Ar girdėjote, naujai išrinkta Lietuvos valdžia, atsižvelgdama į savivaldybės veikėjų išsakytas abejones, blokuoja paminklo Antanui Smetonai statybos Vilniaus mieste užmanymą? Konkursas tokio paminklo sukūrimui įvyko, nugalėtojai aiškūs, ankstesnioji vyriausybė paskyrė solidžią pinigų sumą projekto įgyvendinimui, tačiau pasikeitus politinei padėčiai, kai visiems antilietuviškiems užmanymams jau yra suteikiamas didesnis ar mažesnis stogas naujai suformuotoje vyriausybėje, Laisvės partijos entuziastai su meru Remigijumi Šimašiumi priešakyje sako „stop“.
R. Šimašius atitaria tiesiai šviesiai, kad neva tokio paminklo Vilniuje idėja turėtų būti vertinama skeptiškai, nes Vilnius yra kosmopolitinis, atviras miestas. Jeigu dar nesupratote, klausykite toliau: R.Šimašius tarsi ir neprieštarauja, kad toks paminklas būtų statomas kažkur kitur Lietuvoje, tačiau Vilniui toks memorialinis akcentas, suprask, yra netinkamas kaip nejaukus svetimkūnis, mažiausiai kaip disonansas kosmopolitinei miesto dvasiai. Kitaip tariant, tai, kas tinka nutolusiai Lietuvai, netinka Vilniui, nes Vilnius yra Lietuvos užribis, yra partijos, kuri siekia išlaisvinti Lietuvą nuo Lietuvos, draustinis.
Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Geriau įsižiūrėję pastebėtume, kad Vilnius vis tik nėra toks totaliai kosmopolitinis miestas, koks galėtų būti pagal idėją (tobulumui ribų nėra), todėl kyla realus pavojus, kad dabartinis Vilniaus meras, turėdamas išaugusį palaikymą iš vyriausybės pusės, su dar didesniu įkvėpimu puls tobulinti miesto gyvenimą kosmopolitiškumo linkme, šalindamas iš miesto istorijos ir dabartinės saviraiškos bet kokius lietuviškos dvasios užsilikusius pėdsakus.
Dar geriau įsižiūrėję pastebėtume ir tai, kad pats R Šimašius pagal savo veiklos rezultatus yra lengviausiai atpažįstamas kaip užsilikęs Liucijano Želigovskio vietininkas Lietuvos sostinėje.
Jeigu suvestume į vieną krūvą visus Juzefo Pilsudskio garbei pastatytus paminklus Lenkijoje, o ir Lietuvoje, susiformuotų galinga maršalkų armija (neduokDie, kad tik neprisisapnuotų). Žinia, ne gausybėje yra esmė, štai ir Lietuvos istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis atitaria, kad J.Pilsudskis tiesiog yra didysis lenkas. Taigi – ar panašaus statuso ir istorinės reikšmės mūsų tautai Antanas Smetona yra tiesiog mažasis lietuvis, a? Ar A. Smetona buvo mažesnis savo šalies patriotas nei J.Pilsudskis – savo? Ką apie tai galiausia galvoja tautinės mažumos Lietuvoje? Kad ir kaip ten būtų, lyginant su kareiviško kirpimo autoritaru J.Pilsudskiu, kuris net dorai nežinojo, kas jis toks yra – lietuvis ar lenkas, A. Smetona buvo pagal aukščiausius europietiškus standartu išsilavinęs žmogus, Platono vertėjas iš senovės graikų kalbos į lietuvių, kitaip tariant, apsišvietusiu autoritaru.
Prezidentas Antanas Smetona
Laisvės partijos su R.Šimašiumi priešakyje politinės išminties dėlionė yra labai paprasta, siekiant mažumų balsais užsitikrinti tokią sąlyginę daugumą, kuri leistų laimėti vienus ar kitus rinkimus. Galiausiai visos daugumos susideda iš mažumų vienu ar kitu aspektu, ar ne? Tačiau bėda ta, kad mechaniškai laikantis šio principo, tokios stabilios daugumos Lietuvoje kaip etninė lietuvių dauguma arba, tarkime, konstitucinės šeimos sampratos palaikytojų skaitlingumu dominuojanti masė yra stumiamos į pogrindį, viešojo gyvenimo erdves atveriant mažumų subkultūrų pasidauginimui šiltadaržio sąlygomis. Nepliupkite niekų, dabar galios pozicijos neabejotinai yra mažumų subkultūrų puoselėtojų rankose!
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mažumos nėra blogis, blogis yra daugumos išstūmimo faktorius, darantis visuomenė pažeidžiamą, vidujai nugalėtą. Taip pat ir masių sukilimas nėra joks gėris, o greičiau neišvengiamas blogis, kai yra pažeidžiamas balansas ir vargšui žmogeliui nieko daugiau nelieka. Tačiau, kaip atrodo, ir mums aptariama tema nelieka nieko kito kaip, tarkime, pabandyti atstatyti judėjimo „Vilniui vaduoti sąjunga“ veiklą ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Kaip įsivaizduoju, tokio judėjimo priešakyje stojantys žmonės šįkart galėtų sėkmingai susigrumti rinkimuose dėl mero posto su Laisvės partijos statytiniu, inicijuotų išsilaisvinimo nuo Laisvės partijos antilietuviškų iniciatyvų kampanijos pradžią (kas be ko, tai galėtų būti ir Vytautas Radžvilas, ir Arvydas Juozaitis, ar kas nors iš jaunųjų jų pasekėjų). Kaip jau sakiau, neapleidžia didinga nuojauta, kad šįkart lydėtų sėkmė, ne kitaip! Jeigu pažadate neprasiplepėti, patikėsiu jums paslapčių paslaptį, kad ir R.Šimašius yra mūsų žmogus, nes didele dalimi jo daromi sprendimai vis labiau piktina dideles žmonių mases ir leidžia mobilizuotis vadinamajai daugumai.
X
Kas tai yra – socialinė lytis, – klausias Mažylis?
Tai yra tokia žmogaus dekonstrukcija, kai eliminuojami priekiniai lytiniai organai ir hiperbolizuojami užpakaliniai, politikos svorio centrą perkeliant į užpakalį, – nevyniodamas žodžių į vatą atitaria Didžiulis.
Laisvės partijos nariai Aušrinė Armonaitė ir Remigijus Šimašius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
X
Laisvė paprastai yra apibrėžiama kaip laisvė „už ką“ ir laisvė „prieš ką“. Už ką ir prieš ką yra Laisvės partija?
Laisvės partija yra prieš laisvą lietuvių tautos saviraišką ir tautinį sąmoningumą, prieš istorinės atminties puoselėjimą, prieš valstybinį lietuvių kalbos statusą ir drauge už narkotikų vartojimo dekriminalizavimą, už totalinę cenzūrą ir „Jedinstvos“ refleksų atgaivinimą.
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Neseniai išspausdinau straipsnį „Emigracijos ligos“ padariniai“, paremtą pagal Antano Smetonos knygą (A. SMETONA, Rinktiniai raštai, leidykla „Menta“, 1990 m.).
Dabar noriu kita tema parašyti, apie kurią labai daug toje pačioje knygoje samprotavo Antanas Smetona. Visame rinktinių raštų rinkinyje yra didelis skyrius „Lietuvių santykiai su lenkais“. Antanas Smetona gyveno Vilniuje, redagavo laikraštį „Viltis“. Kaip ir „Emigracijos liga“, taip ir šistautinių santykių klausimas buvo labai gerai jam pažįstamas. O jį pažinojęs vilnietis, žurnalistas ir rašytojas, Rapolas Mackonis redagavo „Vilniaus balsą“. 2001 metais pasirodė jo dukters (rašytojos) Birutės Mackonytės sudaryta darbų rinktinė „Amžiaus liudininko užrašai“, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.
Ir dar norisi paminėti žurnalistę Jūrą Mariją Baužytę, išleidusią knygą „Šviesa iš toli“ (l-kla „Voruta“, 2000 ) apie senelius/knygnešius/ Karolio ir Karolinos Baužius bei jų palikuonių gyvenimo gyvenimo istorijas. Joje tarp kitų personažų aprašyti ir dviejų Baužių kunigų sūnų likimai: Danieliui, dirbusiam Dieveniškių, Kapčiamiesčio bažnyčiose, ir Zenonui, dirbusiam kunigu Kernavėje ir mirusiamam Magadane. Apie abu kunigus įdomus atsiminimus paskelbė pažįstami, giminės, tarp jų ir Baužių vaikaitė, Vilniaus universiteto profesorė Galina Baužytė – Čepinskienė. Danielius ir brolis Zenonas Baužiai gyveno Vilniaus krašte, ir abu kovojo prieš „lenkomanus“ bažnyčioje, spaudoje…
Ironiškame straipsnyje „Dievobaimingai šmeižia kun. Tumą“ autorius rūsčiai nuvainkuoja lenkų kunigą Černiauskį, kad jis ieškojo „Vilties“ laikraštyje „modernizmo“ atskalos. „Nepasisekė vargšams! Kad būtų suradę kokį kabliuką, tai, žinoma, būtų pasiskubinę juo užkabinti kun. Tumą ir jį paskelbti netikusiu kataliku… Nudžiugo pagaliau radę mietą, kuriuo tikrai nukausią priešininką. Atseit kun. Tumas neklausąs dvasinės vyresnybės , esą „bez czci ir bez wiary“, niekinąs savo dvasinę valdžią, plėšiąs jos „garbę savo liežuviu, pilnu nuodų“, dėvįs „kunigo rūbais, mūsų pagerbtais… Turįs, girdi, kun. Tumas, pasiteisinti labiausiai dėl to, kad „Viltį“ skaitą lenkai kunigai. Norėtų jie, vadinas, uždėti cenzūrą lietuvių raštams? Patiko, mat, cenzūruoti Galicijos ukrainiečiai ir plakti jų vaikai, kad lenkiškai melstųsi. Apsirikote: Lietuva ne Galicija“.
Juozas Tumas – Vaižgantas
Čia Antano Smetonos stilius pasižymi jam nebebūdingu santūrumu, o žaižaruoja ironiškom detalėm; piešdamas lenkų kunigų Černiausko, Šilkevičiaus paveikslus, autorius griebiasi platesnio žurnalistinio konteksto: „Ir didžiausia liežuvininkė, apsisiautusi maldingumo apsiaustu, tikrai nemokėtų geriau už jį išsiplūsti. Lietuvių kalboje pritrūktų žodžių, kuriais galima būtų išsakyti jo keikiamojo leksikono turtingumas“. A.Smetona cituoja Šv. Povilo žodžius: „Saugokitės kalbėti niekingų paskalų, žinodamas, kad jos kelia barnius, o Viešpaties tarnui nereikia bartis“. Šią Šventojo pastabą jis taiko lenkams kunigams. Jos esmė taikoma rašant apie kitus įvykius, temas: apie diduomenės ir bažnyčios ryšius, apie Žalgirio mūšį, apie tautybės, religijos ir ir kultūros santykius, apie valstybę ir politiką…
Rapolas Mackonis, gyvenęs Vilniuje, redagavo „Vilniaus balsą“ ir rašė į kitus leidinius. Jau minėtoje knygoje autorius teigia: „Šalia apgaulingojo šūkio, lenkų spaudoje ir agitacinėse brošiūrose buvo stengiamasi įrodyti, kad Vilniaus kraštas etnografiniu atžvilgiu esą tiktai … lenkiškas. Iš tiesų Vilniaus užėmimas buvo paprasčiausia militarinė okupacija… Tatai po trejų metų patvirtino Lenkijos prezidentas Stanislavas Voijcechovkis Vilniuje, kurio garbei buvo suruoštas banketas. Visi dievobaimingai laukė, kad prezidentas pagirs lenkus už jų patriotizmą. Tuo tarpu Voicechovskis išrėžė: „Lenkų teisės šiame krašte paremtos visų pirma jėga. Ir jeigu esu tarp jūsų, tai tik dėka lenkų kariuomenės jėgos, užgrūdintos kaip plienas“... Lenkai, pasak Rapolo Mackonio, nesuprato lietuvių nedėkingumo už Vilniaus „išvadavimą“, o laikraščio „Slowo“ redaktorius S. Mackevič savo straipsnyje patetiškai šaukė: „Lietuvių tauta tik tada laisvai atsikvėps, kai Lietuvos žemėje atsistos lenko karininko koja“. „Mūsų laimei, peršamoji „lenko karininko koja“ užminti visą Lietuvą pasirodė per trumpa, tačiau dalį Lietuvos ir jos sostinę Vilnių mindžiojo apie 20 metų“.
Anot Rapolo Mackonio, 1919 metais kariškiai Pilsudskis, Želigovskis, slaptoji žandarmerija, vadovaujama mūsų tautos renegato Stefano Kirtiklio, jau pirmomis ėmėsi terorizuoti gyventojus, nelenkus. „Vilniuje buvo nuolat suiminėjami lietuvių inteligentai, uždarinėjami lietuviški laikraščiai, o provincijoje susidarė įvairūs lenkų komitetai, į kurių įsitraukė ir senieji kovotojai prieš lietuviškas pamaldas. Imtasi represijų prieš lietuviškas mokyklas, trukdomas retkarčiais gaunamų iš Vilniaus lietuviškų laikraščių persiuntimas“.
Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Štai kur toji demagoginė politikos bazė, iš kurios ir mūsų laikų lenkų tautos atstovai, nepriėmė/susilaikė/ 1990 metais Kovo 11– ąją Lietuvos Nepriklausomybės. Ir šitoji „bazė maitina“ V. Tomaševskį bei jo vadovaujamą partiją šiandien. Rapolo Mackonio vienas teiginys turi reikšmės ir šiandieninei Lietuvos ideologijai: „Galbūt mano nurodyti faktai ir pareikštos numonės yra subjektyvūs, gal vienas kitas galvoja kitaip?… Bet tai nereiškia, jog kaip lietuvis turėčiau jausti dėkingumą už tai, ką tuometiniai Lenkijos valdovai padarė Lietuvai. O padarė tokią žalą, kad jos pėdsakus dar ir šiandien jaučiame. Tų politikų pasiryžimas nušluoti nuo žemės paviršiaus Lietuvą juo labiau nepaaiškinamas, turint galvoje iš tikrųjų didvyrišką pačios lenkų už savo laisvę, žymiųjų lenkų – Kosčiuškos, Pulaskio herojiškus žygius Amerikoje, generolo Bemo (J. Z.Bem) dalyvavimą vengrų tautos kovoje, daugelio lenkų kovas už italų tautos laisvę. Ir po viso to didžiausiu įnirtimu pulti mažą lietuvių tautą, stengiantis ją pavergti, visų pirma išplėšiant iš Lietuvos jos sostinę!“
XXX
Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apie Žalgirio mūšį rašo ir Antanas Smetona, ir Rapolas Mackonis. 1910 metais Žalgirio jubiliejaus proga Krokuvoje atidengtas paminklas. (Projekto autorius, skulptorius Antanas Vivulskis). A. Smetona straipsnyje „Žalgirį atminus“, rašytame laikraštyje „Viltis“ 1910 metais, apie puoselėjamą naują uniją lietuvių su lenkais atsako laikraščio „Kurjer Litewski“ skaitytojams: „Žalgirio šventėje lietuviai nedalyvaus, jų nedalyvavimą atjaus visa Lenkija. Pasiges būtinio, reikalingo pagražinimo, o šeimos nario, kuris tik laikinai nuo mūsų atsiskyręs, bet kurio sugrįžtant, anksčiau ar vėliau, tikimės sulaukti“. Toliau A. Smetona rutuliuoja straipsnio mintį: „Mes, Žalgirio didvyrių palikuonys, vieni su kitais negalėsime šventėn pasipuošę už vieno stalo sutilpti ir minėti laimingą praeitį… Bet taip yra, ir dėl to, Žalgirį mintimis siekiant ir jį suduriant su dabartimi, darosi liūdna. Ar galitie džiaugtis, ant kurių laimės griuvėsių nori kiti savo laimę atstatyti?… Mes neginame, kad tiem dviem tautom, išgyvenusioms kelis šimtus metų artimu politikos gyvenimu, nieko bendra, bet mes nepamirštame, jog tas bendrumas yra nukalėjęs lietuvių dvasią ir didelių istorijos vertybių tarpe yra palikęs įsisenėjusių painiavų, iškasusių tarp jų dviejų neperlipamą pylimą. Lenkija tarpo, didėjo lietuvių-lenkų unijoje, Lietuva yra įdėjusi lenkų kultūros lobin eibę gėrybių, yra atidavusi jiems savo geriausius syvus.
Ir štai kada mes krustelėjome, kada ištarėme žodį, kad juntame, jog esame gyvi, tuomet mums buvo pasakyta, kad pavėlavę, kad mūsų vieta kitų užimta… Šaukėmės demokratizmo principų, o mūsų buvusieji bendrai ištarė, jog istorijos faktas esąs svarbiau už principus….“
… Beje, vienas dalyvis vis dėlto nuvyko į Žalgirio šventę. Minėtame straipsnyje Rapolas Mackonis rašo: „Ilgai derėtasi, ar kviesti lietuvius. Po ilgų derybų nutarta kviesti, bet taip, kad nespėtų atvykti. Vienas tik Tumas – Vaižgantas suskubo ir kaip „Vilties“ korespondentas prisikasė laiku į Krokuvą. Apie iškilmes jis parašė keletą straipsnių, pažymėdamas, kad jose dominavo kontušais ir viduramžiškais kardais pasipuošę ponai, o liaudies kaip ir nebuvo. Lenkų spauda, žinoma, reagavo. Kompaniją prieš Tumą pradėjo endekų dienraštis „Gazeta Narodova“, kurio autorius samprotavo: „Kun. Tumo idealas, kaip jis pradžioje savo straipsnio, yra valstiečių tauta (‚narod chlopsi“). Kun.Tumą, papratusį žiūrėti į pasaulį pro mužikiškus akinius, žeidė minios juodarūbių … Tiesiog visas suvažiavimas Krokuvoje jam per mažai mužikiškas. Nes kas yra litvomanybė, jei paniekinamas istorijos, visos gražios veikimo praeities tam tikslui, kad pradėjus tautos gyvenimą nuo šios dienos ir nuo mužiko“.
Rapolas Mackonis knygoje rašo, kad 1902 metais kunigas A. Dambrauskas išleido programinio pobūdžio knygelę „Lietuvių balsas jaunajai Lietuvos didikų, dvarininkų ir bajorų kartai“ (lenkų kalba). Gyvenęs Vilniuje daktaras Carkovskis lenkų vardu atsakė brošiūra“ „Przenigdy“ („Niekuomet“). Visi lietuvių argumentai lenkų neįtikino, – ištiestą ranką jie atstūmė… Tokie buvo Antano Smetonos, Vaižganto, Rapolo Mackonio bei Marijos Jūros Baužytės aprašytų kunigų Danieliaus ir Zenono Baužių išgyvenimai, susiję su lenkų piliečių tautinėmis, bei politinėmis bei bažnyčios nuostatomis.
XXX
Alfredas Bumblauskas. Vytauto Visocko nuotr.
Apie lietuvių – lenkų tautų tarpusavio santykių įtaką šiuolaikinei istoriografijai mąsto daug istorikų, politikų, kultūros veikėjų. Neseniai (2017 m. gruodyje) Vilniuje buvo organizuota konferencija apie lenką Juzefą Pilsudskį, padėjusį atimti iš Lietuvos Vilniaus kraštą. Ją surengė Lenkų institutas kartu su Lietuvių istorijos institutu. Joje iš lietuvių dalyvavo Alfredas Bumbliauskas, Tomas Venclova, konferenciją moderavo A. Nikžentaitis… Ar Juzefas Pilsudskis, atimdamas iš lietuvių Vilniaus kraštą, – mūsų draugas, ar priešas? Lietuvių – lenkų klausimu turime ne vienodą nuomonę… Baigdamas noriu kai ką priminti iš Antano Smetonos minėto straipsnio „Žalgirį atminus“: „Naujas gyvenimas privalo laikytis naujų formų, liepia peržiūrėti senąsias istorines vertybes. Tik ant naujo pamato atsistojus, tegalima svajoti apie naują lietuvių uniją su lenkais…“
Tomas Venclova. Vytauto Visocko nuotr.
Jeigu kelintoji lietuvių karta į Žalgirio mūšį žvelgia pro lenko istoriko Jano Dlugošo ar rašytojo Henriko Senkevičiaus romanų interpretacijas, tai toli eiti mes negalėsime. Mes, lietuviai, turime savo aiškią nuomonę: pasitraukė, ar ne lietuviai iš Žalgirio mūšio? Lietuvių ir kitų šalių istorikai pasako, — ne. Ar iš mūsų raidyno reikia duoti į lenkišką raidyną tris raides? Tai turėtų būti mūsų istorinės aksiomos… Tarp atsiradusių plyšių tiltus statyti vis tiek teks mums statyti, kalbu apie ateitį, – statyba bus abipusė, o ne dešinė lietuviams, kairė lenkams. Kad, anot A. Smetonos, geriausieji syvai bėgtų iš dviejų iš abiejų tautų… Tiltai per plyšius turės būti pastatyti, o jeigu ne, tai vėl teks klajoti apgraibomis, ieškoti naujų sąjūdininkų ar, deja, naujų okupantų, ar sėbrų…
Matyt, taip bus ir visados, – už iškovotą tautos laisvę bei nepriklausomybę reikės mokėti… Laiko drobulėje daug kas yra nežinioje; kai užslinks ant kalbos, ant Tėvynės migla ar rūkas, netruks vėl pasirodyti saulė, ir vėl Tėvynės padangė nušvis. Žmonių, patriotų, besirūpinančių dėl jos kalbos, dėl istorijos, dėka. Tuo šios knygos man brangios ir ypatingos. Jos man – prasminga introdukcija į Lietuvos valstybės atgavimo šimtmečio jubiliejų. Turiu vilties, kad tos knygos istorijos ar literatūros mokytojai įtrauks į savo specialų „speckursą“…
Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.
Prieš 80 metų – 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne, Kazio Škirpos bute Achenbachstrasse 1 – įvyko Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) steigiamasis susirinkimas.
Jame dalyvavo Kazys Škirpa, Ernestas Galvanauskas, Rapolas Skipitis, Petras Karvelis, Bronius Dirmeikis, kun. Stasys Yla, Juozas Pyragius, Jonas Pyragius, Klemensas Brunius, Aleksandras Danta, Jonas Čiuberkis, Jonas Viliušis, Jonas Našliūnas, Stasys Puodžius, Juozas Dženkaitis, Jonas Dženkaitis, Petras Skurauskas, Antanas Valiukėnas, Bronys Raila, Antanas Maceina, Martynas Brakas, Martynas Kavolis, pulk. Ambraziejus, kun. Kazys Barauskas, Juozas Katilius, Pranas Ancevičius ir Jonas Jurkūnas. Pagal politines pažiūras tai buvo 9 tautininkai, 6 voldemarininkai, 3 valstiečiai liaudininkai, 3 krikščionys demokratai, 3 ateitininkai, 1 socialdemokratas ir 3 nepartiniai.
Kaip liudija išlikęs to renginio protokolas, K. Škirpa perskaitė įvadinį pranešimą, o po to vyko diskusijos. Škirpa pabrėžė, kad lietuviams tenka savo kovą derinti su Vokietijos kova, tad tenka su jais ir bendradarbiauti. „Tačiau tai dar nereiškia, kad mes su vokiečiais bendradarbiautume besąlygiškai. Mes turime užsitikrinti jų paramą, nes tik tada galėtume siekti savųjų tikslų, prisidėdami prie kovos prieš bendrą priešą“, – susirinkime kalbėjo K. Škirpa.
E. Galvanauskas, papildydamas Škirpos aiškinimus, sakė, kad „mes vokiečiams praktiškai niekuo negalime padėti. Visa tai, prie ko mes glausimės ar su kuo eisime, yra nei daugiau nei mažiau tik priemonė mūsų tikslams siekti, bet ne idealas arba tikslas. Taigi, esą, keisis laikai, gali pasikeisti ir mūsų priemonės, bet tikslas pasiliks vis tas pats, būtent: nežiūrint kokia kaina išlikti gyviems kaip tautai ir atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę.“
Pulkininkas Kazys Škirpa
Kam buvo reikalingas LAF‘as ir kieno įgaliojimais jis veikė?
Dera prisiminti, kad Lietuvos valstybė 1940 m. biržely buvo okupuota vyriausybei ne tik nepasipriešinus, bet ir atidavus įgaliojimus neprotestuojant. Vieninteliai, kurie priešinosi, nesutiko paklusti svetimųjų pastatytai marionetinei valdžiai, buvo pasiuntiniai – Lietuvos diplomatinis korpusas. Visi diplomatiniai postai be išimties – nuo Berlyno iki Vašingtono, nuo Romos iki Buenos Airių protestavo prieš Lietuvos okupaciją ir aneksiją, įteikė šalių, kuriose jie rezidavo, vyriausybėms formalius protestus nepriklausomos Lietuvos Respublikos vardu.
