Mieli Bendrapiliečiai, tie, kuriuos 2018 draudimas jau avansu piktino: ką galite jūs padaryti, kad Lietuvoje būtų mažiau alkstančių ligonių? Baikime piktintis valdžios pastangomis. Kam skirstome valstybę ir visuomenę į „prakeiktą valdžią” ir „geruosius mus”?
Tai juk mes, „gerieji”, rinkome tuos, kurie žadėjo kažką daryti, kad mažiau būtų tarp mūsų prasigėrusių. Jie ir bando, ką įsipareigoję. Prieš ką šiandien šiaušiamės? Imkite kas ir mostelėkite burtų lazdele, ir būsime visi kultūringi, blaivūs ir protingi. Mane žavi net tie geravaliai alkstantys ligoniai, kurie neranda jėgų patys gydytis, bet bando perspėti kitus, kad neitų jų keliu.
Sveikinkime tuos, kurie pirmi po vysk. Valančiaus bando tautą blaivinti. Tai galbūt didžiulis mūsų šansas. Ir būtų garbės reikalas jiems padėti, o ne kaišioti baslius į ratus. Neikime paskui LTV „iškiliuosius” žurnalistus kaip avių banda. Nekimškime kišenių tiems, kurie minta mūsų sveikata ir samdo „lojikų” gaują. Negi tie samdiniai turi mums primesti nuomonių toną?
Tarkime, kad ir šis valdžios mėginimas vaisių neduos. Ar tikrai tuo džiaugsimės? Reformomis ligonių tikrai nepagydysime, bet vieną kitą sveiką nuo ligos gal jos apsaugos? Jei mes nesame tautai svetimi, jei nesirengiame kelnes pasiraitoję iš namų bėgti, prisidėkime prie tų, kurie bando mus gelbėti. Kodėl turime būti juodašimčiai savo namuose? Gal kas paleis gudresnį gelbėjimosi laivelį, bet nekeikime tų, kurie jau šiandien meta gelbos ratą.
Vertindami S. Skvernelio išsakytą keistą pareiškimą apie būtinybę „gerinti santykius“ su Rusija, apžvalgininkai įžiūri įvairių motyvų. Tačiau bus bene tikriausias šis: tai būsimojo kandidato į Lietuvos prezidentus labai ankstyvas rinkimų kampanijos startas.
Ar negali būti, kad taip elgdamasis S. Skvernelis tikisi užsitikrinti ne tik „vatnykais“ pravardžiuojamų prorusiškai nusiteikusių mūsų šalies gyventojų bei kartais „runkeliais“ pavadinamų kairuoliškų pažiūrų lengvabūdžių ir pernelyg patiklių kitų rinkėjų balsus, bet ir netiesiogiai išsikviesti pagalbą iš Rusijos – panašią, kokia buvo teikiama Donaldui Trampui per jo rinkiminę kampaniją?
Šiandieninė žiniasklaida – plati ir įvairi. Sudėtinga, tiesiog neįmanoma visko aprėpti.
Todėl savo skaitytojams galėtumėte teikti trumpas lietuviškosios ir užsienio žiniasklaidos apžvalgas.
Mano supratimu, vienas iš svarbiausių, aktualiausių ir įdomiausių pastarojo meto rašinių pasirodė „Lietuvos žiniose“. Tai – Jūratės Laučiūtės straipsnis „Valstybei nesubrendusi tauta“.
Štai ką autorė rašo:
„Kai kurie politikai (sprendžiant iš parašų, Seime tokių – dauguma), neskiria, kas yra „alfabetas“, o kas – „analfabetas“. Tai, ką Konstitucija draudžia arba griežtai reglamentuoja, jie mėgina apeiti gudrumu ir klasta, negalvodami apie pasekmes nutautinamai tautai ir išvalstybinamai valstybei“.
Minėtoje publikacijoje apžvalgininkė šaiposi iš tų, kurie sako, jog „pilietybė yra prigimtinė žmogaus teisė“, arba tvirtina, esą „pavardė bei jos grafinis pavaizdavimas neva yra tos pavardės turėtojo privati nuosavybė ir neatskiriamas jo asmens tapatybės požymis.
Apžvalgininkė pelnytai kritikuoja „biurokrato karjerą aukščiau už mokslininko sąžinę keliančius kalbininkus“ bei „velnio advokatus“, siekiančius bet kokia kaina daryti „tvarką“ lietuviškame alfabete. Kliūna ir už tai: „Asmeninės naudos ir patogumų ieškantiems tautiečiams ima trukdyti principinga Konstitucijos nuostata dėl dvigubos pilietybės“.
Lietuviška spauda. Slaptai.lt nuotr.
Baisiausia, kad antilietuviškai elgtis, pasak J.Laučiūtės, „ragina ir stumia ne Georgijaus juostelėmis pasidabinę okupantai bei jų palikuonys“.
Įsidėmėjau ir AFP ir BNS agentūros pranešimus, kad Feisbukas imasi tvarkomųjų turinio darbų – griežtins kovą su propaganda.
Didžiausio pasaulyje socialinio tinklo Baltojoje knygoje teigiama, kad vadinamosios Veidaknygės saugumo priemonės nukreiptos ne tik prieš nusikalstamas veikas, tokias kaip įsilaužimai, finansiniai sukčiavimai, bet ir prieš „mažiau pastebimą piktnaudžiavimą, įskaitant bandymus manipuliuoti pilietiniu diskursu ir klaidinti žmones“.
Ši iniciatyva – dalis Feisbuko kampanijos siekiant kovoti su „išgalvotomis naujienomis“ (angl. fake news). Facebukas taip pat mėgins sutramdyti vyriausybių ir nevalstybinių subjektų norus per socialinį tinklą manipuliuoti viešąja nuomone. Feisbukas tikina, esą daugiausia dėmesio skirs trims sritims: vyriausybių vykdomam tiksliniam duomenų rinkimui, kuriuo trokštama aptikti disidentus ir juos bausti; mažins išgalvotų naujienų sklaidą; trukdys klaidinančios informacijos gausinimui (kokią nors grupę ir idėją dirbtinai liaupsinančių arba dirbtinai juodinančių žinučių masiniam platinimui naudojant dirbtines priemones ar automatinius botus).
O skaitant „Respubliką“ įsiminė publikacija „B. Gruževskis, R. Kuodis. „Sėkmės Lietuva“ ir socialinis nuosmukis“. Prof. ekonomistas Raimondas Kuodis sako: „Aš nesu matęs šalies, kuri džiaugtųsi, kad žmonės iš jos išvažiuoja“.
O prof. Boguslavas Gruževskis teigia, kad valstybė mus nuskurdina du sykius. Štai jo pastebėjimas: „Valstybės biudžeto įtaka: mes perskirstome apie 13 proc. gyventojų poreikiams finansuoti, o Europos vidurkis – 19 proc. Bet už tai, ko biudžetas nefinansuoja, mes turime mokėti iš savo pajamų, kurios gerokai mažesnės nei kitose šalyse. Vadinasi, mus nuskurdina du kartus. Pirmą kartą – mes negauname paslaugos, tarkime, trūksta darželių, o kad vaikas galėtų į darželį patekti, turime mokėti iš savų pajamų, kurios yra mažiausios ES. Tai netelpa į jokius rėmus“.
Su malonumu taip pat perskaičiau 15min.lt paskelbtą interviu su Vasario 16-osios Akto originalą Vokietijoje suradusiu prof. Liudu Mažyliu. Toji rubrika vadinasi „Ypatingas svečias“. Prof. L.Mažylis kalba ne apie istorines arba politines aktualijas. Jis pasakoja, kokias knygas skaityti mėgo vaikystėje, jaunystėje, kokias skaito šiandien. Prof. L.Mažylis vertina, gerą, naudingą knygą.
Laidos vedėja teiravosi, koks jo požiūris į Konan Doilio sukurtą Šerloko Holmso personažą. Konan Doilio pasakojimai apie seklį profesionalą jam kadaise paliko neišdildomą įspūdį.
Bet štai buvusio VSD vadovo Mečio Laurinkaus pozicijos nebesuprantu. Ką jis norėjo pasakyti „Lietuvos ryte“ paskelbdamas tekstą „Be kaukės“. Buvęs saugumo vadovas sako: „Lietuvai grėsmė yra neaiški ES ateitis. Ir jeigu dabartinė valdžia, užuot rimtai užsiėmusi ekonomika, naujų rinka paieška, aktyviomis pastangomis stiprinti ES, toliau imituos darbą, pakišinės visuomenei Seimo narių mažinimo, universitetų vestuvių ar persekioti vartojančius alkoholį sekmadieniais idėjas, labai greitai atsidursime prie Rusijos su ištiesta ranka“.
Taip, neaiškios ES perspektyvos Lietuvai – grėsmė. Bet kodėl mes būtinai turime atsidurti su ištiesta ubago ranka būtent prie Rusijos sienos? Žurnalas „Valstybė“ nepailsdamas kartoja, kad ir dabar mūsų verslininkai (ir kai kuri žiniasklaida) su Rusija „ranka ranką mazgoja“. Baisu ir spėlioti: kokį prezidentą Putinas mums išrinks 2019-aisiais? Jeigu Amerikai išrinko, jeigu Prancūzijai labai padeda išsirinkti, vienas juokas jam į Lietuvos Prezidentūrą atvesti kokį Bastį arba Skardžių, o gal Uspaskichą, kuris, artodo, vėl kyla iš pelenų.
Kai skaitlinga, įtakinga TS-LKD grupė griebėsi sumanymo klastingai apeiti Lietuvos Konstituciją, bet kokia kaina siekdama įteisinti masišką dvigubą pilietybę, sumaniau ir aš tarti savo žodį.
Nei šiokie, nei tokie
Manau, kad turiu tam teisę. Esu emigrantas. Jau senokai pasipusčiau padus. Tačiau save priskiriu išvykusiems, kuriems Lietuva – ne tušti žodžiai. Tėvynės ilgesys dar neišblėsęs, kartais labai skaudžiai spaudžia širdį. Beje, aš ir nenoriu, kad šis jausmas pranyktų.
Žodžiu, niekas neatims iš manęs ne itin linksmos mano patirties – gyvenu tarp emigrantų lietuvių, žinau, kokios mintys siaučia jų galvose. Neleisiu sau brėžti plačių apibendrinimų, bet maždaug pusė, su kuriais tenka bendrauti, prekiauti, linksmintis, dalintis kambariu – nei šiokie, nei tokie.
Taigi mano laiškas – tai abejojimas Lietuvoje įsigalėjusiu mitu, esą dauguma emigravusiųjų taip karštai myli Lietuvą, taip nuoširdžiai pergyvena dėl jos, kad lietuviškojo paso praradimas jiems taptų tikra dvasine mirtimi.
