Jeruzale. Reuters nuotr.

Jonas iš Jeruzalės. Aukso amžiaus vizija

Žinios apie Jono iš Jeruzalės gyvenimą skurdžios. Kas buvo Jono tėvai nėra žinoma. Jis augo globajamas Benediktinų vienuolių Vezelio (Vézelay) abatijoje, Burgundijoje. Paaugęs jis tapo benediktinų vienuoliu. Žinoma, kad būsimasis pranašas buvo gydytojas ir astrologas. Jonas daug keliavo po Europą ir netgi buvo pasiekęs Viduriniąją Aziją.

Nors beveik visą savo gyvenimą jis praleido Vakarų Europoje, į istorija jis pateko Jono iš Jeruzalės vardu. Taip atsitiko dėl to, kad savo gyvenimo knygą „Slaptieji protokolai“ jis parašė per dvejus-trjus metus gyvendamas Jeruzalėje. Į Jeruzalę jis atvyko 1117 metais kartu su Kryžiaus žygių dalyviais, kurie atkovojo Šventąją žemę iš turkų. Gali būti, kad Jonas iš Jeruzalės priklausė dvasinei, ezoterinei Tamplierių ordino vadovybei. Jis mirė 77 metų amžiaus 1119 ar 1120 metais. Pagrindinis jo veikalas „Slaptieji protokolai“. Iki savo mirties Jonas iš Jeruzalės sugebėjo, be originalo padaryti dar šešias „Slaptųjų Protokolų“ kopijas. Jo darbas nebuvo veltui. Tris kopijas Jonas patikėjo saugoti Didžiajam Tamplierių ordino Magistrui.

Kitos keturios knygos „klajojo“ po pasaulį, tai dingdamos, tai vėl atsirasdamos. Viena iš jų pateko pas Nostradamusą dar iki jam parašant įžymiasias „Centurijas“. Lyginant abu tekstus, galima rasti nemažai panašių pranašysčių. Galime tik spėlioti, ar Nostradamusas įtraukė į savo tekstą Jono iš Jeruzalės vizijas, ar Dievas „padiktavo“ jiems abiems panašias mintis.

Po Tamplierių ordino sunaikinimo paslaptingai dingo ir Kristaus apsiaustas, kurį irgi saugojo Tamplieriai. Siekiant išgauti paslaptis ir užvaldyti Tamplierių nuosavybę žiauriai kankinant buvo nužudyta daugiai nei šešios dešimtys riterių.

Manoma, kad Vatikano bibliotekoje yra saugomas Jono iš Jeruzalės „Slaptųjų pranasysčių rejestro“ tomas.

Jono iš Jeruzalės „Slaptieji protokolai“ apima paties Jono iš Jeruzalės biografiją, kuris kryžiaus žygių metu atvyko į „Šventąjį miestą“. Kas buvo jono tėvai – nėra žinoma. Jis augo globajamas Benediktinų vienuolių Vezelio abatijoje, Burgundijoje. Jeruzalįje jis dirbo gydytoju. Jo sukurtus „Slaptuosius Protokolus“ sudaro 40 pranašysčių, surašytų eiliuota forma. Pati niūriausia jo pranašysčių dalis apima laikotarpį iki Aukso Amžiaus.

Vokietijos dienraštis „Rhein Main Tageblat“ rašė: „Visas tas siaubas, kurį pranašavo vienuolis vienuoliktajame amžiuje, kaip bebutų gaila, šiandien atrodo labai įtikinamai: „vaikų prostitucija, narkotikai, gyventojų perteklius žemėje, neapykanta užsieniečiams, etniniai valymai ir religiniai karai“. Savo vizijose Jonas iš Jeruzalės žino, kad egzistuoja Amerikos žemynas, branduolinė energija ir panašiai. Dar daugiau jis matė 2000 metų įvykius Izraelyje, aprašydamas „Riterius“ ginančius krikščioniškus maldininkus, vykstančius aplankyti Kristaus kapo. Jono iš Jeruzalės pranašystėse randame aprašytus piktnaudžiavimus genetika ir aliuzijas į šiuolaikinę elektroniką. Kaip antai „Žmogus negalės atskirti: kas egzistuoja, o kas ne“. Ateities žmogus tampa beverčiu. Viskas turės savo kainą. Žmogaus didybės manija, Dievo neigimas taps beribiai. Žmogus kentės nuo daugybės katastrofų.

Tamplierių ordino narių figūrėlės

Kaip minėjau, žinių apie Jono iš Jeruzalės gyvenimą nėra daug, bet yra viena legenda, kuri paaiškina, kaip atsirodo jo pranašo galios, kas saugojo jį ilgą laiką ir kodėl Dievo malonė jį paliko.

Pranašiški varnai

Pasak legendos, jaunystėje Jonas buvo riteris, dalyvavęs kryžiaus žygyje. Kartą, lydimas ištikimų tarnų ir vasalų, jis išvyko medžioti į kalnus, o ten, azartiškai persekiodamas grobį, liko vienos, ir tada jį užpuolė didžiuliai grifai, susisukę lizdus ant uolų. Iš pradžių Jonas nuo plėšrūnų gynėsi ietimi, bet greitai suprato, kad tai mažai padeda, ir išsitraukė kardą. Jam pavyko nužudyti kelis paukščius, kuriuos kiti grifai tuoj pat suplėšė į gabalus. Tačiau jie ne tik neatsitraukė nuo grobio, kuris parodė plieninius dantis, bet, priešingai, puolė Joną su dvigubu įniršiu.

– O Dieve! Ar aš turiu tapti šių niekšiškų būtybių grobiu! – apimtas nevilties mosuodamas kardu, maldavo riteris. Laukinėje ir apleistoje vietovėje  nebuvo iš ko laukti pagalbos, išskyrus Dievą. Padėk man, Viešpatie! – lyg burtažodį kartojo Jonas, iš paskutiniųjų jėgų kovodamas su grifais.

Ir jis staiga išgirdo keistą triukšmą. Pakėlęs galvą grafas pamatė didžiulį paukščių būrį, kuris atrodė kaip juodas debesis – tai buvo dideli varnai. Mėlynai juodi, stipriomis letenėlėmis ir galingais aštriais snapais paukščiai krito ant grifų. Puolimas pasirodė greitas ir negailestingas – kai kurie grifai tuoj pat negyvi nukrito ant tarpeklio akmenų, o likusieji nusprendė sprukti. Juos nuviję varnai nutūpė ant vienos iš uolų viršūnės.

Dievas išgirdo mano maldas! Jonas nuslydo nuo balno ir parpuolė ant kelių, padėdamas priešais save kardą kaip kryžių. Ačiū Tau, Visagali Jėzau! – Netrukus atvyko jo ištikimieji vasalai, sunerimę dėl siuzereno dingimo, ir gerokai nustebo, išgirdę riterio istoriją ir pamatę grifų lavonus, o taip pat ant uolos sėdinčius varnus.

– Tai stebuklas! – pasakė vienas iš riterių. Turime padėkoti Viešpačiui.

– Be jokios abejonės, – linktelėjo Jonas. „Tačiau taip pat turiu padėkoti paukščiams, kurie mane išgelbėjo. Prisakau pastatyti ant uolos bokštą, kad varnos galėtų gyventi, perėti lizduose ir vesti jauniklius. O mano tarnai juos maitins kasdien. Tebūnie taip!

Praeitis laikui bėgant linkusi pasimiršti, todėl šiandien žmonės varnus dažniau laiko nelaimės pasiuntiniais. Tačiau senovės istorijoje jie visada buvo laikomi išmintingais paukščiais, palydovais ir Dievų pasiuntiniais. Būtent po bokšto pastatymo Joną pradėjo ėmė lankyti ryškios vizijos, kuriose jis matė artimą ir tolimą ateitį. Kronikos rašo, kad būtent jo pranašysčių dėka kryžiuočiai galėjo taip sėkmingai kovoti su saracėnais Šventojoje Žemėje. Kai kurie istorikai teigia, kad Jonas Vakarų lyderiams papasakojo, kaip užimti Jeruzalę, o ją užėmus buvo pavadintas Jonu iš Jeruzalės.

Štai Jūsų dėmesiui Jono iš Jeruzalės sukurtos pranašystės apie tolimą ateitį – mūsų trečiąjį tūkstantmetį.

JONO IŠ JERUZALĖS PRANAŠAVIMAI

1.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Visas auksas taps kruvinu. Stebintys dangų, matys ten pinigus, užėjęs į bažnyčia – sutiks ten prekeivius. Vasalai pavirs lupikautojais ir pinigų keitėjais, Kalavijas ims ginti Žaltį. Ir ugnis užsidegs, kiekviename mieste bus Sodoma ir Gomora, o vaikų vaikai virs raudonai įkaitusiu debesiu, jie iškels senas vėliavas.

2.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, žmogus gyvens žemėje, jūroje ir danguje. Jis duos įsakymus, nepaisydamas jokių ribų, sieks jėgos, lygios Dievo galybei. Bet viskas baigsis per naktį, jis siūbuos kaip girtas karalius, lėks kaip aklas arklys, o smūgių smūgiais jis varys arklį į nepraeinamą mišką, už kurio tako gale yra tik bedugnė.

3.

Trys kryžiai. Slaptai.lt nuotr.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Visoje žemėje bus pastatyti Babilono bokštai, tai bus Roma ir Bizantija. Dykuma apims laukus, nebus Įstatymo visiems, kiekvienas turi savo, kaip ir visi panašūs į jį. Barbarai atims miestą, ir duonos neužteks visiems, ir žaidimų – ne visiems. O žmonės, neturintys rytojaus, užkurs didelį gaisrą.

