Patriarchalinis išsiauklėjimas draustų taip sakyti, tačiau vardan tiesos privalau pripažinti, kad neaprėpiamų galimybių pasaulyje šalia Vyčio kada nors gali pasirodyti taip pat ir Vytės personažas. O jeigu dar pridurčiau, kad tokiai moteriškos kilmės personifikacijai ir besiformuojančiai ideografijai bei heraldikai, kaip atrodo, labiausiai tiktų Marios Kolesnikovos, baltarusių didvyriškos kovotojos veidas, oponentų tikriausiai liktų dar mažiau net tarp prisiekusių maskulinistų?
Nieko nesakykite, nebūtinai ji turėtų būti vaizduojama kaip nuoga moteris, su ištiestu kardu skriejanti ant nuo tokio netikėtumo pasibaidžiusio žirgo. Ne mažiau didvyriška pozą įkūnija anosios pasiryžimas suplėšyti pasą pasienyje vien tik dėl to, kad galėtų pasilikti drauge su baisiai tirono teriojamais tėvynainiais šalyje, kur laisvės kovotojams mažiausiai gresia įkalinimas ir kankinimai, o kartais net ir mirtis.
Kažkada ir Sokratas, turėdamas galimybę rinktis tarp nuodų taurės ir tremties, vis dėlto pasirinko mirties kelią kaip mažesnę blogybę nei išvarymas.
Šernai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ne veltui Marios Kolesnikovos veidas įgyją simbolinę vertę, tampa kovojančios už laisvę Baltarusijos veidu. Ta proga norisi savęs paklausti – o koks yra kovojančios prieš koronavirusą ir į korupcijos liūną pamažu grimztančios Lietuvos veidas? Kad ir kaip ten būtų, tie, kurie pasinaudodami ištikusiomis šalį negandomis ir užstojusia sumaištimi, greitųjų koronaviruso testų aferose kraupiai apvogė valstybės iždą, turėtų būti vadinami marodieriais, ne kitaip. Tauriais tikslais dangstomų aferų begėdystė šįkart peržengė visas galimo įsivaizdavimo ribas, todėl visiems tokios aferos užmanytojams brolių Grimų pasakų motyvais netruko išdygti fantasmagorinio stiliaus kiaulių snukiai. O užplūdusią kaukių madą Lietuvoje didžiąja dalimi ir lėmė tai, kad kiauliasnukiai panoro įsimaišyti į minią ir likti neatpažinti tarp realių žmonių.
Klausiate – ar gyvasis Lietuvos laisvės simbolis Vytautas Landsbergis dar sugebėtų užsikeberioti ant žirgo? Kažin kažin… Nieko nepadarysi, vyrai sensta greičiau nei moterys, o Baltarusijos amazonės amžinai lieka jaunos.
X
Tais kaukių dėvėjimo metais moralinės neūžaugos Lietuvoje buvo atpažįstamos net ir užsidėjusios didžiules kaukes, dideli ir gražūs – tik iš prasikišančio virš medžių ūgio, jau nebematant jų grožio, o Lietuvos suverenas – iš išsprogusių akių virš kaukės.
Dar visai neseniai taip karštai ardžiausi dėl Neužmirštuolės simbolikos didesnio išpopuliarinimo https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-neuzmirstuoliskumo-technologijos/, kad dabar, sužinojęs, kad šį, mane nepaprastai intrigavusį sąmonės simbolinės aktualizacijos modelį, konservatorių frakcijos Seime narė Monika Navickienė yra užregistravusį kaip prekinį ženklą, jaučiuosi panašiai kaip būčiau perpiltas šaltu vandeniu ir jau nežinočiau, kur dėtis su savo išsikerojusiu kartėliu.
Žinia, tarp konservatorių taip pat pasitaiko įvairių žmonių, nuo herojų iki pašlemėkų, o M. Navickienė, kaip atrodo, priklauso tiems iš jų, kurie visą Lietuvą, su gyvuoju ir negyvuoja inventoriumi, yra linkę laikyti savo nuosavybe, todėl net ir lietuviškoje dirvoje natūraliai užgimusius vaizdinius skuba užregistruoti kaip savo prekinius ženklus.
