Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Po savaitgalį vykusio Lietuvos šeimų sąjūdžio mitingo Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen neabejoja, kad organizacijos idėjos jau išsisėmė. Anot jos, apie tai signalizuoja į mitingą atėjusių žmonių skaičius.
„Viena vertus, tai pilietinės pozicijos išraiška, kita vertus, matant pastaruosius skaičius, aš daryčiau prielaidą, kad šeimų maršo darbotvarkė išsikvėpė“, – trečiadienį „Žinių radijui“ teigė V. Čmilytė-Nielsen.
Anot jos, įtakos tam veikiausiai galėjo turėti Rusijos sukeltas karas Ukrainoje. Politikės manymu, tvyranti grėsmė paskatino visuomenę jungtis ne į skaldančius, tačiau į vienijančius procesus.
„Gal visgi priežastys tos, kad COVID pandemijos metu susierzinimas ir tokia psichologinė įtampa ji buvo tokia ryški, kad emocinių jungiklių buvo daugiau. O dabar visgi kitos yra aktualijos, vėlgi karas Ukrainoje ir grėsmė, kuri tvyro ore, ji kitus procesus visuomenėje jungia, telkiančius, o ne skaldančius“, – pridūrė ji.
ELTA primena, kad šeštadienį sostinės Katedros aikštėje Lietuvos Šeimų sąjūdžio aktyvistai rinkosi į mitingą „Apginkime Lietuvos Respublikos Konstituciją“. Kaip pranešė Vilniaus miesto savivaldybė, organizatoriams išduotas leidimas iki 15 tūkst. dalyvių. Vis tik, oficialiais policijos duomenimis, mitinge dalyvavo iki 1 tūkst. žmonių.
Anot akcijos organizatorių, prasidėjusios ekonominės ir politinės krizės sąlygomis akivaizdžiai išryškėjo „valdžios dangstomos ir skatinamos piliečių apiplėšinėjimo schemos“, politikai kaltinami „faktiškai įvesta ir kasdien stiprinama diktatūra“, „cenzūruojama spauda“, „ribojamomis ir laužomomis piliečių konstitucinėmis teisėmis ir laisvėmis“.
Kontraversiškai vertinamas Šeimų sąjūdis 2021 m. gegužę surengė protestą, į kurį susirinko apie 10 tūkst. žmonių, vėliau didesni protestai vyko tų metų rugpjūtį bei rugsėjį.
Nors organizacijos lyderiai per pastaruosius metus inicijavo naujas protesto akcijas bei viešojoje erdvėje žarstėsi skambiais pranešimais, judėjimas ilgainiui išsikvėpė. Nepaisant keltų ambicijų, gegužės viduryje ši organizacija šeimos dieną paminėjo negausiai susirinkusi privačioje kaimo turizmo sodyboje.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.
Kokią didžiulę galią, net jėgą turi Lietuvos Respublikos prezidentai, kuria, deja, nė vienas iš jų nepasinaudojo!
Tautos tiesiogiai išrinktas, Prezidentas savo doruose ir išmintinguose darbuose mūsų valstybės labui ne tik gali, bet ir privalo remtis Tauta. To buvę Prezidentai – kaip ir šiuo metu valdantis – nedarė dėl vienos paprastos priežasties: jie save ne tapatino su Tauta, o laikė aukštesniais ir tarsi iš kažkur atsiųstais pateptaisiais. Be to, jie visi savo vidumi buvo biurokratinio valstybės valdymo apologetai – Prezidento vaidmenį valstybėje jie suprato ir tebesupranta tik kaip protokolinių funkcijų vykdymą. Tai labai ryškiai matosi, panagrinėjus jų kalbas, kuriose visa, kas valstybėje vyksta negero, nepatenka į jų atsakomybės ribas ir todėl tai privalo sutvarkyti kažkas kitas, bet ne tas, kuris kalba.
Gaila, bet ir dabartinis Prezidentas Gitanas Nausėda serga šia negalia. Be platesnio stateginio požiūrio į valstybės raidą, jos gerovės kūrimą niekas savaime neįvyks. Būtina suvokta ir įsisamoninta lyderystė, kurią reikėtų suprasti ne vien kaip atstovavimą bei kalbų sakymą, bet ir kaip kasdienį kruopštų darbą telkiant bendraminčių daugumą esminėms permainoms, kurios turi įvykti šioje valstybėje.
O pirminis šių dienų uždavinys – uždegti ir sutelkti Tautą, jos sveiką branduolį (o ne viskuo pertekusius miesčionis) per daug įsisiautėjusių nesantaikos ir patyčių kurstytojų sutramdymui.
Pastaroji Sausio 13-osios aukų pagerbimo ceremonija atskleidė net tris dešimtmečius kastą prarąją tarp dviejų Lietuvų. Mums pirmoji Lietuva – tai ta, kuri sėja grūdus, kepa duoną, augina vaikus, remdamasi senolių tradicijomis, ir ne supermarketuose, o savo sieloje švenčia didžiausias metų šventes ir dar išlaiko ne visai žlugusį lietuvišką kaimą bei mūsų miestelius.
Antroji gi Lietuva yra ta, kuri iš aukšto žvelgia į pirmąją ir ne tik nevertina pastarosios, bet ir iš jos tyčiojasi ir visaip menkina. Būtent ta, antroji, atsitvėrusi metalinėmis tvorimis, ir bandė, kaip jau daugelį metų buvo įpratusi, ne nuoširdžiai, o formaliai pažymėti šią skausmingą visiems mums datą. Pamiršę pirmąjį Sąjūdžio įpareigojimą, kad valdžia privalo atsisakyti bet kokių privilegijų, jie apsistatė gausiais apsaugos daliniais ir lyg kokie turkų sultonai susėdo sau po baldakimu. Ir aukų pagerbimo ceremonijoje neleido pasisakyti nė vienam pirmosios Lietuvos atstovui!
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus ELTA) nuotr.
Štai tada, nebežinodami, kaip elgtis ir ką daryti, nes jų negirdi, pirmosios Lietuvos atstovai nusprendė atkreipti į save dėmesį ir nušvilpti dabartinės valdžios atstovų kalbas ar net jas užgožti triukšmu. Tiesa, negalime atmesti ir tokios galimybės, kad tarp pirmosios Lietuvos atstovų, kurių į oficialų renginį valdžia neįsleido (štai jums ir demokratija!), buvo ir specialiai pasiųstų provokatorių, kurie triukšmaudami perlenkė lazdą. Kad ir kaip ten būtų nutikę, objektyviai vertinant, neteisūs nei vieni, nei kiti: per tokias ceremonijas – kad tik jos būtų nuoširdžios! – triukšmauti nedera. Tam ne vieta ir ne laikas. Tik tada kyla neišvengiamas klausimas – kas ir kokiais sumetimais vadovaudamasis leido šalia vienas kito organizuoti du renginius, ir dar tuo pačiu metu? Juk ne vienam renginiui Vilniaus miesto valdžia nebuvo davusi sutikimo, o šį – palaimino. Ar tik nebuvo piktdžiugiškai siekiama būtent to apgailėtino rezultato, kurį ir matėme?