4.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Badas ištiks daugelį žmonių, jų rankos nuo šalčio pamėls, žmonės trokš pamatyti naują pasaulį. Ir ateis pirklys, ir vaišins, ir siūlys nuodų. Tie nuodai sugadins kūną ir sielą, ir kas sumaišė savo kraują su jais, kaip žvėris spąstuose, pradės prievartauti ir žudyti, plėšti ir grobti ir gyvenimas taps amžina pabaiga.

5.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, visus apims aistros ir geismas, ir trauks vienas kitą kas kaip gali. Vyrai priims visas moteris be atrankos. O moterys, šėlstančios tuščiose alėjose, bus pasirengusios atsiduoti kiekvienam, pagimdyti vaiką, nežinodamos, kais jo tėvas. Mokytojas pamirš, kad jis yra mokytojas ir taps vienišu tarp visų. Žmonės pamirš tradiciją, jie praras įstatymą. Tarsi Mesijas nebuvo atėjęs, savo odą žmonės pakies į žvieries kailį.

6.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Senis užsinorės vaiko, tėvas nuplėš dukros garbę. Vyras užsinorės vyro, o moteris atsiduos visiems matant. Jų kraujas taps nešvarus. Ir blogis šliauš iš lovos į lovą, kūnas pažins visas pasaulio nuodėmes ir visą Žemės skausmą. Grimasos sukaustys jų veidus, negalia išsukinės jų kūnus. Meilė taps didžiausia grėsme tiems, kurie nėra tik kūnas sau.

7.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Balso, šaukiančio apie įstatymą ir priesaką, niekas negirdės. Balsas meldžiantis Kristaus malonės, bus tik balsas šaukiantis tyruose. Galingas naujų religijų srautas užtvindys viską. Netikras Mesijas suburs apie save akluosius. Ateis Blogis, ginkluotas kaip niekada anksčiau. Ir jis kalbės apie teisingumą ir teisę, jo tikėjimas bus karštas ir visą naikinantis ir keršys jis už kryžiaus žygius.

8.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Mirties griaustinis sprogs į žemę. Barbarai susimaišys su paskutiniu kariuomenės legionu, bedieviai įsikurs šventųjų miestų šventovėse, ir visi – po vieną – taps barbarais, netikėliais ir blogais. Žlugs tvarka ir teisė. Neapykanta, kaip liepsna sausroje, užvaldys žmones. Kareiviai bus mušami, bedieviai smaugs tikinčiuosius. Žiaurumas bus kiekvienoje širdyje ir kiekviename. Ir miestai kris.

9.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žmonės paseks krauju ir tikėjimu. Bet ne vienas neužjaus, kankinamo vaiko širdies, išmesto kaip jauniklis iš lizdo, niekas neapsaugos jo nuo kaustytomis pirštinėmis apmautos rankos smūgio. Neapykanta užvaldys žemę. Niekam nebus pasigailėjimo – nei senam, nei vargšui, nei luošiems. Būstai bus sudeginti ir apiplėšti. Vienus žmones pakeis kiti, o visi nusigręš, kad nematytų išniekintų moterų.

10.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Visi žinos kas dedasi tolimiausiuose žemės kampeliuose. Matys vaikus, kurių kaulai kyšo po oda, o jų akyduobės pilnos kirmėlių, ir tuos, kurie šaudo juos kaip žiurkes. Žmogus tai matys, bet nusigręš – jam rūpės tik jo asmeniniai reikalai. Kaip išmaldą numes saują grūdų, nors pats miegos ant visokio gėrio prikimštų maišų. Ką jis davė dešinia ranka, tą atsiims kita ranka.

11.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žmonės užsiims plačia prekyba. Ir kiekvienas daiktas ras savo kainą, mediena, vanduo. Niekas nieko negaus dovanų – o žvėrį bus galima tik nusipirkti. Žmogaus kaina nebus didesnė už gyvąjį jo svorį – kaip kiaulės kumpio gabalo. Kas paims ausį, kas panorės širdies, niekas nebebus šventa – nei gyvenimas, nei siela. Ginčai kils dėl jo kraujo,  o kūną kaip dvėselieną dalinsis maitvanagiai.

12.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žmogus pakeis Žemės veidą. Manys jis esąs miškų ir ganyklų šeimininkas, jis skris per visą dangų, suars žemes, vagos visas upes ir jūras. Bet Žemė pataps nevaisinga ir nuoga, oras degs ir vanduo smirdės. Gyvenimas vys – žmogus jau bus iššvaistęs visus Žemės turtus ir pataps jis vienišu vilku ir gyvens apimtas neapykantos.

13.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Netgi vaikai taps preke. Vieni bus paiimti tenkinti šlykščiam geismui, prisiliečiant prie jaunos odos. Su kitais bus elgiamasi kaip su niekingais gyvuliais. Neliečiamas vaiko silpnumas bus pamirštas, vaikystės paslaptis paskęs užmarštyje. Vaikas taps neišjodinėtu eržiliuku, paskerstu avinėliu, kuriam nuleistas kraujas. Ir žmogus žinos tik žiaurumą.

14.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žmogaus pažiūros ir dvasia bus kalėjime. Jie prisigers ir nepastebės, kaip staiga pasaulio vaizdą, pakeis jo karikatūra ir atspindys kreivuose veidrodžiuose, ir elgsis su jais kaip su avimis. Tada sulėkę plėšrūnai ir paukščiai suvarys juos į bandą, kad būtų lengviau nuginti juos prie skardžio ir supjudyti tarpusavyje. Jiems nulups odą, kad perdirbti jų vilną ir odą, o jei žmogus tai išgyvens, jo siela bus sunaikinta.

15.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Valdys ponai be tikėjimo, engdami nekaltas ir bejėges tautas. Jie paslėps savo veidus ir savo vardus. Jų pilys bus paslėptos. Ir jie spręs kiekvieno likimą. Niekas svetimas nebus pakviestas į jų susirinkimą, kad spręstų žemės reikalus. Visi taps jų baudžiauninkais, nors ir manys esą riteriai ar laisvi vyrai. Ir jie kažkas išdrįs jiems pasipriešinti, bus sumušti, sunaikinti ir gyvi sudeginti.

16.

Trys kaukės. Slaptai.lt foto

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Pasaulyje bus tiek daug žmonių, kad palyginsime juos su skruzdėlynų, kurio viduryje įbesta lazda. Jie lakstys aplink , o mirtis traiškys juos kulnu, kaip erzinančius vabzdžiuis. Jie keliaus iš vienos vietos į kitą minioje, tamsi oda susimaišys su balta, krikščioniškas tikėjimas – su netikėliais, kai kurie iš jų skelbs žadėtąją taiką, tačiau visur ir visos gentys kariaus savo naujus karus.

17.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, žmonės norės peržengti visas ribas. Jauna mama taps žila kaip senė, žmonės privers gamtą palikti savo kelią, o šeimos – kaip sėklos, išblaškytos vėjyje, jau nebegalės susirinkti. Pasaulis taps visiškai kitokiu pasauliu. Kaip nuvarytas arklys, visi bėgs nesustodami kur kam atrodys geriau. Bėda tam, kuris prisiims pareigą valdyti šį žvėrį. Jis neras ten vadžių ir kris į kapu tapusią bedugnę.

18.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, žmonės nusisuks nuo Dievo įstatymo. Jie norės valdyti gyvenimą, kaip raitelis valdo žirgą, pasirinkti vaiką moterų įsčiose ir žudyti nepageidaujamus. Kuo taps žmogus, pamanęs, jog esąs Dievas ? Valdantieji užgrobs visas gėrybes ir geriausias moteris, o vargšai ir silpni – liks kaip galvijai. Jų apgailėtinos trobelės  taps jiems kalėjimu, o baimė, kaip nuodai, sukaustys ir ės kiekvieno jų širdį.

19.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Gims tamsi ir slapta Tvarka, jos pagrindinis įstatymas bus neapykanta, o pagrindinis jos ginklas -nuodai. Jinai viešpataus Žemėje ir pareikalaus nesuskaičiuojamo kiekio aukso. Jos tarnai susijugs kruviname bučynyje. Teisūs ir paprasti žmonės, mokysis gyventi pagal tą baisų įstatymą. Pasaulio galingieji tarnaus naujajai tvarkai, vienintelis įstatymas pripažins šią Tvarką, nuodai pasieks netgi Bažnyčią, pasaulis eis pirmyn, tarytom su skorpionu bate po vidpadžiu.

20.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, daugelis žmonių, bus tvirtai surištomis rankomis arba vaikščios ratu tuščiomis akiduobėmis, nežinodami, kodėl ir kur. Jie neturės kalvių ten, kur anksčiau kalė geležį, nebebus ir laukų, kuriuos jie galėtų arti. Jie yra tarsi grūdas, kuris neišaugino varpos – ištirpę, nuogi, pažeminti ir beviltiški, ir seni, ir jauni, ir dažnai be pastogės, jiems bus tik vienas vaistas – pradėti karą. Bet pirmiausia jie sumuš vienas kitą ir visi ims nekęsti gyvenimo.

21.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, vandens, dangaus ir žemės ligos užpuls žmogų ir pakirs jį. Jis pradės galvoti apie tai, ką pats sunaikino, ir vėl pradės kurti bei saugoti, tai kas išliko. Jis bijos ateinančių dienų. Bet jau bus per vėlu – tankiu tinklu dykuma padengs žemę, vanduo nusileis taip giliai, kad atpildo valandą,  jis viską suplėšys, prasidės baisus tvanas,  žemė neteks rytdienos, ir oras suplėšys silpniausiųjų kūnus.