Kur toks sąžinės suprekinimas gali nuvesti? Jeigu ir toliau mūsų gyvenimas plėtosis ta linkme, regis, anksčiau ar vėliau užstos laikas, kai užsimokėti reikės už kvėpuojamą orą, o į pavasarį pražydusių gėlių aromatą bus galima panerti savo nosį tik pateikus leidžiantį tai padaryti konservatorių mandatą. Taigi, norime to, ar nenorime, visa ši „neužmirštuolės suprekinimo“ istorija, panašėjanti į nekaltybės išstatymą impotentų aukcione, tapo pribloškiančiai žemos politinės kultūros arba, kalbant dar tiesmukiau, politinės kiaulystės simboliu.
Žibutės (neužmiršuolės). Vytauto Visocko nuotr.
Visai neguodžia konservatorių patikinimas, kad niekas nereikalavo ir toliau nesiruošia prašyti mokesčio už Neužmirštuolės įsisegimą į atlapą Sausio 13-osios proga. Tikrai toks patikinimas nenuramina, greičiau yra atvirkščiai, nuo tokių paaiškinimų užverda kraujas, nuodijasi siela, pastebint siekimą įskiepyti mintį, kad visi palankiai pažiūrėję į Neužmirštuolės prasminių konotacijų eksploataciją, net nekalbant apie tiesioginį tokio ženklo panaudojimą savo paradinėje ekipuotėje, lieka morališkai skolingi konservatoriams, o galbūt ir pačiai M. Navickienei. Pabandykime įsivaizduoti – ar taip turėtų jaustis ir Lietuvos prezidentė ar prezidentas, pasekę staigiai kaip ūmus gaisras išpopuliarėjusiu pavyzdžiu? NeduokDie!
Žinoma, tai yra mentaliteto problema. Ar žmonės, pasiryžę prekiniais ženklais paversti net atminties simbolius pagal savo mentalitetą, skiriasi nuo mūsų laikų herojaus, prekiaujančio, kaip yra pasakyta, nešvaria rusiška salietra? Kad ir kaip būtų, šiuo konkrečiu momentu anie nuvilia ne mažiau, o gal dar labiau. Kita vertus, čia man svarbiausiu vis tik yra truputėlį kitokios konfigūracijos klausimas – ar iš tiesų privalome atsisakyti tų mums brangių dainų, kurias kas nors apdergė, blogai nudainavo, išsižadėti simbolio prasmingumo, jeigu kas nors iš jo pasidarė sau tamponą?
Lietuvio širdžiai brangi Trispalvė ne kartą buvo trypiama į žemę, kaip žinome, net ir šiandien atsiranda nupušėlių, pavadinančių (tegu nudžiūsta jiems trišakis liežuvis) Trispalvę fašistiniu simboliu, tačiau – ar tokios piktos insinuacijos bei žmogaus kvailumas gali kaip nors pažeisti svarbiausiojo mums simbolio integralumą, tarkime, nuplėšti jo garbę. Vargu bau… Taigi ir apibrėžkime čia simbolį visų pirma apofatine maniera, t. y. negatyviai kaip tai, prie ko, nežiūrint visų nesusipratimų, nelimpa purvas.
S. Daukanto aikštėje – iškilminga valstybės vėliavų pakėlimo ceremonija. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Kad ir kaip giliai būtume įsibridę į purvyną, mūsų gyvenimas yra savaime fantastiškas įvykis, todėl tikiuosi nieko nesutrikdysiu pateikdamas ta proga fantasmagorinį pasiūlymą neperskubėti, nepulti atsimesti nuo šio ženklo viešo vartojimo taip staiga, kaip jis buvo priimtas pagal visuotinės mados pavyzdį, kitaip tariant, šį ženklą prisijaukinusiems siūlau jį ir toliau eksploatuoti, drauge vienaip ar kitaip pažymint, kad šįkart tai jau yra visai kita Neužmirštuolė, jokiu būdu ne konservatorių pasigamintas prekinis ženklas. Tarkime, tokia informacija gali būti perteikiama apatinėje neužmirštuolės dalyje pateikiant pernelyg nerėžiantį akių, sąlyginai smulkaus kalibro perbrauktos kregždutės piešinėlį (kas be ko, pastarasis nubrauktos kregždutės piešinėlio pasiūlymas yra išsakytas juokais arba tik dėl vaizdumo iliustracijos).