Pavyzdžiui, Petras Klimas 1940 m. rugpjūčio 4 – ąją, t.y. kitą dieną po to, kai SSRS Aukščiausioji taryba „priėmė“ Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį, notoje Prancūzijos vyriausybei rašė: „tie tautos atstovai buvo paskirti tuo metu, kada Lietuvos Respublikos teritorija buvo okupuota svetimosios SSRS kariuomenės, kuri, pažeisdama visas teises, 1940 m. birželio 15 d. skaitlingai atvyko į Lietuvą. Rinkimams buvo primestas tik vienas specialiai parinktų kandidatų sąrašas.
Kitų kandidatų laisvai išstatyti buvo neįmanoma. Susirinkimų ir diskusijų laisvė buvo panaikinta. Nebuvo nė kokios kontrolės, galėjusios laiduoti balsavimo taisyklingumą ir balsavimo kortelių skaičiavimą. Pageidaujamieji rezultatai buvo paskelbti iš anksto, net balsavimui dar nepasibaigus.
Savaime suprantama, kad atstovų kolektyvas, kilęs iš rinkimų tokiomis sąlygomis ir paminėtu būdu, jokiu būdu negali būti laikomas organu, galinčiu reikšti tikrąją lietuvių tautos valią. Taip pat šio kolektyvo, tariamųjų liaudies atsovų nutarimas prijungti Lietuvos valstybę prie SSRS jokiu būdu neatitinka lietuvių tautos valios, tautos, kuri visuomet kovojo už savo laisvę ir nepriklausomybę.
Šiuo atveju SSRS Vyriausybė pasielgė kaip agresorius, nes iš anksto apgalvotai pavartojusi karinę jėgą ir pažeidusi tarptautinės teisės nuostatus, lygiai kaip ir savo įsipareigojimus, kuriuos ji pareiškė 1920 m. liepos 12 d. Taikos Sutartimi, 1926 m. Nepuolimo Paktu, vėliau keletą kartų atnaujintu, 1928 m. Briando-Kellog Paktu, 1933 m. Konvencija apie agresijos definiciją ir, pagaliau, visai nepersenu 1939 m. spalių 10 d. Savitarpės Pagelbos ir Nesikišimo į vidaus reikalus Paktu.“
Pareiškę protestus, Lietuvos pasiuntiniai sprendė ką daryti toliau? Prezidentas pasitraukęs iš šalies, krašte šeimininkauja okupantas, plėšia ūkį, griauna visuomenės sąrangą, suiminėja, terorizuoja, žudo ir tremia žmones. Kur išeitis?
Diplomatai, kuriems tai buvo įmanoma karo meto sąlygomis (negalėjo atvykti Povilas Žadeikis iš Vašingtono ir Kazys Graužinis iš Buenos Airių), 1940 m. rugsėjo 19-26 dienomis susirinko Romoje ir savaitę trukusioje konferencijoje aptarė susidariusią padėtį bei priėmė nutarimus dėl tolimesnės veiklos, siekiant atgauti prarastą laisvę.
Konferencijoje, kuriai pirmininkavo Stasys Lozoraitis, sekretoriavo Eduardas Turauskas, buvo apsvarsti svarbūs klausimai: egzilinės vyriausybės sudarymo užsienyje tikslingumas, Respublikos prezidento padėtis, Tautinio komiteto sudarymas, santykiai su Amerikos lietuvių organizacijomis. Pasiuntinybių ir Tautinio komiteto finansiniai reikalai ir daugelis kitų.
Du smaugliai. „Nežinau, kaip tau padėti, Adolfai, bet tavo požiūrį suprantu”
Dėl Lietuvos vyriausybės užsienyje sudarymo apsipręsta jos nesudarinėti, nes abejota, kad karo meto sąlygomis atsirastų šalis, kuri sutiktų tokią emigracinę vyriausybę priglausti savo teritorijoje. Net jei tokia šalis ir atsirastų, tai tokiai vyriausybei būtų labai sunku gauti kitų valstybių pripažinimą. Ne vienos šalie vyriausybė, vadovaudamasi savo politikos interesais, turėtų aiškiai neigiamai pasisakyti tokios vyriausybės atžvilgiu. O tai neigiamai paveiktų ir visą akciją už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Tokios vyriausybės sudarymas galėtų taip pat neigiamai paveikti ir vis dar pripažįstamų Lietuvos pasiuntinybių padėtį, nes vietos vyriausybės galėtų pagrįstai kelti klausimą: ką jūs atstovaujate? emigracinę vyriausybę, kurios mes nepripažinome ar okupacijos suspenduotą Nepriklausomos Lietuvos vyriausybę? Taip jau buvo atsitikę su Vokietijos okupuotos Belgijos atstovais užsienyje.
Išsamiai buvo apsvarstyta užsienyje atsiradusio prezidento Antano Smetonos padėtis. Atsižvelgus į galimai visų lietuvių vienybės, taip pat valdžios legalaus tęstinumo (kontinuiteto) reikmę, nusistatyta su prezidentu palaikyti kontaktą, nedarant tačiau iš jo centrinio visos akcijos asmens. Padėti jam kur nors Europoje ramiai apsigyventi su žmona, parūpinti lėšų minimumą pragyvenimui. Atsižvelgiant į pavojų, kad prezidentas gali tapti viešos polemikos objektu ir pats į tokią polemiką gali būti įtrauktas, dėl jo sumanymo vykti į Jungtines Amerikos Valstijas nusistatyta neigiamai ir nutarta patarti jam nuo to sumanymo atsisakyti. Vengti viešos polemikos apie jo asmenį ir stengtis paveikti kitus ta prasme, ypačiai Amerikos lietuvių organizacijas ir spaudą.
Diplomtai tuo pat metu nusprendė sudaryti Lietuvos Tautinį komitetą, kurio svarbiausieji uždaviniai būtų derinti visų lietuvių darbą Nepriklausomai Lietuvos valstybei atstatyti ir, kol Lietuva yra okupuota, rūpintis Lietuvos Valstybės ir Tautos reikalais. Tautinį komitetą sudaryti iš pirmininko ir keturių nuolatinių narių. Lietuvos pasiuntinių kolegija į Komiteto pirmininkus pakvietė buvusį Lietuvos ministrą pirmininką, užsienio reikalų ir finansų ministrą Ernestą Galvanauską, pirmininko pavaduotoju Lietuvos diplomatijos šefą Stasį Lozoraitį, Komiteto nariais – Kazį Škirpą ir Edvardą Turauską. Viena vieta buvo palikta Amerikos lietuvių delegatui.
Taip pat diplomtai sutarė, kad šiuo momentu vietintelė reali Lietuvos išsilaisvinimo perspektyva – karinis konfliktas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, kuriuo pasinaudojus reikėtų siekti atkurti prarastą Lietuvos nepriklausomybę.
Išsyk po Pasiuntinių konferencijos K. Škirpa P. Žadeikiui rašė: „Kuriais reikalais važinėjau į Šveicariją ir Romą, Tamsta patirsi iš p. Turausko pranešimo, kurį neužilgo gausi. Todėl čia apie tai nieko nerašau. Pasakysiu tik tiek, kad einame prie Tautinio komiteto sudarymo Europoje, kuris koordinuotų mūsų diplomatinių postų veiklą ir telktų visų lietuvių pastangas Lietuvos nepriklausomai Valstybei atstatyti.“ (K. Škirpos 1940 m. rugsėjo 29 d. laiškas.)
Tame pačiame laiške toliau Škirpa savo kolegą Vašingtone supažindina su savo diplomatinėmis pastangomis: „Kai dėl perspektyvų Berlyne, tai čia galiu pasakyti štai ką: nors viešai tuo tarpu negaliu nieko daryti, bet laiko veltui negaištu ir manau, kad stoviu ant tvirto pagrindo Lietuvai atsiekti geresnės padėties, neg ta, kurion ji dabar atsidūrė. Vėliava, kurią keliu Berlyne – tai savystovios ir nepriklausomos Lietuvos atstatymas. Kadangi šiomis aplinkybėmis tai įmanoma tik vokiečių pagalba, tai, savaime suprantama, teks atsižvelgti ir į Reicho pageidavimus. Kol kas betgi čia man dar niekas jokių nepriimtinų sąlygų nėra statęs. Kaip bus ateityje tuo tarpu ir pats dar neturiu pakankamų elementų apie tai spręsti. <…>Mano prašymas Tamsta yra toksai: jei man pavyktų su vokiečiais prieiti prie ko nors konkretesnio, tai prašau tatai nesuprasti, kad tai bus mano vieno fantazija arba „otsebiačinos“ rezultatas: ne aš vienas, bet visi atbėgę iš Lietuvos į Vokietiją lietuviai inteligentai ir visa Lietuva galvoja vienodai, t.y. kad dabartinėmis aplinkybėmis, kurių pakeisti mes negalime, Lietuvos valstybės atstatymas įmanomas praktiškai tik Reicho pagalba. Antra, aišku, kad tai pasidarytų realu tik tuomet, kai pakitės rusų-vokiečių santykiai. Kad tai kada nors pasidarys – neturiu jokių abejonių.“
Vilniuje sutinkami lietuviai kariai, Sukilimo metu išsilaisvinę iš Raudonosios armijos buvusio lietuvių korpuso
Išsiuntinėdamas Pasiuntinių kolegijos konferencijos nutarimus visiems Lietuvos diplomatinio korpuso nariams, E. Turauskas savo lydraštyje rašė: „Nutarimai formuluoti tuo būdu, lyg visa Pasiuntinių Kolegija būtų, juos diskutuojant, in corpore dalyvavusi, kas, deja, dėl karo aplinkybių ir didelių atstumų, suprantana, negalėjo įvykti.<…>Nutarimai yra įvairiais požvilgiais išdiskutuoti ir pagrindinai išsvarstyti per keliolika posėdžių. Be to, nebuvo skubėta ir su jų išsiuntinėjimu, kad susidarius progos dar pergalvoti ir kai ką išlyginti. Todėl tikime, kad jie susilauks Tamstos pritarimo ir patvirtinimo. Tačiau ir duodant jiems pritarimą, jei Tamstai kiltų kurių naujų minčių ar pasiūlymų tais pačiais ar kitais klausimais, labai prašyčiau apie tai pranešti.“
„Priėjome išvados, kad emigracinės vyriausybės sudarinėti nereikia, – laiške Kaziui Pakštui 1940 m. spalio 10 d. rašė E. Turauskas, – nes ji tik apsunkintų darbą, sunku būtų jai rasti kur prieglaudą, daug tektų sugaišti laiko ir energijos kol kur išmelstum jai pripažinimą ir t.t. Galiausiai galėtų, kai kas kvestijonuoti ir pačių dar pripažįstamų mūsų pasiuntinybių padėtį, jei jos pareikštų savo obedienciją tai vyriausybei. Todėl nusistatėme sudaryti Tautinį Komitetą, kuris, kuklesniu vardu pavadintas, lietuviams reikšdamas tą patį, ką ir vyriausybė, galės laisviau savo darbą dirbti. Tokį komitetą „eliminuosime“ iš Pasiuntinių Kolegijos, kuri yra legali Nepriklausomos Lietuvos atstovavimo ir interesų gynimo tęsėja, juoba, kad visi pasiuntiniai okupacijos nepripažino ir okupacinės valdžios veiksmus laiko nuls et non-avenus[1]. Komitetas bus mažas ir lankstus. Pirmininkas galės veikti reikale ir pats vienas. Karo metui tenka aukauti kolegialinį dėsnį.“
Pakštas Turauskui atsakė: „Jeigu U.S.A. įsitrauktų į karą (tai labai galima tikėtis), tai Argentina, Brazilija ir gal kai kurios kitos pietų respublikos paseks U.S.A. pavyzdį, keletą mėnsių palūkuriavę. Taigi neitralios vietos T[autinio] K[omiteto] veiklai galbūt ir ten negalėtume tikėtis.<…>Jei ryšiai tarp Jūsų ir mūsų pasidarytų nebegalimi, tai Jūs veikite pagal turimas sąlygas, ogi mes pagal savo sąlygas. <…>Žiūrėsim kur karo laimė pasvirs. Gal Jūs rasite galimybių siekti tik tokios padėties, kurioje dabar yra Slovakija; tai irgi bus gerai. Gal aplinkybės mums leis siekti pilnos nepriklausomybės – tai bus dar geriau. Bet kacapai turi būti iš Lietuvos išmesti ir Lietuva sugrąžinta atgal į Europą. Dėl būdų ir priemonių ginčytis neverta.“ (1941 m. kovo 24 d. laiškas)
Savo ruožtu P. Klimas E. Turauskui rašė: „Ar nereikėtų vis tik atskirti linijas čia ir Amerikoje? Jei visa Europa pateks po Vokiečiais, teks nevienodai dirbti. Ypač jei Amerika aktyviai įsikiš į karą. Prie to jau dabar turėtume pratintis ir susiprasti su amerikiečiais, kad nebūtų skilimo mūsų pačių tarpe. <…> Mes galime būti viskas ką tik galima įsivaizduoti, kad tik ne kacapiška ir ne merdo-pouilleux… (prasčiokiška –V.V.)
Ar Kazys neužpyktų, jei aš jam parašyčiau Aktyvistų programą ir atsišaukimą? Juk tai nebūtų net paradoksas! Leibnitz rašė Rusijos samoderžcui valdymo taisykles, o Machiavelli – princui. Mažesniam skribai dar lengviau tat atlikti, nes jis leidžiasi pataisomas.
Pamėginsiu taip pat surašyti naują Lietuvos atstatymo proklamaciją, apie kurią pats kalbi savo laiške L[ozorai]čiui. Panaši proklamacija buvo mano surašyta 1915 metais, ir nuo jos prasidėjo po visą Lietuvą tam tikras vajus. Už ją daug [kas] kalėjime sėdėjo – jų tarpe ir aš pats – bet tai buvo reikalinga pabudinimui iš snaudulio. Nes snaudulys yra natūralus lietuvių stovis ar tikriau pogulis…“ (P. Klimo 1941 m. kovo 3 d. laiškas)
Taigi, LAF‘o organizavimas Berlyne nebuvo kažkokia K. Škirpos „otsebiačina“, kaip jis tai paminėjo savo laiške P. Žadeikiui, bet integrali tąsa veiksmų, išplaukusi ir 1940 m. rugsėjo 19-26 d. Pasiuntinių kolegijos nutarimų.
LAF steigiamojo susirinkimo dalyviai 1940 m. lapkričio 17 d. pasirašė steigiamąjį aktą. Steigėjai pareiškė „visišką pritarimą sumanymui sutelkti visas lietuvių tautos aktyviąsias jėgas į Lietuvių Aktyvistų Frontą kovai už Tėvynės Lietuvos išlaisvinimą iš komunistinio sovietų jungo“. Būdami įsitikinę, kad „atstatytos Lietuvos tvarkymas Aktyvistų Fronto ideologijos pagrindais yra tikriausias kelias lietuvių tautos idealams siekti, mes pirmieji stojame į Lietuvių Aktyvistų Frontą ir prisiimame visas jo nariams uždedamas pareigas ir drausmę.“ (http://alkas.lt/2017/11/19/v-valiusaitis-atrastas-lietuviu-aktyvistu-fronto-isteigimo-aktas/)
Savo knygoje „Sukilimas Lietuvos valstybingumui atstatyti“ K. Škirpa rašo: „Lapkričio 17-ji tebuvo tik viena iš lietuvių aktyvistų organizacinės veiklos datų, kuria tapo atžymėta formali LAF užuomazga. <…> Žiūrėjusiems į LAF branduolį Berlyne iš toli, iš Sovietų prislėgtos Lietuvos, galėjo atrodyti, jog tą branduolį sudariusių lietuvių darbas Tėvynės Lietuvos labui turėjo vykti labai sklandžiai, be jokių savitarpio nedarnumų. To iš jų reikalavo pati LAF-to užsibrėžtoji misija ir lietuviškas patriotizmas. Deja, taip tik galėjo atrodyti, bet faktiškai taip nebuvo. Tiek prieš LAF-to formalų įsikūrimą, tiek jam įsikuriant, o ypač jam pradėjus vystyti savo veiklą, buvo įvairių nesusipratimų bei nuomonių skirtumų, kurie pasunkino LAF vadovybės naštą ir kartais kėlė jai didelį susirūpinimą.“
Sukilėlių kapai. Ūkininko patarėjas
Lozoraitis laiške Škirpai iškėlė klausimą ar organizacijos pavadinime panaudotas žodis „aktyvistai“ nereiškia tos pačios „antismetoninės“ politinės ašies, kuri buvo susidariusi Lietuvoje iš politinės opozicijos (voldemarininkai, valstiečiai liaudininkai, kriščionys demokratai, socialdemokratai)? Į tai Škirpa atsakė: „Tai, ką sukūriau nieko bendra neturi su tais aktyvistais, kuriuos turi omenyje Tamsta. Dabartinis lietuvių aktyvistų sąjūdis yra ne koks siauras fanatikų ar karštagalvių susibūrimas, bet reali tautos vienybė, ištikusios mūsų kraštą nelaimės išugdyta. Su buvusiais seniau aktyvistais šis naujas sąjūdis turi tik tiek bendro, kad panaudojo aktyvistų pasivadinimą. Tai buvo padaryta tuo sumetimu, kad pabrėžus, jog tik aktyviosios mūsų tautos pajėgos gali atstatyto Lietuvos Nepriklausomybę…“ (K. Škirpos 1941m. balandžio 7 d. laiškas)
Kitame laiške Škirpa Lozoraičiui rašo: „Buvau pasiuntęs vieną savo patikėtinį aplankyti repatriantų lagerius. Jų yra iš viso 70. Mano patikėtinis aplankė jų apie 40. Rado labai daug lietuvių, vertingų kaip intelektualinės pajėgos. Įvertinama, kad lietuvių, atvykusių su repatriacija į Vokietiją, bus apie 15-20 tūkstančių (su šeimomis). Visų jų ūpas yra toks, kad tegu tik vokiečiai duoda ginklus – visi tuojau vyktų atgal bolševikų mušti. Gaunu iš jų daug laiškų, kuriuose žmonės išdėsto savo viltis ir išlieja ašaras dėl viso to, kas dabar dedasi Lietuvoje. Lietuvoje kitos politinės koncepcijos nėra, kaip tik ta, kurią mes priėmėme pernai Romos pasitarimų metu. Visų, kaip inteligentų, taip ūkininkų ir paprastų darbininkų akys ir viltys nukreiptos į Berlyną, tai yra į tai, ar pavyks mums su Vokietija dėl Lietuvos atstatymo susigiedoti.“ (K. Škirpos 1941 m. balandžio 24 d. laiškas)
„Iš mano aplankytų stovyklų Allensteine yra daugiau kaip pusė repatrijantų grynai lietuviškomis pavardėmis alba žinomi lietuviai, – savo 1941 m. kovo 23 d. raporte apie aplankytas repatriantų iš Lietuvos stovyklas rašo A. Koncė. – Iš jų prisimenu be p. Dantienės sekančius: A. Dumbrys, karininkai A. Jurgutis, Krikštaponis, su visomis šeimomis, K. Matutis, buv. ministr. Audėnas, agr. Dirginčius, Talmantų visa familija, Opasnovai, ir t. t. Ortelsburge, kurį taip pat aplankiau: Pov. Skučas, Juoz. Musteikis, Sprindys (dain.), Miglinas, inž. Kunevičius, teisininkas Bytautas, Kregždė, Mačiulaitis ir t. t., vis su šeimomis, kas jas turi. Visų išvardyti neįmanoma.
Įdomiausia buvo klausytis pasakojimų apie bolševikų valdomą Lietuvą. Tauta kenčianti didžiausį skausmą: labai daugelis iš šviesuomenės areštuota ir vis tebeina areštai, niekas netikras savo rytojum; atrodo, reta yra kas nepersekiojamas, retas kuris eidamas nesigrįžta į užpakalį pažiūrėti, ar kas jo neseka. <…> Beveik kiekvienas gaunąs laiškų iš užsienio esąs sekamas. Esą, jeigu kas prašo nerašyti laiškų, tai tikrai reikią paklausyti. Laiškai ir telegramos iš Kauno į Vilnių ar atvirkščiai einą po kelias dienas. Keleivių lagaminai esti dažnai iškratomi važiuojant iš Vilniaus į Kauną ar atvirkščiai. Tai atlieka apskurę, visai nežymūs asmenys. Tokie pat daro ir areštus. Jie įvykstą daugiausia naktimis, arba dieną gatvėse. Išmestiems iš tarnybų „priešams“ neduoda darbo. Kai pasibaigs jų ištekliai – neturės kaip gyventi.<…>Iš sykio, užėjus bolševikams darbininkai džiaugėsi ir manė atėjusi jiems pakilimo gadynė. Dabar, išskyrus tikruosius komunistus, jau nebesidžiaugia, bet priešingai, esą, labai nepatenkinti. Taip pat nepatenkinti ir žydai, kurie vertėsi savarankiškai, nes nacionalizavus dabar ir mažas įmones įmonėles ar prekybas, atėmė iš jų gerą egzistencją. Labiausiai nepatenkinti ūkininkai. Rezultate – išskyrus saują buvusių visiškų plikarankių-niekaneturių ir aršiųjų komunistų visi žmonės nepatenkinti ir rodo didžiausį nepasitenkinimą ir kritiką.“
Tokias visuomenės nuotaikas patvirtina ir amerikiečių diplomatai. Į Kauną 1941 m. kovo mėnesį buvo atvykęs JAV diplomatas. Kovo 28 d. iš Maskvos į Vašingtoną perduotame memorandume „Sovietų veiksmai ir politika sovietų okupuotoje Lietuvoje“ rašoma: „Pokalbiai su bet kuriuo lietuviu Kaune prasideda klausimu: „Kada manai prasidės karas ir kas apie tai kalbama Maskvoje?“ Karo tarp Rusijos ir Vokietijos laukiama pavasarį. <…>Apie artėjantį karą dažnai užsimena patys rusų karininkai privačiuose pokalbiuose su žmonėmis, pas kuriuos jie yra apsistoję. Dažnu atveju raudonieji karininkai, po laikino pabuvojimo Lietuvoje, reiškia pasibjaurėjimą sovietiniu režimu, kai palygina čionykščius ekonominius standartus ir laisvę su tuo, kas yra pas juos.“
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Amerikiečių diplomatas ten pat atkreipia dėmesį, kad „prezidentas Smetona yra plačiai smerkiamas dėl savo politikos, o šiuo metu tėra nominalus vadovas ir kaip politinis veiksnys reikšmės nebeturi. Stiprus žmogus, turintis platų visuomenės palaikymą, yra Škirpa. Kaune kalbama, kad kitas Lietuvos ministras pirmininkas bus ponas Ernestas Galvanauskas, ir kad ilgai laukti neteks, kai jis perims Lietuvos ministrų kabinetą.“ Memorandumo autorius pabrėžia, kad „Lietuvoje veikia plataus tinklo ardomojo pobūdžio organizacija. <…>Neapykanta raudoniesiems yra tokia gili, kad net gimnazistai (17-19 metų amžiaus) sudarę slaptus būrius nešiojasi pistoletus.<…>Visuotinė žmonių nuotaika yra viena: nekantriai laukiama ir trokštama karo tarp sovietų ir nacių. Nors žmonės trokšta vietoj raudonųjų Lietuvoje išvysti vokiečius, jie tikisi, kad galų gale Vokietija vis dėlto pralaimės karą Didžiajai Britanijai, ir tai leis Lietuvai vėl prisikelti kaip nepriklausomai valstybei.“
„Bręstant bendriems įvykiams Rytuose, darosi vis daugiau jautrus ir mūsų reikalas, – rašė Škirpa Lozoraičiui 1941 m. balandžio pabaigoje. – Nors kol kas nieko galutino dar nepaaiškėjo, bet yra kai kurių ženklų, kurie verčia mane susirūpinti ar nekyla komplikacijų. Šiaip ar taip tam tikras mano dirksnių[2] bandymas iš vokiečių pusės bene jau prasideda. Tiesa, nesu tuo užkluptas, nes instiktyviai nujaučiau, kad kada nors vokiečiai pradės statyti sąlygas.<…>Esu pastebėjęs ir kitą simptomą, kad iš Gestapo pusės prieš mus rausiamasi. Prieš Velykas kai kurie mūsų atbėgėlių, buvusieji mūsų saugumo policijos valdininkai, kurie matomai dabar nori įsiteikti ar jau yra įsiteikę vokiečiams, kalbino kai kuriuos žymesnius čia esančius ir Aktyvistų Fronto priklausančius inteligentus reikšti daugiau iniciatyvos bei veiklos kultūrinėje srityje ir mažiau užsiimti gryna politika. <…>Kaip pas kitas tautines grupes, taip ir pas mus atsiranda asmenų, kurie besąlyginiai lenda į vokiečių bučį, operuoja bauginimu, kad siekdami visiškai laisvos ir nepriklausomos Lietuvos per daug užsiprašome ir kad todėl galime nieko negauti. Panašūs asmenys, greičiausia, veikia už vokiečių pinigą ar tuščios karjeros sumetimais, kad pasidaryti Lietuvos Quislingais. Kadangi jie jokio apčiuopiamo pasisekimo čia esančių rimtesnių lietuvių inteligentų tarpe neturėjo ir esu tikras, kad neturės, tai į šį reiškinį kolei kas esu linkęs žiūrėti pro pirštus ir pavojaus bendram lietuvių reikalui nematau.“ (K. Škirpos 1941 m. balandžio 24 d. laiškas S. Lozoraičiui.)