22.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Daugelyje vietų sudrebės žemė, miestai žus, prasmegdami į žemę. Viskas, kas kažkada buvo pastatyta be išminčių patarimo – viskas bus sugriauta. Purvas ir dumblas palaidos kaimus, žemė atsivers po naujais rūmais. Tačiau žmogus apsvaigęs nuo išdidumo, užsispyręs ir kietaktis, negirdės vėl ir vėl jam siunčiamų Žemės perspėjimų. Nauji gaisrai sunaikins naująją Romą, nepaisydami legionų, vargšai ir barbarai niokos ją ir jos apleistas pilis.

23.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Saulės spinduliai apdegins visą žemę ir oras nebegalės apsaugoti žmonių nuo Saulės ugnies, liks tik skylėta uždanga, ir deginanti šviesa išės akis ir odą. Jūra putos verdančiu vandeniu, ji užlies miestus ir upes, net žemynai nusileis po vandeniu, o žmonės bėgs į kalnus ir ten, pradėję daugintis, visiškai pamirš, kas atsitiko.

24.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žmonių gyvenimas virs iliuzijomis. Jo prasmė bus paslėpta. Žmonės norės paliesti tai ko nėra gamtoje, norės eiti takais, kurie tėra tik miražas, matomas jų akimis ir savo sapnus jie priims kaip realybę. Žmogus nesugebės atskirti to, kas yra ir to ko nėra, jis pasimes klaidžiuose labirintuose, tie kurie sugebės valdyti iliuzijas, apgaus tikinčiuosius, o daugelis žmonių taps blogesni už niekingus šunis.

25.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žvėrys, kuriuos Nojus buvo paėmęs į savo laivą, pakeisti žmogaus valia, ištrūks iš žmogaus rankų. Bet kas pagalvos apie jų beprasmes kančias? Žmogus bus laisvas daryti viską, ką nori, ir  daugybė jų bus nužudyta. Kuo taps žmogus, pakeitęs gyvenimo dėsnius, sumaišęs gyvą padarą į vieną molio gabalėlį? Ar jis yra Dievo vaikas, panašus į Kūrėją, ar velnio išpera?

26.

Kaukės. Slaptai.lt nuotr.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Reikės bijoti dėl žmogaus vaiko ateities – nuodų kupina neviltis tykos jo. Kiekvienas galvos tik apie save, o ne apie savo artimą, ne apie gyvenimo prasmę ir jo pabaigą. Jis bus dėl to bus persekiojamas, o tada jo kūnas taip pat taps pardavimo objektu. Visiems išlikusiems, kils grėsmė prarasti savo dvasią ir įgyti negyvą sielą. Jis gyvens žaidime ir mele, tikės jais, nes nebus šalia Mokytojo – to, kuris privalo išmokyti tikėtis ir gyventi.

27.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žmogus pradės galvoti apie Dievą, nors pasirodys jis tik gimstant, vedamas pavydo ir pykčio. Ir vis dėlto jo ranka tvirta galia, kuria ji yra apdovanota. Kaip ir aklas Prometėjas, jis naikins viską aplink save. Savo sieloje likęs nykštuku, milžino jėga žengs į priekį milžino žingsniais, nežinodamas kurį kelią pasirinkti. Jo galva bus apsunkusi nuo žinių, bet  nesupras jis, kodėl gyvena ir miršta. Jis mosuos rankomis kaip pamišėlis ir inkš kaip kūdikis.

28.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, žemės taps karo grobiu. Kitoje Romos sienos pusėje ir Romos valdomose žemėse, žmonės pjaus vienas kitam gerkles, visus apims genčių ir tikėjimų karas. Žydai ir Alacho vaikai, nepasiduos bandydami įveikti vienas kitą. Kristaus žemė taps mūšio lauku. Netikėliai visur gins savo idėjų grynumą. Abejonės ir jėga stos viena prieš kitą, o mirtis eis į priekį, kaip naujųjų laikų vėliava.

29.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, daugelis praras gyvybę, jie neturės nei jokių teisių, nei stogo, nei duonos. Jų kūnas bus nepridengtas ir išstatytas pardavimui, jie bus nuvaryti tolyn nuo gėrybių bokštų, link Babilono.

30.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žmogus pateks į nepraeinamą tunelį, sustings iš baimės ir užmerks akis: jis neturės jėgų žiūrėti. Jį apims amžinas nerimas, kiekviename žingsnyje jis jaus baimę. Tačiau jis eis be miego ar poilsio. Bet jis negirdės garsaus ir stipraus Kasandros balso. Jam vis maža ir maža, jis norės vis daugiau ir daugiau, o jo protą aptemdys vizija, gyvenimo vaiduoklis. O tie, kurie tapo jo šeimininkais, apgaudinės jį, ir neteisūs ganytojai ves jo kaimenę.

31.

Kai eis prie pabaigos, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, žmonėms pagaliau atsivers akys, jie išsivaduos iš savo galvų ir miestų nelaisvės, galės matyti nuo vieno žemės krašto iki kito ir suprasti vienas kitą. Jie supras, užgavęs vieną, tu įskaudinsi kitą. Žmonės taps vienu kūnu, kiekvienas iš jų – maža jo dalimi. Kartu jie bus širdimi. Ir įvyks kažkas, kažkas gims – gims Didysis žmogus.

32.

Kai eis prie pabaigos, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, žmogus nugalės dangų, jis sukurs žvaigždes didelėje ir tamsioje jūroje, jis leisis į kelionę spindinčiu laivu, kaip naujasis Odisėjas, saulės draugas, į savo dangiškąją odisėją. Ir jis taps vandens valdovu, pastatys miestus jūros gelmėse, maitinsis jis jūros vaisiais. Jis gyvens visose didžiosios valstybės vietose, ir jam viskas bus leidžiama.

33.

Kai eis prie pabaigos, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, žmonės išmoks plaukti po bangomis, jų kūnas atsinaujins ir taps žuvimis. Kiti skris aukščiau nei paukščiai, jie sugebės nenukristi kaip akmuo į žemę. Jie bendraus tarpusavyje, jų dvasia atsivers visiems, jis galės priimti kitų žinutes. Ir dalinsis jie vienas su kitu savo svajonėmis ir gyvens jie tiek ilgai, kiek gyveno pats vyriausias iš žmonių – tas, apie kurį  Šventasis Raštas.

34.

Kai eis prie pabaigos, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, Žmogus pažins visų daiktų dvasią: pažins akmenį, vandenį, gyvojo pasaulio esmę ir kito žmogaus žvilgsnį; Jis įsiskverbs į seniausių Dievų saugomas paslaptis ir atidarinės vienas duris po kitų eidamas tuo naujojo gyvenimo labirintu. Jis taps kūrėju, galingu ir nenumaldomu, kaip šaltinis. Jis apdovanos visus žmones žiniomis, o jo vaikai geriau nei bet kas anksčiau pažins žemę ir dangų, jo kūnas bus tobulas, jo dvasia apims viską ir užvaldys.

35.

…. nes Moteris ateis karaliauti aukščiausiu laipsniu; Ji nulems ateities įvykių eigą ir nurodys žmogui savo filosofiją. Ji bus šio tūkstantmečio motina, sekančio po mūsų tūkstantmečio. Po šėtono amžiaus, ji spinduliuos meilų motinos švelnumą. Po barbarizmo eros ji įkūnys grožį. Po šio tūkstantmečio einantis tūkstantmetis virs apšvietimo amžiumi: Žmonės mylės vienas kitą, dalinsis viskuo, svajos ir svajonės išsipildys…

36.

Grimasos. Slaptai.lt nuotr.

Kai  pasibaigs, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, žmogus gims antrą kartą: Dvasia užvaldys visą žmonių bandą , ir kiekvienas taps visų broliu – ir tada barbariškumo laikas baigsis. Tai bus naujo tikėjimo gyvenimo metas, po juodų dienų to tūkstantmečio pradžioje, atėjusio po dabartinio tūkstantmečio, prasidės laimingos dienos, žmogus vėl eis jo vertu keliu. Žemė vėl pažins tvarką.

37.

Kai  pasibaigs, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, keliai nuo žemės ir dangaus krašto ves į kitus, miškai užaugs ir taps miškais, dykumos praturtės švarumą atgavusiu vandeniu. Žemė taps sodu, žmogus pagerbs viską, kas gyva, pradės valyti viską, ką pats sugadino, laikys Žemę savo tėvyne ir išmintingai galvos apie ateinančią dieną.

38.

Kai  pasibaigs, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, kiekvienas gyvens vienybėje su kitais, žinos viską apie pasaulį ir kūną, išsigydys ligas, dar iki joms pasirodant, ir kiekvienas taps gydytoju sau ir visiems kitiems. Jis supras, kad reikia pagalbos, kad visi galėtų eiti kartu, po tam laiko, kai buvo izoliacija ir šykštumas, jis atvers vargšams ir širdį, ir kišenę. Save jis suvoks kaip tvarkos sergėtoją visiems žmonėms, Ir štai tada ateis kitas laikas.

39.

Kai  pasibaigs, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, žmogus išmoks duoti ir dalytis, karčios vienatvės dienos bus pamirštos. ir jis vėl patikės Dvasia, o buvęs barbariškumas bus visų niekinamas. Bet visa tai įvyks po karų ir gaisrų, visa tai kils iš apanglėjusių Babilono bokštų griaučių, O geležinio kumščio vis dėlto prireiks, kad iš chaoso kiltų tvarka, ir Žmogus butų nukreiptas teisingu keliu. Žmogus supras, kad visi padarai yra šviesos nešėjai, ir visus kūrinius reikia gerbti. Žmogus nugyvens ne vieną gyvenimą ir supras, kad šviesa niekada neužgęsta…

40.

Kai  pasibaigs, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, žmogus žinos, kad jis yra Šviesos nešėjas ir kiekviena būtybė laukia jo pagarbos. Žmogus statys miestus danguje, žemėje ir jūroje. Jo atmintyje išliks tai, kas jam nutiko kažkada, ir jis žinos, kas jam nutiks toliau. Jis nebijos savo mirties – jo gyvenimas bus keletas gyvenimų, ir jis žinos, kad šviesa niekada neužges.

