Europos Parlamento narė, Kovo 11-osios Akto signatarė Rasa Juknevičienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Po iškilmingo Kovo 11-osios minėjimo Seime Nepriklausomybės Akto signatarė Rasa Juknevičienė paprašė išbraukti ją iš Signatarų klubo narių nuo šių metų kovo 11 dienos.
„Negaliu būti nare struktūros, kuri kalbėti klubo vardu deleguoja žmogų, nesuvokiantį laikmečio aplinkybių. Man labai apmaudu ir gėda už Zitos Šličytės kalbą, kuri visuomenėje gali būti suprasta kaip visų signatarų nuomonė. Ukrainos karo akivaizdoje yra sunkiai suvokiama, kaip galima spjaudytis tokia baisia neapykanta“, – pareiškė europarlamentarė.
Jos nuomone, atsakomybė dėl šio išpuolio per Kovo 11-osios minėjimą tenka Signatarų klubo vadovybei.
„Signataro vardas įpareigoja ir aš nenoriu, kad jis būtų tapatinamas su neapykanta, homofobija, skaldymu. Manau, kad dėl šio išpuolio per ypatingą Lietuvai ir visai Europai dieną atsakomybė tenka klubo vadovybei“, – savo pareiškime Signatarų klubo vadovei Birutei Valionytei teigia R. iJuknevičienė. Zita Šličytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
ELTA jau skelbė, iškilmingą Kovo 11-osios minėjimą Seime aptemdė incidentas, kai dalis jo dalyvių paliko posėdžių salę.
Taip kai kurie renginio dalyviai reiškė nepasitenkinimą dėl Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatės Zitos Šličytės kalbos, kuri aštriai kritikavo valdžią, nepagarbiai kalbėjo apie seksualines mažumas. Salę paliko kai kurie parlamentarai, Vyriausybės nariai ir signatarai.
„Ciniška ir įžūli Lietuvos homoseksualizacija turi ir be abejo turės ateityje neigiamas pasekmes visuomenės vienybei bei sutarimui“, – sakė AT deputatė.
Pirmadienį Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo nariais, su kuriais aptarė istorinės atminties ir pilietiškumo ugdymo stiprinimo klausimus.
Susitikime šalies vadovas pabrėžė, kad pilietiškumo ugdymas yra vienas svarbiausių jo prioritetų, ypač dabartinėje geopolitinėje situacijoje. Prezidentūra siekia skatinti pilietiškumą globodama atskirus projektus ir kviečia prie jų prisijungti signatarus.
Šalies vadovas su Signatarų klubo valdyba kalbėjo ir apie istorinės atminties įamžinimą. Prezidentas pažymėjo, kad signatarų balsas tokiais klausimais kaip Lukiškių aikštė yra itin svarbus ir reikšmingas.
Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
Vilniuje Odminių gatvėje ant namo pažymėto 10 numeriu 2012 m. rugsėjo 23 d. buvo atidengta memorialinė lenta prelatui Mykolui Krupavičiui.
Ant to paties namo, netoliese 2015 m. liepos 17 d. atidengta lenta Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatui, Lietuvos kariuomenės vyriausiajam kapelionui monsinjorui Alfonsui Svarinskui, nes jie čia gyveno. Pirmosios lentos iniciatorius buvo monsinjoras A. Svarinskas, autorius architektas Mindaugas Kerys, antrosios iniciatorė – Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė, autorė skulptorė Daliutė Ona Matulaitė.
Monsinjoro Alfonso Svarinsko laidotuvės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iškalbingos lentų nuotraukos: pirmosios bareljefas atitinka M. Krupavičiaus portretą, užrašai ryškūs, todėl lenta laikytina meno kūriniu. Iš antrosios žvelgia visiškai nepanašus į A. Svarinską asmuo, užrašus galima perskaityti tik palypėjus kopėčiomis: („Šiame name 1991–2014 m. gyveno monsinjoras Alfonsas Svarinskas.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas, politinis kalinys, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys“), todėl kurpinys laikytinas kūrybinės minties aborto išdava, skirta iškilios asmenybės užmarščiai.
Kodėl A. Svarinsko lentos sukūrimui nebuvo pasirinktas M. Kerys vien dėl profesionalumo ir pasiteisinusio kūrybos stiliaus, o D. O. Matulaitė, galima nesunkiai suvokti: pirmąjį projektą finansavo Vilniaus savivaldybė, antrąjį – Seimas, o čia jau suma „apvalesnė“.
Paminklinė lenta Alfonsui Svarinskui atminti. Tačiau užrašas beveik nematomas.
Lentos A. Svarinskui atidengimo metu renginio dalyviai pastebėjo ir aptarinėjo akivaizdų lentos broką, o netrukus visuomeninės organizacijos, kadangi nei su velionio artimaisiais, nei su visuomeninėmis organizacijomis projektas nebuvo derintas, kreipėsi į Signatarų klubą ir Seimą dėl lentos pakeitimo, tačiau jau paminėtos ir antrosios monsinjoro mirties metinės, o lenta nepakeista.
Labai panašu, kad užrašas neišryškintas sąmoningai, nes, ištrynus vardą, ištrinama atmintis apie žmogų; monsinjoras nėjo į kompromisus dėl vertybinių dalykų nei su sovietais, nei su dabartine valdžia, todėl atminimo įamžinimas buvo tik suvaidintas, tik pademonstruota įamžinimo regimybė.
Norėdamas išsiaiškinti netoleruotiną padėtį, šių eilučių autorius telefonu kreipėsi į Signatarų klubo prezidentę B. Valionytę, tačiau pastaroji, neneigdama lentos prastos kokybės, tepaaiškino, kad lentą kūrusi tituluota skulptorė (tarsi jos titulas kompensuotų blogą kokybę), Seimas esąs lentos savininkas, todėl ji nuo tolimesnio lentos reikalo atsiribojanti.
Minimu reikalu susirūpino ir į atminimo lentos tvirtintojus kreipėsi vyskupas Jonas Kauneckas. Tikėtasi, kad titulų garbintojai į vyskupo kreipimąsi atsilieps, kad akibrokštui prilygstanti padėtis bus nedelsiant pakeista, tačiau niekaip nesureaguota.
Ar tokiu Signatarų klubo ir Seimo elgesiu neprovokuojamas monsinjoro artimųjų ir laisvės kovotojų nesankcionuotas žingsnis – esamą lentą pašalinti ir pritvirtinti naują? Elgesys negarbingas, nedoras.
Aš, Auksė Aurelė Užkurnienė, Ipolito Užkurnio našlė, esu Ipolito Užkurnio autoriaus teisių perėmėja.
Protestuoju ketinimui demontuoti Ipolito Užkurnio skulptūrą “Vytautas Didysis” (1994 m., katalogo Nr. 1205), sukurtą Vytautų klubo prašymu ir tais pačiais metais pastatytą Trakuose, Karvinės saloje.
1995 metais Ipolitas Užkurnys sukūrė dar vieną skulptūrą “Vytautas Didysis” (katalogo Nr. 1470), lietuvių bendruomenės pastangomis pastatytą viename iš svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) mieste Gardine, kelių, vedančių į Aukštutinę ir Žemutinę pilis, sankirtoje.
