Pirmadienį Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo nariais, su kuriais aptarė istorinės atminties ir pilietiškumo ugdymo stiprinimo klausimus.
Susitikime šalies vadovas pabrėžė, kad pilietiškumo ugdymas yra vienas svarbiausių jo prioritetų, ypač dabartinėje geopolitinėje situacijoje. Prezidentūra siekia skatinti pilietiškumą globodama atskirus projektus ir kviečia prie jų prisijungti signatarus.
Šalies vadovas su Signatarų klubo valdyba kalbėjo ir apie istorinės atminties įamžinimą. Prezidentas pažymėjo, kad signatarų balsas tokiais klausimais kaip Lukiškių aikštė yra itin svarbus ir reikšmingas.
Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
Šventiniai pusryčiai Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio proga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Šventiniuose pusryčiuose Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo proga prezidentas Gitanas Nausėda, sveikindamas Kovo 11-osios akto signatarus, sąjūdiečius, pabrėžė, kad jie yra gyvas pavyzdys ir įrodymas to, kad susitelkti dėl bendro tikslo visiškai įmanoma. Savo kalboje prezidentas priminė, kad kovo 10-ąją poetui Justinui Marcinkevičiui būtų sukakę 90 metų.
„Mums reikalingi tokie konkretūs, apčiuopiami tikslai kaip tąsyk – vėl mus sutelkiantys ir skatinantys kiekvieną atiduoti Lietuvai tai, ką turime geriausio. Nesvarbu, kiek mums metų ar kokia mūsų profesija, kiekvienas šiandien galėtume dėl valstybės padaryti daugiau. Jūsų patirtis bei gyvenimiška išmintis ir šiandien yra didžiulė vertybė ir paspirtis tiems, kurie prisiėmė atsakomybę už Lietuvos dabartį ir ateitį“, – sakė valstybės vadovas.
Prezidentas dėkojo signatarams ir sąjūdiečiams – prieš 30 metų tapusiems suverenios valstybės krikštatėviais ir sudėjusiems parašus jos atgimimo liudijime – Kovo 11-osios akte – už galimybę kasdien rašyti savo, o ne svetimos šalies istoriją.
„Galbūt Jus daug kas protino neskubėti, bandė atšaldyti, bet Jūs nelūkuriavote. Laisvės keliu žengėte priekyje, žinodami, kad priklausote nebe sau, už Jūsų stovi tauta – jos praeitis, dabartis ir ateitis.
Už Jūsų – daugelį amžių už Lietuvos valstybingumą kovojusios asmenybės, šimtai tūkstančių sovietinio režimo tremtinių, žuvusių miško brolių, jų įkalintų rėmėjų ir niekada rankų nenuleidusių disidentų. Jų visų skausmas ir niekada nemirusi viltis. Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Už Jūsų – naujai nubudusi visuomenė. Sąjūdžio vedama pajutusi, ką reiškia pilnakraujis, orus gyvenimas, ir kad nuo šiol kitoks bus nebeįmanomas.
Už Jūsų – laisvėje augsianti veržli ir kūrybinga karta, kuri jau nebežinos, ką reiškia kelti ne savo vėliavą. Kuri bus nepažinusi okupanto, todėl jai reikės nemarios Sąjūdžio laikų atminties, kad suvoktų laisvės kainą ir atsakomybę saugoti tai, ką gavo kaip dovaną“, – sakė prezidentas.
Šalies vadovas pažymėjo, kad kartu su laisve mūsų laukė nauji išbandymai. Išbandymai demokratija – laisve savaip matyti ateitį ir siekti jos skirtingais būdais. Būtinybė išmokti gerbti kitų laisvę ir susitarti. Kurti savo valstybę taip, kad joje būtų gera gyventi visiems. „Ir jeigu šiame kelyje kažkas nepavyko, tai verta ne tuščio apgailestavimo, o siekio imti ir padaryti geriau“, – sakė prezidentas, linkėdamas, kad mūsų pastangos ir viltys vėl susijungtų dėl vienos Lietuvos.
Vasario 16-osios laužai. 2013-ieji. Vytauto Visocko nuotr.
Lietuva mini Valstybės atkūrimo 102-ąsias metines.
Trečiadienį prasidėję iškilmingi valstybės gimtadienio minėjimo renginiai bus tęsiami ir pagrindinę šventės dieną – Vasario 16-ąją.
Pirmiausia sekmadienio rytą Nepriklausomybės Akto signatarų atminimas bus pagerbtas sostinės Rasų kapinėse.
Po šio pagerbimo rengiama jaunimo patriotinė eisena „Valstybingumo keliu“. Jaunimas iš visos Lietuvos eis dainuodami, mušdami būgnais, nešini trispalvėmis. Eitynės prasidės nuo Katedros, kur ilsisi Vytautas Didysis ir Lietuvos globėjas Šv. Kazimieras. Toliau eisena judės pro Signatarų namus, Rotušę, paminklą J. Basanavičiui, rūmus, kuriuose posėdžiavo Didysis Vilniaus Seimas, iki Rasų kapinių.
Vėliau Prezidento rūmuose rengiama Valstybės apdovanojimų teikimo ceremonija. Vidudienį Simono Daukanto aikštėje bus pakeltos trijų Baltijos valstybių vėliavos. Ceremonijoje kalbą sakys prezidentas G. Nausėda.
Tuo pat metu iškilmingas minėjimas ir Vyčio kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonija vyks ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune. Vasario 16-osios laužai. 2013-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Po Šv. Mišių Vilniaus arkikatedroje bazilikoje – tradicinis Vasario 16-osios minėjimas prie Nepriklausomybės Akto signatarų namų Vilniuje. O prie 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataro, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos pirmininko, partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto paminklo, esančio prie Krašto apsaugos ministerijos, bus dedama gėlių. Ceremonija rengiama minint Deklaracijos pasirašymo 71-ąsias metines.
Pavakare vilniečiai ir miesto svečiai kviečiami pabūti prie laužų, kurie bus uždegti Gedimino prospekte. 30 simbolinių laužų suliepsnos nuo Katedros iki Vinco Kudirkos aikštės.