Parengė Kęstutis SKREBYS

2022.07.29; 18:00

Prezidentas Gitanas Nausėda – diskusijoje „Lietuvių kova dėl valstybės ir istorinės tiesos: Molotovo–Ribbentropo paktas 1939–1989–2020“. Prezidentūros nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda, antradienį atidarydamas Prezidentūros kartu su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutu surengtą diskusiją „Lietuvių kova dėl valstybės ir istorinės tiesos: Molotovo–Ribbentropo paktas 1939–1989–2020“, pabrėžė, kad Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos slaptieji susitarimai ilgus dešimtmečius lėmė daugelį Lietuvos žmonių užklupusių nelaimių – okupacijas, masines žudynes, trėmimus, turto nusavinimą, represijas, teisių ir laisvių suvaržymus.     
                
„Ne vieną dešimtmetį Molotovo–Ribbentropo pakto pasekmės mus lydėjo kaip slogus sapnas. Tačiau gėdingi dviejų totalitarinių režimų susitarimai taip pat žadino nenugalimą pasipriešinimo jėgą“, – teigė šalies vadovas, atskirai pasveikinęs Prezidentūroje surengtos diskusijos dalyvius – Nepriklausomybės Akto signatarus prof. Vytautą Landsbergį, Zitą Šličytę, Egidijų Bičkauską ir Emanuelį Zingerį.
 
Pasak prezidento, daugelio lietuvių išeivijos atstovų ir Lietuvoje veikusių disidentų pastangomis ilgus dešimtmečius puoselėta istorinė atmintis, kurioje tvirtai įsirėžė tiesa apie Molotovo–Ribbentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus, padėjo išgriauti tautų kalėjimo, kuriuo buvo tapusi Sovietų Sąjunga, sienas.
 
„Prie Adomo Mickevičiaus paminklo, Vingio parke ir gyvoje Baltijos kelio grandinėje – visur lietuviai kartojo, kad melas turi būti išsklaidytas, kad neteisybė turi liautis, kad nusipelnome būti laisvi. Ši tolima svajonė galiausiai buvo paversta realybe“, – sakė šalies vadovas, pavadinęs 1989 m. gruodžio 24 d. Sovietų Sąjungos Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimą „Dėl Tarybų Sąjungos ir Vokietijos 1939 metų nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo“ viena didžiausių diplomatinių pergalių, kuri paklojo pamatus nepriklausomybės atkūrimui.
 
Prezidentas pabrėžė, kad aukščiausių Sovietų Sąjungos institucijų sprendimas pripažinti slaptųjų susitarimų egzistavimą ir juos pasmerkti leido tikėtis, kad ir nepriklausoma Rusija bus pajėgi pripažinti savo klaidas, iš jų mokytis ir santykius su kaimynais grįsti tautų apsisprendimo ir abipusės pagarbos principais.
Molotovo – Ribentropo paktas
 
„Deja, šiandien tenka pripažinti, kad nauja politinė kultūra taip ir neįsišaknijo mūsų didžiosios kaimynės dirvoje. Rusijoje valdžią ir vėl paėmė autoritarinės, revanšistinės jėgos, kurioms nusikalstami Stalino ir Hitlerio susitarimai nekelia pasibjaurėjimo. Slaptuosius protokolus, kurie kartą jau buvo didžiulėmis pastangomis ištraukti į dienos šviesą, vėl bandoma pridengti tankiu melo ir dezinformacijos šydu“, – sakė šalies vadovas.
 
Prezidentas priminė, kad įtemptoje geopolitinėje padėtyje Lietuva gali kliautis savo sąjungininkais. Tai liudija po savaitės, gruodžio 22 d., Valstybės pažinimo centre atidaroma istorinei atminčiai ir kovai už valstybingumą skirta virtuali paroda. Joje, be kitų istorinių dokumentų ir archyvinių nuotraukų, bus eksponuojamos Molotovo–Ribbentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų faksimilės, kurias prezidento prašymu Lietuvai sutiko perduoti Vokietijos kanclerė Angela Merkel.
 
„Man tai yra liudijimas ne vien apie šiltus dvišalius santykius, bet ir apie bendrą interesą stabdyti istorinio revizionizmo pakilimą“, – sakė šalies vadovas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.12.16; 05:30

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Pasigrožėkite dar vieno Rusijos nacisto, Vokietijos nacistų bendraminčio, veidu. Tai – Rusijos Dūmos deputatas Aleksiejus Žuravliovas.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jis pateikė Valstybės Dūmai įstatymo projektą, pagal kurį SSSR Liaudies deputatų suvažiavime priimtas nutarimas Molotovo Ribbentropo slaptuosius protokolus laikyti niekiniais (vienas iš svarbiausių to nutarimo iniciatorių, jei ne svarbiausias – Vytautas Landsbergis) Rusijos Federacijoje negalioja. Neva šie protokolai buvo neišvengiami SSSR saugumui užtikrinti.

https://www.znak.com/2020-05-27/v_gosdumu_vnesen_zakon_ob_otmene_dokumenta_osudivshego_pakt_molotova_ribbentropa_v_sssr

Nacistui užkliuvo ir tai, kad Suvažiavimo nutarimas sukūrė Pabaltijo respublikų išstojimo iš SSSR legitymumo iliuziją, neva jos pateko į SSSR ne savo valia.

Pavarčiau rusiškus portalus ir įsitikinau, kad įstatymo projektą remiančių pakanka. Toks įspūdis, kad iniciatyvos imtasi ne be Vladimiro Putino žinios.

Nežinau, kaip turėtų sureaguoti Baltijos valstybės, o gal ir ES, NATO, jei projektas taptų įstatymu. Bet, mano manymu, sureaguoti reikėtų, ir, galbūt, dar iki jo svarstymo. Projektas jau oficialiai užregistruotas Dūmos projektų rejestre.

Štai, man berašant šį straipsnį Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius jau sureagavo.

https://www.lrt.lt/naujienos/pasaulyje/6/1184410/linkevicius-rusijos-dumos-iniciatyva-del-molotovo-ribentropo-pakto-vadina-istorijos-klastojimu

L. Linkevičius sako šį klausimą aptaręs antradienį vykusiame Baltijos valstybių ir Lenkijos diplomatijos vadovų susitikime.

„Tai yra vienas iš daugelio, labai gaila, bet, matyt, ne paskutinis pavyzdys, bandymas falsifikuoti istoriją. Nuolat matome tuos pavyzdžius, tai – ir Dūmoje užregistruotas atitinkamas projektas“, – BNS sakė ministras.

Aleksejus Žuravliovas, Rusijos Dūmos deputatas

Anot L. Linkevičiaus, su Latvijos, Estijos ir Lenkijos kolegomis sutarta „atidžiai stebėti situaciją“ dėl bandymų iškraipyti istorinius faktus. Tam dėmesio buvo skirta ir beveik prieš mėnesį Estijos pirmininkautame Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos susitikime.

Molotovo – Ribentropo paktas

„Jei tas tęsinys bus, mes kategoriškai ryžtingai reaguosime koordinuodami veiksmus, kaip tai darėme ir iki šiol“, – kalbėjo ministras.

Drįstu abejoti ministro vertinimu, kad tai – istorijos klastojimas. Istoriją klastoja arba neklastoja istorikai. 

O čia mes turime reikalą su tebegaliojančio teisės akto, turinčio tarptautinę reikšmę ir šiandien, perrašymu, atpalaiduojančiu agresorių nuo agresyvių veiksmų prieš savo kaimynus ateityje atsakomybės bent jau savo šalies viduje.

Įstatymo projektas Maskvoje, kaip sakiau, jau oficialiai užregistruotas. Jei įstatymas bus priimtas, priversti atšaukti jį bus žymiai sunkiau.

2020.06.03; 06:00 

Leonas Jurša

Viskas buvo baigta 1946 m. spalio 16 d. 2 val. 45 min. Dešimt pakartųjų ir prieš kelias valandas nusinuodijusį Geringą paguldė į karstus, įdėjo kiekvienam nuo kaklo nuimtą kartuvių kilpą ir išgalvotais vardais išvežė į krematoriumą.

Kitą vidurnaktį vienoje dėžėje sumaišytus karo nusikaltėlių pelenus nuo tilto išbėrė į upės tėkmę…

Tarptautinis karo tribunolas, trukęs nuo 1945 m. lapkričio 20 d. iki 1946 m. spalio 1 d. Niurnberge, baigėsi, bet liko tai, kas vadinama griaučiais spintoje.

Neseniai rusiškas leidinys „Literaturnaja gazeta“ išspausdino straipsnį, skirtą Tribunolo pabaigos 70-osioms metinėms. Jame rašoma, kad tai buvo ne tik garsiausias XX amžiaus teismo procesas, bet ir paslaptingiausias, nes iki šiol „paskelbta mažiau kaip pusė su juo susijusių dokumentų, saugomų Rusijos archyvuose“.

Niurnbergo spintose likę „griaučiai“ primena apie save ir praėjus septyniems dešimtmečiams.

1946 metai. Paslaptinga SSRS kaltintojo mirtis

Vokietijai kapituliavus, Leipcigas atsidūrė SSRS okupacijos zonoje. Miesto rytinėje dalyje plytinčiose senose kapinėse (Ostfriedhof) palaidota daug Antrojo pasaulinio karo aukų – vokiečių, lenkų, italų; dalį kapinių užima sovietinis 1946-1948 metų memorialas. Be dviejų broliškų kapaviečių, čia esama kelių šimtų pavienių kapų su vienodomis stelomis, kur palaidoti rusų karo belaisviai, Raudonosios armijos kareiviai ir karininkai, žuvę mūšyje ar mirę pokarinės okupacijos metais. Ant 32 antkapių parašyta „Nežinomas kareivis“. Kituose iškaltos pavardės, tarp jų ir Nikolajaus Zorios: pažaliavusi standartinė betono stela su žvaigžde liudija, kad jis mirė  1946 m. gegužės 27 d.

