Sigitas Jagėla
Vos tik VSD paskelbė naują ataskaitą apie Lietuvai praėjusiais metais kilusius ir būsimus pavojus, kur buvęs – kur nebuvęs pasirodė Mečys Laurinkus. Pasiraitojęs rankoves puolė kritikuoti dokumentą.
Kas skaito „Lietuvos rytą“, tam turėtų būti žinoma buvusio VSD bei diplomato komentarų kryptis. M.Laurinkus senokai kritikuoja mūsiškius tarsi leisdamas suprasti, kas Lietuvoje geriausiai susigaudo subtiliuose šnipų karuose.
Taip, M.Laurinkus nėra diletantas. Turi specifinių žinių, patirties. Valdo plunksną. Jo tekstus skaityti nėra nuobodu. Bet kartais buvęs VSD vadovas jau primena Rusijos interesus ginantį advokatą.
Naujausiame dviejų skilčių komentare „Be kaukės“ („Lietuvos rytas“, balandžio 8 d.) aptikau per dešimt keistokų M.Laurinkaus tezių.
Pavyzdžiui, M.Laurinkui nepatinka, kad Lietuva vangiai reagavo į teroro išpuolį Sankt Peterburge. Belieka gūžtelėti pečiais. O kaip kitaip mes galėjome pasielgti? Derėjo paskelbti trijų dienų valstybinį gedulą, iki pusės nuleisti juodais kaspinais paženklintas valstybines vėliavas? O gal mums būtų tikę demonstratyviai raudoti, kaip savo diktatoriaus raudojo Šiaurės Korėjos žmonės? Nejaugi teisinga tiek daug tautų nuskriaudusiam ir vis dar tebeskriaudžiančiam Kremliui iš buvusių aukų tikėtis labai nuoširdžių užuojautų?
M.Laurinkus pyksta, kad Lietuva tik „apsidairiusi, kaip elgiasi kitos ES valstybės, pagaliau išspaudė užuojautą Rusijos žmonėms“. Na, užuojautos pareiškimas Rusijos žmonėms nėra užuojautos išspaudimas. Nebent M.Laurinkus geba išmatuoti, kiek oficialiose Prezidentės, Užsienio reikalų ministro, Seimo Pirmininko ir Ministro Pirmininko užuojautose esama nuoširdumo ir kiek – dirbtinumo. Įdomu, o prie kokių – nuoširdžių ar išspaustų – užuojautų M.Laurinkus priskirtų tas, kurios reiškiamos nuo teroro aktų nukentėjusiems pancūzams, švedams, norvegams, egiptiečiams, sirams?
Galų gale kodėl blogai elgiamės, jei savo žingsnius bandome derinti su ES valstybėmis? Bent kol kas esame gausi bendra šeima, kurioje aštresnių kampų gludinimas – neišvengiamas kaip neišvengiami ir nesusipratimai.
M.Laurinkui nepatinka, kad „net iš nakties patalo staiga pakeltam Lietuvos piliečiui aišku, kas yra didžiausia mūsų valstybės grėsmė“. Banalu. Šią nuostatą pakeisti – ne mūsų jėgoms. Kai tik Rusija liausis skriaudusi savo kaimynes, lietuviai lengviau atsikvėps. Kitokie variantai – neįmanomi. Negi tikima abrakadabra: pirma lietuviai nustoja bijoję Rusijos, tada Kremlius liaunasi rodęs iltinius dantis?
M.Laurinkus stebisi: „Nors Rusija savo veiksmams taip pat turi paaiškinimus, „grėsmių vertiname“ jie neminimi. Laikomasi nuostatos, kad tokio žanro kūrinyje, kurį visuomenei pateikė VSD, nėra taikomas principas – audiatur et altera pars (išklausyk ir kitą pusę).“
Šis priekaištas – pats netikėčiausias. Kremlius visąlaik rasdavo priežasčių pasiteisinti, kodėl grobia svetimas žemes. Bet ar mes privalome įsiklausyti į Rusijos argumentus, kodėl ji nejaukiai jaučiasi, praradusi Baltijos valstybes, kodėl negali laimingai, sočiai ir gražiai gyventi be Moldovos, Gruzijos, Ukrainos? O gal M.Laurinkus žino tokių pasaulio žvalgybų, kurios išklauso „kitą pusę“? Kokioje Rusijos grėsmių analizėje bent žodeliu užsimenama apie lietuvių lūkesčius? Rusijos slaptųjų ir karinių tarnybų vadovai niekad nesvarstė, girdi, karinių pratybų „Zapad – 2017“ organizavimas prie Lietuvos sienų – netaktiškas Kremliaus žingsnis, verčiantis lietuvius nerimauti, pergyventi, baimintis. Kremlius niekad taip nesvarstė ir nesvarstys. Jei mes reikalautume iš Rusijos šitaip žvelgti į pasaulį, mus tikriausiai palaikytų bepročiais. Ne tik Rusijoje, bet ir Vakaruose. Bet kodėl tada mes skatinami elgtis tarsi savižudžiai?
