Geopolitikos spąstuose, arba Neutralumo bejėgiškumas


Print

Artėjant 1939-ųjų metų rugpjūčio – rugsėjo istorinių įvykių metinėms, pravartu pažvelgti į Lietuvos likimą kitu kampu, o ne tik mums anksčiau istorijografijoje suformuotu rakursu. Žvelkime  Lietuvos žvilgsniu: ar iš tikrųjų Lietuvai buvo toks pragaištingas Molotovo-Ribbentropo rugpjūčio 23-osios paktas ir jo slaptasis protololas? Kiek Slaptasis protokolas buvo palankus Lietuvai, o kiek buvo piktas vokiečių aktas prieš Lietuvą, kaip jį iškraipė mūsų lenkofilai ir antinacinė užsienio propaganda, turėtume visa tai pasiaiškinti.

Objektyviai žiūrint protokolas nieko nepriimtino Lietuvai nenumatė, tik užtikrino Lietuvos saugumą nuo Rytų bolševikų pavojaus bei sudarė galimybes įgyvendinti lietuvių tautos lūkesčius dėl savo istorinės sostinės – Vilniaus su visomis etnografinėmis lietuviškomis Pietryčių Lietuvos žemėmis. Teisiškai šis paktas nevaržė Lietuvos Vyriausybės politikos, o buvo privalomas tik jį pasirašiusioms valstybėms. Manytina, kad šio pakto papildomas, rugsėjo 28-osios slaptasis protokolas Lietuvos likimui buvo žudančiai lemtingas. Stebėtina, kad dabarties istorikų straipsniuose jis beveik nutylimas.

„Laisvas požiūris į praeitį įmanomas tik išlaisvėjusiose visuomenėse, todėl brandi istorinė kultūra ir pilietinė visuomenė žengia lygia greta“.[1] – rašo vokiečių istorikas Karl Schlogel.    

Čia pateiksiu citatas ir įžvalgas vadovaujantis tik laisvu požiūriu į praeitį ir nenuslepiant svarbių įvykių dabarties laisvėjančiai visuomenei. Manau, kad dėstomi samprotavimai pagal principą „kas būtų, jeigu būtų“ padeda į istoriją žiūrėti pagal poliparadigmą, o ne pagal vieną kažkieno suformuotą nuomonę bei toks nagrinėjimas padeda tautos atstovams ateityje nedaryti klaidų.

Žodžiu, aplinkui vykstant karui, vykdyti neutralumo politiką, kurią vykdė prezidentas Antanas Smetona yra absurdiška, reikia vykdyti vadinamą “real politik”. Juolab, kad Lietuvos didieji kaimynai nesiskaitė su šiuo neutralumu ir todėl jis netapo gelbėjimosi priemone, o buvo tik savęs ir tautos apgaulė. Tokia Lietuvos atsakingų asmenų anuomet vykdoma politika privedė prie didžiulių Lietuvos aukų, o procentinėje išraiškoje net didesnių žmogiškųjų netekčių negu šalių, kurios aktyviai dalyvavo kare. Ši politika užtraukė didžiulę negarbę valstybei, kai ji nepasipriešino okupacijai, o pasekmėmis naudojasi ir dabartiniai kaimynai savo propagandoje.

Grįžkime į tragiškų 1939-ųjų metų  priešaušrį. Jau 1935-1938 m. prezidentas Smetona pokalbiuose su ministru pirmininku Juozu Tūbeliu, o vėliau ir visuomenėje bei spaudoje buvo aptarinėjama, su kuria kaimyne, Lietuvai, netekus nepriklausomybės, susieti savo gyvenimą. Prezidentas aiškiai pasisakė, kad lietuvių tautai „geresnė išeitis būtų atsidurti rusų, o ne lenkų ar vokiečių valdžioje. […] Mat jis laikė, kad viena, mes su rusais esame įpratę gyventi ir sugyventi, antra, būdami aukštesnės kultūros, mes daug lengviau atsispirtume nutautinimo pavojui.“[2] – rašo prezidento Smetonos adjutantas Vaclovas Šliogeris.

Stasio Lozoraičio paskyrimas užsienio reikalų ministru taip pat susijęs su Vakarų viešosios nuomonės apie Sovietų šalį, kaip būsimą nacių Vokietijos priešininkę ir galimą Anglijos ir Prancūzijos sąjungininkę, pasikeitimu. 1934 m. organizuojama Lietuvos žurnalistų pažintinė kelionė į Stalino komunistinę citadelę, o jau 1935 m ministro Lozoraičio iniciatyva Vytauto Didžiojo universiteto profesorių grupė lankosi Sovietų sąjungoje, kurią ypač palankiai priima Maskvoje, Leningrade ir Kijeve. Šių delegacijų nariai, analogiškai Britanijos ir Prancūzijos intelektualams, turėdami tikslą keisti Lietuvos viešąją nuomonę apie komunistinę šalį, spaudoje  rašo liaupses sovietų tvarkai.