Paskelbta Nepriklausomybė. Darbininkas
Toliau tame pačiame laiške K. Škirpa rašo: „Balandžio 18 d., proga vieno eilinio reikalo, teko ir man plačiau išsikalbėti su tais pačiais gestapininkais, su kuriais kalbėjosi p. Galv[anauskas]. Pagrindinė jų mintis buvo tokia, kokią buvo pareiškę p. Galv[anauskui], t.y. kad aš per daug akcentuojąs Nepriklausomybę. Jie aiškino man, kad tai praktiškai būsią neįmanoma, nes, pirma, vokiečiams Pabaltijo kraštus nuo bolševikų išlaisvinus, tuo karo įvykiai Rytuose dar nesibaigtų, – vokiečių armijos nužygiuotų toliau, o mūsų kraštas pasidarytų jų etapų sritimi, kur negalima apsieti be įvairių suvaržymų; antra, iš viso, jei karo veiksmai frontuose ir pasibaigtų, tai esą dar praeitų eilė metų, kol padėtis Europos kontinente būtų stabilizuota ir gyvenimas grąžintas į normalias vėžes. Mūsų krašto gyventojai, kuriems dabar jau kalu į galvą visiškai laisvos ir nepriklausomos Lietuvos idėją, galėtų pasijusti apviltais ir to pasekoje galėtų kilti visokių nesusipratimų. <…>
Oponuodamas į mano išvedžiojimus, kad nuo nepriklausomybės joks lietuvis negalėtų atsisakyti, vienas iš gestapininkų aiškino, kad nepriklausomybė teesanti tik skambus žodis. Žmonėms gi pirmoje eilėje rūpi geresnės gyvenimo ir kultūrinės sąlygos. Lietuva, būdama Vokietijos įtakos zonoje ir artimuose su Vokietija santykiuose ūkinėje srityje, į keletą metų išvystytų tokį didelį gerbūvį, kad nepriklausomybės sąvoka nubluktų ir būtų pamiršta. <…>Kaip lietuvis, kol nežinau, ko Vokietija nori, aš tegaliu statyti grynai lietuvišką pageidavimą. Paklausiau, kad teiktųsi man paskyti, kokius Vokietija nori primesti Lietuvai saitus su Vokietija ir, bendrai, kaip mažąsias valstybes manoma Naujoje Europoje prie Vokietijos prišlieti. Nė vienas su manim kalbėjusių gestapininkų į šį klausimą negalėjo duoti man atsakymo. Matomai, neturėjo tam instrukcijų iš aukščiau.“
Tačiau Škirpa savo atsiminimuose pažymi, kad LAF vadovaujamosios grandies veikla buvo pakankamai konspiratyvi, nepaisant to, kad į vadovybės slaptus pasitarimus būdavo kviečiami ir ne vien vado patikėtiniai. Škirpa tvirtina, kad paslaptys buvo išlaikytos ir „vokiečių saugumas iki pat lemtingos birželio 23 dienos negalėjo patirti, kas LAF vadovybės buvo tariama, ir laiku susiorientuoti, jog Lietuvių Aktyvistų Frontas buvo vairuojamas pastatyti hitlerinį Reichą prieš Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimo įvykusį faktą, kuomet ėmė aiškėti, jog artėjant rusų – vokiečių karui vokiečiai keičia savo politiką Lietuvos klausimu ir planuoja ją paglemžti, kaip prieš tai buvo 1940 metais padariusi Sovietų Rusija.“
Owen Norem
Buvęs JAV pasiuntinys Kaune Owenas Noremas 1941 m. liepos viduryje teisingai pastebėjo: „Lietuva priešinasi abiems: raudoniesiems ir naciams. <…> Lietuva yra prieš didžiulį iššūkį. Pasveikinti išsivadavimą iš Rusijos, net ir atsidūrus Vokietijos rankose, buvo natūralus jausmas. Tačiau tiesa yra ta, kad Lietuva, kaip ir daugelis mažų tautų, trokšta išsivaduoti nuo užsienio šalies, kuri dabar kontroliuoja jo teritoriją. <…> Ji išlieka kaip demokratijos pasienis ir kaip toks priešinasi: hitlerizmui ir visiems kitiems agresoriams.“
1951-aisiais metais Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja sušaukė sesiją, kurioje buvo apžvelgiama politinė ir ekonominė padėtis Lotynų Amerikos šalyse. Toje sesijoje ypač aršiai siautėjo tuometinis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Andrėjus Vyšinskis.
Nesiskaitydamas nei su žodžiais, nei su diplomatui privalomomis etiketo taisyklėmis, jis negailestingai užsipuolė būtent tas Lotynų Amerikos valstybes, kurios simpatizavo Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Labiausiai tąsyk kliuvo nedidelei Kosta Rikos valstybei, kuri palaikė draugiškus santykius su Vašingtonu. Žodžiu, SSRS diplomatijos šefas elgėsi kaip tikras chamas. O tuometiniai Kosta Rikos vadovai buvo pasimetę. Jie nežinojo, kaip deramai atsikirsti į iš piršto laužtus kaltinimus, beje, pateiktus grubia, diplomatams nebūdinga maniera.
Išeitį surado tuometinis Kosta Rikos ambasadorius Vatikane Teodoras Bonefil Kastro. Jis per naktį parašė padorumo ribų neperžengiantį, tačiau šmaikštų, žaismingą, argumentuotą bei įtikinamą atsaką sovietų diplomatams. Kitą dieną Kosta Rikos vadovai sesijoje perskaitė tą laišką viešai, girdint visiems sesijos dalyviams. Oficialus Kosta Rikos atsakas sulaukė ovacijų ir pritarimo.
O pasipūtusiam SSRS diplomatijos šefui A.Vyšinskiui nieko kito nebeliko kaip gėdingai tylėti. Raudonuojantis, siuntantis, prakaituojantis A.Vyšinskis suprato, jog rusiškos replikos čia nepadės, nes jo oponentai pasirodė esą gerokai iškalbingesni. Sesijos dalyvių simpatijos buvo skirtos mažosios Kosta Rikos atstovams.
Po akivaizdžios diplomatinės sėkmės Kosta Rikos ambasadorius Vatikane tapo asmeniniu Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministro A.Vyšinskio priešu. Nesunku įsivaizduoti, kokiais epitetais A.Vyšinskis apibūdindavo poną T.B.Kastro, kai siųsdavo diplomatinius laiškus į Maskvą. Kosta Rikos diplomatas Vatikane buvo pravardžiuojamas ir “sarginiu imperializmo šunimi”, ir “aklu, kvailu amerikiečių politikos trubadūru”. O SSRS diplomatas Italijoje Michailas Kostyliovas savo ataskaitose Kosta Rikos atstovą apibūdindavo kaip “itin SSRS santvarkai nepalankų reakcionierių”.
Kosta Rika
Tuo tarpu Kosta Rikos diplomatas T.B.Kastro po skandalo JTO sesijoje ėmė sparčiai kopti karjeros laiptais. Pavyzdžiui, jam iš karto buvo pavesta kuruoti santykius ir su tuometinėmis Jugoslavijos bei Italijos vadovybėmis. Kosta Rikos diplomatą pagerbė net tuometinis Popiežius Pijus XII, surengdamas išskirtinį priėmimą.
Tačiau vertindamos pono T.B.Kastro veiklą iš tikrųjų klydo abi pusės: ir sovietų diplomatai, laikydami jį mirtinu SSRS priešu, ir vakariečiai, manydami, kad jis – nuoširdus Amerikos draugas. T.B.Kastro buvo itin slaptas sovietų žvalgybos agentas. Apie tai, kad T.B.Kastro yra su SSRS žvalgyba ryšius palaikantis žvalgas – nelegalas, – 1951-aisiais žinojo tik Stalinas ir dar keli sovietinės žvalgybos viršininkai. Ši paslaptis nebuvo atskleista iki pat šio žvalgo mirties 1988 metais. Kai kurių papildomų žinių apie šį sėkmingai sovietų žvalgybai dirbusį šnipą pavyko sužinoti tik po 1991-ųjų, kai žlugo pati Sovietų Sąjunga.
Kas gi iš tiesų buvo Kosta Rikos ambasadorius T.B.Kastro? Atsakymas į šį klausimą turėtų dominti ne vien Rusiją, Kosta Riką ar Vatikaną. Šią istoriją verta įsiminti ir Lietuvai, kadangi Kosta Rikos ambasadoriumi apsimetinėjęs T.B.Kastro iš tikrųjų buvo … Lietuvoje gimęs karaimas Juzef Grigulevič.
J.Grigulevič gimė 1913-aisiais metais Vilniaus karaimų šeimoje. Iš pradžių jis buvo būtent Juzef Grigulevič. Tačiau Lietuvai išsilaisvinus iš carinės Rusijos okupacijos ši šeima sulietuvino savo pavardes. Juzef Grigulevič tapo Juozu Grigulevičiumi. Bet Juozo Grigulevičiaus draugystė su Lietuva nebuvo ilga. Karaimas J.Grigulevičius simpatizavo komunistinėms idėjoms, propagavo revoliucijas. Todėl nenuostabu, kad 1931-aisiais už komunistinę propagandą buvo uždarytas į kalėjimą. Po kelerių metų paleistas į laisvę J.Grigulevičius išvyko gyventi į Lenkiją, iš kurios už komunistinių idėjų propagavimą netrukus taip pat buvo išprašytas.
Tada šis karaimas atsidūrė Prancūzijoje. Čia jis užmezgė ryšius su tarptautinėmis kairiosiomis organizacijomis, kurios finansiškai remdavo viso pasaulio revoliucionierius. Tos organizacijos kaupė milžiniškas lėšas, reikalingas revoliucijos propagandai. Tiksliau tariant, rūpinosi ne tuo, kaip pavalgydinti arba aprengti ištremtus revoliucionierius, o kaip surengti revoliucinius maištus. Pagrindinis kairiosios organizacijos, į kurią įstojo ir karaimas iš Vilniaus, rėmėjas buvo Kremlius. O lėšų srautus prižiūrėdavo NKVD agentai.
J.Grigulevič dirbo Paryžiuje prisidengęs Martino Edmondo Antuano pavarde. Kad J.Grigulevič nėra tikras prancūzas, niekam net į galvą nešaudavo. Mat šis karaimas buvo velniškai gabus užsienio kalboms. Užsienio kalbas jis išmokdavo labai greitai. Bet svarbiausia, kad išmoktomis kalbomis jis kalbėdavo be mažiausio akcento. Prancūzijoje jį laikė tikru prancūzu. O Ispanijoje – tikru ispanu. Savo žvalgybinės karjeros metu J.Grigulevič teko apsimesti dar ir tikru argentiniečiu bei tikru meksikiečiu. Iš viso šis iš Lietuvos kilęs karaimas laisvai ir be akcento kalbėjo maždaug dešimčia kalbų.
Sovietų žvalgyba ilgai nelaukusi nusprendė užverbuoti poną J.Grigulevič. Maskvoje puikiai žinojo, kad “karaimas Juzekas” iš tiesų yra gimęs Lietuvoje, kad jam nepatikusi lietuviška nepriklausomybė, kad jam už komunistines pažiūras teko sėdėti net kalėjime. Tuometiniai SSRS žvalgybos vadovai nusprendė verbuoti J.Grigulevič Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Ir būtų nesunkiai užverbavę, jei ne atsitiktinumas. Tuomet sunkiai susirgo Argentinoje gyvenęs J.Grigulevič tėvas, ir sūnus nedelsdamas išplaukė į Buenos Aires karšinti senojo tėvo. Verbavimo procedūra atidėta palankesniam momentui.
Ispanijoje kilus pilietiniam karui J.Grigulevič neliko nuošalyje. Jis palaikė komunistuojančių ispanų pusę. Tapęs 5-ojo pulko kuopos vadu padarė puikią karinę karjerą, kadangi minėtasis pulkas kovėsi pačiuose sudėtingiausiuose kariniuose placdarmuose. Beje, J.Grigulevič kariavo kaip argentinietis Chose Okampo. Net ir čia šį avantiūristo gyslelę turėjusį “argentinietį” lydėjo sėkmė. Jis nebuvo net sužeistas, nors elgėsi drąsiai, nesislėpdavo už bendražygių nugarų.
Štai tada sovietų žvalgyba dar kartą prisiminė “iš Vilniaus kilusį Juzeką”. Ir nusprendė “poliglotą bei šaltakraujišką avantiūristą” užverbuoti neatidėliojant šios procedūros vėlesniems laikams. Verbavimo operacija patikėta aukšto rango rezidentui Aleksandrui Orlovui (Švedui). “Juzeką iš Vilniaus” užverbuoti buvo itin lengva. J.Grigulevič seniai buvo pasiruošęs bendradarbiauti su to meto SSRS slaptosiomis tarnybomis. Slapta verbavimo procedūra buvo vien formalumas. J.Grigulevič savo noru, niekieno neverčiamas tapo žvalgybininku – nelegalu.
Tiesa, iš pradžių sovietų žvalgai tikrino, ar J.Grigulevič yra patikimas agentas. Jam buvo pavesta likviduoti keletą ispanų komunistams kenkiančių anarchistų. Tie darbininkų gretose didelę įtaką turėję anarchistai dažnai būdavo populiaresni nei komunistai. Štai tokius ir reikėjo arba nušauti, arba nunuodyti, arba suvažinėti.
Pats J.Grigulevič savo rankomis greičiausiai nieko nežudė. Jam tekdavo tik rengti pasikėsinimo planus. Jo parengti pasikėsinimo planai veikdavo tiksliai kaip šveicariški laikrodžiai. Jokių klaidų, jokių nesėkmių. Tačiau esama ir versijos, kad J.Grigulevič vargu ar pavyko išvengti budelio vaidmens. Juk tuometinis SSRS vadovas Stalinas siekė, kad visi žvalgybininkai, nežiūrint nei į rangą, nei į užimamą padėtį, būtų asmeniškai rankas susitepę krauju. Tokius lengviau valdyti. Tokie – patikimesni. Todėl neatmestina versija, jog mažų mažiausiai vieną sykį J.Grigulevič pačiam teko nuspausti pistoleto gaiduką.
Ko tik imdavosi “Juzefas iš Vilniaus”, viskas jam klojosi kuo puikiausiai. Ilgainiui jis tapo verslininku. Vertėsi kavos pupelių prekyba Europos turguose. Kavos pupeles pirkdavo Kosta Rikoje, paskui gabendavo į Senąjį Žemyną ir parduodavo Paryžiuje, Briuselyje ar Berlyne. Štai tada Kosta Rikos valdžia jį ir pastebėjo. Netrukus karaimas iš Lietuvos tapo Kosta Rikos diplomatu, per naktį parengusiu tą garsųjį laišką, įsiutinusį SSRS diplomatus. Tapęs Kosta Rikos ambasadoriumi dar ir Italijoje bei Jugoslavijoje, “Juzefas iš Vilniaus” sulaukė sudėtingos ir pavojingos užduoties – parengti pasikėsinimą į tuometinį Jugoslavijos lyderį Josifą Broz Tito. Greičiausiai būtų parengęs nepriekaištingą planą. Bet Stalinui drįsdavęs prieštarauti Jugoslavijos prezidentas mirė sava mirtimi. Todėl rengti nužudymo plano J.Grigulevič neteko.
O štai Stalino oponentui Levui Trockiui ne taip puikiai pasisekė kaip pasisekė J.B.Tito. L.Trockis buvo nužudytas alpinistų kirtikliu. Iš pradžių 1940-ųjų gegužę buvo išžudyta beveik visa L.Trockio šeima, o po kelerių mėnesių – ir pats L.Trockis. Ši politinio pobūdžio žmogžudystė išsamiai ir smulkiai aprašyta tūkstančius kartų. Tiek rusų, tiek anglų ar prancūzų kalbomis. Bet tik nedaugelis šiandien žino, kad pasikėsinimo į L.Trockį planą rengė būtent tas iš Lietuvos išvažiavęs J.Grigulevič.
Po L.Trockio nužudymo sovietų nelegalas J.Grigulevič persikėlė į Argentiną, kurioje nesedėjo sudėjęs rankų. 1941 – 1943 metais jis organizavo diversijas tuose argentinietiškuose prekybos laivuose, kurie iš Argentinos į tuometinę Vokietiją gabeno įvairiausio pobūdžio krovinius. Mat iki pat 1944-ųjų Argentina palaikė oficialius ryšius su Adolfo Hitlerio valdoma Vokietija.
Šnipinėjimo enciklopedija
Į Maskvą nelegalas J.Grigulevič grįžo jau po Stalino mirties, todėl jam pavyko išvengti stalinistinių represijų: sušaudymo “už tėvynės išdavimą” arba sovietinių lagerių už “nelojalumą sovietų valdžiai”. Išėjęs iš žvalgybos J.Grigulevič apsigynė mokslų daktaro disertaciją, Maskvoje prie SSRS Mokslų Akademijos įkūrė Lotynų Amerikos institutą, parašė apie 30-im mokslinio pobūdžio knygų. Mirė 1988-aisiais savo mirtimi – kaip žymus sovietų mokslininkas, SSRS Mokslų Akademijos narys – korespondentas. Pirmosios užuominos apie jo žvalgybinę veiklą pasirodė sovietų spaudoje tik po jo mirties 1988-aisiais metais.
Šiandien oficialiame Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) tinklapyje Juzef Grigulevič įvardinamas kaip itin svarbus, reikšmingas, daug gero Maskvai nuveikęs “šaltojo karo” laikų agentas – nelegalas. Kai kuriuose rusiškuose leidiniuose tik puse lūpų užsimenama, kad šis karaimas buvo kilęs iš Lietuvos. O jei ir užsimenama apie šią aplinkybę, tai būtinai pabrėžiama, jog tuometinėje smetoninėje Lietuvoje būta tokios žiaurios diktatūros, kad J.Grigulevič nieko kito nebeliko, kaip kuo greičiau bėgti į užsienį.
Pastebimą pagyvėjimą į koronos viruso prispaustą visuomenę ką tik įnešė kadenciją baigusioji prezidentė D. Grybauskaitė, kuri jai būdinga maniera įvertino vyriausiąjį kovos su epidemija armijos vadą A. Verygą, palyginusi jį su gyvūnėliais.
Prezidentės pasipiktinimą galima suprasti. Vadas savo keista vadovavimo maniera (girdint medikams, žinantiems, kad epidemijai pasiruošta nepakankamai, buvo suokiama, kad visko turim, visko visiems užteks, o savo pagalbą siūliusiems verslininkams jo vadovaujama VESC komanda nesugebėjonet duoti aiškių atsakymų ir t.t.) galėjo iš kantrybės išvesti net ir daugiau, nei D. Grybauskaitė, kantrybės turinčius bendrapiliečius (primenu: vasario 27 d., kai VESC surengė pirmąjį posėdį, A. Veryga kalbėjo: „…vertiname ir galimas maksimalias rizikas. Manome, kad joms esame neblogai pasirengę“ – ???).
Tačiau aš matau ne gyvūnėlį, o … normalų psichiatrą.
Psichiatrą A. Verygą, kuris R. Karbauskio ir S. Skvernelio valia tapo SAM ministru, o dabar to paties S. Skvernelio sprendimu – dar ir VESC (Valstybės ekstremalių situacijų valdymo centro) vadovu, tačiau liko, kaip ir buvęs, TIK psichiatru.
Pasirinkimas keistas, o daugelio juristų nuomone, net ir neadekvatus, nes paprastai, kuriant kokią nors komisiją ar kitą instituciją, skirtą telkti, prižiūrėti, kontroliuoti kitos institucijos/institucijų darbą, vadovu nerekomenduojama skirti asmens, kuris jau vadovauja vienai iš steigiamai institucijai pavaldžių kitų institucijų. Nes susidaro situacija, primenantį katiną, kuriam pavedama pagauti savo paties uodegą…
Net ir tie, kuriems neteko asmeniškai pabuvoti psichiatro kabinete, iš knygų, filmų ir anekdotų žino, kad pirma, ką daro psichiatras, susidūręs su pacientais, kurie teigia esantys gaidžiai, krokodilai, stalinai ar napoleonai, nesiginčija su jais. Jis ramiu, minkštu balsu, pusiau pro šypseną pritaria visoms jų fantazijoms ir įtikinėja, kad viskas bus gerai.
Tiesa, geras psichiatras nesitenkina vien nuraminęs pacientą, bet ieško, parenka ir skiria vaistus ar kitas medicinai žinomas priemones natūraliai tvarkai paciento psichikoje atstatyti.
Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kita vertus, kaip niekas nesiųs į infekcinių ligų skyrių psichikos sutrikimu įtariamo ligonio, taip ir viduriuojantis pacientas, kuriam galima įtarti visa puokštę ligų, nuo dizenterijos iki choleros, nesiverš pats ir šeimos gydytojo nebus siunčiamas pas psichiatrą.
Mūsų aptariamu atveju toji tvarka yra sumaišyta
Tačiau bėda, kaip žinome, nevaikšto viena. Lietuvai, pasirodo, maža buvo pasaulinės pandemijos. Ją ištiko dar ir protingų lyderių deficitas. Todėl buvęs policininkas vadovauti sudėtingai, medicininių žinių ir neeilinių vadybinių įgūdžių reikalaujančiai kovai su epidemija paskyrė nei vienu, nei kitu sugebėjimu neapdovanotą ministrą.
Todėl psichiatras A. Veryga, net ir tapęs VESC vadovu (toliau – Vadas), ir toliau dirba, kaip įpratęs: numojęs ranka į būtinąją vadybą, bendrauja su tauta lygiai tokiu pat balsu ir tokia pat neį(si)pareigojančia, raminančia maniera, kaip eilinis psichiatras.
Į susirūpinusių žurnalistų klausimus, ar pasiruošusi šalis epidemijai, ar užteks to ar ano, ar sugebėsime apsiginti ir pan., Vadas vėl raminančiai linksi: taip, turime, visko pakaks ir t.t. Kai jau į viešumą, į žiniasklaidą, į internetą, kurio Vadas kontroliuoti vis dar negali taip, kaip jis „sukontroliavo“ buvusį Visuomenės informavimo grupės vadovą Skirmantą Malinauską, ėmė veržtis Vado pasakoms prieštaraujantys faktai, jis ginčijosi. Net LRT Forumo laidoje praėjusią savaitę, kai du gerbiami medikai jam į akis tvirtino, kad ligoninėms daug ko trūksta, jis vis tiek ginčijosi, kad tai jie, medikai, nežiną, ką kalbantys, o ne jis, Vadas.
Net kai į viešumą prasiveržė pasibaisėjimą keliantys faktai apie virusu užsikrėtusius medikus, jis nesiliovė raminęs, kad tai nieko tokio, kad visko užtenka… Ir tik tada pripažino, jog – taip, trūksta reagentų užsikrėtusiems išaiškinti, kada teko uždaryti ką tik atidarytus mobiliuosius patikros punktus Kaune ir Klaipėdoje.
Būdamas psichiatras su psichologo nuojauta, Vadas žvėriškai, visu poste norinčio išlikti biurokrato kailiu, jaučia nemažos visuomenės dalies norą būti raminamai, hipnotizuojamai, glostomai minkštu balsu, atlaidžia šypsenėle ir pažadais, kad ryt poryt, artimiausiu laiku Lietuvoje visko atsiras. Todėl žada, todėl ramina…. O krokodilai ir gaidžiai, stalinai, merylinos monro bei napoleonai klausosi ir tiki. Nes labiau už šaltą, šiurpą keliančią tiesą jiems norisi šventos ramybės ir kruopelės psichologinio jaukumo šiame vis labiau nejaukiu tampančiame pasaulyje.
Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jaukaus melo norima net dabar, kai dėl Vado neapsižiūrėjimo ar jo sukurtų fantastinių, realybei nepritaikomų algoritmų iš rikiuotės ėmė išeiti jau nebe pavieniai medikai, bet ištisi medicinos centrai. Dabar, kai rašau, Vilniuje uždarytos dvi poliklinikos, beveik paralyžiuotas Ukmergės ligoninės darbas. O kodėl? O todėl, kad Vadu paskirtas psichiatras nenutuokė, jog kylančios epidemijos akivaizdoje visos jėgos, visi medikamentai, priešinfekcinės apsaugos priemonės pirmiausiai turi būti mestos apsaugai tų, kurie yra kovos su epidemija pirmosiose linijose – medikams bei jų pagalbininkams.
Ar Vadas kaltas? Ir taip, ir ne.
Kaip gydytojas psichiatras, jis natūraliai mato tai, kas jam buvo ir tebėra svarbiausia: pacientą. Pacientus. Todėl jo algoritmai pirmiausia buvo nukreipti į pagalbą pacientams, todėl buvo duotas nurodymas pirmoje eilėje testuoti turistus ir kitus piliečius, sugrįžtančius iš epidemijos jau apimtų šalių, o ne medikus. Logiška, ar ne?
Bet kaip VESC vadovas, jis padarė didžiulę ir nedovanotiną klaidą: sumaišė prioritetus.