Niurnbergo teismo salėje.
Niurnbergo teismo salėje.

Nikolajus Zoria palaidotas kaip eilinis, ir tik nedaugelis žino: prieš mirtį jis buvo SSRS prokuroro patarėjas, trečios klasės valstybės justicijos patarėjas, generolas majoras; 1945 metų pabaigoje jį paskyrė SSRS vyriausiojo kaltintojo Tarptautiniame karo tribunole Romano Rudenkos padėjėju.

Kai ką daugiau galima sužinoti iš Rusijos generalinės prokuratūros internetinėje svetainės skyriuje „Niurnbergo procesas“ esančios Nikolajaus Zorios biografijos. Gimė 1907 metais, vaikystėje išmoko prancūzų kalbą, skambino fortepijonu, tapė. Trylikos metų liko našlaičiu, valkatavo, bet sovietų valdžia neleido jam, kaip ir šimtams tūkstančių tokių pat nelaimingų vaikų, prapulti. Gyveno vaikų namuose, 1927 metais baigė Maskvos universitetą ir nuo to laiko visiems laikams susiejo savo likimą su prokuratūros organais. Karo metais – armijos prokuroras. 1944-1945 metais – SSRS vyriausybės patarėjas prie Lenkijos nacionalinio išlaisvinimo komiteto. Aktyviai dalyvavo didžiausių fašistinės Vokietijos karo nusikaltėlių teismo procese. Apdovanotas Raudonosios vėliavos ir Raudonosios žvaigždės ordinais. 1946 m. gegužės 22 d. netikėtai (скоропостижно) mirė.

Netikėtai mirusio sovietinio prokuroro sūnus Jurijus Zoria, Karo diplomatijos akademijos dėstytojas, pusę amžiaus aiškinosi nė keturiasdešimt nesukakusio tėvo mirties aplinkybes, bet nieko tikra taip ir nesužinojo iki pat savo mirties 1998 metais.

Jurijus gerai prisiminė 1946 metų pavasarį. Tada jam buvo 17 metų. Gegužės 21-osios vakare tėvas paskambino iš Niurnbergo ir pakvietė atvažiuoti pas jį pasibaigus mokykliniams egzaminams. Apie tėvo mirtį iš pradžių jiems nepranešė. Tik vėliau atidavė lagaminėlį su generolo asmeniniais daiktais ir pasakė, kad nusižudė.

Kai kas Jurijui paaiškėjo iš jam skirto sovietų okupacijos metu Leipcige tarnavusio karinio prokuroro laiško. Jo tėvo palaikus atgabeno į Leipcigą, kur perkėlė į cinko karstą kelionei į Maskvą. Bet skrydį atidėjo dėl netinkamų oro sąlygų, o po kelių valandų iš Stalino sekretoriato atėjo naujas nurodymas: palaidoti vietoje. Po vienerių metų palaikus atkasė ir sudegino…

Iš kitų šaltinių Jurijus sužinojo, kad iš kambario, kur tėvą rado negyvą, karinės kontržvalgybos (SMERŠ) karininkai paėmė pistoletą „Valter“, kišenėje rastą raštelį, taip pat visus ant stalo gulėjusius dokumentus, viską supakavo ir pasiuntė į Maskvą. Suprantama, daug ką atskleisti galėjo raštelis, bet jis esą dingo pakeliui į laboratoriją… 

1987 metais sovietinės karinės prokuratūros darbuotojas Jurijui Zoriai slapčiomis perdavė tėvo nuotrauką: lovoje gulintis tamsiaplaukis vyriškis tarsi šypsosi per miegus, šalia padėtas pistoletas, ant pagalvės dešinėje – juoda dėmė. 1988 metais SSRS vyriausioji karinė prokuratūra patikrino prokuroro Zorios mirties tyrimo medžiagą, nustatė kai ką buvus suklastota, bet galiausiai pareiškė neturinti dokumentų, kurie leistų objektyviai spręsti apie jo mirties aplinkybes. Jurijaus Zorios žodžiais, šio tikrinimo metu pradingo visi SMERŠ atsiųstame pakete buvę ir iš šeimos paimti tėvo laiškai bei užrašai… 

2008-aisiais tuometis Rusijos Federacijos generalinio prokuroro pavaduotojas Aleksandras Zviagincevas, kelių knygų apie Niurnbergo tribunolą autorius, vyriausybiniam laikraščiui „Rosijskaja gazeta“ sakė, kad Nikolajaus Zorios sūnus buvo kreipęsis į jį su abejonėmis dėl tėvo mirties aplinkybių tyrimo išvadų. Prokuroras pripažino gyvuojant kelias jo mirties versijas, bet oficialioji versija – neatsargus elgesys su ginklu. Ir jos iki šiol niekas įtikinamai nepaneigė (anot Zviagincevo, tragedija įvyko gegužės 22 d.).

Šių dienų negausiuose raštuose apie tai atrandame tik vieną autorių, teigiantį, jog pirmieji Niurnberge žuvusio prokuroro lavoną apžiūrėjo amerikiečių pareigūnai ir nustatė, kad Zoria buvo nužudytas miegantis, šūviu į smilkinį.

Mirusįjį išbraukė iš istorijos analų

Rusijos generalinio prokuroro pavaduotojas Zviagincevas pavadino Zorią išprususiu teisininku ir puikiu oratoriumi. Tačiau iki 9 dešimtmečio vidurio, iki naujam Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovui Michailui Gorbačiovui paskelbiant glasnost (viešumo) politiką, apie jį buvo visiškai nekalbama – nei gerai, nei blogai. Jurijus Zoria tikino neradęs savo tėvo pavardės nei sovietiniuose veikaluose, skirtuose Niurnbergo procesui, nei to proceso stenogramose (Tarptautinio karo tribunolo sekretoriatas 1946-1947 parengė posėdžių stenogramas ir dokumentus publikavimui keturiomis kalbomis, 40 su viršum tomų, ir jie buvo tuoj pat pradėti leisti  visomis kalbomis, išskyrus rusų; sovietai tik vėliau išleido du tomus, o 1957-1961 – septynis).

Tiesą sakant, ir glasnost epochoje vienur kitur tešmėkštelėjo Niurnberge keistomis aplinkybėmis žuvusio sovietinio prokuroro pavardė, o mirties aplinkybės ir toliau liko tirštoje migloje; iki šiol dienos šviesos neišvydo nė koks dokumentas, galintis bent kiek praskleisti šios paslapties šydą, žinoma ne ką daugiau, negu prieš kelis dešimtmečius, ir tos žinios tebelieka lygiai kaip tada prieštaringos.

1965 metais sovietai išleido Tarptautiniame karo tribunole dalyvavusios sovietų delegacijos sekretoriato vadovo Arkadijaus Poltorako knygą „Niurnbergo epilogas“ (Нюрнбергский эпилог); 1969 metais ji buvo išleista antrą kartą – ir vėl masiniu 200 tūkstančių egzempliorių tiražu (ir dabar ją siūloma pirkti internetiniuose knygynuose, esama elektroninio varianto). Knygoje randame aprašyta epizodą, kuris autoriui gerai įsiminė (kalbama apie 1946 m. vasario 11 d. rytinį posėdį). Taigi – SSRS vyriausiasis kaltintojas Rudenka iš karto sutinka su gynėjų reikalavimu apklausti generolą feldmaršalą Fridrichą Paulių ir tuo momentu tik žinojusieji paslaptį supranta, ką reiškia kažin kas sardoniška jo žvilgsnyje. Tribunolo pirmininkui Lorensui paklausus, kiek laiko prireiks liudytojui pristatyti į teismą, Rudenka ramiai ir netgi kažkaip abejingai atsakė: Aš manau, Jūsų didenybe, penkių minučių, ne daugiau (tarp kitko, kitas šį epizodą aprašęs autorius nurodo dešimt minučių). 

Niurnbergo teismo proceso metu.
Niurnbergo teismo proceso metu.

Toks atsakymas teisiamuosius, jų gynėjus, žurnalistus – visus pribloškė, autoriaus žodžiais, nelyginant  bombos sprogimas, ir su tuo galima sutikti, nes rusų nelaisvėn pakliuvusį feldmaršalą daugelis laikė mirusiu. Jie, suprantama, negalėjo žinoti, jog sovietai jau prieš kiek laiko Paulių  atskraidino į Berlyną, po to apgyvendino netoli amerikiečių zonos, kur jį tris kartus aplankė Rudenka, o teismo posėdžio išvakarėse su svetimais dokumentais atgabeno į Niurnbergą.

Savo akimis viską matęs ir su daugeliu proceso dalyvių bendravęs Poltorakas apie šį savotiškai dramatišką epizodą parašė sklandžiai, bet – melą. Vasario 11-osios posėdyje kalbėjo ne SSRS vyriausiasis kaltintojas, nutaisęs niekinamą veido išraišką, o jo padėjėjas – Nikolajus Zoria. Jis pateikė teismui Pauliaus pareiškimą, parašytą karo belaisvių stovykloje, ir jis pasakė, kad pareiškimas gali būti patikrintas ne vėliau kaip iki vakaro, kada Fridrichas Paulius bus pristatytas į teismo posėdžių salę.