1936 m. taip pat suaktyvinama Draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti veikla, kuri buvo Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos šefuojama ir finansuojama. Netenka stebėtis, kad į kultūrinio bolševizmo propagandą Lietuvoje buvo žiūrima pro pirštus, ir net į Valstybės saugumo departamento pranešimus nebuvo reaguojama, matyt, atsiliepiant į Prezidento nuomonę, bet tai tampa aiškiau, kai pažvelgi į bendrą D.Britanijos ir Prancūzijos intelektualų žavėjimąsi Sovietų sąjungos komunizmu ir jo panegyrikos sklaida Vakarų spaudoje.

Kaip tik artėjant dviejų vanagų, nacių Vokietijos ir bolševikinės Sovietų sąjungos kaktomušai, 1939 m. rugpjūčio 22 d.Sovietų sąjungos derybose su D.Britanija ir Prancūzija Stalinas reikalavo suteikti karinę „pagalbą“ Baltijos valstybėms bei siūlė Raudonąją armiją pritraukti net prie vakarinių Lenkijos sienų ir tokiu būdu tramdyti Hitlerio apetitus ir su tuo sutiko Prancūzijos karinė delegacija, bet  tą pačią dieną į Maskvą atvykęs Joachimas von Ribbentropas jau rugpjūčio 23 d. pasirašo paktą su Molotovu, ir Stalino strategija – nukreipti Hitlerio kariauną į Vakarų valstybes pradėjo veikti.

Po Anglijos suteiktų garantijų Lenkijai ir netiesiogiai Lietuvai (1939 m. rugpjūčio 25 d. jų sutartyje, parengtoje dar balandžio mėn., savavališkai, nesuderinus su Lietuvos vyriausybe, buvo įtraukta, neva Lenkijos ginama, ir Lietuva), Vokietijai tapo aišku, kad britų imperija nepritars Hitlerio planui, kad Rytų Europa atitektų Didžiajai Vokietijai, o Anglijai būtų garantuojamos jos užjūrio valdos.

Stebėtinas D. Britanijos elgesys, kai 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija užpuolė Lenkiją, jau rugsėjo 3 d. ji ir Prancūzija, lyg gelbėdamos Lenkiją, paskelbė karą Vokietijos Reichui, tačiau jokių karinių veiksmų prie vakarinės Vokietijos sienos nevykdė. Juolab, kad vokiečių Vakarų frontas buvo labai skylėtas – sudarytas iš blogai apmokytų rezervistų ir būtų reikėję tik keleto savaičių vokiečiams sutriuškinti.

O kai rugsėjo 17 d. jau Raudonoji armija užpuolė Lenkiją iš rytų, Anglija ir Prancūzija net nepaskelbė Sovietų sąjungai karo. Tai rodo, kad Vakarų demokratinėms valstybėms svarbiausia buvo pasiekti nacių ir sovietų teritorijų suartėjimą bei jų karinį susidūrimą, o ne ginti Lenkiją.

Štai kaip D. Britanija „gynė“ Lietuvą: jau 1939 m. rugsėjo pradžioje Anglijos pasiuntinys Kaune Tomas Hildebrantas Prestonas turėjo savo vyriausybės notą, skelbiančią karą Lietuvai, jeigu ši būtų ėjusi atsiimti savo sostinės – Vilniaus (pažymėtina, kad rugsėjo 17 d. Raudonajai armijai užpuolus Lenkiją, britai jiems karo nepaskelbė, o Lietuvai būtų skelbę?) – vis tas Anglijos noras strategiškai svarbią Lietuvos teritoriją išsaugoti Lenkijai, o šią pasidalijus didiesiems kaimynams, regis, jau – Raudonajai armijai.

Didžioji Britanija  buvo lojali Stalino kariaunos atsiradimui Lietuvoje 1939 ir 1940 metais, nors sutartyje su Lenkija buvo įsipareigojusi ginti ir Lietuvą. Tačiau Vilniaus krašto atsiėmimas nereiškė jokio Lietuvos agresyvumo Lenkijos atžvilgiu, o tik neteisybės Lietuvai atstatymas, kurią 1920 -1923 m. sukūrė  Lenkija ir Antantės valstybės.

Tokia buvo geopolitinė situacija aplink Lietuvą, o prezidentas Smetona vykdė neutralumo politiką, o kur ji nuvedė – dauguma žinome, tačiau galėjo būti ir kitaip. Pažvelkime į II pasaulinio karo priešaušrį: dar 1923 m. Sovietų sąjunga ir Vokietija pateikė notas Tautų Lygai prieštaraudamos Antantės valstybėms dėl Pietryčių Lietuvos su sostine Vilniumi priskyrimo Lenkijai (nenaudosiu okupantų primesto pavadinimo „Vilniaus kraštas“). Šios nuomonės abi laikėsi visą tarpukarį ir tai patvirtindavo vėlesnėse sutartyse su Lietuva.