Niekad negyveno Lietuvos rūpesčiais
Nereikia mūsų idealizuoti. Kartais šiurpas krečia, kai pamatau, kam konservatorių – krikdemų lyderiai Gabrielius Ladsbergis ir Andrius Kubilius vos ne per prievartą stengiasi įbrukti teisę išsaugoti lietuviškąją pilietybę. Gyvendamas svetur ne taip jau retai susiduriu su lietuviais, kurie Lietuvos aktualijomis nesidomėjo nei tuomet, kai gyveno Lietuvoje (mano supratimu, buvo prasti piliečiai), o išvykus Lietuva jiems tapo dar tolimesnė (mano įsitikinimu, jie tapo dar prastesniais Lietuvos piliečiais).
Emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Kam jiems, sakykit, reikalingas lietuviškas pasas? Beveik per jėgą įbruktas lietuviškas pasas (dviguba pilietybė) greičiau reikalinga ne mums, Lietuvą palikusiems, o save ir tuo pačiu savo rinkėjus apgaudinėjančiai Lietuvos valdžiai, girdi, ji rūpinasi, kad Lietuva neprarastų žmonių. Iš kurios pusės bepažvelgsi, išvykusieji iš Lietuvos – praradimas. Didesnis ar mažesnis, bet praradimas. Atsidūrus svetur – milžiniška tikimybė nutautėti (lietuviai turi tokią ydą – pataikauti svetimoms įtakoms; mes – ne žydai, kurie bet kur gyvendami, bet kokia kalba kalbėdami, bet kokį pasą kišenėje turėdami, vis tiek išlieka žydais).
Ir tą praradimą dviguba pilietybė vargu ar sumažins. Mūsų valdžia privalėtų siekti vienintelės teisingos politikos – didžioji dauguma lietuvių privalo gyventi Lietuvoje. Tik tada bus teisinga, kai dauguma piliečių gyvens savo valstybėje. Tačiau Lietuvos premjerai, parlamentarai, prezidentai šios idėjos nesugeba įgyvendinti.
Štai mano gyvenimo draugė – ne lietuvė. Jei sukursime šeimą, vargu ar sugebėsiu vaikus išauginti lietuviais. Jie greičiau bus danai nei lietuviai. Jei gausiu dvigubą pilietybę, tai ir mano atžalos turės teisę turėti lietuvišką pasą. Bet kokia nauda Lietuvai iš mano vaikų, jei jie nebebus lietuviai? Jei tarp Lietuvos ir Danijos iškils, neduok Dieve, rimtų kivirčų, kaip jiems balsuoti – kaip naudinga Lietuvai ar kaip naudinga Danijai? Ir ar jie turės moralinę teisę balsuoti dėl svarbių Lietuvai reikalų, jei Lietuvą pažinos tik paviršutiniškai?
Sutikdamas, kad lietuvius sunku sulaikyti nuo išsivaikščiojimo, gal net neįmanoma, kol Europos Sąjungoje įteisinta atvirų durų politika, naudą nešanti tik skaitlingoms, turtingoms tautoms, o mažas, tokias kaip Lietuva, sekinanti dvasiškai ir morališkai, – vis tik turiu vilties, jog išeitis egzistuoja. Tiesiog reikia jos atkakliai ieškoti.
Ne duoti, o atimti
Bet ar ieškoma? Įtariu, kad būtent dėl bejėgiškumo ir nežinojimo mūsų valdžios griebiasi kosmetinių, realios, apčiuopamos naudos neduodančių taisymų. Mūsų valdžia naivi, jei mano, kad danišką ar vokišką pilietybę (tik NATO ir EUROPOS SĄJUNGOS šalių pilietybę) įgijusiam emigrantui paliktas lietuviškas pasas bus didelė vertybė, kad jis, išsaugojęs lietuvišką pasą, puls pergyventi dėl Lietuvos. Greičiau – priešingai. Lengvai pasiimtas daiktas nevertinamas. Tik prarasdami lietuvišką pilietybę mes galbūt susimąstysime, ko netenkame, ką prarandame. Ypač jei bus užfiksuota – netekęs Lietuvos paso paskui jo lengvai neatgausi. Pasas – ne apatiniai drabužiai, jo dažnai kaitalioti negalima. Arba – arba.
Lietuvos Respublikos pasas. Slaptai.lt nuotr.
Labiau į liberalus nei konservatorius panašūs G.Landsbergis ir A.Kubilius arba nežino, arba nenori žinoti: esama emigrantų, kurie tiesiog patalogiškai priešiški Lietuvai. Jų širdyse – nežinia iš kur atsiradusios didelės nuoskaudos. Jie be saiko kritikuoja Lietuvą (kai reikia ir kai nereikia), jie gėdinasi turį lietuviško kraujo, trokšta kuo greičiau prarasti lietuviškąjį veidą. Savo vaikus auklėja taip, kad atžalos kuo greičiau išmoktų užsienio kalbų ir pamirštų gimtąją kalbą.
Jiems lietuviškas pasas – kaip šuniui penkta koja. Kodėl Lietuvos valstybė žeminasi, stengdamasi tokiems įtikti?
Man regis, rūpestingais patriotais apsimetantys konservatoriai neturi tikslių duomenų, kiek yra emigrantų, kurie lietuviškąjį pasą traktuoja kaip nereikalingą popiergalį ar net trukdį, ir kiek tokių, kuriems reikalinga dviguba pilietybė, nes jie nenori nutraukti ryšių su Tėvyne. Kai suskaičiuosite, ponai, tada ir priimkite lemtingą sprendimą. Bet ne atvirkščiai.
Geresnieji ir blogesnieji
Man keistas politikų noras sulyginti visų emigrantų teises. Esą negalima brėžti skiriamosios linijos tarp tų, kurie išvyko iki 1990-ųjų Kovo 11-osios, ir tų, kurie išvyko po Nepriklausomybės paskelbimo. Ne tik galima, bet ir būtina. Skiriamoji linija – akivaizdi, pone Seimo Pirmininke Viktorai Pranskieti. Vieni išvyko iš okupuotos Lietuvos, kiti pasitraukė iš laisvos Lietuvos.
Skirtumas – akivaizdus. Save taip pat priskiriu prie vadinamųjų „blogesniųjų“, nes pasitraukiau jau iš laisvos Lietuvos, kai išvažiuoti iš Tėvynės nebuvo gyvybiškai svarbių priežasčių. Privalau pats sau prisipažinti: kažkur viduje nuolat dygčioja priekaištas, kad, užuot bandęs taisyti padėtį savo krašte, jį palikau likimo valiai. Žinoma, teisinuosi, kad prieš žengdamas lemtingą žingsnį išbandžiau visus kitus variantus. Bet pasiteisinimai neįtikinami. Aš jais pats netikiu. Tik apsimetu, kad tikiu.
Geriau jau nebalsuotų
Kai kas iš žurnalistų, politikos apžvalgininkų pastebi, jog Vakaruose gyvenantys lietuviai vangiai dalyvauja lietuviškuose rinkimuose. Tai akivaizdus ženklas, kad jie neatlieka svarbiausios savo pareigos, todėl ir lietuviška pilietybė jiems vargu ar būtina. Kita vertus, gal ir gerai, kad jie neskuba balsuoti. Nes nuėję prie balsadėžių specialiai ar dėl neišprusimo į valdžią išrinktų visokiausių niekadėjų. Vardan pikto juoko.
Tad mano pasiūlymas su dvigubu dugnu: rimtai į Lietuvą žiūrinčių emigrantų negalima skriausti, bet tiems, kuriems nusispjauti, ištirps ar išliks lietuvių tauta, pilietybės nereikėtų dirbtinai palikti. Tokius „piliečius“ praradę nieko neprarastume. Jie jau seniai prarasti. Netekę jų bent jau žinotume realią padėtį, kiek mūsų dar likę.
Todėl konservatorius – krikdemus kviečiu atsikvošėti. Masiškas dvigubos pilietybės dalinimas duotų tik trumpalaikės naudos. Paskui atneštų rimtos žalos. Nes dviguba pilietybė – tai ciniškas emigracijos skatinimas. Kuo daugiau dvigubų pilietybių – tuo daugiau neaiškių nusiteikimų piliečių, kuriais priešiškos jėgos galės manipuliuoti kiek tinkamos. O tada – chaosas, nesusipratimai, noras įteisinti dar daugiau nuolaidų… Ypač būtų pavojinga rengti referendumus, daug pavojų iškiltų ir per Seimo rinkimus. Visada sakiau ir dabar pakartosiu: nėra nieko baisiau už politika nesidomintį, bet prie rinkimų balsadėžių skubantį rinkėją. Štai per tokius „gudručius“ mes ir nepajėgiame įgyvendinti rimtų ekonominių projektų, kuriančių gausias darbo vietas Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje…
Beje, ginčai dėl dvigubos pilietybės privalumų – trūkumų turi ne tik moralinę, bet ir teisinę potekstę. Dviguba pilietybė neturėtų būti masiškai dovanojama ne tik moraliniais, bet ir teisiniais sumetimais.
O juk teisininkas Vytautas Sinkevičius – teisus
Konservatoriai – krikdemai elgiasi taip, tarsi jiems nusispjauti į teisininko Vytauto Sinkevičiaus argumentus: masiškai dvigubą pilietybę dalinti galima tik pakeitus Konstituciją. Tokios Konstitucijoje užfiksuotos normos.
Prof. Vytautas Sinkevičius. Slaptai.lt nuotr.
O Konstituciją pakeisti nėra lengva – reikalingas referendumas. Jokio kito kelio nėra. Griežtumas čia reikalingas. Konstitucija – ne valgiaraštis, kurį restorano šeimininkas koreguoja kiekvieną rytą. Todėl siūlymai taisyti Konstituciją apeinant referendumo procedūrą parlamente priimtais įstatymais atrodo įtartini. Konstitucija – aukščiau nei A.Kubiliaus ar G.Landsbergio pasiūlyti įstatymai. Konstitucija aukščiau ir už patį Seimą.
Vienintelis teisiškai nepriekaištingas kelias – išbandyti dvigubos pilietybės rebusą referendume. O jei iš anksto bijoma referendumo rezultatų, tai dvigubos pilietybės šalininkai turėtų pabrukti uodegą – jų norai nepriimtini Tautai. Ne Tauta turi prie jų taikytis, o jie – prie Tautos.
Todėl gabrieliams ir kubiliams sakau – tvarkykite Lietuvos reikalus taip, kad lietuviai nenorėtų išvykti iš Lietuvos, o išvykusieji – trokštų kuo greičiau sugrįžti. Jei taip pasielgti neįmanoma, nes britai ir vokiečiai mūsų medikus ir internetinių technologijų specialistus vis tiek nuvilios kelis sykius didesniais atlyginimais (tai – realybė, kurios nepaneigsi), tai dar nereiškia, kad galima laužyti Konstituciją.