Laisvės gynėjų dienos minėjimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Tačiau labiausiai neteisi valdžia ir dalis jai tarnaujančios žiniasklaidos, iš karto užsipuolusios protestuotojus. Manau, kad pradžioje vis dėlto reikėjo pasigilinti į žmonių nepasitenkinimo motyvus, juo labiau kad jie patys skundžiasi, jog valdžia ir žiniasklaida jų neišklauso, o pateiktus siūlymus tiesiog išmeta į šiukšlyną. Ir dar išsišaipo. Deja, tai tiesa. Pateiksiu tik du faktus. Praeitų metų pavasarį taip vadinamo ,,Šeimų maršo“ atstovai pasiprašė į priėmimą pas Seimo pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nilsen. Ji juos „priėmė“ kur? Kieme. O po kelių dienų ta pati Viktorija Čmilytė-Nilsen priėmė LGBT atstovus – jau savo kabinete. Kaip sakoma, komentarai nereikalingi. Rudenį Seime vyko diskusija apie žmogaus teises, apie kurias labai garsiai pasisako Laisvės partijos atstovai. Ir toje diskusijoje kalbant Advokatų Tarybos pirmininkui, teisės profesoriui Ignui Vėgėlei, valdantieji demonstratyviai išėjo iš salės.
Panašių faktų faktelių galima pririnkti labai daug. To pačio „Šeimų maršo“ pirmasis mitingas buvo viešai „ištepliotas“ purvais, o dalyviai paversti marginalais. Nors po kelių dešitmečių ir pagal savo dalyvių sudėtį, ir pagal tvarką bei turinį jis priminė Sąjudžio mitingus. Kam buvo naudinga iš taikaus ir tauraus Lietuvos žmonių sambūrio išsityčioti? Taip kad atsakymas į klausimą, kas gi pirmieji iškasė nesantaikos kirvį, kaip liaudyje sakoma, ir durniui aiškus.
Neaiškus Lietuvos politikų ir teisėsaugos pareigūnų elgesys kitu atveju. Praėjusių metų rugpjūčio mėnesio 10 d. mitingas, po kurio įvyko riaušės prie Seimo, buvo bent dalinai finansuotas Viktoro Uspaskicho. Be to, tame mitinge jis ir pats dalyvavo. Tačiau jokios atsakomybės už riaušes jam niekas neinkriminavo, net moralinės. Ir jokių etikečių niekas jam neklijuoja – klijuoja tik savo tautiečiams. Kodėl jis toks privilegijuotas ir nebaudžiamas, daugeliui tebelieka klaustukas.
Gal dėl to, kad Lietuvoje egzistuoja neliečiamųjų kasta, niekas viešai nepasmerkė ir sovietinio profesoriaus Vytauto Landsbergio, kuris be jokių sukrupulų, jam būdinga stačiokiška maniera apšaukė protesuotojus fašistais ir jedinstvenininkais… Koks didžiulis šuolis per 30 metų! Kadaise jis išvadino tautiečius šunauja – jau nekalbant apie tai, kad po to ėjo kurdupeliai, šūdmalos, runkeliai, kremliniai ir kiti panašūs ir vis riebesni epitetai. Dauguma prieš šį poną drebina kinkas ir nesiryžta sutramdyti į senatvę galutinai suįžūlėjusio, bet vis Prezidento titulo siekiančio veikėjo. Veikėjo, kuris taip įsijautė į Tautos mokytojo ir skirstytojo į tuos, kurie blogi ir kurie geri, vaidmenį, kad jau net nebesugeba suvokti, ką šneka. Juk jo konkurentas Vladimras Putinas mus irgi fašistais vadina.
Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt foto
Tai kas čia vyksta? Ir kas jam suteikė teisę taip niekinti Lietuvos žmones? Kodėl jam nebuvo gėda, kai jis anūką „prakišo“ į Europos parlamentą, o po to ir į partijos pirmininkus – paskutinį kartą net be rinkimų? Kodėl jis, klijuodamas etiketes kitiems ir visus moralizuodamas, nepaaiškina Lietuvai, kaip jo anūko šeima sugebėjo per kelerius metus sukaupti nei daug, nei mažai – 16,5 milijono eurų turto? Ir dar iš tokio specifiško verslo kaip vaikų darželiai ir mokyklos, kurios dotuojamos mūsų valstybės?.. Juk praktiškai dalis biudžeto pinigų iš valstybės subyrėjo į Gabrieliaus ir Austėjos šeimos kišenę, bet apie tai ponas V.Landsbergis nekalba ir nieko šia tema nemoralizuoja. Matyt, taip pagal jį ir turi elgtis Lietuvos (jų ?) žmonės. Suprantama, jam šiuose reikaluose pritaria ir buvusi „Lietuvos Dalia“ – Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri, sužinojusi, kad tuometis FNTT direktorius Vitalijus Gailius, tarnaudamas Lietuvai, nuosavo namo nepasistatė, išreiškė didžiulį nusistebėjimą. Štai kaip „jų Lietuvoje“ viskas vertinama. Gal ir nereikia stebėtis, kad jie taip nutolo nuo tos pirmos Lietuvos, jog ne tik išgirsti, bet ir suprasti jos nebesugeba. Ir jau, matyt, nebesugebės.
Daugelis net nežino, kad minėtus epitetus Lietuvos žmonėms „sukabino“ ne kas kitas, o Nacionalinės kultūros premijos laureatas Vytautas Landsbergis. Įdomus faktas, ar ne? Ir verčiantis susimąstyti? Beje, už kultūrą jį pagerbdavo ir sovietų valdžia, kuri 50-ojo jubiliejaus proga suteikė Vytautui Landsbergiui „LTRS nusipelniusio kultūros veikėjo vardą“. Tailyg ir kultūringas žmogus turėtų būti, bet iš žodžių ar elgesio taip nepasakysi. O gal tie apdovanojimai visai ne už kultūringą elgesį?
Po tokių profesoriaus akibrokštų turbūt net neverta stebėtis, kad Algis Ramanauskas tiesiog rusišku „matu“ socialiniuose tinkluose lietuvaičius koneveikia. Nuo jo neatsilieka Andrius Užkalnis ir Rimvydas Valatka, rafinuočiau tautiečius suskirsto į savus ir priešus Andrius Tapinas ir jam talkinanti Rita Miliūtė bei nemenka dalis kitų oficiozinės žiniasklaidos atstovų. Jų elgesys ir moralė toli gražu neblizga, tačiau koneveikti ir mokinti kitus jie pirmi.
Šiame patyčių ir neapykantos liūne sunku išlikti neutraliam, nors būtent taip ir bandė elgtis ekscelencija Gitanas Nausėda. Nieko, gerbiamas Prezidente, nebus, teks po šį purvyną ir Jums pasivaikščioti. Matote, Prezidento pareigos ne vien rožėmis puoštos, reikia šias Augijo arklides kažkam bent pradėti mėžti. O kas turi padaryti pradžią, jei ne Tautos išrinktas Prezidentas?
