir kas, kad greičiausiai vieną dieną įkliūsiu. Juk ir kvailiui aišku, kad nieks neduoda šimtaprocentinių pergalės garantijų, net jeigu visuomet ir visur rūpestingai vadovaujamasi instrukcijomis. Ten susirinkę ne kvailiai, ne primityvai. Anksčiau ar vėliau sugriebs už rankos. Na ir tegul. Dabar svarbiausia – tas nė akimirkai nepaliekantis jausmas, jog įsivėliau į rimtą, galbūt net labai rimtą žaidimą.
Vieną sykį gamybiniame pasitarime aptariant mano publikacijas apie kariuomenės šiokiadienius kolega leptelėjo, esą tokie kaip aš – sava mirtimi nemiršta. Šį palyginimą priėmiau kaip pagyrimą. Tiesa, tokius žodžius viešai ištaręs kolega privataus pokalbio metu Spaudos rūmų kavinėje suokęs atvirkščiai: kam man tie galvos sopuliai, kurpčiau paviršutiniškus žurnalistinius tekstus kaip jis, narstyčiau tik tarp „gero“ ir „labai gero“, ir avys būtų sveikos, ir vilkas – sotus.
Nesiginčijau su kolega iš gretimo kabineto. Kai nenorėdavau kategoriškai atmesti pašnekovo argumentų, griebdavausi nuvalkioto, visiems nusibodusio posakio apie lazdą, turinčią du galus.
Į televizijos laidą atėjau karingai nusiteikęs. Pasitikėjau savo jėgomis. Buvau pasikaustęs. Tačiau prie stalo, nušviesto galingų prožektorių, susiklostė keista jėgų pusiausvyra. Pasijutau vienišas. Visi mane puolė. Tik vieni – aršiai, kiti – subtiliau. Man net dingojosi, kad kažkas tyčia įviliojo į spąstus. Suprask, pakviesime tą išsišokėlį į televizijos laidą ir suplėšysime į skutelius, kad jam būtų gėda pasirodyti net pačiame atokiausiame batalione.
Pirmiausia ministerijos klerkas kaltino, kad aš klaidinąs visuomenę, mat naujasis karinės žvalgybos vadovas nėra įveltas į jokias mistines politines intrigas. Pagal vidines nuostatas jis pavaldus kariuomenės vadui, todėl su juo daugiausiai ir tariasi. O su ministru, politine figūra, politinės partijos atstovu, – tik retsykiais, tik atsitiktinai. Jokių valymų kontoroje pagal politikų užgaidas jis neorganizuojąs. Atleidžiami tik prasikaltę, žiopli žvalgybininkai. Niekas gerų specialistų neveja lauk vien todėl, kad jį priėmęs ankstesnysis vadas.
Žvilgsniai pakrypo mano pusėn. Visi laukė, kaip atkirsiu. Ironiškai atržėžiau „kur gi ne“. Suskaičiuokime, kiek sykių naujasis „antrukų“ vadovas per pastarąjį pusmetį buvo įžengęs į kariuomenės vado kabinetą, ir kiek kartų varstęs ministro bei viceministro kabinetų duris? Savo vizitais kariuomenės vadą pamaloninęs vos keletą kartų, ministrą – keliolika kartų dažniau. Būdavę dienų, kad net po kelis sykius per parą. Kai kurie pokalbiai su ministru trukdavę net po trejetą – ketvertą valandų. Tuo tarpu kariuomenės vado kabinete jis užsisėdėdavęs ne ilgiau pusvalandžio. Tad nieko neklaidinu, tvirtindamas, jog karinės žvalgybos vadovas ignoruoja kariuomenės vadą, kuriam tiesiogiai pavaldus. Pirmenybė akivaizdžiai atiduota ministrui.
Tuomet vienas iš oponentų ironizavo: galima pamanyti, kad žurnalistas dieną naktį budįs prie ministro kabineto ir skaičiuoja, kas ir kada ten užeinąs. Atkirtau, kad svarbiausia visai ne tai, kur aš miegu. Svarbiausia, ar tai, ką sakau, yra tiesa. Dar pridūriau, kad ir ministro pasirinktas naujasis Generalinės inspekcijos viršininkas – didžiausias nesusipratimas. Įstatyme aiškiai įrašyta, jog Generalinis inspektorius privaląs turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą. Deja, naujasis inspektorius tokio diplomo net akyse neregėjęs. Spėju, kam ministrui prireikė teisinėse subtilybėse nieko neišmanančio vyro – kad jo rankomis galėtų susidoroti su politiškai neparankiais pareigūnais bei karininkais. Į viešumą iškilus skandalui, visi šunys būtų sukarti teisės neišmanančiam generaliniam inspektoriui.
Studijoje kelioms sekundėms įsivyravo mirtina tyla. Niekas nepareiškė: žurnalistas meluojąs, esą karinių slapukų bosas mieliau kuždasi su ministru nei su kariuomenės vadu. Niekas nepuolė liaupsinti naujojo generalinio inspektoriaus.
Laidos vedantysis, man draugiškas žurnalistas, nežinojo ko griebtis. O aš savo laikysena buvau daugmaž patenkintas. Tik jaučiau, kaip per nugarą po marškiniais srūva prakaitas. Žiūrovų gretose nuskambėjo replika: vėl spėlioja, vėl gandus platina.
Tylą petraukė manęs akivaizdžiai nemėgstanti ministerijos pareigūnė. Ji kaltino, kad kurstau nacionalinę nesantaiką domėdamasis, kiek ne lietuvių tautybės karininkų tarnauja mūsų ginkluotosiose pajėgose. Ir vėl, man regis, vykusiai atkirtau. Šią diskusiją iškėliau ne aš, o rusišką pavardę turinti žurnalistė. Prieš dvi savaites ji skelbtame interviu su krašto apsaugos ministru pagarsinusi klausimą, kodėl Lietuvos ginkluotosiose pajėgose tiek maža rusakalbių. Ministras tuomet pasimetęs, puolęs teisintis. O mano supratimu, teisintis neverta. Labai daug strateginių postų mūsų kariuomenėje atiduota būtent ne lietuviams. Ir gynybos štabe, ir brigadų, batalionų, rinktinių štabuose. Karinėse oro bei karinėse jūrų pajėgose – dar painesnė situacija. Apibendrinus turimą informaciją vargu ar apsiverstų liežuvis tvirtinti, jog ignoruojami kitataučiai. Jei smulkmeniškai skaičiuosime strategiškai svarbias pareigas, Lietuvos ginkluotosios pajėgos – ne lietuvių rankose. Tad aš tik patikslinęs tą nežinia kodėl verkšlenusią žurnalistę. Visi iš netikėtumo net žaktelėjo, kai ėmiau garsinti konkrečius pavyzdžius, nepamiršdamas paminėti net tų karininkų, kurie susilietuvino savo nelietuviškas pavardes.
Tuomet atakon pakilo buvęs vienos saugumo tarnybos vadovas. Jis, matot, abejojantis, jog karinių struktūrų vadovai darytų spaudimą korespondentams. Gal grasinimus painioju su nuoširdžiais patarimais, gal sergu didybės manija, nepagrįstai susireikšminu?