Algimanto Šindeikio pasiūlymas
Man regis, puikią išeitį Facebooke pasiūlė ponas Algimantas Šindeikis. Štai ką jis rašė:
„Sudėtinga dilema: gyventi valstybėje su bendrapiliečiais už Atlanto ir Lamanšo, bet be Konstitucijos ar be bendrapiliečių už Atlanto ir Lamanšo, bet su Konstitucija.
Mano pasirinkimas aiškus: su Konstitucija, kad ir su mažiau piliečių. Jei nebus valstybėje Konstitucijos, anksčiau ar vėliau nereikės niekam ir tokios valstybės pilietybės. Nes tada Konstitucija bus ir Uspaskichas, ir Paksas, ir Bastys, ir Steponavičius, ir …
Be to, pilietybė – tikras ryšys su valstybe –mokėjimas joje mokesčių, turėjimas nuosavybės, pasirengimas ją ginti, dalyvavimas rinkimuose (sąmoningas, suvokiant už ką balsuoji), o ne tik kraujo ryšys ar dalyvavimas dainų šventėje.
LR Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.
Todėl konservatorių komjaunimo vairuojamas buldozeris per Konstituciją (Seimo įstatymu paneigiant Konstituciją) yra ne tik Konstituciją, bet ir valstybę naikinantis žingsnis.
Išlikimę orūs ir valstybiški. Ruoškimės referendumui. Įrodykime, kad galime konstituciškai priimti mums visiems svarbius ir būtinus sprendimus“.
Jei vadovausimės A.Šindeikio nuostata, Lietuva dar turi viltį išlikti lietuviška. Jei vadovausimės G.Landsbergio ir A.Kubiliaus logika, Lietuva – be ateities.
Šiandien, šv. Velykų proga, visiems lietuviams, tiek emigravusiems, tiek Lietuvoje pasilikusiems, linkiu kuo geriausios kloties. Atsinaujinimo linkiu ir abejotinos vertės įstatymo projektą siūlančiai G.Landsbergio komandai.
Šį kartą į politiką pažvelgti noriu tragikomiškai, nes rimtai žiūrėti į Lietuvos problemas – jau per sunku.
Tik aklas nemato, kaip Lietuva iš visų pusių spaudžiama elgtis prieš savo prigimtį. Verčiama išsižadėti savo požiūrio dėl visko – ir dėl smulkių, ir dėl kardinaliai svarbių dalykų.
2017-ieji dar tik prasideda, o jau turime naują draudimą. Jau nebegalime švęsti Užgavėnių taip, kaip iki šiol jas švęsdavome, nes, matot, vienas šios siautulingos pavasario šventės personažas nepatinka žydams. Tikriausiai teisingai elgiamės, kad atsisakome kai kurių Užgavėnių šėlionių kaukių. Juk žydai – pati garbingiausia, padoriausia, sąžiningiausia, teisingiausia, tvarkingiausia Pasaulio tauta. Kur gi mums iki jų? Tokios tautos valiai nuodėmingieji atsilikėliai lietuviai tiesiog privalo paklusti. Be dvejonių, nedelsiant. Mums, lietuviams, tikriausiai turėtų būti labai gėda, kad patys iki šiol nesusipratome.
O kadangi mes – amžini nesusipratėliai, prašykime, kad viską išmanantys ir žinantys žmogaus teisių gynėjai, liberalai, demokratai bei kosmopolitai parengtų mums atmintinę, kokių dar kaukių Lietuvai privalu atsisakyti. Išsamus sąrašas reikalingas tam, kad vėl ko nors neįskaudintume 2018-aisiais, sulaukę pavasario švenčių. Ir vis dėlto blaiviai mąstantys lietuviai patys privalo žinoti savo vietą: tiek draugiškai, tiek piktai pašiepti lietuviams galima tik … lietuvius. Visi kiti variantai traktuotini kaip tautinė ar rasinė diskriminacija, už kurią mes privalome būti sodinami į kalėjimus ilgiems dešimtmečiams. Geriausia – iki gyvos galvos. Kad nesipainiotume po kojomis tiems, kurie žino, kokia privalo būti Lietuva.
Kita didžioji lietuvių „nuodėmė“ – nenorime į savo abėcėlę įsileisti svetimų raidžių. Vadovaujantis sveiku protu, elgiamės teisingai: mes neprivalome taikytis prie svetimųjų užgaidų Lietuvoje. Elgiamės taip, kaip elgiasi visos kitos pasaulio tautos: nepatikliai žvelgiame į svetimybes. Jei būtume skaitlingoji pasaulio tauta, pavyzdžiui, kinai arba indai, savo žmones skaičiuojantys milijardais, gal ir galėtume nebijoti asimiliacijų. Bet dabar, kai mūsų – vos keli lašeliai pasauliniame vandenyne, – turime branginti kiekvieną lietuvišką užrašą, raidę, žodį.
Bet štai kaip Pilypas iš kanapių atsiranda toks konservatorių – krikščionių demokratų partijos atstovas Andrius Kubilius. Seimui jis primygtinai siūlo „vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose problemas spręsti europietiškai“ (apie tai pranešta tsajunga.lt portale). Jis ragina kuo skubiau įsileisti mums svetimas, neįprastas „w, q, x“.
Kaip toks siūlymas apibūdina idėjos autorių? A.Kubilius – labai drąsus vyras. Nebijo raidžių chaoso lietuviškuose dokumentuose. Nebijo nepatogumų, kurių turės lietuviai, negalėsiantys taisyklingai perskaityti lenkiškai užrašytų pavardžių. Nebijo naujos lenkiškojo separatizmo bangos. Nebijo, kad svetimų raidžių puls reikalauti ir kitos Lietuvoje gyvenančios tautos. Galų gale jam nė motais, kaip svetimų raidžių problemą išnarpliojo kaimyninė Latvija (pagrindiniame oficialių dokumentų puslapyje – tik latviški užrašai; jokių lenkiškų, vokiškų, rusiškų).
Ir vis dėlto drąsa – ne vienintelė A.Kubiliaus dorybė. A.Kubilius dar ir puikiai išsilavinęs, išmintingas. Jis žino, kas yra „problemos sprendimas europietiškai“, o dvigubos W priešininkai – ne.
Oficialiame tsajunga.lt portale neseniai buvo parašyta, kad A.Kubilius siūlys Seimo rinkimų įstatymo pataisas, kurios numatytų žemesnį rinkimų barjerą tautinių bendrijų partijoms. Tokia įstatymo pataisa, A.Kubiliaus manymu, „leistų demokratizuoti tautinių bendrijų atstovavimo Seime procesą“.
Belieka nusistebėti: ar lenkai, rusai ir žydai, kurie iki A.Kubiliaus teikiamų pataisų buvo išrinkti į Lietuvos Seimą, parlamentarais tapo būtent nedemokratinio proceso būdu? Kyla ir įtarimų: ar žemesnis rinkimų barjeras, taikomas lenkams, rusams ar žydams, nežemina jų orumo? Negi jie neverti vienodų žaidimo taisyklių? O gal manoma atvirkščiai – nustatydami vienodas taisykles visoms Lietuvos tautoms lietuviai save per daug išaukština?
Norėtųsi dar paklausti – o kaip lietuvių patekimu į nacionalinius parlamentus rūpinasi Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos įstatymų leidėjai. Remiantis A.Kubiliaus pareiškimais, galima daryti išvadą, kad Varšuva, Minskas, Maskva, Berlynas ir Londonas kur kas atidesni lietuvių atstovavimo aukščiausiuose valdžios organuose reikalams. Gal A.Kubilius galėtų papasakoti, sakykim, kokių lengvatų turi Punsko, Seinų ir Suvalkų lietuviai, siekdami patekti į Lenkijos parlamentą?
Bet tokie mano klausimai liberalams ir liberaliai nusiteikusiems konservatoriams bei krikdemams tikriausiai pasirodys kvailoki. Visiems seniai aišku, kokios nustatytos Lietuvoje gero tono manieros: lietuviams nedera rūpintis lietuviais. Tikrasis lietuvio pašaukimas – aukotis dėl kitų.
Šiame savo tekste norėčiau pagirti ir dar vieną tsajunga.lt atstovą – Seimo narį Žygimantą Pavilionį. Kaip ir jo kolega A.Kubilius, jis panašesnis į liberalą nei į konservatorių ar krikdemą. Jei naudinga – idėją išaukština. Jei nenaudinga – nutyli. Ypač tai išryškėjo kovo 8-ąją, kai Seimo Kontitucijos salėje buvo surengta diskusija „Pilietybės išsaugojimas – teisiniai ir politiniai iššūkiai“.
Tokia diskusija – reikalinga. Anapus Lietuvos šiandien gyvena daug mūsų tautiečių, tad oficialiąjam Vilniui negali nerūpėti jų likimas. Lietuva patirtų didelių nuostolių, jei ilgainiui jie taptų kitų šalių piliečiais. Bet ką daryti, kad beveik milijonas iš namų išvažiavusiųjų lietuvių ilgainiui nenutautėtų?
Seimo narys Ž.Pavilionis mato tik vieną išeitį. Tos išeities vardas – dviguba pilietybė. Bet argi ji – vienintelė teisinga? Naivu manyti, jog leisdami turėti dvigubas pilietybes labai ženkliai sustiprinsime emigravusiųjų ryšius su Lietuva, priversime juos karštai mylėti Tėvynę. Be to, esama pavojaus, kad į kairę ir dešinę dalinama dviguba pilietybė net paspartins pavojingai gausų išsivaikščiojimą, taps pigia, nukainuota preke, kurios niekas nebevertins. Taigi lengvai įgyjama dviguba pilietybė valstybėje gali sukelti dar didesnę painiavą nei iki šiol, nes nebebus aišku, kokia penktoji kolona mus griauna iš vidaus – rusiška, vokiška, britiška ar ispaniška. Bet Ž.Pavilionis apie šiuos pavojus nekalba.
Vienoje televizijos laidoje jis net klastingai prisiminė, esą Antanas Smetona skatino emigraciją ir rėmė dvigubos pilietybės idėją. Šis palyginimas – nesąžiningas. A.Smetonos ir dabartinės Lietuvos negalima lyginti vien dėl to, kad anuomet lietuvių šeimos vidutiniškai augino po penkis – septynis vaikus, o šiandieninės – neaugina nė dviejų. Taigi A.Smetonos laikais lietuviams nebuvo iškilęs pavojus ištirpti nei JAV, nei Brazilijoje, nei Lietuvoje. O šiandieniniai lietuviai – vos kvėpuoja, vos alsuoja. Jų gali nebelikti nei Jungtinėse Valstijose, nei Brazilijoje, nei Lietuvoje.