Vokietija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę (1918.03.23) ir jos palankumas Lietuvai tęsėsi iki Klaipėdos nacių grupės teismo (1934) ir tik 1937 m., paleidus nuteistuosius, santykiai vėl atšilo. Lietuvos teritorija su Vilniumi Vokietijai buvo svarbi savo strategine padėtimi išeinant į Baltijos šalis bei planuojamiems kariniams veiksmams Sovietų sąjungoje, o taip pat triuškinant Lenkiją – Lietuva buvo laikoma kaip rezervinė teritorija apsupant Lenkiją.

Todėl Vokietija ir stengėsi, kad rugpjūčio 23 d. pakte Lietuva su Vilniumi būtų palikta jos įtakos zonoje. Net prieš įteikdama 1939 m. kovo 20 d. Lietuvai ultimatumą dėl Klaipėdos, egzistavo sutarties projektas, kuriam buvo pritarusi Lietuvos vyriausybė, kad Vokietija už karinės pagalbos sutarties pasirašymą, Klaipėdos kraštą palieka Lietuvos priklausomybei, tačiau ypatingų galių turinčiam Stasiui Lozoraičiui (net jam nesant užsienio reikalų ministru) pasipriešinus, ši sutartis nebuvo įgyvendinta.

Matome, kokia strategiškai svarbi Vokietijai buvo Lietuvos teritorija ir kodėl šiuo Vokietijos palankumu Lietuvos vadovai nepasinaudojo. Čia iškyla klausimas: kieno politiką vykdė Lozoraitis, kai būdamas ministru, aišku, ne be prezidento pritarimo, nuvairavo Lietuvos politiką į gėdingą 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos ultimatumą Lietuvai ir po to  pasirašytą su Lenkija sutartį, kurioje Vilniaus klausimas nutylėtas. Kaip žinome, pats Lozoraitis atlikęs Lietuvai „meškos paslaugą“ atsistatydino, tačiau prezidentas Smetona atsistatydinimo nepriėmė ir jam ministro kėdėje dar teko dirbti iki 1938 m. gruodžio 5 d.

Molotovo-Ribbentropo rugpjūčio 23 d. pakto Slaptajame protokole Lietuva su Vilniumi ir Lenkijos okupuota Pietryčių Lietuvos visa teritorija buvo priskirta Vokietijos interesų zonai, o abi valstybės pripažįstančios „Vilniaus kraštą“ Lietuvai. Apie tai byloja Slaptojo protokolo pirmas punktas: „1) Tuo atveju jeigu srityse, priklausančiose Baltijos valstybėms (Suomijai, Estijai, Latvijai ir Lietuvai), įvyktų teritorinių bei politinių pertvarkymų, šiaurinė Lietuvos siena bus Vokietijos ir SSSR interesų sferos siena. Tuo atžvilgiu abi šalys pripažįsta Lietuvos interesus Vilniaus krašte.“

Antras protokolo punktas kalba apie tragišką Lenkijos likimą: „2) Tuo atveju jeigu teritorinių bei politinių pertvarkymų įvyktų Lenkijos valstybei priklausančiose srityse, Vokietijos ir SSSR įtakos sferas skirs linija, einanti maždaug Narevo, Vyslos ir Sano upėmis.

Klausimas, ar abiejų šalių interesų požiūriu yra pageidaujama išlaikyti nepriklausomos Lenkijos valstybę, ir kokios turėtų būti tos valstybės sienos, tegalės būti galutinai išspręstos tolimesnėj politinėj raidoj. Kiekvienu atveju abi vyriausybės šį klausimą spręs taikingo susitarimo keliu.“[3]

Štai kur galėtų būti priežastis, kodėl Lietuvos istorikai šį protokolą laiko labai pragaištingu Lietuvai, nes jie į jį žiūri Lenkijos žvilgsniu, vadinasi, kuria prolenkišką istoriografiją ir propagandą.

1939 m. balandžio 28 d. Hitleris pareiškia, kad nutraukiąs 1934-ųjų metų Pilsudskio – Hitlerio draugystės paktą ir santykiai tarp Lenkijos ir Vokietijos įgauna agresyvų pobūdį, Europoje pakvimpa artėjančiu karu.

Kaip rutuliojosi 1939 m. rugpjūčio pabaigos įvykiai Lietuvoje? Užsienio reikalų ministras Urbšys dar nuo gegužės mėnesio gydėsi Šveicarijoje, o grįžęs į Lietuvą rugpjūčio 29 d. išvyko į Kačerginę atostogauti.