Į šį priekaištą man buvo labai paprasta atkirsti. Mat su tuo saugumiečiu, kai jis dar užėmė svarbias pareigas, man taip pat ne sykį tekę bendrauti. Daug kartų sėdėjau jo darbo kabinete, daug sykių jų tarnybos automobilis yra pavežėjęs tai ten, tai šen, paskui – parveždavęs. Iki pat namų slenksčio. Taigi tik priminiau, kad turėjau garbės ir su juo, tokią kritiką pažėrusiuoju, ne sykį šnekučiuotis. Gal net dažniau nei su kariškiais. Bet niekad niekur nesu kaltinęs, jog jis griebęsis cenzūros. O štai kariškius – kaltinu. Kariškiai peržengė ribą. Garbaus amžiaus sulaukęs buvęs saugumietis sutriko. Jis, matyt, buvo pamiršęs apie mūsų ne visiškai viešas, taip pat ne itin teisėtas draugystes. Jis pasielgė išmintingai – daugiau nesikabino į mano švarko atlapus, priešingai – garsiai, aiškiai padėkojo „už gerą žodį“.
Tą vakarą dar mane mėgino kaltinti tendencingai aprašant Šaulių sąjungos renginius. „Kur tie mano tendencingumai?“ – pyktelėjau. Per pastaruosius dvejis trejus metus apvažiavau visas rinktines ir visur mačiau tą patį – šokius, krepšinio, tinklinio varžybas, istorines paskaitas, išvykas į muziejus. Kliūčių ruožo, dziudo, karatė, bokso treniruočių, mokymosi valdyti automatą, šautuvą, pistoletą – nė vieno užsiėmimo. Ką jau bekalbėti apie treniruotes pyškinant iš tikrų kovinių ginklų! Paklauskite bet kurio jaunojo šauliuko, ar jis paleidęs bent vieną kulką iš tikro kovinio ginklo? Atsakymas: „niekad niekada“.
Kai viena grupė jaunųjų šaulių iš Žemaitijos išvyko į tikras karines pratybas Estijoje, kur tris paras brido per pelkes, nakvojo miško bruzgynuose, pyškino į juos persekiojančius priešus garsiniais šoviniais iš tikrų ginklų, – tos rinktinės vadą, užuot pagyrus už kovingumą, kažin kodėl pažemino pareigose. Apkaltino pažeidus vaiko teises. Girdi, paaugliams tokios išvykos – per sunkios. O ir ginklų jiems rankose nederėtų laikyti. Vis tik – dar vaikai. Taigi vicemnistrui, bedžiūgaujančiam neva augančiomis Šaulių sąjungos gretomis, neva tvirtėjančia šaulių dvasia, iš tikrųjų reikėtų verkti kruvinomis ašaromis: kažkas Šaulių sąjungą norįs paversti bedante organizacija, kurios nariai mokosi visko, išskyrus kariauti.
Viena ministerijai pataikaujanti žurnalistė iš žiūrovų ložės piktai suabejojo, ar aš pagrįstai idealizuoju Estiją. Juk nemačiau, nežinau, tik kažkur viena ausimi būsiu nugirdęs. Paaiškinau moteriškei: mačiau būtent savo akimis. Su Žemaitijos šauliukais beldžiausi į Estijos šiaurę ir ten tris paras drauge su kitais užsienio žurnalistais stebėjome, kaip sukarintų jaunimo organizacijų paaugliai iš Estijos, Latvijos, Vokietijos, Norvegijos, Švedijos, Belgijos, Baltarusijos, Kinijos ir Didžiosios Britanijos įveikia visus žygio sunkumus. Tad pasakoju tik apie tai, ką regėjau, ką išgirdau kamantinėdamas užsieniečius.
Beje, jei jai taip įdomu, toji komandiruotė į Estiją nelaikytina prabangia. Gyvenome palapinėse, valgį gaminomės laužo liepsnose, tualetas – krūmuose. Kandžiojo ir uodai, ir varmai. Jokių viešbučių, jokių restoranų nematėme. Žemaičiai siūlę ir kitiems žurnalistams juos lydėtį į pratybas. Tačiau niekas, išskyrus šių eilučių autorių, nesusigundė.
Žodžiu, televizijos laidoje nebuvau prasčiausias. Niekas manęs neužspeitė į kampą. Per tą valandą, kai ginčijomės, įtariu, man pavykę atskleisti, jog Lietuvos ginkluotosiose pajėgose, nepaisant gražių ir skambių lozungų, susikaupė daug bėdų. Jos – nebūtinai piktybiškos. Tik jų nereikia slėpti, jas būtina analizuoti. Didžiausi kaltininkai tie, kas jas slepia po devyniais užraktais.
Kad buvau kietas riešutėlis, po televizijos laidos pripažino ir vedantysis. Puikiai prisimenu, kaip jis ištaręs: tu gerai informuotas, regis, daugiau žinąs nei generolai. Kolega dar džiūgavęs, kad jo laida neabejotinai sulauksianti aukštų reitingų, jis dabar nušluostysiantis nosį visiems savo konkurentams. Gal net premijos sulauksiąs. Laidos vedantysis nė neabejojo, kad nuo šiol aš būsiu dažnas svečias jo disputuose.
Neprabėgo nė mėnuo, kai bičiulis iš televizijos vėl paskambino. Kvietė į Konarskio gatvę pasitarti. Į televiziją skubėjau džiugiai nusiteikęs. Buvau tikras, kad jis vėl kalbins viešai pasiginčyti. Tačiau kai susėdome į fotelius ir ėmėm gurkšnoti kavą, iš jo veido mimikos supratau – jis sulaukė rimtų nemalonumų. Kolega buvo atviras: jam uždrausta mane kviesti į televizijos laidas. Toji diskusija tikrai buvusi šauni, bet ji nepatikusi dėdėms, sėdintiems ten, aukštai padangėse. Labai nepatikę. Jei jis dar bent sykį šnekins mane, prarasiąs tarnybą.
Jis buvo teisus. Daugiau niekas manęs nekvietė į televizijos laidas saugumo temomis. Mano personos pradėjo vengti ir radijo žurnalistai.
Sveikatos apsaugos ministerija ir Lietuvos šaulių sąjunga pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Ja siekiama kurti glaudesnę partnerystę, valdant visuomenės sveikatai ir šalies saugumui pavojingas situacijas.
Tokią sutartį pirmadienį pasirašė sveikatos apsaugos ministras, valstybės lygio ekstremaliosios situacijos vadovas Aurelijus Veryga ir Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. Albertas Dapkus, informuoja Sveikatos apsaugos ministerija (SAM).
A. Verygos teigimu, jau ne kartą šauliai yra įrodę, kad esant kritinei situacijai per koronaviruso (COVID-19) pandemiją Lietuvos šaulių sąjunga gali greitai mobilizuoti pilietiškus ir iniciatyvius žmones.
„Budėjimai oro uostuose, mobiliuose patikros punktuose, patruliavimas su policijos pareigūnais ir tai tik keletas reikšmingų bendradarbiavimo pavyzdžių. Tikime, kad praktinė patirtis kritinėse situacijose užtikrins sklandžią partnerystę ir ateityje“, – pasirašydamas sutartį sakė A. Veryga.