Jūs turite du pasirinkimus. Pirmas – dar du su puse metų nieko realiai neveikti (nes protokoliniai veiksmai nėra darbas) ir dingti į atsargą. Suprantama, konservatoriai labai jau nori suregzti Jums apkaltą, bet čia jų rankos per trumpos. O jei nenorite Tautos atmintyje išlikti tik kaip simpatiškas, 1,92m ūgio vyriškis, privalote bent jau pabandyti tapti Tautos lyderiu – tada jau pats laikas pradėti dirbti. Ir pirmas Jūsų veiksmas, mūsų supratimu, turėtų būti kreipimasis į Tautą. Ir ne šiaip sau Kreipimasis, o kvietimas tautiečiams išminėtos pirmosios Lietuvos surinkti 300 000 piliečių parašų Tautos Referendumui surengti. Jei tam ryšitės, patikėkite,bus surinktane 300 tūkstančių, o pusė milijono parašų.
O klausimai privalomam referendumui būtų šie:
Ar Jūs pritariate tam, kad šis Seimas būtų paleistas ir dviejų mėnesių bėgyje įvyktų nauji Seimo rinkimai?
Ar Jūs pritariate Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnio pakeitimui, pagal kurį referendumuisušaukti reikėtų ne 300 tūkstančių, o 100 tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių parašų?
Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotoDidžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Suprantama, tai būtų tik gera pradžia. Jūsų ekscelencija ir be jokio referendumo privalote pats susigrąžinti užsienio politikos vairą į savo rankas ir tvirtai jį laikyti, kol bus atstatytas Konstitucijos ir visų politikų priesaikos reikalavimas ,,…tarnauti Lietuvos žmonių gerovei“. Nes jau akivaizdu, kad yra keletas pretendentų į apkaltą, galimai sulaužiusių priesaiką ir šiurkščiai pažeidusių Konstituciją. Čia vėlgi, nors tai nėra malonu, Jūs, Prezidente, privalote inicijuoti jiems apkaltą. Suprantama, to labai nesinori, bet be Jūsų to nepadarys niekas kitas. Priešingu atveju jie po kurio laiko tai atsuks prieš Jus ir Jus apkaltins tuo pačiu. Ir žinokite, ranka jiems tikrai nesudrebės. Juk jums fašistai nešvilpė. Greitai bus Jūsų paklausta: KODĖL?
Ekscelencija, nebijokite ir nedelskite. Ir Vasario 16-ąją, užuot surengęs baliuką, sukvieskite Tautą į Permainų ir Santarvės mitingą. Taip bus įveiktas Rubikonas. O po to jau tik į priekį – su pirmąja Lietuva. Patikėkite, antrojoje gero nedaug. Tiesa, dar gali kilti problema ir gan kebli, kai iš jos labai greitai kai kas pabandys perbėgti į pirmąją. Bet, kaip sakoma, problemas geriausia spręsti joms iškilus. Svarbiausia ryžtis ir pradėti.
Daktaras Algimantas Matulevičius, Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos Garbės prezidentas
Daug nedelsdamas iškart pasakysiu, kad, kaip atrodo bent man, tokiu nešvankiausiu naujai išsilaisvinusios Lietuvos įvykiu yra Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos nutarimas (svarbi informacija apie tai pateikiama ir Komisijos sudėtis nurodoma Čia) šįmet šios premijos laureatu paskelbti žmogų, kuris prieš 20 metų labai grubiai išniekino Lietuvos vėliavą.
Motociklininkai su trispalvėmis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nukritęs iš mėnulio ant galvos ir nežinantis kitų šios istorijos aplinkybių žemiečių gyvenimo stebėtojas turėtų teisę suabejoti – ar reikia trūks plyš prisiminti visus žmogaus gyvenime per keli dešimtmečius pasitaikiusius paklydimus ir tuo pagrindu stigmatizuoti tą žmogų, neatsižvelgiat į tai, kad anas kaip menininkas per tą laiką galbūt pateikė keletą įdomių projektų, permušančių ir nustelbiančių buvusius nesusipratimus. Tačiau nieko tokio, ką būtų verta paminėti, kas galėtų atkreipti dėmesį be jau pelnyto netikšos, išniekinusio Lietuvos vėliavą, liūdnos šlovės vardo naujai iškeptas laureatas negali pasiūlyti. Iš nežinios šis instaliacijų specialistas (mano pasišiaušusi atmintis vis dar neįleidžia įsidėmėti jo tikrinių vardo ir pavardės) buvo iškrapštytas tik dėl to, kad Šeimų maršo organizatoriai kreipėsi į prokuratūrą, prašydami įvertinti Lietuvos vėliavos išniekinimo faktą jo pateiktame videoperformanse, vaizduojančiame tūlą pilietį, nusišluostantį tirštai šokoladu išteptą veidą trispalvės pagalba. Toks štai humoras ne humoras, nors, žinoma, kitas galėtų pasakyti, kad pirmoji mums į galvą ateinanti kanalizacinio pobūdžio liaudiškoji asociacija rodo mūsų pačių sugedimo laipsnį, kai savo ruoštu čia po tirštu šokolado sluoksniu glūdi labai gili mintis, kurią dar reikėtų iškrapštyti.
Tualetai. Slaptai.lt nuotr.
Kokia tai mintis, ar ji galiausiai nėra panaši į sliekų ieškojimą užpakalyje? Performanso autorius įtikinėja, kad tokiu įvaizdinimu jis jau prieš 20 metų deklaravo idėją, jog Lietuva greitai taps ne tautiečių, o piliečių Lietuva. Tiesą sakant, niekados gyvenime dar nėra tekę susidurti su tokiu kvailu savaime kvailo daikto paaiškinimu. Kvailumas kvadratu, kitaip nepasakysi. Galop, kur čia ta pilietiškumo idėja glūdi? Ar storas šokolado sluoksnis ant veido turėtų mums priminti rasių įvairovę, o Lietuvos vėliavos pritaikymo siužetiniai vingiai savo ruožtu turėtų įtikinti žiūrovą, kad su trispalvės pagalba yra galima juodaodį atversti į baltaodį? Tai būtų komercinis pasiūlymas, nederantis su menininko pašaukimu, a? Dar kvailiau ir šiurpiau skamba įtikinėjimas, kad minėtoji instaliacija neva yra kovos su homofobija plakatas. Kad ir kaip ten būtų, šių eilučių autorius taip ir nesugebės patikėti iki savo gyvenimo pabaigos, kad vadinamieji instaliatoriai yra kažkokie menininkai. Bent jau aptariamu atveju instaliacija yra tokio neįtikėtinai žemo lygio, kad jokie užkalbėjimai neįstengs neskoningo išsidirbinėjimo kilstelėti į aukštesnįjį lygį nei priklauso pagal daiktų prigimtį.
Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija pranešė, kad šiam laureatui premija buvo skirta už kultūrinių stereotipų kritiką šiuolaikinio meno formomis (sic). Tai labai daug pasako ir apie pačią Komisiją, kuri nacionalinius lietuvių tautos ir nepriklausomos valstybės simbolius vadina kultūriniais stereotipais, ar ne? Žinia, ta pati Komisija kažkaip pražiopsojo, neįvertino premija dar ir tokio R. Šimašiaus, kuris yra ne mažiau nusipelnęs „kultūrinių stereotipų“ laužymo baruose, naikindamas istorinės atminties ženklus Vilniaus mieste ir Vyčio aikštėje įrengdamas pliažo instaliaciją. Ką dar liko apdergti? Ar galiausiai liko tik tai, kad su instaliuoto milžino, pakelto į orą malūnsparniais, pagalba iš viršaus bus apšiktas Gedimino bokštas, ar greitai bus varžomasi tik dėl to, kas efektingiau apspjaus motinos veidą?
Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kai mūsų nacionaliniai jausmai yra užgaunami labai stipriai, o nacionaliniai simboliai išniekinami su neslepiamai pikta intencija, žvalgomės aplinkui, siekdami identifikuoti tuos piktadarius, paslaptingai kuždėdami vienas kitam apie kažkokius pašvinkusius globalistus arba, tarkime, žydus, mitologine to žodžio reikšme.
Anais sovietiniais laikais, nugriovus Maskvos centre stovėjusią didingą Kristaus Išganytojo cerkvę, buvusios šventovės vietoje buvo įrengtas milžiniško dydžio baseinas su pirčių kompleksu. Dėl visiškai atsitiktinės aplinkybės, kad vienas iš naujųjų statybų architektų buvo žydų tautybės žmogus, šios šventvagystės siužetas žmonių pasišnibždėjimuose buvo tampriai siejamas su žydų populiacijos piktomis užmačiomis, platinant net tokį nesveikos vaizduotės sukurtą antisemitinį pasakojimą, kad neva naujame pirčių komplekse, atsiradusiam ant cerkvės pamatų, drauge buvo įkurta ir centrinė sovietijos žydų apipjaustymo būstinė.
Tai visiška nesąmonė, neabejotinai bjaurus antisemitinio pobūdžio prasimanymas, tačiau drauge būčiau linkęs manyti, kad čia minimos Komisijos veikla labai bjauriai nususo, keletą metelių pavadovavus jai tokiam Leonidui Donskiui, – drauge visiškai nesijaudinu dėl to, kokiam žanrui mano nusižiūrėjimą priskirsite. Iš tiesų, tos Komisijos veikla po minimų įvykių ne tik nususo ir sumenko, čia kažkas nutrūko, sugedo ar sulūžo taip nepataisomai, kad kai kurie Komisijos pasirinkimai šiandien jau ne tik žadina visuomenės pasidygėjimą, bet kartu teikia peno pagalvoti apie tai – ar gražiai pasivadinusi Komisija nėra tik liliputų gauja, užsimojusi viską suliliputinti aplinkui?
Nešama Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.
Ar kretiniškas sprendimas buvo surežisuotas iš anksto, inspiruotas įtakingų politikų arba kitokio plauko veikėjų? Vis tik dar kraupiau būtų, jeigu toks sprendimas čia buvo priimtas Komisijos nariams baiminantis dėl to, kad nepasirodytų vienas kitam nepakankamai pažangūs, dėl noro savo iniciatyva atkeršyti opoziciniams visuomenės judėjimams arba dėl užkrečiamą pavidalą siaurame bendraminčių rate įgijusio protinio neįgalumo. Manding, čia yra kaip tik tas atvejis, kai apie įžūliai prasikišantį siauraprotystės faktą neturime teisės nutylėti net dėl diplomatinių sumetimų ar visuotinės taikos poreikio.
Lietuvos padangėje – Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kas be ko, ne visi tos Komisijos pasirinkimai kelia tokias baisias abejones, tačiau čia aptartas skandalingas įvykis daug ką nubraukia ir, kas yra liūdniausia, kompromituoja iškilius kūrėjus, kurie anksčiau buvo nominuoti šiai premijai gauti.
Jeigu kas nors nuplėštų vėliavą nuo valstybinės įstaigos sienų ir sutryptų ją į žemę, tikriausiai gautų nemenką baudą už valstybės inventoriaus sunaikinimą. Tačiau nepalyginamai didesnius nuostolius patiriame, kai yra naikinamas Lietuvos nacionalinės vėliavos kaip simbolio integralumas.
Filosofo žodžiais tariant, simbolis ne tiek nurodo kažką, kiek talpina savyje tai, ką nurodo. Krikščionis paliudys, kad Eucharistijos simbolika nėra tik Paskutinės Vakarienės kultūrinis priminimas, bet yra Švenčiausiasis Sakramentas, užtikrinantis tiesioginį Dievo dalyvavimą, kai Šventų Mišių misterijos metu duona ir vynas tampa Dievo kūnu ir krauju. Taip ir Lietuvos vėliava nėra nutolusios Lietuvos ženklas, vien tik spalvinė etiketė, kažkoks tolimų įvykių priminimas, bet yra tikroviškos Lietuvos gyvas prasiveržimas, kiekvieną kartą prasidėjimas iš naujo, gyvenimo ribų praplėtimas, būties priauginimas.
Seimo narys Matas Maldeikis. Eltos nuotr.Prezidento vyriausiasis patarėjas Povilas Mačiulis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Matas Maldeikis atsakė šalies vadovui Gitanui Nausėdai, palyginusiam konservatoriaus ir Prezidentūros vidaus politikos grupės vadovo Povilo Mačiulio bendravimą su „Šeimų maršo“ renginiuose dalyvavusiu kontroversiškai vertinamu Antanu Kandrotu-Celofanu.
M. Maldeikis įsitikinęs, kad tai yra visiškai skirtingos situacijos, kadangi jis pats tiesiog siekė pademonstruoti, kad nebijo politikams grasinančių asmenų, o Prezidentūra savo veiksmais legitimizavo A. Kandroto elgesį.
Šalies vadovas savo patarėjo P. Mačiulio pokalbį su A. Kandrotu palygino su M. Maldeikio atveju, kai portalui „Delfi“ duotame interviu buvo paklaustas, ar, jo nuomone, Prezidentūra savo veiksmais ir palaikymu „Šeimų maršui“ nesuteikė impulso ir antradienį prie Seimo vykusiam protestui, galiausiai peraugusiam į riaušes.
„Mano patarėjas išėjo kalbėtis su šitais žmonėmis ir pirmiausiai pasakė, kad šių žmonių nuomonę mes girdime, kad tarp tų žmonių vėl buvo provokatorių, kaip jie ten vadinami, Plastikais ar kažkaip kitaip, vėlgi nuo šito mes negalime niekaip apsisaugoti. Kažkas paslaugiai tai nufotografavo ir pateikė tai, kaip „dangus griūna“. Aš tada užduodu klausimą štai šitai pusei, kuri išreiškia tokio pobūdžio kritiką: o kodėl jie neatkreipia dėmesio, kad Seimo narys pavarde Maldeikis su tuo pačiu Celofanu kalbėjosi turbūt gerą pusę valandos palapinėje apie partnerystę ir kitus socialinius klausimus“, – interviu „Delfi“ sakė G. Nausėda.