Užsienio reikalams vadovavo prolenkiškasis Kazys Bizauskas. Ambasadorius Vokietijoje Škirpa rugsėjo 1d. į URM  pasiuntė telegramą, kurioje siūlė „nedelsiant mobilizuoti ginkluotąsias pajėgas ir sutelkti kariuomenę į tinkamas neutralitetui ginti pozicijas“[4].

Kariuomenės vadas Stasys Raštikis irgi siūlęs paskelbti mobilizaciją, tačiau „Prezidentas tam siūlymui paprieštaravęs, nes ją paskelbus, susidarysiąs įspūdis, kad Lietuva atsisako neutralumo ir ruošiasi kariauti.“[5]– rašo Aleksandras Merkelis.

Ši mobilizacija negalėjo turėti jokio agresyvaus tikslo, o galėjo būti skirta ginti neutralumą, tuo atveju, jei kuri bent iš kariaujančių šalių pultų viena kitą per Lietuvos teritoriją. Šiuo požiūriu Smetona pasielgė lengvapėdiškai ir neatsakingai, o tiksliau vykdė prolenkišką politiką. Juolab, kad kai karas tarp Vokietijos ir Lenkijos jau buvo prasidėjęs, iškilo klausimas dėl „Vilniaus krašto“, kurio gyventojų Lenkija jau negalėjo apginti nuo rusų ar vokiečių antplūdžio.

Vilniaus likimu pirmasis susirūpino ambasadorius Maskvoje Ladas Natkevičius, rugsėjo 3 d. į URM atsiuntęs telegramą: „Vilniaus rakto reikia ieškoti Berlyne.“[6] Galima teigti, kad mūsų pasiuntiniui kažkas buvo žinoma iš Molotovo–Ribbentropo slaptojo protokolo, kuriame, kaip dabar žinome, Lietuva su visu „Vilniaus kraštu“ buvo priskirta Vokietijos įtakai.

Pasiuntinys Vokietijoje, Nepriklausomybės karų didvyris, pulkininkas  Kazys Škirpa, rugsėjo 5 d. ir 8 d. atsiuntė l. e. p. užsienio reikalų ministrui Kaziui Bizauskui pasiūlymus, kaip elgtis Vilniaus susigrąžinimo reikalu, kai Lenkija jau yra atsidūrusi ties katastrofa. „Lyg nujausdamas, kad priešininkai apšmeiš mano koncepciją Vilniui vaduoti primesdami man pasidavimą kokiai nors vokiečių įtakai ar net tai, kad tą savo planą pateikiau su svetimos šalies žinia, prieš jam pasiekiant Kauną sąmoningai su niekuo nesitariau, nei iš vokiečių, nei iš lietuvių.“[7]– rašo pasiuntinys Vokietijoje.

Čia verta pacituoti keletą citatų iš Škirpos Vilniaus susigražinimo plano: „…Esu linkęs manyti, jog mūsų Vyriausybė vis dar neturi nuomonės, kaip pasielgti Vilniaus klausimu. Ši aplinkybė verčia mane, kaip Lietuvos pasiuntinį ir turintį šiokią tokią karo patirtį, dar daugiau susirūpinti tuo, kad per ilgai galvodami nepraleistume progos sureguliuoti Vilniaus problemą taip, kaip tinka mums patiems. Bet jei vokiečiai, persekiodami atsitraukiančius iš Vilniaus-Gardino srities lenkus, atsiųstų į minėtą sritį nors keletą sustiprintų patrulių (jei šios srities neužimtume), […] tuomet netektume laisvės išspręsti Vilniaus problemą taip, kaip mes patys norime. {…} Savarankiškam mūsų žygiui į Vilnių dabar yra palankios sąlygos, juolab kad iš Sovietų Rusijos ta kryptimi, atrodo, jokio kariuomenės koncentravimo kol kas nepastebėta. […] Laikau savo pareiga pasiūlyti Vyriausybei baigti trypčioti vietoje bei diskutuoti ir pavesti ginkluotosioms pajėgoms pereiti administracijos liniją, kai tik bus gauta radijo žinia, jog vokiečiai apsupo Lenkijos sostinę, sutriuškinę Vyslos gynybos liniją ties Varšuva.“[8]

Toliau Škirpa išdėsto karinių ir politinių veiksmų planą, bet iš šios citatos matome, kad Raudonosios armijos judėjimo Vilniaus kryptimi kol kas nėra ir rugsėjo 8 d. negalėjo būti, nes „Vilniaus kraštą“ 1939 m. rugpjūčio 23-iosios Molotovo-Ribbentropo pakte sovietai ir vokiečiai pripažino Lietuvai. Apie „Vilniaus krašto“ ir Lietuvos priskyrimo Vokietijos įtakai, Škirpa neoficialiai  bendraudamas sužinojo tik rugsėjo 9 d., iš artimo Joachimui von Ribbentropui Rytų politikos specialisto dr. Bruno P. Kleisto.

