
Nors erkės suaktyvėja kovo mėnesį, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Milda Žygutienė sako, kad tinkamiausias metų laikas pasiskiepyti nuo erkinio encefalito yra žiema.
Sulaukę baltų Kalėdų, vieni kitiems palinkėję sveikatos, ištvermės, pradėjome naujuosius 2022 – ius metus su viltimi, kad bus sutramdyta pandemija, kad šiemet bus daugiau šviesos ir tiesos. Gal buvo ir tokių, kurie klausė savęs kuo džiuginau per praėjusius metus savo artimuosius, ar kuo nors buvau naudingas savo kraštui, kur klydau…
Nuo žiemos lig žiemos bėga mūsų dienos, įprasmintos mokslu, savo pašaukimo ieškojimu, džiuginančios darbo vaisiais, dovanojančios Būties džiaugsmo akimirkas. Toje kasdienybėje būna ir šventinių dienų: religinės ir valstybinės šventės, gimtadieniai ir vardadieniai. Atrodė, kad kiekvienam lietuviui ypač reikšminga ir svarbi Sausio 13 – oji. Tą dieną prisimename kovos už laisvę kainą, pagerbiame žuvusius, užjaučiame kentėjusius sužeidimus, praradusius sveikatą, daugelis atminties akimis regime ir save budinčius prie parlamento rūmų ar televizijos bokšto, sėdinčius darganotą naktį prie laužo, geriančius kažkieno atneštą arbatą, valgančius įduotus sumuštinius. Matome save dainuojančius, einančius pasitikti tankų… Visi mes broliai ir sesės, visi Lietuvos vaikai.
Aš matau dar ir garbaus amžiaus, silpnos sveikatos, dabar jau šviesios atminties Domicelę iš nuošalaus kaimo, nežinia kaip pasiekusią Vilnių, jau antrą parą budinčią prie parlamento. Pastebėjusi mano nuostabą jinai paaiškino:
Nėra abejonės, kad dauguma tada tenai buvusių, kaip ir Domicelė, buvo pasirengę aukoti savo gyvybę. Taigi, toji pasiaukojimo dvasia siekiant laisvės jungė ir vienijo, neleido pabėgti iš baimės, palūžti. Sausio 13-osios esmė šiandien daugeliui mūsų yra įgavusi sakralinį atspalvį.
Tai, ką pamatėme ir išgirdome šiemet Nepriklausomybės aikštėje minint Sausio 13 – osios metines, įteikiant Laisvės premiją pogrindinės „Katalikų kronikos“, leidėjoms vienuolėms, šiurpino, piktino, skaudino. Kas gi tie, kurie nuo pykčio iškreiptais veidais šaukė, švilpė, baubė, visaip trukdė jiems neįtikusiems kalbėtojams? Žema, šlykštu, koktu… Įsižiūrėkime į šią publiką žurnalistų užfiksuotuose kadruose. Kai kurių moterų ir vyrų veidai liudija apie jų gyvenimo būdą. Nereikia būti psichologu, kad nepastebėtum tų ženklų. Apranga, bendra išorė nerodo, kad šitie rėksniai būtų apskurę, nuskurdę, badaujantys. Kai kuriuose veiduose piktdžiugiškos šypsenos. Kas tai, kerštas, pavydas ar tiesiog malonumas kitą žeminti, skaudinti? Šitame neva teisybės ir lygybės ieškotojų būryje matome ir pajautusių gėdą, nenorinčių, kad būtų atpažinti. Gal jie jau suvokia, kad buvo suklaidinti, pateko į kompaniją, kur negalioja jokios moralės normos, nieko nėra švento. Jie nori būti vadinami žmonėmis, bet kas užmiršta, kad žmogiškumas neįmanomas be padorumo, tasai tik žmogėno vardo vertas.
Šie žmogėnai savo elgsena ir „kultūra“ žeidė minėjimo dalyvius, žuvusių artimuosius, visus tuos, kurie anuo metu budėjo prie parlamento, televizijos bokšto, skaudino ir visus geros valios žmonės. Išniekino jie ir tautinę atributiką, mūsų trispalvę vėliavą. Virš jų galvų kur kas labiau būtų tikę plevėsuoti kitokios spalvos vėliavoms.
