bucys_slaptai

Pastaraisiais metais sustiprėjo jau antrą dešimtmetį vykdoma „Lietuvos praeities nuvainikavimo“ kampanija. Kokios pajėgos ir kieno palaikomos ją vykdo – atskiro, manyčiau, viešo pokalbio laukiantis klausimas.

O kol kas norėčiau aptarti eilinį, nors ir skandalingai pagarsėjusį senovės Lietuvos deheroizacijos epizodą. Turiu galvoje plačiai išreklamuotą bandymą mus įtikinti, esą lietuvių kovų su kryžiuočiais laikotarpiu visoje Europoje pagarsėję Pilėnų gynėjai, pasirinkę savižudybę vietoje vergijos, viso labo buvo bailiai, prasti kariai, o lietuvių istorikai, rašytojai (pradedant M. Valančiumi ir baigiant V. Krėve), kompozitoriai, rašę apie Pilėnų gynėjus straipsnius, poemas, operas ir net norėję sukurti filmą, buvo ir tebėra naivūs romantikai, apžavėti tautinės idėjos.

Continue reading „Savižudybės ženklas Pilėnų istorijoje, arba kaip mokslininkas virsta pamokslininku”

bucys_slaptai

Birželio vidurys – reikšmingų istorinių įvykių minėjimai. Čia ir Okupacijos diena, ir Gedulo ir Vilties diena, ir Birželio sukilimo 70-metis. Gėlės, giesmės ir dainos, minėjimai ir konferencijos, dokumentiniai ir meniniai filmai… Tiesa, meninis filmas tik vienas ir vis tas pats, nepakeičiamas – “Niekas nenorėjo mirti”. Šiomis dienomis du kartus jis buvo rodomas per LTV, net su aktorių komentarais.

Matėme jį – puikiai nufilmuotą, talentingai suvaidintą – ir lyginome su birželio mėnesio “Metų” žurnale paskelbta rašytojo ir dailininko Leonardo Gutausko apysaka “Keltas”. Irgi apie stribus, tik ne tokius humaniškus ir teisingus, kaip Vytauto Žalakevičiaus Lokiai. Apie fanatiškai žiaurius ir negailestigus stribus. Talentinga “Kelto” ekranizacija Gedulo ir Vilties dienai, Birželio sukilimo 70-mečiui gėdos nepadarytų. Tik kas to imsis?!

Continue reading „Post scriptum”

BucysA

(Perskaičius Algimanto Bučio straipsnį “Savižudybės ženklas Pilėnų istorijoje, arba Kaip mokslininkas virsta pamokslininku”)

Dešimtis, jeigu ne šimtus kartų lankiausi Punioje. Kai tik važiuoju į gimtąjį Alytų, beveik visada užsuku pasigrožėti Nemunu, Punios šilu nuo Punios piliakalnio. Visais metų laikais. Esu išleidęs Reginos Volkaitės-Kulikauskienės knygelę “Punia”, kurią iliustravau savo nuotraukomis. Atgimimo laikais džiaugiausi prisidėjęs prie Vladislavo Sirokomlės “Iškylų iš Vilniaus po Lietuvą” (vertė Kazimieras Umbražiūnas), Zigmanto Gliogerio “Nemunu” (vertė Vytautas Būda) išleidimo.  Minėtose knygose nemažai rašoma apie Punią, jos didvyriškąjį kunigaikštį Margirį, narsiuosius Pilėnus. “Tiesa, kai kurie mūsų istorikai pilies, kryžiuočių vadinamos “Pullen, ieško ne Punioje, o kur nors kitur. Tačiau aš turiu tūkstantį moralinių ir vieną istorinį įrodymą, kad viskas turėjo vykti čia, o ne kur kitur”, – rašo V.Sirokomlė. O Z.Gliogeris, plaukdamas pro Punią, cituoja V.Sirokomlės poemą “Margiris”. Mums, leidėjams, Atgimimo laikais taip pat labiau rūpėjo moraliniai įrodymai: ne tiek svarbu buvo, kur vyko tragiškai didvyriški Pilėnų įvykiai, bet kad jie neabejotini, kad jie didvyriški.

Continue reading „Tik piktavalis gali tyčiotis iš Pilėnų gynėjų”