Žinių rinkimas per neoficialius kanalus nebuvo joks nusižengimas, o tik paprastas diplomatinio atstovo pareigos, kurią diktavo Lietuvos valstybės interesai, atlikimas. Deja, šią žinią Škirpai pranešus į Kauną, vietoj padėkos nuo ministro Bizausko gavo tik piktą priekaištą. Rugsėjo 13 d., paskutinį kartą Škirpa susitikęs su Kleistu iš jo išgirdo naujų žinių, jog po 3-4 dienų įvyks svarbūs kariniai ir politiniai įvykiai Lenkijoje, todėl patarė: „greit, greit žygiuoti tiesiai į Vilnių, kad nesusikomplikuotų padėtis.“[9]

Nors jis tiesiogiai neatskleidė kodėl, tačiau iš raginimo „greit, greit – į Vilnių“ galima buvo laukti sovietų pajėgų invazijos į Lenkiją. Matyt, Vokietijai strateginiais sumetimais buvo svarbu, kad į Vilniaus kraštą neįsibrautų Raudonoji armija. Diplomatas Škirpa, kuriam rūpėjo Lietuvos interesai, rugsėjo 15 d. šifruota telegrama pasiuntė į Kauną paskutinį raginimą žygiuoti į Vilnių: „Kadangi sovietai nieko mums nepraneša, o patys mobilizuoja karines pajėgas. Pradeda koncentraciją ir domisi Lenkijos mažumomis, tai siūlau nebegaišti laiko – tuojau pasitarti, pranešant Berlynui dabar, o Maskvai – kai pasieksime 1920 metų sieną.“[10]

Ir vėl ambasadorius iš ministro Bizausko gavo tik pastabą: „Kuo greičiausiai turit vykdyti instrukciją 469 (gegužės 11d. instrukciją  dėl neutralumo – V. T.) ir kalbantis su vokiečiais. Vakar kalbantis su P. Kleistu nesilaikėt instrukcijų įsigilindami į pavojingus klausimus […]“[11]

Pasirodo, rugsėjo 5 d. generolo Jono Černiaus vyriausybė nesugebėjo priimti sprendimo Vilniui vaduoti tik dėl krikščionių demokratų atstovų Ministrų Taryboje pasipriešinimo, jiems grasinant net pasitraukti iš Vyriausybės, nors Premjeras Černius buvo pritaręs Škirpos planui. Akivaizdu, jog Vyriausybės atsistatydinimas vykstant karui būtų buvęs rizikingas žingsnis, todėl buvo palikta įvykiams rutuliotis be Lietuvos dalyvavimo.

Apie situaciją koalicinėje Vyriausybėje papildo ir Vilniaus klausimo aptarimas krikščionių demokratų vadovybėje: „Vienas to pasitarimo dalyvių man vėliau patvirtino laišku, jog ir ten balsai buvo pasiskirstę pusiau. Sprendimą nežygiuoti į Vilnių nusvėręs vienas, būtent K. Bizausko balsas. […] Tai štai kaip buvo sužlugdytas Vilniaus, o tuo pačiu ir Lietuvos valstybės gelbėjimo planas. Skaitančiajam šias eilutes, tikiuosi bus dabar aišku, kam tenka atsakomybė – ne vien formali, bet ir esminė – už tą fatališką klaidą, kurios pasekmės nulėmė Lietuvos likimą.“[12]– konstatuoja pasiuntinys, įgaliotasis ministras Kazys Škirpa.

Kazio Bizausko prolenkiškos tendencijos buvo pastebimos nuo pat diplomatinių santykių užmezgimo su Lenkija, kurios pasireiškė ir dabar Vilniaus susigražinimo klausimu. Apie tai byloja Škirpos mintys: „Tačiau pažymėtina, jog apie slapčiausius Lietuvos Vyriausybės dalykus dažnai ir net greitai sužinodavo Lenkijos pasiuntinys Kaune F. Charwatas“[13] ir tai patvirtina jų ministro J. Becko citata: “Remiantis mūsų ministerio F. Charvato pranešimais, vokiečiai išvystė intensyvią veiklą, kad paskatintų Lietuvą užimti Vilniaus kraštą“[14].

Tačiau „intensyvią veiklą“ vokiečiai pradėjo tik rugsėjo 9 d. per karo atašė E. Justą ir Lietuvos kariuomenės vadą generolą Stasį Raštikį, nes ir Vokietija, ir niekas iš patriotiškai nusiteikusių lietuvių bei Lietuvos ambasadoriai Maskvoje ir Berlyne nenorėjo, kad Rytų Lietuvos žemė su sostine Vilniumi iš lenkų pereitų sovietams. Deja, l. e. p. ministro Bizausko pavestas, Turauskas „pareikalavo, kad mano rugsėjo 8 d. pasiūlymo nuorašą išimčiau iš pasiuntinybės slaptųjų raštų bylos ir sunaikinčiau. Aišku, to nepadariau, kad nenusikalsčiau istorijai.“[15] – rašo Škirpa apie Vilniaus vadavimo planą.