Užsikrėsti, susirgti ir numirti (atleiskite už tiesmukumą) galima ir be medikų „pagalbos“. Pasveikti be medikų praktiškai neįmanoma. Išimtys, kai pasveikstama su Dievo pagalba, mūsų perdėm sekuliarizuotoje ir Dievą bei kunigus kritikuoti įpratintoje visuomenėje mažai tikėtinos…
Vadas Veryga su viruso krečiama visuomene elgėsi kaip psichiatras su psichikos ligoniais. Ir, deja, daug kam tai patiko. Perbėkit per internetą, per FB, ir aptiksite daugybę įrašų, kaltinančių tuos žurnalistus, publicistus, net vakarykščius FB draugus, kad jie, kritikuodami Vadą, tik be reikalo kelia audrą vandens stiklinėj. Jie teisina Vadą, kad jis, kaip ir daugelis vadų pasaulyje, negalėjęs iš anksto numatyti, kiek ir ko prisireiks, kad kalti prieš vyriausybę tūpčiojantys ligoninių ir poliklinikų vadovai, kurie pateikė jam neteisingus, tikrovę pagražinančius duomenis… Žodžiu, Vadas nekaltas, kalta aplinka, o jūs, kritikai, geriau dirbkite, užuot liežuviu malę.
Beje, beverčiu „malimu liežuviu“ kritikus kaltina net kai kurie žurnalistai/žurnalistės, pamiršę, jog žiniasklaidos darbuotojo darbas ir pareiga, pereinanti į misiją, yra tiesos aiškinimas, jos skelbimas visuomenei, nepaisant to, graži ta tiesa, ar baisi.
Ko gero, būtent jie, Vado kritikų kritikai, bus pirmieji kandidatai į eilę prie psichiatro A. Verygos kabineto – jei tik atsiras vadovas, sugebėsiantis realiai suimti „į nagą“ virusą, tuo pačiu išsaugodamas mums viltį nesusirgti, nenumirti ir toliau gyventi su mūsų didesniais ir mažesniais psichikos sutrikimais, rūpestingai vedžiojant už rankytės jautriam psichiatrui A. Verygai.
Be to, kaip teko asmeniškai įsitikinti, nepriima Vado kritikos dar ir tie žmonės, kurie turi tam tikrus politinius įsitikinimus, bet stokoja supratimo, kuo SA ministro funkcijos skiriasi nuo VESC valdymo vadovo funkcijų. O kai kurie iš jų netgi įsigudrino nepastebėti, kad A. Veryga dabar yra tapęs „du viename“, ir kai pasigirsta siūlymai skubiai keisti A. Verygą Vado poste (!) kitu, kompetentingesniu, tokie žmonės įžiūri tame Lietuvos kaip demokratinės valstybės galą.
Nesuprantu jų, bet ir nesipiktinu. Politika ir kai kurie politikai savo ne itin dorybingais politiniais žaidimais ne vienam tiesos ir teisybės ieškančiam žmogui susuko galvą. Šiandien mes kaip tik ir matome panašius keistus žaidimus žaidžiant opoziciją, kurioje pirmuoju smuiku groja Gabrielius Landsbergis. Jis įgarsino projektą, kuris santarvės, ramybės ir sutelktos kovos su virusu trokštančiai tautos daliai ilgam atėmė ramybę ir tikėjimą nuoseklia Lietuvos kaip demokratinės valstybės evoliucija, sunaikino ir taip nelabai didelį pasitikėjimą konservatoriais, nes jie prisiėmė tos trokštamos ramybės ir santarvės griovėjų vaidmenį.
Pagrįstai kritikuodamas A. Verygą, G. Landsbergis ne tik pasiūlė kuo greičiau keisti kompetencijos stokojantį Vadą – su kuo nesutikti gali nebent norintis visiems būti vienodai geras Prezidentas, – bet ir pasiūlė kandidatūrą į Vado postą. O štai ta kandidatūra ir sukėlė – vėlgi pagrįstai – didelį konservatoriams oponuojančių politikų ir nepolitikų pasipriešinimą. Mat, pasiūlyta buvo daugeliu atžvilgiu ir kompetentinga, ir gerbtina asmenybė – KA ministras Raimundas Karoblis.
Niekas, net ir oponentai neabejoja, kad kaip vadybininkas, jis keliskart, jei ne keliasdešimt kartų lenkia A. Verygą, bet G. Landsbergis, vadu siūlydamas kariškį, pasirodė (deja, ne pirmą kartą) kaip žmogus, nenusituokiantis tautos psichologijoje ir istorijoje, nes būtent istorija didele dalimi nulemia tautos charakterį.
Mūsų dar ne visai istorinę atmintį praradusi visuomenė beregint prisiminė visus faktus ir iš Lietuvos, ir iš kitų Europos, Azijos, Pietų Amerikos (prisimenate generolą Pinočetą?), ir net Afrikos valstybių istorijų, kai didelę valdžia taikingu ar netaikingu būdu į savo rankas sutelkę kariškiai atnešdavo savo valstybėms tokią suirutę, už kurią baisesnė begali būti tik pandemija. Net ir ne toks savo pasekmėmis Lietuvai pražūtingas perversmas, kurį 1926 m. Lietuvoje įvykdė A. Smetona, šiomis, įsibėgėjančiomis pandemijos sąlygomis, piliečiams vaidenasi kaip pasaulio pabaiga.
Nori ar nenori panašaus perversmo mūsų „perversmininkai“, siūlantys keisti A. Verygą į R. Karoblį Vado poste, negaliu pasakyti. Bet kad Verygą keisti REIKIA, jei nenorime sveikatos sistemos kolapso, aišku ir neprofesionalams. Ypač tiems, kurie atidžiai išklausė Lietuvos padėties bei A. Verygos veiksmų Vado poste analizės ir įvertinimo, kurį per TV pateikė Vytenis Andriukaitis, medikas, įgiję solidžią patirtį pasaulinės kovos su epidemijomis srityje. Juk turėjo tauta išgirsti-sužinoti juodą žinią, jog A. Verygos komanda, atslinkus į Lietuvą pirmajai viruso bangai, netgi nesugebėjo laiku pateikti paraiškos ES institucijoms, užsiimančioms priemonių prieš koronos virusą paieškomis ir įsigijimu!
COVID-19
Laimė, kad mes Lietuvoje turime (kol dar nesusirgo, neužsikrėtė) ir aukšto lygio profesionalų – epidemiologų (turime juk ir Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centrą, kuriam vadovauja Saulius Čaplinskas), ir gerų (leiskite paerzinti poną Karbauskį – Roko Masiulio lygio) vadybininkų, tad yra iš ko pasirinkti. Šalia profesionalo mediko tokio Vado komandoje derama vieta atsirastų ir Krašto apsaugos ministerijos specialistams. O A. Veryga užsiimtų tuo, kas jam geriausiai sekasi – užkalbinėtų dantį tiems, kas to užkalbinėjimo geidauja.
Kuo blogas šitoks scenarijus? Ir avys – iš baimės susirgti drebantys piliečiai – būtų sveikesnės, ir vilkas – sąmokslų kūrėjai – sotesnis. Na, jei net ne sotus, bent jau neturėtų preteksto staugti, kad į jo pretenzijas (teisingą kritiką) niekas nekreipia dėmesio.
Antanas Smetona
Antradienį Vyriausybės pasitarime bus aptarta prezidento Antano Smetonos paminklo statymo vieta bei šio paminklo meninės-architektūrinės idėjos konkurso organizavimo sąlygos.
Vyriausybės darbo grupė siūlo paminklą statyti Gedimino prospekte, Vilniuje.
Kaip teigiama Vyriausybės protokole, paminklas turėtų stovėti prie Gedimino pr. 13 esančio pastato, šalia buvusio centrinio knygyno.
Finansų ministerijos, rengiant 2021 metų valstybės biudžetą, prašoma numatyti 250 tūkst. eurų paminklo pastatymui.
Taip pat iš Valstybės kanceliarijos administruojamo biudžeto lėšų iki 30 tūkst. eurų skirti paminklo meninės-architektūrinės idėjos konkurso organizavimui.
Vasario 16-osios laužai. 2013-ieji. Vytauto Visocko nuotr.
Lietuva mini Valstybės atkūrimo 102-ąsias metines.
Trečiadienį prasidėję iškilmingi valstybės gimtadienio minėjimo renginiai bus tęsiami ir pagrindinę šventės dieną – Vasario 16-ąją.
Pirmiausia sekmadienio rytą Nepriklausomybės Akto signatarų atminimas bus pagerbtas sostinės Rasų kapinėse.
Po šio pagerbimo rengiama jaunimo patriotinė eisena „Valstybingumo keliu“. Jaunimas iš visos Lietuvos eis dainuodami, mušdami būgnais, nešini trispalvėmis. Eitynės prasidės nuo Katedros, kur ilsisi Vytautas Didysis ir Lietuvos globėjas Šv. Kazimieras. Toliau eisena judės pro Signatarų namus, Rotušę, paminklą J. Basanavičiui, rūmus, kuriuose posėdžiavo Didysis Vilniaus Seimas, iki Rasų kapinių.
Vėliau Prezidento rūmuose rengiama Valstybės apdovanojimų teikimo ceremonija. Vidudienį Simono Daukanto aikštėje bus pakeltos trijų Baltijos valstybių vėliavos. Ceremonijoje kalbą sakys prezidentas G. Nausėda.
Tuo pat metu iškilmingas minėjimas ir Vyčio kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonija vyks ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune. Vasario 16-osios laužai. 2013-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Po Šv. Mišių Vilniaus arkikatedroje bazilikoje – tradicinis Vasario 16-osios minėjimas prie Nepriklausomybės Akto signatarų namų Vilniuje. O prie 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataro, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos pirmininko, partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto paminklo, esančio prie Krašto apsaugos ministerijos, bus dedama gėlių. Ceremonija rengiama minint Deklaracijos pasirašymo 71-ąsias metines.
Pavakare vilniečiai ir miesto svečiai kviečiami pabūti prie laužų, kurie bus uždegti Gedimino prospekte. 30 simbolinių laužų suliepsnos nuo Katedros iki Vinco Kudirkos aikštės.
Vakare Prezidento rūmų kieme koncertuos Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai. Kiemas bus atviras lankytojams. Taip pat lankytojams bus atviras Valstybės pažinimo centras. Jame bus galima aplankyti nuolatinę ekspoziciją ir čia veikiančias parodas.
2013-ieji. Vasario 16-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Taryba, vadovaujama daktaro J. Basanavičiaus, 1918 m. vasario 16 dieną, išreikšdama tautos valią, Vilniuje pasirašė Nepriklausomybės Aktą ir paskelbė atkurianti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi. Aktą pasirašė 20 Lietuvos Tarybos narių.
Vokietijai siųstą 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto originalą politiniame Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve 2017 metų kovą rado Vytauto Didžiojo universiteto prof. Liudas Mažylis. Lietuvos valstybės šimtmečio proga Vokietija istorinį dokumentą paskolino Lietuvai.
Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, kurį laiką saugotas archyve ir pailsėjęs nuo šviesos, vėl sugrįžo į Signatarų namų muziejų. Dokumentas Signatarų namuose eksponuojamas tose pačiose patalpose, kur ir buvo pasirašytas.
Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda iškilmingoje pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos paminklo atidengimo ceremonijoje. LRP kanceliarijos / R.Dačkaus nuotr.
Užugirio dvare šeštadienį atidengtas paminklas pirmajam Lietuvos Prezidentui Antanui Smetonai.
Iškilmingoje atidengimo ceremonijoje dalyvavęs Prezidentas Gitanas Nausėda savo kalboje teigė, kad nori pagerbti ne vien A. Smetoną, bet ir apskritai valstybės pamatus, prie kurių kūrimo ir įamžinimo istorijoje šis prisidėjo. Prezidentas pabrėžė, kad net ir sovietmečiu A. Smetona buvo prisimenamas, kaip tam tikras valstybingumo simbolis.
„Kaip valstybės simbolį mes privalome jį ir gerbti – kartu su jo puikiaisiais bruožais, o kartu ir su tam tikromis klaidomis, kurių buvo padaryta, ir kurios gal kiek pasuko Lietuvos valstybės vairą į šoną nuo demokratinės sistemos. Aš esu tikras, kad šis žmogus tai darė tik iš didelės meilės Lietuvai, norėdamas, kad jos nepriklausomybei, jos laisvei, jos gerovei nekiltų pavojų iš išorės”, – sakė G. Nausėda, paraginęs šventės dalyvius dažniau sustoti ir pamąstyti, ką jie gali duoti savo šaliai.
Valstybės vadovas kritiškai atsiliepė apie pastaruoju metu išryškėjusią tendenciją iš aukšto kritikuoti praeities valstybės kūrėjus.
„Šiandien Lietuva gyvena laikotarpyje, kurį aš vadinu istoriniu panagių atlupinėjimu, kai mes vėl ir vėl kvestionuojame savo istoriją, mes ir vėl esame tokioje padėtyje, kai norime atsiprašyti už tai, kad mes esame kartu su kitomis tautomis, kad mes išlikome per istorijos šimtmečius. Aš nežinau, ar reikia atsiprašinėti. Reikia mylėti kitas tautas ir gyventi su jomis santarvėje”, – sakė Prezidentas G. Nausėda.
Prezidentas taip pat paragino kitus politikus dažniau susilaikyti nuo pagundos tapti teisėjais žmonių, kurie gyveno prieš daugelį metų.
„Galbūt ir jų didelis nuopelnas yra tai, kad šiandien jūs galite stovėti ir juos iš aukšto kritikuoti, nors jie gyveno visai kitokiomis istorinėmis aplinkybėmis ir priiminėjo visai kitokius moralinius ir istorinius sprendimus”, – sakė šalies vadovas, kurį cituoja Prezidento komunikacijos grupė.
A.Smetonos gimtinėje Ukmergės rajone vykstančioje šventėje „Smetoninės 2019″ šiemet minimas 145-asis pirmojo valstybės Prezidento gimtadienis ir šimtmetis, kai A. Smetona buvo išrinktas pirmuoju atkurtos Lietuvos valstybės Prezidentu.
Šią savaitę Signatarų namams buvo padovanota Amerikos lietuvių kultūros archyve saugota auksinė Prezidento plunksna, kurią jam vardo dienos proga 1933 metais padovanojo Ukmergės inteligentai. Simboliška, kad ji bus eksponuojama A. Smetonos memorialiniame kambaryje šalia Nepriklausomybės Akto.
Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Gatvėje atlikau savotišką apklausą, kai praeivių pasiteiravau, kokias jiems asociacijas kelia žodis „fašizmas“.
Oi, – susiraukė pagyvenęs vyras. – Žinote, tai tai… Juk žinote, ką jie pridarė…
O tai ne tas pat kaip fetišizmas? – šyptelėjusi paklausė, matyt, studentė.
Fašistų pilna ir šiandien. Žiūrėkite, kas darosi Ukrainoje… – rimtu veidu išdėstė rusakalbė moteris.
Vyriški, – bedė pirštu man į krūtinę juodbruvis dėdulė, – aš savo kailiu patyriau… Jūs apie holokaustą girdėjote?
Nesutikau nė vieno, kuris be emocijų ir išankstinių nuostatų pasvarstytų, koks tai reiškinys, dar visai neseniai – prieš kokia 100 metų – apėmęs Europą, išplitęs po kitos pasaulio kampelius. Ir tie žmonės nekalti: istorija taip sudėstė, kad sąvoka „fašizmas“ įgautų baisias, tragiškas ir grynai ideologines reikšmes. Svarstyti net nepadoru: tai blogis ir viskas.
Kaip itališka „fašina“ virto ideologija…
Kiekvienas atsivertęs žodyną ras: it. fascismo – susivienijimas iš fascio – kuokštas, ryšulys; lot. fasces – ženklas. Bet kaip kiekviena sąvoka, ji turi ir politinį atspalvį, kintantį istorijos bėgyje. Senovės Romoje virbų ryšelis su įsmeigtu kirveliu – fašina – buvo valdžios simbolis, Italijoje reiškęs vienybę, jėgą, teisingumą, senųjų Romos tradicijų tąsą. Dar XIX a. pabaigoje socialistai priešinosi liberalams ir demokratams, kad šie nuvertina nacijos dėmenį valstybės vystymesi ir nevykdo socialinių reformų, naudingų kiekvienam tautiečiui. Žabų ryšulėlis virto politine ikona. Taip fašina tapo fašistų judėjimo ženklu, o vėliau ir ideologija.
Fašizmas buvo naujas ir labai savitas politinis judėjimas. Fašistai aiškino, kad blogybių priežastis yra demokratinė valdymo sistema, skaldanti nacijos jėgas, sudaranti sąlygas reikštis egoizmui, vaidams. Siekiant bendrų nacijos ir valstybės interesų, fašistų teigimu, visuomenė privalo būti vieninga. Visuomenę suvienyti, jų nuomone, galima tik įvedant diktatūrą ir visiems tikint vadu. Vienas iš svarbiausių fašizmo reikalavimų – tikėti vadu ir nedvejojant jam paklusti.
Oficialiai vieningas fašistinis judėjimas prasidėjo Italijoje, kai rudmarškinių „žygio į Romą“ 1922 m. 39-rių metų lyderis Benitas Mussolinis tapo Italijos fašistų partijos lyderiu. Ji atsirado iš 1919 m. kovo pabaigoje įkurtos Didžiojo karo dalyvių organizacijos. Jau tada Mussolinis tapo tautos vienybės, o jei konkrečiau – Austrijos valdžioje buvusių itališkų teritorijų inkorporavimo į Italiją, simboliu. Tų pačių metų rugsėjį demobilizuotas vokiečių kapralas, iš Austrijos kilęs Adolfas Hitleris, prisijungė prie vos sausį Miunchene įkurtos vokiečių darbininkų partijos.
1921 m. lapkritį susikūrė Italijos fašistų partija, kurios koviniai būriai puolė į kovą su vyriausybe. Fašistų smogikai puldinėjo kairiuosius politikus, laikraščių redakcijas, spaustuves, organizacijų būstines. Susėdę į sunkvežimius, naktimis jie važiuodavo „bausti“ maištaujančių valstiečių ar raudonųjų. Tokios ekspedicijos baigdavosi mušimais ir net žudynėmis, o jų kelią nušviesdavo gaisrų pašvaistės. Situacija šalyje buvo panaši į pilietinį karą.
Italijos diktatorius Benitas Mussolinis
Pats Mussolinis kategoriškai reikalavo valdžios: „Arba mums duos valdžią, arba mes ją pasiimsim.“ Bet jo vadovaujama frakcija parlamente turėjo 36 vietas, t. y. apie 7 proc. parlamentiniu būdu valdžios fašistai gauti negalėjo, todėl jie suorganizavo žygį į Romą.
1922 m. spalio 27 d. iš Neapolio Romos link patraukė 40-50 tūkst. smogikų. Dauguma jų buvo gerai kariškai pasirengę, kovose užsigrūdinę vyrai, apsiginklavę šautuvais ir revolveriais. Vyriausybė nesipriešino, ir karalius Viktoras Emanuelis III spalio 29 d. pranešė Mussoliniui, kad jam pavedama suformuoti vyriausybę. Jis puolė griauti demokratinius institutus, bet, kita vertus, stengėsi pagerinti šalies ekonominę situaciją: skatino pramonės augimą, žmonės gavo darbo, išaugo pasėlių plotai. Valstiečiai išaugindavo tiek kviečių, kad jų nebereikėjo importuoti. Buvo išplėstos ir socialinės programos. Valstybė rėmė daugiavaikes šeimas, duodavo neturtingiems vaikams nemokamų vadovėlių, pusryčius, šeimoms – maisto produktų paketus. Fašizmas iškėlė svarbiausią vertybę – naciją. Kiekvieno italo savivertės skatinimas buvo esminė fašistų politikos dalis. Didysis karas tik paskatino nacionalizmo plėtrą. Ilgainiui nusitrynė idėjinės ribos tarp fašizmo, nacionalizmo ir komunizmo.
Beje, kaip daugelis diktatorių, Mussolinis buvo meniškos prigimties veikėjas. Gimęs kaimo kalvio ir mokytojos šeimoje jis buvo išsilavinęs, puikus žurnalistas, geras oratorius, rašė neblogus eilėraščius, išspausdino romaną, laisvai kalbėjo vokiškai. Susižavėjo anarchizmu, paskui šlovino socialistų idėjas, galų gale nuo komunistinio judėjimo pasuko link fašizmo. Prisiminkime, kad panašūs asmenybės bruožai buvo būdingi ir Stalinui, ir Hitleriui, ir daugeliui kitų totalitarinių režimų vadovų.
Netgi Mussolinio ir Hitlerio gyvenimo pabaiga buvo panaši: dučė ir jo mylimoji Clara Petacci buvo sušaudyti 1945-ųjų balandžio 28 d., bandant pasprukti į Šveicariją, jų kūnai buvo pakabinti ant kartuvių Milane, o po poros dienų savo bunkerio kieme Berlyne nusižudė Hitleris ir jo žmona Eva Braun.
Fašizmas – tai egoizmas?
Fašizmo teoretikų yra daug. Antai Vitebske gimęs biokibernetikas, kabalistas ir filosofas Michaelis Laitmanas, nagrinėjęs ne tik pasaulio pažinimą papildomais jutimo organais, gyvenimo prasmę, bet ir tame kontekste savo veikale „Du vystymosi keliai“ tyrinėjo fašizmo kaip „egoistinio susivienijimo“ prigimtį. Jis teigė, kad fašizmas – tai vienybė, tik jis blogas tuo, kad yra vienpusis, egoistiškas, priešais save turi matyti priešą, savo priešpriešą. Tai ne šiaip visuomenės susivienijimas, bet susivienijimas „dėl kažko ir prieš kažką“ – dėl mūsų idėjos ir prieš kieno nors idėją. Fašistinė visuomenė turi socialistinę, komunistinę alternatyvą, bet teoriškai ji priešinga fašizmui, nes nesiremia egoistiniu pradu.
Beje, prieš pusantrų metų M. Laitmanas viešėjo Vilniuje vykusiame pasauliniame kabalos kongrese „Iš chaoso į harmoniją“, kuriame jis aiškino, kaip žmonija turi išeiti iš egoizmo aklavietės. Būtent egoizmu remiasi fašizmas – ir anksčiau, ir šiandien. Paprastai jis pasireiškia per išskirtines charizmatines asmenybes, kokie buvo Mussolinis ir Hitleris, kurie nacionalistines partijas, valstybes ir tautas pavertė savo sukurtų teorijų ir įgeidžių įkaitėmis.
Tragedija ta, kad fašizmas jų valdyme išaugo į represinį monstrą, šluojantį nuo savo kelio kitas rases, tikėjimus ir ištisas socialines terpes. Fašistai iškreipė pradinį „fašinos“ supratimą, suteikdami šiai ideologinei platformai patologinį pobūdį. Kilę iš komunistinės ar socialistinės aplinkos ir turėję maišyto kraujo lyderiai, patys atsigręžė prieš ją.
Kodėl Lietuva simpatizavo fašizmui?
Kartu su komunistine-bolševikine ideologija fašizmo idėjos neaplenkė ir Lietuvos. Veimaro ir sovietinės imperijų atsigavimas bei stiprėjimas įkvėpė ir daugelį atbundančios Lietuvos respublikos veikėjų. Šios ideologijos tarsi varžėsi tarpusavy: į mūsų šalį veržėsi po Versalio sutarties atsigaunančio reicho vėjai, o iš Rytų plito viliojanti revoliucinė bolševikų idėja.
1926 m. kairiųjų koalicinės vyriausybės valdomoje Lietuvoje ypač sustiprėjo komunistų įtaka. Aleksandras Merkelis knygoje apie Antaną Smetoną rašo, kad 1925-ųjų gruodį L. Bistro vadovaujama krikščionių demokratų vyriausybė kvietė Sovietų Rusijos užsienio reikalų komisarą dėl nepuolimo ir draugystės sutarties, o kitų metų rugsėjį ji buvo pasirašyta. 1926-ųjų vasarą Lietuvoje kilo kairiųjų kurstomi neramumai. Jų komunistuojantys lyderiai kėlė galvas. Kauno gatvėse laisvai plazdėjo raudonos vėliavos, buvo giedamas „Internacionalas“. Iš kalėjimų buvo paleidžiami komunistai. LKP CK viešai skelbė naują kursą – kovoti su klerikalais ir fašistais. Jo narys Juozas Greifenbergeris atvirai reikalavo su fašistais kovoti bendromis jėgomis – ne žodžiais, bet veiksmais. Štai kodėl, kaip rašo A. Merkelis, brendo komunistinis perversmas
Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Tuo metu krikščionių demokratų lyderis kunigas M. Krupavičius perspėjo: „Kur socialistai perima valdžią, jie visur nutiesia kelius bolševikams“. Kol kairieji tik kalbėjo apie „fašistinį perversmą“, dešinieji iš gruodžio 16-os į 17-ą (per vakare surengtas prezidento K. Griniaus 60 metų sukaktuves, kai į Kauną buvo sutelkta kone visa karinė įgula) jį ir įvykdė: buvo suimti visi M. Sleževičiaus vyriausybės ministrai, Seimo vadovybė. Ryte tautininkų vadovai paskelbė, kad taikus perversmas, siekiant užkirsti kelią komunistiniam, surengtas.
