seniausioji lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija

Aktualijos

Kokius turėjome pirmuosius lietuvius krikščionių šventuosius?

Dažnas šiuolaikinis lietuvis atsakys: pirmasis mūsų šventasis buvo šv. Kazimieras, gyvenęs XV šimtmetyje.

Tačiau tai ne tiesa.

Žinoma, Romos katalikų Bažnyčia yra kanonizavusi, tai yra – paskelbusi XVI a. Jogailos vaikaitį Kazimierą (1458 – 1484). Iki šiolei tai pirmasis ir kol kas vienintelis Katalikų Bažnyčios oficialiai kanonizuotas šventasis,  kurio tėvas buvo taip pat Kazimieras,  Jogailos sūnus, o motina – vokietė Elžbieta, vokiečių karaliaus ir  imperatoriaus Albrechto II duktė.

Tačiau ir šiuo vieninteliu katalikiškos kanonizacijos (1522 metais) atveju, netgi „ Romos katalikų brevijoriuje (t. y. maldyne) šventasis Kazimieras pristatomas kaip ‚Filius regis Poloniae‘ (Lenkijos karaliaus sūnus“). Taigi pristatant „vienintelį Lietuvos šventąjį“, Lietuvos vardas net neminimas, užtenka Lenkijos vardo.

Continue reading „Pirmieji lietuviai krikščionių šventieji – šv. Charitina Lietuvaitė ( † 1281) ir šv. Daumantas Timotiejus († 1299)*” →

Aktualijos

40. Dievoieškos keliai viduramžiais – Dievo išrinktieji

Vaišvilko pasiryžimas atsisakyti karališkos valdžios ir eiti dievoieškos keliu iš tiesų nuostabus ir retas, betgi tikrai ne vienintelis viduramžių istorijoje.

Įvairių kraštų istorikai ir kultūrologai yra aprašę panašius karališko kraujo asmenų poelgius, nors vyriškosios linijos biografijose tokie poelgiai, ypač jaunystėje ir brandos metais, – tikrai unikalūs. Betgi todėl ir įdomūs, noriai ir su pasididžiavimu pabrėžtinai minimi kiekvienos tautos kultūros istorijoje.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XXV )” →

Aktualijos

26. Pirmapradžio teksto sukūrimas

Nustačius pradinio teksto parašymo vietą ir apytikrį laiką, tenka imtis tolesnio kruopštaus „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimo“ restauracijos darbo, kadangi mūsų išskirtas pirmasis teksto blokas tebuvo branduolinė didesnio kūrinio pradžia.

Viena vertus, jis liudija, kad Vaišvilko įsteigtas vienuolynas turėjo dar įkūrėjui gyvam esant literatūriškai išprususį raštininką, kuris mokėjo ir gebėjo pagal nusistovėjusį viduramžių literatūrinį etiketą parašyti ktitoriaus gyvenimo aprašą.

Kita vertus, galime konstatuoti, kad naujojo vienuolyno raštininkui proginis ktitoriaus hagiobiografijos rašymas nebuvo atsitiktinis vienkartinis darbas.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XVIII )” →

Aktualijos

4. Pasaulietinis Vaišvilko gyvenimas iki krikšto

Iš mus pasiekusių žinių istoriniuose epochos šaltiniuose galime spręsti, jog Vaišvilkas pirmiausia turėjo eiti tėvo pėdomis – dalyvauti kovose dėl valdžios ir naujų žemių, gintis nuo priešų ir ieškoti sąjungininkų.

Iš pradžių taip ir buvo. Istoriniai duomenys rodo Vaišvilką nuo pat jaunystės buvus ryžtingą ir drąsų žmogų. Jeigu lietuviai laikėsi viduramžiais priimto berniuko auklėjimo papročio, kai šeimos ritualas reikalaudavo sodinti ant žirgo aštuonmetį berniuką ir taip įteisinti jo vyrišką statusą, tuomet netenka stebėtis metraščio pranešimu, kad Mindaugo sūnus (neabejotinai Vaišvilkas) jau 1252 m. vadovavo karo žygiui į Truiską.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( IV )” →

Aktualijos

9. Apaštalo Pauliaus nukirsdinimas

Svarstant abraominių religijų susipriešinimą nederėtų užmiršti, kad judaizmo ir krikščionybės konfliktas įsižiebė jau apaštalo Pauliaus (gr. Απόστολος Παῦλος, 5–64) laikais, praėjus keliems dešimt­mečias po Jėzaus mirties (apie 33 m. ar 29 m.), kai Paulius ėmė skelbti, kad Jėzaus mokslo pasekėjai galintys būti ne tik žydai, bet ir kitų tautybių žmonės. Judėjai šį momentą laiko pradiniu Jėzaus suburtos judaizmo sektos atskilimo nuo judaizmo tašku, atskyrusiu judėjus nuo krikščionybės. 

Continue reading „Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( V )” →

Aktualijos

3. „Gesta Dei per Francos“

Kai pirmąjį kryžiaus žygį ėmėsi aprašyti vienuolis Gibertas Nožietis (Guibert de Nogent, 1053–1124), jaunystėje žavėjęsis antikiniais romėnų pagonių poetais Ovidijum ir Vergilijum, o vėliau įsigilinęs ir komentavęs Šventąjį Raštą, visa istorija jam atrodė esanti tik Dievo valios vyksmas. Savo veikalą jis taip ir pavadino „Gesta Dei per Francos“ (pažodžiui: „Dievo darbai ir žygiai, per frankų tautą įvykdyti“, tai yra – frankų pajėgomis įvykdyti).

Continue reading „Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( II )” →

Aktualijos

Slaptai.lt pradeda skelbti autoriaus parengtas Algimanto Bučio knygos “Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” ( Vilnius, 2012) ištraukas. Ši knyga  – pirmoji ir kol kas vienintelė “Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija”, aprėpianti XIII a. – “patį tragiškiausią baltų proistorės ir istorijos šimtmetį iš keturių su viršum tūkstančių metų (M.Gimbutienė). Anuomet lietuviai, vieninteliai iš baltų, išsaugojo savo protėvių žemės nepriklausomybę ir savo tikybą nuožmiuose Šiaurės kryžiaus žygių karuose (XIII-XIV a.). Nenugalėtos Lietuvos transistorinis fenomenas – A.Bučio dėmesio centre.

Pirmą kartą chrestomatinėje knygos dalyje skelbiama 13 tekstų, kurių dauguma – sakraliniai ir niekad lietuvių literatūros istorijose nei vadovėliuose neminėti ar nenagrinėti kūriniai, nukeliantys mūsų literatūros pradžią iš Gedimino ir Vytauto laikų – į Mindaugo epochą.

Continue reading „Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( I )” →