Vakare Prezidento rūmų kieme koncertuos Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai. Kiemas bus atviras lankytojams. Taip pat lankytojams bus atviras Valstybės pažinimo centras. Jame bus galima aplankyti nuolatinę ekspoziciją ir čia veikiančias parodas.
2013-ieji. Vasario 16-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Taryba, vadovaujama daktaro J. Basanavičiaus, 1918 m. vasario 16 dieną, išreikšdama tautos valią, Vilniuje pasirašė Nepriklausomybės Aktą ir paskelbė atkurianti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi. Aktą pasirašė 20 Lietuvos Tarybos narių.
Vokietijai siųstą 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto originalą politiniame Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve 2017 metų kovą rado Vytauto Didžiojo universiteto prof. Liudas Mažylis. Lietuvos valstybės šimtmečio proga Vokietija istorinį dokumentą paskolino Lietuvai.
Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, kurį laiką saugotas archyve ir pailsėjęs nuo šviesos, vėl sugrįžo į Signatarų namų muziejų. Dokumentas Signatarų namuose eksponuojamas tose pačiose patalpose, kur ir buvo pasirašytas.
Paroda „Vasario 16-osios Akto signatarai pašto ženkluose”, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo lankytojų centre ketvirtadienį atidaryta paroda „Vasario 16-osios Akto signatarai pašto ženkluose”, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti.
Sveikinimo žodį tarė parodos globėjas Seimo narys Arvydas Anušauskas, Lietuvos vyriausioji archyvarė Kristina Ramonienė, Lietuvos valstybės naujojo archyvo direktorė Danutė Kontrimavičienė.
Ekspozicijoje pristatomi pašto ženklai ir piešiniai iš dailininko Jokūbo Zovės asmeninės kolekcijos, taip pat originalūs dokumentai, saugomi Lietuvos valstybės naujajame archyve. „Vasario 16-osios Akto signatarai pašto ženkluose”, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Parodos autoriaus teigimu, pašto ženklų seriją „Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai”, valstybinė įmonė „Pašto ženklas” pradėjo leisti 1993 m. Kiekvienais metais buvo leidžiama po du šios serijos pašto ženklus. Visa leidyba truko dešimt metų, iki 2003-ųjų.
„Paroda įdomi ir tuo, kad parodau, kaip vyksta pašto ženklų kūryba, papildydamas ją piešiniais”, – sako šių pašto ženklų kūrėjas dailininkas J. Zovė.
Vasario 16-osios didvyriai Penktadienį Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Europos Parlamento narys profesorius Liudas Mažylis pristatys parodą, kurioje – reti signatarų autografai iš jo asmeninės kolekcijos.
„Nuo 2015 metų kolekcionuoju Vasario 16-osios Akto signatarų autentiškus autografus. Šioje parodoje vaizduojami laiškai ir kitokie dokumentai, atskleidžiantys išskirtines asmenybes neeiliniuose vaidmenyse“, – pasakoja L.Mažylis.
Parodos atidarymo metu vyks diskusija „Mūsų signatarai: išskirtinės asmenybės neeiliniuose vaidmenyse“.
„Į diskusiją kviesime įsitraukti ir parodos lankytojus. Tikiuosi, kad per tai pavyks atkurti įvairialypius, galbūt ir primirštus mūsų signatarų asmenybių bruožus. Bus gera proga apžvelgti ir mūsų visuomenės raidos etapus: juk toje raidoje – ryškūs tų žmonių pėdsakai“, – sako L. Mažylis.
Europos Parlamento nariui prof. L. Mažyliui itin aktualios išlieka istorinės atminties temos, o Vasario 16-oji tarp jų užima reikšmingą vietą. Parodos atidaryme profesorius kvies diskutuoti, kodėl ši data Lietuvai yra tokia svarbi, ir kartu paminėti Valstybės gimtadienį.
Adolfas Ramanauskas – Vanagas. „Daugel krito sūnų…” Knygos viršelis
Šeštadienį atidavėme paskutinę pagarbą Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Ginkluotųjų pajėgų vadui ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos signatarui, nuo 1953-ųjų – aukščiausiojo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio dėl nepriklausomybės kovojančios Lietuvos pareigūno, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui brigados generolui Adolfui Ramanauskui-Vanagui.
Dalinuosi kalba, kurią pasakiau prie jo kapo.
Gyvename labai simbolišku laiku: šiemet švenčiame atkurtos Lietuvos valstybės 100-metį, Lietuvos kariuomenės atkūrimo šimto metų jubiliejų ir paskutinio Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines.
Šio ypatingo laiko ženklais galime laikyti tiek Lietuvos Nepriklausomybės akto originalo radimą Vokietijos archyvuose, tiek Lietuvos karininko, partizanų generolo Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų suradimą Našlaičių kapinėse, Vilniuje. Reikėjo beveik trijų atgautos Nepriklausomybės dešimtmečių, kad pradėtų vertis durys ir į tragišką mūsų tautos naujųjų laikų istoriją.
Drąsiai skiriu šias dvi paraleles, nes, manau, tai ne atsitiktinumas, bet glaudžiai susiję dalykai. 1918–1920 m. karas dėl Lietuvos valstybės įtvirtinimo Europoje, pasaulyje ir lietuvių tautos sąmonėje padėjo pamatą naujajai kartai, kuriai teko didieji išbandymai dviejų XX-ojo amžiaus demoniškų galybių sankirtoje – Hitlerio ir Stalino kruvinose batalijose plėšriai raižant Europą.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas gimė Amerikoje, bet užaugo ir subrendo Naujojoje Lietuvoje. Kunigo ir poeto Motiejaus Gustaičio pastangomis įkurtoje „Žiburio“ gimnazijoje Lazdijuose Adolfas mokėsi ne tik bendrojo lavinimo dalykų. Čia formavosi jaunojo žmogaus asmenybė, pasaulėžiūra ir krikščioniškos gyvenimo vertybės. Būtent tos kilnios vertybės jį įkvėpė toliau siekti žinių studijuojant pedagogiką, o vėliau ir karybą.