Regis, Prezidentui apsispręsti dėl Vilniaus išvadavimo, turėjo didelę įtaką ir ambasadorius Londone B. Balutis, kuris 1939 m. vasarą, dar iki Kazio Škirpos siūlymų rugsėjo mėn. pradžioje, atostogavo Lietuvoje kartu su Smetona ir Palangos kopose įtikino Prezidentą vengti žygio į Vilnių.

Apie tai prisipažino pats Balutis Škirpai 1946 m. Amerikoje, Škirpa šią Balučio iniciatyvą apibendrino šia per daug švelnia įžvalga: „Tokį jo politinį nesiorientavimą paaiškinau sau tuo, kad B. Balutis buvo ne tik perdėtai atsargus mūsų diplomatas, ko nelaikau blogu dalyku, bet vienas iš tokių, kuris į visas Lietuvos užsienio politikos problemas neįstengdavo kitaip pažvelgti, kaip pro anglų-saksų propagandos pritemdytus akinius“[16].

Pasirodo, kad Škirpos Vilniaus vadavimo pasiūlymas niekad nebuvo pasiekęs Prezidentūros, nes  buvo išimtas iš Ministerijos slaptųjų raštų bylos, taigi, buvo nuslėptas nuo paties Lietuvos Prezidento – pats Smetona taip tvirtino priimdamas Škirpą. „Tai štai kokia buvo „aukštoji“ ano meto mūsų URM vadovų (Bizausko ir Turausko – V.T.) politika. […] A.Smetona buvo auka kelių URM centro pareigūnų, kurie, blogai (o tiksliau – sąmoningai – V.T) orientuodamiesi Lietuvos padėtyje, tik suklaidino patį Lietuvos valstybės Prezidentą.“[17]– užbaigia Škirpa.

Kai Prezidentas susigriebė, kad viskas nepalankiai klostosi (o gal tik suvaidinęs prieš Škirpą? – V. T.), įsakė Urbšiui nutraukti atostogas, Turauską paprašė daugiau nebekelti kojos į Prezidentūrą, o Bizauską iškvietė pasiaiškinti dėl telegramos, kurią jis, tendencingai ir neteisingai pranešdamas apie vokiečių diplomatų patarimus Kaunui, išsiuntė Londonui ir Paryžiui (Vokietijos priešams –V.T.), juolab,  šis pranešimas pažeidė Lietuvos neutralumo įstatymą.

Anot Merkelio, Smetona buvo taip griežtai apsisprendęs laikytis prolenkiškosios neutralumo politikos, suformuotos buvusio ministro Stasio Lozoraičio, kad net atsisakė priimti audiencijai Vokietijos pasiuntinį dr. E. Zechliną, turėjusį diplomatinį savo vyriausybės pavedimą padėti Prezidentui geriau suprasti ir blaiviau įvertinti situaciją sprendžiant lemtingo žygio į Vilnių klausimą.

Prezidento atsisakymas suteikti audienciją Vokietijos pasiuntiniui „buvo ne tik neregėtas netaktas diplomatiniuose sluoksniuose tarp valstybių, bet ir labai žalingas ano meto gyvybiniams Lietuvos interesams[I1] [I2] [I3] “[18].

Dar 1935 m. gen. Stasys Raštikis tapęs Lietuvos kariuomenės vadu buvo suformulavęs Lietuvos gynybos tezę: „Ar saugu pyktis su stipriomis valstybėmis, esančiomis čia pat pašonėje, ir remtis prieš jas kitais stipruoliais, bet esančiais gana toli? Juk pavojaus metu, kol tavo tolimas draugas spės padėti tau, arti esąs priešas jau bus paguldęs tave ar net ir visai tave likvidavęs.“[19]

Tačiau 1939 m., jau vykstant karui, kariuomenės vadas paveiktas D. Britanijos propagandos ir  Lozoraičio prolenkiškos doktrinos nukrypo nuo savo blaivios, realistinės tezės. Juk Lietuva visai nesiruošė užpulti Lenkiją, o tik pagal skelbtą neutralitetą, privalėjo atsiimti tai, kas pagal teisę ir teisingumą jai priklausė ir tebuvo Lenkijos neteisėtai okupuota.

Todėl Raštikio nepalaikymas atsiimti Vilnių ir jo pasakymas neva tai būtų reiškę „dar ir lietuvišką peilį […] į Lenkijos šoną“ skamba kaip pikta demagogija ir rodo jo politinį paklydimą. Juolab, kad visa tai buvo įmanoma įvykdyti neįveliant Lietuvos į karą, bet pagal jos skelbtą neutralumą ir remiantis Sovietų sąjungos 1920 m. liepos 12 d. pasirašyta su Lietuva sutartimi dėl sienų bei Tautų Sąjungos sprendimu, kuriuo tarptautiniu mastu buvo pasmerktas smurtinis Juzefo Pilsudskio 1920 m. Vilniaus ir Pietryčių Lietuvos žemių užgrobimas. 