Šis nemalonus įvykis verčia susimąstyti, kodėl yra manančių, jog galima laisvė ir demokratija be pareigos, atsakomybės, be pilietiškumo ir santarvės? Demokratija pykčiui, melui, šmeižtui, bukumui!?
Mes, lietuviai, parodėme pasauliui Baltijos keliu ir Sausio 13 –tąja, kokia jėga yra vienybėje ir santarvėje. Sustabdė tankus, privertė nešdintis okupantus. Sunerimo tamsos jėgos, ėmė ieškoti būdų, kaip sustabdyti panorusius eiti į šviesą, į tiesą. Įsitikino, kad pasitelkus melą, šmeižtą, patyčias sukiršina, supriešina visus visuomenės sluoksnius, ardo vienybę ir santarvę.
Kokia trapi žmonijos esatis, kokie visi mes laikini byloja globaliu mastu išplitusi pandemija. Regis, akistata su šia baisia nelaime, belaikės mirties grėsmė, skaudžios netektys turėjo žmones vienyti, sužadinti atjautą. Deja… Užuot visi džiaugęsi, jog mokslininkai nedelsiant sukūrė vakciną, išgelbėjusią milijonus gyvybių, atsirado taip vadinamų antivakserių, kurie nenori skiepytis ir kitus ragina ignoruoti medikų pagalbą ir net maištauti, kad valstybė nori gelbėti, perka vakciną, skelbia karantiną. Koks paradoksas, kone visų šalių visuomenėse yra nemažai žmonių, kurie it vaikai tėvų vedami pas gydytoją ar nenorintys gerti karčių vaistų aikštijasi, reikia juos masinti saldainiais arba varu varyti. Keista, kad patikima tais, kurie dedasi protingesniais už virusologus, nemato statistinių duomenų ir nepamąsto, kiek iš tų tūkstančiais susirgusių būtų mirusių, jei ne skiepai. Natūralu, jog miršta vienas kitas ir pasiskiepijęs, šimtaprocentinio veikimo vakcina dar neišrasta. Nenorintiems skiepytis nė motais, kad jų užgaida palengvina galimybę plisti užkratui. Net ir kai kurie katalikai nesiskiepija, praleidžia pro ausis popiežiaus užuominą, kad tie, kurie skiepijasi, gelbsti nuomirties ne tik save, bet ir kitus, yra artimo meilės akcijos dalyviai. Žinant šias kovos su pandemija peripetijas peršasi ironija: tebūnie ramybėje bijantys skiepų labiau negu mirties su ilgai trunkančia agonija.
Dar grįžkime prie Vilniaus Nepriklausomybės aikštės herojų. Jau svarstoma, kokią kiaulystę jie iškrės Vasario 16 –osios proga. Kardinolas Sigitas Tamkevičius vadovaudamasis Kristaus žodžiais „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ žada už juos melstis. Tačiau šitie žino, ką daro ir iš kur rėmėjų pinigai kvepia. Neleiskim iš mūsų ir iš to, kas mums šventa, tyčiotis. Argi nėra pas mus kam tramdyti chuliganizmo? Ar nevertėtų teisėsaugai pasidomėti sumaišties iniciatoriais?
2022.01.18; 17:02
Valstybėje sprogo kanalizacijos vamzdis, todėl šalies miestus ir kaimus apgaubė nepakeliamas srutų dvokas. Norėčiau pasakyti švelniau, tačiau nerandu kitų žodžių, siekiant atkreipti dėmesį į konservatorių pradėtą ir pastaruoju metu ypač paūmėjusį karą su prezidentu, kai vadinamųjų konservatorių leksikoje jau akivaizdžiai dominuoja stichijos, kurią sutramdyti yra pašauktas santechnikas, ypatybės – spalva, kvapas ir, kaip galima nuspėti, skonis. Ne vieno iš konservatorių burna, purslojanti srutomis, vis labiau tampa panaši į pakiurusį kanalizacijos vamzdį, kitaip nepasakysi.