Lietuvos Kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Antrasis pasaulinis karas nutraukė daugelio jaunų žmonių siekius ir gyvenimus. Bolševikinė Lietuvos okupacija drastiškai pakeitė ir Adolfo Ramanausko-Vanago likimą. Patekęs į apsisprendimo kryžkelę, jis pasirinko sunkų nelygios kovos kelią. Mokytojas atsisakė būti saugumo agentu ir šnipinėti savo mokinius, nors dalis jau ėjo tuo keliu… Tuo metu tai buvo aiškus pasirinkimas gyventi ar mirti.
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai ir represijoms, Adolfas Ramanauskas-Vanagas 1945 m. pavasarį tapo partizanu. Sprendimą palikti namus ir mylimą mokytojo darbą lėmė ne tik partizanų pasisakymai, kasdien matomos okupantų sovietizacijos pastangos ir patiriamos žmonių kančios. Apsispręsti padėjo tėvų išugdyta meilė Tėvynei, siekis išsaugoti laisvą Lietuvą. Vėliau apie partizanų misiją jis rašė: „Pogrindžio veikimas, kova su priešu yra lyg demonstravimas visam pasauliui, jog Lietuva nesutinka būti bolševikinė, jog ji pasiryžusi kautis žūtbūtinę kovą, norėdama išsivaduoti iš okupacijos jungo.“ Istorikai teigia, kad 1945-ųjų vasarą partizanų gretose buvo jau keliolika tūkstančių jaunų Lietuvos vyrų ir moterų. Nelygioje kovoje per dešimtmetį jų žuvo apie 20 tūkstančių.
Savo ryžtu ir patriotiškumu Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo pavyzdys ne tik eiliniams kovotojams, bet ir jų vadams. Veikdamas pogrindyje jis sugebėjo derinti tiek pedagogo, tiek karininko savybes. Kaip išsilavinęs žmogus suprato, kad norint atkurti Lietuvos valstybingumą svarbus ne tik ginkluotas pasipriešinimas, bet ir idėjų kova, todėl buvo aktyvus pogrindžio spaudos leidybos organizatorius, pats rašė straipsnius į įvairius partizanų laikraščius: „Trečias skambutis“, „Mylėk Tėvynę“, „Laisvės Varpas”. Vėliau redagavo „Partizaną“ ir paliko savo prisiminimus, kurie šiandien padeda mums geriau suprasti partizanų ryžtą ir pasiaukojimą.
Dešimt metų trukęs partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje buvo mūsų tautos gilaus patriotizmo ir pilietinės tvirtybės unikalus reiškinys. Adolfas Ramanauskas išbuvo toje, rodos, beviltiškoje kovoje iki galo, neprarasdamas vilties, kad Lietuva kada nors bus laisva. Jis buvo tvirtai įsitikinęs pasirinkto sunkaus ir pavojingo laisvės kovotojo kelio tikslingumu, teisingumu ir teisėtumu.
Šiandien tų įvykių tyrinėtojai istorikai įvertino Adolfo Ramanausko nuostatas ir veiklą kaip labai kryptingą ir disciplinuotą. Kaip karininkas ir partizanų vadas jis siekė sujungti partizanų kovą ir ruošti juos išsilaisvinimo karui, griežtai laikantis karinės tvarkos. Kaip pilietis priešinosi okupaciniam režimui ir trukdė jam vykdyti represijas prieš Lietuvos piliečius, stengėsi apsaugoti žmonių pilietinę savimonę ir laisvės siekio vertybę.
Drąsi ir nuosekli A. Ramanausko veikla, ryžtinga asmenybė ir atkaklus charakteris įkvėpdavo laisvės kovotojus, tačiau kėlė didelį saugumiečių įniršį. Jo persekiojimui buvo skirti patys geriausi agentai ir šnipai.
„Kelsis Lietuva – mūsų jau nebebus. Joje vėl užvirs gyvenimas – mūsų niekas neatmins, banditų vardais vadins – mums bus skaudu“, – prieš daugelį metų savo dienoraštyje užrašė Tauro apygardos partizanų kapelionas Justinas Lelešius-Grafas, kunigas, žuvęs 29-erių.
Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.
Šiandien matome, kad iš dalies jis buvo teisus: net ir atgavus Lietuvos nepriklausomybę dalis visuomenės nepripažino partizanų didvyriškumo, o išdaviko ir prisitaikymo keliu nuėję kolaborantai ir jų palikuonys dar ir šiandien juos keikia. Tačiau Adolfo Ramanausko memuaruose randame paaiškinimą: „Mes mokėmės iš kartaus patyrimo, kuris buvo įgyjamas neretai net gyvybės kaina. Okupantas su mumis kovojo visomis be išimties priemonėmis ir metodais. Visas blogybes krašte okupantai priskyrė mums. Jie su istrebiteliais nesivaržydami naktimis plėšikaudavo, žudydavo apsirengę partizanų uniformomis ir paskui sakydavo, kad tai visa įvykdė „banditai“. Jie, kaip ir visur, laikėsi tokio požiūrio: „Šmeižk, meluok, – vis kas nors prilips“.
Generolas buvo įsitikinęs, kad bolševikai visai nesivaržo panaudodami bet kokius būdus, net ir pačius žiauriausius, kai siekia savo tikslo. Tikslas jiems visuomet pateisino priemones. Priešą jis vadino „tiesiog neįsivaizduojamo ir neįtikėtino sadizmo praktikuotoju“.
Labai gaila, bet šiam drąsiam kariui, kaip ir daugeliui partizanų, teko iki galo išgerti išdavikų ir okupantų neapykantos taurę ir patirti nežmoniškus kankinimus, kai galų gale 1956 m. jis buvo Kaune išduotas, suimtas ir nuvežtas į KGB kalėjimą Vilniuje. Sunku net suvokti, kiek neapykantos, žiaurumo ir keršto gali būti budelių sielose, kad galėtų taip žvėriškai draskyti gyvą žmogų. Iš to galima tik matyti, kokia grėsminga SSSR saugumiečiams atrodė Adolfo Ramanausko-Vanago, kaip ir visų partizanų, kova. Kita vertus, šiandien privalome labai sąmoningai kiekvienas sau atsakyti, ar sugebėtume atlaikyti pačius didžiausius išbandymus, ar sugebėtume suvaldyti savo paties siaubą kritinėmis aplinkybėmis?