Keisti ir parlamentaro Ž.Pavilionio priekaištai Konstituciniam Teismui, tvirtinančiam, kad Lietuvos Konstitucija leidžia dvigubas pilietybes dalinti tik išskirtiniais atvejais. Pagal Ž.Pavilionį, jei norime lengvai dalinamos dvigubos pilietybės, reikalingas referendumas, o kadangi sveikas protas byloja, jog referendumo rezultatai nebus malonūs dvigubos pilietybės šalininkams, Lietuva privalo kaip nors apeiti KT išaiškinimą…
Žinoma, teisėjai, taip pat ir Konstitucinio Teismo atstovai, – nėra šventieji. Jie gali daryti klaidų. Bet vis tik siūlyti apeiti svarbiausius Lietuvos įstatymus – argi valstybiška? Įstatymo kūrėjams taip elgtis tikrai nedera.
Šį sykį konservatorių elgesys glumina dar ir dėl to, kad oficialiame portale tsajunga.lt nėra nė užuominos apie kovo 8-ąją išdėstytas buvusio Konstitucinio Teismo teisėjo Vytauto Sinkevičiaus mintis. Ž.Pavilionis – cituojamas, A.Kubiliui tribūna suteikta, kategoriškos nuomonės neturintiems konferencijos dalyviams – taip pat, o apie V.Sinkevičiaus teiginius – nė žodelio. Nes teisės specialistas ragino laikytis Konstitucijos.
Analizuodami dvigubos pilietybės problemas konservatoriai, regis, elgiasi kaip tikri liberalai ar kosmopolitai: tegul bus patogu iš Lietuvos išvykstantiems, bet tik ne Lietuvoje pasiliekantiems.
Dvigubos pilietybės problemą likviduoti galima ir kiek kitaip. Gerinkime lietuvių gyvenimo sąlygas ne airijose, vokietijose ar ispanijose, bet čia, Lietuvoje. Sumažinkite socialinę atskirtį, padidinkime gimstamumą, likviduokime korupciją, būkime vienas kitam teisingesni, dėmesingesni – tada dvigubų pilietybių nė nereikės. Nebent siekiama priešingų rezultatų – kad lietuviai išvyktų ir negrįžtų…
Pas mus politikoje, valdžioje yra visko: konservatorių, krikdemų, socialdemokratų, bet visi jie labiau liberalai, kosmopolitai, globalistai. Yra dar lenkų, varančių Lenkijos politiką, daug tūkstančių rusų (ir lietuvių), atvirai ir slaptai siekiančių, kad parsiduotumėm Rusijai. Labai daug kam prie ruso buvo geriau.
Bet, galima sakyti, visai nėra tautininkų, Vakarų terminais – nacionalistų, kaip juos suprato a.a. Romualdas Ozolas. Tautininkų (arba nacionalistų), kurie gerai sugyvena su tautinėm mažumom, bet nebijo pareikalauti, kad Lietuvos lenkai būtų ne Lenkijos lenkai, Lietuvos rusai – ne Rusijos rusai, Lietuvos žydai – ne Izraelio, Afrikos, Amerikos žydai, o pirmiausia Lietuvos.
Nėra tautininkų, kurie Seime, vyriausybėje turėtų bent tokį balsą, kokį turi lenkai. Juk konservatoriai seniai suliberalėję, kalba tik apie globalią Lietuvą, nieko nepadarė ir nedaro, kad neišsivaikščiotume. Apie tariamuosius socialdemokratus nėra nė ką kalbėti.
Nesakau, kad nėra intelektualų, kurie mato tautos nykimą, apie tai kai kada parašo ribotų galimybių žiniasklaidoje, bet tuo ir apsiriboja. Aš jus įspėjau, signalizavau, ir man to užtenka. Tarpusavyje jie nesusikalba, nesugeba peržengti per savo ambicijas. Jeigu sugebėtų – taptų jėga. Paminėčiau Vytautą Radžvilą, Vytautą Rubavičių, Krescencijų Stoškų, Vidmantą Valiušaitį, Marių Kundrotą, Romualdą Grigą, Eugenijų Jovaišą. Štai šitie (ir kai kurie kiti) intelektualai privalėtų susivienyti, rasti bendrą vardiklį ir kurti partiją, judėjimą, turintį tikslą ateiti į didžiąją politiką, į Seimą.
Kaip matome, visuomeninės organizacios, nesiekiančios valdžios, beveik neturi jokios įtakos su tautos mirtimi susitaikiusioms politinėms jėgoms. Reikia realios valdžios, naujos, jaunos, skaitlingos partijos, kuri gintų ne tik Lietuvos piliečių, bet ir lietuvių tautos interesus.
Dabar egzistuojanti Tautininkų partija jokiu būdu šių tikslų negali atlikti. Ji nepopuliari, popierinė, bejėgė, bebalsė. Nemanau, kad lietuviai jau galutinai susitaikė su tautos mirtimi. Matome, kad Europos Sąjungos tautos jau verčia liberalus globalistus. Nejaugi mes liksime nuošaly?
x x x
Netiesa, kad valstiečių žaliųjų niekas nepuola, o tik demaskuoja jų griekus, susijusius su automobiliais, butais Ispanijoje, su moterimis. Ir dėl visko kaltas jų vadas Ramūnas Karbauskis. Akivaizdu, kad siekiama jį sunaikinti morališkai, o partiją suskaldyti taip, kad prireiktų pirmalaikių Seimo rinkimų. Reikia žūt būt nusmukdyti labai aukštą partijos populiarumą, nes ji siekia liberalams nepriimtinų tikslų: gina normalią šeimą, ketina bandyti blaivinti Lietuvą, net mažamečius vaikus aprengti tautiniais drabužiais.
Suprasčiau, jeigu konservatoriai atskleistų tikrus R.Karbauskio ryšius su Rusija. Turbūt nieko baisaus, pavojingo nėra, todėl ir knaisiojamasi po antklode. O reikėtų atsiriboti nuo smulkmenų, padėti valdantiesiems įgyvendinti gyvybiškai svarbius įsipareigojimus rinkėjams.
Be abejo, valdančiųjų parlamentarų ketimimai flirtuoti su Rusijos ambasada – grubi klaida, bet, tikėtina, neigiamų pasekmių neturėsianti. Už tai turime būti dėkingi žiniasklaidai, ryžtingai reagavusiai į tokį nepatyrusių politikų akibrokštą. Seimo pirmininkas Rusijos ambasadoriui Lietuvoje privalėjo tiesiai pasakyti: kai išduosite Sausio 13-osios nusikaltėlius, Medininkų žudikus, Lietuvą apvogusius bankininkus (kaip minimum), atšauksite puolamąsias rugsėjo pratybas Lietuvos pasienyje, iš Kaliningrado išvesite iki dantų ginkluotas divizijas, neneigsite 1940-ųjų okupacijos, atsisakysite nežabotos melo ir šmeižto propagandos (maksimum), tada gal ir galėsime bendradarbiauti.
Mažumėlę nustebino politiko Alvydo Medalinsko publikacija „G.Kildišienės kailiniai ir D.Trumpo inauguracija“, pasirodžiusi „Lietuvos žiniose“.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Negalima nepritarti autoriui, kad Lietuvoje, naudojant jo paties terminus, yra ir „užvažiuojamosios teisėsaugos“, ir „užvažiuojamosios žiniasklaidos“. Tektų sutikti ir su nuomone, kad grupelė žiniasklaidos išrinktųjų iš vadinamosios LRT, Delfi.lt ar lrytas.lt grietinėlės dažnokai rimtas temas stumia į šoną nepalikdami vietos rimtosioms. Pateptieji iš žurnalistinio cecho dedasi viską išmanantys, todėl į savo redakcijas bei studijas neįsileidžia bent kiek kitokią nuomonę turinčiųjų, o jei ir įsileidžia, trukdo jiems bent kiek išsamiau išguldyti savo poziciją.
Mūsų žiniasklaida – nuodėminga, o teisėsauga nėra ideali. Tačiau nenorėčiau sutikti, kad Gretos Kildišienės tema nėra svarbi. Be abejo, aiškintis, kam priklauso automobilis, kuriuo ši moteris važinėja, – nėra gyvybiškai svarbus.
Man, Lietuvos piliečiui, kur kas įdomiau, kaip ji būtų atlikusi Seimo narės pareigas. Todėl ir svarstau: ar žmogus, neturintis aukštojo universitetinio išsilavinimo, tinkamas darbui Lietuvos Seime? Nejaugi ponas A.Medalinskas mano, kad valstybei naudinga, kai į aukščiausias valstybės institucijas patenka aukštojo mokslo neragavę žmonės?
Savo publikacijoje A.Medalinskas teiraujasi, ką, išskyrus G.Kildišienės pasitraukimą, laimėjo Lietuva ir ar tai – laimėjimas?
Laimėjimas akivaizdus. Už LVŽS balsavusiems buvo akivaizdžiai parodyta, kokių silpnų žaidėjų yra Ramūno Karbauskio gretose.
A.Medalinskas apgailestauja, kad apie žalingus reiškinius („užvažiuojamąją žiniasklaidą“ ir „užvažiuojamąją teisėsaugą“) vis sunkiau parašyti (paskelbti spaudoje), ir galima tik džiaugtis, kai straipsnis ta tema vis dėlto pasiekia skaitytojus Lietuvoje.
A.Medalinskas teisus: Lietuvoje nėra tiek spaudos laisvės, kiek jos privalėtų būti demokratine šalimi besivadinančioje Lietuvoje. Čia išties daugoka temų, į kurias verčiau nesigilinti, priešingu atveju leidėjai bei autoriai rizikuoja patekti į valdiškųjų (ir ne tik) namų nemalonę. Ir vis dėlto matau tik vieną išeitį: jei nepatinka tendencingieji leidiniai, sukurkite savo žiniasklaidos priemonę, kurioje nebus nei užsakomųjų, nei užvažiuojamųjų rašinių. Sukurkite ne vos kvėpuojanį, ne nykštukinį, o gausų skaitytojų ratą turintį leidinį, kuris pajėgtų rimtai konkuruoti su „užvažiuojamąja žiniakslaida“. Bet jei nesugebate, pats metas prisipažinti, kad žurnalistika – sudėtingas užsimėmimas, kurį perprasti ne kiekvienam lemta.
Man žymiai įdomesnis buvo žurnalisto Gintaro Visocko straipsnis „Kas geresnio, Lietuva?“, pasirodęs Amerikoje leidžiamame lietuvių laikraštyje www.draugas.org. Ypač įsidėmėjau pastraipą, kurioje kritikuojamas R.Karbauskio sutikimas paleisti viešumon įstatymo, mažinančio Seimo narių skaičių, projektą. Žurnalistas rašo: „Sumažinti Seimo narių skaičių raginantys neturėtų ignoruoti ir aplinkybės, kad kuo gausesnis parlamentas – tuo didesnė apsauga nuo galimų korupcinių, mafijinių, kartelinių susitarimų bei grubių išdavysčių. Nesunku suvokti: gausesnį parlamentą sudėtingiau papirkti, apgauti, supančioti. Neatmeskime net pačio bjauriausio scenarijaus – rusiškųjų įtakų pavojų“.
