Post scriptum


Print

Birželio vidurys – reikšmingų istorinių įvykių minėjimai. Čia ir Okupacijos diena, ir Gedulo ir Vilties diena, ir Birželio sukilimo 70-metis. Gėlės, giesmės ir dainos, minėjimai ir konferencijos, dokumentiniai ir meniniai filmai… Tiesa, meninis filmas tik vienas ir vis tas pats, nepakeičiamas – “Niekas nenorėjo mirti”. Šiomis dienomis du kartus jis buvo rodomas per LTV, net su aktorių komentarais.

Matėme jį – puikiai nufilmuotą, talentingai suvaidintą – ir lyginome su birželio mėnesio “Metų” žurnale paskelbta rašytojo ir dailininko Leonardo Gutausko apysaka “Keltas”. Irgi apie stribus, tik ne tokius humaniškus ir teisingus, kaip Vytauto Žalakevičiaus Lokiai. Apie fanatiškai žiaurius ir negailestigus stribus. Talentinga “Kelto” ekranizacija Gedulo ir Vilties dienai, Birželio sukilimo 70-mečiui gėdos nepadarytų. Tik kas to imsis?!

O V.Žalakevičiaus filme, prie visos pagarbos telentingam režisieriui, istorinės tiesos reikia ieškoti su žiburiu. Tokie buvo laikai. Bet istorinės tiesos juk ir nereikia! Dabar toks metas: kaip ir V.Žalakevičiaus kūrybos laikais, viską, kas lietuviška, reikia niekinti ir menkinti, nes taip naudinga svetimiesiems. Puikiausias pavyzdys – D.Barono ir D.Mačiulio knyga “Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda”.

Rašytojas, literatūros kritikas Algimantas Bučys straipsniu “Savižudybės ženklas Pilėnų istorijoje, arba Kaip mokslininkas virsta pamokslininku” priešinasi tokiai pragaištingai tendencijai. Jo mintys labai papildo tragiškų 70-mečio įvykių minėjimus, todėl skelbiame šio straipsnio pabaigą – “Post scriptum”. Pirmoji ištrauka mūsų svetainėje buvo paskelbta birželio 14 d.

Algimantas Bučys

Post scriptum

Pabaigai liko keletas liūdnai nuteikiančių klausimų sau pačiam ir kitiems apie santarvės Lietuvoje likimą. Nesitikiu, kad šiuo straipsniu sujaudinsiu ar perkalbėsiu D. Baroną ir jo rėmėjus, kilniai pasiryžusius stotį į karingą, bet metodologiškai ir teoriškai beviltišką konfrontaciją su religijų istorija ir nekatalikiškąja savižudybės samprata pasaulio filosofijoje, etologijoje, etikoje ir paprasčiausioje istorinėje tautų būtyje. Juk šį straipsnį dėl suprantamų priežasčių (katalikiška tema ir auditorija) pirmiausia pasiunčiau mūsų krikščioniškąsias vertybes puoselėjančiam žurnalui „Naujasis Židinys–Aidai“, bet sulaukiau nuoširdaus atsiprašymo, kad negali spausdinti „dėl vietos stokos“, nors vyriausiasis redaktorius pripažino, kad „polemika su savižudybės kaip nuodėmės samprata verta dėmesio, gal net išties platesnių diskusijų“… Kol kas „Naujojo Židinio– Aidų“ priede „Knygų aidai“ (2011, Nr. 1) gali rasti tik panegirišką minėtos D. Barono ir D. Mačiulio knygos recenziją, kurios autorius žavisi veikalu ir nuolankiai perpasakoja visus D. Barono „kirčius ir smūgius“ Lietuvos „pseudopagonių mąstymui“ ir „pseudopatriotiškam jaunimui“.

Taigi diskusine tvarka pirmiausia turiu paklausti savęs: argi straipsnį parašiau todėl, kad esu katalikybės priešas, trokštantis ją diskredituoti bet kuria proga ir bet kuria kaina? Gal esu „krikščionijos dezertyras“, jei naudosim pamokslininko terminą?