Taip A. Smetona, kuris buvo paskelbtas valstybės vadovu, užbėgo už akių kairiųjų įsigalėjimui Lietuvoje. Pastarieji skelbė, kad šalyje nugalėjo fašizmas. Perversmo organizatoriai neslėpė, kad jie simpatizuoja itališkiems ir vokiškiems fašistams. Dar lapkričio 21 d. Seimo posėdyje kun. M. Krupavičius be užuolankų dėstė: „Fašizmas pats savyje yra sveikas tautinis judėjimas. Tai reakcija prieš socializmo režimą ir kerenščizną, kurie veda valstybes prie pražūties. Šiandien fašizmas yra legalios organizacijos visose valstybėse. Bet aš skiriu fašizmą nuo fašizmo. Jeigu jūs pravardžiuojate tautinį susipratimą, patriotizmą, tautinius idealus fašizmu – ta prasme aš esu fašistas. Ir visi mes, tautininkai lietuviai, esame fašistai!“
Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Fašizmas to meto samprata gerokai (o gal iš esmės) skyrėsi nuo pokarinio jo aiškinimo. Penkiolika prezidento A. Smetonos valdymo metų prieškarinėje Lietuvoje nepasireiškė tautinio išskirtinumo akcentavimu, represijomis prieš kitaminčius ar tautines mažumas, užsienio politika nebuvo agresyvi, o dažnai net prisitaikėliška ir nedrąsi, opozicijai buvo palikta tam tikra veikimo laisvė, nors autoritarinių veiksmų, ypač prieš kairiąsias komunistines jėgas ir liberalią spaudą, nevengta.
Kitaip sakant, bėgta nuo vilko, o užbėgta ant meškos. Tai, kad abu žvėrys vėliau susivienijo, atspėti negalėjo niekas. Bet tada fašizmas – kaip nacizmo kraštutinė išraiška – lietuviškiems tautininkams atrodė patrauklesnis, nes jis dar nebuvo įgavęs tokių groteskiškų formų.
Tautiniai judėjimai – fašistinis reliktas?
Šiandieniniame pasaulį fašizmas yra įgavęs nebe pirmykštę, bet jau pokarinę, pačią brutaliausią prasmę. Vyresniųjų atmintyje dar įsispraudę sovietiniai filmai su niekingais, barbariškais, bailiais „fricais“. Iki šiol panašiu fašisto įvaizdžiu apdalijami Vakarai. Tarnaujant sovietinėje kariuomenėje buvo šaipomasi iš „pribaltikos fašistų“, esą jie ir dabar miškuose slepia ginklus… Ne kartą neonaciais apšaukti Baltijos šalių sostinėse rengiamų eisenų dalyviai, nežiūrint, ar jie eskaluoja gėjų ar tautinį judėjimą, ar primena karo laikų provokiškų formuočių laikus.
Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.
Lietuviškojo tautinio jaunimo demonstracijos su šūkiu „Lietuva – lietuviams“ taip pat patenka į šios kritikos lauką. Lietuvoje veikia organizacija „Pasaulis be nacizmo“, kuri užsiima ne žmogaus teisių gynimu ar kova su antisemitizmu, bet yra Kremliaus propagandos įrankis. A. Paleckio vadovaujamas Socialistinis liaudies frontas dar 2010 m. tapo šio antifašistinio judėjimo steigėju. Ją tais pačiais metais įkūrė Pasaulio rusakalbių žydų kongreso prezidentas Borisas Špigelis. Šis milijonierius yra ir Rusijos Dūmos narys, Berlyne įkūręs Tarptautinį antifašistinį frontą. Jis nuolat pliekia Baltijos šalių „fašistus“, o tokius Kremlius noriai pasitelkia, siekdamas išsaugoti stalininę praeitį.
Vos tik prieš penkerius metus kilo Maidanas, ir Kijevas pasipriešino Rusijos agresijai, jis bemat buvo apšauktas fašistais, chunta, nacių radikalais ir pan. Ši Kremliaus leksika nukreipta pirmiausia į pačius Rusijos žmones ar jiems simpatizuojančius. Kaip teigia politologas Alvydas Medalinskas, Rusija visoje Europoje pasirūpino, kad būtų kuriami vadinamieji antifašizmo komitetai. Toks jau veikia ir Lietuvoje. Jis platina pareiškimus, esą NATO yra fašizmas, o Lietuvos partizanai, pokario metais kovoję su sovietų valdžia, – žudikai. To komiteto negausių protesto akcijų Lietuvos žmonės nepastebi, bet apie jas praneša Rusijos televizijos kanalai. Tokios klišės atsiranda ir E. Zurofo globojamų menininkų kūriniuose.
Iškraipoma fašizmo prigimtis, lipdomos klišės nacionaliniams judėjimams ir laisvės kovotojams tarnauja agresyvių Rusijos sluoksnių interesams ir padeda didinti nepasitikėjimą demokratinėmis valstybėmis. Tai, kas seniai nuėjo į praeitį, dabar atgaivinama kaip ideologinė pabaisa, puolanti ir ėdanti savo vaikus.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka. Reuters nuotr.
„Pasakysiu aiškiai: mūsų valstybei, mūsų tautai bus sudėtingi ne tik 2019-ieji, bet ir 2020 metai. Tai bus neįprasti metai, nes, pasakysiu nuoširdžiai, per šiuos dvejus metus bus ne kartą išbandoma mūsų ištvermė, konkrečiau – ar mes esame verti tos nepriklausomybės, apie kurią visada ir visur taip kalbame“, – pasakė Aleksandras Lukašenka.
Belta.by, 2019 01 11
Eiliniai šaunūs Baltarusijos prezidento Lukašenkos žodžiai nieko nenustebino. Kiek kartų jau girdėtas šis pasirėmimas suverenitetu ir apsisprendimas – nuoširdžiai vartoti Rusijos naftą ir dujas. Šįkart dėmesį patraukė šios ištarmės kontekstas. Rusija santykius su Baltarusija aktualizavo praeito amžiaus paskutinį dešimtmetį „suvienytos valstybės“ idėja. Šiandieną jau turėjo būti vieningas valiutos režimas ir viena armija. Tai verčia galvoti apie „2024 metų problemą“ – galimybę Putinui išlikti valdžioje nekeičiant Rusijos konstitucijos. Teoriškai visa tai elegantiškai išsispręstų Putinui tampant suvienytos valstybės prezidentu ir išsaugant Lukašenkai šiokio tokio prestižo sinekūrą, pavyzdžiui, viceprezidento postą.
Tokios manipuliacijos turi pagrindą. Putinas 2024 metais nenusišalins ir niekur nenueis, tuo tarpu Latvijai ir Vakarams, kaip tai keistai skambėtų, toks scenarijus nebūtų pats blogiausias.
Pagaliau alternatyvos sukasi apie kažkokį „mažą, pergalėmis vainikuotą karą“ pasienio valstybėje. Tačiau čia ne vieta ilgiems apmąstymams: „diktatoriaus dilema“ nėra jokia naujiena nei istorijai, nei politikos mokslui. Įdomiau paklausti, ką reiškia „ar mes esame verti tos nepriklausomybės“ ir ką mums atskleidžia Baltarusijos pavyzdys. Pagarbumas nepriklausomybei reiškia būti pasiruošusiems ginti nepriklausomybę ir kai ką aukoti vardan jos. Kitaip tariant: daugumai piliečių sava valstybė yra labai aukštas prioritetas, nugalintis kitas reikmes, ir valstybės nepriklausomybės vardan pasiruošiama ištverti sunkumus.
Aišku, tokią argumentaciją mobilizuoti gyventojus vartoja tiek Rusijos, tiek Baltarusijos elitas. Tačiau yra esminis skirtumas. Baltarusija buvo sovietinė respublika, 1991-ųjų referendume 84 proc. jos gyventojų balsavo už SSRS išsaugojimą, tuo tarpu šiandien dauguma baltarusių pritaria savo nepriklausomybei ir svajoja apie bendradarbiavimą su Europos Sąjunga, o ne su Rusija – nežiūrint į tai, kad baltarusiai masiškai žiūri Kremliaus televizijos propogandą, o Baltarusijos populiariausiu dainininku tapo Filipas Kirkorovas. Taigi kažkuria prasme baltarusiai neabejotinai yra verti nepriklausomybės.
Kaip tai paaiškinti? Paradoksalu, bet Aleksandras Lukašenka nuo 1994 metų mokėjo Rusijos pinigais kurti Baltarusiją kaip nacionalinę valstybę. Ši valstybė yra diktatūra, sutelktesnė ir represyvesnė nei Rusijos. Bravūriška Lukašenkos suvereniteto retorika, žinoma, buvo priemonė išsilaikyti valdžioje – ypač po 2004 metų, kai „batjka“ nesigėdindamas nukėlė prezidentavimo terminų apribojimą ir tapo „paskutiniuoju Europos diktatoriumi“. Čia sustiprėjo labai savita nacionalinė tapatybė: Baltarusijos valstybingumas prasideda nuo bolševikų, Baltarusija tampriai surišta su Rusija – etnografine prasme net daug „rusiškesnė“ už ją. „Didžioji 1945 metų pergalė“ tapo fundamentaliu nacionaliniu mitu ir Baltarusijoje – ir ne be pagrindo, nes tarp baltarusių buvo mažiau nacistinių kolaborantų nei tarp rusų. Ir vis dėlto labai svarbu įsivaizduoti galimybę – Baltarusija patenka į Rusijos Federacijos sudėtį, ypač po to, kai Rusija savo „integracijos“ sampratą jau pademonstravo Kryme ir Donbase.
Platesnė teorinė perspektyva, atsigręžus į netolimą istoriją, verčia kelti „nacijos statybos“ ir demokratijos santykių klausimą. Didžiuma Centrinės Europos ir Rytų Europos tautų atsimena savo valstybingumo „tėvus“ kaip ne itin demokratiškas figūras: Pilsudskį Lenkijoje, Petsą Estijoje, Smetoną Lietuvoje, karalių Borisą Bulgarijoje ir t.t. Čia, žinoma, priklauso ir Karlis Ulmanis, kurį priminus daugelis pasijaučia nejaukiai. Šis politikas, sunaikinęs demokratiją, neabejotinai daugiau už bet kurį kitą padirbėjo „nacijos statyboje“ – visa savo patriotine ideologija, ūkio „latvinimu“, masinėmis organizacijomis, armijos paradais ir taip toliau. Neatsitiktinai „Ulmanio laikais“ folkloriškai vadinamas Latvijos nepriklausomybės periodas, ne vien paskutinieji šešeri autoritarizmo metai. Priešinga situacija, kai jaunos valstybės politinę vyriausybę simbolizuoja demokratas. Jis Europos istorijoje yra kur kas retesnis atvejis: galbūt išimtis būtų Masarykas Čekoslovakijoje.
„Nacijos statyboje“ demokratija susiduria su natūraliomis kliūtimis. Jai tenka ištverti pliuralizmą, dažnai sugyventi su silpnai integruotomis mažumomis, turinčiomis galingą globą užsienyje. Kai prioritetinė politikos užduotis tampa „nacijos statyba“, autoritarizmas ją savaip įrėmina.
Kaip ateityje galėtų atrodyti šiandien Lukašenkos bandoma sėkmingai įgyvendinti „tautos formavimo“ užduotis, su kuria tarpukario Europoje kamavosi daugelis valstybių? Vis dėlto šios paralelės yra nepilnavertės. Šių dienų Baltarusija neformuojama kaip etninė baltarusių valstybė: kultūrine prasme ji išlieka Rusijos palydove, posovietine valstybe. Pagaliau tas pats Lukašenka dar paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atnaujino rusų kalbos, kaip valstybinės, statusą, nes tuomet jam buvo politiškai naudinga.
Šio režimo mechanika, kaip pagrindinis bet kurio autoritarizmo motyvas, yra buvimas valdžioje, suteikus pirmenybę bet kokioms ideologinėms užmačioms. Iš pradžių tai atrodo labai jaukiai, patraukliai ir patriotiškai. Tačiau autoritarizmas išnaikina bet kokias nepriklausomas institucijas, o kai lyderis dėl kokių nors aplinkybių nebepajėgia konsoliduoti valdžios, pasirodo – valstybė nejučia atsidūrusi prie bedugnės krašto. Todėl bet kuris realistinis stebėtojas, kuris šiandieną baiminasi Putinu ar Lukašenka, privalo turėti pagrindą baimintis tuo, kas nutiks po Putino ir Lukašenkos.
Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis
Ivaras Yjabas. Youtube.com nuotr.
Ivaras Yjabas (1972) – latvių politologas, filosofas. Knygose ir straipsniuose analizuoja Latvijos ir Europos santykius, probleminius globaliosios politikos, demokratijos, pilietinės visuomenės klausimus. Šis tekstas buvo paskelbtas žurnale „Rīgas Laiks“, 2019, Nr.2.
Štai ir vėl prisimename 1991-ųjų Sausio 13-ąją. Ar prasmingai, teisingai prisimename? Ar jau viską supratome, suvokėme, įsisąmoninome? Minėjimų gausa, skambūs politikų žodžiai iš papuoštų tribūnų, kariniai paradai dar nereiškia, kad valstybė – sveika, stipri, drąsi.
Ar gūdžią 1991-ųjų sausio 13-osios naktį, stovėdami barikadose prie tuo metinės Aukščiausiosios Tarybos rūmų, numanėme, kad ir po 26-erių metų bus sunku ir pavojinga? Juk atlaikyti atvirą smurtą kur kas paprasčiau nei atremti slaptąsias intrigas. Ar įveiksime būtent tuos slaptuosius pavojus, kurių daugelis iš mūsų nė neįtaria egzistuojant arba apsimeta jų nematantys vardan ramaus, sotaus asmeninio gyvenimo?
2017-ųjų sausio 13-osios dienos išvakarėse portalas Slaptai.lt paskelbė 1991-ųjų sausio 13-ąją dieną Parlamento gynėjusius laiminusio kunigo Roberto GRIGO kalbą, pasakytą 2016-ųjų sausio 13-osios išvakarėse. Prasmingi, gilūs žodžiai. Šią nesenstančią kalbą dar sykį prisimename – jau 2019-aisiais metais.
Taip pat Jūsų dėmesiui – keliolika Vytauto VISOCKO nuotraukų, kuriose užfiksuotos 2016-ųjų sausio 13-osios minėjimo akimirkos.
KUNIGO ROBERTO GRIGO KALBA LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS 25-ŲJŲ METINIŲ MINĖJIME
Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
…Sunkus buvo tankas, kuris ant tavęs užvažiavo, Plieniniai ir aštrūs vikšrai, kurie draskė susmigę. Ar spėjai sušukti – ir ką? – dangui, rytdienai, mamai? – Tėvynė! Ir laisvės – šviesos – kupina begalybė!
Bet tavąjį kūną į žemę įspaudė metalas, Į taurę suliejo drauge su krauju savanorių. O siela pakilo, ir vėl – antrą kartą – pastojo jiems kelią Nematomu milžinu. Ir tankai sustojo.
Taip, praėjus metams po neginkluotų Lietuvos laisvės karių žūties Vilniuje, bandžiau išreikšti mūsų bendrą patirtį ir išgyvenimus čia, unikalaus žmonijos fronto linijose prieš 25-erius metus.
Apvaizdos gerumas leido mūsų tautai patirti ir pasaulio istorijai palikti nedažnai sutinkamą pamoką. Mes žinome ir TV žiniose kasdien matome, kaip vyksta įprastinės žmonių kovos už laisvę arba tai, kas laikoma laisve: kaukėmis veidus prisidengę jaunuoliai svaido akmenis į kokių nors specialiųjų dalinių grandinę; sprogsta Molotovo kokteiliai, abi pusės talžo viena kitą lazdomis, pykčio perkreiptais veidais skanduojami šūkiai.
Paskui, po laimėtų ar pralaimėtų mūšių, savo darbą atlieka medikai ir duobkasiai. Kaip akmens amžiuje, kaip tendencingai niekinamais viduramžiais, taip ir savo pažangumu besididžiuojančiame XXI amžiuje (pažvelkite į bado blokadomis marinamus apgultus Sirijos miestus). Anot Aleksandro Solženicyno įžvalgos „Gulago archipelage“: „Mušti priešą kuoka – tai mokėjo ir urvinis žmogus.“
Šiame kontekste, kurio tarsi stengiasi nepastebėti galingieji pasaulio lyderiai, nuolat užsiėmę rutininiais verslo, finansų, politkorektiškų tiesos slėpimų reikalais – nepastebėti, kad iki šiol mes, kaip konkuruojančios primatų bandos pirmykščiame miške, nesiliaujame moderniais ginklais medžioti vieni kitus, savo rūšies brolius – šiame fone Lietuvos išsivadavimo kelias yra vertas apmąstymo.
Mes susidūrėme su visu tuo agresijos, politinio smurto ir „vyresniojo brolio“ arogancijos bjaurumu, kokį nuolat matome pasaulyje ir šiandien, galingųjų valstybių ir tautų vykdomą mažesniųjų ir silpnesniųjų atžvilgiu. Bet neatsakėme tuo pačiu, tarsi natūraliu ir logišku atoveiksmiu.
Į okupantų smogikus Vilniuje nelėkė akmenys, lazdos ir kulkos iš mūsų pusės. Kentėme smurtą, bet neatsakėme smurtu. Stovėjome prieš jų šarvuočius ir durtuvus, ir dainavome apie mums brangius dalykus. Apie tai, dėl ko čia buvome, dėl ko rinkomės būti mirties akivaizdoje ir nesitraukti. Tautos dvasia, kultūra – prieš brutalią karinę prievartą. Daina – prieš kalašnikovų kulkas.
Ir (tariama) mūsų silpnybė paradoksaliai tapo mūsų didžiausia jėga. Imperinė prievartos mašina apnuogino prieš pasaulio viešąją nuomonę visą savo menkystę. Naikinama, bet nesmurtaujanti Lietuva iškilo kaip kankinių žemė ir laimėjo visuotines simpatijas. Prieš moralinį lietuvių pranašumą ir Sausio 13-osios kraują ėmė blankti propagandinis Gorbio demokrato žavesys. Galbūt Kristaus kvietimas nugalėti blogį neperimant smurtinių to paties blogio kovos būdų, nėra jau toks naivus ir negyvenimiškas.
Būdami tokio iš tiesų nepaprasto dvasinės kovos paveldo dalininkai, manau, turime ir svarbių įpareigojimų vieni kitiems, ypač vadinamoji politinė klasė – savo tautai. Sausio 13-osios auka ir grožis bus beprasmiai, jei neišsaugosime savo tautos.
Kai nuolat girdime apie senų ir jaunų žmonių, vaikų alkoholines žudynes mūsų miestuose ir kaimuose, kai važiuodami visais keliais matome nesuskaičiuojamas žvakeles ir kryželius žūčių – dažniausiai girtų – vietose, sunku atsikratyti minties, kad politikai, Seimo nariai, kurie, visa tai žinodami, metų metais diskutuoja, ar būtina griežčiausiai, visais įmanomais būdais riboti alkoholio prieinamumą, kad jie nemyli savo tautos. Nekenčia Lietuvos, panašiai kaip Alfa smogikai prieš 25 metus. Nes kaip kitaip tą kruvino kvaišalų verslo globą suprasti?
Kai matome išemigruojančią, išmirštančią, demografiškai kaip šagrenės oda besitraukiančią Lietuvą – ar galime bent kaip pateisinti eksperimentų su prigimtine šeima, su vyro ir moters santuoka politiką? Ar galima suprasti fanatiškas kovas už „teisę“ abortuoti savo kūdikius, t. y. teisę į legalią kolektyvinę savižudybę? Juk faktiškai tuo pasakoma – nenorime, kad jaunos, iš kartos į kartą gyvenimo estafetę perduodančios Lietuvos būtų daugiau.
Kai einame mūsų didesniųjų miestų gatvėmis, ir svetimakalbių afišų, užrašų pastebime kone daugiau, negu lietuviškų, kai jaunimo ir vaikų dainų konkursuose – kaip ir iki 1990 metų – tarsi privalomai turi skambėti kūriniai nelietuvių kalba – nejučiomis nusipurtai, lyg košmariškam sapnui sugrįžus: palaukite, kur mes esame, nejaugi Lietuva vėl kažkaip nepastebimai okupuota?! Kur mūsų savigarba, mūsų pareiga apginti nepaprastomis aukomis išsaugotą tautinę tapatybę? Žinau visas tas mantras, kuriomis man būtų atsakyta – Europos Sąjunga, globalizacija, pasaulio Lietuva, modernus pasaulis… „Tas pasenęsJūsų etnolingvistinis patriotizmas…“
Nemanau, kad visa tai pateisina įtartinai lengvą vienintelės ir nepakartojamos savasties išsižadėjimą, savasties, kuria mes ir tegalime praturtinti tą pačią ES ir pasaulį. Todėl neturėtume skubėti unisonu pasmerkti suverenias valstybių teises ES viduje ginančių Lenkijos ir Vengrijos, o galbūt verčiau pasimokyti – nebūtinai analogiškose srityse – formuoti ir apginti savo požiūrį. Ypač tai turėtų galioti šeimos, kultūrinių tradicijų ir švietimo politikai, kuriai kairuoliška „vyraujanti srovė“ diktatoriškai primetinėja neomarksistinę Markuzė ideologiją.
Mieli Tautiečiai ir Bendrapiliečiai, esu įsitikinęs, kad pavieniai interesų klanai tampa tauta ir patvaria valstybe, kai sugebama pripažinti lyderį – pavyzdžiui, Mindaugą lietuvių valstybės aušroje – ir stoti jam į talką. Kol kiekvienas kovoja už save (savo „gentį“, partiją, grupuotę), tol visi esame potencialus godžių agresorių grobis. Todėl, neįsižeiskite, apgailėtinas buvo Seimo daugumos sprendimas neskirti šių metų Laisvės premijos Vytautui Landsbergiui. (Plojimai)
Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jūs ne Profesoriui pagarbą ar nuopelnus laisvės kovai paneigėte, jūs Lietuvai Sausio 13-osios 25-mečio šventę sugadinote. Nėra V. Landsbergis šventasis iš saldžių paveikslėlių, kaip, beje, ir tikėjimo Šventieji nėra tokie, kaip jie sentimentaliuose paveikslėliuose vaizduojami. Tačiau jo sutelkiantys nuopelnai vieningam priešo puolamos Tėvynės pasipriešinimui yra neginčijamas faktas, ir nebuvo prasmingesnio akcento šiam 25-mečiui, kaip fakto pripažinimas ir adekvatus įvertinimas.
Praeis 5, 10 metų, ir mūsų daugelio su jumis nelabai kas beprisimins, o Vytautas Landsbergis – manau, tai supranta ir jo draugai, ir nemėgėjai – išliks Lietuvos istorijos vadovėliuose greta Basanavičiaus, Kudirkos, Smetonos, Žemaičio. Norite to ar nenorite, patinka tai kam ar nepatinka. Negebėjimas dėl asmeninių antipatijų priimti tikrovę terodo vien skaudžią valstybinio mąstymo stoką, „gentinės“ ir klaninės savivokos recidyvus.
Turime juos įveikti, kad išliktume – šviesi ir stipri Sausio 13-osios Lietuva. Ačiū.
Pirmojo Prezidento Antano Smetonos gyvenimas, darbai, jų reikšmė plačiai analizuojama prof. dr. Algimanto Liekio ir neseniai „elekrtroninėje bibliotekoje“ paskelbtame 6 tomų apie Prezidentą A. Smetoną veikale: 1 tomas – „Tautos prisikėlimas“, 2 – „Tautos vienybė“, 3 – „Nepriklausomybės pamatai“, 4 – „Tautinė Lietuva“, 5 – „Lietuvos šviesa“, 6 – „Tautos valia“ (https://milzinas.lt/prezidentas a.smetona, rastai, kalbos, darbai … A.Liekis). Jūsų dėmesiui – kai kurios ištraukos iš minėto veikalo, skirtos Prezidento žūčiai ir to priežastims nušviesti.
Istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos Prezidento Antano SMETONOS žūties diena
Prezidentas A. Smetona priverstas palikti savo dievaitę Lietuvą, ir nuo 1941 m. kovo 10 d. gyvendamas JAV, Klivlende pas sūnų Julių, visuomet mintyse ir kalbose buvo su ja, svajodamas apie jos išvadavimą nuo nuožmaus priešo ir pergyvendavo, kad daugeliui tautiečių svarbiausia buvo tik sava gerovė; pergyvendavo, kad ir JAV valdžia vengė viešai pasmerkti iš pradžių TSRS, po to nacių Vokietijos okupacijas, apsiribodama tik nieko nereiškiančiais pareiškimais apie tautų teises ir pan.