„Didžiojo šeimų gynimo maršo“ dalyviai prie Seimo. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Visgi pats TS-LKD frakcijai priklausantis parlamentaras tokią šalies vadovo mintį vadina absurdu, kadangi jis pats su birželio mėnesį vykusio „Šeimų maršo“ trijų dienų protesto dalyviais siekė bendrauti, norėdamas parodyti, kad politikai jų tiesiog nebijo.
„Visiškas absurdas, visiškai skirtingos situacijos, kodėl Maldeikis kalbėjo su Celofanu. Maldeikis nelegetimizavo Celofano, kaip tai darė prezidentas. Maldeikis parodė, kad niekas čia, Seime, nebijo Celofono ir jo draugų, kurie grasino atvažiuoti į namus, kad vaikams į dantis bus įstatyti reikalavimai, bus pasigauti vaikai, artimieji“, – Eltai kalbėjo M. Maldeikis.
M. Maldeikis: Celofanas prieš tai grasino atvažiuoti į mano namus
Konservatorius pasakoja, kad tuomet vykusiame renginyje jis su „Šeimų maršo“ aktyvistais bendravo, kadangi jam pačiam prieš tai buvo grasinama.
„Mane labai nustebino prezidento pareiškimas, dėl to, kad jo patarėjo ir mano išėjimas buvo du skirtingi dalykai. Jis išėjo pasitinkant būtent tą žmogų, jis su juo kalbėjo. Mano atvejis buvo kitoks. Tas žmogus, kuris prisistato Celofano pravarde, man prieš tai yra grasinęs atvažiuoti į namus. Dėl to aš jam pasiūliau susitikti prie Seimo, jeigu jis man turi išsakyti kažkokią poziciją“, – pasakojo M. Maldeikis.
Politikas kartu priduria, kad jam nuėjus į automobilių stovėjimo aikštelę, kurioje tuomet vyko mitingas, jis tiesiog sutiko A. Kandrotą ir nusprendė su juo pasikalbėti, kadangi jau anksčiau buvo sakęs, jog gali jį sutikti ir išklausyti tai, ką šis asmuo nori pasakyti. Todėl TS-LKD frakcijos narys pabrėžia, kad jo susitikimo tikslas buvo ne išreikšti palaikymą, o parodyti, jog jis tiesiog sutinka išklausyti mitinguotojus.
„Mūsų susitikimas buvo tam tikra pozicija, parodymas, kad aš sutinku išgirsti, ką jie man turi pasakyti kaip politikui. Ne kaip Tėvynės sąjungos nariui, o kaip politikui, kuriam yra grasinama už savo politinę poziciją“, – aiškino konservatorius.
Tvirtina, kad prezidentas savo veiksmais legitimavo A. Kandroto elgesį
Parlamentaras įsitikinęs, kad to paties mitingo metu šalies vadovo vyriausiasis patarėjas P. Mačiulis su protestuojančiais asmenimis išėjo pabendrauti visiškai kitu tikslu.
„Tuo tarpu prezidento patarėjas, kurio ėjimas aiškiai buvo suderintas su prezidentu, turėjo visai kitokias implikacijas. Mes žinome, kad prieš tai prezidentas jau buvo kreipęsis į „Šeimų maršą” savo vaizdo įrašu, ir tai yra visai kitokia politinė konotacija, visai kitokia politinė aplinka.
Jo veiksmai legitimizuoja tai, ką daro kai kurie personažai, nuo kurių netgi tas pats „Šeimų maršas“ atsiriboja“, – įsitikinęs M. Maldeikis.
Politikas neabejoja, kad G. Nausėda savo veiksmais iš esmės pateisino, parėmė A. Kandroto elgesį.
„Prezidentas savo veiksmais tiek „Šeimų maršo„ vaizdo įrašu, tiek susitikimu su Celofanu legitimizavo jį. Prezidentui nebuvo grasinama, kad atvažiuos pas prezidento vaikus ir jiems į dantis bus įkišti vieni ar kiti reikalavimai. Tai yra du skirtingi dalykai“, – mano konservatorius.
Su mitinguojančiais M. Maldeikis bendravo ir antradienį vykusiame proteste
Parlamentarui su protestuojančia minia teko pabendrauti ir antradienį vykusiame mitinge prie Seimo, kuris galiausiai peraugo į riaušes. M. Maldeikis tikino, kad šiuo atveju jis tiesiog pasikalbėjo su keliais žmonėmis, eidamas į parlamento rūmus ir iš jų.
„Šiuo atveju aš tiesiog ėjau pro šalį į savo darbo vietą ir aš buvau užkalbintas, atsakiau, pabandžiau pakalbėti su vienu ar kitu žmogumi, kurie norėjo su manimi pakalbėti“, – pasakojo TS-LKD frakcijos narys, kartu pažymėdamas, kad mitinge buvo tiek norinčių su juo nusifotografuoti, tiek jam grasinusių. Protestuotojai po Seimo posėdžio užblokavo išėjimus, užsipuolė seimo narius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Vienas žmogus norėjo su manimi pasidaryti selfį, kiti turėjo kitą nuomonę. Aš tiesiog pabendravau su jais. Kažkoks rėkė, kad ateini čia, gausi į galvą. Tegul. Čia jų pozicija. Aš jų nebijau, atėjau į darbą, pabalsavau, išėjau iš darbo ir ėjau toliau“, – teigė jis.
Visgi konservatorius tuo pačiu akcentavo, kad eiti bendrauti su žmonėmis šiame proteste jis nematė prasmės.
„Aš netikiu tokiais renginiais, kuriuose kalba Paleckis, astros ir visokie kitokie. Tai nėra renginiai į kuriuos aš eičiau susitikti su žmonėmis, nes aš netikiu, kad tai forma, kuria tie žmonės nori kalbėtis. Jie nenori kalbėtis“, – sakė parlamentaras.
Konservatorius: jeigu nesugebate prisiimti atsakomybės, jūs neverti organizuoti mitingų
Šalies vadovas laikosi pozicijos, kad antradienį vykusį renginį reikėtų aiškiai atskirti į taikiąją protesto dalį ir riaušes, kurios vyko jau pasibaigus renginio organizatoriams išduoto leidimo laikui. M. Maldeikis tokią Prezidentūros nuomonę laiko mitingo organizatorių pasiaiškinimų, siekiant išvengti atsakomybės, dalimi.