Tuo tarpu A. Dapkus džiaugėsi, galėdamas prisidėti prie šalies nacionalinio saugumo stiprinimo, policijos ir pasienio pareigūnų, sveikatos apsaugą prižiūrinčių institucijų darbo.
„Anksčiau buvome sutelkę visas pajėgas kovai prieš karines ar hibridines grėsmes, o šiandieniniai iššūkiai diktuoja, kad Lietuvos šaulių sąjunga privalo žvelgti kur kas plačiau. Privalome užtikrinti pasirengimą ir esant kitokioms grėsmėms, pavyzdžiui, pandemijoms“, – teigia Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. A. Dapkus.
Lietuvos šaulių sąjunga bus įtraukta į įvairių įstaigų ekstremaliųjų situacijų valdymo planus, nurodoma SAM pranešime.
Kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentui pradeda vadovauti pulkininkas G. Koryzna, KAM nuotr.
Su informacinėmis grėsmėmis kovojančiam Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentui vadovauti paskirtas pulkininkas Gintaras Koryzna. Didelę tarnybos patirtį Specialiųjų operacijų pajėgose turintis karininkas pastaruosius trejus metus vadovavo Lietuvos šaulių sąjungai.
G. Koryzna kario priesaiką davė 1991 m. lapkričio 22 dieną, tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjęs kariu savanoriu tuometinėje Savanoriškojoje krašto apsaugos tarnyboje (dabar – Krašto apsaugos savanorių pajėgos). Didžiąją tarnybos dalį karininkas praleido Specialiųjų operacijų pajėgose, vadovavo Vytauto Didžiojo jėgerių batalionui, ėjo kitas pareigas bei dalyvavo tarptautinėse operacijose.
Tarnybos metu karininkas mokėsi Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, Baltijos gynybos koledže, yra baigęs įvairius kursus NATO ir sąjungininkų šalyse.
G. Koryzna yra apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi bei Vyčio Kryžiaus ordino medaliu, Krašto apsaugos sistemos apdovanojimais.
Iki šiol departamentui vadovavęs pulkininkas leitenantas Eugenijus Lastauskas tarnybą tęs strateginio lygmens studijose Jungtinėje Karalystėje.
Lietuvos šaulių sąjungos suvažiavimas. Šaulių sąjungos nuotr.
Šeštadienį vykusiame neeiliniame Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) suvažiavime naujuoju organizacijos vadu išrinktas pulkininkas Albertas Dapkus. Jis pakeis nuo 2017 metų organizacijai vadovavusi pulkininką leitenantą Gintarą Koryzną.
Suvažiavimo dalyvius sveikino ir siūlomo vado kandidatūrą pristatė krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.
Pulkininkas A. Dapkus šiuo metu tarnauja Baltijos gynybos koledže Tartu (Estija), kur vadovauja aukštesniųjų vadų kursams.
Sąjungos vadu gali būti skiriamas aukštąjį išsilavinimą ir ne žemesnį kaip pulkininko leitenanto (komandoro) laipsnį turintis profesinės karo tarnybos, tarnybą rezerve atliekantis ar atsargos karys LŠS narys. Vadas skiriamas trejiems metams. Tas pats asmuo LŠS vadu gali būti skiriamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės.
A. Dapkus karjerą Lietuvos kariuomenėje pradėjo 1991 m. Savanoriškojoje krašto apsaugos tarnyboje. 2006-2014 metais tarnavo įvairiose pozicijose Lietuvos kariuomenės Mokymų ir doktrinų valdyboje, vadovavo Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo operacinio planavimo valdybai. Nuo 2016 metų A. Dapkus vadovauja Baltijos gynybos koledžo aukštesniųjų vadų kursams. Pulkininkas turi ir tarptautinių operacijų patirties – 2013-2014 metais tarnavo Afganistane.
A. Dapkus yra baigęs Vilniaus Gedimino technikos universitetą ir įgijęs inžinerinį išsilavinimą, tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje karinius įgūdžius ir žinias lavino įvairiuose kariniuose kursuose JAV, Estijoje. Karininko tarnyba įvertinta įvairiais krašto apsaugos sistemos, užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų medaliais ir apdovanojimais.
Lietuvos šaulių sąjungai vadovaus pulkininkas A. Dapkus. Šaulių sąjungos nuotr.
Lietuvos šaulių sąjunga yra valstybės remiama ir jai padedanti savanoriška sukarinta pilietinės savigynos asociacija. Sąjungos tikslas – stiprinti Lietuvos nacionalinį saugumą, telkti jos piliečius ir prisidėti prie valstybės gynybinės galios didinimo, viešojo saugumo užtikrinimo, visuomenės pilietinio, patriotinio ir tautinio ugdymo.
LŠS įkurta 1919 m., jai priklauso 12 tūkst. šaulių ir jaunųjų šaulių. Sąjungos struktūrą sudaro 10 rinktinių, kurios įsikūrusios visuose Lietuvos administraciniuose centruose.
Šaulių sąjungos vadą skiria krašto apsaugos ministras, gavęs Seimo komiteto ir Lietuvos šaulių sąjungos suvažiavimo pritarimą.
Lietuvos kariuomenės pulkininkas Albertas Dapkus. KAM nuotr.
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis trečiadienį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui pristatys naujojo Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) vado kandidatūrą. Šias pareigas bus siūloma eiti Lietuvos kariuomenės pulkininkui Albertui Dapkui. Karininkas šiuo metu tarnauja Baltijos gynybos koledže Tartu (Estija), kur vadovauja aukštesniųjų vadų kursams.
„Pastarieji metai – Lietuvos šaulių sąjungos stiprėjimo ir tvirtėjimo metai. Iki 12 tūkst. išaugo ir iš esmės atsinaujino šaulių gretos: LŠS narių amžiaus vidurkis šiuo metu yra apie 40 metų ir bene pirmą kartą turime apylygį jaunųjų šaulių bei suaugusių sąjungos narių skaičių. Tai neabejotinai augina šaulių galimybes dar aktyviau prisidėti teikiant pagalbą institucijoms, ką įrodė jų indėlis valdant koronakrizę: nuo budėjimo mobiliuose patikros punktuose, patruliavimo kartu su policija užtikrinant viešąją tvarką iki vaistų pristatymo ar ligonių bei medicininių reagentų pervežimo.
Naujasis LŠS vadas turėtų užtikrinti sričių, kuriose pastaraisiais metais buvo pasiekta kokybinio ir kiekybinio šuolio, tolimesnį vystymą: t. y., jaunųjų šaulių patriotinis ugdymas bei kovinių šaulių būrių formavimas ir jų integravimas į Lietuvos kariuomenės padalinius“, – sako krašto apsaugos ministras R. Karoblis.
Šiuo metu Lietuvos šaulių sąjungai vadovauja pulkininkas leitenantas Gintaras Koryzna, kurio kadencija baigiasi šią vasarą. Krašto apsaugos ministro pateiktą kandidatūrą svarsto ir dėl jos balsuoja Lietuvos šaulių sąjungos atstovai per savo visuotinį suvažiavimą, pažymima Krašto apsaugos ministerijos pranešime.