Net jeigu didesniu ar mažesniu laipsniu būtų tiesa paskleistas gandas, kad Sausio 13 d. įprasminimui pasirinktas Neužmirštuolės ženklas yra tik plagiatas, t. y vaizdinis žymeklis, nukopijuotas nuo pasaulinės Alzhaimerio liga sergančiuosius vienijančios draugijos, to nelaikyčiau už argumentą, siekiant užginčyti Sausio 13 d. įvaizdinimo per neužmirštuolės emblemą prasmingumo. Greičiau yra atvirkščiai. Sausio 13-oji yra labai tinkama diena mums prisiminti, kad, nežiūrint už mūsų laisvę sudėtų aukų, bėgant laikui vis dažniau tampame politikos infantilais arba, tai dar lengvesnis kelias užmigdyti sąmonę socialinės Alzhaimerio epidemijos ištiktais paliegėliais, kitaip tariant, moralinėmis gybenomis. O kaip kitaip, jeigu ne Alzhaimerio nelaimėliu, užmiršusiu laisvės kainą, reikėtų pavadinti žmogų, kurio fabrikai užteršė Kuršių marias ir užnuodijo mūsų pakrantę (ta proga pagalvojau, kad Grigeo bendrovių savininkas, ištiktas Alzhaimerio moralinių negalavimų, galop apsidergė taip baisiai, kad visų jo fabrikų per dešimtmečius pagamintų tualetinio popieriaus ritinėlių jau neužteks jo ypatai bent iš dalies išsivalyti).
Nesutinku su teiginiu, kad Neužmirštuolės pavyzdžio įsikibę laikosi tie gentainiai, kurie dėl dažno vartojimo pajuto kažkokį atsibodimą arba net alergiją Vyčio, Trispalvės, Gedimino stulpų simbolikai, iš anksto atmetu mintį, kad Neužmirštuolė kažkaip pretenduotų pavaduoti minėtus simbolius, galėtų tapti, tautologiškai tariant, simboliniu pagrindinių mūsų laisvės simbolių atstovavimu. Kaip atrodo bent man, tokia mintis apie Trispalvės atsibodimą nė iš tolo negalėtų šauti į galvą žmogui, kuris bent kartą yra įsijautęs į Lietuvos krepšinio rinktinės batalijas, tokį skeptiką kviečiu atvykti stebėti Eurolygos rungtynių „Žalgirio“ sporto arenoje, kur greitai pasimatytų – kaip iškvėptai prieš prasidedant mačui sustojusi publika perpildytoje arenoje užtraukia Lietuvos himną, mojuoja trispalvėmis.
Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Galimas daiktas, iškilmingų sueigų ar valstybės švenčių proga matydami kaip savaime suprantamą dalyką mūsų iškabintas vėliavas, to, patekę į savotišką psichologinio aklumo zoną, tarsi ir nepastebime, tačiau matydamas krepšinio sirgalius, mojuojančius trispalvių jūra, minią su išdažytais nacionalinės vėliavos spalvomis veidais, žmones arenose tiesiog įsisukusius į vėliavas, negaliu atsistebėti dėl to – koks gyvas, niekados negalintis atsibosti, neįtikėtinai plastiškas, atviras spontaniškumui yra trispalvės simbolis.
Labai tikėtina, kad 2020 m. bėgyje ir toliau po truputėlį brangs maisto produktai ir paslaugos, bet ypač ženkliai, nepalyginamu būdu šoktelės atributikos su nacionaline simbolika kaina, o tam tikro, pritaikyto pritvirtinimui prie automobilių, portatyvinio nacionalinės trispalvės vėliavos standarto kainos išaugs dešimtimis kartų. Taip neabejotinai atsitiks dėlto, jog birželio mėnesį prasidės krepšinio atrankos į 2020 metų Olimpines žaidynes turnyrai, o, to labai tikimės, Lietuvos krepšinio rinktinę lydės sėkmė vasaros pabaigoje įvyksiančioje Tokijo olimpiadoje.