Atsigręždamas į savo vaikystę, matau Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią, kurioje buvau pakrikštytas vokiečių okupacijos metais. Puikiai prisimenu tą pavėluotą krikštą, nes Lietuvai Vilnių atgavus tėtis kariškis su visu štabu buvo perkeltas iš Kauno į Vilnių, o čia netrukus įsiviešpatavo bolševikai, prasidėjo karas ir tik vokiečiams užėjus atsirado proga ramiam krikštui – krikštijo lenkų kunigas per Velykas. Tačiau už šimto metrų nuo Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, kitoje Lukiškių aikštės pusėje, stovėjo ir tebestovi niūrus pastatas, kur tuo metu triūsė gestapas, o po karo – sovietų saugumas. Mes gyvenom Tauro kalno papėdėje, gal kokie trys šimtai metrų nuo saugumo pastato, taigi kasdien einant į pradinę mokyklą Gedimino gatvėje (kieme tarp dabartinio Mažojo teatro ir buvusio Vilniaus viešbučio) tekdavo keliauti tarp manosios Bažnyčios ir šiurpaus Saugumo. „Šiurpaus“, nes namie visi suaugusieji puse lūpų užsimindavo apie klaikius dalykus, vykstančius niūraus mūro požemiuose. O vieną rytą išgirdome apie savižudę lietuvaitę, kuri pati iššoko iš rūmų pro langą ir užsimušė. Mes, pypliai, nežinojom, kodėl iššoko, bet vis praeidami pakeldavom galvas ir svarstėm, iš kokio aukšto ir iš kokio lango iššoko, jei negyvai užsimušė.

Kas dabar man pasakys, kad ji buvo nuodėminga bailė? Ir kas tuo patikės?

Tais pačiais laikais per gimines iš tolimesnių Lietuvos kraštų pasiekdavo mus (kartu su kraupiom daugiakarsčių laidotuvių nuotraukom) tylios užuominos apie savižudžius miško brolius, kurie sprogdinosi ar nusišaudavo stribų ir sovietinių kareivių apsuptuose bunkeriuose – „geriau, nei gyviems patekti į ruskių rankas“. Argi kam anuomet apsivertė liežuvis vadinti juos prastais kariūnais ar bailiais? Nė karto neišgirdau nei mieste, nei iš kaimo giminių. Tik iš laikraščių ir sovietinio mokslo korifėjų. Kokio atminimo sulauks tautos atskalūnai, viešai niekinantys tautos herojus, irgi niekas garsiai tuomet nesakė.

Juk dar nebuvo Kaune susideginęs Romas Kalanta. Gal ir jį vieną dieną kas nors ims vadinti bailiu? Žinom, kad bepročiu jau vadino. Žinom, kad sovietinis saugumas stengėsi per spaudą įtikinti visus lietuvius ir sukrėstą pasaulio visuomenę, esą R. Kalanta ir kiti (iš viso 12) po jo 1972 m. susideginę savižudžiai lietuviai buvo tik pasigailėjimo verti psichiniai ligoniai: „Kiekvienu atveju buvo kartojamos išvados apie sirgusius šizofrenija, alkoholizmu ar tiesiog psichiškai nenormalius žmones“. Kas anuomet tuo patikėjo ir kas patikės tuo šiandien?

Didvyriškieji sovietų okupacijos metų katalikai, leidę pogrindyje legendinę „Lietuvos katalikų Bažnyčios kroniką“, nė karto neišgarbino R. Kalantos susideginimo. Jiems to neleido padaryti pasirinktojo tikėjimo dogmos. Ir tai suprantama. Tačiau kodėl pogrindžio katalikų kronikose nerasime nė vieno paniekinančio žodžio apie desperatiškose situacijose atsidūrusių miško brolių ar kitų lietuvių poelgius, kai jie pasirinkdavo vietoje budelio kulkos savižudybę? Kodėl nuo pat pirmųjų lietuviškosios pogrindinės „Katalikų kronikos“ spaudinių atkakliai ir atvirai tiesiama dvasinė katalikybės sąsaja su tautiniu judėjimu? Kodėl pogrindžio leidėjai katalikai ir jų rėmėjai jau pačią „Kronikos“ reikšmę naujam laikotarpiui prilygino lietuvių patriotinei kovai pokario metais? Gal jau dera užmiršti patriotinį lietuvių katalikų prisipažinimą: „Kronikos dokumentinė reikšmė šiam istoriniam laikotarpiui tokia pat, kaip J. Daumanto „Partizanų“ ankstesniems laikams – penktam šeštam dešimtmečiui, kada ėjo kova dėl krašto laisvės ir dėl lietuviškos gyvenimo sistemos. Kronikos laikotarpis organiškai išplaukė iš Partizanų laikotarpio ir jį pratęsė“?