Man didelė garbė šiandien tarti atsisveikinimo žodžius ir paskutinį kartą atiduoti pagarbą kovojusios Lietuvos kariuomenės vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui. Noriu priminti, kad už mūsų dabartinį gyvenimą, už Lietuvos valstybės ir kiekvieno mūsų laisvę yra sumokėta labai brangiai. Tai tūkstančių partizanų tikėjimas laisvės idealais ir paaukotos gyvybės. Pamąstykime apie tai dažniau – galbūt bus mažiau pykčio ir nusivylimo, beprasmių ambicijų, nepasitenkinimo ir savanaudiškų paskatų.
Lietuvos kariuomenė savo šaknimis ir dvasia remiasi į Lietuvos laisvės kovotojus. Mūsų pareiga – ruoštis didžiausiems išbandymams, jei reikės. Mes turime labai kilnius ir garbingus ištikimybės Lietuvos valstybei pavyzdžius.
Vienas didis Lietuvos poetas rašė:
Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris
Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
Mūsų kančios ir skausmas, be ryto naktis
Ar jiems besuprantamos bus.
Lietuvos kariuomenė šiandien, Jūsų laidotuvių dieną, lenkia prieš Jus savo vėliavas, Tamsta Generole.
Pirmadienį Liepojoje bus atidengta atminimo lenta Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarams.
Lenta skirta Stanislovo Narutavičiaus (1862-1932), Aleksandro Stulginskio (1885-1969) ir Jono Smilgevičiaus (1870-1942), kurie įvairiais laikotarpiais mokėsi tuometinėje Liepojos gimnazijoje, atminimui įamžinti.
Granitinę atminimo lentą sukūrė skulptorius Marijonas Šlektavičius.
Šiuo metu buvusiame gimnazijos pastate veikia Liepojos universiteto Gamtos ir inžinerijos mokslų fakultetas.
Sveikinimo žodžius renginyje tars Liepojos universiteto rektorė Dacė Markus, Lietuvos Seimo tarpparlamentinių ryšių su Latviją grupės pirmininkas Kęstutis Masiulis, Latvijos Seimo tarpparlamentinių ryšių su Lietuva grupės pirmininkas Romualdas Ražukas, Lietuvos ambasadorius Latvijoje Artūras Žurauskas.
Vėliau Liepojos universiteto Aktų salėje koncertuos Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis”.
Antano Česnulio skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Optimistas —
Žemė yra kiekvienos tautos stiprybės šaltinis. Tačiau ir atskiras žmogus yra labiau atsparus likimo vėjams, kolei laikosi įsikibęs gimtosios žemės. Šiuo atveju kalbu ne tik apie valstietį, kasdieniniu rūpesčiu glostantį žemės grumstą, pastoviai apibėgantį visus jos pašalius, ne tik apie žmogų, stačiai čia pat, po lietingos, ilgai neužtrukusios žiemos įkvepiantį pavasarėjančios gimtinės dvelksmą ar stebintį rudeninį lapų šokį už gimtojo namo slenksčio, bet taip pat miniu emigrantą, sparnuotais atsiminimais vis grįžtantį ir grįžtantį prie ištakų, stiprybę semiantį iš gimtosios šalies vaizdinių.
Neretai Tėvynė yra gretinama su motina ar net mylimąja. Kaip atrodo man, truputėlį rizikinga yra tokia personifikacija. Ne tokia rizikinga ir grėsminga kaip bandymas valdžios autoritetą įtvirtinti remiantis tėvo įvaizdžiu, bet vis tik abejotina kaip leidžianti Tėvynės idėją paversti mūsų dažnai komplikuotų santykių įkaite. Kalbame dabar, žinoma, apie labiausiai pavyzdinius ir įkvepiančius, bet vis tik užbrėžiančius ribą Tėvynės vaizdinio plėtotei santykius, taigi laimime įsivaizdavimo labui ne tiek jau daug, kai paternalizmą čia išmainome į matrimonializmą.
Kita vertus, kaip atrodo, žemės vaizdinys su bedugnio klampumo pažadu būdamas iki galo atsparus bet kokiai psichologizacijai, drauge leidžia manifestuoti neatšaukiamą dėl jokių kaprizų, giluminį prisirišimą prie vietos, įsišaknijimo patirtį. Žmogus be žemės yra tik neturintis savo prigimtinės vietos pasaulyje klajūnas.
Žemės neapkaltinsi išdavyste, nemeile, kvailoka jos atžvilgiu inscenizuoti pavydo scenas, tačiau vis tik tikime, jog net ir išlaisvinta iš personifikacijos įvaizdžių žemė nėra visiškai nejautri mūsų rūpesčiams, dėmesingumui, mūsų vilčiai. Žinoma, gimtinės žemę dengia skaidrus ir lakus dangus, tačiau ne kiekvienas patenka į praskriejantį dangų, tuo tarpu žemė su savo sunkumu neatstumia galiausiai nė vieno iš mūsų.
Skulptoriaus Antano Česnulio kūrinys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr).
Sakoma „istorinės mūsų žemės”. Tačiau istoriškumas neišsemia visos Tėvynės žemės prasmės. Iš tiesų Tėvynė yra labiau fatališka duotybė nei tik istoriškumas. Taip pat ir žemė, nežiūrint visų istorinių paženklinimų ir sąlygų, yra dar ir antiistorinė balanso stichija, kuri leidžia išlyginti pražūtingus istorijos vingius, apsivalyti nuo kenksmingų istoriškumo nuosėdų. Žemės taške susitinka gyvybė ir mirtis. Kaip lygybės šaltinis žemė yra nelygstama arba, kitaip tariant, savo nelygstamumu žemė yra lygybės šaltinis. Būdama vaizdingu paviršiumi, ji kartu yra neįžvelgiama bedugnė. Tačiau – tai svarbiausia – žemė yra nenugalima. Žemės tautos net po didžiausių pralaimėjimų atsitiesia ir laimi.