Beje, rasime autorių, iki šiol pasakojančių, jog šitaip mikliai nacių advokatus sumovė Rudenka. Kita vertus, netiesa yra ir iki šiol pasitaikantis tvirtinimas, jog Niurnbergo salėje kaip iš dangaus nukritusį vokiečių feldmaršalą labai sumaniai apklausė Zoria, apie ką kitą dieną plačiai parašė laikraščiai. Iš tikrųjų Paulių kvotė ir Sovietų Sąjungos atstovams naudingų atsakymų iš jo sulaukė Rudenka (dabar jau ne paslaptis, kad tie atsakymai buvo aptarti jų ligtolinių susitikimų metu, feldmaršalui buvo pažadėta leisti pasimatyti su šeima ir kita).

Ką norėjo nuslėpti Stalinas

SSRS delegacijos nariai Tarptautiniame karo tribunole pažiūrėti laikėsi oriai ir drąsiai – juk atstovavo nugalėtojams. O kaip jautėsi iš tikrųjų, parodo kad ir toks epizodas. Viena 23-metė rusų vertėja, skubėdama į posėdžių salę, vos nesuklupo ir ją pagavo į savo glėbį… Hermanas Geringas – svarbiausias teisiamasis. Tai matę prancūzų žurnalistai juokavo, jog ji taptų labai turtinga, jeigu pasakotų buvusi paskutinė Reicho maršalo apkabinta mergina. Bet kai didžiausias nusikaltėlis prieš pat egzekuciją nusinuodijo ir imta aiškintis, kas galėjo jam perduoti ampulę su kalio cianidu, rusaitė ne juokais persigando: o jeigu saviškiams sekti pristatyti sovietiniai kontržvalgybininkai sužinos ją buvus Geringo glėbyje?

Teisiamųjų suole Geringas gūžėsi nuo žudomų SSRS vyriausiojo kaltintojo Romano Rudenkos klausimų, bet pats rūstusis prokuroras drebėjo prieš sovietinio diktatoriaus Stalino patikėtinį Niurnberge Andrejų Vyšinskį, tuo metu užsienio reikalų ministro Viačelavo Molotovo pavaduotoją, o didžiojo teroro metais (1937-1938) – SSRS prokurorą ir negailestingą liaudies priešų kaltintoją.

Likus dviem mėnesiams iki proceso pradžios Kremliaus vadovybė sudarė specialią komisiją Sovietų Sąjungos atstovų veiklai Niurnbergo procese vadovauti. Komisijoje dalyvavo prokuratūros, aukščiausiojo teismo, valstybės saugumo komisariato, teisingumo komisariato, karinės kontržvalgybos valdybos (SMERŠ) vadovai. Kiek vėliau pačiame Niurnberge buvo suburta dar viena „Vyšinskio komisija“, irgi be menkiausių priešgyniavimų klausiusi Kremliaus emisaro.

 SSRS delegacijos nariams kontroliuoti Kremlius atsiuntė SMERŠ brigadą, veikė čia ir sovietiniai saugumiečiai – čekistai. SMERŠ agentai dar procesui neprasidėjus apkaltino sovietinius kvotėjus nepakankamai atsikertant į apklausiamų nacių antisovietinius išpuolius. Nors netrukus išaiškėjo šį esant kaltinimą gerokai perdėtą, kontržvalgyba ir toliau sekė kiekvieną SSRS atstovų žingsnį ir žodį. Ir ne vien jų. Į Maskvą buvo pranešta, ką anglams pasakė vokiečių admirolas Erichas Rederis ir kas buvo įrašyta į garso juostelę –  kad rusai siekę jį užverbuoti ir kad vertę duoti jiems reikiamus parodymus.

Dar prieš prasidedant Tribunolui, Vyšinskis apskundė Kremliui Rudenką, esą šio rengiama įžanginė kalba esanti nepakankamai griežta ir reikia laiko jai papildyti. Maskva netgi pagrasino sąjungininkams iš viso nedalyvausianti procese, jeigu jo pradžia nebus nukelta kelioms savaitėms; į Niurnbergą buvo pranešta Rudenką susirgus, nors tai buvo netiesa.  Sąjungininkai nesutiko, ir procesas prasidėjo nedalyvaujant SSRS vyriausiajam kaltintojui.

Po daugelio metų buvęs sovietinės karinės administracijos Vokietijoje vyriausiojo vado Georgijaus Žukovo politinis patarėjas papasakos, kad pats Molotovas buvo jam paliepęs patikrinti, ar tikrai sovietų prokurorai Niurnberge laikosi minkštakūnės taikstymosi linijos (tokiais žodžiais jų poziciją apibūdino vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija savo pranešime Stalinui). Kadangi tikrintojui nebuvo nurodyti konkretūs prisitaikėliai, prokurorai atsipirko gerokai panerimavę. Ko siekė Kremlius Niurnberge, rodo dar vienas epizodas:  viename iš daugelio banketų Vyšinskis pasakė, kad visų teisiamųjų laukia vienas kelias: iš teismo rūmų tiesiai į kapą. Toks tostas sutrikdė Džeksoną ir kitus amerikiečius, nes visi buvo susitarę viešumoje nekalbėti apie būsimą nuosprendį.

(Kremlius seniausiai visus arba beveik teisiamuosius buvo pasmerkęs mirties bausmei, todėl 1946-ųjų metų rugsėjo viduryje, Tribunolui apsisprendus dėl nuosprendžių, siuntė Nikitčenkai kuo griežčiausius nurodymus reikalauti mirties bausmės ir tiems, kuriuos ketinta bausti laisvės atėmimu ar išteisinti. Stalinas buvo ypač nepatenkintas Jalmaro Šachto išteisinimu – Nikitčenka buvo verčiamas tiesiog ultimatyviai reikalauti buvusio Vokietijos ekonomikos ministro visiško apkaltinimo ir mirties bausmės jam skyrimo. Rugsėjo 17 d. direktyvoje Nikitčenkai buvo nurodyta įtikinėti ir traukti į savo pusę svyruojančius Tribunolo narius, o pirmininkui Džefriui Lorensui sistemingai aiškinti, kad jis turi palaikyti SSRS atstovus, nes sovietiniai žmonės, kaip ir kitos tautos, nesupras teisėjų minkštaširdiškumo. Jeigu su mūsų pasiūlymais nebus sutinkama, – mokė Kremlius, – reikia leisti  aiškiai suprasti, kad tokio nuosprendžio mes nepasirašysime ir visa atsakomybė teks partneriams0.

1945 metų lapkričio pabaigoje Vyšinskis sukvietė sovietų delegacijos pasitarimą, kuriame įpareigojo Rudenką susitarti su Vakarų valstybių kaltintojais, kad proceso metu jie imtųsi tuoj pat gniaužti teisiamųjų ar jų gynėjų mėginimus kritikuoti SSRS ar jos sąjungininkių veiksmus prieškariu ar karo metais. Taip pat nurodė, apie ką konkrečiai priešininkams neleistina kalbėti („pirmas nepageidaujamų klausimų sąrašas“). Be to, Rudenkai ir Tribunolo nariui Jona Nikitčenkai buvo paliepta iš anksto tikrinti kitų delegacijų teikiamus teismui dokumentus ir dėl kiekvieno dokumento daryti išvadą apie jų priimtinumą ar nepriimtinumą SSRS interesų požiūriu. Jeigu kas ne taip –  neleisti perduoti teismui ir skelbti nepageidaujamus dokumentus.

„Pirmas nepageidaujamų klausimų sąrašas“ nepasiekė kitų delegacijų, bet jį pravartu prisiminti kaip akivaizdų įrodymą Kremliaus valdovus supratus, kokią gausybę nusikaltimų  padarė jie patys. Iškalbingas Jaltos konferencijos, kur „didžiosios trijulės“ lyderiai, be kitų dalykų, svarstė, kaip bausti nacistinius nusikaltėlius, epizodas: Kai JAV prezidentas Ruzveltas mostelėjo į Beriją: Kas tas žmogus su pensne? Stalinas rimtai atsakė: A, tai mūsų Himleris (jeigu Hitlerio nusikaltimų bendrininkas Genrichas Himleris nebūtų nusižudęs, tai Niurnberge jį būtų patį pirmą pakorę).

Jaltos konferencija. Didžiosios Britanijos, JAV ir SSRS vadovai: Vinstonas Čerčilis, Franklinas Ruzveltas ir Josifas Stalinas.
Jaltos konferencija. Didžiosios Britanijos, JAV ir SSRS vadovai: Vinstonas Čerčilis, Franklinas Ruzveltas ir Josifas Stalinas.

Štai ką norėjo nuslėpti nuo pasaulio visuomenės akių Stalinas: požiūris į Versalio taiką; 1939 metų sovietų-vokiečių nepuolimo sutartis ir visi su ja susiję klausimai;  SSRS vyriausybės vadovo ir užsienio reikalų ministro Molotovo lankymasis Berlyne ir Vokietijos užsienio reikalų ministro Ribentropo lankymasis Maskvoje; SSRS visuomeninė-politinė santvarka; sovietinės Baltijos respublikos; SSRS-Vokietijos susitarimas dėl apsikeitimo vokiečiais – Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojais su Vokietija; Sovietų Sąjungos užsienio politika, tariamos teritorinės SSRS pretenzijos; Balkanai; sovietų-lenkų santykiai (Vakarų Ukraina ir Vakarų Baltarusija).

Iki 1946 metų kovo mėnesio šio sąrašo nė nereikėjo, nes visą tą laiką kalbėjo kaltintojai. Kovo 8 d. JAV vyriausiasis kaltintojas Robertas Džeksonas kreipėsi į SSRS vyriausiąjį kaltintoją laišku, kuriame perspėjo turintis pagrindo manyti, jog  gynyba rengiasi užsipulti sovietinę užsienio politiką, ketindama parodyti Sovietų Sąjungą kaip valstybę, pradėjusią grobikiškus karus su Suomija, Lenkija, Balkanų ir Baltijos šalimis. (Pats Džeksonas sakėsi palaikantis kaltinimą dėl Vokietijos agresijos prieš SSRS, kartu ir Baltijos valstybes, bet tai anaiptol nesąs šių šalių aneksijos pripažinimas).