Beje, Prezidentas A.Smetona, gerai žinodamas JAV politiką, palikdamas Lietuvą ir neplanavo į jas vykti. Tačiau atsidūręs Vokietijoje ir pamatęs, kokias dideles pastangas deda okupantai, kad sugrąžinus jį į Lietuvą – jiems jis buvo reikalingas, kad tariamai „pagal veikančią Konstituciją“ galėtų sudaryti savo marionetinę vyriausybę, kaip Latvijoje ir Estijoje, kurių prezidentai pasidavė okupantų malonei. Bet kadangi tuo metu J.Stalinas dar tebesibroliavo su Hitleriu, Prezidentas dairėsi, kurioje valstybėje būtų saugiau prisiglausti. Lietuvos pasiuntinys ir Prezidento bei jo šeimos globėjas Vokietijoje plk. K. Škirpa vis viena ragino likti Vokietijoje, arčiau Lietuvos, juk jo, Prezidento, žodis būsiąs toks reikalingas, sudarant tremtyje Lietuvos Vyriausybę. Tačiau Prezidentas netikėjo, kad vokiečiai leistų sudaryti Vyriausybę. Jis iš nacių Vokietijos, kaip ir iš buvusios Lenkijos valstybės, kaip ir iš Sovietų Sąjungos, nesitikėjo paramos Lietuvai.
Prezidentą ir jo šeimą apsispręsti, kur vykti, vertė ir tirpstantys pinigai. Traukdamiesi nuo okupacinės TSRS kariuomenės, jie pasiėmė tik savo santaupas – 10 tūkst. dolerių. Nebuvo ir tokių, kurie galėtų suteikti lėšų ilgesniam gyvenimui Europoje. Prezidentas nelabai tikėjosi paramos ir iš Romoje buvusių Lietuvos pasiuntinių besikuriančio Tautinio komiteto (S. Lozoraitis, E. Turauskas, P. Klimas, K. Škirpa, S. Girdvainis ir kiti), nes nuo jo pirmųjų dienų niekaip nesutarė dėl vadovo posto. Ir, taip nieko nenuveikęs tas komitetas rugsėjo mėnesį iširo.
Bet tik JAV lietuviai vis garsiau skelbė protestus dėl Lietuvos okupacijos. Dar 1940 m. liepos 25 d. jie paskelbė atsišaukimą „Gelbėkime Lietuvą“, kuriame smerkė TSRS dėl Lietuvos okupaciją, reikalavo nedelsiant išvesti okupacinę kariuomenę ir kad netrukdytų lietuvių Tautai atkurti nepriklausomą valstybingumą; rugpjūčio 9 d. JAV lietuviai Pitsburge įkūrė ir Lietuvai gelbėti tarybą. Visa tai ir lėmė, kad Prezidentas A. Smetona, gavęs JAV vizą, 1940 m. rugsėjo 18 d. nutarė pasinaudoti ja ir iš pradžių išvyko į Šveicariją (kad suklaidintų žvalgybas), po poros savaičių – į Portugaliją ir iš jos sostinės Lisabonos dar po mėnesio išplaukė laivu „Serpa Pinto“ į Braziliją, į Rio de Žaneirą. Uoste Lietuvos Prezidentą 1941 m. vasario 14 d. iškilmingai sutiko Brazilijos vyriausybės atstovai, daugelis lietuvių, o po keleto dienų jis buvo iškilmingai sutiktas Brazilijos prezidento Getulio Vargo.
Bet JAV Smetoną įsileido tik 1941 m. kovo 10 d., tik po to, kai jis pažadėjo JAV valdininkams, jog gyvens ir elgsis jų šalyje tik kaip „privatus asmuo“. Tai Prezidentas A. Smetona pajuto ir savo vizitų metu JAV Valstybės departamente, „privačioje audiencijoje“ pas JAV prezidentą F. Ruzveltą (Roosvelt), kuris, pasitikęs jį, pasakė, kad pažįstąs jį iš nuotraukų laikraščiuose. Bet kalbėdamas apie Lietuvą, F.Ruzveltas, gudriai šypsodamasis, paragino A. Smetoną nesisieloti dėl jos, nes „visos pavergtosios tautos … anksčiau ar vėliau atgaunančios laisvę“. Girdi, atgausianti ją kada nors ir lietuvių Tauta. Ir pataręs A. Smetonai nedelsiant vykti pas savo tautiečius ir „ilsėtis“… „Amerikos lietuviai padėjo Lietuvai per aną, Didįjį karą, padės jai ir dabar…“, – sakė JAV prezidentas atsisveikindamas, nieko nepažadėdamas nei Prezidentui, nei apskritai okupuotai lietuvių Tautai. Beje, jokių pažadų iš jo negavo ir vėliau, balandžio 18 d. jo priimta JAV lietuvių delegacija. Nors anksčiau susitikime su okupuotos Lenkijos atstovais F.Ruzveltas skatino lenkus kovoti, pažadėjo paremti jų sudarytąją vyriausybę Londone.
Panašiai JAV prezidentas F. Ruzveltas su lietuviais elgėsi ir tų pačių metų spalio 15 d. priėmęs JAV lietuvių atstovus – L. Simutį, kun. J. Švagždį, J. Laučką, F. Bagočių, P. Grigaitį, M. Vaidylą, J. Milderį, P. Pivoriūną, K. Karpių, P. J. Žiūrį. Delegacija prezidentienei Eleonorai padovanojo kilograminius lietuviško gintaro karolius.
Lietuviai, norėdami įsiteikti dėkojo JAV prezidentui už tai, kad po TSRS įvykdytos Lietuvos okupacijos 1940 m. liepos 23 d. laikinai ėjęs valstybės sekretoriaus pareigas Samneris Velsas (Sumner Welles) paskelbė, jog JAV nepripažįsta Lietuvos, Latvijos ir Estijos prievartinio įjungimo į TSRS sudėtį. Deja, F. Ruzveltas, išklausęs lietuvių padėkos ir memorandumo, dėl buvusios nepriklausomos Lietuvos okupacijos ir aneksijos mandagiai tepasakė:
Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai. Sudarytojas – istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
“Man malonu patirti, kad jūs, lietuvių kilmės Amerikos piliečiai, esate taip giliai susirūpinę gimtojo krašto likimu. Bet leiskit man pasakyti, kad kalbėdami ir savo rašte, kurį man įteikėte, jūs padarėte dvi klaidas. Pirmiausia, jūs teigiate, kad Lietuva prarado savo nepriklausomybę. Bet Lietuvos nepriklausomybė tik laikinai pertraukta. Ateis laikas, ir Lietuva vėl bus laisva. Tai atsitiks gal greičiau, negu jūs galite tikėtis. Kita klaida, kaip aš pastebėjau, buvo padaryta vieno jūsų kalbėtojo, kuris apie Lietuvą išsitarė kaip apie labai mažą valstybę. Pasižiūrėkite į Lotynų Amerikos respublikas ir pamatysite, kad tarp jų yra net mažesnių už Lietuvą, o jos vis dėlto laisvai ir laimingai gyvena. Netiktų kalbėti apie Lietuvos mažumą, nes ir pati mažiausia tauta turi lygiai tokią pat teisę būti nepriklausoma kaip ir pati didžiausia…“
Beje, visai kitaip nei tas pats JAV prezidentas, valdžia elgėsi su Lenkijos atstovais. Tuoj po to, kai Lenkiją okupavo Vokietija ir TSRS, JAV valdžia 1939 m. spalio 2 d. paskelbė tokį pareiškimą: „Vien tik teritorijos užgrobimas nepanaikina valstybės, jos juridinės vyriausybės egzistencijos. Todėl Amerikos Jungtinės Valstybės toliau pripažįsta, kad Lenkijos vyriausybė nenustoja egzistavusi, ir pripažįsta grafą Jurgį Potockį jos ambasadoriumi Vašingtone“, o kiek vėliau paskelbė pripažįstanti ir Lenkijos vyriausybę Londone. Žinoma, Lietuva ir nepasirodė, kaip Lenkija – ji nepasipriešino ginklu TSRS invazijai. Dar daugiau: didelė dalis jos teisėtos Vyriausybės net mėgino bendradarbiauti su okupantu, jam įsiteikti, tik Prezidentas ir keletas kitų valstybės veikėjų pasitraukė iš okupuojamos Lietuvos.
Žinoma, Prezidento A. Smetonos atvykimo į JAV metu situacija pasaulyje buvo kita. JAV valdžia jau matė, kad kare prieš nacių Vokietiją jos sąjungininke bus TSRS, vedė slaptas derybas su J.Stalinu dėl bendro fronto prieš nacių Vokietiją sudarymo ir pasaulio pasidalinimo įveikus Vokietiją. F. Ruzvelto pasiūlymu Vokietijai užpuolus TSRS, buvo pasirašyta ir garsioji Atlanto Charta, kurią pasirašė ir TSRS, bet su prierašu, kad TSRS jos laikysis, „atsižvelgdama į laikmečio sąlygas“, t.y. kiek jos laikymasis bus naudingas TSRS, nors jau tada J.Stalinas buvo pareiškęs JAV, Anglijos atstovams, kad ir po pergalės TSRS Baltijos valstybių neatsisakys. Tik kovojanti dėl savo Laisvės ir nepriklausomo valstybingumo lietuvių Tauta to nežinojo ir tikėjo, kad, remiantis ta Atlanto Charta JAV, Anglija ir kitos Vakarų valstybės privers TSRS grąžinti Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms nepriklausomybes.
TSRS ir nacių Vokietijos karui prasidėjus, JAV pakvietė Staliną pasirašyti Atlanto Chartą, slapta sutarus, kad po hitlerinės Vokietijos įveikimo Baltijos šalys liks TSRS valdžioje. Tik dar nebuvo susitarta dėl kitų Rytų Europos valstybių, okupuotų Vokietijos, Italijos, likimo. Lenkijos vadai, ypač gen. Vladislovas Sikorskis, įsikūrę Londone, vystė ypač plačius diplomatinius darbus ne tik Vakarų, bet ir Rytų šalyse, klojo pamatus Lenkijos atkūrimui po karo, įveikus nacių Vokietiją.
Nuo pirmųjų okupacijos dienų lenkai visur organizavo tariamai kovai prieš okupantus vokiečius ginkluotas gaujas, vėliau pavadintas Armija Krajova. Iš tikrųjų šios gaujos pirmiausia kovojo prieš vietinius gyventojus – lietuvius, gudus, ukrainiečius, siekdamos, kad po karo jų gyvenami kraštai liktų tik lenkams. Ypač „kovotojai“ smurtavo prieš lietuvius Rytų Lietuvoje. Paversti Lietuvos Rytus lenkiškais – tokius nurodymus gaujoms buvo davęs J.Pilsudskio mokinys, gen. Vladislovas Sikorskis (1881 05 20–1943 07 04).
Jam vadovaujant, užsienio valstybėse, pirmiausia TSRS, buvo suburta apie 250 tūkst. lenkų kariuomenė, į kurią įėjo ir apie 30 tūkst. lenkų karių, buvusių internuotų Lenkijos karo su Vokietija pradžioje dar nepriklausomoje Lietuvoje. Bet didžiausią jų dalį sudarė lenkų kariai, paimti ir internuoti TSRS, jai užimant rytinę Lenkijos dalį. Iš tų internuotų dalinių, prasidėjus Vokietijos ir TSRS karui bei Lenkijos egzilinei vyriausybei ir TSRS vyriausybių atstovams pasirašius slaptą bendradarbiavimo ir savitarpio pagalbos sutartį (1941 07 30), Stalinas leido suformuoti daugiau kaip 115 tūkst. lenkų karių turinčias Lenkijos ginkluotąsias pajėgas TSRS. Joms vadovauti bendru Stalino ir Lenkijos vyriausybės Londone vadovo V. Sikorskio sutarimu buvo paskirtas buvęs Lenkijos kariuomenės generolas Vladislavas Andersas (1892 08 11–1970 05 12). Ši armija tapo tiesiogiai pavaldi egzilinei Lenkijos vyriausybei Londone.
Lenkų kariuomenė buvo suformuota Orenburgo srities Buzuluko priemiestyje. Ją sudarė 6 pėstininkų divizijos (iš kurių 5-oji buvo pavadinta Vilniaus divizija), ir daugybė kitų pagalbinių dalinių. 1942 m. pradžioje V.Andersui atsisakius siųsti lenkų divizijas į frontą prieš Vokietiją, TSRS valdžios nurodymu ši lenkų kariuomenė buvo permesta į Vidurinę Aziją, į Taškentą, o kiek vėliau, Stalinui susitarus su Čerčiliu, perkelta į Iraką (saugoti nuo vokiečių diversijų anglų naftos verslovių liniją Mosulas–Kirkulas). Dar po pusmečio ji pateko į Palestiną. Ten lenkų divizijos buvo sujungtos į atskirą korpusą, pavaldų Anglijos karinei vadovybei.
Nemaža dalis lenkų armijos atsisakė vykti su savo vadu V. Andersu į Vidurinę Aziją, ir, likusi TSRS, sudarė Kosciuškos diviziją. Buvo suformuota ir daug kitų lenkų dalinių, kurie, karui baigiantis, sudarė būsimos „liaudies Lenkijos“ kariuomenės branduolį. Tačiau TSRS internuotos lenkų kariuomenės pertvarkymai ir perdislokavimai vyko ne lengvai. Atrodo, iš dalies to priežastimi buvo aukos Katynėje – apie 10 tūkst. sušaudytų, nukankintų lenkų karininkų. Tarp jų buvo daug iš Vilniaus ir jo krašto kilusiųjų. Apie šią masinę bolševikų nukankintų žmonių kapavietę Vokietija pasauliui paskelbė 1943 m. balandžio 13 d. Po keletos dienų TSRS ėmė skelbti, kad lenkus Katynėje nužudė vokiečiai. Tuomet V. Sikorskis paprašė Anglijos vyriausybės, kad ši kreiptųsi į Staliną dėl paaiškinimo. Tai supykdė „tautų tėvu“ besivadinantį Staliną, ir jis atsisakė toliau palaikyti ryšius su Lenkijos vyriausybe Londone bei jos vadovu V. Sikorskiu, kuris ne už ilgo žuvo aviakatastrofoje, lėktuvui kylant iš Gibraltaro aerodromo. Sklido gandai, kad tai padarė TSRS, Anglijos ar kitų šalių saugumo tarnybos, nes nė viena lėktuvo katastrofos priežasčių hipotezė nebuvo patvirtinta tyrimų duomenimis.
TSRS ir po karo ilgai ir atkakliai teigė, kad Katynėje lenkų karius žudė okupantai vokiečiai. Prie kapavietės buvo pastatytas paminklas su užrašu: „Čia, Katynės miške, 1941-ųjų rudenį hitleriniai budeliai sušaudė 11 000 lenkų belaisvių karių ir karininkų. Raudonosios armijos kary, atkeršyk!“ Ir tik 1990 m. TSRS vadai M. Gorbačiovas ir B. Jelcinas pripažino, kad žudymus Katynėje organizavo ir už juos buvo atsakingi NKVD vadai Berija, Merkulovas ir jų pagalbininkai.
Tačiau TSRS ir jos sąjunginikėms – JAV, Anglijai pirmiausia tik savi reikalai terūpėjo ir jų atstovai, kaip ir patys valstybių vadovai „prekiavo“ tarpusavy tautomis ir jų valstybėmis, turėdamos svarbiausią tikslą – įveikti nacių Vokietiją ir jos sąjungininkus. Tai iliustruoja J.Stalino, F.Ruzvelto, V.Čerčelio derybų stenogramos Techerano, Jaltos, Potsdamo konferencijose. Iš jų matyti, kad Ruzveltas, Čerčelis neprieštaravo, kad Stalinas numato ir po karo pasilikti sau ir Lietuvą, kaip ir kitas Baltijos valstybes, kad Prūsų Lietuvą pasidalina su Lenkija (TSRS – Karaliaučiaus kraštas, o pietinė, apie 70 proc. tos teritorijos – Lenkijai), kad Stalinas ir Lenkiją, Čekoslovakiją, Rumuniją, Vengriją bei pasidalintos Vokietijos rytinę dalį irgi pasiima savo „įtakos zonon“.
Žinoma, apie tuos susitarimus nežinojo ir JAV lietuviai, savo susirinkimuose svarstę ir „dalinęsi postus“ išvaduotoje Lietuvoje, gyrę ar smerkę ir pirmąjį Prezidentą, kad jis 1940 m. vasarą nepakėlęs lietuvių Tautos kovon su okupantais. Tačiau viešai tada, vykstant karui, ir JAV drausta, kaip sakyta, viešai kalbėti ir apie TSRS įvykdytą Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių okupaciją, apie 1941 m. biželyje įvykusį lietuvių ginkluotą antibolševikinį (prieš okupantę TSRS) sukilimą ir jo sudarytąją Lietuvos Laikinąją Vyriausybę, dėl ko ir nacių Vokietija okupavo jau nepriklausoma pasiskelbusią Lietuvą. O kadangi TSRS buvo svarbiausiu JAV sąjungininku, tai JAV saugumiečiai ir iš Prezidento A.Smetonos reikalaudavo, kad jis viešai neprisipažintų esąs TSRS okupuotos Lietuvos Prezidentas. Atrodo, panašių reikalavimų teko girdėti ir lenkams, jų Vyriausybės nariams, kad dalį jų valstybės drauge su nacių Vokietija okupavo TSRS.
Tapus aišku, kad Vokietija ir jos sąjungininkai bus įveikti ir JAV, Anglijai ir TSRS susitarus dėl pokario pasaulio pasidalinimo, jiems, bendražygiams, ėmė maišyti labai jau veikli Lenkijos vyriausybė Londone, jos vadovas gen. V.Sikorskis, reikalavęs iš Ruzvelto, Čerčelio ir Stalino pokario Lenkijai ir visos Lietuvos ir net leisti sudaryti Lenkijos vadovaujamą Rytų Europos (Pabaltijo, Vengrijos, Rumunijos, Čekoslovakijos) federacinę valstybę, į kurią įeitų ir visa Prūsų Lietuva kartu su Klaipėda ir jos kraštu. Tad ir artėjant tų pasaulio valdovų deryboms Teherane (1943 11 28 – 12 01), „neaiškiomis“ aplinkybėmis lėktuvo katastrofoje Gibraltare ir žuvo (1943 07 07) gen. V.Sikorskis. Buvo tada gandų, kad dėl to kaltos TSRS, JAV, Anglijos žvalgybos, kaip ir vėliau dėl pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos žūties – 1944 m. sausio 9 d. (Tuo metu TSRS, JAV, Anglija – J.Stalinas, F. Ruzveltas ir V. Čerčelis rengėsi naujam susitikimui Jaltoje – 1945 02 04 -11), kuriame buvo numatyta baigti susitarti dėl tolimesnio „broliško pasaulio pasidalinimo“.
Ir Prezidento A.Smetonos žūties jokia JAV valdžios institucija netyrė. Net vietos policija. Tuo metu Prezidentas rašė stambų veikalą „Lithuania Propria“, susitikinėjo su lietuvių veikėjais aptarti Lietuvos išvadavimo planus, lietuvių likimo svatimuose kraštuose ir pan. klausimus. Tačiau darbą nutraukė minėtojo sausio 9 d. ankstyvą rytą kilęs gaisras mediniame name Klivlende, kuriame jis gyveno su žmona Sofija. Pajutęs gaisrą, drauge su kitais gyventojais Prezidentas buvo išbėgęs į kiemą, bet po to dar grįžo pasiimti rankraščių ir knygų, bet nebeišėjo – rastas jis negyvas koridoriuje, nors, kaip daugeliui atrodė, kad nuo dūmų ir negalėjo uždusti.
Apie tą gaisrą poetas Juozas Tysliava, buvęs to įvykio liudininku, pirmame „Margučio“ numeryje rašė: „[…] Pamatėme juodų, kaip derva, dūmų kamuolius, besiveržiančius pro namo skyles, kurias prieš keliolika minučių dar buvo galima vadinti langais […]. Tame name […] ilsėjosi, dirbo ir paskutines savo gyvenimo valandas baigė „Vilties“, „Vairo“ ir kitų laikraščių redaktorius, Vasario 16-osios dienos Akto autorius, pirmasis ir paskutinis Nepriklausomos Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona“.
Prezidentinė Lietuva. Istoriko Algimanto Liekio monografijos santrauka apie Prezidentą Antaną Smetoną. Slaptai.lt nuotr.
Ir toliau poetas apie Prezidento laidotuves pasakojo: „… Tai tas pats taisyklingų bruožų veidas, kurio paveikslas tiek kartų yra puošęs ne tik lietuvių, bet ir viso pasaulio laikraščių puslapius. Tai tas pats veidas, kuris dar tik šį ryt šypsojosi […].Senos valstybės vyras, išgyvenęs tiek daug audrų ir pavojų, pagaliau ilsis toli nuo savo gimtojo krašto, kuriame šiandieną žmogus neturi teisės nė šauktis į dangų keršto dėl nekaltai pralieto brolių kraujo. Didysis vadas jau nešauks, jau neragins savo tautiečių į kovą dėl Lietuvos laisvės. Jis, palikęs visus – draugus ir priešus, – miega ramiu amžių miegu. Mes atsisveikiname su žmogumi, kurio visas gyvenimas buvo ilga, sunki kova. Jis užmigo, nebaigęs tos kovos, bet mes, gyvieji, ją tęsime iki galo. Mes sieksime tų pačių idealų, dėl kurių jis gyveno, dirbo ir dirbdamas mirė.“
Prezidentas Antanas Smetona buvo palaidotas sausio 13 d., dalyvaujant 22 lietuvių kunigams, Klivlendo vyskupui ir minioms lietuvių, suvažiavusių iš visų kraštų. Apie Pirmąjį Lietuvos Respublikos Prezidentą Antaną Smetoną galima pasakyti tai, kas buvo kadaise pasakyta apie Vytautą Didįjį: kol bent vienas lietuvis gyvas bus, tol jo vardas nežus.
Artėjančiais 2019 metais Lietuva paminės šalies istorijai svarbias asmenybes ir reikšmingus įvykius.
Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai. Sudarytojas – istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
Seimo sprendimu, 2019-ieji yra paskelbti Lietuvos Tarybos pirmininko, Lietuvos valstybės prezidento Antano Smetonos, kunigo ir rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko generolo Jono Žemaičio-Vytauto, kompozitoriaus Juozo Naujalio metais.
2019-ieji bus Lietuvos Nepriklausomybės kovų atminimo, Lietuvos šaulių sąjungos, Jėzuitų misijos Lietuvoje, Pasaulio lietuvių metais.
Seimo sprendimu, 2019-ieji taip pat paskelbti Laikinosios sostinės atminimo, Žemaitijos ir Vietovardžių metais.
2019 metais sukanka 100 metų, kai buvo priimta nauja Lietuvos valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinių dėsnių redakcija, kuria vadovaujantis buvo išrinktas pirmasis Lietuvos valstybės prezidentas Antanas Smetona.
Seimas paskelbė 2019 metus Prezidento Antano Smetonos metais, „suprasdamas jo indėlį atkuriant Lietuvos valstybę bei jo pirmininkavimą Lietuvos Tarybai; siekdamas paminėti šią svarbią istorinę sukaktį ir asmenybę“.
2019-uosius paskelbti Lietuvos Nepriklausomybės kovų atminimo metais nuspręsta, atsižvelgiant į tai, kad 1918 m. pabaigoje ir 1919-1920 metais Lietuvoje vyko Nepriklausomybės kovos.
Šiuo sprendimu siekiama įvertinti ypatingą Lietuvos savanorių, Lietuvos kariuomenės ir kitų Lietuvos piliečių indėlį Nepriklausomybės kovose ginant ką tik atkurtą Lietuvos valstybę ir pagerbti visų kovojusiųjų ir žuvusiųjų už Lietuvos Nepriklausomybę atminimą.
Jonas Žemaitis – Vytautas, Lietuvos didvyris
Seimas paskelbė 2019-uosius Jono Žemaičio-Vytauto metais, nes sukanka 110 metų, kai gimė su sovietų okupacija kovojęs Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos prezidento pareigas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkas generolas Jonas Žemaitis-Vytautas, ir 70 metų nuo 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos pasirašymo.
Seimo priimtame dokumente pabrėžiama Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo – partizaninio karo svarba kovojant su sovietų okupacija, taip pat Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos, kaip konstitucinės reikšmės dokumento, užtikrinančio Lietuvos valstybės tęstinumą, bei Jono Žemaičio-Vytauto, kaip tuomečio Lietuvos valstybės vadovo, vaidmens svarba.
2019 m. bus minimos kunigo ir rašytojo, visuomenės veikėjo Juozo Tumo-Vaižganto 150-osios gimimo metinės, todėl Seimas 2019-uosius paskelbė Juozo Tumo-Vaižganto metais.
Juozas Tumas – Vaižgantas
Juozas Tumas-Vaižgantas yra viena ryškiausių XX a. pirmos pusės asmenybių, tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjas, lietuvių prozos klasikas, kritikas ir literatūros istorikas, kurio kūrybinis palikimas yra gausiausias tarp jo meto rašytojų.
Seimas 2019-uosius paskelbė kompozitoriaus, vargonininko, choro dirigento, pedagogo, pirmosios Lietuvos dainų šventės rengėjo ir dirigento, vieno iš profesionaliosios lietuvių muzikos pradininkų Juozo Naujalio metais.
Seimo priimtame dokumente pabrėžiama išskirtinė J. Naujalio asmenybės ir jo darbų įtaka Lietuvos muzikai, chorų sąjūdžio istorijai, pedagogikai, muzikinės spaudos leidybai, taip pat išskiriamas J. Naujalio indėlis į tautinės savimonės ir tautinės tapatybės formavimą, tautos žadinimą, patriotinių jausmų ugdymą savo kūryba ir veikla, išauginant vargonininkų-chorvedžių, kompozitorių ir muzikos pedagogų kartą.