Minčių sukėlė ir Seimo nario Broniaus Matelio žingsnis trauktis iš LVŽS frakcijos. Šis politikas įtaria, jog partijos lyderis R.Karbauskis nelemtoje damos ir automobilio istorijoje rimtai susipainiojo. Žurnalisto amatą į politiko darbą iškeitęs Br.Matelis mano, kad toji moteris partijos lyderiui visą kadenciją gali turėti neleistinos įtakos, jį šantažuoti. Yra dvi išeitys: R.Karbauskis viešai atverčia visas kortas ir atsiprašo rinkėjų arba paskui G.Kildišienę pasitraukia iš Seimo. Deja, LVŽS lyderis renkasi trečią, valstybei pavojingą kelią. Todėl buvusiam žurnalistui su juo nepakeliui.
R.Karbauskio reakcija į Br.Matelio priekaištus: „Br. Matelis ir Gr.Kildišienė yra iš Panevėžio, tad gali būti asmeninių priežasčių, kodėl iš frakcijos pasitraukęs parlamentaras „gali nemėgti Gr.Kildišienės“.
Jeigu tuoj po inauguracijos JAV prezidentas D.Trampas skubės neutralioje teritorijoje susitikti su V.Putinu, galima spėlioti, kad pastarasis tikrai turi JAV prezidentą kompromituojančios, sensacingos informacijos. Skuba ją nusipirkti, kad nebūtų paviešinta. Priešingu atveju – neabejotinas impičmentas.
Kiek jis gali sumokėti už galimybę vieną kadenciją mulkinti amerikiečius, savo šustauskiškais išsišokimais kelti pavojų visam pasauliui? Turbūt daug gali sumokėti. Be kita ko, pavyzdžiui, Rusijai perleisti Baltijos valstybes, panašiai kaip jas Hitleris perleido Stalinui. Kaip ir tada, didžiosios Europos Sąjungos valstybės tikriausiai niekaip nereaguotų, tik apsidžiaugtų: grobuoniui numestas kaulas kurį laiką joms leisų ramiau pagyventi, atsivertų galimybės ekonomiškai bendradarbiauti didelėje rinkoje.
XXX
Audrius Š.
Išgerkim, išgerkim, kad kelias nedulkėtų…
Keisti dalykai dedasi. Naujoji valdžia tarsi kovoja su stikliuko nevengiančiais vairuotojais. Prie vairo gali sėsti tik absoliučiai blaivus žmogus, nulis promilių. Kalbama, reikėtų bausti net keleivį, jeigu jis sėda šalia kad ir labai mažai išgėrusiojo.
Naujas įstatymas tarsi skatina: jeigu jau gerti, tai iki žemės graibymo, iki stulpų, autobusų stotelių vartymo. Gerti reikia tiek, kad atsidūręs griovyje, susidūręs su kitu automobiliu, pareigūnui pripūstum ne mažiau pusantros promilės. Nes tik taip gali išvengti kalėjimo, automobilio konfiskavimo. Juk laiduotoją, kad daugiau niekada gyvenime negersi, visada susirasi, tave užtarti gali teta, dėdė, dėdienė…
Mažiau išgėręs ir pagautas vairuotojas tokios galimybės neturi. Nepadės jokios tetos ir dėdės. Mano pažįstama automobilių stovėjimo aikštelėje netyčia šiek tiek nubrozdino šalia stovėjusį automobilį ir tyčia ar netyčia nuvažiavo. Teismas, bauda vos ne tūkstančio eurų, trejiems metams atimtos vairuotojo teisės, po trejų metų – egzaminas, vėl papildomos išlaidos…
Būčiau laidavęs, kad moteriškė niekada taip nepasielgs, bet tokios galimybės neturėjau.
Visi stebimės, gūžčiojame pečiais: kaip suprasti tokį teisingumą? Sukurta užuovėja saviems išvengti bausmės? Siekiant sumažinti baudžiamosios atsakomybės statistinius skaičius? Perpildyti kalėjimai?
Žurnalisto kalbinamas Seimo narys teisininkas Julius Sabatauskas muistėsi, ragino neskubėti daryti išvadas, kalbėjo apie atgailą.
Neabejoju, kad toks humaniškumas tik paskatins gerti tiek, kad, kaip toj dainoj, kelias nedulkėtų.
Vytauto Visocko straipsnis portale slaptai.lt („Išvalstybintos ir išnacionalintos Europos vizija neturi ateities“) ir mane paskatino pamąstyti apie Lietuvai didžiausią įtaką darančius žmones.
Žurnalo „Valstybės“ sudarytas sąrašas (šių metų liepos mėnesio numeris), mano nuomone, labai tendencingas ir paviršutiniškas. Pataikūniškas. Skaitytojui gali susidaryti įspūdis, kad tik žurnale paminėti žmonės reikšmingi, kad nieko daugiau neturime.
Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.
Pataikaujama užsienio bankams. Nerijus Mačiulis, Žygimantas Mauricas, Gitanas Nausėda. Pastarasis gal ir turi įtakos visuomenei, aiškinant ekonomikos subtilybes, bet kiti… Jie reikšmingesni už Rudskį, Lazutką, Maldeikienę? Abejoju.
Žurnalistų cechas. Žinoma, kaip be R.Valatkos, E.Jakilaičio, A.Užkalnio, A.Tapino! Ar ne perdaug garbės jiems? O kur R.Janutienė, tiek išliejusi purvo ant V.Landsbergio, D.Grybauskaitės, kitų padorių politikų? Juk žurnalas reitinguoja ne tik teigiamus, bet ir neigiamus veikėjus.
Ta ar kita institucija, kuriai vadovauja tas ir tas, „galėtų turėti milžinišką teigiamą poveikį“. Bet jeigu neturi, kam tada, pavyzdžiui, minima Viešųjų pirkimų tarnybos direktorė Diana Vilytė (41)?
Sportas. Arvydo Sabonio įtaka, autoritetas Lietuvos krepšiniui didžiulis, jo sūnus Tautvydas, atrodo, irgi bus geras krepšininkas. Mano akyse Arvydo patrauklumas labai sumažėjo, nes jis mums įkyriai perša „Lidl“: „Taip gyventi verta!“ Kaip? Įtariu, kad Sabonio finansiniai reikalai gali būti pašliję. Juk jis, jeigu neklystu, yra Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas. O prezidentai parduotuvėse nesireklamuoja.
Menas. Teatro režisieriai E.Nekrošius, O.Koršunovas. O kur puikus aktorius ir režisierius V.Masalskis, G.Padegimas? Šių menininkų įtaka Lietuvos žiūrovui didesnė nei tų išgarbintųjų.
Gaila, šimtuke nėra nė vieno tikro rašytojo, poeto. Palaidojom Just. Marcinkevičių, M.Martinaitį, R.Granauską. Bet jų, ypač Marcinkevičiaus, įtaka ir dabar didelė. Žinoma, jeigu renkame tik gyvuosius įtakingiausius, tai tokių nei rašytojų, nei poetų neturime. T.Venclova mums žinomas kaip politikuojantis kosmopolitas. Nei Tapinas, nei Užkalnis – dar ne rašytojai.
O kur bent vienas operos, estrados dainininkas? Virgilijui Noreikai reikėjo rasti vietos. Kaip ir Vytautui Šiškauskui, pageidavimų koncertuose dainuojančiam kartais dvi tris dainas. Populiarus liaudyje, net jeigu jauniesiems genijams jis nepatinka.
Ponas Eduardai Eigirdai, kodėl Lietuvos gėjų lygos pirmininką Vladimirą Simonko nugrūdot net į 95-tą vietą? Turėsit nemalonumų.
Kai pažiūri į šimtuką – ryškių pozityvių asmenybių turime nedaug, kaip, beje, ir visa Europos Sąjunga.
Saulius Kizelavičius
2016.07.23; 09:47
XXX
Kandidatas į JAV prezidentus respublikonas Donaldas Trampas ne juokais išgąsdino mus, mažytas Baltijos respublikas, NATO nares. Jis mūsų neginsiąs, jeigu nepakankamai ginkluosimės patys. O ką reiškia pakankamai? Kad būtumėme stipresni už Rusiją?
Dar gerai prisimename, ką JAV prezidentas Džordžas Bušas mums žadėjo Vilniuje: Lietuvos priešai – Amerikos priešai.
Prezidentas Barakas Obama irgi maždaug tą patį sako, tik ne tokiais tvirtais žodžiais. Dar daugiau: šiuo metu Lietuvoje, kiek žinau, yra ir Amerikos tankų, ir tankistų.
Be jokios abejonės, esame ir būsime saugūs, jeigu Rusija žinotų, kad tikrai Lietuvos (taip pat Latvijos ir Estijos) priešas yra ir JAV priešas. Tačiau kalbos, jog mes patys nepakankamai ginkluojamės, Rusijai teikia vilčių: nė velnio – jie jų negins. O mes iš tiesų iki šiol gynybai dar neišleidžiame tiek, kiek kiekviena NATO šalis privalėtų: minimum – 2 proc. šalies biudžeto.
Skaitytojų laiškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Trampas teisus: kodėl Amerika turėtų nešti pačią didžiausią naštą, jeigu didžiosios Europos Sąjungos valstybės ta našta nenori dalintis! O nenori jos todėl, kad nesitiki būti užpultos. Prancūzijai, Vokietijai, D.Britanijai ir kitoms bent jau artimiausiais dešimtmečiais pavojus negresia, nes Vladimiras Putinas vis dėlto dar ne Stalinas. Jam užtektų mūsų trijų, gal dar Moldovos, gal dar Gruzijos, dalies Ukrainos.
Taigi, jeigu Trampas nori tik paskatinti minėtas veltėdes (kariniu požiūriu) pasiekti bent minimumą (2 proc.) – jis elgiasi teisingai. Reikia priversti, kad visos NATO šalys artimiausiu metu tą minimumą pasiektų.
Mūsų raginti jau nereikia, tad nereikėtų kalbėti, kad Estijos sostinė Talinas tėra Sankt Peterburgo priemiestis, ir dėl jo Amerika nesivels į atominį karą su Rusija.
Tokios kalbos labai patinka Putinui ir Rusijos žmonėms, niekaip negalintiems susitaikyti su mūsų nepriklausomybe. Juk tai iskonno russkije zemli.