Ne, naujojo šaukimo ir kirpimo konservatorių mums niekaip nepavyktų (neišstenėtume) pavadinti apskritojo stalo brolija, tai greičiau vis tik yra bendraminčių draugija, besibūriuojanti aplink kanalizacijos šulinį. Todėl neapsigaukite dėl Ingridos Šimonytės tariamos savitvardos, kai ji, išgirdusi apie visus konservatorius papiktinusį prezidento Gitano Nausėdos pareiškimą, pranešė, kad nieko nekomentuos iš pagarbos prezidento institucijai. Toks I.Šimonytės pasisakymas savaime yra kraštutinai nepagarbus konkretaus asmens atžvilgiu, tačiau nešvankumo pobūdį anosios ištara įgyja dėl menkai maskuojamos veidmainystės, nes visiems mums labai gerai žinoma, kad nutylėtą premjeres mintį netrukus įgarsins, jos tikruosius, gulinčius ant apkartusios širdies žodžius su kaupu ištars anosios pasubinukai, užtvindydami aplinką nešvankybėmis. Taip premjerės širdis yra kanalizuojama, tokiu štai būdu ima ir užsipildo aplinkoje menkai užsandarintas kanalizacijos šulinys! O šįkart laimė pasikelti į smarvės aukštybes išpuolė kažkokiam Slušniui. Kas būtų galėjęs pagalvoti?
Kaip atrodo bent man, mažiausiai yra bent dvi Šimonytė viename. Viena iš jų yra paradinė, su taškuota suknele ar skarele, ta, kurią ne vienam norisi pamėgdžioti, persiėmus taškuotojo dizaino manija, o kita yra užkulisinė Šimonytė, aplink save subūrusi labiausiai nešvankių žmonių ratą iš rinktinių pataikūnų, kurie, tarkime, skirtingai nei senieji konservatoriai, jai privalo būti dėkinga, nes yra pakviesti į nacionalinio lygio politiką iš niekur. Galima suprasti I.Šimonytę, invazinį padarą konservatorių partijoje, kai ji ieško ir atranda savitus įtakos svertus, tačiau naujieji konservatoriai, a la maldeikiai, slušniai ir panašūs padarai yra jau ne tiek naujojo racionalumo, kiek skonio sprendinio nesėkmingo išbandymo pavyzdžiai. Jų nepavadinsi, kaip įprasta, net šakalais, lojančiais už vilkės nugaros, greičiau jau yra taip, kad I.Šimonytė yra vadintina princese su šliužų svita.
Kaip jau kažkur užsiminiau, manding, Slušnys yra jau toks lėkštas ir negabus vyriokas, kad, siekdamas įsiteikti partinėms viršūnėms, nesugebėjo nieko daugiau nei pamėgdžioti grojančio balalaika ir besivaipančio R.Valatkos posmus. Iš kitos pusės žiūrint, nieko nuostabaus, kad R.Valatka kaskart tampa įkvėpimo šaltiniu kanalizacijos brolijai, ypač pritraukiančiu dėmesį tada, kai pamėgdžiodamas indėną išsiteplioja visomis homo sapiens ekskrementų spalvomis. Nepraleisiu progos pastebėti, kad praeitą savaitgalį anas užsimoja nuodugniai išplėtoti prezervatyvų temą, tapdamas žmogumi Kandonu Nr.1. Kažkada turėjome personažą, pravarde Kancaras, kažkas užsimanė būti pavadintas Celofanu, na o šiandien nešvankumo priešakyje neabejotinai stovi Valatka Kandonas. Žinoma, skamba ne taip iškilmingai kaip Konrodas Valenrodas, tačiau naujasis žurnalisto titulas daugmaž atitinka negaluojančią laikmečio dvasią, ar ne?
Nepasakyčiau, kad prezidentas G. Nausėda visiškai nusišnekėjo ar pernelyg sutirštino spalvas, įgarsindamas savo intuicijas, kad valdantieji didesniu ar mažesniu laipsniu boikotavo jo iškeltą tikslą iki liepos mėnesio vidurio paskiepyti 70 proc. populiacijos. Prisiminkime tai, kaip ilgai buvo išjuokiamas prezidentas, iškėlęs tokį tikslą, juolab kad tuo metu katastrofiškai trūko vakcinų. Tačiau kai reikiamų medicininių preparatų atsirado su kaupu, jokio proveržio neįvyko. Nepabijokite stoti į čia nupiešto naujojo konservatoriaus batus, pabandydami įsivaizduoti – kaip jis turėtų jaustis, kai netikėtai atsiveria ne tik galimybės, bet ir pareiga įgyvendinti išjuokto prezidento planus? Taigi negalima atmesti ir tokios versijos, kad mūsų aptariamu atveju buvo įgyvendinta itališko streiko taktika, kai daug plušama dėl akių, bet nieko realiai nepadaroma.