„Šią prezidento poziciją priimu bendrame chore, kurį aš girdžiu iš tos pusės, kad yra kažkokios provokacijos, čia ne mes, mes nežinome, kas mėtė, galbūt čia policija mėtė, čia provokacija. Aš tai vertinu kaip politinės lyderystės neturėjimą ir nemokėjimą būti politikais. Tiek prezidento atžvilgiu, tiek visų tų, kurie ten susirinko. Pradedant nuo organizatorių, kalbėjusiųjų. Jie labai drąsūs kalbėti apie politikus, bet kai patiems reikia atsakyti už savo ir savo bendražygių veiksmus, to nesugeba padaryti ir pradeda kaltinti kažkokius sąmokslininkus, kad policininkai tai darė. Tai tiesiog nemokėjimas priimti atsakomybės“, – įsitikinęs konservatorius.
Parlamentaras pabrėžė, kad politinį protestą organizuojantys asmenys privalo prisiimti visą atsakomybę už pasekmes, kurias toks mitingas sukelia.
„Jūs organizavote renginį – jūs už jį ir atsakote. Atsakote už tuos žmones, kurie ten susirinko, prisiėmėte tam tikrus laiko apribojimus, iki 17 valandos. Jeigu jūs norite būti politikoje, jūs turite būti įgalūs atsakyti už savo veiksmus ir savo bendražygių, kuriuos jūs kviečiate, veiksmus. Jeigu jūs to negalite padaryti, tai nedarykite mitingų, nes jūs to neverti“, – tvirtino M. Maldeikis.
ELTA primena, kad birželio 15 d. į mitingą prie Seimo atėjo pasikalbėti M. Maldeikis, tačiau renginio dalyvių jis buvo nušvilptas ir iškeiktas. Labiausiai renginio dalyviai pasipiktino, kai jis su protesto akcijos organizatoriumi Raimondu Grinevičiumi bandė diskutuoti apie Stambulo konvenciją.
„Jeigu mes imame Stambulo konvenciją, jos nėra ratifikavusios tik kelios Europos Sąjungos šalys. Atsisakė, kiek žinau, Turkija…“, – protestuotojams savo argumentus bandė dėstyti M. Maldeikis.
Protestuotojai po Seimo. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vis tik politiko argumentų renginio dalyviai nesiklausė. Pasipiktinę protestuotojai M. Maldeikiui šaukė „Eik lauk“ ir išplūdo keiksmažodžiais.
Tuo tarpu, „Šeimos gynimo maršo“ protestuotojai trečiąją protestų dieną nuvyko prie Prezidentūros. Protestuotojus tuomet pasitikęs P. Mačiulis susirinkusiesiems perdavė šalies vadovo linkėjimus ir dėkojo renginio dalyviams už aktyvumą.
„Iš tikrųjų pirmiausiai norisi padėkoti jums už aktyvumą. Jūs parodėte, kad lietuviai yra aktyvi tauta, jūs parodėte, kad savo nuomonę ir įsitikinimus galite ginti girdėdami tą poziciją iš valdžios, kuriai nepritariate, jūs netylite, jūs kalbate ir sakote. Tai pirmiausiai ačiū jums už aktyvumą“, – į protestuotojus prie Prezidentūros kreipėsi P. Mačiulis.
Šalies vadovo patarėjas tą kartą akcentavo perduodąs nuoširdžiausius linkėjimus nuo prezidento G. Nausėdos, kuris, anot jo, pasikalbėti su susirinkusiaisiais negalėjo ateiti dėl paruošiamojo Europos Vadovų Tarybos (EVT) pasitarimo. P. Mačiulis taip pat atkreipė protestuotojų dėmesį į užsitęsusį konservatorių ir G. Nausėdos konfliktą dėl atstovavimo EVT.
„Jūs turbūt puikiai žinote, kad ir prezidentą iš EVT bando išstumti kai kurie politikai“, – akcentavo prezidento patarėjas.
Tuo tarpu protestuotojai, reaguodami į prezidento patarėjo žodžius, skandavo „neleisime“.
VSD direktorius Darius Jauniškis. Slaptai.lt nuotr.
Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Darius Jauniškis teigia, kad Lietuvos žvalgyba sprendimų priėmėjams jau nuo sausio teikė informaciją apie įtampą visuomenėje galinčius sukelti veiksnius, susijusius su skiepijimo procesais ir pandemijos suvaldymu. Jo teigimu, informacija apie „Šeimų sąjūdžio“ veiklą ir su ja susijusiomis rizikomis buvo pateikta dar kovo mėnesį.
„Sprendimų priėmėjams nuo sausio buvo teikiama informacija apie įtampą visuomenėje galinčius sukelti veiksnius, susijusius su skiepijimo procesais bei kitais pandemijos suvaldymo veiksmais. Kovo mėnesį pateikta informacija apie organizuojamą Šeimų maršą ir su tuo susijusias socialinės įtampos rizikas“, – teigė D. Jauniškis.
„Tai teigti, kad Valstybės saugumo departamentą tai pagavo kažkaip nepasiruošusį, yra absoliučiai neatsakinga“, – pridūrė jis.
VSD direktorius taip pat patikimo, kad kol kas nėra jokių įrodymų, kad pastaraisiais mėnesiais suaktyvėjusių sąjūdžių ir visuomeninių organizacijų veikla būtų kaip nors susijusi su užsienio valstybių įtaka.
„Dėl užsienio šalių mes jau buvome pareiškę, kad neturime duomenų apie kažkokią antivalstybinę veiklą, kaip tai yra aprašyta Baudžiamajame kodekse. Lygiai taip pat, kaip sakėme, mes neturime jokių įrodymų, kad už to stovi užsienio jėgos“.
Visgi D. Jauniškis galimybės, kad tokių įrodymų gali atsirasti, neatmeta.
„Jeigu tie įrodymai bus, o aš neatmetu ir to varianto, tai, be jokios abejonės, bus tiriama, analizuojama ir bus pateikiama visuomenei, jeigu mes turėsime įrodymų“.
VSD direktorius akcentuoja, kad žvalgyba turi veikti atsakingai, pasak jo, turi būti pateikiamos tik tos žinios, kurios grįstos įrodymais. „Mes negalime neatsakingai švaistytis pasvarstymais tiesiog žiniasklaidoje ar dar kažkur“, – akcentavo D. Jauniškis.
Jis taip pat patikino neturįs duomenų, kad riaušės prie Seimo ir neramumai Rūdninkuose yra susiję.
Vis tik VSD direktorius pažymi, kad pastarųjų savaičių neramumuose galima įžvelgti hibridinio karo apraiškų.
„Dar kartą sakau, kad hibridinio karo elementų galima įžvelgti, ką mes ir pasakėme, kad yra apraiškų, ypač po riaušių. Yra tam tikrų apraiškų, kurios jau kelia tam tikrą neramumą ir jau reikėtų pervertinti tą situaciją, nes jau kai išvirsta į riaušes, į smurtą, tai čia jau yra visai kiti dalykai“, – teigė D. Jauniškis.
„Dėl to ir sakome, kad yra jau tokių antivalstybinių veiklos apraiškų, kurias reikėtų tirti, žiūrėti ir pateikti tam tikras išvadas“, – pridūrė jis. D. Jauniškis taip pat teigė, kad pradinių signalų nebuvo, jog mitingas prie Seimo galėtų pavirsti į riaušes.