Plk. A. Dapkus karjerą Lietuvos kariuomenėje pradėjo 1991 m. Savanoriškojoje krašto apsaugos tarnyboje. Vėliau karininkas nuosekliai kilo karjeros laiptais, 2006-2014 metais tarnavo įvairiose pozicijose Lietuvos kariuomenės Mokymų ir doktrinų valdyboje, vadovavo Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo operacinio planavimo valdybai. Nuo 2016 metų plk. A. Dapkus vadovauja Baltijos gynybos koledžo aukštesniųjų vadų kursams. Pulkininkas turi ir tarptautinių operacijų patirties – 2013-2014 metais tarnavo Afganistane. Žygiuoja Lietuvos šauliai. Slaptai.lt nuotr.
Plk. A. Dapkus yra baigęs Vilniaus Gedimino technikos universitetą ir įgijęs inžinerinį išsilavinimą, tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje karinius įgūdžius ir žinias lavino įvairiuose kariniuose kursuose JAV, Estijoje. Karininko tarnyba įvertinta įvairiais krašto apsaugos sistemos, užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų medaliais ir apdovanojimais.
Lietuvos šaulių sąjunga yra valstybės remiama ir jai padedanti savanoriška sukarinta pilietinės savigynos asociacija. Sąjungos tikslas – stiprinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, telkti jos piliečius ir prisidėti prie valstybės gynybinės galios didinimo, viešojo saugumo užtikrinimo, visuomenės pilietinio, patriotinio ir tautinio ugdymo. Ugdyti pasitikinčius savimi, kūrybingus, motyvuotus ir drausmingus Lietuvos Respublikos piliečius, pasirengusius ginti Tėvynę, nelaimės atveju padėti kitiems.
Savaitgalį patruliuoja sustiprintos šaulių pajėgos. Šaulių sąjungos nuotr.
Vėlyvą sekmadienio popietę Vilniuje patruliuojantys šauliai sulaikė vagį, sprunkantį iš prekybos centro „Lidl“ Fabijoniškėse.
Apie 16.15 val. šaulių ekipažas, patruliuojantis Fabijoniškių gatvėje, pastebėjo iš prekybos centro „Lidl“ išbėgantį vyriškį su alkoholiniais gėrimais ir iš paskos bėgančią apsaugos darbuotoją.
Šaulių ekipažas bėglį sulaikė prie Fabijoniškėse esančių garažų ir pristatė į „Lidl“ apsaugos postą.
Netrukus ilgapirštis buvo perduotas atvykusiems policijos pareigūnams.
„Esame dėkingi šauliams už jų drąsą, greitą reakciją ir operatyvią pagalbą. Tai – iš tiesų puikus neabejingumo, susitelkimo ir pilietiškumo pavyzdys“, – sako „Lidl“ komunikacijos departamento vadovas Valdas Lopeta.
Lietuvos šauliai jau antrą savaitgalį iš eilės sustiprintomis pajėgomis patruliuoja Lietuvos miestų gatvėse – teikia pagalbą valstybės ir savivaldybių institucijoms, padėdami kovoti su COVID-19 viruso plitimu. Šaulių pagrindinė užduotis – priminti gyventojams Vyriausybės priimtus sprendimus ir rekomendacijas dėl karantino.
Sekmadienį Vilniuje patruliuojantys šauliai policijos pareigūnams perdavė 3 neblaivius asmenis, ėjusius važiuojamąja kelio dalimi ir kėlusius pavojų sau bei aplinkiniams.Šeštadienį, šauliai pateikė daugiau nei 30 įspėjimų asmenims dėl alkoholio vartojimo viešose vietose.
Šį savaitgalį visoje Lietuvoje patruliavo daugiau nei 200 šaulių. Šauliai yra lengvai atpažįstami – jie tradiciškai dėvi šaulio uniformą su skiriamaisiais ženklais, taip pat geltonas liemenes su užrašu „Lietuvos šaulių sąjunga“.
Šeštadienį pasienyje su Kaliningradu, Kudirkos Naumiestyje, naujoje parodoje atgimsta šimtmetį skaičiuojančios Šaulių sąjungos istorija. Paroda „Lietuvos šauliams – 100“ – bendras Šaulių sąjungos narių ir muziejininkų darbas.
Dar gegužę Lietuvos nacionalinis muziejus kvietė visuomenę pasidalinti ar padovanoti istorinę medžiagą, susijusią su Šaulių sąjungos veikla, jos nariais. Dabar muziejus viename iš savo padalinių – Vinco Kudirkos muziejuje – atidaro parodą, kurioje visuomenė galės plačiau susipažinti su Šaulių sąjungos veikla. Šimtmetį skaičiuojančios Šaulių sąjungos istoriją atskleis dovanoti ir muziejaus turimi eksponatai.
Parodą „Lietuvos šauliams – 100“ sudaro dvi chronologinės dalys. Pirmoji skirta tarpukario šauliams, kurioje pasitelkus vaizdus ir dokumentus pristatomas organizacijos veiklos pobūdis, taip pat eksponuojama Šaulių sąjungos ir jai priklausiusių narių atributika bei proginiai medaliai.
„Ypač džiaugiamės galėdami parodoje pristatyti ankstyvuosius Šaulių sąjungos istoriją menančius eksponatus, kurie saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir kurių originalai pristatomi šioje parodoje: tarpukario Šaulių sąjungos nario liudijimas, taip pat liudijimas, suteikiantis teisę šauliui laikyti ir nešioti karinį šautuvą ir revolverį, pirmieji – dar 1919 metais išleisti – Lietuvos šaulių sąjungos įstatai“, – pasakoja parodos kuratorė Vitalija Jočytė.
Antroji parodos dalis skirta šaulių organizacijai po 1989 m., kai šauliai atgaivino savo veiklą ir aktyviai dalyvavo 1991 m. saugant Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą bei kitus objektus.
„Kad pavyktų atspindėti šį Šaulių sąjungos veiklos laikotarpį, esame labai dėkingi Lietuvos šaulių sąjungai, kuri pasidalino istorine medžiaga su muziejumi“, – kalbėjo parodos kuratorė.
Tą pačią dieną Vinco Kudirkos muziejuje vyks konferencija „Lietuvos šaulių sąjungai – 100“. Konferencijos metu šaulys Statys Ignatavičius skaitys pranešimą „Lietuvos šaulių sąjungos istorija“.
O Suvalkijos šaulių 4-osios rinktinės Kudirkos Naumiesčio 410-osios šaulių kuopos vadas Antanas Varankovas apžvelgs šaulių veiklą šiame miestelyje nuo 1993 iki 2019 metų.
Šaulių sąjunga, įkurta 1919 metais, veikė kaip visuomeninė sukarinta organizacija, telkianti skirtingų interesų žmones bendram tikslui – ginti ir saugoti Lietuvos nepriklausomybę. Per dvidešimties veiklos metų organizacija apėmė plačius visuomenės sluoksnius. Siekdami ugdyti patriotiškumą, šauliai veikė ne tik karybos, bet ir kultūros bei sporto srityse.
