Sakoma, kad iš minties kyla noras, iš noro – poelgis, iš poelgių – įprotis, iš įpročių formuojasi charakteris, o charakteris jau apsprendžia likimą. Tačiau būna ir kitaip, kai mintis, norus, įpročius, charakterį ir patį likimą formuoja kažkas iš šalies, kai žmogus tampa priklausomas, pavaldus kažkam, kai jo likimą lemia pašalinės jėgos. Taip atsitinka, kai iš smalsumo ar nedoros draugijos poveikio randasi priklausomybė nuo įvairių kvaišalų – alkoholio, tabako, narkotikų.
Kovai su tokiomis priklausomybėmis veikia dispanseriai, ligoninės, įvairūs visuomeniniai dariniai. Tačiau visuomenei žinoma kitokia priklausomybė – nuo komunistų partijos („epochos proto, garbės ir sąžinės“) bei jai pavaldžių saugumo organų. Pakliuvus į saugumo priklausomybę, iš jos išsivaduoti, pasirodo, nei dispanserių, nei ligoninių nėra, nes, tų pačių organų tvirtinimu, buvusių saugumiečių nebūna (jie tebetarnauja arba, priešingu atveju, fiziškai sunaikinami). Šalyse, išsivadavusiose iš sovietinės priklausomybės, veikia liustracijos komisijos, teismai, kurie tik paviešina saugumo organų parankinius, tačiau jų priklausomybės panaikinti nepajėgia. Išlikusią priklausomybę liudija pačių kolaborantų įpročiai, mankurtiškas elgesys, gyvenimo būdas.