Rudenka atsakomajame laiške pateikė naują neleistinų kelti klausimų sąrašą: 1.Klausimai, susiję su visuomenine-politine SSRS santvarka. 2.Sovietų Sąjungos užsienio politika: а) 1939 metų sovietų-vokiečių nepuolimo sutartis ir su juos susiję klausimai (prekybos sutartis, sienų nustatymas, derybos ir t.t.; b) Ribentropo lankymasis Maskvoje ir derybos Berlyne 1940 metų lapkrityje; c) Balkanų klausimas; d) sovietų-lenkų santykiai. 3.Sovietinės Baltijos šalys.

Užtektinai turėjo savųjų griaučių ir amerikiečiai su britais (mažiau prancūzai). Todėl ir ragino susitarti (daugelis rusų autorių pabrėžia – ne Sovietų Sąjunga pirma tai pasiūlė!), kurie istoriniai epizodai Tribunole nesvarstytini. Kaip parodė proceso eiga, visų keturių valstybių nugalėtojų atstovai vengė statyti partnerius į keblią padėtį.

Slaptieji protokolai iš advokato portfelio

Knygoje „Niurnbergo epilogas” aprašomas dar vienas epizodas: teisiamųjų Rudolfo Heso ir Hanso Franko advokatas Alfredas Zaidlis eina į tribūną ir pristato dar vieną klastotę, siekdamas sukompromituoti sovietinę užsienio politiką. Jo klausia, iš kur paėmė. Ir Zaidlis, įžūliai žvelgdamas į akis amerikiečių teisėjui Bidlui, atsako: „Iš amerikiečių delegacijos“. Jį ne itin trikdo, kad paskubomis sukurpta provokacija čia pat sužlugdoma. Anot autoriaus, Niurnbergo procese pasitaikė mėginimų apšmeižti Sovietų Sąjungą, bet jie nepavyko, nes  sovietų pusės kaltinimai nacistinei klikai buvo pagrįsti teisiškai nepriekaištingais įrodymais ir rėmėsi aukštu Sovietų valstybės užsienio politikos moraliniu autoritetu.

Viską Niurnberge matęs ir girdėjęs Poltorakas neišdrįso net prasižioti, kad toji klastotė buvo SSRS-Vokietijos nepuolimo sutarties slaptojo protokolo fotografinė kopija. Epizodas atsitiko 1946 m. gegužės 21 d. popietiniame posėdyje. Iš tikrųjų – teisėjai vėl atmetė anksčiau nepriimtą kopiją, nes advokatas ir dabar nepateikė patikinimo dokumentą esant tikrą (tikino gavęs iš nepristačiusio Amerikos kariškio). Šis epizodas nebuvo įtrauktas į teismo posėdžio stenogramą, bet tai pernelyg nenuliūdino veiklaus ir atkaklaus 35-erių advokato, nes svarbiausia jis buvo jau atlikęs ankstesniais kartais.

Kovo 15-ąją Zeidliui pavyko įteikti teismui kaip gynybos įrodymą buvusio Vokietijos užsienio reikalų ministerijos juridinės tarnybos vadovo Fridricho Hauso raštišką liudijimą apie 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. SSRS-Vokietijos sutarčių turinį; Hausas vyko kartu su užsienio reikalų ministru Joachimu fon Ribentropu į Maskvą ir dalyvavo pasirašant nepuolimo sutartį. Balandžio 1-osios posėdyje Zaidlis perskaitė iš prisiekusio Hauso žodžių surašytą nepuolimo sutarties slaptojo protokolo įvadinę dalį, o ją Vokietijos vardu sudaręs teisiamasis Ribentropas patvirtino šiuos parodymus. Vėliau buvęs užsienio reikalų ministras leidosi į plačius svarstymus apie pačią sutartį ir jos papildomą, slaptąjį, protokolą.

Tribunolo priimtame liudijime Hausas nurodė, kad nepuolimo sutarties slaptajame protokole kalbama apie abiejų pusių interesų sferų padalijimą Baltijos valstybėse ir demarkacijos linijos nustatymą Lenkijoje bei  klausimų dėl šios šalies ateities sureguliavimą abipusiu susitarimu. Jis taip pat nurodė, kad maždaug po mėnesio įvykusiose derybose dėl antros sovietų-vokiečių sutarties slaptasis protokolas buvo pakeistas ir Lietuva, išskyrus nedidelį iškyšulį, buvo išskirta iš Vokietijos interesų sferos, o Lenkijos teritorijoje demarkacijos linija perkelta toliau į rytus; 1940 metų pabaigoje ar 1941 metų pradžioje Vokietijos pusė po derybų atsisakė nuo šito lietuviško iškyšulio.

Kartu su Fridricho Hauso liudijimu Alredas Zaidlis mėgino įteikti Tribunolui ir slaptųjų protokolų kopijas, bet tai jam, kaip jau sakyta, nepavyko (tiesa, teismas leido advokatui apklausti jo iškviestą liudytoją Ernstą Veiczekerį ir buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorius patvirtino Hauso parodymus). Iš kur tos kopijos ėmėsi?

1944 metų pradžioje sąjungininkams pradėjus smarkiai bombarduoti Berlyną, Ribentropas įsakė padaryti  jo asmeninio biuro archyve saugomų svarbiausių diplomatinių dokumentų fotokopijas. Apie tolesnį jų likimą pasakojama skirtingai. Pasak vienų tyrėjų, kovo mėnesį bombardavimų metu dokumentų originalai žuvo liepsnose, o kopijos išliko. Pasak kitų, 1945-ųjų vasarą Ribentropui įsakius sunaikinti visus archyvus, jo pavaldinys Karlas fon Liošas dokumentus sudegino, o negatyvus su beveik 10 tūkst. dokumentų kopijų kažin kodėl sudėjo į dėžę ir Raudonajai armijai artėjant prie Berlyno išgabeno ją į Tiuringiją, kur užkasė vienos pilies parke. Pasak vienų, fon Liošas pats atidavė dėžę anglams, kurie perdavė jas amerikiečiams. Pasak kitų, vokietis išdavė, kur yra slėptuvė, jungtinei britų ir amerikiečių paieškų grupei. „Liošo kolekcijoje“ buvo ir sovietų-vokiečių 1939-1941 metų dokumentų kopijos.

Zaidlis gegužės 22-24 d. posėdžiuose, galima sakyti, siautėjo. Kaltino Sovietų Sąjungą bendra su Vokietija agresija prieš Lenkiją, reikalavo iškviesti liudytoju SSRS užsienio reikalų ministrą Molotovą… Rudenka atkakliam advokatui pažaboti pasitelkė sąjungininkų kaltintojus ir visi keturi pasirašė protestą Tribunolui dėl nuolaidžiavimo vokiečių advokatui.

Gegužės 23 d. ne pats svarbiausias amerikiečių laikraštis „The Saint Louis Post Dispatch” išspausdino slaptųjų protokolų tekstus. Bet didelio įspūdžio tai nepadarė, nes pirma pasaulis sužinojo apie slaptuosius protokolus iš minėtų ankstesnių Tribunolo posėdžių ataskaitų.

Kažkurią iš tų dienų (negausiuose raštuose datos, kaip matėme, skiriasi) žuvo SSRS vyriausiojo kaltintojo padėjėjas Nikolajus Zoria.

Palaidoti kaip šunį!

Ta pati „Literaturnaja gazeta“, tarusi paskutinį žodį rusų žiniasklaidoje Tarptautinio karo tribunolo 70-mečio proga, nurodė vieną dramatišką detalę – kitą dieną po Veiczekerio liudijimo sovietų prokurorą Nikolajų Zorią rado negyvą viešbučio kambaryje. Ir pateikė jo žūties oficialiąją versiją – neatsargus elgesys su šaunamuoju ginklu.

Minėtas Aleksandras Zviagincevas, ne taip seniai palikęs Rusijos generalinio prokuroro pavaduotojo kėdę, 2011 metais parašė romaną-kroniką „Amžiams amžiniesiems“ (Навекивечные). Šioje knygoje aprašoma daugelis iš kitų autorių ir jo paties ankstesnių kūrinių žinomų epizodų. Pagrindiniai veikėjai – sovietiniai čekistai. Stalinas didžiai užsirūstina sužinojęs, kad Maskvoje įsitaisęs šnipas pranešinėja vokiečiams apie sovietų planus Niurnberge, bet saugumiečiai galiausiai jį pagauna. O dėl Zorios žūties pagrindiniai veikėjai tik paaimanuoja. Girdi, dar prieš karą jis buvo patyręs psichologinį sukrėtimą ir nežinia, kas su jo psichika atsitiko Niurnberge. Jis buvo sąžiningas žmogus, netikėtai pakliuvęs į sudėtingą situaciją galėjo suvesti sąskaitas su gyvenimu…

Matyt, generalinio prokuroro pavaduotojui nelabai įtikima įtikinama atrodė ir jo paties visur skleidžiama oficialioji versija,  todėl jis skaitytojui patyliukais perša savižudybę. Apie sudėtingą situaciją – nieko.

2005 metais Maskvoje buvo išleista prieštaringai vertinamo anglų rašytojo Devino Irvingo knyga „Niurnbergas. Paskutinis mūšis“ (Нюрнберг. Последняя битва), kurioje pateikiamas sovietinės delegacijos vertėjos Olgos Svidovskajos liudijimas. Kai ji paklausiusi SMERŠ pulkininko Lichačiovo apie prokuroro Zorios žūtį, tas trumpai atsakęs: Jis papuolė į bėdą ir pernelyg persigando.