M.Laurinkus stebina savo žiniomis: „Iš to, kas vyksta Ukrainoje, tiesiogiai neseka, jog tai galėtų pasikartoti ir Lietuvoje“. O kas seka iš į gabalus dirbtinai plėšomos Ukrainos nelaimės? Be Ukrainos Rusija nepajėgi įgyvendinti Eurazijos vizijos, o štai be Lietuvos, Latvijos ir Estijos – Rusijos Eurazijos vizija Kremliui atrodo užbaigta, pilnakraujė? Net jeigu Kremliui iki absoliučios laimės tetrūksta Krymo ir Rytų Ukrainos, o su Baltijos valstybių atitolimu ji galutinai susitaikė, ar tai reiškia, kad Lietuva vardan asmeninės ramybės privalo išduoti Ukrainą?
Iš kur toks M.Laurinkaus pasitikėjimas: užpuolusi Lietuvą neva Rusija gali tikėtis … „galingos sistemos, NATO, atsako ir sankcijų tikrai ne personalijų atžvilgiu“. Kad NATO yra galinga sistema, – mes žinome. Bet ar esame tikri, koks būtų konkretus atsakas? Galingas kaip pati sistema, ar simbolinis, kai šūviai agresoriaus pusėn paleidžiami vardan pasiteisinimo „bandėme priešintis, bandėme apginti“?
M.Laurinkui atrodo nuoširdus Rusijos užsienio reikalų ministro Sergėjaus Lavrovo raginimas „gyventi draugiškai“. Pasak M.Laurinkaus, „girdinčiam tai daug pasako“. Ką pasako? Kol kas tik tiek – Rusijos vadovų kalbos visuomet skirdavosi nuo darbų. Istorija žino šimtus pavyzdžių, kai Rusija sulaužydavo visus savo iškilmingai ištartus įsipareigojimus. Visi, kurie aklai pasitikėjo Rusijos garbės žodžiu, anksčiau ar vėliau nukentėdavo. Atvirai kalbant, tiesiog keista, kad su ponu M.Laurinkumi tenka ginčytis dėl akivaizdžiausių tiesų.
Vienintelė tema, kurią teksto „Be kaukės“ autorius narplioja pagrįstai, – ekonomika. „Lietuvai grėsmė yra ES neaiški ateitis. Ir jeigu dabartinė valdžia, užuot rimtai užsiėmusi ekonomika (…), labai gretai atsidursime prie Rusijos sienos su ištiesta ranka“. Teisingai rašo M.Laurinkus dienraštyje „Lietuvos rytas“. Taip gali nutikti. Po kelerių metų į Lietuvą baigs plūsti ekonominė europietiška parama. Niekas neapsaugotas ir nuo ES griūties. Bet oficialusis Vilnius elgiasi taip, tarsi žinotų, iš kur paimsime pinigų, kai Briuselis ir Strasbūras nebedalins eurų arba subyrės. O juk nežino.
Ir vis dėlto įžvalgiojo M.Laurinkaus knieti pasiteirauti, kuo čia dėta VSD ataskaita dėl būsimų grėsmių valstybei? Ekonomika – pirmiausia Vyriausybės ir Seimo galvos skausmas. Ar tik M.Laurinkus nepainioja adresų?
Baigdamas savo įžvalgas „Be kaukės“ autorius tarsi kirviu nukirto: „Grėsmių vertinimais tegu užsiima politologai“. Tai kuo tada užsiimti Lietuvos valstybės saugumo departamentui, jei jam nebegalima „vertinti grėsmių“? Juolab kad keli politologai jau apsijuokė. Jie viską išmanančiųjų tonu kritikavo VSD dėl to, kad šis atidžiau nei iki šiol pažvelgė į Lietuvoje gyvenančias tautines bendrijas – pamatė galimų silpnųjų vietų. Tuo tarpu Kęstučio Girniaus, Andžėjaus Pukšto teigimu, toje sferoje problemų nėra ir negali būti.
Tačiau balandžio 11-ąją surengtos netikėtos karinės pratybos Šalčininkų krašte akivaizdžiai parodė, kaip vietiniai gyventojai „skuba“ pranešti Vilniui apie jų gatvėse pasirodžiusius įtartinus ginkluotus vyrus, o Šalčininkų policininkai „profesionaliai“ atremia netikėtai pasirodžiusių vadinamųjų „žaliųjų žmogeliukų“ ataką.
2017.04.12; 08:15