Įdomu, ar prabėgus daugeliui metų, tarkime, po šimtmečio, žmogus, užtikęs tokią, tarsi ir atsitiktinę informaciją apie nacionalinės atributikos neįtikėtiną pabrangimą 2020 metų vasarą, bus pajėgus suprasti tikrąją dalykų padėtį, nenurašydamas visko stojusios infliacijos išdaigoms?
Žinia, mums, tų įvykių liudytojams, toks nacionalinės atributikos pabrangimas dėl rinkos dėsnių neužgaus širdies (greičiau bus artėjančios sielos šventės indikatorius), nes Trispalvė nėra prekės ženklas, todėl ir prekijų pasipelnymo vajus, nežiūrint visko, nenaikina simbolio integralumo ir žmogaus orumo.
Ką daugmaž turėtume manyti, stebėdami prazimbiančias mašinas, tokiomis dienomis labai dažnai papuoštas nacionalinių spalvų simbolikos vėliavėlėmis?
Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.
Ypač tatai įspūdingai turėtų atrodyti jau truputėlį anksčiau pradedančiais temti vasaros pabaigos vakarais, kai vėliavėlių spalvos kintančiais pavidalais persipina su gatvės žibintų šviesomis ir spalviniais šviesoforų signalais. Tačiau užvis labiausiai stulbina tokias atvejais tas intensyvumas ir masiškumas, su kuriuo susiklosčiusioje situacijoje yra eksploatuojama vėliavos idėja ne kokiu nors formaliu, bet laisvo apsisprendimo pagrindu. Nuostabiausias dalykas čia yra tai, jog kalbame ne apie iš anksto suplanuotą ir organizuotą, tarkime, visuomenininkų inspiruotą arba iš viršaus nuleistą akciją, bet būtent apie stichiškai užgimusį ir kartu neįtikėtiną masiškumą įgijusį reiškinį. Neįtikėtinas ir vis tik džiugus momentas yra tai, jog toks išplėtotas vėliavos pagerbimas vyksta atsitraukiant – iki to laipsnio, kiek tai įmanoma iš principo – nuo pigaus politikavimo.
Nacionalinė arba kitaip tautinė vėliava paprastai yra traktuojama kaip tautos nepriklausomybės, jos valstybingumo, tautos garbės simbolis. Tai tarsi ir visiškai aiški, visiems suprantamas pozicija. Tačiau vis dėlto neaiški yra žodžio „simbolis“ vartosena, šio žodžio reikšmė, jos kuriamos prasmės implikacijos, taip pat nuorodos elgesiui mums vis dar yra paliekamos kaip uždelstas, neišpakuotu pavidalu besireiškiantis turtas.
Paprastai ritualizuotuose oficialiuose raštuose, taip pat vadovėliniuose paaiškinimuose simbolis apibrėžiamas kaip ženklas, turintis kokią nors sutartinę reikšmę. Kita vertus, šį žodį ypač daugiareikšmiu, prasmės požiūriu neišsemiamu, daugiasluoksniu, nepaprastai miglotu daro filosofinė-teologinė tradicija, leidžianti simbolį traktuot kaip perspektyvos steigtį, kurios dėka, sakykime taip, ribotomis šiapusinėmis formomis yra bandoma išsakyti anapusybės pozicijas arba bent užsiminama apie principiniu būdu neišsakomos anapusybės idėją, o dar kitu atveju, per atskirą pavyzdį siekiama pateikti visuminį pasaulio vaizdą.
Vytis – vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.
Kartais tokia aižėjančios formos simbolio samprata labai apytikriai yra pavadinama transcendencijos šifru arba, pavyzdžiui, pasaulio vienumo manifestacija. Savo ruožtu čia leiskite solidarizuotis su ta apibrėžtimi, kuri įgalina manyti, jog simbolis ne tiek nurodo į kažką už savęs, kiek pats savyje talpina tai, į ką nurodo. Tokia kraštutinai paradoksali simbolio apibrėžtis dera su transcendencijos idėjos nusakymo keblumų suvokimu, bet ypač tokia apibrėžtis yra tinkama dėmesio fokusavimui į nacionalinės vėliavos kaip simbolio pavyzdį, vėliavą tokiu atveju pradedant suprasti ne tik kaip nuorodą į kažkokį atitolusį objektą, bet greičiau kaip pačios tikrovės steigtį, gyvenimo ribų praplėtimą, būties priauginimą.