Priešas gali pavergti šalies gyventojus, o geriausius iš jų ištremti, gali riboti kultūrinę šalies veiklą, dažnai siekia kultūriškai ir materialiai apiplėšti pavergtus žmones. Priešas galų gale gali išsikasti ir išsivežti žemės turtus, pavyzdžiui, deimantus arba durpes. Tačiau net pats didžiausias priešas nesugebės išsikasti ir išsivežti visos mūsų žemės. Taigi žemė yra mūsų nenugalimumo garantas, mūsų stiprybės šaltinis.
Pesimistas —
Žemė yra mūsų silpnumo šaltinis, neaiškaus nerimo sąlyga, pagiežingumo užkratas. Dabar jau, regis, galima taip pat ir viešai įvardinti savo „achilo kulną“, kalbėti, net virkauti apie tokią mus ištikusią bėdą, nes, tiesą sakant, niekam šitai nėra paslaptis.
Įsivaizduokime, jog mūsų didžiausias neprietelius (tarkime, jog tai yra Kremliaus politikos technologai) audžia piktas užmačias mūsų tautos atžvilgiu. Ką šitoks priešas galėjo pasiekti, o gal ir pasiekė? Pažaiskime tokį vaizduotės žaidimą: štai sustatome savo didžiausiųjų nuostolių reitingą, kuris, žinoma, kartu yra ir pikto mums linkinčiųjų, hipotetinio priešo džiaugsmo „kreivė”. Kaip atrodo man, visa „aukščiausioji” nuostolių padala vienaip ar kitaip siejasi su žeme.
Naujųjų laikų Nepriklausomybės akto signatarų sprendimas pasiskirti sau prestižinius žemės sklypus pažeidžia pačią šerdį, riboja tautiečių pastangas suprasti vienas kitą. Taigi labiausiai gerbtinus naujųjų laikų žmones, iš tiesų drąsius žmones ištinka negarbė dėl tos pačios žemės. Kalbame čia, žinoma, visų pirma apie moralinius nuostolius. Ilgai, oi ilgai žmonių atmintyje išliks ir žadins pagiežą iš esmės kvailokas paaiškinimas, jog esą tokiu būdu valstybė parodė pagarbą pačiai sau. Apie kokią valstybę čia kalbama, kai nesuvaldytas savanaudiškumas (ir neteisėtumas) traktuojamas kaip pagarbos valstybei ženklas? Kyla įspūdis, jog iš tiesų nemenkas priešas mums visiems pirmiausiai yra mūsų pačių godumas.
Kaip atrodo, šis precedentas vis tik kažkaip siejasi – per palankios atmosferos sukūrimą, per tarpinę prielaidų grandinę – su vėlesniu garsiojo žemės kilnojimo įstatymo atsiradimu. Tai įstatymas, kuris korupciją Lietuvoje pakylėjo į naują lygmenį. Šio įstatymo dėka ne tik įtakingi valdžios ir verslo vyrai, bet ir šiaip visur sugebantys prilįsti ponai sugebėjo lengvai, o būtent popierinių manipuliacijų būdu, pamokant kam reikia, įsigyti didelį turtą, t.y. žemę priemiesčiuose, draustiniuose, paežerėse ir pan.
Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.
Vis tik pati įdomiausia figūra Lietuvoje yra žemės matininkas; ne vienas iš jų ėmė bei suformavo ir pačiam sau pasiskyrė dešimtis žemės sklypų. Vardan palyginimo galima tarti, toks matininkas yra nelyg koks banko kasininkas, kuris be įprasto atlyginimo savo nuožiūra pastoviai sau išsimoka milijonus iš banko sąskaitų.
Šią bėdą, žinoma, vainikuoja tai, jog, pažeidžiant esamus įstatymus nuo A iki Z, kelios privačios firmos Lietuvoje supirko, į savo rankas perėmė milžiniškus žemės plotus. Tos firmos sparčiai darbuojasi ir toliau, karštligiškai plečia savo veiklą, kaupdamos neribojamus žemės fondus, kaip galima drąsiai spėti, spekuliacijos tikslams.
Taigi tikrasis Lietuvos žemės savininkas dar nežinomas, apie tai sužinosime (gal būt) tik praėjus kelioms dešimtims metų.
Žemgrobiai! Šis žodis ne tik tariamas kasdieninėje kalboje, bet ir užrašomas oficialiuose raštuose. Įsiklausykime, žodžio semantika sako, jog laisvės kova dar nesibaigė, pasakoja, kad privalu išlaisvinti žemę nuo grobikų. Teisine kalba tai reiškia, jog čia išvardytais būdais įgytos žemės nuosavybės teisėtumas anksčiau ar vėliau bus kvestionuojamas visa apimtimi.
Istorija turi daug galimybių. Viena iš jų: šalia amžino žydo, girto suomio, anglo džentelmeno XXI a. antroje pusėj galimai atsiras groteskiškas bežemio lietuvio tipažas.
Šis pranešimas skaitytas Lietuvių konferencijos šimtmečio minėjimo renginyje Lietuvos rusų dramos teatre 2017 rugsėjo 19 dieną
Vilniaus konferencija, prasidėjusi lygiai prieš šimtą metų – labai reikšmingas įvykis Lietuvos istorijoje. Būtent joje išsigrynino mintis, kad Lietuvos nepriklausomybės reikia ne tik siekti, bet tai bus padaryta, ir jau pakankamai greitai.
Šiame svarbiame darbe dalyvavo pakankamai didelis dalyvių skaičius – virš 200. Be abejo, tai buvo be galo skirtingi žmonės. Dalis jų buvo aktyvūs ir pastebimi šiuose organizaciniuose reikaluose jau gerokai anksčiau – tarkime, Antanas Smetona, Petras Klimas ar didelį autoritetą lietuvių tarpe jau tada turėjęs tautos patriarchas Jonas Basanavičius.
Kai kurie dar visai neseniai buvo kalinti net tų pačių Lietuvą valdžiusių vokiečių, kaip nutiko Jonui Vileišiui. Todėl natūralu, kad daugelis tų žmonių atsinešė visai skirtingas nuostatas, kaip reikėtų praktiškai tik iš palankių geopolitinių dėlionių molio nulipdyti ateities Lietuvą. Čia gi reikėtų stabtelėti ir trumpai pažvelgti, kokia buvo geopolitinė padėtis Europoje 1917 m. rudenį.