Tokios kalbos kvepia išdavyste: užimkite tą savo Pribaltiką, bet taip, kaip užėmėte Krymą, dalį Gruzijos, dalį Ukrainos. Klastingai, pasitelkę, pavyzdžiui, Pribaltikos rusus, kad mums nebūtų preteksto įsikišti.
Ukraina jau išduota: tada, kai jai buvo pažadėta teritorinė neliečiamybė už atominio ginklo išgabenimą į Rusiją.
Šis faktas nestiprina mūsų pasitikėjimo NATO partneriais.
Negaliu nepasidžiaugti, kad, švenčiant Valstybės dieną, prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo aktyvius lietuvybės ir tautinių vertybių puoselėtojus Pietryčių Lietuvoje ir etninėse lietuvių žemėse Kazimierą Garšvą ir Nijolę Balčiūnienę.
Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.
Ne tiek svarbu šios pavardės, tokių apdovanojimų nusipelnė ne jie vieni, kiek pats faktas: Prezidentė ne su tais, kurie beatodairiškai siekia pataikauti ir pataikauja strateginiams partneriams. Ji žiūri plačiau ir giliau, negu valatkos ir bruveriai, jai nesvetima savigarba. Strateginiai reikalai – viena, o pataikavimas tomaševskininkams – visai kas kita.
Dabar man aišku, kodėl bailiai ir pataikūnai iki šiol neįteisino dvigubų gatvių pavadinimų, dokumentuose pavardžių rašymo ne lietuvių kalba: jie žinojo, kad Prezidentė pasipriešins, vetuos. Prezidentė žino, kad strategine prasme Lenkijai Lietuva ne mažiau svarbi, negu Lietuvai Lenkija. Konflikto atveju ji mus gintų ne dėl to, kad myli, bet kad toks jos strateginis interesas.
Dabartinė Lenkijos valdžia vidaus ir užsienio politikoje kartais neišmintingai elgiasi be mūsų, net be ES, sutikimo ir pritarimo, kodėl mes turėtume jiems pataikauti, kai akivaizdžiai matome, kad Pietryčių Lietuvoje lenkai, Lenkijos skatinami, siekia autonomijos. Jiems negana Punsko ir Seinų.
Minėtas prezidentės Dalios Grybauskaitės apdovanojimas – tai tarsi atsakas į tūlos Kotrynos Šimaitienės užgauliojimus, lietuvių pravardžiavimus jaunesniaisiais broliais, iki šleikštumo įkyrėjusius pamokslavimus, publikuojamus internetinėje lrytas.lt svetainėje.
Lenkai įžūlūs ne tik Pietryčių Lietuvoje, Vilniuje, bet ir Didžiojoje Britanijoje, kur, kaip dabar aiškėja, yra labai nemėgiami. Per juos kliūva ir mūsų tautiečiams, tapatinamiems su lenkais.
Ir dar. Man labai patiko prezidentės Dalios Grybauskaitės elgesys Varšuvoje. „Rossija? Ne ne“. Turbūt nereikia aiškinti,ką reiškė šie lakoniški žodžiai, kurie, be abejo, labai nepatiko ne tik Kremliui, bet ir lrytas.lt politikos apžvalgininkams. Nedavė interviu Rusijos žurnalistams, ir labai protingai, išmintingai pasielgė.
Kada rengiami referendumai? Kas juos inicijuoja? Kai politikai nenori arba bijo atsakomybės, tą naštą jie užkrauna ant visuomenės pečių. Jungtinėje Karalystėje neseniai įvykęs referendumas jau tartas ir aptartas. Ir dar ilgai bus dėmesio centre. Niekas nežino, kiek naudos, kiek žalos jis atneš ne vien Didžiajai Britanijai, bet ir visai Europos Sąjungai, ir dar plačiau.
Kažin, kaip dabar jaučiasi jau buvęs šios Karalystės premjeras Cameronas, pergudravęs pats save. Ne ką kalba viešai, o ką galvoja vakare atsigulęs į lovą. Atsitiko kaip tai bobai: pats mušė ir pats rėkė. Norai jo buvo geri, naudingi JK, bet gerais norais ir pragaras grįstas. Išleido vaikinas Džiną iš butelio. Neatmesčiau galimybės, kad jis, taip pat įtakingi aktyviausieji ragintojai išstoti iš Sąjungos neišvengs didesnės ar mažesnės politinės, gal net baudžiamosios atsakomybės, jeigu Didžioji Britanija taps Mažąja Britanija.
Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.
Šis prieštaringai vertinamas britų žingsnis palies ir mus. Tačiau čia mes nieko negalėjome padaryti. Mes srebiame vieno mūsų politikų surengto referendumo, žalingo tik mums, putrą. Kai kuriems kitiems jis net labai naudingas. Omenyje turiu referendumą, kuriuo buvo siekiama nestatyti naujos atominės elektrinės. Jos nenorėjo socialdemokratai, kiti tuo metu buvę valdžioje, ir tą nenorą jie pridengė Lietuvos žmonių valia. Žmonių, kurie šioje daug žinių reikalaujančioje srityje neturi jokio supratimo. Kairioji, Rusijai, Kremliui palanki žiniasklaida ir nuo jos priklausomi specialistai padirbėjo iš peties, kad nebūtų Visagino atominės, o atsirastų Astravo, gal net Kaliningrado.
Taip mūsų pačių rankomis įvykdytas nusikaltimas prieš lietuvių tautą, kitaip nepavadinsi. Šis referendumas, skirtinai nei britų, buvo nenaudingas tik Lietuvai, o naudingas Rusijai ir Baltarusijai, kurių interesus to meto valdantieji gynė ir apgynė.
Būtų pusė bėdos, jeigu minėtiems kaimynams – nauda, o mums – bent jau tik jokios žalos, jokio pavojaus. Bet juk tas pavojus – kokį sunku įsivaizduoti, grėsmė tautos egzistencijai.
Ir žmonės, kurie kalti dėl to, kad įvyko šis neišmintingas patariamasis referendumas, paskatinęs Rusiją mus nubausti Černobylio grėsmėmis, ramiai stebi Astravo monstro stachanovietišką statybą.
Todėl labai džiugu, kad gali įvykti kitas referendumas, gyvybiškai reikalingas, kuriuo bus bandoma bent jau apsunkinti Putino ir Lukašenkos siekius pasipelnyti iš mūsų nelaimės, mūsų politikų trumparegiškumo ir parsidavėliškumo.
Gal šį kartą jie bus išmintingesni ir neklaidins žmonių pasakomis apie pigią ir nepavojingą rusišką atominę elektrinę. Jeigu Lukašenka net veltui mums siūlytų joje pagamintą elektrą, neturėtumėm susigundyti. Mūsų tikslas – kad už 50 km. nuo Vilniaus aplaidžiai statomas labai pavojingas Putino atominis ginklas nebūtų pastatytas. Nelabai tikiu, kad tai mūsų jėgoms, bet pabandyti privalome. Nelabai tikiu kairiųjų politikų išmintingumu ir gera valia, nesavanaudiškumu.
Gal ir prasmingas būtų toks referendumas, bet kad jo iniciatoriai – ne mes, o konservatoriai, amžini mūsų priešai. Reikia liaudžiai sakyti, kad iš tos atominės turėsime daugiau naudos, negu bėdos. Ar ne tokia bus šių politikų reakcija?
Vos tik dėžė su 60 000 parašų buvo atnešta į Vyriausiąją rinkimų komisiją, premjeras Algirdas Butkevičius, užuot pagyręs referendumo iniciatorius, ėmė teisintis: mes dirbam, apie netinkamai statomą elektrinę informuoti ES vadovai ir t.t.
Labai ten kam rūpi mūsų tautos likimas! Briuselyje iš kailio neriamasi, kad ekonominės sankcijos Rusijai būtų panaikintos. O juk jeigu pasiektume, kad tie nusikaltėliai neturėtų kur dėti antrajame Černobylyje pagamintos elektros energijos, jiems būtų smogtas stiprus ekoniminis smūgis.
Mes, lietuviai, esame homofobai. Bijome pabėgėlių, bijome rusų, nemylime Lenkijos ir lenkų, kuriems nesuteikiame teisės dokumentuose pavardes rašyti lenkiškai, tyčiojamės iš prancūzų, kurie labiau panašūs į negrus (prisimenat, kokia buvo reakcija į Kauno stadione iškeltą plakatą, kai Lietuvos rinktinė žaidė su Prancūzijos rinktine? Plakatas ironiškai sveikino Afrikos valstybės futbolininkus).
Skaitytojų laiškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tai faktas: ir dabar, Europos čempionate, į finalą Prancūziją išvedė ne kas kitas, o juodaodžiai.
Štai Vakaruose (Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje…) žmonės tolerantiški, ten svetingai priimami visų tautybių, visų rasių emigrantai…
Pasirodo, švelniai tariant, buvo ne visai taip. Didžiojoje Britanijoje neseniai įvykęs referendumas byloja visai ką kita. O būtent: minėtos tautos sukandusios dantis kentė globalistų siekį jas neutralizuoti, sumaišyti su atvykėliais, panašiai kaip Sovietų Sąjungos bolševikai – surusinti pavergtas šalis. Baltijos valstybėse gamyklos buvo statomos pirmiausia tam, kad atsirastų pretekstas į čia perkelti rusus – kaip trūkstamą darbo jėgą.
Anglai, pasirodo, nebuvo patenkinti, kai Europos Sąjungos politikai Anglijoje juos vertė tautine mažuma. Pasitaikė proga, ir jie pratrūko įžeidinėti šalį okupuojančius atvykėlius.
Ir tai tik pradžia. Artėja rinkimai Prancūzijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose… Nepanašu, kad prancūzai ir vokiečiai yra sužavėti dabartinių vadovų nacionaline politika, Briuselio siekiais dominuoti, nurodinėti, reglamentuoti kiekvieną žingsnį. Yra du keliai: arba ES bus tokia, kokia buvo Sovietų Sąjunga, t.y. diktatoriškai valdys „broliškas“ respublikas, arba Briuselio ir Sąjungos valstybių susilietimo taškai apims tik gyvybiškai svarbias sritis.
Pirmuoju atveju ES laukia Sovietų Sąjungos likimas, o antruoju: protingai tvarkantis, nesikišant į smulkmenas, nesiekiant visus suvienodinti pagal įtakingiausių valstybių kurpalį – galima būtų gyventi ramiai ir laimingai.
Akivaizdu – multikultūralizmas žlugo. Siekis sočiai gyventi iš alkanų Afrikos ir Azijos vergų darbo pagimdė dabar sunkiai išsprendžiamas problemas. Alkanųjų aname pasaulyje daugiau, negu civilizuotas pasaulis, t.y. Europos Sąjunga, gali juos pamaitinti.