Vienas rusų istorikas aiškino (tiesa, tik istorijos kandidatas, bet per gana populiarią radijo stotį „Echo Mosky“), jog gegužės 23 d. Zorią skubiai iškvietė į Maskvą ir jis dėl to labai sunerimo. Juo labiau kad gegužės 23 d. Amerikos laikraščiai išspausdino slaptuosius protokolus. Ir šitą dieną jo neliko gyvo… Manau, jis tiesiog nusprendė suvesti sąskaitas su gyvenimu, manydamas, kad dėl jo kaltės taip skausmingai iškilo ši tema.

Istorijos kandidatas pasakė netiesą, kad pasaulis pirmą kartą sužinojo apie slaptuosius protokolus iš amerikiečių laikraščių. Jam net nekilo abejonė, ar Amerikos provincijoje leidžiamas „The Saint Louis Post Dispatch“ galėjo taip greitai pasiekti Vokietiją. Net jeigu jis buvo spausdinamas Niurnberge, čia visi jau žinojo apie slaptuosius dokumentus ir Stalinas labiausiai niršo prieš du mėnesius, kai sužinojo apie Hauso, o vėliau Ribentropo liudijimus; Veiczekeris juos tik patvirtino. Nebent Stalinui trūko kantrybė, kai Zaidlis pareikalavo iškviesti liudytoju Molotovą…

Kitose  versijose dėl to, kas įvyko sovietų prokuroro žūties išvakarėse, veikia tas pats advokatas Alfredas Zaidlis, nešinas portfeliu su bomba: slaptųjų protokolų kopijomis. Pirma jis ateina pas britų atstovą ir prašo šio atitinkamus įgaliojimus turinčio pareigūno paliudyti dokumentų tikrumą. Anglas siunčia advokatą pas Rudenką, bet šio sekretorius nukreipia jį pas Zorią. Advokatas sako (meluoja) portfelyje turįs britų atstovo patvirtintus slaptuosius protokolus. Zoria atsako kiek pagalvojęs: Manau, kad šis pokalbis neturi absoliučiai jokios prasmės. Tada Zaidlis susiranda daktarą Hausą…

Kita versija. Rudenka patiki savo padėjėjui Zoriai keblią užduotį: susitikti su advokatu Zaidliu ir įtikinti jį nekelti klausimo dėl sovietų-vokiečių sutarčių, juo labiau neminėti sovietinių vadovų, Stalino ir Molotovo. Vokietis kategoriškai atsisako bendrininkauti su sovietais. Apie Zorios nepasisekimą Vyšinskis tuoj praneša Stalinui, nurodydamas, kad kartu su Hitlerio buvo paminėta ir jo pavardė. Pasak liudininkų, Stalino įniršis buvęs baisus, o kai jam pranešė, kad generolas nusižudė, pratrūko: Palaidoti kaip šunį! Zorią pažemino į eilinius ir palaidojo slaptai.

SSRS vyriausiojo kaltintojo Romano Rudenkos asmeninis sargybinis Josifas Hofmanas, 2005 ir 2007 metais išleidęs prisiminimų knygą „Niurnbergas įspėja“ (Нюрнберг предостерегает). Jį vadino paskutiniu Niurnbergo liudininku (mirė 2015-ųjų pavasarį, sulaukęs 89-erių). Jis laikėsi oficialios versijos, bet turėjo savo nuomonę apie tai, kas įvyko prieš prokuroro mirtį: Zoria atrado 1939 metų pakto slaptąjį protokolą ir nepranešęs Rudenkai pasiuntė jį Stalinui.

Atrodo, mums jau žinomos knygos „Niurnbergo epilogas“ autorius, Arkadijus Poltorakas, pirmasis paskelbė, kad kviečiamas atvykti į Maskvą Zoria labai sunerimo, nes iš savo patirties žinojo, kaip veikia instancija (esama ir versijos, jog pats prokuroras prašė leidimo vykti į Maskvą pas Vyšinskį visiškai dėl kitos priežasties, bet apie tai – kitoje dalyje). Poltorako žodžiais remiasi ir ne vieną solidų veikalą apie Niurnbergo procesą parašiusi Rusijos mokslų akademijos Visuotinės istorijos instituto bendradarbė Natalija Lebedeva.

Anot Lebedevos, slaptieji protokolai iškilo viešumon dėl sovietų prokurorų kaltės. Kaip sakyta, jie buvo įpareigoti susipažinti su visais teismo priimtais dokumentais, o jų buvo tūkstančiai. Gali būti, Hauso parodymų neišvertė Rudenkai, nemokėjusiam vokiečių kalbos, arba juos praleido pro akis jo padėjėjas Zoria. Sovietų prokuroro klaida buvo ta, – teigia mokslininkė, –  kad jis leido priimti raštišką Hauso liudijimą kaip gynybos įrodymo dokumentą. Po to kiti liudytojai kreipdavosi į Hauso parodymus ir to jau negalima buvo uždrausti. Lebedeva neatmeta, kad Zorią galėjo ir nužudyti.

Jau minėtoji paskutinė mergina Geringo glėbyje – tai Tatjana Stupnikova, 1998 metais išleidusi autobiografinę prisiminimų apie Niurnbergo procesą knygą „Nieko, išskyrus tiesą“ (Ничего кроме правды), kuri sulaukė dar dviejų leidimų 2003 ir 2015 metais (po mirties). Liaudies priešų duktė rašo daug atviriau negu generalinio prokuroro pavaduotojas. Buvusi vertėja neslepia turėjusi nuolat saugotis savųjų bildukųtų, kurių tarnybinė pareiga buvo sekti sovietinės delegacijos narių mintis ir elgesį!

Stupnikovai netikėta prokuroro Zorios mirtis buvo vienas iš baisiausių sukrėtimų Niurnberge. Ar jis pats suvedė sąskaitas su gyvenimu, supratęs nesant kitos išeities, ar jį privertė pasitraukti iš gyvenimo, paliekant žmoną ir vaikus, ar tiesiog nušovė, bet prokurorą, jos žodžiais, pašalino – be triukšmo, neatkreipiant pasaulio visuomenės dėmesio ir nenutraukiant Tribunolo posėdžių, o SSRS pasiuntiniai Niurnberge turėjo suprasti, jog tokiuose reikaluose trauktis neleistina. Sovietiniam personalui įbauginti galbūt paskleidė ir gandą, kad Stalinas, sužinojęs apie prokuroro mirtį, drėbė: Palaidoti kaip šunį!

2016 m. rugsėjo 1 d. Rusijos Federacijos aukščiausiojo teismo apeliacinė kolegija pirmą kartą nagrinėjo skundą, kuriame apeliantas prašė panaikinti jam skirtą 200 tūkst. rublių (dabartiniu kursu – apie 2 900 eurų) baudą, Permės krašto teismo paskirtą pagal Baudžiamojo kodekso 354.1 straipsnį. Šis Rusijos prezidento Vladimiro Putino 2014 m. kovo 5 d. patvirtintas straipsnis vadinasi „Nacizmo reabilitavimas“. Jame numatyta atsakomybė už neigimą faktų, nustatytų Tarptautinio karo tribunolo pagrindiniams Ašies Europos šalių karo nusikaltėliams teisti ir nubausti nuosprendyje, pritarimas nusikaltimams, nustatytiems nurodytame nuosprendyje, taip pat skleidimas žinomai melagingų žinių apie SSRS veiksmus Antrojo pasaulinio karo metais.

(Bus tęsinys)

2016.10.16; 04:22

Artėjant 1939-ųjų metų rugpjūčio – rugsėjo istorinių įvykių metinėms, pravartu pažvelgti į Lietuvos likimą kitu kampu, o ne tik mums anksčiau istorijografijoje suformuotu rakursu. Žvelkime  Lietuvos žvilgsniu: ar iš tikrųjų Lietuvai buvo toks pragaištingas Molotovo-Ribbentropo rugpjūčio 23-osios paktas ir jo slaptasis protololas? Kiek Slaptasis protokolas buvo palankus Lietuvai, o kiek buvo piktas vokiečių aktas prieš Lietuvą, kaip jį iškraipė mūsų lenkofilai ir antinacinė užsienio propaganda, turėtume visa tai pasiaiškinti.

Objektyviai žiūrint protokolas nieko nepriimtino Lietuvai nenumatė, tik užtikrino Lietuvos saugumą nuo Rytų bolševikų pavojaus bei sudarė galimybes įgyvendinti lietuvių tautos lūkesčius dėl savo istorinės sostinės – Vilniaus su visomis etnografinėmis lietuviškomis Pietryčių Lietuvos žemėmis. Teisiškai šis paktas nevaržė Lietuvos Vyriausybės politikos, o buvo privalomas tik jį pasirašiusioms valstybėms. Manytina, kad šio pakto papildomas, rugsėjo 28-osios slaptasis protokolas Lietuvos likimui buvo žudančiai lemtingas. Stebėtina, kad dabarties istorikų straipsniuose jis beveik nutylimas.

Continue reading „Geopolitikos spąstuose, arba Neutralumo bejėgiškumas”

akcentai_333

Prieš 25 metus, 1987 m. rugpjūčio 23 d., Lietuvą sudrebino pirmasis viešas nesankcionuotas antisovietinis mitingas, smerkiantis Stalino–Hitlerio (Molotovo–Ribentropo) paktą, jo slaptuosius protokolus.

Kokio persekiojimo susilaukė mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo organizatoriai?

Minėtame Lietuvos laisvės lygos mitinge pirmą kartą viešai buvo sakoma tiesa apie šį gėdingą sandėrį ir jo padarinius Lietuvos valstybingumui, reikalauta pakto pasekmių likvidavimo.

Continue reading „Sovietai apie pirmo viešo mitingo organizatorius: juos per maža sušaudyti”