Net JAV įstojus į karą Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos pusėje, Vokietija vis dar buvo stipri ir sugebėjo tęsti karą Vakaruose kaip lygi jėga. Negana to, Rusija vis labiau smuko į revoliucinį chaosą ir tai žadėjo vokiečiams galimybę laimėti karą Rytų fronte. Vis dėlto, pačiòs Vokietijos jėgos labai seko ir noromis nenoromis reikėjo pagalvoti apie kompromisus. Vokietijos karinėms pajėgoms Rytų fronte vadovavo Bavarijos kunigaikštis Leopoldas, tačiau bene didžiausią įtaką turėjo generolas Erichas Liudendorfas, kuris buvo faktinis vokiečių sukurto savotiško darinio – kone totalitarinio Oberosto vadovas.
Ši administracija itin iš aukšto žiūrėjo į Lietuvą. E. Liudendorfas 1915-1916 m. įkūręs savo būstinę Kaune pažymėjo, kad šio Rusijos miesto gyventojai šimtmečiais nesugebėjo sukurti autentiškos kultūros ir jei ne vokiečių civilizacinė misija, greit taptų Lenkijos provincija.
Tuo tarpu jo štabo viršininkas Maksas Hofmanas jau Vilniaus konferencijos metu susikūrusios Lietuvos Tarybos politinę brandą palygino su savo dukters Lizos, paminėdamas, kad Lizai – penkeri metai.
Taigi su tokiais užkariautojais ir jų atvirai kolonijiniu požiūriu į lietuvišką kultūrą teko susidurti mūsų aktyviems politiniams veikėjams. Tačiau tai toli gražu nebuvo ir vienintelė likusi problema.
Pirmasis „Vilniaus golgotos”, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.
Tuo metu dar buvo daug pozityviai žiūrėjusių ir į Rusijos revoliuciją bei galimas demokratines permainas toje šalyje. Dar po Rusijos karo su Japonija prasidėjo tam tikras atmosferos švelnėjimas, o Rusijai ypač nesėkmingas Pirmasis pasaulinis karas sukėlė neregėtas permainas, 1917 m. virtusias revoliucija. Nors Lietuva buvo okupuota Vokietijos, ją pasiekdavo žinios iš Rusijos gilumos, kur buvo pasitraukę tūkstančiai lietuvių, tarp jų ir tokie aktyvūs žmonės kaip Felicija Bortkevičienė, Kazys Grinius, Petras Vileišis.
Ten jau buvo kuriamos ir idėjos apie lietuviškų karinių dalinių kūrimą, kurioms dirigavo jaunas Rusijos kariuomenės karininkas Kazys Škirpa, stengęsis visoje Rusijoje suburti lietuvius karius ir karininkus. Lietuvos visuomenė dėjo nemažai vilčių, kad caro režimo nuvertimas leis Rusijos imperijoje gyvenančioms tautoms ramiai „išsiskirstyti” į tautines valstybes ir draugiškai sugyventi tarpusavyje.
Tokiu būdu visuomenėje buvo ir nemažai polinkio į Rusiją. Juk daugelis mokėjo rusų kalbą, buvo studijavę Rusijos universitetuose, skaitė tuomet klasikinius rusų rašytojų kūrinius. Tai buvo būdinga net vyresniems Vilniaus konferencijos dalyviams. Bene įtakingiausias jų – J. Basanavičius, buvo 1914 m. vadinamosios „Gintarinės deklaracijos” autorius, o joje išreikšė lojalumą carui, tikėdamasis, kad po karo Rusija pripažins Lietuvos savarankiškumą ir dargi leis galimybę prisijungti Mažąją Lietuvą ir sujungti į vieną valstybę visas lietuvių gyvenamas žemes.
Samprotavimai, kad Rusija kultūriškai artimesnė, o Vokietija pražūtingesnė Lietuvai, buvo pakankamai dažni. Apie tai savo dienoraščiuose svarstė žymi to meto rašytoja ir aktyvistė Gabrielė Petkevičaitė – Bitė, panašias nuostatas dienoraščiuose išsakė vienas iš Lietuvos tautinės vėliavos kūrėjų Tadas Daugirdas, o Vilniaus konferencijoje šia linkme pasisakė net po daugelio metų sovietiniuose gulaguose žuvęs kunigas Mečislovas Reinys.
Didelę baimę iš Vokietijos pusės jautė vienas iš išrinktos Tarybos narių – Saliamonas Banaitis. Priešiškas jai buvo ir dideles viltis į Rusijos revoliuciją dėjo ir praktiškai įtakingiausias iš kairiųjų Lietuvos intelektualų – Steponas Kairys.
Antanas Smetona
Vis dėlto, reikėtų pastebėti, kad nei Vokietijos, nei Rusijos pergalė kare nebuvo laukiama. A. Smetona išsitaręs: „nei vienas, nei kitas mums nepriklausomybės neduos“. Jis buvo įžvalgus, nes vylėsi, kad abi šios imperijos savaip pralaimės, kas galų gale ir įvyko. Tačiau, kad geopolitinė svajonė taptų realybe, vien aplinkybių nepakanka, reikia valios ir atkaklumo. Todėl tas pats A. Smetona turėjo glaudžiau bendradarbiauti su Lietuvoje dominavusiais vokiečiais.
Kita vertus, ir nuostatos buvo aiškios. Nemažai Vilniaus konferencijos dalyvių Rusiją siejo su atsilikimu, anarchija, norėta grįžti į Europą, grįžti į Vakarus. Šią liniją stropiai propagavo tiek A. Smetona, tiek jo artimas bendradarbis Jurgis Šaulys, tad į ją konferencijoje buvo įsiklausoma.
Šiuos du realistus, kaip pats juos pavadino, parėmė ir vienas intelektualiai energingiausių konferencijos dalyvių P. Klimas, kuris tikrai nepuoselėjo jokios provokiškos linijos, mat neseniai buvo kalintas pačių vokiečių. Dar pradėdamas organizuoti Vilniaus konferenciją jis jau turėjo nuostatą „Rusai ir visa Entente mūs klausimo nepastato ir vargu ar pastatys”.
