…Po trijų savaičių, išvykstant Antanui namo, vyskupas išeina prie rūmų vartų, kur stovi į bričkelę pakinkyti du arkliai, peržegnoja vaiką, duoda jaum pabučiuoti ranką ir žiedą. Paskui kiek netikėtai pamoko:
– Žinok, vaikeli, kad ir kur būtum, kur gyventum, Tėvynė yra brangiausia… Reikia mylėti Dievą, tėvelius, gerai mokytis. Jei Viešpats pašauks Jam tarnauti, nenusisuk nuo pašaukimo. Atmink viską, ką jaunas matai ir girdi, nes ateis metas, kai prisiminimai apie jaunystę bus kaip medus… Mokykis lietuvių kalbos, skaityk daugiau lietuvišku druku, nes jį tikrai grąžins. Lenkų ir jų kalbos nesmerk, jie mums davė daugiau gero nei blogo… Už tavo mokslus Liepojoje kasmet pinigus siųsiu, tik nenueik klaidžiais keliais… Savo jaunystėje, kai mokiausi Rumšiškių raštininkų mokykloje, mačiau baisų Nemuno potvynį. Vanduo apsėmė pastatus, ledo lytys daužė mokyklos sienas, manėme, kad žūsime tiuose griuvėsiuose. Jau tada pagalvojau, jog visas mūsų gyvenimas yra kaip didelis potvynis, viskas Dievo galybėje… Gyvendamas ir dirbdamas raštininko padėjėju Vainute, mačiau kruviną gaisrą. Sudegė bene pusė miestelio – keturios dešimtys žydų namų, keli ūkiai, bažnyčia, dvi sinagogos. Dūmai tarsi rudens migla paskandino miestelį. Tik valsčiaus pastatas nesudegė, išliko ir klebonija… Taip ir mūsų didelės meilės Dievui gyvenimas – lyg tas gaisras: kartais atrodo, kad visko netenki, lieki vienas lyg akmenėlis, paskui po truputėlį, po kruopelytę viską vėl atrandi… Matau, į pasaulį gražiai žiūri. Aš apdainavau mūsų tėviškę, Anykšių šilelį, gal tu kada nors savo savo vaikystėje matytus vaizdus ir įvykius aprašysi… Juk mes esame to paties kraujo, tos pačios giminės… Grįžęs namo, pabučiuok tėvelius, senelius, nes nežinau, ar kada nora savo kojomis į Ažuožerius sugrįšiu…
Continue reading „Vyskupo Antano Baranausko pamokymai XXI amžiaus lietuvių vaikams”