„Galvoju, kad policijos tokia pati išvada turėtų būti, nes nebuvo signalų, kad tai būtinai išvirs į maištus, riaušes ar smurtą“, – sakė jis.
Niekados nepuoselėjau iliuzijos, kad tauta gali tapti totaliai vieningu dariniu su vieno vado institucija priešakyje. Žinia, buvo tokių laimingų akimirkų, kai, pakilusi į kovą už laisvę, tauta susitelkdavo aplink savo šviesuomenę, o žmonės, išėję į laisvės kelią, demonstruodavo pasiaukojimo vienas už kitą stebuklus, taip išaukštindami ir Tėvynės idėją. Tačiau šiandien ta pati, dabar jau tarsi laisva bei nepriklausoma tauta, yra susipriešinusi iki tokio laipsnio, kad kartais tautiečiai tampa didesni neprieteliai vienas kitam nei tykantys savo naudos galimi užsienio agresoriai. O gal didelis pavojus mus savaime vėl suvienytų, kaip anais herojiškais laikais? Kažin kažin…
Todėl nelaukdami, kol susipriešinimo negandos išsispręs savaime taip ar kitaip, jau šiandien turėtume pabandyti apžvelgti visus veiksnius, kurie gali mus vienyti ir atskirti, dėmesį fokusuojant į tas problemine sritis, kur mes patys privalome rasti sprendimus, nelaukdami to, kad mumis pasirūpintų kiti. Jau dabar būtų laikas pabandyti prisimatuoti – kaip per išaugusią prarają būtų galima (ar negalima) permesti tiltus, leidžiančius pabandyti kiekvienai iš pusių nueiti savojo kelio dalį.
Kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, mus, dėl daugelio klausimų susipriešinusią publiką, turėtų vienyti bent požiūris į širdžiai mielus (?) mūsų išsilaisvinimo kelio ir tautos orumo simbolius. Tačiau, kaip išaiškėja, požiūris į simbolius mus labiausiai ir atitolina vienas nuo kito, atskiria per šviesmečius.
Taupydami laiką, imkime už pagrindą tik vieną atskirą, bet labai iškalbingą pavyzdį. Štai Šeimų maršo dalyviai iš užmaršties prikėlė užsisenėjusią Trispalvės išniekinimo istoriją, kai dar 2000 metais toks Dainius Liškevičius pateikė į viešąją erdvę videoperformansą, kuriame autorius pozicionuoja save kaip titaną herojų, su trispalve nelyg kokiu skuduru nusivalantį šokoladu išteptą veidą. Ar reikėjo to maršo dalyviams dar kartą atkreipti dėmesį į sunykusios vaizduotės žmogaus norą trūks plyš susireikšminti ir, kaip matome, neradusį geresnės priemonės tokio užmanymo įgyvendinimui nei chuliganiškas išpuolis prieš vėliavą, drauge įsivaizduojantį bent tai, kad pati vėliava negali atsakyti antausiu į užpuolimą. Žinoma, jokio meno užuominų čia nerasi nė su žiburiu, dėl to nėra jokio reikalo ginčytis. Tačiau mūsų autorius užsispyręs tvirtina, kad šis performansas yra meno kūrinys, kuriame buvo įžvalgiai numatytos karštosios šiandienos aktualijos, taigi neva yra toks meniškai įprasmintas imperatyvas, kuris, kaip tvirtina autorius, mūsų dienomis skatina pasirinkti tarp LGBT bendruomenės ir tradicinės šeimos.
Trispalvė. G.Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Menas pagal lietuvišką to žodžio etimologiją veda atminties aktualizacijos linkme, įpareigoją prisiminti ištakas, esmę, kaip žinome, menas nėra tik fotografinis tikrovės atvaizdavimas. Tikras menas yra menantis menas. Taigi ieškant ištakų pagal minėto performanso sumanytojo nubrėžtas gaires, būtų galima daryti prielaidą, kad autorius čia žaidžia giliais simboliniais užšifravimais, ekskrementų krūvelės duotybę pridengdamas šokolado įvaizdžiu, veidą suprasdamas kaip užpakalio užuominą, vėliavos simboliką susiedamas su giluminiu užpakalio viešo nusivalymo demonstracinio akto užšifravimu. Taigi, jeigu ir galėčiau vardan kompromiso, nueidamas savąją kelio dalį sutikti, kad šūdas yra šokoladas, o šokoladas yra šūdas, vis tik niekados negalėsiu pripažinti, kad aptartas vėliavos išniekinimo aktas yra meno kūrinys.
Daug netuščiažodžiaudamas paskysiu tik tai, kad pažinojau bent du žmones, kurie buvo nuteisti kalėti už trispalvės vėliavos iškėlimą pokario metais, todėl ir simbolį suprantu truputėlį kitaip.
Netrukus prasidės didžioji Olimpinių žaidinių fiesta, lauksime Lietuvai atstovaujančių krepšininkų ir kitų sportininkų pergalių. Ką turėsime progos pamatyti, stebėdami prazimbiančias mašinas Lietuvoje, tokiomis dienomis labai dažnai papuoštas nacionalinių spalvų simbolikos vėliavėlėmis?
Ypač tatai įspūdingai turėtų atrodyti jau truputėlį anksčiau po Joninių pradedančiais temti vasaros vakarais, kai vėliavėlių spalvos kintančiais pavidalais persipina su gatvės žibintų šviesomis ir spalviniais šviesoforų signalais. Tačiau užvis labiausiai stulbina tokiais atvejais tas intensyvumas ir masiškumas, su kuriuo susiklosčiusioje situacijoje yra eksploatuojama vėliavos idėja ne kokiu nors formaliu, bet laisvo apsisprendimo pagrindu. Nuostabiausias dalykas čia yra tai, jog kalbame ne apie iš anksto suplanuotą ir organizuotą, tarkime, visuomenininkų inspiruotą arba iš viršaus nuleistą akciją, bet būtent apie stichiškai užgimusį ir kartu neįtikėtiną masiškumą įgijusį reiškinį. Neįtikėtinas ir vis tik džiugus momentas yra tai, jog toks išplėtotas vėliavos pagerbimas vyksta atsitraukiant – iki to laipsnio, kiek tai įmanoma iš principo – nuo pigaus politikavimo.
Nacionalinė arba kitaip tautinė vėliava paprastai yra traktuojama kaip tautos nepriklausomybės, jos valstybingumo, tautos garbės simbolis. Tai tarsi ir visiškai aiški, visiems suprantamas pozicija. Tačiau vis dėlto neaiški yra žodžio „simbolis“ vartosena, šio žodžio reikšmė, jos kuriamos prasmės implikacijos, taip pat nuorodos elgesiui mums vis dar yra paliekamos kaip uždelstas, neišpakuotu pavidalu besireiškiantis turtas.