Tokį matymą dar labiau pakurstė pačios Rusijos laikinosios vyriausybės galvos Aleksėjaus Kerenskio samprotavimai, kuriuose jis teigė, kad Rusija užtikrins demokratiją sau pavaldžiose tautose, tačiau jei tos tautos užsimanys, ko negalima, teks joms pasakyti „rankas šalin“. P. Klimas savo straipsniuose „Lietuvos aide“ konceptualiai pagrindžia tokią savo prielaidą. Pasak jo, daugelis buvo tiesiog užkerėti Rusijos vasario revoliucijos burtų ir tikėjosi, kad ši valstybė taps kone naujos epochos pavyzdžiu. Esą taip nenutiko dėl senųjų Rusijos tradicijų, kurios užgniaužė demokratinius daigus. Čia P. Klimas pastebi, kad „visi kiti Rusijos svetimtaučiai yra perdėm aukštesnės kultūros, negu patys rusai. Čia yra savotiškas Rusijos tragizmas. Jis pasirodė ypačiai dabar. Laisvei užšvitus, visos tos tautos parodė savo nenorą liktis su Rusija“.
P. Klimo žodžiai gerai įkūnija ir Vilniaus konferencijoje populiarias nuostatas. Atrodė, kad ateina palanki proga kultūriškai atsiriboti nuo Rusijos, kuri grimzta į anarchiją, ir labai norėta, kad neįtrauktų į tai ir Lietuvos.
Kita problema buvo Lenkijos veiksnys. Buvęs unijos parneris tautų apsisprendimo laikų kontekste irgi matė savo valstybę kitaip, nei ankstesnė Abiejų Tautų Respublika, bet siekė orientuotis į 1772 m. sienas, taigi sugrįžti į padėtį prieš pirmąjį ATR padalinimą. Ar nacionalinės Lenkijos (Romano Dmovskio stovykla), ar federacinės Lenkijos (Juzefo Pilsudskio stovykla) šalininkai, nepaisant savo skirtumų, visgi matė Lietuvą būsimos Lenkijos sudėtyje.
Tuo tarpu Lietuvos tautinis atgimimas iš esmės matė Lietuvą kaip kultūriškai ir politiškai atskirą nuo Lenkijos. Tai lėmė ne tik romantinis pagoniškojo laikotarpio akcentavimas, ne tik vis labiau aktualus kalbos veiksnys, bet ir socialinių skirtumų išryškėjimas – nors tarp aktyvių konferencijoje žmonių buvo nemažai kilusių iš bajorų ar turtingų valstiečių, turtingiausieji dvarininkai buvo linkę akcentuoti lenkiškos kultūros trauką ir taip pat svajojo apie galingos Lenkijos atkūrimą.
Dėl šių priežasčių dar 1917 m. gegužę 44 Lietuvos dvarininkai kreipėsi į Vokietijos kanclerį Teobaldą fon Betmaną-Holvegą: „Būdami neskaidoma didžiosios lenkų tautos dalis, stengėmės ir visados stengsimės susijungti į vieną valstybę su Lenkija, su kuria mūsų šalis yra drauge patyrusi tą patį likimą tiek garbės ir pakilimo metais, tiek kovoje ir vergovėje”.
Reikia paminėti, kad organizacinis Vilniaus konferencijos komitetas ieškojo kitų pažiūrų dvarininkų, kurie nors ir būtų lenkakalbiai, bet dėtųsi prie Lietuvos valstybingumo statybos, suprasdami, kad būsimoje Lenkijoje Lietuva paprasčiausiai išnyks, o lenkų kultūros įtakoje ką tik sužydėjęs lietuvių tautinis sąjūdis vėl praras iškovotas pozicijas. Tokio lietuvių aspiracijas palaikiusio Lietuvos lenko pavyzdys galėtų būti Kazimieras Okuličius iš Anykščių rajono, kurį į konferenciją kvietė pats A. Smetona, o K. Okuličius maloniai sutiko ir dar daug padėjo pačiame konferencijos darbe. Tuo tarpu P. Klimas mini, kad lenkai išleido lapelį, esą konferencija yra lietuvių nacionalistų darbas, jų bendra intriga su vokiečiais ir ragino visus lenkus joje nedalyvauti.
Būtent konferencija yra laikotarpis, kai nusistovi idėja, kad Lietuva turi orientuotis į etnografines ribas, tautinėms mažumos paliekant teises, kaip tai numato visos kitos demokratinės valstybės. Besikuriančios Lietuvos politinis elitas nenorėjo iškristi iš nusistovėjusių pasaulinės teisės normų, nes manė, kad taip valstybė bus greičiau priimta kitų valstybių ir nebus laikoma išsišokėle.
Signatarų namai Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Dėl to unija moderniais laikais, atsižvelgiant į lietuvių ir lenkų tautų dydžius, jau buvo matoma kaip nelygiavertis silpnesnio ir stipresnio žaidimas. Dėl pastangų išsaugoti savo kultūrą ir išryškėjusias tautines vertybes kompromisą darė visų pažiūrų Vilniaus konferencijos nariai. Suprasta, kad Lenkija gali Lietuvą kultūriškai paveikti dėl anksčiau minėtų trijų dėmenų – istorinio, lingvistinio ir socialinio, tad atsidūrusi Lenkijos įtakoje, dėl didelių kultūrinių panašumų, Lietuva tiesiog niveliuosis.
Nesunku pastebėti tam tikrą dominuojantį to meto geopolitinį vaizdinį. Vokietija vis dar diktuoja sąlygas, tačiau tai jau neatrodo amžina, Rusija krenta į sunkiai nuspėjamą chaosą, o didesnį nerimą kelia Lenkija, suprantant, kad šią gali remti ir Vakarų valstybės. Visas šias neramias tendencijas aptarinėjo rugsėjo 21 d. vykęs labai svarbus lietuvių konferencijos posėdis. Aštrokai pasisakė būsimasis signataras Jokūbas Šernas: „Politiškai esame silpni. Nėra pasaulyje interesantų, kurie mus palaikytų. Lieka kontaktas su Vokietija. Rusijos pažiūra buvo ir bus – Šiaurės vakarų kraštas. Politikoje ne gražūs obalsiai sprendžia, bet egoizmas. Svarbu, kad Vokietija pareklamuotų Lietuvos nepriklausomybės aktą dar prieš Taikos konferenciją. Mūsų žingsnis ne simpatijos, bet būtinumo apsireiškimas.”