Vadovybės nenoras susigražinti Vilnių atvėrė Raudonajai armijai vartus žygiui į Lietuvos istorinę sostinę, kad po to jau ir nepriklausomoji Lietuva iš Vokietijos pereitų į Sovietų sąjungos interesų sferą. Vokietija pamačiusi Lietuvos vadovybės neįgalumą, nusisuko nuo savo strateginės linijos ir pasirašydama 1939 m. rugsėjo 28 d. Slaptąjį papildomąjį protokolą, Pietryčių Lietuvą su Vilniumi ir visą Lietuvą perleido Sovietų sąjungos įtakos zonai, o už tai pareikalavo perleisti Vokietijos įtakos sferai Lenkijos visą Liublino ir dalį Varšuvos vaivadijų.

Susilaikydama nuo žygio į sostinę bei nesukliudydama sovietams įsiveržti į Vilnių ir užgrobti Pietryčių Dzūkiją, politinė Lietuvos vadovybė išleido iš savo rankų ne tik Vilniaus, bet ir pačios Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimo raktą. Beveik po metų, 1940 m. liepos 1 d. prof. V. Krėvei-Mickevičiui Sovietų sąjungos komisaras Viačeslavas Molotovas atskleidė sovietų planus: „Jeigu Lietuva būtų paklususi vokiečių vyriausybės reikalavimui (atsiimti Vilnių – V. T.) ir tuo pačiu pasidariusi vokiečių sąjungininke, ji būtų tapusi toli į rytus išeinančiu placdarmu, pradžios tašku karo atveju su mumis. O imtis prieš ją kokių nors priemonių nebūtume galėję, nerizikuodami karu su vokiečiais, ko mes nenorėjome ir nenorime. Lengviau atsidusome tik sužinoję, kad Lietuvos Vyriausybė neišdrįso paklausyti vokiečių, atsisakė ginklu užimti Vilnių ir tuo pačiu prarado vokiečių pasitikėjimą.“

Taigi geopolitiniame didžiųjų kaimynų žaidime Lietuvos vadovybės politika tik padėjo Sovietų sąjungai užimti Pietryčių Lietuvą su Vilniumi ir 1939 m. spalio pradžioje padiktuoti sąlygas Lietuvai, pasirašant prievartinę sutartį su 20 tūkst. Raudonosios armijos karių įvedimu ir jų išdėstymu penkiose bazėse Lietuvos teritorijoje – tikrąjį “Trojos arklį”, kad vėliau Lietuvą visiškai okupuoti. Tai buvo sovietų imperializmo ir begėdiškos politinės suktybės išraiška, nes Kremlius pažeisdamas 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį ir vėlesnes ją patvirtinančias sutartis, ne tik padiktavo sąlygas, bet ir atplėšęs daugiau kaip pusę Pietryčių Lietuvos teritorijos prijungė ją prie Sovietų imperijos.

Kaip prisimena Kazys Škirpa, rugsėjo 17-19 dienomis plūstant į „Vilniaus kraštą“ Raudonosios armijos būriams „to krašto lietuviai su ašaromis akyse laukė broliškos pagalbos iš nepriklausomos Lietuvos […] Tada susiprato ir Vilniaus lenkai: jų atstovai varstė Lietuvos generalinio konsulato duris Vilniuje, prašydami ir ragindami, kad greičiau ateitų į Vilnių mūsų kariuomenė […] taigi ir lenkams atsivėrė akys, jog Vilnius buvo ne Lenkijos, bet Lietuvos miestas, ir kad tik Lietuva galėjo suteikti jam reikalingą išorinę apsaugą […]“[20].

Net Vilniaus krašto komendantas, atsidūręs beviltiškoje padėtyje, kreipėsi į Lietuvos generalinį konsulą dr. A. Trimaką. Jis konsului pranešė, „jog nebeturi jokios ginkluotos jėgos Vilniui apginti nuo rusų pavojaus ir prašė A.Trimaką skubiai perduoti Lietuvos kariuomenės vadovybei lenkų prašymą, kad Lietuvos kariuomenė nedelsiant užimtų Vilnių.“[21]

Maskva ilgai negaišo – 1939 m. spalio 1 d. Urbšys buvo pakviestas pas Molotovą prisistatyti jau spalio 3 d. Kai ministras su pasiuntiniu Natkevičiumi išgirdo iš sovietų komisaro reikalavimus išdraskyti Lietuvos teritoriją tarp Sovietų ir Vokietijos ir įsileisti į Lietuvą 50 tūkstančių sovietų karių – tai jį tiesiog pritrenkė, nes turėjęs iliuzijų, kad su Maskva tartis bus lengviau. Kaip rašo Natkevičius: “Grįžęs į pasiuntinybę J.Urbšys, iš nuovargio įkritęs į fotelį pasakė: „Patirtų neįmanomų Kremliaus reikalavimų akivaizdoje, kažin ar nebūtų buvę geriau, jei būtume paklausę K.Škirpos patarimų!”[22] Štai kaip Juozas Urbšys prablaivėjo, bet jau buvo per vėlu.

