Pradėsiu nuo teiginio: istorinis likimas mūsų tautos stuburą yra įlaužęs ne vienoje vietoje. Kai kur suaugo. Bet paliko nuolatinį skausmą keliančias ataugas ar suaugimus.
Nejauku, nesuprantama (gal siaubinga?), kai tuos stuburo įlaužimus nuolatos kas nors iš saviškių (anot R. Vanagaitės, – iš „mūsiškių“…) bando palaikyti skausmo (ir įlaužos) padėtyje.