Vinco Kudirkos paminklo papėdėje. G.Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Paprastai ritualizuotuose oficialiuose raštuose, taip pat vadovėliniuose paaiškinimuose simbolis apibrėžiamas kaip ženklas, turintis kokią nors sutartinę reikšmę. Kita vertus, šį žodį ypač daugiareikšmiu, prasmės požiūriu neišsemiamu, daugiasluoksniu, nepaprastai miglotu daro filosofinė-teologinė tradicija, leidžianti simbolį traktuot kaip perspektyvos steigtį, kurios dėka, sakykime taip, ribotomis šiapusinėmis formomis yra bandoma išsakyti anapusybės pozicijas arba bent užsiminama apie principiniu būdu neišsakomos anapusybės idėją, o dar kitu atveju, per atskirą pavyzdį siekiama pateikti visuminį pasaulio vaizdą. Kartais tokia aižėjančios formos simbolio samprata labai apytikriai yra pavadinama transcendencijos šifru arba, pavyzdžiui, pasaulio vienumo manifestacija.
Savo ruožtu čia leiskite solidarizuotis su ta apibrėžtimi, kuri įgalina manyti, jog simbolis ne tiek nurodo į kažką už savęs, kiek pats savyje talpina tai, į ką nurodo. Tokia kraštutinai paradoksali simbolio apibrėžtis dera su transcendencijos idėjos nusakymo keblumų suvokimu, bet ypač tokia apibrėžtis yra tinkama dėmesio fokusavimui į nacionalinės vėliavos kaip simbolio pavyzdį, vėliavą tokiu atveju pradedant suprasti ne tik kaip nuorodą į kažkokį atitolusį objektą, bet greičiau kaip pačios tikrovės steigtį, gyvenimo ribų praplėtimą, būties priauginimą.
Rimvydas Valatka interviu lrt.lt žurnalistams tiesiai šviesiai ėmė ir pareiškė, kad šeimų maršo dalyviai bei prijaučiantieji judėjimui yra penktoji kolona. Bandau apsigraibyti aplink save, prijaučiantį maršo idėjoms, siekdamas įsitikinti – ar per naktį man neišdygo kokia uodega arba penktakolonijininko ragai? Nesijaučiu esančiu tokiu, tačiau ką žinai – dažnai žmonės galvoja apie save geriau nei yra iš tiesų. Todėl mums šiandien ir kyla fundamentalusis klausimas – kas yra ta penktoji kolona Lietuvoje, kaip, pagal kokį požymį atpažinti žmogų, hominoidinę būtybę apskritai, priklausančią penktajai kolonai?
Jūs, brangus R.Valatka, ir esate labiausiai tipiškas penktosios kolonos Lietuvoje atstovo pavyzdys, perteklinių bruožų modelis, pagal kurį nesunku yra atpažinti kitus hominidus, stovinčius po penktosios kolono vėliava, net jeigu jų tapatybė nėra taip stipriai išreikšta. Dar daugiau, – jūs esate penktosios kolonos Lietuvoje trubadūru, skelbiančiu, jog paminklas Vyčiui yra balvonas. Jūsų bendraminčiai Vytį, Trispalvę ir Gedimino stulpus vadina fašistiniais žymenimis, jūs, kaip atrodo, žengiate dar toliau, dergdamas mūsų tapatybę įprasminančius simbolius, niekindamas lietuvybę kaip didžiausio blogio sėklą. Veikdamas tokia labai aiškiai dar senų seniausiai okupanto nubrėžta linkme, dabar išnaudojant naujas protų nukenksminimo galimybes, jūs pranokote net bolševikinius pokario pirmtakus, todėl jus ir jūsų nešvankius pasekėjus šiandien drąsiai galime pavadinti išmaniaisiais stribais.
Net plika akimi buvo matoma, kad maršo dalyviai išlaisvino Lietuvos tautinę vėliavą iš kalėjimo ar dirbtinai forsuojamos užmaršties, šeimų maršas, be visa ko kito, buvo naujai atgimusios tautinės vėliavos jūra. Kaip pavyko atsekti man, būtent dalyvių tautinį užsiangažavimą demonstruojantis mosavimas trispalvėmis vėliavomis labiausiai varė į pasiutimą R. Valatkos mentaliteto hominidus. Todėl iš tiesų būtų pats laikas senąjį posakį bijo kaip velnias kryžiaus pakeisti naujos redakcijos ištarme – bijo kaip valatkininkai Trispalvės.
Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.Nešama Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.
Jeigu Lietuvoje tautinis žmonių užsiangažavimas kelia abejonių net oficialiosios valdžios viršūnėms ir jų nuogąstavimus įgarsinantiems rėksniams, vadinasi, kažkas negero atsitiko su ta valdžia, mums dar neturint tvirto atsakymo – ar tai yra tik paprastas apsigimimas, pasistūmėję į priekį patologijos procesai, ar įsisąmonintas bandymas prilygti okupantui, perimant jo ištobulintas priemones? Kad ir kaip ten būtų, valdžios nepotistinė mamyčiukų gauja savo išsidirbinėjimais kartais viršija net sovietinių laikų marazmus, ar ne? Kas lieka mums tokiu atveju? Tų mamyčių nepaprašysi atgimdyti juos atgal, taigi žmonės renkasi į protesto mintingus, taikiomis priemonėmis siekdami užkardyti kelią politikos nevalyvumui ir pagreitį įgyjančiam antinacionaliniam pobūdžiui.
Niekam nekyla abejonių, kad prie masiškumą įgijusio judėjimo stengsis trūks plyš prisiplakti ir ne pačios geriausios reputacijos veikėjai, visokiausio plauko perėjūnai, pasitikėjimą praradę žmonės. Būtų neįtikėtina, jeigu būtų kitaip. Tačiau kaip yra pastebėjęs dar F. Nietzsche, viena kita purvina srovė negali užteršti jūros bangavimo. Iš tiesų, nėra reikalo bandyti išrūšiuoti žmones iš anksto, nes laikas viską parodys ir sustatys į vietas. Tačiau liūdniausiai būtų, jeigu masiškumą įgavęs judėjimas taptų partija, užsikasusia intrigose tarp kitų partijų. Nelinkiu tokios liūdnos pabaigos!
XXX
Penktoji kolona
Neseniai TV laidoje Laisvės partijos pirmininkės pavaduotojas Vytautas Mitalas pareiškė, kad šeimų maršo dalyviai kasasi po valstybės pamatais, leisdamas suprasti, jog valdžios institucijos turėtų griebtis priemonių minios sutramdymui, pašalinant neteisėtai susirinkusius žmones iš sostinės gatvių. Galimas daiktas, V.Mitalas čia sau prisitaikė šūkį: Valstybė – tai aš. Kad ir kaip ten būtų, mums tampa aišku, kad Laisvė partija be Dobrowolskos turi ne mažiau iškilų proto bokštą, t. y. V.Mitalą. Šiam iškiliam veikėjui, galinčiam pretenduoti į didžiausio minedo Lietuvos politikoje titulą, dedikuoju šį eilėraštį.