„Nes jei 1940 m. būtų buvę paskutinės Lietuvos priešaky kiti […] vis tiek lietuvių tautos ir valstybės likimas būtų buvęs toks pat.“[23]  Čia Raštikis dalinai teisus tik dėl Lietuvos likimo karo metu, tačiau jei Lietuva būtų atsiėmusi Vilnių su Pietryčių Lietuva, tuomet nebūtų buvę 1939 m. rugsėjo 28 d. Molotovo – Ribbentropo pakto Antrojo slaptojo protokolo, o Lietuva būtų likusi Vokietijos interesų sferoje, tačiau po karo, sprendžiant Rytų Europos valstybių likimą, Lietuva galėjo tapti Sovietų sąjungos satelitine valstybe, kaip Vengrija, Čekoslovakija, Rumunija, nes nebūtų buvę sovietų sukurto „teisinio“ pagrindo – jos įjungimo į „sovietinių respublikų šeimą“.

Visa tai būtų vertę Rooseveltą ir Churchillį lengviau apsispręsti, ar suderinama su istorine JAV ir D. Britanijos garbe, sulaužant dorybingus karo meto pažadus – Atlanto chartiją, atiduoti Lietuvą, o gal ir kitas iki karo nepriklausomas Baltijos šalis,  sovietų bolševikiniam – komunistiniam viešpatavimui.

Iliuzinis „teisinis“ pagrindas buvo sukurtas 1940 metais, prieš prasidedant nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės  Sovietų sąjungos karui, nes Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, buvo pravestas „Liaudies seimo“ rinkimų farsas ir po to sekęs Lietuvos Kominterno vado Antano Sniečkaus vadovaujamos delegacijos prašymas diktatoriui Stalinui – priimti  Lietuvos sovietinę respubliką į Sovietų sąjungą.

Galima prielaida, kad susigrąžinusi Vilnių ir Pietryčių Dzūkiją, Lietuva dėl ženklaus gyventojų ir teritorijos padidėjimo būtų intensyvinusi žemės ūkio gamybą, kurios produkcija buvo labai reikalinga draugiškai Vokietijai ir galėjusi visokeriopai žengti į priekį, kaip ir kitos valstybės (Slovakija, Čekija, Vengrija), patekę į Vokietijos įtakos zoną.  Mūsų padangę būtų aplenkęs komunistinis teroras ir Sovietų 1940-ųjų okupacija bei 1941 m. tremtys prie Laptevų jūros ir net iki karo pabaigos (1944-45) – šešetą metų Lietuva būtų išvengusi komunistinių okupantų  kultūrinio ir ekonominio gerbūvio griovimo.

Nuotraukoje: Vinco Krėvės – Mickevičiaus memorialinio muziejaus direktorius Vladas Turčinavičius, šio straipsnio autorius.

2013.09.11


[1] K. Schlogel, Atminties vietos ir sluoksniai, Kultūros barai, 2009, nr. 2, p. 8.

[2] V. Šliogeris, A.Smetona ir Lietuvos užsienio politika 1934-1938 m., Lietuvių tauta, II, 1998, p. 335.)

[3] Rusų-vokiečių protokolas, Akten. – Bd. 7. S. 206-207

[4] K. Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos, „Lietuvos kronika“, Chikago – Vilnius, 1996, p. 191.

[5] Ten pat, p. 191.

[6] Ten pat, p. 192.

[7] Ten pat, p. 194.

[8] Ten pat, p. 193.

[9] K. Škirpa, Ten pat, p. 196.

[10] Ten pat, p. 198.

[11] K. Bizauskas, Pastangos, dok. I, p.10.

[12] K.Škirpa, Ten pat, p. 202.

[13] Ten pat, p. 202

[14] J.Beck, Dernier Rapport, p. 228

[15] K.Škirpa, Ten pat, p. 203.

[16] Ten pat, p. 173.

[17] Ten pat, p. 203.

[18] Ten pat, p. 206.

[19] S. Raštikis. Kovose dėl Lietuvos, T-I, p.324.

[20] K. Škirpa. Ten pat, p.212.

[21] Ten pat, p. 213.

[22] K.Škirpa, Ten pat, p. 250

[23] S. Raštikis, Ten pat, T-I, p. 45.


Prisijunkite prie diskusijos