Kaip atrodo bent man, Neužmirštuolė labai apibrėžtoje situacijoje, o būtent Sausio 13 d. minėjime galėtų tapti tokiu gyvenimo ribas praplečiančiu simboliu.
Kad ir kaip ten būtų, prasidėjęs skandalas Lietuvoje dėl Neužmirštuolės teikia pretekstą negatyviai apibrėžtį pozityvų simbolio turinį dar ir taip, kad simbolis yra būtent toks pasaulio įtikrovinimas, kuris nepasiduoda paverčiamas prekiniu ženklu jokiomis aplinkybėmis!
Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda iškilmingoje pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos paminklo atidengimo ceremonijoje. LRP kanceliarijos / R.Dačkaus nuotr.
Užugirio dvare šeštadienį atidengtas paminklas pirmajam Lietuvos Prezidentui Antanui Smetonai.
Iškilmingoje atidengimo ceremonijoje dalyvavęs Prezidentas Gitanas Nausėda savo kalboje teigė, kad nori pagerbti ne vien A. Smetoną, bet ir apskritai valstybės pamatus, prie kurių kūrimo ir įamžinimo istorijoje šis prisidėjo. Prezidentas pabrėžė, kad net ir sovietmečiu A. Smetona buvo prisimenamas, kaip tam tikras valstybingumo simbolis.
„Kaip valstybės simbolį mes privalome jį ir gerbti – kartu su jo puikiaisiais bruožais, o kartu ir su tam tikromis klaidomis, kurių buvo padaryta, ir kurios gal kiek pasuko Lietuvos valstybės vairą į šoną nuo demokratinės sistemos. Aš esu tikras, kad šis žmogus tai darė tik iš didelės meilės Lietuvai, norėdamas, kad jos nepriklausomybei, jos laisvei, jos gerovei nekiltų pavojų iš išorės”, – sakė G. Nausėda, paraginęs šventės dalyvius dažniau sustoti ir pamąstyti, ką jie gali duoti savo šaliai.
Valstybės vadovas kritiškai atsiliepė apie pastaruoju metu išryškėjusią tendenciją iš aukšto kritikuoti praeities valstybės kūrėjus.
„Šiandien Lietuva gyvena laikotarpyje, kurį aš vadinu istoriniu panagių atlupinėjimu, kai mes vėl ir vėl kvestionuojame savo istoriją, mes ir vėl esame tokioje padėtyje, kai norime atsiprašyti už tai, kad mes esame kartu su kitomis tautomis, kad mes išlikome per istorijos šimtmečius. Aš nežinau, ar reikia atsiprašinėti. Reikia mylėti kitas tautas ir gyventi su jomis santarvėje”, – sakė Prezidentas G. Nausėda.
Prezidentas taip pat paragino kitus politikus dažniau susilaikyti nuo pagundos tapti teisėjais žmonių, kurie gyveno prieš daugelį metų.
„Galbūt ir jų didelis nuopelnas yra tai, kad šiandien jūs galite stovėti ir juos iš aukšto kritikuoti, nors jie gyveno visai kitokiomis istorinėmis aplinkybėmis ir priiminėjo visai kitokius moralinius ir istorinius sprendimus”, – sakė šalies vadovas, kurį cituoja Prezidento komunikacijos grupė.
A.Smetonos gimtinėje Ukmergės rajone vykstančioje šventėje „Smetoninės 2019″ šiemet minimas 145-asis pirmojo valstybės Prezidento gimtadienis ir šimtmetis, kai A. Smetona buvo išrinktas pirmuoju atkurtos Lietuvos valstybės Prezidentu.
Šią savaitę Signatarų namams buvo padovanota Amerikos lietuvių kultūros archyve saugota auksinė Prezidento plunksna, kurią jam vardo dienos proga 1933 metais padovanojo Ukmergės inteligentai. Simboliška, kad ji bus eksponuojama A. Smetonos memorialiniame kambaryje šalia Nepriklausomybės Akto.