Kodėl Lietuva išsivaikšto? Todėl, kad ji nepajėgia už darbą mokėti tiek, kiek gali Didžioji Britanija, Vokietija. Jeigu Europos Sąjungai rūpėtų Lietuvos, lietuvių tautos likimas, ji mums leistų, patartų vienaip arba kitaip reguliuoti bent jau aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių srautus iš tėvynės. O yra atvirkščiai – gydytojai ir kiti specialistai tiesiog viliojami kelis kartus didesniais atlygimimais.
Pražūtinga politika – dirbtinai, savanaudiškai perkėlinėti tautas iš vienos valstybės į kitą. Taip elgėsi Stalinas, panašiai, gal tik kiek maskuodamiesi, elgiasi šių dienų buvusieji Sovietų Sąjungos bičiuliai, madas diktuojantys iš Briuselio, Paryžiaus, Romos…
Šie jų paklydimai brangiai kainuoja ir dar brangiau kainuos artimiausioje ateityje pirmiausia senstančioms Europos tautoms.
Paviešintas faktas, kad jau seniai suimtas Rusijos šnipas siekė prasibrauti iki mūsų Prezidentės Dalios Grybauskaitės. Nieko nuostabaus: Rusijos šnipų, ypač įtakos agentų, Lietuvoje knibždėte knibžda. Nieko nuostabaus, kad jie labai nekenčia mūsų Prezidentės, Rusiją pagrįstai pavadinusios teroristine valstybe, tiesą sakančios apie Krymo okupaciją ir aneksiją, nepaskelbtą karą su Ukraina.
Skaitytojų laiškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kai galingiausios Europos Sąjungos valstybės visaip vengia aštresnių epitetų Vladimiro Putino Rusijos atžvilgiu, siekia panaikinti ekonomines sankcijas, Lietuvos Prezidentės tvirta, vyriška laikysena (ne veltui ji kartais vadinama Geležine ledi) šios šalies diktatorių tiesiog siutina. Neabejoju: aukšto rango šnipams duotas nurodymas bet kokiomis priemonėmis ją sukompromituoti, gal net fiziškai sunaikinti. Negailima milijonų, kuriais pamaitinama ir mūsų žiniasklaida.
Apie Prezidentę išleistos kelios jai nepalankios knygos, kasdien ją koneveikia kairioji ir liberalioji žiniasklaida, vien tik Zigmas Vaišvila kiek jėgų išeikvojo ją „demaskuodamas“, vien Rūta Janutienė kiek tulžies ant jos išpylė! Bet, kaip sakoma, šuo loja, o karavanas eina toliau: didžiausias populiarumas ne tik Lietuvoje, bet ir Vakarų politiniame pasaulyje.
Nesunku įsivaizduoti, kaip ji būtų vertinama, jeigu vadovautų įtakingai Europos valstybei, pavyzdžiui, tokiai kaip Vokietija. Ir graži, ir protinga, ir drąsi. Angela Merkel toli gražu visų šių savybių neturi. Galime didžiuotis, kad žurnalas „Forbes“ į šimto įtakingiausių pasaulio moterų sąrašą Dalią Grybauskaitę įrašė 72-ąja, o jos, kaip politikės, reitingas – 23 (iš 26). Turint omenyje, kad nesame pasaulio bamba, o viso labo tik sparčiai išsivaikščiojanti, labai prastų politikų valdoma tauta, tai labai daug.
Taigi, manęs nestebina nei Rusijos pastangos mūsų Prezidentę sukompromituoti, gal net sunaikinti, nei mūsų vaišvilų bejėgiški bandmai jai įkąsti. Nestebina ir tyla po to, kai VSD ir Generalinė prokuratūra paviešino įtakingo Rusijos šnipo sulaikymo faktą. Ką dabar galėtų pasakyti Kremliaus pinigais (pasak žurnalo „Valstybė“) pamaloninta žiniasklaida?! Džiaugtis negali, smerkti šnipinėjančią, mus vėl pavergti siekiančią Rusiją – irgi nepatogu. Geriau sukandus dantis patylėti ir laukti jos kadencijos pabaigos.
Šitą tylą suprantu kaip negerą bylą. Ji paliudija, kad Prezidentė turi daug priešų net ir mūsų šalyje. Jos nekenčia daug kairiųjų, liberaliųjų politikų, su Rusija vienaip ar kitaip susiję oligarchai. Tik plačioji visuomenė ją įspūdingai remia.
Numanomi Prezidentės nedraugai norėtų, kad Putinui ji būtų nuolanki, kaip nuolankūs kai kurių kitų Europos Sąjungos šalių vadovai, kad mažiau ji rūpintųsi šalies gynyba, kad elgtųsi taip, kaip mums pataria ES ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas. Beje, aš neabejoju, kad artėjančiuose Prezidento rinkimuose jis bus dabartinės prezidentės nedraugų labiausiai remiamas kandidatas.
Vis dėlto faktas, kad taip ilgai nebuvo nutekintas rusų šnipo sekimas ir sulaikymas – maloniai stebina. Visa kita – kitaip ir būti negalėjo.
Dau daug metų skaitau, kas yra rašoma portale Slaptai.lt patalpintuose straipsniuose. Įdomu. Įvairios temos. Jas visas sieja pastangos pateikti mintis, kad ir Lietuvoje būtų geriau. Tai didelis ir pagarbos vertas darbas.
O dabar – apie BREXIT ir Lietuvos piliečius Jungtinėje Karalystėje.
Noriu pateikti keletą minčių šiuo klausimu.
Pirmiausia – ten jau dirbantiems Lietuvos piliečiams nėra pats esminis, pats svarbiausias klausimas.
Jei iki karo ir pokaryje Lietuvos piliečiai atvyko į JK iš bėdos (Lietuvą užpuolė socialistinių Kremliaus – Berlyno barbarų gaujos), tai po 1990 metų Lietuvos piliečiai (lietuviai, rusai ir neaiškių kilmių asmenys, sulaikyti policijos už nusikaltimus, prisistatantys lietuviais) atvyko vedami pirmiasia šių trijų priežasčių.
Pirma. Tėvai, nesipriešinę Lietuvą okupavusiai SSSR sistemai, o aktyviai su ja bendradarbiavę, sukaupė pinigų perteklių ir savo vaikus (kaip kad ir Vladimiro Putino komandos nariai) išleido siekti išsilavinimo į Vakarus be jokio finansinio rūpesčio. Tokiu būdu SSSR sistemai lojalių šeimų atstovai, be problemų įgyję išsilavinimus Lietuvoje bei praktikas, atvyko padirbėti į šią aukšto lygio teisinę valstybę siekdami žymiai pagerinti savo ekonominę padėtį bei susipažinti su žymiai teisingiau gyvenančiu pasauliu.
Skaitytojų laiškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Antra. Lietuviškojo brexsito šalininkai – asmenys, nuo 1992 metų į Lietuvos valdžias masiškai rinkę bet kokios pakraipos socialistus – populistus ir valstybės kenkėjus, kad neleistų valdžioje įsitvirtinti Vytauto Lansbergio bendraminčiams bei panašaus pobūdžio geresniems politiniams junginiams.
Taip pat ir nedalyvavusieji balsavimuose, tuo parodant ištikimybę sovietinei sistemai ir neapykantą atkurtai nepriklausomybei. Taip pat ir sunaikintų kriminalinių grupuočių Lietuvoje nariai, taip ir nesuvokę, kad juos sukūrė, jais pasinaudojo ir vėliau sunaikino tie patys socialistai.
Trečia. Asmenys, nukentėję nuo socialistinių partijų, kurios vykdė masinius prichvatizacijos veiksmus, sukėlusius milžinišką nedarbą, teismų/ prokuratūros/VMI/ spec.tarnybų savivalę.
Visos šios asmenų grupės atvyko į laisvą ir demokratinę šalį (JK), kuri jiems suteikė tokias pat garantijas, kaip ir savo piliečiams. Nepriklausomai nuo to, kad jie neįnešė jokio indėlio į JK gerovę, ekonominį politinį stiprėjimą. Kai kurie britų geranoriškumą vertino kaip kvailumą, britams pridarė pakankamai daug žalos.
Štai toks pastebėjimas. Be to, britų salose – labai mažai grupių, vadinančių save lietuviškomis, dalyvauja Lietuvos gyvenime tikslingai – kalba ir viešina blogybes, dalyvauja parlamento/ Prezidento rinkimuose, deda pastangas, kad į valdžią nepatektų Lietuvą naikinusios LKP šešėliai (amb/ paksiaus/ uspaskio junginiai).
Dažniausiai lietuvių grupių susiėjimai – pramoginiai, šiek tiek kultūriniai. Lietuvos piliečių tarpe masiškai paplitęs girtavimas ir muštynės. Čia stipriai lenkiame lenkus, kurių JK žymiai daugiau.
Balys Krasavickas (Notrhamptonas)
XXX
Žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad Anglijoje jau pasirodė antiimigrantiškų proklamacijų. Mano pusseserė toje šalyje, provincijoje, gyvena beveik dešimtmetį. Pastarosiomis dienomis ir jai buvo pasiūlyta krautis lagaminus.
Toks vietinės kilmės gyventojų elgesys baustinas, persekiojamas, prilyginamas rasinės neapykantos kurstymui. Bet slapta (rašteliai prie namų durų, ant automobilių stiklų) arba privačiuose pokalbiuose išsakomas nepasitenkinimas atvykėliais byloja, kad pūlinys jau pritvinko.
Ar iš tiesų privalu smerkti tuos, kurie nori gyventi ir dominuoti savo tautoje? Ar mums patiktų, jeigu geresnio gyvenimo ieškotojai užplūstų Lietuvą? Atsakymas aiškus: mes jau šiandien bijome pabėgėlių, kurie gali būti net pavojingi, ne tik sumažinti galimybes įsidarbinti, be didelių eilių patekti pas gydytoją, gauti pašalpą…
Ar turi teisę ta ar kita valdžia nepaisyti didžiosios gyventojų dalies nuomonės ir įgyvendinti ne daugumos, o nežinia kieno ir nežinia iš kur nesveikose galvose gimusius idealus? Juk išrinktieji turi vykdyti rinkėjų valią.
Jeigu dauguma nenori įteisinti tos pačios lyties santuokų, jeigu neleidžia tokiems žmonėms auginti vaikus, tai ir nereikia. Kai jų nuomonė natūraliai pasikeis, tada ir kalbėsime.
Skaitytojų laiškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka.
Anglai savo nepasitenkinimą valdžios politika išsako naktį klijuojamomis proklomacijomis. Tą patį jie pasakė ir demokratinėmis priemonėmis – referendumu.
Dėl visko, kas atsitiko birželio 23 dieną ir dar atsitiks ne tik kaip tos dienos pasekmė, kalti ne eiliniai piliečiai, o pirmiausia Europos Sąjungos galingieji.