Iki sovietų okupacijos (1940 m.) ši organizacija vienijo daugiau kaip 62 tūkst. narių. Šiandien Šaulių sąjungai priklauso 11 tūkst. narių.
Minint 100-ąsias Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) įkūrimo metines, šeštadienį Vilniuje vyks iškilmingi renginiai, tarp jų– ir masinė naujų narių priesaikos ceremonija.
Įvairiuose renginiuose, skirtuose visai šeimai, visuomenė galės iš arti susipažinti su šaulių veiklomis.
Šventiniai renginiai vidudienį prasidės šaulių eisena Gedimino prospektu nuo Seimo iki Katedros aikštės.
Vėliau Katedros aikštėje vyks iškilminga šaulių rikiuotė, po jos – pirmoji per Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį masinė šaulių ir jaunųjų šaulių priesaikos ceremonija. Per ją priesaiką duos daugiau nei pusė tūkstančio šaulių iš visos Lietuvos.
Vėliau Bernardinų sode įsikurs šaulių miestelis, kur atėjusieji galės išgirsti šaulių pasakojimų, aplankyti ginklų parodą,jėgas išbandyti Gedimino pilies bokšto statyboje, Vytauto Didžiojo karo muziejaus edukacinėse veiklose, kliūčių ruože ir kitose rungtyse.
„Lietuvos šaulių sąjungos 100-mečio jubiliejus – ypatinga šventė ne tik jos nariams, bet ir visai visuomenei. Gynybinis pajėgumas tikrai nėra vien ginkluotosios pajėgos. Mūsų šalies stiprybė glūdi piliečių vieningume, įsitraukime bei dalyvavime jos gyvenime. Ši šventė – tai pirmas tokio masto sąjungos organizuojamas renginys, todėl kviečiame joje dalyvauti ne tik šaulius ir jų artimuosius, bet ir visus vilniečius bei miesto svečius“, – sako Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. ltn. Gintaras Koryzna.
Vakare vyks iškilminga vėliavos pakėlimo ceremonija Subačiau apžvalgos aikštelėje, o Katedros aikštėje – Lietuvos kariuomenės orkestro ir grupės G&G Sindikatas koncertas.
Lietuvos šaulių sąjunga – valstybės remiama sukarinta visuomeninė organizacija, vienijanti valstybės gyvenimui ir gynybai neabejingus žmones. Šauliai veikia pagal Seimo priimtą Lietuvos šaulių sąjungos įstatymą ir krašto apsaugos ministro tvirtinamą Statutą.
Nors Šaulių sąjunga vykdo kai kurias valstybės institucijų skiriamas užduotis, ji yra laisvų, savo laiką Tėvynės gynybai ir stiprinimui skiriančių žmonių organizacija. Lietuvos šaulių sąjunga siekia ugdyti pasitikinčius savimi, kūrybingus, motyvuotus ir drausmingus piliečius, pasirengusius ginti Tėvynę, nelaimės atveju padėti kitiems.
Kiekvienas motyvuotas ir doras Lietuvos pilietis gali tapti LŠS nariu ir save realizuoti veikdamas karybos, sporto bei kultūros srityse.
LŠS uždavinys – taikos metu rengti piliečius ginkluotam ir nesmurtiniam pilietiniam pasipriešinimui, padėti užtikrinti viešąjį saugumą, valia ir ginklu ginti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir jos vientisumą.
Agresijos atveju LŠS uždavinys – savo koviniais būriais remti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas, kitais pajėgumų vienetais padėti užtikrinti viešosios tvarkos palaikymą, kritinės infrastruktūros objektų apsaugą, okupuotoje teritorijoje vykdyti ginkluotą ir nesmurtinį pilietinį pasipriešinimą, siekiant atgrasyti priešą, apginti Lietuvos nepriklausomybę ir jos teritorijos vientisumą, užtikrinti piliečių saugumą.
Lietuvos šaulių sąjunga šiuo metu vienija apie 11 tūkstančių piliečių nuo 11 metų amžiaus.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į Seimo Europos reikalų komitetą, prašydamas įvertinti, ar naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo projektas, kuriuo siekiama įgyvendinti Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyvos nuostatas, atitinka ES subsidiarumo principą.
Parlamentaras teiraujasi, ar siūlymas riboti didelės talpos dėtuvių (daugiau kaip 10 šovinių ilgiesiems ginklams arba daugiau kaip 20 šovinių trumpiesiems ginklams) civilinę apyvartą nesumažins šalies visuomenės gynybinio potencialo?
Seime įregistruotas Vidaus reikalų ministerijos parengtas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo projektas, kuriuo siekiama įgyvendinti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos nuostatas. Įstatymo projektu, be kita ko, siūloma riboti didelės talpos dėtuvių (daugiau kaip 10 šovinių ilgiesiems ginklams arba daugiau kaip 20 šovinių trumpiesiems ginklams) civilinę apyvartą. Tai reiškia, kad pusiau automatiniai ginklai su didesnėmis nei 20 šovinių dėtuvėmis, taip pat ilgieji šaunamieji ginklai (t. y. kurių vamzdis ilgesnis kaip 30 cm arba kurio visas ilgis viršija 60 cm) su didesnėmis nei 10 šovinių dėtuvėmis bus priskirti A kategorijai ir nebebus prieinami civiliams gyventojams. Tuo tarpu pagal šiuo metu galiojantį Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą visi pusiau automatiniai ginklai yra priskirti prie B ar C kategorijos ir prieinami civiliams, gavusiems policijos leidimą. Minėti apribojimai nebūtų taikomi sportinio šaudymo sporto klubų bei Šaulių sąjungos nariams.
Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
„Būtent dėl siūlomos minėtos nuostatos kyla daugiausiai klausimų, susijusių su atitikimu subsidiarumo principui. Europos Sąjungoje subsidiarumo principas yra taikomas kaip Sąjungos neišimtinių įgaliojimų vykdymo reguliavimo kriterijus. Pagal šį principą, ES neturi teisės imtis veiksmų tam tikroje srityje, jei valstybės narės gali ją veiksmingai reglamentuoti centriniu, regioniniu arba vietos lygmenimis. Šioje vietoje svarbu atkreipti dėmesį, kad Lietuva yra kitokioje geopolitinėje ir saugumo aplinkoje nei daugelis Vakarų Europos šalių. Lietuvos saugumą veikia ekspansine politika kaimynų atžvilgiu besivadovaujanti Rusijos valstybė. Tai kelia saugumo grėsmę ne tik Lietuvai, bet ir visam regionui. Todėl šaliai svarbu stiprinti savo gynybinius pajėgumus. Prie to prisideda ir galimybė civiliams gyventojams įsigyti B ar C kategorijų pusiau automatinius ginklus su įvairios talpos šovinių dėtuvėmis“, – sako L. Kasčiūnas.
Seimo nario teigimu, kalbant apie terorizmo grėsmes, pažymėtina, kad teroristiniai išpuoliai vykdomi naudojant nelegaliai turimus ginklus. Be to, nepaisant didelės terorizmo grėsmės Europoje, terorizmo grėsmės lygis Lietuvoje išlieka žemas. Pasak šalies specialiųjų tarnybų, nėra duomenų, rodančių didėjančią terorizmo grėsmę Lietuvai: 2017 m. nebuvo nustatyta pavienių ekstremistų ir organizuotų grupių, turinčių ketinimų ir pajėgumų rengti teroro aktus, negauta tiesioginių grasinimų surengti teroristinius išpuolius prieš institucijas ar asmenis.