O ką šiandien daryti su herojiškai leistos „Katalikų kronikos“ drąsiu (katalikybės dogmos atžvilgiu) programiniu pareiškimu, kad pogrindinės „Lietuvos katalikų kronikos“ atsiradimas yra susijęs su sovietinio režimo išprovokuotu lietuvių tautos pasipriešinimu iki desperacijos? Kaip galima nuskandinti užmarštin leidėjų pareiškimą, jog aktyvi sovietų kova prieš tautinę ir religinę sąmonę Lietuvoje „suaktyvino ir pasipriešinimą. Pasipriešinimą iki desperacijos. Iki tokios desperacijos, iš kurios kilo ryžtas pabėgti iš sovietinio režimo (Brazinskai, Simas Kudirka, Simokaičiai ir eilė tokių, kuriems pasisekė). Kilo desperacinis ryžtas aukoti savo gyvybę protestui prieš tautinį ir religinį persekiojimą (Romo Kalantos ir kt. susideginimas). Šitokiose nuotaikose ir gimė LKB Kronika“?.

Prisiminkime, kad ir pirmoji Europoje katalikų akademikų pasauliečių organizacija (Lietuvių katalikų mokslo akademija) per savo veiklos Lietuvoje ir emigracijoje aštuonis dešimtmečius nusipelnė Lietuvos istorijos tyrimams bei tarptautiniam tautos nepriklausomybės propagavimui ne mažiau, o gal ir daugiau už visas valstybines mokslo bei švietimo įstaigas bent jau iki antrosios Nepriklausomybės.

Kas gi atsitiko, kad laisvoje Lietuvoje XXI a. radikalioji katalikų bendruomenė ėmė judėti beveik priešinga kryptimi? Kodėl tarsi tyčia demonstratyviai kapojamos katalikybės sąsajos su patriotinėmis lietuvių nuostatomis? Kodėl ir kieno yra palaikoma ir skatinama visokeriopa senovės Lietuvos istorijos diskreditacija švietimo tinkle nuo pradinių iki aukštųjų mokyklų? Kam taip baisiai trukdo lietuvių išsiugdyta ir šimtmečiais oficialiai bei pogrindžiuose ginta ir puoselėta daugkartinių Lietuvos Atgimimo šauklių kunigų, pamokslininkų, poetų bei Tautos Patriarchų tradicija? Ką ir kodėl taip patalogiškai erzina mažiausia užuomina apie lietuvių teisę ir pilietinę pareigą ugdyti pasididžiavimą ne tik katalikiškąja mūsų praeitimi, ne tik europinės integracijos dabartimi, bet ir ikikrikščioniškąja Lietuva? Kas ir kodėl stengiasi žūtbūt sumenkinti ikikrikščioniškosios Lietuvos valdovus ir herojus, senovės Lietuvos tikybą ir valstybinę galią? Ir net savo gimtąją kalbą, archajiškiausią iš visų indoeuropiečių kalbų pasaulyje, taigi – ir toje pačioje globalizacijos tautiškai sterilizuojamoje Europoje?

Taigi esminis klausimas: kam tai naudinga?

Iš dalies atsakymas būtų, mano galva, atvirkštinis: programinė mūsų elitinės (karingai manifestuojančios) katalikybės konfrontacija su patriotine lietuvija gali būti žalinga ir pragaištinga tiek Lietuvos katalikybei, tiek lietuviams gimtojoje žemėje ir išeivijoje.

Duok Dieve, kad klysčiau… Nors, kita vertus, tik ausis užsikimšus ar apkurtus nuo trisdešimties sidabrinių žvangesio įmanoma negirdėti, kaip šiandien Lietuvos padangėje vis garsiau skamba visų pavergėjų per amžius siūbuojamas varpas: DIVIDE ET IMPERA!

O Lietuvos žemelėje? Argi reikia didelės išminties, kad pamatytum ir suvoktum, jog mūsų akyse sumaniai brandinama bręsta jau ne vieną kartą XX a. tragiškai Lietuvai pasibaigusi situacija, kai palaipsniui susivaidiję, tarpusavyje supjudyti krikščionys demokratai ir tautininkai prarado ne tik tautos pasitikėjimą, bet ir politinę valdžią Lietuvoje, ir netgi Tėvynę, tiek okupuotieji atėjūnų, tiek atsidūrusieji tolimoje tremtyje arba saugioje išeivijoje?

Argi verta stebėtis, kad jau dabar daugelis atsargesnių lietuvių sau ir savo šeimoms rengia lizdelius svetur, šimtais tūkstančių (daugiausia iš visų Baltijos ir Rytų Europos šalių!) emigruodami arba vaikus išsiųsdami iš Lietuvos į daug saugesnius Vakarus? Kokie ateiviai užims jų apleistas vietoves, būstus ir darbo vietas?

Nežinia, bet aišku, kad ne katalikai ir ne Lietuvos patriotai.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: rašytojas, literatūros kritikas Algimantas Bučys, šio teksto autorius.

2011.06.20


Prisijunkite prie diskusijos