Nemokšos ėmėsi labai sudėtingo geopolitinio vaidmens: dėl ekonominių savanaudiškų paskatų sukergti skirtingas tautas ir net rases.
Pirmieji šitos globalios maišymo, dirbtinio kraustymosi politikos daigai jau akivaizdūs. Koks artimiausiu metu prasiskleis žiedelis – šiandien dar pasakyti neįmanoma. Aišku tik tiek, kad šios rožės dygliai bus labai skaudūs.
Kazimieras P.
XXX
Mieste triukšmas, blogas oras. Vasarą bėgi į gamtą. Jeigu neturi vilos kokiame Lietuvos regioniniame parke, kur tvoros, apsaugininkai ir ramybė, važiuoji į „kolektyvinį sodą“. Bet ir čia nuo triukšmo nepabėgsi.
Štai mūsų „kolektyviniame“ netoli mano lūšnelės du apleistus sklypus nusipirko viena ponia su ponu. Ponia, sako, darželio vedėja. Su buldozeriais nušlavė dar sovietmečiu statytą namelį ir toje vietoje pradėjo karkasinį, pusiau medinį, pusiau plastmasinį dviaukštį. Nuo ankstyvo pavasario darbininkai kalė, pjovė, lakštingaloms ir varnėnams mano sodelyje čiulbant. Tie pjūklai ir plaktukai – dar pusė bėdos: namo be jų nepastatysi, reikia suprasti ir kentėti. Bet kodėl aš turiu dar ir jų muzikos klausytis? Atvažiuoja ryte automobiliu, atidaro jo duris ir įjungia dar vieną triukšmo šaltinį.
Kelias savaites žmona kentė kentė ir nuėjo su meistrais pasikalbėti. Gal galite bent kiek tyliau muzikuoti? Mūsų automobilyje irgi yra ir radijas, ir „diską“ galime paleisti, bet nenorime užgožti paukščių giesmių. Žmona nustebo: vyrai iškart pažadėjo koncertuoti tyliau.
Bet ramybe džiaugėmės neilgai. Po savaitės atvažiavo kiti meistrai, kurie nežinojo, kad paukštelių giesmės mums mielesnės už jų „bumčikus“.
Savaitgalį, ypač jeigu pasitaiko geras oras, tokių „muzikų“ iškart gali klausytis iš visų keturių pasaulio šalių. Todėl savaitgaliais į savo „rančą“ nevažiuojame, nebent jis būna šaltas ir lietingas.
Kodėl mūsų žmonės taip negerbia kitų, ir „demokratijos“ laikais savo kieme elgiasi taip, tarsi aplink nebūtų nė gyvos dvasios? Iš durnumo, kultūros stokos, o gal iš pasiutimo?
Taip, kartais jaunimas tyčia rikdo automobilių radijus ir „magus“. Nesu nacionalistas, bet turiu pasakyti tiesą: mūsų „kolektyviniame“ dažniausiai šitaip triukšmauja rusakalbiai. Ir mes šitoje šalyje gyvename! Tik pabandykite mus užkabinti! Ir mes jų neužkabinėjame, taikstomės, kenčiame, gerbiame tautines mažumas. Čia ne Japonija, senukai Lietuvoje dažniausiai „grybo vietoj“, jų nuomonės, jų pageidavimų nepaisoma. O mūsų „kolektyviniame“ senukų daugiausia, dar ne visi išmirė.
Ne ramiųjų pusėje ir įstatymai, reguliuojantys triukšmą. Pavyzdžiui, jeigu sodo kaimynas visą dieną „leidžia muziką“ negarsiai, jokie pareigūnai jo nenutildys, nes nepakaks decibelų. Įstatymų leidėjai gal nežino, kad nelabai triukšminga, nesiliaujanti, valandų valandas trunkanti „muzika“ gal net labiau varo iš proto, neleidžia džiaugtis gamtos garsais ir ramybe. Vienintelė išeitis: jeigu gali, jeigu turi kur, bėk kuo toliau nuo tokio kaimyno.
Neseniai televizija parodė dokumentinį filmą apie Vokietijos fašistų, hitlerininkų nusikaltimus Antrojo pasaulinio karo metu jų okupuotoje Ukrainoje. Tikrai baisūs kadrai, baisūs nusikaltimai. Niekuo nekalti žmonės buvo nelaikomi žmonėmis, ne tik žydai, bet ir ukrainiečiai, iš jų tyčiotasi, jie kankinti ir naikinti.
Tačiau tame filme nė žodžiu neužsiminta, kad žmones šaudė, kankino ne vien tik vokiečiai, bet ir ukrainiečiai. Ar iš tiesų taip buvo? Kas man galėtų į šį klausimą atsakyti?
Gal ponas Zurofas, atkakliai medžiojantis žydšaudžius visame pasaulyje? Ar jis ką nors žino apie Ukrainoje vykdytą žydų ir ukrainiečių genocidą? Turbūt ne, nes juk netylėtų, skelbtų ukrainiečių žydšaudžių sąrašus, reikalautų atpildo.
Laiško rašymas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Mūsiškė“ Vanagaitė irgi galėtų tarti savo svarų žodį. Gal rašytojas Parulskis susidomėtų ukrainiečių žydšaudžių (jeigu tokių bent vienas buvo) tema?
Tikriausiai abu atsakytų, kad jiems rūpi tik „mūsiškiai“ nusikaltėliai. Bet jeigu žydšaudžiai buvo ne vien lietuviai – ir ukrainiečiai, ir lenkai, ir rusai, ir kitų okupuotų šalių gyventojai, – tai teisingumo turėtumėm daugiau.
Mūsų televizija be jokių komentarų parodė galimai nepilną, neteisingą, iškreiptą vaizdą apie hitlerininkų nusikaltimus karo metais Ukrainoje. Kodėl prie kryžiaus kalami tik mes, lietuviai?
Pranas J.
XXX
Kartais pasišaipom, kad sovietmečiu vasarą gatvės būdavo laistomos ir lietui lyjant.
Dabar gatvių nelaistom, dabar pjaunam žolę. Net tada, kai jos nėra.
Gyvenu Pilaitėje, todėl tokius vaizdus mačiau šiomis dienomis. Slėnyje, mūsų parke, kur įrengta vaikų žaidimo aikštelė, pastatyti futbolo vartai, kur pilaitiškiai ir iš toliau atvykę gulinėja, vaikštinėja, žolė baveik visiškai parudusi, jos, galima sakyti, nėra, bet trakrorius čia šįmet važinėjo su pjaunamąja bent pora kartų.
Kitoje pusėje, kur driekiasi aukštos įtampos laidai, aikštėje tarp namų žolė vietomis visai neauga, tačiau traktorininkas (arba Pilaitės seniūnija) mano kitaip. Beje, ten reikėtų atvežti derlingos žemės, ją palyginti, apsėti žole.
Kodėl švaistomi prasiskolinusios Vilniaus savivaldybės pinigai? Kas per daug, tas nesveika, sako žmonių išmintis. Nemanau, kad traktorininkas toks perdėtai stropus už dyką.
Jonas Kazlauskas
XXX
Birželio mėnesį man teko eiti su gėjais Vilniaus Gedimino prospektu, paskui linksmuosius vyrukus stebėjau Sereikiškių parke. Tikrai, šį kartą Vilniuje jie buvo nepanašūs į eitynių dalyvius kitose pasaulio sostinėse, matytus televizijos ekranuose.
Vilniuje nebuvo jokių standartiniam žmogui nemalonių tos pačios lyties glebesčiavimųsi, laižymųsi. Išsipaišiusių, išsidažiusių buvo, bet saikingai, kartais net įdomiai. Prospekto žiūrovams jie draugiškai šypsojosi, mojavo vėliavėlėmis. Susidarė įspūdis, kad eina visai ne tie žmonės.
Skaitytojų laiškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ir iš tiesų, eitynėse matėsi daug standartinio jaunimo, tačiau remiančio šį paradą. Nemanau, kad Vilniaus universiteto studentai, nešę didelį plakatą, visi myli tos pačios lyties žmones arba dar kaip kitaip išsiskiria iš milijonų, kurie savo meilės prospektuose nedamonstruoja.
Daugelį žiūrovų ir kai kuriuos interneto komentatorius toks netikėtas elgesys, tokia taktika nupirko, pavyko juos apgauti, nuslėpti tikruosius šio judėjimo tikslus ir siekius. Ko jūs prie jų kimbate? Leiskite jiems būti savimi, kaip toj dainoj.
Bėda ta, kad jie energingi ir daugelyje Europos valstybių sėkmingai veržiasi į šeimą, vaikų įvaikinimą, atitinkamą darželinukų auklėjimą.
Taigi, šį kartą eitynių dalyviai ir organizatoriai didele dalimi apgavo Vilniaus žiūrovus, juos remiantį, su jais ėjusį Vilniaus jaunimą: būtent viešai elgdamiesi padoriai, neiššaukiančiai. Mes tokie kaip visi! Ne visai taip: jūs kitokie, nes jūsų meilė kitokia, bevaisė. Mes dėl to jūsų nekaltiname, tik norime, kad viešai nedamonstuotumėte šio bejėgiškumo, nesibrautumėte ten, kur gamta jums užtrenkė duris, deja. Patys mušate, patys rėkiate.
Lietuviai jūsų atžvilgiu labai tolerantiški. Arkikatedos aikštėje, tiesa, ilgai šūkavo vienas primityvas, atrodo, V.Šustausko bendražygis, bet dauguma vilniečių buvo pakantūs iš viso pasaulio suvažiavusiems žmonėms, nusprendusiems pademonstruoti savo išskirtimumą.
Nepiktnaudžiaukite tuo savo išskirtinumu, ir galėsite ramiai gyventi. Neperženkite neleistinos ribos – pasaulio jūs neužvaldysite, o užrūstinti galite.
Nuo šiol visuomenės nuomonių portalas Slaptai.lt ne rečiau kaip sykį per savaitę teiks aktualiausių, aštriausių, skandalingiausių pranešimų iš viso pasaulio santraukas. Šitaip elgtis mus skatina gyvenimas: kiekvieną savaitę redakcijos archyve susikaupia vis daugiau dėmesio vertos informacijos, kuri aktuali Lietuvos valstybei, bet kurios dėl laiko stokos nebespėjame nei atidžiau peržvelgti, nei parengti analitinių publikacijų. Todėl nusprendėme bent jau pateikti kai kurias ištraukas iš po įvairiausius leidinius išsibarsčiusių rašinių. Manome, kad tos ištraukos padės susidaryti išsamesnį vaizdą, kokias temas praėjusią savaitę gvildeno, sakykim, žurnalistai, politikai ir ekonomistai iš Lietuvos, Latvijos, Amerikos, Rusijos…. Didžiausias mūsų dėmesys sukoncentruotas į politiką bei ekonomiką.