„Todėl manytina, kad, prisidengiant kova su terorizmu, apribojamas pusiau automatinių ginklų įsigijimas lojaliems piliečiams, kurie turi pareigą ir prievolę ginti savo valstybę, savo piliečius, save pačius, šeimos narius nuo bet kokio ginkluoto kėsinimosi“, – sako L. Kasčiūnas.
Seimo laikinoji Lietuvos kariuomenės ir Lietuvos šaulių sąjungos paramos grupė kreipėsi į aštuonių parlamentinių šalies partijų pirmininkus, kviesdama pasirašyti naują partijų susitarimą dėl nuoseklaus krašto apsaugos finansavimo.
2012 m. gegužės 8 d. tuomet dešimties Seime atstovautų politinių partijų vadovai pasirašė susitarimą dėl gynybos politikos 2012-2016 m.
Seimo laikinoji grupė kreipėsi į parlamentinių partijų pirmininkus su raginimu kuo skubiau pradėti atnaujinto susitarimo rengimą. „Manome, kad iš esmės pasiekus 2012 m. tarppartinio susitarimo keltą gynybos finansavimo tikslą būtina atnaujinti susitarimą dėl gynybos politikos su įsipareigojimu užtikrinti nuoseklų ir poreikius patenkinantį krašto apsaugos sistemos finansavimą“, – teigia laikinosios grupės pirmininkas Audronius Ažubalis.
Kitais metais Lietuva pirmą kartą pasieks NATO keliamą įsipareigojimą gynybos finansavimui skirti 2 proc. nuo valstybės BVP.
„Tačiau pasiekus šį rodiklį viešojoje erdvėje pasigirdo įvairūs svarstymai, kad tolesnis krašto apsaugos sistemos finansavimo didinimas nėra reikalingas arba kad pasiekus 2 proc. ribą patenkinome Aljanso partnerių lūkesčius ir to neva pakanka. Tokie pareiškimai, išsakyti ir dalies politikų, stebina, kadangi, visų pirma, saugumo situacija regione nė kiek nepasikeitė, ir išorės grėsmės išlieka tokios pat arba net stiprėja dėl Rusijos vykdomos Vakarų karinės apygardos modernizacijos. Taip pat poreikį toliau didinti gynybos finansavimą išreiškė ir Valstybės gynybos taryba bei Lietuvos kariuomenės vadovybė, argumentuojant poreikiu tokiu pačiu tempu plėtoti visavertę valstybės gynybos sistemą“, – teigiama Seimo narių rašte.
Seimo laikinoji Lietuvos kariuomenės ir Lietuvos šaulių sąjungos paramos grupė vienija dvidešimt devynis parlamentarus iš keturių didžiausių Seimo frakcijų. Dokumentą pasirašė grupės pirmininkas konservatorius Audronius Ažubalis ir pirmininko pavaduotojas „valstiečių-žaliųjų“ atstovas Gediminas Vasiliauskas.
Rugpjūčio 7 dieną Užsienio reikalų ministerijoje apsilankė grupė Ukrainos moksleivių, dalyvaujančių Lietuvos šaulių sąjungos organizuotoje jaunųjų šaulių vasaros stovykloje Raseinių rajone. Moksleiviai yra iš nukentėjusių nuo karo šeimų, dalies jų tėvai yra žuvę arba sužeisti.
Su Ukrainos moksleiviais susitikęs užsienio reikalų viceministras Darius Skusevičius pabrėžė, kad Lietuva teikia ir toliau teiks paramą Ukrainos žmonėms, ypatingas dėmesys ir toliau bus skiriamas nuo karo nukentėjusiems vaikams. „Svarbu, kad parama Ukrainai yra ne tik Lietuvos valstybinių institucijų, bet ir nevyriausybinių organizacijų prioritetas. Kartu galime nuveikti daugiau“, – sakė viceministras.
Lietuvos šaulių sąjunga šiais metais jau priėmė vasaros stovykloms tris Ukrainos moksleivių grupes. Šis projektas šiemet finansuojamas LR URM Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšomis.
Lietuva taip pat remia kitus projektus, susijusius su pagalba Ukrainos vaikams – Rytų Ukrainos moksleiviai mokosi Vilniaus lietuvių namuose, kartu su Švedija finansuojami trumpalaikiai vaikų iš nukentėjusių regionų atvykimai į Lietuvą, taip pat organizuojami specialūs mokymai Rytų Ukrainos mokytojams ir mokyklų psichologams, kūrybinės stovyklos nukentėjusiems vaikams. Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos ambasada Ukrainoje prisideda organizuojant pilietines labdaros akcijas, kurių metu suaukoti daiktai ir lėšos skiriami nuo karo nukentėjusiems Ukrainos vaikams.
Nuo Rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžios Lietuvos institucijos jau yra skyrusios Ukrainai paramos už daugiau kaip 8,5 mln. eurų.
Prie Krašto apsaugos ministerijos Vilniuje. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Neseniai vykusi Lietuvos Šaulių sąjungos (LŠS) konferencija Seime atskleidė problemas, susijusias su šios organizacijos veikla.
Po dviejų metų LŠS švęs įkūrimo šimtmetį.
Trumpai priminsiu, jog šį organizacija buvo įkurta kaip savanoriška, pilietinės savigynos savaveiksmė visuomenės organizacija, stiprinanti valstybės gynybinę galią, ugdanti pilietiškumą ir tautinį sąmoningumą, plėtojanti valstybės gynybos švietėjišką veiklą, teikianti pagalbą policijai bei civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos institucijoms.
Sąjunga yra sukarinta organizacija, integruota į Lietuvos gynybinę sistemą. Dabar veikianti Šaulių sąjunga tęsia tarpukario Lietuvoje iki 1940 m. veikusios organizacijos veiklą. Taip įstatyme yra numatyti LŠS funkcijos ir tikslai.
Tik 1997 m. liepos 2 d. buvo priimtas LR Šaulių sąjungos įstatymas. 1998 m. pradėtas Sąjungos pertvarkymas, kurio tikslas – LŠS integruoti į šalies gynybos sistemą. Buvo suformuota 10 apskričių šaulių rinktinių. 1999 m. gegužės 11 d. Seime buvo priimtas LR Šaulių sąjungos įstatymo pakeitimo įstatymas, o tų pačių metų gruodžio 31 d. Vyriausybė patvirtino nutarimą „Dėl Šaulių sąjungos šaunamųjų ginklų ir šaudmenų įsigijimo, registravimo, saugojimo, išdavimo, apskaitos ir naudojimo tvarkos“.
2000 m. sausio 12 d. buvo patvirtintas Šaulių sąjungos statutas, o vasario 14 d. organizacija pagaliau įregistruota Teisingumo ministerijoje.
Šauliai priėmę 10 įsakymų:
Gink Lietuvos nepriklausomybę ir lietuvišką žemę.
Švieskis ir šviesk.