2021.10.25; 14:04
Kraupiai slogus ant užtapyto Vyčio nupeckiotos vaivorykštės fonas,
Ten laikrašty dirba niekados nepavargstantis Valatka Kandonas,
Kartais po kojomis iššliaužia pasižmonėti Slušnys,
Per viršų jau kupa atsivėrę kanalizacijos šulinys,
Žmonių jau niekur nebesimato, strikinėja tik žmogos,
Iš tėvynės naujienos tokios nesmagios ir blogos…
Lietuvos Prezidentas liūdnai kalbėjo apie sveikatos tautos būklę, kur ryškiai aliarmo varpais ima skambinti COVID-19. Nuskambėjo graudi frazė: buvo Lietuvoje vasarą pristabdyta vakcinacija, ir vėliau, kai padėtis vėl ėmė kritiškai blogėti, valdžia pradėjo verstis per galvą, bandydama šį procesą kaip nors paspartinti. Bet visuomenę sudaro ne puodai ar kitokie įrankiai, ją sudaro gyvi žmonės su savo įsitikinimais, mąstymu, ambicijomis, gal net ir prietaringumu.
Visi, kas gyvena Lietuvoje, gerai jaučia vyriausybės ir prezidentūros tylųjį konfliktą. Kas tuo suinteresuotas ir kas čia mėto akmenėlius į svetimą daržą, ne man spręsti. Bet ir profesionalūs žurnalistai nemoka užkirsti tam reiškiniui kelio. Kai Prezidentas pavasarį buvo paskelbęs savo norus, kad iki vasaros vidurio pasiskiepytų 70-80 proc. suaugusių gyventojų, šiandien jo kaltinimas vyriausybei savotišku sabotažu nėra visai iš piršto laužtas. Trintis tarp prezidentūros ir vyriausybės yra pastebimas gyva akimi. Piliečiams tokios ambicijos – kas iš valdžios institucijų yra teisesnis – tikrai nėra svarbiausias. Visuomenė geidžia būti sveika ir, kiek sąlygos leidžia, naudotis laisve. Priminsiu čia tikriausiai ne visų užmirštą faktą, kuris turėjo vietos pavasarį – vyriausybės potvarkiu buvo sustatyti prioritetai, kam reikę skiepytis pirmiausiai. Atidarius skiepų paketą reikia jį suvartoti per 3 dienas, vėliau tapdavo netinkamu ir reikėdavo išlieti. Kai viename skiepų punkte kažkas užsirašęs neprisistatė, liko dilema – išlieti, ar gal dar kas atsiras norintis. Vilniaus Santariškių ligoninės gydytojas epidemiologas Vytautas Kasiulevičius pasiūlė savo žmoną. Žiniasklaidai sužinojus tą gydytoją tiek viešai visi valkiojo, kol žmogus išėjo iš ligoninės. Tai tik vienas konkretus pavyzdys, kad, Skaitytojau, žinotumei – Prezidentas netuščiažodžiavo. Gal todėl spauda ir televizija užsipuolė gydytoją, kad jis buvo Premjero S. Skvernelio šeimos gydytojas?
Po tokių Prezidento graudžių žodžių save gerbianti Premjerė arba viešai atsiprašydama turėtų tuos faktus paneigti, ar atsiprašiusi garbingai atsistatydinti. Deja, anot E. Mieželaičio, „čia Lietuva, čia lietūs lyja…“
Baigdamas pridursiu – aš nepasisakau už kokią nors partiją, ir žiūriu abejingai, kas kokiai pakraipai atstovauja. Valdžios atstovus vertinu pagal jų išmintį ir moralę. Todėl manau, kad tik Tauta gali būti abiejų šių valstybės institucijų teisėja.
2021.10.22; 05:00