Edvardas Čiuldė
Kreipiuosi į Jus, maloningoji ponia, maldaudamas atsistatydinti iš ministro posto nieko nelaukus, jau dabar, neatidėliojant daugumos žmonių pageidavimo neapibrėžtai ateičiai. Toks kreipimasis yra truputėlį provakatyvus ir grindžiamas viltimi, kad vis tik sukils Jūsų žmogiško orumo likučių, o tokiu pagrindu visi panašių iniciatyvų autoriai bus išgirsti šiandien, o ne po šimto metų.
Jūsų buvimo ministro poste kiekviena minutė užtraukia negarbę šaliai, o tai ypač sunku pernešti pasitinkant Nepriklausomybės akto šimtmečio minėjimą. Jūsų buvimas Kultūros ministre yra dar didesnė nelaimė nei andai tokios A Pitrėnienės vadovavimas Švietimo ir mokslo ministerijai. Jūsų vadovavimą Kultūros ministerijai, naikinant šalies kultūros substancionalumą, galimą prilyginti nebent G. Orwello antiutopijos „84-ieji“ Tiesos ministerijos veiklos aprašui, bylojančiam apie fantasmagorinį tiesos užkardinimą visais pavidalais.
Gerai įsivaizduoju, kad karybos ar kultūros ministrais gali tapti nebūtinai karingi ir kultūringi žmonės. Taip pat suprantu, kad nevalia viešai tyčiotis iš žmonių intelektinio nususimo. Tačiau net ir tai negali prilygti pasityčiojimo iš Lietuvos žmonių begėdiškumui, kai šiandien Kultūros ministro poste vartosi žmogus, kuris save, regis, laiko kultūros terminatoriumi.
Tikriausiai nesuklysiu pastebėdamas, kad į vadinamosios kultūros reikalus žiūrite pro „Fluxus“ rankdarbių akinius. Tačiau fluksininkų garbei reikia pastebėti, kad anie savęs nelaikė menininkais, juolab kultūrininkais. Greičiau buvo taip, jog „Fluxus“ įkūrėjai kėlė uždavinį nuvainikuoti meną, siekė išsityčioti iš talento sureikšminimo, stengėsi sumenkinti kultūrinio užsiangažavimo vertę.
Taigi jeigu ir būčiau pajėgus suprasti tai, kodėl už „Fluxus“ įkūrėjo menkaverčių rankdarbių krūvą mūsų benderiai iš valstybės iždo sumokėjo milijonus (tiesą sakant, tai yra greičiau teisėsaugos institucijų, o ne meninės refleksijos reikalas), nė iš tolo negaliu perprasti to paradokso, jog Kultūros ministerijai ryžtasi vadelioti žmogus, besivadovaujantis antikultūriniais lozungais.
Kita vertus, kadangi „Fluxus“ reiškinio aptarimas leidžia suprasti ir dabartinės Kultūros ministerijos veiklos tikrąsias paskatas, prie to, kas pasakyta, pridurkime dar keletą žodžių. Didžiausias nešvankumas prasideda vis tik tada, kai siekiant iškišti už gryną pinigą dvasios nuosmukį, pradedama sapalioti apie „Fluxus“ kaip apie naują žodį mene, neva nesuprantamą retrogradams.
Tačiau „Fluxus“ nėra meno raidos įvykis, kurį būtų galima vertinti, tarkime, meninės pažangos ar atžangos požiūriais. Kaip jau buvo sakyta, „Fluxus“ yra antikultūrinių manifestacijų paūmėjimo pavyzdys, geriausiu atveju vadintinas paramenu. Tai nepilnavertiškumo kompleksų apsėstų, žmonių be talento sambrūzdis, dar kitaip tariant, meninio neįgalumo paraolimpiada. Todėl nieko gero iš to, kad, sekant šiuo pavyzdžiu, Lietuvoje atsiranda kažkokia Parakultūros pseudoministerija.
Jeigu norite, aukščiausiu „Fluxus“ instaliacijų įkvėpimo (nevirsta liežuvis sakyti – meninės išmonės) tašku būtų pabezdėjimas keleivių kupiname troleibuse.
Kita vertus, Jūsų būvimas Kultūros ministro poste lemia, kad oras pagadinamas visoje Lietuvoje ir kaskart darosi vis troškiau. Laikas būtų atidaryti langus ir įsileisti skersvėjį, kad orą prapūstų, o Jus išpūstų iš ministrės posto.
2017.12.18; 03:00