Stiprink valią ir kūną.
Būk drausmingas ir mandagus.
Gerbk ginklą.
Būk tiesus ir teisingas.
Tesėk žodį.
Būk budrus.
Saugok valstybės turtą.
Brangink šaulio vardą ir lietuvio garbę.
Pagrindinis šios organizacijos privalumas yra tas, kad jos nariu gali tapti visi Lietuvos piliečiai nuo 11 metų iki pat senatvės, nepriklausomai nuo amžiaus ar patirties, kurie nori ir gali dalyvauti sąjungos veikloje. LŠS minėdama savo atkūrimo dvidešimtmetį akcentavo, jog sąjungai trūksta šiuolaikinės ideologijos bei vizijos jos sėkmingam egzistavimui.
Bene aktualiausia LŠS problema yra šaulių aprūpinimas individualia ginkluote. Realiausia grėsmė bei atgrasymo priemonė potencialiam priešui yra žinia, jog dauguma piliečių turi ir moka naudotis ginklu. Diskutuojant šia tema aš vis prisimenu seną šveicarišką anekdotinę situacija, kai teisiamas vienas vyras už žmonos nužudymą atsako, kad ją nužudė nelegaliai įsigytu ginklu. Teisėjo paklaustas, kodėl taip pasielgė ir nepasinaudojo legaliai laikomu ginklu, atsakė, jog tas ginklas yra skirtas Tėvynės gynybai.
Moralas peršasi pats. Koks yra gilus patriotizmas, nugalintis individualius jausmus. Lietuvoje per tris dešimtmečius, kai buvo atkurta LŠS, pažanga padaryta labai menka. Manau, jog ši organizacija, turinti išskirtines įstatimines bei finansavimo sąlygas, privalėjo pasiekti bent jau tarpukario laikotarpyje pasiektą lygmenį. Deja, dėl politinės valios stokos bei LŠS buvusios vadovybės nenoro ar nesugebėjimo buvo nueita ne tuo keliu ir „išėjo kaip visada“. Tokiu būdu galime tik apgailestauti, jog mūsų moksleiviai keliauja į rytų kaimynės organizuojamas sukarintas stovyklas, kur mokosi svetimos mums valstybės patriotizmo ir karinių subtilybių. Mes puikiai žinome, jog visada yra žymiai sunkiau perauklėti nei auklėti, nes susiformavę įgūdžiai bei moralinės nuostatos sunkiai pasiduoda transformacijai. Žmogaus brendimo laikotarpiu galime jam įskiepyti bet kokius norimus ir mūsų visuomenei tinkančius moralinius ar fizinius įgūdžius, todėl labai svarbu yra nepraleisti tinkamo momento ir jaunuolius laiku suorientuoti taip, kad jie būtų patenkinti ne tik savimi, bet ir norėtų gyventi ten, kur gimė ir augo.
Šiam tikslui pasiekti reikia konsoliduoti visą visuomenę. Tik bendromis pastangomis yra įmanoma „įžiebti šaulių žvaigždę“ dar ryškiau švytėti. Turiu vilties, jog naujas LŠS vadas imsis radikalių veiksmų ir padėtis ims gerėti. Pirmas uždavinys turėtų būti LŠS narių aprūpinimas individualia ginkluote bei sukurti tokią istatyminę bazę, kad visi šauliai, turintys teisę įsigyti ginklą, jį gautų. Kuo mažesnė ginklų centralizacija bei koncentracija, tuo mažesnis pažeidžiamumas.
Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kaip sakė vienas šaulių sąjungos narys, „kol prie kiekvieno šaulio lovos nebus šautuvo“, tol šaulių sąjunga bus pažeidžiama. Kuo daugiau teisių ir pareigų suteiksime šauliams, tuo didesnę atsakomybę ir pasitikėjimą jie pajus. Lietuvoje kovinių ginklų turi įsigiję apie 50 tūkstančių piliečių, didžiausias kiekis yra skirtas savigynai, kiti medžioklei. Tai būtų didelė parama grėsmės akivaizdoje, jei ši gausybė turėtų savo integracinį planą į šalies gynybą. Dabar tik potencialas, kuris esant reikalui, galėtų būtų panaudotas. Be abejo, didelę dalį šių ginkluotų piliečių sudaro profesinės karo tarnybos, savanorių tarnybos, šaulių sąjungos, policijos ar kitų jėgos struktūrų atstovai, kurie galimai bus panaudoti dieną X, tačiau kas tą žino?
Neseniai žiniasklaidoje nuskambėjo dar viena neigiama informacija apie karių apmokestinimą už suteiktas paslaugas tarnaujant Lietuvos kariuomenėje. Nutraukusieji tarnybos sutartį anksčiau numatyto laiko kariai privalo sumokėti visas išlaidas, kurios buvo sumokėtos kario tarnybos metu. Sunku spręsti, kas yra teisus, o kas ne, neisįgilinus į ginčo esmę, tačiau viena yra aišku, kad problema egzistuoja ir jos sprendimai turi būti rasti. Manau, kad darbiniai ginčai turėtų būti sprendžiami ne viešai, o tik tarp darbdavio ir darbuotojo, t. y. tarp kariuomenės ir kario.
Viešumas, kaip paskutinė gelbėjimosi stadija, galimas tik tada, kai kario teisės pažeistos ir visos teisinės gynybos galimybės jau išnaudotos. Absurdiškos aplinkybės suponuoja nepakantumo bei nepasitenkinimo jausmus tiek visuomenei, tiek visai valstybei. Kiekviena neigiama žinia dažniausiai sukelia nepasitenkinimo emocijas. Manau, jog mūsų žiniasklaida ir visuomenė nėra išskirtinės, todėl tiek vieni, tiek kiti daugiau toleruoja negatyvią nei pozityvią informaciją.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovai inicijuoja įstatymų pataisas, kuriomis žiniasklaida būtų įpareigota ne mažiau nei pusėje skelbiamo turinio nurodyti teigiamą informaciją. Valstiečių atstovai Dovilė Šakalienė, Zenonas Streikus ir Robertas Šarknickas siūlo numatyti, kad žiniasklaida pateiktų mažiausiai 50 proc. pozityvios informacijos, kuri turėtų atsirasti informacinės programos pradžioje arba pirmuosiuose puslapiuose.
Juokingai atrodo šių politikų bandymai apriboti žiniasklaidą teikti negatyvią informaciją ar procentais nustatyti jos ribas. Ketinimai gal ir geri, bet tendencijas nustato rinka, t. y. paklausa.
Pabaigoje norėčiau pabrėžti, jog dar daug problemų turime tiek viduje, tiek vykdant užsienio politiką, tačiau neklysta tik tas, kas nedirba, o darbo tikrai daug. Tik susitelkę ir vieningi mes būsime stiprūs.
Seimas pritarė Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko Vytauto Bako inicijuotoms Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo pataisoms, kurioms įsigaliojus, bus sudarytos galimybės visiems Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) nariams gauti leidimą dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“.