Tokiai nuostatai pritarė ir P. Klimas, kuris, kaip ir A. Smetona, akcentavo priešiškumo Rusijai ir Lenkijai faktą ir orientaciją į Vokietiją kaip į aukštesnės kultūros šalį. Bene griežčiausiai tokiai pozicijai priešinosi tik J. Vileišis, kuris buvo vokiečių kalintas ir dėl šių bei kitų priežasčių manęs, kad Vokietija linkusi tartis su Rusija, o Lietuva tėra mainų objektas tarp šių šalių. Jis viltis dėjo į Vakarų demokratijas ir tarptautinės bendruomenės poziciją. Vis dėlto J. Vileišio pozicija buvo reikšminga, nes saugojo Tarybos narius nuo per didelių kompromisų vokiečiams.
Apibendrinimui galima pasakyti, kad Vilniaus konferencijos dalyviai gerai orientavosi tarptautinėje politikoje. Jie puikiai suprato, kad nuo Rusijos juos iš esmės atskiria pačios Vokietijos interesai, kuriais reikia pasinaudoti, nes ši šalis gali padėti Lietuvai „sugrįžti” į Europos ir Vakarų civilizacijas.
Būtent lietuvių apsisprendimo kortą vokiečiai panaudojo derybose su bolševikais 1918 m. sausį, kur šie pripažino Lietuvą Vokietijos interesų sričiai. Visgi lietuvių politiniai veikėjai suprato, kad Vokietijos dėl minėtų priežasčių reikia ir pasisaugoti, mat ši turinti akivaizdžiai kolonijinį požiūrį į Lietuvą. Geopolitinė įvykių tėkmė buvo palanki – Vokietija laimėjo karą Rytuose, bet pralaimėjo Vakaruose ir pati liko pakankamai suvaržytomis rankomis. Galima suprasti įžvalgų mūsų politikų statymą ant šios kortos.
Praktiškai neišspręstas klausimas ir liko būtent Lenkijos veiksnys. Nuo jo buvo griežtai atsiribota, tačiau tai prisidėjo prie netrukus kilusio konflikto dėl Vilniaus. Politinė įtampa iš esmės neslopusi visą laikotarpį tarp dviejų pasaulinių karų ir pasibaigusi abiejų valstybių okupacijomis. Visgi klausimas čia buvo principinis. Vilniaus konferencija galutinai įtvirtino Vilniaus kaip Lietuvos širdies ir sostinės vaizdinį, tuo tarpu Lenkija niekada neatsisakė pretenzijų į šį miestą, kurį laikė lenkiškos kultūros dalimi ir galiausiai jį užėmė pasinaudodama savo dydžiu ir jėga.
Jonas Vileišis – antras iš dešinės pirmojoje eilėje.
Taigi Vilniaus konferencijos dalyvių geopolitinės nuostatos negalėjo padėti išsaugoti sostinės, tačiau jos buvo pajėgios išsaugoti valstybę, o tai, be abejo, svarbiausias jų darbas. Su pagarba jį minėti turime ir todėl, kad to meto lietuviai politikai pademonstravo didelį išmanymą, kaip pasinaudoti aplinkybėmis savosios valstybės, tuomet dar egzistavusios tik jų sąmonėje, labui.
Turėdami tokias tradicijas, darytume didelę klaidą, jei praėjus šimtui metų leistumėmės nešami geopolitikos ir didžiųjų valstybių interesų, kartodami sau, kad esame maži ir mūsų balsas nieko nekeičia. Jei taip būtų galvoję Vilniaus konferencijos dalyviai – nesiėmu apsimesti aiškiaregiu ir spėlioti, kuria kalba mes šiandien kalbėtume ir kuriai valstybei atstovautume, tačiau drįsčiau tvirtinti, kad ne lietuvių kalba ir ne Lietuvos valstybei.
Tai ir yra didžiausia Vilniaus konferencijos pamoka.
Prieš keletą dienų prezidentas Valdas Adamkus pareiškė: “Jei minia pradeda diktuoti valstybei, tai – tragedija”. Tas pasisakymas sukėlė komentarų laviną.
Nemaža komentatorių dalis, taip pat ir šių eilučių autorius, mano, kad Ekselencija tokiais pareiškimais prisideda prie politinės antikultūros, pasireiškiančios “runkelių”, “šunaujos”, “patvorinių”, “violetinių” niekinimo vien dėl to, kad pastarieji turi savo nuomonę, stiprinimo ir sklaidos.
Žmonės, suvokiantys fundamentalių demokratijos principų ir mūsų Konstitucijos turinį, neturėtų svaidytis tokiomis frazėmis.
Rasa Juknevičienė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Priežiūros komitetui apskundė partijos kolegą Naglį Puteikį, kuris jaunimo forume viešai svarstė, jog R.Juknevičienė gali būti “Achemos” atstovė TS-LKD, nes, matot, jos rinkimų kampaniją finansuoja išimtinai tik “Achemos” įmonės.
Krašto apsaugos ministrė patvirtino, kad “Achemos” įmonių grupė ne kartą rėmė jos rinkimų kampanijas į Seimą, tačiau sakė, kad šios įmonių grupės atstovai į ją niekuomet nesikreipė nei su jokiais prašymais, nei su pasiūlymais. Savo tekste R.Juknevičienė teigia: “N.Puteikis apkaltino mane “Achemos” įmonių grupės protegavimu, todėl prašyčiau Priežiūros komiteto pareikalauti iš N.Puteikio jam žinomų pavyzdžių, jei jis tokių turi, kada ir kokius įstatymus ar sprendimus, susijusius su “Achemos” įmonių grupės verslu, priimant Seime, aš balsavau kitaip negu buvo nusprendusi TS-LKD frakcija”.