Seimas siekia paskatinti Lietuvos visuomenę, ypač jaunimą, domėtis J. Naujalio kūrybiniu palikimu, kaip tautinės lietuvių muzikos simboliu, aktualiu šių dienų žmogui ir valstybei.
2019 m. balandžio 9 d. sukanka 150 metų, kai gimė J. Naujalis.
Siekiant išsaugoti senuosius vietovardžius, kitus metus taip pat nutarta paskelbti Vietovardžių metais.
Priimtame nutarime Seimas konstatavo, kad nuo sovietmečio iki šių laikų iš juridinės vartosenos jau yra išbraukta tūkstančiai istorinių vietovardžių ir stebima tolesnė jų nykimo tendencija. Dokumente pabrėžiama, kad senieji vietovardžiai yra Lietuvos kultūros, istorijos ir kalbos vertybė, kurios išsaugojimu privalo rūpintis valstybė. Jame taip pat akcentuojama, kad senuosiuose kaimų ir vienkiemių pavadinimuose glūdi etnologinė, lingvistinė, paleogeografinė, istorinė, kultūrinė ir kita svarbi informacija, saugotina kaip Lietuvos ir pasaulio kultūros palikimo dalis.
Seimas 2019-uosius metus paskelbė Pasaulio lietuvių metais, atsižvelgiant į tai, kad 2019 m. sukanka 70 metų, kai buvo paskelbta Lietuvių Charta, kuria įsteigta Pasaulio lietuvių bendruomenė.
Seimo nutarime pabrėžiama, kad Pasaulio lietuvių bendruomenės veikla lietuvių istorijos, kalbos, kultūros, mokslo, paveldo, tradicijų, tautinės tapatybės išsaugojimo srityse prisidėjo prie šiuolaikinės modernios Lietuvos valstybės kūrimo. Taip pat išskiriamas šios bendruomenės indėlis atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę ir integruojantis į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją, Jungtines Tautas, Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizaciją (UNESCO), Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją (NATO), Europos Sąjungą.
2019-ieji paskelbti Laikinosios sostinės atminimo metais, atsižvelgiant į tai, kad sukanka 100 metų, kai 1919 m. sausio 2 d. iš okupuoto Vilniaus pasitraukė Laikinoji Vyriausybė ir Kaunas de facto tapo Lietuvos valstybės institucijų darbo vieta, todėl iki šiol yra simboliškai vadinamas „Laikinąja sostine“.
Seimo priimtame nutarime akcentuojamas labai svarbus Kauno miesto indėlis 1919-1939 metais Lietuvos istorijos laikotarpiui, kai Kaunas, tapęs Laikinąja sostine ir svarbiausiu Lietuvos miestu, kuriame susirinko Steigiamasis Seimas, buvo Lietuvos valstybės išlikimo garantu.
Seimas, vertindamas Lietuvos šaulių sąjungos indėlį stiprinant Lietuvos saugumą ir skatinant patriotiškumą, paskelbė 2019-uosius Lietuvos šaulių sąjungos metais.
2019 metais sukanka 100 metų nuo Lietuvos šaulių sąjungos įkūrimo 1919 m. birželio 27 d.
Seimas priimtame nutarime pabrėžė Lietuvos šaulių sąjungos indėlį Nepriklausomybės kovose. Parlamentarai siekia pagerbti Lietuvos šaulių sąjungos narių, kovojusių prieš sovietų okupaciją, žuvusių sovietų lageriuose, tremtyje, atminimą.
Seimas taip pat akcentuoja, kad gerbia „Lietuvos šaulių sąjungos puoselėjamas savanorystės tradicijas, suprasdamas jų svarbą kultūrai, švietimui, visuomenės gyvenimui ir valstybės gynimui, taip pat Lietuvos šaulių sąjungos veiklos aktualumą“.
Vertindamas iškilių Lietuvos jėzuitų nuopelnus Lietuvos mokslui, švietimui ir kultūrai, parlamentarai paskelbė 2019 metus Jėzuitų misijos Lietuvoje metais.
2019 metais sukanka 450 metų, kai Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus kvietimu Lietuvoje įsikūrė Jėzaus Draugija (jėzuitai).
Kaip nutarime primena parlamentarai, Lietuvos jėzuitai 1570 metais įsteigė Vilniaus jėzuitų kolegiją, kuriai 1579 m., Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Steponui Batorui išdavus Vilniaus akademijos atidarymo privilegijų raštą, o popiežiui Grigaliui XIII išleidus bulę, buvo suteiktas universiteto statusas ir kuri padėjo pamatus visai institucinio Lietuvos švietimo sistemai.
Vėjo jėgainės Žemaitijoje. Slaptai.lt nuotr.
Seimas savo sprendimu ketina „paremti Lietuvos jėzuitų socialinį dialogą, kuriuo siekiama plėtoti švietimo, mokslo kultūros ir socialinę veiklą“.
Minint pirmą kartą Žemaitijos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 800-ąsias metines, 2019 m. paskelbti Žemaitijos metais.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šis straipsnis dar 2010 m. buvo patalpintas žurnale „Apžvalga“, o paskui įėjo į 2014 m. išleistą knygą „Paaukota Lietuva“, kurioje tarsi prašuoliavau mūsų valstybės tūkstantmetį. Kodėl šiandien primenu šį publicistinį, knygos baigiamąjį kūrinėlį? Gal dėl to, kad profesorius ir toliau maišomas su žeme, puldinėjamas ir neonomenklatūrininkų ir jų klapčiukų žurnalistų, o kai kurie, net neprisidengdami slapyvardžiu, ragina jį užsičiaupti ir kastis sau duobę… Tai ne liaupsės pirmajam nepriklausomos šalies vadovui. Tai greičiau impresija, pagarbos ženklas, o ne vertinimas.
Štai ir pakeliavom per Lietuvos tūkstantmečio istoriją. Kodėl ją pradėjau šv. Brunonu, o užbaigiau profesoriumi V. Landsbergiu, kuris dar savo puslapio neužvertė? Ar ne per drąsu? Ar taip nestatau savęs šalia šios nusipelniusio žmogaus? Juo labiau, kad ne visi, jam įeinant į salę, atsistoja ir ploja, daug tokių, kurie ant jo griežia dantį, linki nesveikatos, norėtų užčiaupti burną… Bet – atleiskite jam ir man, ir mums visiems mūsų silpnybes, o, kaip šv. Raštas priduria – ir mūsų kaltes.
Vytautas Landsbergis: Lietuvos įvaizdis ir charizma
Jie dar degino savo mirusius,
Kai Dievas pasakė: no smoking.
Pakeitė aukurą kryžius,
šarvą ir lokeną- smokingas,
taip nuriedėjo daugybė metų
Brunonų, Vaitiekų ir Bonifacų,
liko Rominta suminta,
srutomis Įsrūtė švinta,
O Netimeras –
šiandien jau meras.
Kodėl pradėjau Vytauto Landsbergio eilėraščiu „Lietuvos tūkstantmečiui“? Gal todėl, kad jame – visas neabejotino patrioto, galingos, charizmatiško kūrėjo ir romantiko asmenybės derinys, išsiliejantis tai kampuotais, su aštriomis prasminėmis briaunomis eilėraščiais, tai ne visiems žinomais vardais ir aliteracijomis, pragmatiškais „nepatogiais“ palyginimais, tik jam būdingu sarkazmu ir ironija, už kurios slepiasi susirūpinimas Lietuvos praeitimi, dabartimi ir – juo labiau – ateitimi.
Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Papildantis šį toli gražu nepilną kūrybinį apibūdinimą yra kitas kandus ir profesoriui būdingas eilėraštis „Nelaimingasis“, skirtas, atrodo, gerai žinomam a.a. veikėjui*.
Aš nieko nieko nežinau.
Aš niekam nieko neatleidau.
Atleisdavau tik sau tik sau
raudoną stribo veidą.
Atleisdavau ir nosį skaisčiai mėlyną
tačiau tik sau tik sau.
Į pelkę kažin kur nukėblinau
ir kelią pamiršau.
Taigi, užduotis parašyti apie Vytautą Landsbergį – ne tokia jau paprasta. Nepakako vien galimybės kaip žurnalistui iš arti dvejus metus stebėti Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko darbą 1991-1992 m., stebėtis jo kruopštumu, rengiantis kiekvienam pasirodymui TV ekrane, ta margaspalve aplinka, kurį faktinį valstybės vadovą supo tais neramiais nepriklausomos valstybės tapimo laikais. Dabar galima būtų gailėtis, kad iš to talkininkavimo negauta jokių materialių dividendų ar šiltos vietos, tačiau juk mačiau, kad profesorius ne toks, kurio galėtum ko nors prašyti: neetiška, per menka, nesolidu, žema… Kai kam tai buvo nė motais.
Prof. Vytautas Landsbergis ir prof. Liudas Mažylis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Juk vis dėl to – Prezidentas! Šį Vytauto Landsbergio titulą rašau be jokios potekstės, nes būtent tą istorinę 1990-ųjų Kovo 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas pagal veikusią laikinąją Lietuvos Konstituciją buvo patvirtintas Valstybės Vadovu. Faktiškasis prezidentas pirmininkavo parlamento posėdžiui, kuris vėlai vakare patvirtino Nepriklausomybės atkūrimo Aktą.
Kodėl tai primenu? Visus tuos 20 metų verda diskusija, ar įteisinti V. Landsbergio kaip Prezidento statusą. Daugiau kaip prieš metus, Kovo 11-ąją, generolas Jonas Žemaitis pavadintas ketvirtuoju Lietuvos Prezidentu. Šiemet balandį viena klaipėdietė pasiūlė V.Landsbergiui taip pat suteikti 7-ojo šalies vadovo titulą. Profesorius iš kuklumo nepritarė tokiam pasiūlymui.
Mat, Lietuvoje kai kam dar neaišku, kaip vadinti vieną aktyviausių Sąjūdžio vadovų ir nepriklausomybės vedlį (žinynuose pirmuoju posovietinės Lietuvos Prezidentu vadinamas Algirdas Mykolas Brazauskas, o AT pirmininkas – tik „tuomet aukščiausia pozicija Lietuvoje“). Tuo tarpu Europoje politikai be abejonių V. Landsbergį tituluoja Prezidentu.
Antai, 2010 m. gegužės 10-11 d. Seime vykusioje Europos liaudies partijos (ELP) politinėje asamblėjoje ir diskusijoje „Baltijos šalių nepriklausomybė – ateinantys 20 metų“ V. Landsbergis „už lemiamą indėlį Europos laisvei ir demokratijai“ buvo apdovanotas bronzine skulptūra, simbolizuojančia taiką ir laisvę. O ELP, vienijančios 72 Europos centro ir centro dešiniosios pakraipos politines jėgas, prezidentas Wilfriedas Martensas profesorių vadino Prezidentu, sakydamas: „Šiandien man didžiulė garbė ir malonumas švęsti Jūsų, Prezidente, nepakeičiamą indėlį į Europos laisvę ir noriu įteikti Jums Europos liaudies partijos apdovanojimą. Jūs esate pats didžiausias Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam valdymui simbolis. Mes visi už tai Jums esame dėkingi. Jūs apgynėte ne tik Baltijos žmonių bendrąjį gėrį, bet ir visuotines vertybes, už kurias kovoja, kurias palaiko visa visuomenė“**.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tad galime fiksuoti: įskaitant ir J. Žemaitį, V. Landsbergis yra devintasis Lietuvos Prezidentas nuo 1919 m. balandžio 4 d., kai nepriklausomos Lietuvos Valstybės Taryba, priėmusi laikinosios Konstitucijos pataisas, įsteigė Prezidento instituciją, prieš tai A. Smetoną išrinkusi pirmuoju Lietuvos vadovu. Prezidentas ir jo kanceliarija į dabartinį Prezidentūros pastatą Kaune (buvusius gubernatoriaus rūmus) įsikėlė iki tų metų rugsėjo 1-osios. Štai per 91-rius metus (žinoma, su okupacijų pertraukomis) kartu su laikinaisiais ir Prezidentą pavadavusiais pasikeitė 15 šalies vadovų, kai kurių pavardės – A.Smetonos, A.Stulginskio, V.Adamkaus pavardės kartojosi po keletą kadencijų.
Būta ir unikalių atvejų. Antai, A.Smetona, remiamas tautininkų, pirmą kartą valdžią išlaikė vos 14 mėnesių, tačiau po karinio perversmo atėjęs į ją valdė beveik 14 metų – iki sovietų okupacijos. Gi Jonas Staugaitis šiame poste išbuvo tik parą – per patį 1926 m. perversmą.
Tačiau V.Landsbergio atvejis – ypatingas. Jis išleido daugiau kaip 30 knygų, tarp kurių yra ir mūsų cituojamos poezijos rinkinių. Profesorius išnagrinėjęs M.K.Čiurlionio, Č.Sasnausko kūrybą. Gal ne visiems žinoma, kad 1952 m. Lietuvos šachmatų čempionate užėmė III vietą, o ir dabar dažnai prisėda prie šachmatų lentos – protui pamiklinti. Jis yra daugelio pasaulio universitetų garbės daktaras, tačiau sukaupta politinė patirtis jam padeda leisti ir rašyti straipsnius dabarties geopolitinių realijų temomis. Tie darbai aštrūs, įžvalgūs, bekompromisiai ir, žinoma, ne visiems įtinkantys bei patinkantys.
Kaip ir štai tas pasisakymas per ELP diskusiją Vilniuje, kuriame Europos Parlamento narys kritikavo ES už konformistinę poziciją Rusijos politikos Ukrainos, Gruzijos atžvilgiu, abejojo L. Kaczynskio žūties prie Smolensko oficialiomis išvadomis…
Bet kodėl V.Landsbergio atvejis – ypatingas? Mes toli nuo sumanymo politiką liaupsinti. Jo asmenybė – nebe trūkumų. Nes jis – tik žmogus. Kita vertus, ar dažnas, atėjęs iš neapsisprendusios ir visokiomis sovietinėmis gėrybėmis bei postais viliotos inteligentijos, užvožtų blizgantį pianino dangtį ir save pašvęstų rizikingai bei alinančiai kovai už Nepriklausomybę… Ar dažnas? Net iš tremtinių ir sovietinių kalinių bendrijos? Ar daug rasime veikėjų, kurie buvo tokie mylimi ir neapkenčiami?
Dar ir dabar neabejodamas aš kartu su visais atsistoju ir ploju, kai į salę įžengia nedidukas, kiek gunktelėjęs, bet įdėmaus žvilgsnio, visada susikaupęs ir kartu ironiškas muzikos, politikos ir Lietuvos laisvės profesorius – Vytautas Landsbergis.
Kiekviena tauta turi savų didžiavyrių. Mūsų, lietuvių Tautai, tokiu yra pirmasis Prezidentas Antanas Smetona, kurio 145 – ąsias gimimo, 100 – ąsias prezidentavimo ir 75 – ąsias mirties metines kitamet minėsime. Minėsime dėl A .Smetonos darbų mūsų Tautai ir nepriklausomai valstybei, minėsime, dėl to, kad ir esame čia ir šiandieną ir lietuviškai kalbame, kad turime savo valstybę.
Dar daugiau, jei karalių Mindaugą minime kaip luominės Lietuvos karalystės kūrėją, tai A.Smetoną – visos lietuvių Tautos nepriklausomos tautinės Lietuvos ideologu ir kūrėju. Bet, tikriausia, jei A.Smetona ir nebūtų buvęs Prezidentu, šiandien vis viena minėtume, nes neturime kito tokio veikėjo, kuris tiek daug būtų rašęs ir kalbėjęs, tiek daug dirbęs mūsų Tautos ir valstybės labui. Bibliografinėse rodyklėse yra per 4000 jo straipsnių, kalbų, įvairių kitokių rašinių. Bet nedaug kas yra su visu jo kūrybiniu palikimu susipažinęs. Net ir monografijų autoriai neretai dar ir šiandien atkartoja iš knygos į knygą, kad A.Smetona buvęs demokratijos ar „darbo liaudies“ smaugėjas, pažangos priešas ir t.t.
Beje, su panašiomis mintimis atsakymus pernai gavome ir iš Vyriausybės, Kultūros, Švietimo ir mokslų ministerijų į mūsų konferencijos rezoliuciją, skirtą tautinės Lietuvos metinėms pažymėti, organizuotos šių rūmų Konstitucijos salėje; rezoliucijoje siūlėme pirmajam Prezidentui pastatyti paminklą Vilniuje, išleisti jo raštus su atitinkamos epochos istoriniais įvertinimais.
Entuziazmo dėl A. Smetonos raštų ar paminklo neišreiškė ir daugelio besiskelbiančių patriotinėmis partijų vadai. Jie sako: A. Smetona varžė mūsų, krikdemų veiklą; mes, liaudininkų darbų tęsėjai, o Smetona buvo tautininkas; tautinkiškumas nesuderinamas su integraciją į ES ir t.t.
Vykdydamas įsipareigojimus minėtai konferencijai, parengiau iš Prezidento A. Smetonos straipsnių ir kalbų su savo parašytomis istorinėmis apžvalgomis 6 knygas beveik po 600 puslapių (bendros apie 3600 psl. apimties), suskirsčius jas tematiniu ir problematiniu principu. Tai: 1. Tautos prisikėlimas; 2. Tautos vienybė; 3. Nepriklausomybės pamatai; 4. Tautinė Lietuva; 5. Lietuvos šviesa; 6. Tautos valia.
Parengiau dar su viltimi, kad jau kas kas, o Vasario 16 –osios, Lituanistikos paveldo ar Lietuvių kultūros fondai bent kiek padengs nors dalinai knygų spausdinimo išlaidas, juk tirti ir skelbti darbus apie tokio žmogaus, kaip pirmojo Prezidento darbus, turėtų jausti pareigą kiekviena neprikausoma įsivardijama valstybė, o tuo labiau išjos kišenės pinigus dalijantys tokie, kaip kultūros, lituanistikos ir pan. fondai. Deja, pirmo atsakymo sulaukiau iš LRS globojamo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo fondo, tarp kurio tarybos narių žymios politikos ir patriotizmo žvaigždės. Bet jų verdiktas buvo: neskirti. Tokio pat sprendimo sulaukiau iš Lietuvos kultūros fondo, bet jam gal ir atleistina, nes vyrauja jame tikrai gerai atrodančios ponios ir panelės ir nėra ko stebėtis, kad daugeliui jų aktualiausiais Lietuvai atrodo leidiniai tik apie meilę, ar baliukų organizavimo klausimais, o ne tokie, kaip apie pirmąjį Lietuvos Prezidentą, galintį ir nuotaiką sugadinti šiandieniniams patriotizmo artistams.
Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai. Sudarytojas – istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
Žinoma, kad tie pagal nuostatas mūsų kultūros ir patriotizmo ugdymo fondai neskyrė lėšų, gal kaltas ne atminimo objektas – Prezidentas A. Smetona, o rašantis ir prašantis, nes tiesiogiai nesikreipė į šlovinguosius tarybų narius, naiviai tikėdamas, kad Tautos ir jos žymiausių žmonių atminimo įamžinimas visiems doriems lietuviams svarbus. Pavyzdys: Pezidentas Rolandas Paksas. Kol kas jis vientelis, kaip tikras mūsų Tautos sūnus, ištiesė ranką šam tomui išspausdinti. „Ačiū“ už tai tariu ir „Versmės“ leidyklos direktoriui Petrui Jonušui, kad pirmas tomas jau prieš Jus.
Jame pateikiami A.Smetonos raštai ir kalbos, mintys mūsų, lietuvių Tautos prisikėlimo, po beveik 400 metų lenkinimo ir per 100 metų rusinimo, tematika ir problematika, o taip pat mūsų Tautos priskėlimo raidos istorinė apžvalga.
A. Smetonai Tautos prisikėlimas – tai procesas, tai ir tautinės savimonės, nepriklausomo valstybingumo siekio susiformavimas, nes Tauta gali daugiausiai prisidėti ir prie viso pasaulio pažangos, kai yra savo žemės šeimininkė, turi savo nepriklausomą valstybingumą, sakė Prezidentas. Tarp svarbiausiu veiksniu, lemiančių Tautos prisikėlimą ir jos savimonę – tai istorija. A. Smetona nuo gimnazijos laikų ja labai domėjosi ir lietuviškoje spaudoje yra skelbęs savo rašinius beveik visais lietuvių Tautos ir Lietuvos raidos klausimais. Vos ne kasmet paskelbdavo ir Krėvos unijos, Horodlės sutarčių, Liublino unijos, lenkų vadinamosios 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos ir kitais klausimais. Bet jis, skirtingai nuo kitų rašytojų ir kalbėtojų tais klausimais, visada žvelgdavo į praeities procesus ir įvykius tik per lietuvių Tautos, nepriklausomos Lietuvos prizmę.
Krėvos unija Jogaila pradėjo didžiųjų Lietuvos klaidų virtinę, pirmiausia, kad už Jadzės sijoną sutiko LDK prijungti prie Lenkijos karalystės kunigaikštystės – provincijos teisėmis; kad Vytautas Didysis nepakankamai pasinaudojo Žalgirio pergalės rezultatais ir po jos, Horodlėje, atnaujino uniją su Lenkija ne kaip tarp dviejų lygiateisių valstybių, o kaip provincijos – kunigaikštystės su karalyste, o Lietuvos bajorai, per naktį ten girdyti lenkų šlėktų ir vyskupų, paryčiais pasirašė išdavikišką įsipareigojimą, kad jie, Lietuvos bajorai, nieko nespręs be jų, lenkų sutikimo; vėliau vėlei, Lietuvos valdantieji Liubline, neatlaikę lenkų ponų, karaliaus, vyskupų spaudimo pasirašė vieną pražūtingiausių Lietuvos istorijoje unijos aktą, pagal kurį LDK neteko teisės rinktis net savo valdovų, Lenkija okupavo ir aneksavo apie pusę LDK – visą dabartinę Ukrainą ir Lietuva po tos unijos akto pasirašymo Europoje imta įvardinti tik kaip Lenkijos dalis, provincija.
Dar daugiau, tuo aktu buvo įkaltas pleištas tarp LDK rusiškųjų kunigaikštijų ir Lietuvos, nes paskelbta, kad valdžios postus bendroje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje gali užimti tik katalikai. Tas nutarimas buvo irgi rusų Maskvos didžiąjai kunigaištijai akstinas pulti, kad tariamai išgelbėjus iš LDK ir Lenkijos slaviškuosius kraštus, išpažinusius stačiatikybę.
Emanuelis Zingeris
Galutinį, mirtiną smūgį lietuvių Tautai ir jos valstybingumui turėjo suduoti lenkų vadinamoji 1791m. gegužės 3 d. konstitucija, kurioje nebeliko net sąvokų „lietuvių tauta“, „Lietuva“, tik „lenkai“ ir „Lenkija“; t.y. buvo ne taip, negu tai datai paminėti pirmame LRS iškilmingame posėdyje 2007 m suokė Imanuelis Zingeris ir jo kompanijonai, o taip pat buvęs Prezidentas Valdas Adamkus.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Beje, ir šiemet mūsų rinkytieji gyrė tą lenkų „konstitucija“ vadinamą dokumentą LRS iškilmingame posėdyje. Bet ištikrųjų, ta ir mūsų seimūnų giriamoji „lenkų konstitucija“ – tai buvo mėginimas pasukti istorijos ratą atgal: sugrąžinti dinastinį valdymą, valstybine paversti tik vieną – katalikų Bažnyčią ir t.t. Palyginus su vos ne pora šimtų metų anksčiau paskelbtais Lietuvos statutais, ypač su 1588m. III Lietuvos Statutu teisiniu ir socialinės pažangos požiūriais, atrodo apgalėtinai, stagnatoriška. Bet lenkams ji minėtina, nes patenkino jų imperinius planus – praryti, paversti lenkiška ir visą buvusią LDK.
Tad mums, lietuviams, gegužės 3 d., gali būti tik kaip Atgailos diena dėl mūsų protėvių kvailumo ir išdavysčių. Kita vertus, kam naudinga šlovinti tai, kas ne abiems pusėms malonu prisiminti? Juk, paieškojus galima surasti gražių minėjimams datų ir su Rusija, Vokietija, Latvija ir kitomis valstybėmis. Bet tik su lenkais ir Lenkija bendravimo grindimas besąlyginiu pritarimu tik jiems, lenkams buvusiems naudingiems įvykiams ir procesams, sunkiai suvokiama sveikam protui. Ir šiandieną Lenkija jau ne tokia, ir Lietuva jau ne ta, kokia buvo, tad reikėtų vieni kitiems pasakyti: dirbkime ir bendraukime kaip geri kaimynai vardan abiejų mūsų tautų ir nepriklausomų valstybių, jų žmonių gerovės, gal tik pasišaipydami, kaip jie mus apmaudavo. Tik agresyvių tikslų neatsisakantieji stengiasi nuolat kartoti apie savo tegu ir apgaulišką teisę į kaimyno žemes ar „brolišką“ draugystę.