„Šaulių sąjungos nariai bendradarbiauja su krašto apsaugos sistemos institucijomis, nuolat dalyvauja mokymuose, pratybose ir prisideda prie Lietuvos kariuomenės objektų bei teritorijos apsaugos. Vykdant pareigas, dažnai reikia būti susipažinus su įslaptinta informacija, tačiau šiuo metu įstatymai tokias galimybes sudaro tik daliai šaulių“, – pažymėjo V. Bakas.
Pagal esamą įstatymą, gauti leidimą dirbti su „Riboto naudojimo“ informacija gali tik nuolatines šaulio tarnybos pareigas einantys LŠS nariai, patenkantys į krašto apsaugos ministro patvirtintą pareigybių sąrašą.
Įstatymo pataisos sudaro galimybę „Riboto naudojimo“ informaciją gauti ne tik nuolatines pareigybes turintiems, bet ir šauliams, kurie tarnauja LŠS koviniuose būriuose, ar kitiems LŠS nariams, dėl kurių yra priimamas krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto asmens sprendimas, kad jiems vykdant tarnybą reikia susipažindinti su įslaptinta informacija.
„Suteikdami galimybę visiems šauliams gauti leidimą dirbti su „Riboto naudojimo“ informacija, leistume organizacijai dirbti efektyviau, įrodytume, kad ja tikime ir pasitikime, – kalbėjo NSGK vadovas. – Šaulių sąjunga yra svarbi mūsų krašto apsaugos sistemos dalis, todėl turime suteikti jų darbui reikalingus įrankius, kiek įmanoma labiau didinti jų įsitraukimą“.
Įstatymo pataisos priimtos 93 Seimo nariams balsavus už, niekam nebuvus prieš, 7 parlamentarams susilaikius.
Birželio 3 d. vykusiame neeiliniame Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) suvažiavime išrinktas naujasis Sąjungos vadas. Didžiąja balsų dauguma rinktinių delegatai pritarė Krašto apsaugos ministro Raimundo Karoblio siūlymui naujuoju LŠS vadu išrinkti pulkininką leitenantą Gintarą Koryzną.
Pulkininkas leitenantas Gintaras Koryzna
Jo kandidatūrai pritarė 201 delegatas, susilaikė – 4, nepritariančių neatsirado. Plk. ltn. Gintaras Koryzna pakeis nuo 2014 m. Lietuvos šaulių sąjungai vadovavusį atsargos pulkininką letenanatą Liudą Gumbiną.
Centre – naujasis Šaulių sąjungos vadas Gintaras Koryzna ir Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis
Krašto apsaugos ministras, pristatydamas šauliams kandidatą, pabrėžė tris jo savybes: lyderystę, kompetenciją ir motyvaciją. „Be karininkui svarbių savybių jis turi ir pedagoginės patirties, yra išrinktas vienu geriausiu Baltijos gynybos koledžo Estijoje dėstytoju“, – teigė R. Karoblis.
Karininkas iki šiol ėjo instruktoriaus pareigas Baltijos gynybos koledže Estijoje, anksčiau yra vadovavęs Vytauto Didžiojo jėgerių batalionui.
Plk. ltn. Gintaras Koryzna suvažiavimo metu sakytoje kalboje akcentavo kiekvieno šaulio svarbą organizacijai ir kariuomenei. „Tarp mūsų yra nepaprastai daug šaulių su didele patirtimi, su didelėmis galimybėmis, su įvairia specializacija ir tą specializaciją mes galime pasiūlyti Lietuvos kariuomenei į pagalbą, rengiant informacinių operacijų specialistus, kibernetinių programų specialistus, nuo medikų iki kitų įvairių sričių“, – teigė G. Koryzna.
1919 metais įkurta Lietuvos šaulių sąjunga yra sukarinta visuomeninė organizacija, ji skelbia turinti daugiau nei 10 tūkst. narių. Šaulių gretos matomai išaugo po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos.
Igno Gaižausko nuotraukos
Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija
Krašto apsaugos ministerija parengė ir spalio 28 d. visuomenei pristatė jau trečiąjį leidinį pilietinio pasipriešinimo tematika po 2014 m. Rusijos pradėtos agresijos prieš Ukrainą.
Pirmieji du leidiniai šia tema buvo skirti nesmurtinės gynybos tematikai ir praktinėms rekomendacijoms bei patarimams dėl veiksmų ekstremalių situacijų metu ar prasidėjus karui.
„Ką turime žinoti apie pasipriešinimą: aktyvių veiksmų gairės“
Naujajame leidinyje „Ką turime žinoti apie pasipriešinimą: aktyvių veiksmų gairės“ pabrėžiama ankstesniuose leidiniuose neaprėpta itin svarbi tema – aktyvus piliečių, atsidūrusių agresoriaus okupuotoje teritorijoje, pasipriešinimas.
„Matydami didelį visuomenės susidomėjimą ir norą aktyviai prisidėti prie šalies gynybos, esame įsipareigoję tęsti tolesnį visuomenės supažindinimą su galimybėmis aktyviai priešintis potencialiam agresoriui bei būdais, kaip išgyventi karo sąlygomis. Naujasis leidinys atspindi šį mūsų įsipareigojimą, kurį davėme mūsų visuomenei dar pristatydami pirmuosius leidinius pilietinio pasipriešinimo tema“, – sakė krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.
Knygelę Krašto apsaugos ministerijoje pristatė ministras J. Olekas drauge su leidinio atsakinguoju redaktoriumi Krašto apsaugos ministerijos Tarptautinių ryšių ir operacijų departamento direktoriumi dr. Karoliu Aleksa ir vienu iš jos rengėjų Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento Informacinių operacijų skyriaus viršininku majoru Linu Idzeliu.
Naujajame leidinyje aptariami galimi potencialaus agresoriaus veikimo būdai, pateikiami argumentai, kokiems potencialaus agresoriaus veiksmams reikia būti pasiruošus.
Skaitytojai čia taip pat galės susipažinti su dalyvavimo šalies ginkluotoje gynyboje principais renkantis tiesioginę ginkluotą kovą, o taip pat ir kitais pasipriešinimo būdais, kai kovojama ne tiesiogiai ginklu, kt. Ypač daug dėmesio knygelėje skirta išgyvenimo temai.
Knygelės autoriai pabrėžia, kad joje pateikti patarimai, pvz., dėl išgyvenimo, yra naudingi visiems šalies gyventojams net ir taikos metu.
Leidinys parengtas bendradarbiaujant su Lietuvos kariuomene ir Lietuvos šaulių sąjunga.
Taip ginklavosi senovės lietuvių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Naujoji knygelė išleista 30 000 egz. tiražu. Kaip ir ankstesnių leidinių didžiausia naujojo leidinio tiražo dalis bus perduota platinimui Krašto apsaugos savanorių pajėgų Karo prievolės komplektavimo skyriams ir poskyriams, po keletą jos vienetų gaus visų bendrojo ir profesinio ugdymo įstaigos, viešosios ir aukštųjų mokyklų bei kolegijų bibliotekos, savivaldybės. Taip pat parengta ir elektroninė leidinio versija.
Knygelės „Ką turime žinoti apie pasipriešinimą: aktyvių veiksmų gairės“ pristatymas surengtas Krašto apsaugos ministerijos Juodojoje salėje penktadienį, spalio 28 d., 13.00 val.
Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija.