Kadangi praeities Lietuvai beveik visos sutartys, visos unijos buvo pražūtingos, A. Smetonos siūlymu ir Vasario 16 – osios Akte buvo įrašyta, jog atkurta nepriklausoma Lietuva nutraukia visas buvusias sutartis su svetimomis tautomis ir valstybėmis.
Jokių buvusių unijų, sutarčių nepripažista ir dabartinė mūsų Konstitucija. Vadinasi, mūsų prezidentai, pradedant minėtu Adamkumi, mūsų Seimo ir Vyriausybės buvę ir esami vadai, organizuodami iškilmingus lenkų valdžios švenčių – gegužės 3 d. ir kitų minėjimus, iš esmės paneigia ne tik Vasario 16 – osios Aktą, bet ir dabatinę LR Konstituciją, Suvereno – lietuvių Tautos valią. Kadangi ir Liublino unija, ir Gegužės 3 d. vadinamoji konstitucija siekta įteisinti lietuvių Tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo panaikinimą, tai jau ne tokie kvaili ir tie, kurie klausia, kodėl nereikėtų švęsti ir, sakysime, 1940 m. birželio 15 d. ar liepos 21, rugpjūčio 3 d. TSRS okupacijos ir aneksijos ir pan. dienas.
A.Smetonos raštuose ir kalbose neretai pažymėta, kad Tautos prisikėlimui be istorijos suvokimo svarbos, būtina sudaryti žmonėms sąlygas pasijusti savo žemės, valstybės šeiminkais.
A.Smetona, pirmasis iš mūsų inteligentų ėmėsi nagrinėti lietuvių ekonomines, emigracijos problemas. Nuo 1904 m. vasaromis jis keliaudavo po Lietuvos kaimus, ypač Rytų Lietuvos ir tiesiog aiškindavo nuskurdusiems lietuviams valstiečiams, bernams, kaip paversti turimus ūkelius pelningais: burtis į koopertayvus ir bendromis jėgomis įsigyti našios žemės ūkio technikos, kadangi produktus pusvelčiui superkdavo tik žydų spekuliantai, tai patiems organizuoti jų pardavimo draugijas, gabenti į turgus, steigti pienines, mėsos ir kitas įmones, siūlė atsisakyti ir plėšikaujančių žydų ir rusų bankų, o patiems steigti savo, kooperatyvinius bankus, kredito bendroves ir t.t. Visa tai ir lietuvių veržimasis į JAV ar kitas šalis dėl gersenio pragyvenimo.
Kooperaciją A. Smetona skelbė ir kaip Lietuvos gerovės laidą, lietuvio pasijutimo šeimininku savo žemėje sąlyga. Ir tai jis stengėsi įgyvendinti ir daug lėmė, kad iš Vasario 16 – osios, ypač A.Smetonos prezidentaujamos Lietuvos temigravo į svetimas šalis ieškoti geresnio gyvenimo tik apie 50 tūkst. lietuvių, t.y. kiek iš mūsų, Kovo 11 – osios Lietuvos per vienerius metus.
Kalbėdamas apie Tautos prisikėlimą ir vienybę, A.Smetona dažnai prisimindavo ir katalikų bažnyčią. Tačiau Lietuvai susidėjus su Lenkija, buvo padaryta klaida ir šioje srityje: nepaisant, kad Lenkijoje katalikų bažnyčia buvo valstybine, lenkų ponų valios vykdytoja, Lietuvos valdovai lenkų kunigus ir vienuolius įsileido Lietuvon, pavedė jiems rūpintis ne tik naujaja religija, bet net švietimu. Dar daugiau, jei karalius Mindaugas buvo įsteigęs atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją, tai tariamai antrą kartą apkrikštijamos Lietuvos bažnyčia buvo perduota svetimos šalies – Lenkijos hierarchų valdžiai. Ir jie, vykdydami savo ponų valdžią, o LDK prisijungimą aiškindamiesi kaip ir jos sutikimą būti sulenkintai, ėmė skelbti lietuvių kalbą, senąją lietuvių kultūrą kaip pagonišką, kurią būtiną greičiau sunaikintai, nes pagonybė – tai velnio palikimas, o kiekvienas „bažnyčios sūnus“ turi visomis išgalėmis kovoti prieš velnią,tame tarpe ir prieš jo kalbą – lietuvių ir visa kita, kas mena pagonybės laikus.
Kaip ir kitose Vakarų šalyse, ir Lietuvoje ėmė siautėti vadinamieji raganų teismai, dažniausiai pirmininkaujami vietos feodalų ar kunigų, vienuolių. Raganavimu galėjo būti apkaltintas kiekvienas, kuris tik nepatikdavo ponui ar kunigui
Taip lenkų valdoma ir katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo tapusi Lietuvos istorijos ir visos kultūros slopintoja, nors dangstantis kilniais krikščionybės idealais ir Lietuvos noru „eiti į Vakarus“, įsijungti į „vienigos“ Europos – Šventosios Romos imperijos sudėtį.
Ypač lenkų dvasiškija įsigaliojo Rytų Lietuvoje, kur ir daugelis dvarų ir bažnyčios buvo atitekę lenkams. Tad ir A.Smetonos jaunystės metais šiame krašte lietuvis buvo engiamas, smaugiamas ne tik rusų, lenkų valdininkų, bet tame krašte ypač gerai įsitaisiusių lenkų ar sulenkėjusių kunigų ir vyskupų, ne mažiau nuožmiai už rusų žandarus persekiojusius net už lietuvišką žodį, už pastangas melstis lietuviškai. Persekioti ir lietuviai kunigai, išdrįsę lietuviškai pamokslą pasakyti.
A.Smetona, jau nuo 1904 m. keliaudamas po Rytų Lietuvą skelbė spaudoje straipsnius apie lenkų kunigijos nusikaltimus lietuvių Tautai, ne kartą kreipėsi ir į rusų teismus, kad apgynus lietuvius savo pačių prakaitu pastatytuose bažnyčiose, nuo jų pačių šeriamų lenkų ar sulenkėjusių kunigų ir vienuolių.
Didelė dalis A.Smetonos straipsnių apie lenkų dvasininkijos nusikaltimus lietuviams perspausdinama ir šiame, pirmame tome, nes neišsivadavus iš lenkų primestos ir dvasinės vergovės, nebuvo ko ir svajoti apie Tautos Prisikėlimą ir savos, nepriklausomos Lietuvos sukūrimą.
Lietuvių Tautos Prisikėlimą A. Smetona glaudžiai siejo su švietimu, studijomis, mokslu.
Tik išsimokslinusi Tauta gali tapti ir savo žemės, savos valstybės šeimininke, nuolat kartodavo A.Smetona. Jis buvo tarp pirmųjų lietuvių mokyklų Vilniuje steigėjų, jo iniciatyva iš rusiškos – lenkiškos Vilniaus savivaldybės 1908 m. išreikalauta, kad dabartinai Pranciškonų rūmai, mūsų valdžios pernai perduoti atėjūnų iš Lenkijos pranciškonų ordinui, nors jie galėjo būti mūsų Tautos švietimo, studijų, mokslo istorijos centru, nes juose A. Smetonos pastangomis nuo 1908 m. veikė ne tik pirmoji Vilniuje lietuvių mokyklėlė, bet Lietuvių mokslo draugijos biblioteka, rinkdavosi ten ir įvairios lietuvių organizacijos.
A. Smetona rūpestis lietuvių švietimu buvo ne tik mokyklos išlaikymas, bet jis, būdamas LMD lietuviškų vadovėlių komisijos vadovu, pats parašė keletą jų, tarp jų ir aritimetikos. Bet tuo metu jis kėlė ir būtinumą atkurti Vilniaus universitetą, tik lietuvišką, ne kartą spaudoje rašė, kad Latvijos pavyzdžiu reikia įsteigti ir politechnikos institutą, lietuviams inžinieriams rengti, pasisakė už tai, kad LMD, kaip ir buvo siūlęs J.Basanavičius, neatidėliojant būtų pertvarkyta į lietuvių Mokslo akademiją.
Nuo jaunystės A. Smetona dalyvavo daugelio besikuriančių lietuvių politinių, pirmiausia tautinio pobūdžio partijų veikloje, bet šiaip į partijas žiūrėjo skeptiškai ir sakė, jei jos reikalingos, tai tik Tautai kuriant valstybę, apsibrėžiant raidos kryptis ir nuostatas. Partija – tai tik Tautos dalelė ir labiau yra atskirų grupuočių interesų, o ne visos Tautos. Ir demokratija – tai ne tik nevaržoma partijų veikla.
Bet 1919 m. balandžio pradžiojre išrinktas pirmuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu, jis ragino partijas burti Tautą kovon dėl Nepriklausomybės apgynimo nuo besiveržiančių Rusijos bolševikų, lenkų ordų, paskelbė, kad savanoriai gaus ir žemės, bet latfundijų nepripažino ir dvarelių dydį apribojo iki 80 ha., tik vėliau – iki 150 ha.
A.Smetona išliko labai kukliu ir būdamas Prezidentu ,Kariuomenės vyriausiu vadu, nesistengė išlikti aukščiausiose postuose, ir, kai atsirado sąlygų, 1920 m. pavasarį paskelbė rinkimus į Steigiamąjį Seimą, kad pati Tauta nuspręstų, kokios valstybės ji nori ir kas ją valdytų. Bet A.Smetona, kaip pirmiausia bendražygiai tautininkai, padarė klaidą, manydami, kad apie jų nuveiktus darbus kuriant ir ginant Nepriklausomą Lietuvą visi puikiai žino ir mato, ir, priešingai nuo kitų politinių partijų, neužsiėmė jokia priešrinkimine agitacija. Ir rinkimus laimėjo ypač agresyviai agitavę net iš bažnyčių sakyklų krikščionys demokratai. Ir Seimas nauju savo Prezidentu išsirinko tos partijos atstovą A.Stulginskį, po keletos metų liaudininką K.Grinių, bet jam teteko prezidentauti vos penketą mėnesių.
Vėl Prezidentu tapusį (1926 m.pabaigoje) A. Smetoną, dauguma Lietuvoje sveikino, kaip lyg po atostogų sugrįžusį, kaip Prezidentą, kuris buvo nepriklausomos lietuvių Lietuvos valstybės pamatų dėjėjas ir gynėjas. A. Smetona vylėsi, kad vėl būdamas Pprezidentu jis galės įgyvendinti tautinės Lietuvos vizijas, Lietuvos, kurioje Tauta, o ne kokia partija, Lietuvis bus visko pagrindas. Ir tai jam didele dalimi pasisekė: Lietuvoje lietuvis ėmė jaustis Lietuviu, savo krašto, visos Lietuvos šeiminiku ir to jo jausmo nepajėgė įveikti ir beveik 50 metų trukusios okupacijos.
Tačiau, užbėgant kiek priekin reikia pasakyti, kad toms idėjoms, kurių įgyvendinimui Prezidentas laikė ir savo gyvenimo prasme, šiandieną iškilęs kaip niekada didelis pavojus, didesnis net TRSR okupacijos metais, nes tada daug kas jautė pareigą remti tautiškumą, tyliai skatinti Nepriklausomybės jausmą, ginti lietuvių kalbą ir kultūrą, niekas nebėgo į TSRS, o į Vakarus neišleido. Bet jei išsikovojus Vasario 16 – osios Nepriklauasomybę, daugelis skubėjo įsitvirtinti savo Tėvynėje, sukurti ir plėtoti savo ūkius ar užsimti veikla, kurios iki tol neleido atėjūnai ar okupantai, tai atkūrus Kovo 11 – osios Lietuvą ir panaikinus, prichvatizavus kolūkius, kultūros įtaigas, įmones tūkstančiai jų darbuotojų liko be nieko, be turtų ir darbo, pajamų. Tad ir emigravo į užsienius.
Bet liūdniausia, kad greitai net kalbas apie lietuvišką, tautinę Lietuvą kai kurių globalistų ar net patriotų imta vadinti „KGB – istų agentų“ kalbomis ir kenkiančiom greitesniam Lietuvos integracijai į „vieningą“ ES ar „užsienio kapitalo investicijoms. Net švietimo, studijų, mokslo įstatymuose nėra tokių sąvokų, kaip “lietuvių Tauta“, „Nepriklausoma Lietuva“; mūsų aukštosios mokyklos iš nepriklausomos Lietuvos elito ugdytojų paverstos specialistų tarptautinėms monopolijoms perėtojomis, kurių reitingų didumas priklauso nuo kiek mažiau belieka jose lietuviškumo – nuo „tarptautiškumo“ rodiklių.
Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apie siekimą įgyvendinti cenzūrą ir Kovo 11 – osios Lietuvoje, buvęs vienas jos kūrėjų R. Ozolas savo veikale „Supratimai“ (2007 m.), rašė: „…demokratinių režimų cenzūra. Pirmiausia, ji finansinė (…). Po to – ideologinė. Jeigu esi „ne tos pakraipos“ – būsi nepageidaujamas niekur: žiniasklaidoje, akademinėse sferose, politikoje, netgi visuomeninėje veikloje (…). Pagaliau politinė. Pagal tą pageidaujamumo – nepageidaujamumo įveiksminimo logiką sutvarkyti visi valstybės institutai ir jų reguliuojami žmonių santykiai: „ne tos partijos“ negauna finansavimo, neprileidžiamos prie rinkimų, „ne tie žmonės“ tąsomi po teismus, spaudžiami viešosios nuomonės, ir pan. Taip atsiranda dar viena – moralinė cenzūra ir savicenzūra (…). Dar reikėtų pridėti tarptautinę, arba globalinę, cenzūrą. Tai tų visų procesų valdymas pasauliniu lygiu, įsukamas ir nuleidžiamas į nacionalines bendruomenes per visokius tarptautinius institutus, organizacijas, procesus.“
Daugelio mūsų patriotų supratimas man primena tą pasakos piemenį, kuris apgynęs savo avyčių būrį nuo meškos, nuvarė jas prie vilkų, aiškindamas joms: džiaukitės, jus jau meška nebesudraskys…
Kai žmogui visur ima vaidintis šnipai, sakoma, laikas pasirodyti psichiatrui. Puikus mūsų patriotų „suinternacionalėjimo“ pavyzdys štai ir šis „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas 2018“, parengto LR Saugumo departamento ir KA ministerijos antrojo operatyvinių tarnybų departamento albumas: nėra jame net paminėtos lietuvių Tautos, Nepriklausomos Lietuvos, tik rusai, kurie tik iš visų skylių mums graso.
Prezidentas A. Smetona nuolat kartodavo, kad ne ginklų gausa lemia Tautos ir jos valstybės išlikimą, o pačios Tautos noras ir pasiruošimas būti Laisva, lemia tautinė savimonė. Tautos, praradusios tautinę savimonę, neįmanoma prikelti, kaip ir mirusio žmogaus. Tikriausia, nebūtų tokios velniavos su kyšininkavimu mūsų valdžioje, tokių sukčiavimų, jei ir mūsų rinktieji – išlaikomieji būtų nepriklausomos Lietuvos patriotais ir tarnybą Seime ar kitame poste laikytų tarnyba lietuvių Tautai ir nepriklausomai Lietuvai, o ne arena tik savo egoizmui.
Beje, „lietuvių Tautos“, „nepriklausomos Lietuvos“ sąvokų nebuvo ir valdžios kalbose, dokumentuose mininint Vasario 16 – osios Akto 100– metį, beveik nenminėtas ir Vasario 16 – osios Akto ir jo įgyvendintojas, Lietuvos Valstybės Tarybos Pirmininkas, pirmasis Prezidentas Antanas Smetona. Ta proga daugelio mūsų vadų ir vadukų kalbos ir rašiniai priminė kaimo bobučių sveikinimus viena kitai.
Ne aukštesnio lygmens ir LRS tinklalapyje tebeskialbiama „Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio DEKLARACIJA“, lyg tai priimta Kovo 11 – osios Akto signatarų, nes joje tik kalbama apie signatarus, kaip vienintelius Nepriklausomybės kūrėjus ir gynėjus: „1990 m. kovo 11 – ąją atkūrėme Lietuvos Nepriklausomybę (…), tikime, kad ir ateinančios kartos (…) puoselės tas pačias vertybes, kuriomis gyveno (…) Kovo 11 –osios Akto signatarai (…)“. Nežinau, kas susuko smegeneles tiems mūsų signatarams, jei skelbia tokį pliurpalą Deklaracija pavadintą, jei nusipjauna ir į mūsų Konstituciją, kurioje aiškiai pasakyta, kad tik lietuvių Tauta yra valstybės Suverenas ir kad ji sukūrė ir toliau kuria Lietuvos valstybę. Signatarai, kaip ir seimūnai buvo tik Tautos valios vykdytojai, jos tarnai. Bet, pasirodė, kad net valstybės 100 – mečio proga neturėjo ką rimto Tautai pasiūlyti.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tas pats pasakytina ir dėl mūsų Prezidentės, kitų aukščiausių mūsų rinktųjų sveikinimų ir kalbų. Juose irgi nė žodelio apie Tautos ir Nepriklausomynbės ateities gaires, lyg Lietuva jau bebūtų kokių Šalčininkų rajono valsčius. Nebuvo to ir prieš pora dienų Prezidentės metiniame pranešime LRS. Nors teisingai ji akcentavo, kad daugelio blogybių priežastis tai, jog nematoma „valstybės idėjos….“, kad prieš blogį būtinas „teisinis ir pilietinis pasipriešinimas“, kad gilėja „partinės sistemos krizė“, tačiau užmiršo Prezidentė, o gal dėl „politinių sumetimų“ nutylėjo, kad svarbiausios visų blogybių priežastys – tai šeimos institucijų ir tautiškumo sugriovimas. Beje, nė karto Prezidentė ir tame savo pranešime nepaminėjo „lietuvių Tautos“, „Nepriklausomos Lietuvos“.
Kiekviena sąjunga, kaip kartodavo ir pirmasis mūsų Prezidentas A.Smetona, yra tiek palaikytina, kiek ta sąjunga padeda stiprinti Tautą ir jos nepriklausomą valstybingumą. Tačiau, kas laukia mūsų Tautos ir jos iškovotos Nepriklausomybės ES, nutyli ar nesuvokia Prezidentė, kaip ir kita mūsų išsirinktoji valdžia.
Na, bet apie visa tai, apie tai, kaip mūsų pirmojo Prezidento buvo dedami Nepriklausomybei, Tautinei Lietuvai pamatai, kas buvo pasiekta ir kokia tų pasiekimų reikšmė buvo ir yra – kituose tomuose, skirtuose jam, mūsų Tautos švyturiui Antanui Smetonai. Jis galėtų būti ir lyg kiekvieno Lietuvio, kiekvieno, kuriam rūpi Tautos ir mūsų Nepriklausomos Lietuvos dabartis ir ateitis – sąžinė, tautiškumo patikros matas.O taip pat stiprybės šaltinis, kovojantiems ir prieš dabartinių net besivadinančiųjų valstybinikais sukčiavimus ir grobimus.
Baigti norėčiau dar kaizerinės okupacijos metais, 1918 m. vasarą A. Smetonos pasakymu: „Dar netapę tikrais Lietuviais, tautininkais, jau norime būti kosmopolitais, bijodami, kad kas nepavadintų šovinistais. (…). Ta lietuvių savybė nėra kokia dorybė, bet tik baikštuolio būdo silpnybė, pateisinama vien vergiškos buities liekanomis. Sunku ištverti šiandieną tiems, kurie netiki geresne ir šviesene gadyne. Netikėjimas, nusivylimas didina nesantaiką, mažina ištvermę.“
Istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai. Sudarytojas – istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
Šių metų birželio 15-ąją Lietuvos Seime surengta svarbi spaudos konferencija. Konferencijos organizatoriai pasidžiaugė dienos šviesą išvydusiu šešių tomų veikalu „Prezidentas Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai“. Unikalios knygos iniciatorius, rengėjas, autorius – istorikas dr. Algimantas Liekis.
Konferencijos dalyviai svarstė, kuo A.Smetonos kūrybinis palikimas (per 4 tūkst. straipsnių, kalbų ir prisiminimų) reikšmingas šiandien sprendžiant lietuvių tautos rūpesčius, kokios politinės jėgos trokšta jį ištrinti iš Lietuvos istorijos, kodėl Vilniuje iki šiol nėra paminklo iškiliam politikos veikėjui?
Konferencijoje dalyvavo ne vien knygos sudarytojas istorikas Algimantas Liekis, bet ir du Seimo nariai: Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis. Taip pat kalbėjo LTS pirmininkas Sakalas Gorodeckis, LLKS pirmininkas Jonas Burokas, atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius.
Skelbiame istoriko dr. Algimanto Liekio komentarą.
Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai. Sudarytojas – istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
Šių metų birželio 15-ąją Lietuvos Seime surengta svarbi spaudos konferencija. Konferencijos organizatoriai pasidžiaugė dienos šviesą išvydusiu šešių tomų veikalu „Prezidentas Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai“. Unikalios knygos iniciatorius, rengėjas, autorius – istorikas dr. Algimantas Liekis.
Konferencijos dalyviai svarstė, kuo A.Smetonos kūrybinis palikimas (per 4 tūkst. straipsnių, kalbų ir prisiminimų) reikšmingas šiandien sprendžiant lietuvių tautos rūpesčius, kokios politinės jėgos trokšta jį ištrinti iš Lietuvos istorijos, kodėl Vilniuje iki šiol nėra paminklo iškiliam politikos veikėjui?
Konferencijoje dalyvavo ne vien knygos sudarytojas istorikas Algimantas Liekis, bet ir du Seimo nariai: Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis. Taip pat kalbėjo LTS pirmininkas Sakalas Gorodeckis, LLKS pirmininkas Jonas Burokas, atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius.
Dabar skelbiame parlamentaro Audroniaus Ažubalio komentarą, kaip derėtų vertinti Antano Smetonos pabėgimą į Vakarus.
Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai. Sudarytojas – istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
Šių metų birželio 15-ąją Lietuvos Seime surengta svarbi spaudos konferencija. Konferencijos organizatoriai pasidžiaugė dienos šviesą išvydusiu šešių tomų veikalu „Prezidentas Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai“. Unikalios knygos iniciatorius, rengėjas, autorius – istorikas dr. Algimantas Liekis.
Konferencijos dalyviai svarstė, kuo A.Smetonos kūrybinis palikimas (per 4 tūkst. straipsnių, kalbų ir prisiminimų) reikšmingas šiandien sprendžiant lietuvių tautos rūpesčius, kokios politinės jėgos trokšta jį ištrinti iš Lietuvos istorijos, kodėl Vilniuje iki šiol nėra paminklo iškiliam politikos veikėjui?
Konferencijoje dalyvavo ne vien knygos sudarytojas istorikas Algimantas Liekis, bet ir du Seimo nariai: Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis. Taip pat kalbėjo LTS pirmininkas Sakalas Gorodeckis, LLKS pirmininkas Jonas Burokas, atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius.
Dabar skelbiame atsargos karininko Arūno Dudavičiaus komentarą.
Šių metų birželio 15-ąją Lietuvos Seime surengta svarbi spaudos konferencija. Konferencijos organizatoriai pasidžiaugė dienos šviesą išvydusiu šešių tomų veikalu „Prezidentas Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai“. Unikalios knygos iniciatorius, rengėjas, autorius – istorikas dr. Algimantas Liekis.
Konferencijos dalyviai svarstė, kuo A.Smetonos kūrybinis palikimas (per 4 tūkst. straipsnių, kalbų ir prisiminimų) reikšmingas šiandien sprendžiant lietuvių tautos rūpesčius, kokios politinės jėgos trokšta jį ištrinti iš Lietuvos istorijos, kodėl Vilniuje iki šiol nėra paminklo iškiliam politikos veikėjui?
Konferencijoje dalyvavo ne vien knygos sudarytojas istorikas Algimantas Liekis, bet ir du Seimo nariai: Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis. Taip pat kalbėjo LTS pirmininkas Sakalas Gorodeckis, LLKS pirmininkas Jonas Burokas, atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius.
Dabar skelbiame LTS pirmininko Sakalo Gorodeckiokomentarą.
Šių metų birželio 15-ąją Lietuvos Seime surengta svarbi spaudos konferencija. Konferencijos organizatoriai pasidžiaugė dienos šviesą išvydusiu šešių tomų veikalu „Prezidentas Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai“. Unikalios knygos iniciatorius, rengėjas, autorius – istorikas dr. Algimantas Liekis.
Konferencijos dalyviai svarstė, kuo A.Smetonos kūrybinis palikimas (per 4 tūkst. straipsnių, kalbų ir prisiminimų) reikšmingas šiandien sprendžiant lietuvių tautos rūpesčius, kokios politinės jėgos trokšta jį ištrinti iš Lietuvos istorijos, kodėl Vilniuje iki šiol nėra paminklo iškiliam politikos veikėjui?
Konferencijoje dalyvavo ne vien knygos sudarytojas istorikas Algimantas Liekis, bet ir du Seimo nariai: Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis. Taip pat kalbėjo LTS pirmininkas Sakalas Gorodeckis, LLKS pirmininkas Jonas Burokas, atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius.
Dabar skelbiame LLKS pirmininko Jono BUROKO komentarą (apie Antano Sniečkaus neapykantą Antanui Smetonai, sušaudytus komunistus, vadinamąjį smetoninį perversmą, nuo sovietinių laikų užsilikusius stereotipus…)
